18

Oliveris ryžtasi

Praėjus kelioms dienoms, Oliverio vardas vėl atsirado buto sąraše – po beveik dviejų savaičių pertraukos.

Stovėdamas prie lentos, jis staiga labai nuliūdo. Oliveris puikiai save pažinojo, todėl suvokė, dėl ko jam taip nelinksma. Nors persiplėšk: prie kurio prisiplakti? Šalia stovėjo Deivis ir atrodo, suprato, kas dedasi.

– Tai judu su mieluoju Toniu vėl draugeliai?

– Nelįsk prie jo, – paliepė Nikas.

Timptelėjęs Oliverį už rankovės, jis tyliu balsu paklausė:

– Išmušė valanda, ką?

Oliveris pažvelgė į jį, bet neįstengė linktelėti.

Deivis niuktelėjo jam iš kitos pusės.

– Metas parodyti, su kuo tu, Oliveri, – pasakė jis.

Oliveris spoksojo sau į batus. Deivis susiraukė.

– Juk iš Krilo tikrai gali nugvelbti cigariukų, Oli, juk gali, – pasakė Nikas. – Kai jis nueis su kitu vaikinu už sienos. Juk jis tavimi pasitiki.

Deivis net prunkštelėjo po žodžio „pasitiki“, tarsi pati mintis, kad Oliveriu įmanoma pasitikėti, būtų kvaila. Nikas metė piktą žvilgsnį.

– Oli, jei tikrai nori sprukti, dabar puiki proga. Jei tu su mumis, tai ir bėgam. Ką pasakysi?

– Aš su jumis, – kimiai atsakė Oliveris. Nikas triumfuodamas pažvelgė į Deivį. – Bet…

– Kas „bet“?

Oliveris pasižiūrėjo į jį, bet nieko nepasakė. Esmė ta, kad jis baisiausiai bijojo. Krilas juo manipuliavo kaip marionete ant virvelių. Jauskis gerai, jauskis blogai, liūdėk, džiaukis. Jo sielą draskė baimė ir noras gauti dovanų.

– Juk pasistengsi, ką? – melste meldė Nikas, iš paskutiniųjų bandydamas jį prišnekinti.

Oliverio veidu perbėgo grimasa.

– Pasistengsiu, – galiausiai atsakė.

Visą tą dieną Oliveris jautėsi kaip sulėtintame siaubo filme. Jis priėjo pasirinkimo tašką: arba – arba. Jei neparneš cigarečių, iš Niko daugiau nieko negaus. Bet jas pavogdamas, nusikals Toniui Krilui. Oliveris kažkokiu groteskišku būdu suvokė – prikuldamas jį, Nikas parodė, kad juo domisi. O Krilas – kitas reikalas. Gyvendamas Medou Hile, Oliveris pamažu įkliuvo lyg į kokį užburtą gėdos, siaubo, malonumo ir bejėgiškumo voratinklį, pamažu atimantį jėgas. Krilas buvo visiškai užvaldęs jo dvasią ir širdį.

Diena slinko taip lėtai, kaip kartais būna, bet vis dėlto slinko. Prasidėjo pamokos, paskui baigėsi, tada atėjo pavakariai su arbata, sporto treniruotė. Priėjo Nikas, padrąsino ir palinkėjo sėkmės; Deivis nesiartino. Oliveris ir nepyko, kad anas berniukas juo taip nepasitiki. Jis ir pats savimi nepasitikėjo. Nežinojo, kuriuo keliu sukti.

Tonis Krilas labai suklydo, pasirinkęs žaisliuku Niką Deiną. Žmogus jis buvo protingas, bet aukas rinkdavosi be didelių išskaičiavimų – visas jo manipuliacijas nulemdavo instinktas. Jis rinkdavosi silpnesnius berniukus, palaužtus, beatodairiškai paklūstančius jo diktatui. Gal dėl charizmos, žavesio ir išmonės jis save kai kada pervertindavo. Nikas pirmosiomis gyvenimo Medou Hile savaitėmis patyrė tikrai nežmoniškų dalykų – tiek smūgių dar nebuvo gavęs per visą gyvenimą. Bet berniukas visada įnirtingai gindavosi, o prie to ponas Krilas nebuvo pratęs. Galiausiai jis vis tiek pasiekė savo, išžagindamas Niką, bet, kaip pastebėjo vienas jo kolega pakeliui iš vienutės tą naktį, Nikas – ne pono Krilo tipo berniukas.

– Jis toks kovingas, – tarstelėjo tada vyriškis, gana aukšto rango policijos pareigūnas. – Paklausyk mano patarimo: nuolankiesiems dangus, Toni – jie ima tai, ką jiems duodi. – Vyras susijuokė iš savo sąmojo, o Toniui Krilui liko peno apmąstymams.

Dabar jis grįžo prie to, kas įprasta. Naujasis jo „globotinis“, kaip ir Oliveris, visą gyvenimą klaidžioja po internatus. Gražus, šviesiaplaukis, jaunutis ir toks pažeidžiamas – kaip tik jam.

Bėda ta, kad tas tipelis nieko nedaro. Ponui Krilui leidžia daryti, ką tik nori, kaip kokia lėlytė. Tiesiog atsigula, užmerkia akis ir suglemba. Kurį laiką jam to pakako, bet esmė ta, kad berniukas niekada jo nelyti. Ničnieko nedaro. Tai vyrą vis labiau ir labiau erzino.

O Džeremis tokiu būdu vaduodavosi nuo negandos. Jis paprasčiausiai išsijungdavo. Įsivaizduodavo, kad smegeninėje yra jungiklis, išjungdavo jį… Ir vaizduodavosi, kad nieko nevyksta, nei vykdavo anksčiau, nei vyks kada nors ateityje. Vėliau beveik nieko neprisimindavo. Toks triukas jam visai pravertė, nors vėlesniais metais, Džeremiui bandant užmegzti rimtesnius santykius, visi, kas su juo suartėdavo, netrukus turėdavo trauktis skaudama širdimi.

Todėl ponas Krilas tą vakarą ir pasikvietė Oliverį. Jei Džeremis matys kitą berniuką besimėgaujant jo dėmesiu, gal ir pats bent kiek sukrus. Šioks toks pavydas ir anksčiau paspartindavo reikalus…

Vakaras ėjo kaip paprastai. Krilas sėdėjo ir žaidė su berniukais, davė jiems išgerti – gurkšnis alaus paprastai palengvindavo tolesnę eigą. Vėliau nusivedė Oliverį ir pasisodino atskirai, šalia savęs – daug nieko nedarė, tik šiek tiek paglostė ir pasakė vis dar mylįs.

– Tu – geriausias iš visų mano berniukų, Oliveri. Juk pats tai žinai, ką? – kalbėjo jis. – O tie kiti – šiaip, pramogai.

Netrukus jis nusiuntė jį atvesti Džeremio, liepęs paskui šiek tiek lukterėti. Iš pradžių vyras norėjo užsiimti naujoku pats. O jei tas ir vėl nieko nedarys, tuomet pasikviesiąs Oliverį. Pažiūrėsim, ar glebiajam netikėliui tai patiks!

Džeremis užėjo kiek labiau įkaušęs nei paprastai – gal tai tik į gera. Pasisodinęs jį, Krilas ėmė plepėti apie šį bei tą – apie gyvenimą, apie tai, kaip su berniuku blogai elgiamasi, kaip niekas jo nesupranta. Tada pasiūlė šiokios tokios paguodos, ir berniukas pasyviai ją priėmė; atmetęs rankas, jis abejingai leido ponui Krilui grabinėti po pižama. Bet vos užsiminus, kad ir pačiam Krilui paguoda būtų ne pro šalį, berniukas atšlijo. Nė iš vietos. Ir vėl Krilui teko nuryti karčią piliulę. Taip jis per amžius neišsijudins, tas žiurkiūkštis. Bet jėga versti nenorėjo. Dar vieno Niko Deino jam čia visai nereikia.

– Tu puikiai čia įsitvirtini, – sagstydamasis pasakė. Džeremis spoksojo į jį didžiulėmis mėlynomis akimis – sklidinomis dėkingumo, pamanė ponas Krilas. Jis nusivedė berniuką į svetainę, kad pakviestų Oliverį prie jų prisidėti, bet šio, didžiai jo nuostabai, nebebuvo.

Velnias! Krilas įniršo. Pavydi, aišku kaip dieną. Lazda turi du galus. Oliveriui jis paskutiniu metu skyrė daug mažiau dėmesio. Tačiau tai labai stačiokiška – iš pradžių pasinaudoti jo svetingumu, o paskui tyliai išsliūkinti nė neatsisveikinus ar, jei norite, palikus jį šitaip širsti ir netverti savyje.

Įpykęs jis išsiuntė Džeremį įkandin Oliverio, įsipylė viskio ir užsidegė paskutinę tos dienos cigaretę, o paskui nepatenkintas nuėjo miegoti.