33

Dar vienas susitarimas

Kaip Stela ir spėjo, Spindžius apie Niką jai papasakojo ne viską. Pirmas tris ar keturias dienas po Džonso užduoties šis tikrai vengė Oldhemo gatvės ir slapstėsi Dženės namuose. Bet nuobodulys ir nuotykių troškimas, ypač sustiprėjęs mirus mamai, netrukus jį vėl išginė, tik dabar berniukas buvo atsargus. Žinoti apie Džonso praeitį – ne per saugiausia, o ir Spindžiaus namuose Nikas nebesijautė toks saugus. Savo kambarį jis perkėlė į dar atokesnį buto kampą, bet ir ten būdavo itin retai, be to, nuo tol Spindžiaus virtuvėje sėdėdavo ant kėdutės arčiausiai durų į svetainę, pro jas galėjai pasprukti ant aukšto, jei kartais netikėtai pasirodytų Džonsas.

Nuobodžiaudamas ar ne, dabar Nikas pas Dženę užsukdavo kur kas dažniau nei anksčiau.

Dženė nenumanė, dėl ko jis vis dažniau lankosi, bet žinodama, kaip Nikas mėgsta pavojus, suvokė, kad greičiausiai bus įsivėlęs į kokį pavojingą reikalą. Čia ji įžvelgė dar vieną galimybę pabandyti atvesti jį į doros kelią – kad vaikui nebereikėtų šlaistytis gatvėmis, kad turėtų normalius namus, nuo vagiliavimo pereitų prie lavinimosi… ar bent jau ko nors ne tokio pavojingo. Klausimas tik – ko? Vien mintis apie mokyklą Niką juokino. Visi jo moksladraugiai jau šiemet laikys egzaminus, jis jų niekaip nepasivys. O ką daugiau penkiolikmečiui veikti, jei ne eiti į mokyklą?

Kiekvieną mielą dieną ji matė, kaip jis spirga, norėdamas kuo greičiau ištrūkti ir nedrįsdamas. Kad ir į ką jis čia įsipainiojęs, netrukus turėtų nurimti, manė ji. Jeigu ji jam nesuras kokios nors veiklos, jis susiras jos pats.

Kadangi socialinės rūpybos skyriaus įtraukti atrodė neįmanoma, liko vienintelis pagalbos šaltinis – Maiklas Moberlis. Ji jam ir paskambino.

Jie ilgai kalbėjosi telefonu apie tai, kas geriausia. Jis, aišku, siūlė susisiekti su socialiniu skyriumi, ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl ji taip tam priešinasi. Paskutinę savaitę Nikas jai buvo papasakojęs šiokių tokių nuotrupų – žinoma, nieko apie lytinę prievartą, tik apie smurtą. Tuo ji ir mėgino remtis.

Maiklas įniršo.

– Reikia skųstis! Koks siaubas! – šaukė jis.

– Bet juk Nikui tai nepadės, – pasakė Dženė.

– Kodėl nepadės? Jei kaip reikiant visus išjudinsime, valdžia tikrai pasirūpins, kad dabar jis patektų į žmoniškesnį internatą.

Vis dėlto Dženė su tuo nesutiko. Bandė aiškinti, pati ne viską suprasdama. Esą, Nikas pernelyg bijantis valdžios, visai ja nepasitikintis, be to, jau ir amžius jo ribinis. Kai tu penkiolikos, kas gi tave sulaikys, jei sumanysi bėgti? Vienutė? Ar tai padės?

– Atleiskite, – pasakė ji. – Aš jį pažįstu. Jeigu aš jam bent puse lūpų apie tai užsiminčiau, neberegėtume jo. Šiaip ar taip, – pridūrė ji, – aš jam daviau žodį.

– Be jo sutikimo, aišku, nieko nesiimtume, – nepatenkintas pasakė Maiklas. Nes nebeliko, ką ir daryti.

Juodu dar pasikalbėjo, bet prie išvados nepriėjo. Tik sutarė, kad jis užsuks ir pasikalbės su Niku akis į akį. Šįkart Nikas bus namuose.

Prie stoties Maiklas Moberlis pasigavo taksi ir atvažiavo iki Dženės gatvės – ilgos plytinių terasų eilės. Sumokėjęs vairuotojui, apsižvalgė. Skurdus rajonas. Su savo prabangiu apsiaustu ir brangiais batais jis jautėsi per daug išsipustęs. Maiklas puikiai suvokė, kad tokie kaip jo drabužiai čionykščiams gyventojams kainuotų kelias darbo savaites.

– Gaila, bet visiems jums gėrio tikrai neužtektų, – sumurmėjo jis sau po nosimi. Bėda tik, ar bus įmanoma padėti Nikui Deinui? Juk daugybės dalykų nenusipirksi. Kaip antai, praeities. Mes visi savo praeities kūriniai, ir jokie pasaulio pinigai nė akimirksnį to nepakeistų.

Jis pasibeldė į duris, atidarė smalsi mergytė. Nenuleisdama nuo jo akių, mostelėjo užeiti į vidų ir žengti į valgomąjį namo gale; ten jo jau laukė Dženė su jo vaiduokliu sūnėnu.

Niką Maiklas matė pirmą kartą ir ganėtinai jaudinosi. Vos metęs pirmą žvilgsnį, kaipmat suvokė žvelgiąs į saviškį. Berniukas buvo lyg iš akies trauktas senasis Maiklo tėtušis, bet ar tai gerai, ar ne, Maiklas kol kas nesiėmė spręsti.

Jis ir pats stebėjosi, kaip nuosekliai siekė susitikti su Niku. Labiausiai iš smalsumo. Šitiek skirtingiausių versijų, nelygu su kuo kalbiesi: čia Nikas graibštukas ir smurtautojas, čia vargšė auka. Maiklui buvo įdomu pačiam pamatyti, koks jis.

Į plėšikėlį nė iš tolo nepanašus, bet ko galėjai tikėtis? Kad Nikas kočėlu daužys Dženę, kankins jos vaikus? Ko gero, didžiausias šio pirmojo susitikimo įspūdis buvo tas, kad jaunuolis nepatikimas. Niko akys visąlaik lakstė aplink, kaip ką tik į keptuvę įmušti kiaušiniai. Vadinasi, auka, nusprendė Maiklas. Berniukas nepasitiki žmonėmis, kaip Dženė ir sakė. Bet jis pats kuo puikiausiai žinojo dar ir tai, kad nuo aukos iki plėšiko tėra vienas žingsnis.

Maiklas norėjo Dženę su Niku nusivesti pavalgyti, bet kažkodėl ji norėjo pati paruošti vakarienę. Buvo sekmadienis, ji kepė vištą. Daržovės, Maiklo galva, buvo pervirtos, o višta sausa ir prėska. Nepaisant to, jam visai patiko – sėdi sau jaukioje šeimos aplinkoje ir valgo žalėsius, apšlakstytus padažu iš pakelio.

Per vakarienę jis atidžiai stebėjo Niką, nors stengėsi neišsiduoti. Vaikinukas gerų manierų, išauklėtas, mandagus; moka elgtis prie stalo – pradžia lyg ir pusė bėdos. Valgydamas Nikas atsipalaidavo, pradėjo plepėti su mažesniaisiais vaikais, o šiems jis aiškiai patiko – dar vienas geras ženklas. Porą kartų Maiklas sugavo Niko žvilgsnį, vaikis iškart nusukdavo akis. Maiklas suvokė esąs stebimas ne ką mažiau atidžiai, negu pats stebėjo Niką. Kai kitą kartą jis greitai visus apžvelgė ir sugavęs Niko žvilgsnį mirktelėjo. Nikas susiraukė, bet jau po akimirkos padarė tą pat. Maiklas net susijuokė balsu; didžiam jo malonumui, Nikas irgi nusikvatojo.

– Kaip pirštu į akį, – pasakė Maiklas, pajutęs, jog pažanga yra.

Paskui Dženė nuvarė savo vaikus į viršų, ir prasidėjo kalba iš esmės. Maiklas tą kalbą pradėjo prisiminęs Niko motiną – galų gale, juk ji jo dukterėčia, nors tai, kad tokia apskritai buvo, jis sužinojo tik jai mirus.

Nikas į jo klausimus apie Murielę atsakinėjo trumpai, ir tai tik sustiprino jo nuomonę, kad vaikinu negalima pasikliauti. Tai buvo pirmasis jųdviejų pokalbis; vaikinukas galėjo ir pasistengti. Vėliau Nikas iš viso nustojo atsakinėjęs į klausimus, sėdėjo susiraukęs ir spoksojo į sieną. Maiklas susierzino ir jau ketino mesti tą temą, bet pamatė, kaip Dženė spustelėjo berniukui ranką, o žiūrėdama į Maiklą, vos vos papurtė galvą. Tada jis suvokė. Nikas verkia. Iš paskutiniųjų stengiasi nuslėpti besitvenkiančias ašaras.

Maiklui širdis kaipmat atlyžo. „Ką manai? Juk jisai labai mylėjo mamą, tu senas kvaily“, – pamanė sau. Net žudikai myli savo motinas. Bet tai jį paskatino apsispręsti – jis nutarė rimtai padėti vaikiui, vos tik sugalvos, kaip.

– Tai ką gi mums, Nikai, daryti? – paklausė jis, kai Nikas papurtė galvą, slapčia persibraukė per akį ir vėl pažvelgė. – Dženė sakė, kad su socialiniu skyriumi tu nenori turėti jokių reikalų.

Nikas nejaukiai pasimuistė ant kėdės.

– Tikrai ne, – sumurmėjo.

– Na, suprask mane teisingai, be tavo sutikimo tikrai nieko nesiimsime – niekas neprivers tavęs daryti to, ko pats nenori. Bet ar galiu paklausti, kodėl?

Berniukas išsisuko nuo jo žvilgsnio.

– Man ten nepatiko, – burbtelėjo.

– Ar to pakanka? Juk gyvenime yra daugybė mums nepatinkančių dalykų, – pasakė Maiklas. Dženė užsimerkė ir sulaikė kvapą. Nikas į jį metė neapykantos kupiną žvilgsnį.

– Ten visi tikrų tikriausi gyvuliai, – tepasakė jis.

– Gerai, – atsargiai sutiko Maiklas. Jam pasirodė, kad vaikinukas tuoj puls prie durų ir pabėgs. Atrodo, Dženė teisi. – Gerai, tada tos galimybės ir nebesvarstysime. Kas lieka? Internatinė mokykla?

– Nagi, Nikai, pagalvok, – paragino Dženė. Tai daug ką išspręstų!

Nikas pakreipė galvą į vieną pusę.

– Kad aš nežinau, kas tai per daiktas, – galiausiai pasakė.

Maiklas susiraukė. Internatinės mokyklos brangios, štai kas. Bet jis sumokėtų. Tik…

– Nedaug kam jos patinka, – pripažino jis. – Man ten buvo tikras pragaras. Jei nepritampi, kiti berniukai gali tave užgaulioti. O jei atvirai, Nikai, nemanau, kad tu ten pritaptum.

– O kodėl? – karingai paklausė Dženė.

– Klasė, – sausai atrėžė Maiklas. – Jis ne tos klasės. – Patraukęs pečiais, kaltai šyptelėjo.

– Ką gi, tai pasakytina apie mus visus čia esančius, tiesa? – paklausė ji.

– Nebūtinai. Visko būna. Kartais žmonės viską ištveria ir gauna tikrai gerą išsilavinimą. Kvalifikaciją. Sunku, bet įmanoma. Bet vėl klausimas: ar Nikas ten išbūtų?

Nikas kurį laiką pagalvojo, tada nusišypsojo.

– Pamaniau, kad gal ne, – Maiklas pažvelgė į siuntančią Dženę. Šitokia proga! Ir dabar jie jos taip paprastai atsisakys. – Be to, brangus malonumas, – pridūrė jis. – Net labai. Bet užmokėčiau, jei būčiau tikras, kad tai padės, tik… – Jis truktelėjo pečiais. Jam palengvėjo, bet reikalas tas, kad Nikas ten išbūtų daugiausia dešimt minučių.

– Na, kaip nors juk galima padėti, – neatlyžo Dženė.

Maiklas į ją liūdnai pažvelgė.

– Tikrai? Labai norėčiau žinoti, kaip. Po kelerių metų galėčiau padėti dėl išsilavinimo – universiteto, ar panašiai – kai jisai pats to jau norės. O dabar, panašu, noru nespirga, ką, Nikai? Aišku, pabandyti galima. Bet jei atvirai, jeigu jis jau čia savo mokyklos nelankydavo, kodėl turėtų susidomėti kažkokia internatine, toli nuo savo aplinkos? Ką pasakysi, Nikai? Kaip manai, kuo galėtume tau padėti?

Nikas suktai šyptelėjo.

– Duokit man krūvą pinigų, – pasiūlė jis.

Maiklas nusišypsojo.

– Ką gi tu su jais darytum? Įsigytum butą? Pradėtum rinkti porcelianą? Nusipirktum trijų dalių kostiumą ir įsirengtum šiuolaikišką virtuvę? Galėtume visi padėti išrinkti kilimus. Ką?

Nikas nusigręžė. Dėdė teisus. Jei bent kelias dienas reikėtų žiūrėti į televizorių ir ruošti namų darbus, jis išprotėtų. Netrukus atsirastų Deivis ir paprašytų palydėti „į darbą“. Ir jis neįstengtų atsisakyti.

– Gal po kelerių metų, jei neprisidirbsi, – kalbėjo Maiklas. – O kol kas taip: gyvenk pas Dženę, aš padėsiu finansais. Palik senus draugus, stenkis mokytis. Jei seksis, padėsiu įsigyti erdvesnį butą. Kad galėtum turėti nuosavą kambarį. Susitvarkytum gyvenimą. Bet reikia mokytis. Ką pasakysi? Geresnio pasiūlymo nesugalvočiau.

Nikas susimąstė. Šiaip ar taip, dabar jis bent jau gyvena tokį gyvenimą, kokio nori. Ir žolytės parūko, ir alaus pas Spindžių atsigeria. Gauna užduotėlių, visai linksma. Na, ne visada, bet vis tiek… Tas gyvenimas – jo, kad ir koks rizikingas, ir Nikas nelabai norėtų su juo skirtis. Dabar bent jau pats sau vadas. Kol kas nors nepričiupo…

Tiesa, kažkur dar yra Džonsas. Čia jau rimčiau.

Reikalas tas, mąstė jis, kad nieko amžina nėra. O ką?

– Gerai, – pasakė jis. – Aš pabandysiu.

Maiklas Moberlis jam nusišypsojo, o Dženė pribėgusi apkabino ir pakštelėjo į skruostą. Jis pasistengs.

O Nikas galvojo – bent jau kol kas.