3

Būti moterimi

Vidinis kelias

Iš savo ir iš moterų, su kuriomis mane suvedė likimas, patirties žinau, kaip tvirtai mumyse įsišakniję tam tikri stereotipai, susiję su tuo, kokį vaidmenį moteris turi vaidinti visuomenėje, šeimoje ir kokia apskritai pati turi būti.

Ypač tvirtai mūsų sąmonėje įspaustas moters-motinos, be galo atsidavusios vaikams, portretas. Šis stereotipas, sektinas pavyzdys, slegia mus, keldamas įtampą, o ši, savo ruožtu, gimdo tokias emocijas kaip baimė, nepasitenkinimas, susierzinimas. Reakcija, kylanti kaip atsakas į tas emocijas, trukdo mums jaustis stiprioms ir laisvoms. Visgi turime galimybę pačios pasirinkti, kaip reaguoti į savo jausmus.

Suvokusios savo vidinę jėgą, imame gyventi joje ir tada gebame spinduliuoti būties džiaugsmą. Pyktyje slypi jo paties jėga, baimėje galima atrasti drąsą, o susierzinime – meilę ir atleidimą.

Mūsų praeitis gyvena mumyse. Prasminga vertinti ją kaip sukauptą gyvenimišką patirtį, kaip dvasinio tobulėjimo galimybę. Per gyvenimą esame gavusios daug pamokų. Jos padėjo mums pakeisti sąmonę ir tapti tuo, kas šiuo metu esame. Visgi derėtų prisiminti, kad neverta užsibūti praeityje, neverta laikytis įsitvėrus senų šablonų, verčiau judėti pirmyn, gyventi dabartyje – čia ir dabar.

Šioje dalyje papasakosiu apie save ir apie tai, kaip atsikračiau senų įsitikinimų, kartu ir įvairiausių baimių. Noriu padėti jums sukaupti drąsą ir pabandyti padaryti tą patį. Jūs tapsite gražios – tai sakau kaip kosmetologė, sukaupusi dvidešimties metų praktiką.

Moteriškos jėgos atskleidimas

Kartkartėmis

pakartotinai suderinti

savo širdies stygas,

kad džiaugsmas galėtų pagroti jomis savo dainą.

Įtempti klausą,

kad išgirstum tylius garsus,

atsklindančius iki tavęs

ir paliekančius tavyje savo švelnų skambėjimą12.

„Moteriška energija – labai nepastovi, intuityvi ir kurianti jėga. Neturi statiškos formos, nebūna nei tvirta, nei griežta. Nuolat juda ir nesilaiko jai užduotų tiesių linijų. Ji stichiška, kupina žaismės ir kūrybos, švelni, nors kartu ir labai išraiškinga. Tai varomoji pokyčių jėga! Ji skleidžia kūrybinę energiją čia, Žemėje, yra kupina šviesos, džiaugsmo ir turi gydomųjų galių!“13

Taip, taip, nesuklydote, būtent taip ir parašyta. Mes – moterys, ir mūsų rankose labai daug kas. Būtent mes esame šaltinis tos varomosios jėgos, kuri sukelia pokyčius. Mumyse ir per mus teka tikrai moteriška energija, o aš iš savo patirties žinau, kad mums verta nuolat atverti ir aktyvinti savyje tą galingą jėgą.

Visgi, norint priversti mus judėti ir pajusti šią moterišką energiją, būtina rasti vietą ir laiko atsipalaiduoti. Tai būtina sąlyga. Privalome leisti sau rasti tokią galimybę, nes juk galiausiai nuo to bus tik geriau. Tai ta dirva, kurioje suveši dvasios ramybė ir gyvenimo džiaugsmas, galintys, savo ruožtu, atverti visas duris šiame gyvenime. Spinduliuojantis, švytintis gyvenimo džiaugsmas trykšta ten, kur kūnas, siela ir dvasia gyvuoja harmoningai. Jeigu įvaldysime meną pasikliauti intuicija ir klausyti vidinio balso, jei nuolat tobulinsime šį meną, tai mūsų protas palaipsniui praras gebėjimą mus valdyti. Jis turi savo planų, kuriuos vykdo kartu su mumis, bet jo vaizduotė ribota. Jis sunkiai susitaiko su zigzagais, kuriuos daro mūsų gyvenimas išskirtinai tam, kad galėtume įgyti tos patirties, tokios būtinos mums, mūsų sielai siekiant užsibrėžto tikslo. Protas kategoriškas, jis sako: „Reikia daryti tik taip ir niekaip kitaip!“ O širdies balsas kužda visai ką kita.

Savo vaikystės, savo „Penkių tibetiečių“ seminarų dalyvių ir savo, jau suaugusios, gyvenimo pavyzdžiais noriu parodyti jums, kas gali atsitikti, kai pradedame iš naujo atverti savyje jėgą, gyventi ja, kai atrandame drąsos eiti naujais keliais. Noriu jums padėti imti klausytis savo intuicijos, vidinio balso ir pasikliauti jais. Tik tada galėsite pajusti ir suvokti, ko iš tikrųjų norite. Taip išsilaisvinsite iš visų madingų tendencijų ir rasite savo kelią į grožį.

Psichoterapeutė Estera Harding (Esther Harding), K. G. Jungo mokinė, rašo:

„Galimybių, kurias suteikia gyvenimas šiuolaikinei moteriai, kaleidoskope išnyko tas mitas, kuriuo ją gaubė vyras savo iliuzijose. Seniau moteris nesąmoningai ir besąlygiškai dangstydavosi tomis iliuzijomis, o dabar ji pasirodo tokia, kokia yra. Pati pasireiškia kaip asmenybė, taip nusimesdama magiškus apdarus, kuriais kadaise ją apsiautė vyras. Šiuolaikinė moteris drįsta pasirodyti silpna, pripažindama tą silpnumą, tačiau kartu demonstruoja ir savo jėgą. Seniau vyras savo iliuzijose tapydavo moters portretą nežmogiškomis spalvomis: ji buvo dieviškai graži ir kartu demoniškai baisi! Šiais laikais moteris ryžosi išeiti į realybės šviesą, galbūt ir prarado iliuzijos šydą, užtat atrado save kaip asmenybę, suvokiančią savo prigimtinę esmę.“14

Išgyventi baimę ir nugalėti ją

Eiti Keliu

visada reiškia įgyti patirties

ir užsukti į naujas, neištirtas teritorijas,

palikti praeitį,

ryžtingai keliaujant į dabartį.15

Apsisprendimas eiti nauju, sau neįprastu keliu reiškia, kad lauks kokios nors permainos. Permainos gimdo baimes. Gali nutikti, kad kuriam laikui liksime be orientyrų, pasijusime vienišos, nemylimos ir net atstumtos. Šiame naujame kelyje užgauname skaudamus taškus, ir tai įvyksta būtent tada, kai išnyksta ribos. Tai akimirka, kai reikia iš esmės išsiaiškinti savo vidinę tiesą ir egzistuojančią gyvenimišką situaciją tam, kad permainos gyvenime vyktų reikiama linkme.

Taip pat labai svarbu būti sąžiningai sau pačiai ir įdėmiau susipažinti su savo šešėline puse. Norint suvokti sielvartą ar skausmą, juos būtina išjausti ir išgyventi.

Kartais tam, kad eitume toliau, tenka netgi išsiskirti su artimais žmonėmis ir gimtosiomis vietomis. Tam, kad judėtume toliau, reikia laiko bei galimybės pabūti vienatvėje, vienai su savimi. Raskite sau galimybę pažiūrėti į dalykus iš paukščio skrydžio, ir juos pamatysite kitomis akimis, jie jums taps aiškesni ir suprantamesni. Tik taip gali atsirasti kažkas nauja. Bet kokia gyvenimiška patirtis – ta, kurią jau turime, ar ta, kurią įgyjame šią akimirką, – būtina tobulėjimui ir dvasiniam augimui. Net jeigu to šią akimirką nematome, ji suteikia mums žinių ir leidžia suvokti save. Kad ir kas vyktų atsinaujinimo kelyje, niekas nevyksta atsitiktinai, niekas nevyksta veltui ir jeigu daugiau nenorėsime egzistuoti kaip mechanizmo sraigtelis, pasikeisime ne tik pačios, bet ir viskas aplink – tai įvyks būtent dėl atsinaujinusio mus supančios tikrovės suvokimo. Tiesą sakant, tai ir yra tikrojo kelio tikslas.

„Visi norime, kad mūsų gyvenimas pasikeistų, o patys keistis nenorime. Lai keičiasi kas nors kitas, lai keičiasi „jie“, o aš palauksiu. Tam, kad pakeistumėte kitą, visų pirma turite pasikeisti patys.“16

Būkite sąžininga pati sau: jūsų gyvenime, be abejonės, jau seniai yra daugybė dalykų, kurie jūsų netenkina, trukdo, tik nežinote, kaip ir ką galima padaryti, kad padėtis pasikeistų. Kas yra permaina? Tai kilusios idėjos rutuliojimas ir jos įgyvendinimas tą akimirką, kai idėja kilo. Jeigu vertinate savo naująjį kelią kaip galimybę ką nors išbandyti ir pakeisti, jūsų gyvenime atsiras kažkas nauja.

Jums prireiks ištvermės ir tvirtybės, nes tam, kad judėtume pirmyn, tai būtina. Sukaupkite drąsą ir pradėkite veikti! Beje, žinote, kad Gėtę kamavo aukščio baimė? Jis išsigydė pats, nuolat lipdamas į bažnyčios varpinę, ir darė tai tol, kol tos baimės atsikratė. „Panašią baimę ir kančią atgamindavau dažnai – tol, kol jos man ėmė nekelti jokių emocijų!“

Man prireikė daug laiko, kad suprasčiau, jog atsikratysiu savo baimių tik tada, kai pagaliau jas galutinai išsiaiškinsiu, o tai reiškia, kad įdėmiai ir įsisąmonintai išnagrinėsiu jas ir išgyvensiu. Tą akimirką turiu susigyventi su savo jausmais, baime ir nebėgti į ateitį. Tik taip sugebėjau transformuoti savo baimę. Paskui ji įgavo visai kitą reikšmę. Melodi Beati (Melody Beattie) labai taikliai pasakė: „Džiaugsmas – tai atvirkštinė baimės pusė!“17

Pradžiai išspręskite lengvutį uždavinį. Jis tam, kad nenusiviltumėte ir patikėtumėte tuo, jog viskas pavyks. Sėkminga patirtis gimdo pasitikėjimą, kad nebesivadovausite senais šablonais (tokiais kaip „Nebus iš to jokios naudos!“ arba „Lengva pasakyti, o padaryti visada sunku!“).

F

Afirmacija18

Aš pasirengusi permainoms.

Aš prašau suteikti man jėgų mano dabartinei situacijai pakeisti ir suprantu, kad nuo to pasikeis ir visas mano gyvenimas.

Kasdien aš keliu sau naujų tikslų.

F

Pirmasis ekskursas: Sacharoje

Buvo mano gyvenime laikai, kai teko išgyventi daugybę baimių. Būtent tada susipažinau su Agnese fon Helmholt (Agnes von Helmholt) – mudvi kartu dalyvavome viename seminare. Atkreipiau dėmesį į jos ramybę. Ne, joje buvo ir dar kažkas, kažkas neapčiuopiamo, kuo mane labai traukė – vidinė jėga. Mes praleidome kartu keletą dienų, susipažinome artimiau, ir sužinojau, kad Agnesė dirba palydove dykumoje, veda karavanus per Sacharą. Klausydama jos pasakojimų apie tai, kokius iššūkius pateikia gamta žmonėms tokioje kelionėje, buvau pakerėta, nors kartu man tai pasėjo baimę.

Sacharoje

Ėmiau analizuoti tą baimę ir paklausiau savęs, kas man trukdo keliauti į dykumą. Netrukus išsiaiškinau, kad mano baimė iš esmės susijusi su nepasitikėjimu savimi, nors ne tik su tuo. Dar bijojau išvykdama išsiskirti su tuo, prie ko buvau pripratusi. Kai maždaug po mėnesio gavau reklaminę skrajutę, kviečiančią keliauti į Sacharą, iškart, net neperskaičiusi, atidėjau ją į šalį. Man prireikė visų metų, kad „pribręsčiau“ tokiai kelionei. Kažkuriuo metu staiga pastebėjau, kad manyje vis labiau bręsta noras vykti į dykumą. Netgi pradėjau svajoti apie tai, jutau, kad ši kelionė gali būti raktas į visas mano baimes, tačiau kartu mane graužė abejonės, ar ne per daug pasitikiu savimi ir ar turėsiu pinigų tokiai kelionei. Tuo metu buvau ką tik išsiskyrusi su vyru.

Dabar žinau, kad mano tuometės baimės buvo labiau susijusios su vienatvės jausmu, na, ir su materialinėmis problemomis, juk nuo to momento viena atsakiau už save ir sūnų. Mano protas bandė sulaikyti mane nuo tos kelionės, tačiau manyje gyveno ir dar kažkas, kažkoks švelnus balsas, labai tylus, bet jau įstengiau jį girdėti. Jis drąsino mane, patardamas vykti į šią kelionę ir pasisemti naujos, dar nepažintos patirties.

Po kurio laiko ėmiau ruoštis ir 1993 metų balandį patraukėme į kelionę. Mūsų buvo dvi grupės: septynios moterys ir šeši vyrai. Abiem grupėms buvo priskirta po kelis beduinus ir po vieną palydovą. Dykuma vyrai ir moterys keliauja atskirai. Agnesė, kaip instruktorė, lydėjo moterų grupę.

Su savo baimėmis susidūriau pačią pirmą dieną. Mūsų bagažas ir maisto atsargos artimiausioms dviem savaitėms buvo sukrauti ant kupranugarių, o mes patraukėme prie artimiausio šaltinio į bakus prisipilti vandens. Staiga nei iš šio, nei iš to, kaip perkūnas iš giedro dangaus, pakilo smėlio pūga. Nieko nesimatė per dvidešimt žingsnių. Teko užsidėti akinius nuo smėlio pūgos ir užsiraišioti veidus skarelėmis.

Pajutau, kaip manyje kyla ir didėja panika, o krūtinėje viskas tarytum sustingsta. Mano širdis ėmė pašėlusiai daužytis, pradėjo trūkti oro. „Turiu nedelsdama grįžti namo“, – šmėkštelėjo galvoje, nors žinojau, kad tai neįmanoma.

Apsidairiau aplink ir pamačiau Agnesę su mūsų grupei priskirtu beduinu. Jie kuo ramiausiai stovėjo nuošalyje ir stebėjo vyksmą. Staiga pajutau, kaip ta ramybė persiduoda ir man, ir patyriau didžiulį pasitikėjimą: kas bus, tas bus, bet ši kelionė taps mano kelione į save pačią. Su kiekvienu žingsniu paliksiu praeityje seną naštą, ir šios kelionės į dykumą neatsisakysiu. Akimirksniu pajutau, kaip įtampa atslūgo, o vietoje jos pabudo savotiškas smalsumas: kas manęs laukia šioje kelionėje? Aš vykstu kelionėn į nežinomybę ir artimiausiomis dienomis gana sąmoningai analizuosiu savo baimes.

„Vykdamas į dykumą, turi atsiduoti šiai kelionei besąlygiškai. Paprastai žmonės linkę patys valdyti savo likimą, tačiau dykuma neleidžia žmogui nei kovoti su ja, nei užkariauti jos. Būtent tai, ko neįstengiame užvaldyti, ir gimdo mumyse baimę.“ Šių Agnesės žodžių prasmę suvokiau vėliau, nors jau netrukus pastebėjau, kad, eidama dykuma, pamažu atsikratau seno balasto. Iš pradžių pyktis, susierzinimas, liūdesys, baimės, baimės ir vėl baimės tolydžio didėjo. Kuo toliau žygiavome į dykumos gilumą, tuo labiau manyje tai didėjo, nors kartu kuo labiau tolau nuo savo praeities, tuo labiau man aiškėjo, kiek daug energijos eikvojau savo baimėms, kaip gyvenau su jomis ir niekaip negalėjau jų atsikratyti. Jos valdė mane, juk mintis – tai energija, kurianti tikrovę. Tu esi tai, ką galvoji.

Toje kelionėje dykuma mes su Agnese leisdavomės į matymų paiešką. Kartą kas tris dienas atsiskirdavome, kad turėtume savo matymą. Tai vyko taip: beduinas nuveda mus po vieną į jo išrinktą vietą (man atrodė, kad toli nuo stovyklos). Prieš tai iš anksto sutariame sutartinį ženklą, kurį prireikus galima būtų duoti. Pasiimti galima tik miegmaišį, vandens butelį, degtukų, aliumininį puodelį, šiek tiek duonos ir kelis paketėlius arbatos. Nieko negalima imti skaityti ar rašyti, nes tai galėjo trukdyti pasinerti į savo jausmus. Pakeliui į atsiskyrimo vietą beduinai prirenka šiek tiek malkų, kad galėtume įsikurti laužą, ir palieka mus vienas. Dviem su puse dienos.

Saulė kepina negailestingai. Aplink tokia tyla, kad girdžiu savo širdies plakimą. Temstant pradeda brautis kažkoks nerimas. Ugninė raudona saulė dingsta už horizonto. Aš nuo mažens siaubingai bijojau tamsos. Man ji visada siejosi su vienatve. Ši baimė gyvena manyje iki šiol. Bandau prasiblaškyti, įkuriu laužą taip, kaip mane išmokė beduinai. Paskui verduosi arbatą, tačiau nuslopinti savyje baimės nepavyksta – priešingai, ji auga. Staiga man šauna į galvą, kad įkūriau per stiprų laužą ir dabar mane galima matyti iš toli. Bandau prislopinti ugnį, o paskui ir visai ją užgesinu – man vaidenasi, kad šalia pasigirsta kažkokie šnaresiai.

Galop imu įsikūrinėti guolį ir darau tai taip, kaip, pagal mano stebėjimus, daro beduinai. Iš pradžių aplink vietą, kurioje miegosiu, lazda apibrėžiu ratą – tai riba, kurios neturi peržengti neprašyti svečiai: gyvatės ir skorpionai. Paskui tą vietą gerai suplūkiu. Tik tada ištiesiu miegmaišį ir įlendu į jį. Virš manęs mirga marios žaižaruojančių auksinių žvaigždžių ir varinis mėnulis – visai kaip iš „Tūkstančio ir vienos nakties“. Pasaka! Nepamirštami įspūdžiai! Baimė kažkur atsitraukia ir užmiegu.

Pabundu netikėtai pažadinta garsių balsų ir juoko. Balsai vyriški. Atsisėdu miegmaišyje ir girdžiu, kaip garsiai plaka mano širdis. Mane apima panika! Ką daryti? Kas bus, jei tie vyrai ras mane čia, vidury dykumos, visiškai vieną? Mano mintys padrikos. Aš juk visiškai bejėgė prieš juos.

Ką gi, baimės baimėmis, o aš susiimu, išsiropščiu iš miegmaišio ir šliaužte šliaužiu ten, iš kur girdėti balsai. Jie vis garsėja ir garsėja. Tam, kad nepasirodyčiau nepažįstamiesiems, esu priversta grįžti. Šliaužiu atgal ir garsiai dundančia širdimi įsiropščiu į miegmaišį. Meldžiu, kad Kūrėjas padarytų taip, jog tie žmonės manęs nerastų, o aš nugrimzčiau į gilų kietą miegą.

Rytą pabudus man pasirodo, kad visa tai pasivaideno. Mane pakeri saulėtekis. Nepaprastas grožis! Iš už horizonto pakyla ugninis diskas. Kaip sutartinį ženklą pakabinu butelį nuo vandens ant krūmo, ateina Agnesė ir papasakoju jai nakties įvykį. Ji nuramina mane ir paaiškina, kad tai buvo mūsų beduinų draugai, kurie klajoja čia su savo kaimenėmis.

Iš pradžių imu mąstyti, ar nevertėtų man nutraukti savo matymų paiešką, bet paskui pajuntu, kad man užteks jėgų ir drąsos ją tęsti. Agnesė patarė paimti savo bailiuką vidinį vaiką ant rankų ir paguosti. Padariau taip, kaip liepta, tai padėjo. Dieną praleidžiu tiesiog būdama dabartyje – čia ir dabar. Veikti nėra ką, tik valgyti, gerti ir malkas rinkti. Iš pradžių man buvo sunku tiesiog būti nieko neveikiant, bet paskui sugebėjau atsipalaiduoti ir išsilaisvinti nuo senų minčių bei elgsenos šablonų. Be to, į galvą atėjo mintis: praeitis svarbi, bet tik tol, kol naudinga.

Pasakiško grožio saulėlydis nuteikia meditacijai. Mane supa visiška tyla ir ramybė. Esu susikaupusi, jaučiu ryšį su viskuo, kas dykumoje. Purpurinė saulė pamažu pasislepia už horizonto. Kitoje dangaus pusėje savo eilės jau laukia mėnulis. Temstant danguje įsižiebia auksinės žvaigždės.

Įkuriu ugnį ir gaminu vakarienę – karštą sultinį, imu riekę sužiedėjusios duonos. Tamsa vėl atsiveda baimę. Grįžtu prie savo vidinio vaiko, raminu jį ir drąsinu. Šiąnakt sapnuoju, kad mane persekioja nepažįstami vyrai. Bėgu per lakų kopų smėlį, ropščiuosi aukštyn, leidžiuosi žemyn ir pagaliau matau, kad mūsų stovyklavietė netoli.

Pabundu auštant ir susirandu patį aukščiausią kopos tašką, noriu pasigėrėti saulės, kurios švytintis kraštelis jau pasirodė virš horizonto, tekėjimu. Kokia laimė būti taip arti iškilaus spektaklio, vaidinamo pačios gamtos, justi visą tą grožį visiškoje tyloje. Dar tie garsai, tie šnaresiai, kurie pasigirsta auštant dienai: paukščių trelės, kažkur toli – ožkų mekenimas. Jaučiuosi nuostabiai ir puikiai praleidžiu dieną, besilepindama ant karšto smėlio ir nieko neveikdama iki pat saulės laidos. Paskui įkuriu ugnį ir ramiai užmiegu. Jokios baimės manęs nekamuoja.

Rytojaus dieną mūsų matymų paieškos baigėsi. Macugas, vienas iš beduinų, parvedė mane atgal į stovyklą. Po dviejų su puse dienų, praleistų vienatvėje, tik su savo jausmais, man iš naujo tenka pratintis prie grupės. Karavanas ruošiasi grįžti. Po kelių kelionės dienų pasiekiame dykumos kraštą ir atsisveikiname su beduinais. Dar turime porą dienų poilsiui ir apmąstymams. Man norisi pabūti vienai, aš atsiskiriu. Per pastarąsias dvi savaites daug kas įvyko, vis dar jaučiu ryšį su dykuma ir su tais nuostabiais žmonėmis, kurie ten gyvena.

Ačiū tau, Agnese, už tai, kad padėjai man šioje kelionėje susipažinti su savo senomis baimėmis, išgyventi jas ir taip jų atsikratyti!

Dykuma. Nepamirštamos akimirkos.

Klausyti savo vidinio balso

Kodėl vis daugiau moterų jaučiasi iškankintos darbo ar šeimos? Jos nejaučia vidinės ramybės, todėl yra nervingos ir irzlios. Nebemoka klausytis savo vidinio balso, kuris niekada nebūna garsus.

Jus taip pat slegia baimė, kad nesusidorojate su savo kasdienėmis pareigomis? Kadaise veikiausiai girdėjote savo vidinį balsą, įsiklausydavote į tai, ką šis sako. Tada dar neturėjote šeimos, darbas jums teikė malonumą. Laisvai ir laimingai gyvenote savo gyvenimą. Jūsų niekas neslėgė. Gal prisimenate tuos senus laikus ir norite juos susigrąžinti?

Kaip slenka jūsų gyvenimas? Visos dienos panašios viena į kitą ir diena tęsiasi begalybę? Jūs ištisas dienas bėgiojate su reikalais, pakeliui pirkdamos visokius niekniekius šeimai, vakarais kantriai išklausote sutuoktinio skundus bei aimanas ir pakišate jam petį, duodamos labai vertingų patarimų? Jums būna, kad į nekaltą vyro klausimą „Na, kaip praėjo diena? Ką gero šiandien nuveikei?“ pratrūkstate, tuo visiškai vyrą suglumindamos, nes jis negali suvokti, kas išprovokavo tokią reakciją. Ar kartais nesijaučiate vieniša, niekieno nesuprasta ir neklausiate savęs: „O kurgi aš pati? Kur mano gyvenimas?“

Kartą viena mano klientė pasiskundė: „Neturiu daugiau jėgų! Privalau būti savo vyrui ir meilužė, ir draugė, ir motina, ir žmona, ir sekretorė – ir visas pareigas turiu atlikti puikiai!“

Mano pačios gana skausminga patirtis šiuo atžvilgiu privertė pajusti savo moterišką jėgą ir ilgainiui įstengiau įpinti ją į gyvenimą. Išgyvendama tas nemalonias akimirkas, išmokau save vertinti kitaip. Juk myliu ir vertinu save, tad galiu padaryti ką nors gero ir sau. Nutariau prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, nes pripažinau, kad nesu kuo nors kalta. Taip atsikračiau ir lūkesčių bei reikalavimų, kuriuos kėliau kitiems.

Įvyko tai ne iš karto. Tam prireikė laiko, ir aš mokiausi būti kantri. Dabar žinau: tam, kad kai kurie dalykai mūsų gyvenime galėtų išsipildyti, reikia laiko. Kartais mums pirma reikia tam tikros pamokos, kuri išmokytų pripažinti geru tai, ką gauname, kad mokėtume tą gera priimti. Tai padės atsikratyti vidinių blokų.

Išmokite vėl girdėti savo tylų vidinį balsą ir pasikliauti juo. Įsiklausykite į tai, ką jis nori jums pasakyti.

F

Afirmacija

Šiandien klausau savo širdies balso

ir pasitikiu juo.

F

Daryti sau gera

„Kas anksti keliasi, tam ir Dievas padeda“, „Juodas darbas – balta duona“, „Tinginystė – visų ydų motina“... Manau, jums žinomos šios „išmintingos“ mintys. Mane jos lydėjo ilgą laiką, ir manydavau: jeigu gerai dirbu, vadinasi, esu gera, tačiau juk jeigu visą laiką tik dirbu, tai neįstengiu pajusti ir suvokti savo pačios poreikių. Šių senų patarlių laikymasis galiausiai priveda prie to, kad moterį nuolat graužia sąžinė ir ji neleidžia sau nieko.

Viena iš moterų, besimokiusių mano „Penkių tibetiečių“ seminare, kartą užsiėmimo pradžioje pasakė: „Man pirmiausia šeima, o aš pati visada paskiausia. Jaučiuosi taip, tarytum pati save nustumiu kažkur į galinį planą. Neleidžiu sau deramai pailsėti, paskaityti knygos, o jeigu sau kiek nors panuolaidžiauju, pradeda graužti sąžinė, kad ne visus darbus nudirbau.“

Savo gyvenime ir darbe šias „išmintingas“ mintis paprastai girdžiu iš tų moterų, kurios yra prikaupusios daug vidinės įtampos. Viena iš klienčių, nuo pat vaikystės gyvenanti su pojūčiu, kad neatitinka pačios sau keliamų reikalavimų, pasakė: „Mano namuose ir šeimoje viskas turi būti idealu, ir tai, kad pasirūpinti šiuo idealumu turiu aš, mane slegia! Mano kūnas ir siela apsaugos nuo to idealumo ieško ligose.“

Ta klientė daugybę metų turėjo sveikatos problemų, ir jai tekdavo nuolat gydytis. Moteris žinojo, kad galės ką nors pakeisti savo gyvenime, jeigu suvoks, kad to neatitikimo keliamiems reikalavimams pojūčio šaknys yra praeityje ir jokiu būdu nesusijusios su dabartimi. Savo laiku, gyvenimo kelio pradžioje, motina ją mokė: „Tu gali sau leisti pailsėti tik tada, kai bus nudirbti visi darbai.“

Štai kitas atvejis. Vieną mano klientę nuolat kamavo mintis, kad ji nepakankamai rūpinasi šeima. „Aš per mažai dėmesio skiriu vyrui ir vaikams, jiems stinga mano meilės, nes pernelyg daug laiko skiriu sau. Tai mane kankina, dėl to nuolat esu įsitempusi ir jaučiuosi jiems nusikaltusi, todėl man teko mesti penkis Tibeto pratimus – laiko trūksta.“ Ši moteris taip nevertina savęs, kad neleidžia sau tenkinti net kasdienių poreikių, o juk taip elgiasi daugelis moterų.

„Darbą nudirbus, linksma švęsti.“ Šiuo postulatu daugelį amžių rėmėsi suvokimas to, kokia turi būti moteris-motina, ir mūsų mamos mus auklėjo remdamosis juo. Šio teiginio esmė ta, kad motina turi atiduoti viską kitiems, pamiršdama save. Ir šis elgesio pavyzdys kaip estafetės lazdelė buvo perduodamas ir tebeperduodamas iš kartos į kartą. Mes įtvirtiname jį savo pasąmonėje, o paskui perduodame savo vaikams.

Dar vieną iš daugybės mano klienčių, panorusią pasidaryti kažką gero sau, labai grauždavo sąžinė. „Aš tokio grožio nenusipelniau. Mano vyras jo neturi, o juk veikiau jis turi tai gauti, o ne aš, jis už viską moka.“ Jos jausmai iš praeities taip pat susipynė su dabartiniu gyvenimu. Ji pasakojo man, kad jos motina visada mokė taupyti. „Pirmiausia viską tėvui, jis mūsų maitintojas, o jau paskui mums!“

Pabaigai dar vienos klientės, atėjusios pasikonsultuoti dėl gydymo, istorija. Moteris man pasisakė, kad šiaip jau neturi laiko gydymui, nors jos oda atrodo prastai, pati jaučiasi blogai ir nežino, ką daryti toliau. Problema aiški – vis ta pati sena tema: „nenusipelniau ko nors verto“. Būti motina, žmona ir kartu gerai dirbti moteriai nepavykdavo – tai buvo pernelyg didelis krūvis. Ją kamavo nepasitenkinimo jausmas, o kaltais dėl susiklosčiusios padėties ji laikė kitus.

Neturiu galvoje, kad dėl to, jog atsidūrėme tokioje padėtyje, reikia kaltinti kitus: mamą, vyrą ar dar ką nors. Juk tai labai patogi pozicija: argi nematote, kaip man blogai? Kodėl nejaučiate, ko man reikia? Kodėl nematote, kokia aš tobula?

Kuriai iš mūsų tai nepažįstama? Turime poreikių, o niekas to nepastebi. Mes susikremtame, įsižeidžiame ir liaujamės bendravusios. Dažnai situacijos, išgyventos vaikystėje, pasikartoja suaugusiojo gyvenime. Nuolat stveriamės senų šablonų ir tik suvokusios, kad tie jausmai atseka iš praeities, galime juos prisileisti, priimti, išjausti ir paleisti, o tada visos tos išmintingos praeities patarlės nustoja ką nors reikšti. Tuomet lengva neprisirišti prie jų ir daryti sau ką nors gera.

„Pripažinę, kad praeitis negalioja dabarčiai, imame vertinti save ir savo vizavi (pranc. akis į akį su savimi – vert. past.) kitomis akimis. Tada kiekviena sekundė išgyvenama kaip naujas gimimas. Tuomet nė kiek nesmerkiame dabarties. Taip išlaisviname save ir kitus nuo praeities klaidų. Tai leidžia mums įkvėpti laisvės ir išgyventi meilės stebuklą, dalijantis vienam su kitu tuo abipusiu išsilaisvinimu. Tai suteikia galimybę išsigydyti visaapimančia meile akimirksniu, čia ir dabar.“19

Neskubėkite

Ko jau trūksta šiuolaikiniam žmogui, tai laiko: visa mūsų diena suskirstyta minutėmis. Bijodami, kad per dieną nepadarysime visko, kas suplanuota, neleidžiame sau atsipalaiduoti nė sekundei. Mums visiškai nelieka laiko tam, kas gyvenime yra svarbiausia.

Leiskite sau neskubėti, tiesiog stabtelėkite ir skirkite sau šiek tiek laiko pamąstyti ar pasvajoti. Kurį laiką paprasčiausiai nieko nedarykite – tegul tai būna laikas dvasiai – arba paskaitykite gerą knygą, pasivaikščiokite, paskirkite susitikimą su bičiuliais. Dar galima ryte, kai visi kiti šeimos nariai išsibėgioja su reikalais, leisti sau pasilepinti vonioje. Labai svarbu: patirkite malonumą, tuo metu neįsileiskite jokios savigraužos! Patikėkite, jūsų diena praeis visiškai kitaip. Ne tik pastebėsite, kaip išgaruoja įtampa, – aplinkiniai taip pat išloš iš to, kad jūsų nuotaika bus gera.

Žinoma, dabar galite užprotestuoti: „Man to nereikia!“ arba „Neturiu tam laiko!“ Būkite atviros – juk tai tik atsikalbinėjimai! Nejaugi nė karto nepavydėjote žmonėms, kurie randa laiko sau, kurie leidžia sau ką nors malonaus? Yra tokia kinų patarlė: „Jei nieko nedarysi, tai nieko ir nepadarysi.“ Kai kurie žmonės tai vadina „kūrybine pertrauka“, tačiau faktas lieka faktu: darydamos pertrauką pailsime ir prikaupiame naujų jėgų.

Kartą į mano konsultaciją atėjo jaunutė klientė ir pasakė: „Mano oda vis jautriau reaguoja į mano dvasinę būseną. Kai tik atsiduriu stresinėje situacijoje ir negaliu sau leisti atsipalaiduoti, tiesiog matau, kaip oda šaukte šaukiasi pagalbos. Dabar pagaliau supratau, jog esu pati sau šeimininkė ir kad aš verta to, kad skirčiau sau dėmesio. Po procedūros kaskart jaučiuosi vis ramesnė, atsipalaidavusi ir kitas kelias dienas nuo to tik išlošiu. Kaskart pažadu sau, kad nuo šios dienos pradėsiu naują gyvenimą. Puikiai žinau, kad nėra prasmės ką nors žadėti, jei neketini to įgyvendinti. Dabar reguliariai skirsiu sau minutės pertraukėlę, kad pasisemčiau jėgų.“

Svarbiausia, kad pačios stebėtume savo savijautą. Žinoma, svarbu rūpintis ir kitais žmonėmis, jų jausmais, tačiau visų pirma mūsų rūpestis turi būti nukreiptas į save, o tam, kad jaustumėmės gerai, retsykiais turime nusistatyti tam tikrus rėmus. Kai kuriose situacijose tiesiog privalome pasirūpinti savimi, priimdamos sprendimus savo, o ne aplinkinių naudai.

F

Afirmacija

Aš atsisakau poreikio būti atsakinga

už kitus žmones, kontroliuoti jų poelgius.

Aš stipriai apriboju savo atsakomybę

už kitus.

F

Prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą

Neseniai man viena klientė papasakojo: „Penki Tibeto pratimai padėjo man suvokti, ką reiškia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Jų padedama išmokau skirti sau laiko ir nejusti sąžinės graužaties.“ Galime ramiai pasinerti į dvasinės gerovės pasaulį tik tada, kai išmokstame patys atsakyti už viską, ką darome šiame gyvenime, ir vertinti save tiek, kad galėtume rasti laiko patenkinti savo poreikius nejausdami jokios sąžinės graužaties. Tik tada gebėsime suvokti, ką kasdieniame gyvenime galima pakeisti, ir tik tada pradėsime gyventi.

„Penki tibetiečiai“ pakeitė mano požiūrį į pasaulį, – pasakė kartą viena menininkė. – Jie padėjo man pasukti savo keliu. Be to, juos darydama išmokau rasti pusiausvyrą tarp įtampos ir atsipalaidavimo. Anksčiau apskritai negalėjau atpažinti savo poreikių, todėl negalėjau jų tenkinti.“ Vieną gražią dieną staiga pradedame justi ir suvokti, ko reikia būtent dabar, šią akimirką, o tada savo kasdieniame gyvenime randame laisvo laiko ir sau.

Norint to pasiekti, dažniausiai reikia nueiti ilgą kelią. Anksčiau nevertinau savęs tiek, kad leisčiau sau ką nors malonaus, ir todėl man nuolat trūkdavo laiko. Gera savijauta nebūdavo įtraukta į mano programą. Man būdavo kur kas paprasčiau daryti ką nors gera kitiems. Turėjau pasiekti ribą, kad suvokčiau: mano gyvenimas reikalauja rimto pervertinimo. Tik tada, kai staiga pradėjo sparčiai silpnėti mano klausa dėl rimtų problemų darbe ir šeimoje, pagaliau pradėjau kažką suvokti. Nuo to laiko mano sąmonė labai pasikeitė, tad pasikeitė ir mano gydymo metodai, kartu – ir visas gyvenimas. Pozityviai save vertinti, su meile ir pagarba, ir skleisti tą meilę bei pagarbą kitiems tapo kertine mano gyvenimo idėja, kuria vadovaujuosi dirbdama su žmonėmis.

Juk jeigu priimu save, galiu geriau elgtis ir su kitais, nes jau gebu atjausti. Dabar dirbu, nepatekdama į ceitnotą20 ir su džiugesiu širdyje, o padėka už tai – mano klientų pasitenkinimas. Vis dažniau girdžiu iš jų: „Su tokiu malonumu laukiau šios dienos ir sąmoningai susiplanavau laisvo laiko, kad ateičiau pas jus.“

Antras ekskursas: Sinajaus dykumoje

Tam, kad priimtume kokį nors rimtą sprendimą, reikia jėgų, o jėgų semiamės iš tos tylos, kuri stoja, kai sustabdome savo proto darbą. Kartais tam, kad peržiūrėtume situaciją, reikia savotiško sustojimo, nedidelės minutės pertraukėlės, šiek tiek laiko. Būtent taip, įsiklausydama į savo vidinį balsą, prikaupiau drąsos ir ryžto eiti nauju keliu bei peržengti senas, nusistovėjusias ribas. Galiausiai išgyvenau „Nuotykį Sinajaus dykumoje“.

Sprendimas dar kartą keliauti į dykumą gimė man būnant tylos taške. Tiesą sakant, man teko daug klaidžioti apylankomis, kad pagaliau įsisąmoninčiau tai, ką kuždėjo širdis, reikėjo „subręsti“ naujai kelionei, kuri turėjo suteikti permainų mano gyvenimui. Tai buvo tarpsnis, kai ėmiau klimpti į problemas. Tam, kad liaučiausi „buksavusi“, man reikėjo pažvelgti į situaciją iš šalies, kitomis akimis.

Tuo metu mane labai kamavo aukščio baimė, be to, kankinausi dėl klubo sąnario. Amerikiečių rašytoja Luiza L. Hei mano, kad klubai suteikia kūnui tvirtumo ir pusiausvyros. Jie „atsako“ už visus judėjimo pirmyn būdus. Problemos dėl klubo sąnarių liudija apie baimę judėti pirmyn, įgyvendinant kertinius sprendimus.21

Nepaisydama bėdų dėl sąnario, vis tik nutariau vykti į kelionę po Sinajaus kalnus beduinų ir kupranugarių draugijoje. Greitai, kol protas nespėjo įsišėlti dėl finansinių išlaidų, užsisakiau dar ir savaitę poilsio prie Raudonosios jūros, kurį planavau sau leisti grįžusi iš kelionės po dykumą. Vidinis balsas kuždėjo, kad ta savaitė man bus gyvybiškai būtina po sudėtingo žygio. Žinojau, kad ši kelionė mane pastūmės gyvenimo keliu ir padės daug ką suvokti.

Nuo minties, kad teks kopti aukštai į kalnus, širdyje darėsi neramu, bet kartu ir smalsu, tad nekantriai laukiau kelionės. Firma organizatorė brošiūroje informavo, kad šiai kelionei būtinas geras fizinis pasirengimas, nes aukščio svyravimai per dieną pasitaiko nuo trijų iki penkių šimtų metrų, o eiti teks pėsčiomis, nes kupranugariai bus sunkiai apkrauti. Tokia informacija sukėlė tam tikrų apmąstymų, ir visgi jutau, jog esu pakankamai stipri, kad leisčiausi į tokią kelionę, ir aš ją užsisakiau. Iki šiol ausyse tebegirdžiu visas tas aimanas ir dejones, kurias tada teko išklausyti iš draugų ir artimųjų. Politinė padėtis Sinajaus pusiasalyje tuo metu buvo įtempta, o Luksore kaip tik buvo smogta teroristinei grupuotei...

Pirmasis susitikimas su egiptiečių kariškių postu laukė mūsų jau oro uoste. Visą kelią iki pat dykumos mus nuolat stabdydavo kareiviai, teko atlaikyti nesibaigiančią pasų kontrolės punktų grandinę. Sinajaus dykuma su jos skardžiais, uolomis ir išdžiūvusiomis upių vagomis (vadi) panaši į Mėnulio paviršių. Atsiranda pojūtis, tarsi smėlis perteka į akmenį, ir atvirkščiai. Pirmasis susitikimas su beduinais ir palydovu buvo labai šiltas. Maisto produktus ir bagažą sukrovėme ant kupranugarių.

Ką gi, į kelionę! Girdžiu savo širdies plakimą, viskas manyje kažkaip susigūžia, tačiau palaipsniui baimė ir kažko nemalonaus laukimas pradeda tirpti. Su kiekvienu žingsniu jaučiu tai vis mažiau ir mažiau, užtat mane supantys vaizdai tokie didingi ir kvapą gniaužiantys, kad jų tiesiog neįmanoma nusakyti žodžiais. Tokių kalnų platybių, akmenų sąvartų, įvairiausių formų ir spalvų – žalių, rožinių, baltų – nebuvau gyvenime mačiusi.

Pirmąją naktį užmingu po atviru dangumi, po žvaigždėmis, liūliuojama amžinai kažką žiaumojančių kupranugarių čepsėjimo. Danguje miriadai žvaigždžių ir didžiulis mėnulis, pamažu nuslenkantis už kalno. Stojo neįžvelgiama tamsa, kurioje buvo girdėti tylūs prie laužo sėdinčių beduinų balsai.

Ryte pabundu su skaudamu klubo sąnariu. Tarp retų aukštų uolų bandau susirasti vietelę, kurioje galėčiau atlikti savo penkis Tibeto pratimus. Mane užplūsta ramybė, ir pajuntu, kaip manyje kaupiasi dėkingumas pačiai sau už tai, kad įsiklausiau į vidinį balsą, nepradėjau priešintis norui vykti į dykumą, nepaisant skausmo ir aukščio baimės.

Pusryčiai: duona, pakepinta ant nuodėgulių, truputis avių pieno sūrio, alyvuogės ir įstabi arbata – užplikytos žolelės, rinktos beduinų visą dieną pakeliui ir dingusios nesuskaičiuojamoje gausybėje jų rūbų klosčių, kad poilsio metą galėtume tuo stebuklu pasigardžiuoti.

Sukrovę nešulius ant kupranugarių, keliaujame toliau. Oro temperatūra pasiekia trisdešimt laipsnių. Šiandien norime užkopti į penkių šimtų metrų virš jūros lygio aukštį, žygiuojame senais kupranugarių numintais takais. Kopiant vėl pradeda skaudėti koją. Meldžiu Kūrėją, kad duotų jėgų ir energijos ateinančiai dienai. Dar semiuosi energijos iš „Penkių tibetiečių“, kuriuos atlieku kasdien. Temperatūra pakyla iki trisdešimt septynių laipsnių, aplink nė menkučio šešėlio, nes einame išdžiūvusia upės vaga ir keliausime ja, kol prieisime taką, kuris nuves toliau į kalnus.

Kuo aukščiau kylame, tuo gaivesnis darosi oras. Tokia maloni vėsa! Būtų gerai, bet takas tampa vis statesnis. Keblumų kyla ne tik žmonėms, bet ir sunkiai apkrautiems kupranugariams, kurių kanopos nuolat slysta ant lygių akmenų. Kiekvienas vedame savo kupranugarį. Mes jau arti to, kad įveiktume perėją kvapą gniaužiančiame aukštyje. Kupranugariai kaip gazelės kabarojasi siaurais stačiais kalnų takeliais. Tai seni prekybiniai takai, kuriais daugybę amžių žmonės gabeno prekes. Beduinai, einantys priekyje ir paskui mane, nuolat primena, kad reikia stebėti kupranugarius. Pradedu aštriau justi man patikėtą atsakomybę ir nuo įtampos prakaituoju.

Kelias vis siaurėja ir siaurėja, kopiame vis aukščiau ir aukščiau. Šiame svaiginančiame aukštyje mano galimybės išsenka. Aš visiškai nusiplūkusi, o koją skauda, kaip dar niekada neskaudėjo. Kas bus, jei dar labiau įsiskaudės? Mes taip toli nuo bet kokios civilizacijos! Svarstau, kaip čia man atsikračius tos atsakomybės už kupranugarį, bet šioje situacijoje tai visiškai neįmanoma. Prašau visatos suteikti man kantrybės, jėgų ir dvasios ramybės.

Pagaliau pasiekiame perėją. Koks pasakiškas vaizdas! Taip, bet visiškai atsiduoti tam džiaugsmui man nepavyksta. Mums reikia eiti toliau, nors ir ne aukštyn, o žemyn. Nepaisant siaubingo nuovargio, jaučiu pasididžiavimą, kad nepasiduodu ir kad tikrai pasiekiau savo galimybių ribą.

Leistis lengviau nei kopti, ir netgi kupranugariai labiau klauso. Stovyklavietę nakvynei įsirengiame didžiulio kalno papėdėje, prie pat stataus šlaito. Rytoj teks kopti į jį be kupranugarių. Kas bus, tas bus, bet nutariau būtinai tą kalną užkariauti, nugalėti savo paskutines galimybių ribas. Turiu bėdų dėl sąnario, tad galbūt šis žygis man kainuos nemažai jėgų. Eilinį kartą savęs klausiu, ką visa tai man reiškia?

Po kurio laiko paėjėju toliau nuo stovyklos, kad pasimėgaučiau vakaro tyla. Anksčiau būčiau pabijojusi nutolti taip toli, tačiau dabar kalnai man įkvėpia pasitikėjimo. Netoliese ilsisi per dieną šiek tiek nuvargę kupranugariai. Man labai patinka tie gyvūnai: tokie didingi ir labai jautrūs, jeigu pavyksta išsikovoti jų pasitikėjimą, jie gali prieiti labai arti. Pasikviečiu savo dvikuprį palydovą ir pradedu su juo kalbėtis. Man atrodo, kad jis mane girdi.

Apšvietimas keičiasi. Saulė pamažu pasislepia už kalno, greitai sutemsta. Šioje spengiančioje tyloje – ir aplink, ir manyje – juntu save, savo gelmę, iš kurios pasigirsta aiškių aiškiausias atsakymas į mano klausimą: „Užkopsi į tą kalną tik tuomet, jei tau neskaudės kojos!“

Po vakarienės su beduinais dar ilgai sėdėjome prie laužo. Jų dainos skambėjo paslaptingai ir šiek tiek liūdnai. Tą naktį miegojau blogai, nuolat prabusdavau ir jutau, kaip skauda visą kūną, o ypač koją. Paprašiau Dievo ramaus miego ir patarimo, ką nuspręsti dėl rytojaus kalno užkariavimo.

Ryte, gal kokią penktą valandą, mane pažadino beduinų, ruošiančių pusryčius, balsai. Jaučiausi pavargusi ir lyg sudaužyta. Sunkiai pakilau, bet visgi radau slaptą vietelę tam, kad atlikčiau „Penkis tibetiečius“. Baigusi labai aiškiai suvokiau, kad į kalną neužkopsiu.

Visatos dėsniai savi. Mano ego kapituliavo, jis daugiau nenori nieko kontroliuoti. Visi, išskyrus mane ir karavano vedlį, pradėjo ruoštis kalno viršūnės užkariavimui. Atsiguliau po uolos iškyšuliu pailsėti. Tą dieną mano savijauta vis blogėjo ir blogėjo. Skrandis ir žarnynas sustreikavo. Gėriau tik arbatą ir karštą virintą vandenį nors spigino trisdešimt penkių laipsnių karštis!

Dabar, atsigręžusi atgal, galiu konstatuoti: nors fiziškai buvo bloga, mano širdis buvo skaidri. Gebėjau suvokti, ką man nori parodyti susidariusi padėtis: tam, kad pradėčiau ką nors nauja, būtina paleisti sena. Skrandžio ir žarnyno negalavimai man liudijo būtent tai, jeigu, žinoma, patikėtume Luiza L. Hei22.

Tą vakarą ištraukiau kortą iš Taro kortų malkos. „Gyvybės medis“ ir gautas atsakymas manęs nė kiek nenustebino. Korta rodo mano dabartinę būseną, ir dar kartą prisimenu, kad visatos dėsniai savi. Kortos archetipas – brandi moteris. O su ja – du angelai sargai. Vienas iš jų kaip „Temidės akis“ sergsti, kad žmogus nepamintų egzistuojančių visatos dėsnių, kad paisytų jų. Kitas angelas padeda žmogui rasti savo kelią ir suvokti, kas jam svarbu konkrečią akimirką. Tai kantrybės ir supratimo angelas.23

Dar kartą suvokiau, kad galiu pasitikėti visatos dėsniais ir jeigu būsiu pakankamai atvira, pasikliaudama jais gausiu tas pamokas ir žinias, kurios man būtinos gyvenimo kelyje.

Kasdien man gerėja ir gerėja. Atrodo, kad su kiekvienu nauju žingsniu praeityje lieka kažkas sena ir aš nuo to išsilaisvinu. Juntu, kaip manyje gilėja dėkingumas ir ramybė. Būna dienų, kai užkopiame į pusantro tūkstančio metrų aukštį. Nepaisant kaitros ir nuovargio, jaučiuosi laiminga, stovėdama tokiame aukštyje ir gėrėdamasi peizažo grožiu. Baimė jau nekamuoja manęs. Praeiname nepaprasto grožio vietas, kuriose taip tylu ir ramu, kad man pavyksta be jokių pastangų justi visą savo jėgos potencialą. Beduinai ir kupranugariai savo buvimu, paprastumu bei užsispyrimu užbaigia tobulą paveikslą.

Nuolat įsiklausau į savo vidinį balsą, kuris kužda, kur yra mano fizinių galimybių ribos. Daug ilsiuosi, rašau ir kasdien darau penkis Tibeto pratimus, o dabar dar ir šeštą – darau juos rytais, o kai pavyksta, ir popiet. Pratimai padeda atgauti jėgas.

Melodi Beati rašo:

„Kai koks nors žmogus ar kokia situacija įvaro mums visišką beviltiškumą, tai reiškia, kad jie parodo mums mūsų galimybių ribas ir mums derėtų jiems dėkoti už tą pamoką, kuri padeda išstudijuoti tas galimybes ir nustatyti jų ribas.“24

Išsiaiškinau gamtos dėsnius, veikiančius dykumoje, kai atsidaviau jai be ypatingų apmąstymų ir besąlygiškai pasitikėdama. Kokios nuostabios oazės, išnyrančios staiga, lyg Fata Morgana25, plikoje akmenuotoje dykumoje! Čia galima pailsėti ir atsigaivinti. Čia sutinkame paprastus žmones: draugiškus, kuklius ir svetingus. Beduinų kvietimas išgerti puodelį arbatos arba suvalgyti ką tik iškeptą paplotį visada tolygu kvietimui į savo namus.

Oro temperatūra vis kyla, termometras rodo trisdešimt septynis laipsnius. Net beduinams nelengva tokioje kaitroje ir tokiame aukštyje. Pamažu nusileidžiame žemiau, einame senais kupranugarių takais, kurie visada atveda į vadi, ir galiausiai uolos šešėlyje įsirengiame stovyklą nakvynei. Džiaugiuosi, kad pagaliau ši kelionė artėja į pabaigą, kad pažinau savo galimybių ribas ir įsiklausiau į vidinį balsą.

Po nesibaigiančio varginamo ėjimo sausa upės vaga už staigaus posūkio mūsų laukia Fata Morgana. Stalas padengtas visai kaip rojaus sode: švieži vaisiai, duona, salotos ir šaltas gaivus vanduo. Sveika, civilizacija! Mes grįžome pas tave! Mūsų jau laukia Range Rover, kuriuo važiuosime į viešbutį ant jūros kranto, o manęs dar laukia ir dovana, kurią pati sau pasidovanojau: savaitė poilsio ir apmąstymų prie Raudonosios jūros. Aš iki šiol su malonumu prisimenu, kaip gulėjau po padangte iš palmių lapų ir gėrėjausi turkio spalvos jūra, oda jusdama veidą glostantį švelnų brizą.

Kūrybinė gyvenimo galia

Viena iš mano senų laikų klienčių, praktikuojanti penkis Tibeto pratimus, kartą atėjo į mano priimamąjį. Ji stačiai spinduliavo šviesa, darė neįsitempusio, patenkinto gyvenimu žmogaus įspūdį. Moteris papasakojo, kad nubėgo maratono distanciją su savo dar vyresne drauge. Tai padėjo jai įsigilinti į save pačią su didesne pagarba. Ji įsiklausė į savo vidinį balsą, kuris pakuždėjo, kad lengvai įveiks distanciją, ir pradėjo kasdien treniruotis. Tos abejonės, kurios iš pradžių kamavo, pamažu išgaravo. Idėja nubėgti maratoną kartu su kitais bėgikais vis labiau užvaldė. Ji norėjo įrodyti sau, kad pakaks drąsos pradėti ką nors nauja. Moteriai mirtinai nusibodo gyventi nuobodų rutininį gyvenimą, kai viena diena niekuo nesiskiria nuo kitos. Žodžiu, paklausė savo intuicijos ir nubėgo maratono distanciją iki galo. Pasveikinau klientę iš visos širdies!

Man nuolat tenka konstatuoti (matau tai iš savo klientų, dalyvaujančių mano seminaruose, o ir savo patirties pavyzdžių): tam, kad išsiveržtume iš egzistuojančių gyvenimo ribų, būtina motyvacija, kuri labai įkvėptų. Tik taip galima iš tikrųjų ką nors pakeisti, nors pokyčius įgyvendinti gali būti nelengva. Tol, kol esame įprastoje, gerai žinomoje teritorijoje, vargu ar kas gali nutikti. Visus anksčiau įgytus įgūdžius ir gebėjimus valdome laisvai.

Tik klausimas, ar mums norisi likti savo tokiose įprastose, gerai apgyventose ribose? Visgi ar neglūdi giliai mumyse siekimas kažko visiškai naujo, nepažinto? Kas nutiks, jei iš tikrųjų ryšimės atsiduoti šio siekio valiai? Visai galimas daiktas, kad pirmą kartą griūsime į balą. Na ir kas? Vis tiek pasistūmėjome žingsnelį pirmyn, išsiveržėme iš senų, išvažinėtų vėžių. Kuo narsiau judame toliau, tuo užtikrintesni jaučiamės. Patikėkite, kad kiti, žiūrėdami į šį judėjimą, žavisi jumis. Naudokitės savo energija visu pajėgumu.

Tam, kad pasidarytų gera, turime prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, kūną ir dvasią. Deja, tam, kad atrastume naują kelią ir eitume juo, mums tenka per kančias suvokti, kad jėga gimsta iš ramybės ir suvokimo. Prisiimdami atsakomybę už savo gyvenimą, išlaisviname energiją kitam žingsniui. Tiesa ta, kad jeigu augu aukštyn, mano šaknys turi tvirčiau kabintis už žemės.

Kartą sutikusi savo bičiulę, su kuria ilgai nesimatėme, buvau priblokšta to, kad ši tiesiog tryško energija, skleidė jėgą. Daugybę metų ji buvo rūpestinga mama ir ištikima žmona. Visi jos rūpesčiai ir mintys buvo sutelkti tik į šeimą. Skirti laiko savo pomėgiui – tapybai – leisdavo sau tik retkarčiais, o kai pagaliau vaikai užaugo ir išskrido iš namų, moteris staiga gavo pasiūlymą įsigyti parduotuvėlę, kurioje galėtų eksponuoti ir pardavinėti savo paveikslus bei reprodukcijas. Kiek pamąsčiusi, sutiko. „Nutariau pasikliauti savo intuicija. Jutau, kad man būtina tai padaryti, juk tapyba ir dailė – mano gyvenimas!“ Jos akys, tai sakant, švytėjo. Netrukus gavau pakvietimą į jos ateljė atidarymą.

Sutikite, pažįstama akimirka, kai tylus balsas įkalbinėja padaryti ką nors nauja, bet tuojau pat ryžtingai įsikiša protas: „Ir kur lendi? Nori apsijuokti? Tu niekada to nedarei!“ Nekapituliuokite! Pradėkite kelti savivertę. Atkreipkite dėmesį į mažą, iš baimės virpantį vaiką savo viduje, paimkite jį ant rankų ir imkite meiliai įkalbinėti.

F

Afirmacija

Aš pakankamai stipri ir drąsi,

kad eičiau nauju keliu.

Aš pasitikiu gyvenimu.

Aš įsiklausau į savo vidinį balsą ir

išbandau tai, kas nauja.

F

Leisk meilei būti

Meilė – tai ne tik žodis ar jausmas.

Ji – jėgos šaltinis!

Ji – energija!

Krajonas26

Kartą į mano priimamąjį atėjo klientė, kurią pažinojau jau seniai. Ji daugelį metų kankinosi dėl odos problemų, o tąkart jos veidas tiesiog švytėjo. Tas švytėjimas sklido iš vidaus ir buvo matyti, kad būtent dėl jo odos būklė labai pagerėjo. Jokio jautrumo, veido oda puiki, bruožai švelnūs, figūra taip pat pasikeitė. Eisena lengva, kone plevenanti. Į šią moterį žiūrėti buvo tikras malonumas. Ji papasakojo man, kad sutiko didžiąją meilę ir kad dar niekada gyvenime nebuvo tokia laiminga. Ne veltui sakoma, kad meilė moterį gražina.

Meilė gyvena mumyse, ji – mūsų esmė. Norint susipažinti su savo meile, reikia žengti pirmą žingsnį – pajusti meilės poreikį ir parodyti ją.

Egzistuoja du pagrindiniai jausmai: meilė ir baimė. Kai myli, tau niekas nebaisu, o kai bijai, nesugebi mylėti. Baimė visada iškraipo tikrovės suvokimą ir išmuša iš vėžių, neleisdama suvokti, kas iš tikrųjų vyksta. Meilė – būsena be jokių baimių. Meilė nekelia klausimų.27

Pakeisti savivoką

Mums stinga pasitikėjimo savimi ir nepriklausomybės, tačiau labai dažnai patys sau trukdome nesąmoningais savęs ir mus supančio pasaulio suvokimais. Pasitikėjimas auga pradėjus priimti visus savojo „aš“ aspektus. Kartu neatmetame nieko, kas priklauso, tai įmontuojame, integruojame į gyvenimą – tai dar vienas žingsnis tobulėjimo link: žmogus geba rasti savo gyvenimo kelią ir eiti juo, neleisdamas kitiems pavesti savęs į šalį ar išklaidinti iš kelio.

Tokį pat darbą reikia nudirbti ir su senų nuoskaudų įsisąmoninimu, blokais ir savivoka – ir tų įvykių integravimu į gyvenimą. Panorę perdaryti ką nors sena, užmezgame ryšį su savo vidiniu pasauliu ir pradedame viską geriau suvokti, ko iš tikrųjų norime, geriau suprantame tikruosius poreikius. Atsiranda vidinė pusiausvyra, atsispindinti išorėje: išties imame spinduliuoti, kartu atsikratome ir lūkesčių kitų žmonių atžvilgiu. Žinoma, norisi prisiglausti prie stipraus peties, norisi daugiau meilės ir supratimo, tačiau jeigu kartą įstengėme suvokti savo jėgą, tai pradedame suprasti, kad kito petys iš tikrųjų negali būti ramstis, nes jis ne mumyse. Juolab kad tas kitas niekaip negali mums padėti, kai pakuojamės lagaminus į kelionę, kurioje ketiname atsikratyti visos praeities. Ji vis tiek mus pasivys!

Visų pirma čia kalbama apie priėmimą savęs tokios, kokia esi. Nevertinti savęs, nelyginti su kitomis...

Lengva pasakyti! Deja, visa tai (net šiais laikais) ne taip lengva todėl, kad ir tėvai, ir visuomenė įskiepijo mums daugybę įvairiausių vertinimo stereotipų ir suvokimų to, kas svarbu šiame gyvenime. Paprastai tai įsisaviname nuo vaikystės ir besąlygiškai.

Priimdama klientus, nuolat stebiu tą patį vaizdą: moterys lygina save su kitomis ir visada save vertina neigiamai. Per reti plaukai, per platūs klubai, kitos geresnės, protingesnės ir gražesnės už mane! Keista, bet šios problemos kartais kamuoja net įspūdingiausias ir protingiausias moteris!

Kokia prasmė lyginti save su kitomis, laikyti jas gražesnėmis, patrauklesnėmis arba protingesnėmis? Verčiau derėtų sudaryti sąlygas savo pačios moteriškumo, moteriškos esybės ugdymui. Būtent tai derėtų pripažinti ir mylėti savyje. Tai padariusios, liaujamės ilgėtis „tikro“ gyvenimo ir troškimų išsipildymo, nes liaujamės jaustis gamtos nuskriaustos.

F

Afirmacija

Aš matau Šviesą, išsklaidančią

visus šešėlius ir išlaisvinančią mane.

Tokia laisvė – tai proto ir širdies ramybė,

laimė ir begalybė visko, ko man reikia.

Aš maudausi Šviesoje.

Aš laisva.

Viską, ko man reikia, aš gaunu.

Aš gebu pamatyti savo Meilę.

Aš tampu tuo, kas iš tikrųjų esu:

aš esu Meilė.

F

Pajuskite vaiką savyje

Apie baimes ir menką savivertę žinau ne iš nuogirdų. Deja, šiuo atžvilgiu turiu savos, ne itin malonios patirties. Tik todėl, kad sugebėjau susitarti su savo vidiniu vaiku, sužinojau, kodėl dažnai jaučiuosi vieniša ir nesuprasta. Žinau, kodėl tam tikrose situacijose ir su tam tikrais žmonėmis mano savivertė akimirksniu visiškai sumenkdavo, o manyje likdavo tik nepasitikėjimas savimi ir nepilnavertiškumo jausmas.

Daugelis elgesio šablonų įsitvirtino mumyse vaikystėje ir valdo mus visą gyvenimą. Viskas, ką kadaise išgyvenome – ir gera, ir bloga, – saugoma mūsų pasąmonėje ir pasireiškia tam tikrose gyvenimiškose situacijose.

Galėčiau prisiminti iš savo vaikystės daugybę atvejų, uždėjusių antspaudą visam mano gyvenimui. Dėl to, kad dar vaikas būdama buvau priversta atsakyti ir už save, ir už savo neįgalius tėvus, dažnai jausdavausi taip, tarytum iš manęs reikalauja kažko nepakeliamo, jausdavausi vieniša, niekam nereikalinga. Tolesniame gyvenime taip pat dažnai grįždavau prie to jausmo. Tik būdama suaugusi moteris išmokau įsiklausyti į savo vidinį vaiką ir skirti jam dėmesio, pradėjau justi vidinę laisvę ir lengvumą.

Šiais laikais kūno ir dvasios gydytojai jau dirba su vidiniu vaiku, tarkime, Malkolmas Sautvudas (Malcolm Southwood), kurio seminaruose lankiausi. Bendraudami su savo vidiniu vaiku, kalbėdamiesi su juo, guosdami jį, klausydami jo balso galime išsilaisvinti iš senų nuostatų, trukdančių judėti savo pačių unikaliu gyvenimo keliu.

Tam tikromis situacijomis vis jausdavausi nesuprasta, nemylima, nepastebima. Drebantis iš baimės, užsispyręs mažas vaikas mano viduje norėdavo papūsti lūpytes ir pasislėpti nuo visų. Nesugebėdavau sveikai mąstyti, todėl negalėdavau išsikapanoti iš eilinės nemalonios padėties. Vieną gražią dieną nuvažiavau pas draugę, kuri rado laiko mane išklausyti. Ji tik sėdėjo ir klausėsi manęs, laikydama mano ranką, o paskui pasakė: „Paimk savo vidinį vaiką, savo mažą mergaitę, ant rankų ir paguosk. Paklausk jos, ko jai trūksta, kad vėl pasijustų gerai. Išklausyk, priimk ir suprask, ko jai dabar reikia, susiliek su ja. Juk ji – tu pati!“

Žaisdama su vaikais ar su šunimi puikiai jaučiu savyje tą vaiką. Vaikai ir šuo žadina manyje mažą valiūkišką mergaitę, kuri džiaugiasi ir mėgaujasi žaidimu. Tuo metu visos mintys ir rūpesčiai atsitraukia į antrą planą, ir suprantu, kad mano gyvenimas – ne vien pareiga, jame yra daug džiaugsmo ir lengvumo.

Kai kreipiuosi į savo vidinį vaiką ir darau tai, ko jam reikia, dažnai akimirksniu atsiranda iškilusios problemos sprendimas ir tada man norisi save kuo nors pradžiuginti. Tarkime, pasidovanoti gražią puokštę! Arba leisti sau pasivaikščioti! Viskas priklauso nuo to, ko norisi tuo metu mano vidiniam vaikui.

Pamenate savo vaikystę? Kokie tai prisiminimai – geri ar blogi? Buvote laimingas vaikas? Kokią save matote? Žinojote, kad jūsų vaikystė didžia dalimi nulems jūsų kaip suaugusiosios gyvenimą? Vaikas tebegyvena mumyse, tačiau daugiau nebeskiriame jam dėmesio, nepildome jo norų ir netenkiname jo poreikių.

Galbūt jums pažįstamos akimirkos, kai jautėtės bejėgės ir nemylimos, bijojote likti vienos, sakėte sau: „Man nepavyks!“, „Aš nevykėlė!“, „Kas aš tokia, kad mane mylėtų!“ Tokiomis akimirkomis reikia visiškai sąmoningai tenkinti savo vidinio vaiko poreikius. Gaila, bet daugelis žmonių ignoruoja tą mažą mergaitę arba tą mažą berniuką, gyvenančius mumyse, nes šie primena vaikystėje išgyventas kančias.

Viena iš mano klienčių užsirašė kosmetiniam seansui. Atlikdama kosmetines procedūras daug bendrauju su klientais ir skiriu jiems visą savo dėmesį. Priimu kitą žmogų kaip visumą, su visais jo poreikiais, norais ar lūkesčiais. Įdėmiai išklausau jo, todėl kiekvienam pavyksta parinkti individualų procedūrų rinkinį.

Tai klientei, apie kurią noriu papasakoti, buvo keturiasdešimt dveji metai, ji buvo ištekėjusi ir turėjo tris vaikus. Jos išvaizda sakė daug ką: veido oda buvo išraudusi ir sudirgusi. Moteris jau ne kartą gydėsi, lankėsi pas kosmetologą ir pas dermatologą, tačiau niekas nepadėjo.

Paprašiau papasakoti apie save ir klausydama jos gana greitai pajutau tą mažą mergaitę, gyvenančią joje. Ji papasakojo, kad buvo negeidžiamas bei nemylimas vaikas, vaikystėje niekada nepatyrė tėvų meilės bei šilumos. Su ja dažnai buvo elgiamasi atsainiai, jei neatitikdavo jai keliamų reikalavimų. Norėdama kompensuoti šilumos ir meilės stoką, valgė viską, kas teikdavo malonumo. Iki šiol jai ausyse skamba motinos priekaištai: „Nevalgyk tiek daug, tu ir taip siaubingai stora!“ arba „Pasižiūrėk į veidrodį – į ką tu panaši!“

Ta klientė visada ignoravo savo vidinį vaiką, savo mažą mergaitę, visiškai nekreipdama į ją dėmesio. Ji įprato slopinti savo norus ir neleisdavo sau tenkinti poreikių. Visa tai slypėjo jos pasąmonėje ir tam tikrose situacijose iškildavo į paviršių.

Taip, vedybiniame gyvenime moteriai pasikartojo visa tai, ką išgyveno vaikystėje savo šeimoje. Ji dažnai jaučiasi nesuprasta ir nemylima savo vyro ir guodžia save saldumynais. Pasekmė: vyras, kaip ir tėvai, elgiasi su ja atsainiai, priekaištauja, kad ši pernelyg stora, nepatraukli ir neatitinka jo įsivaizduojamo moters idealo.

Senas skausmas, gerai pažįstamas iš vaikystės, negalėjimas atitikti kitų reikalavimų, vis pasireiškia ir moteris raminasi nekontroliuojamu valgymu. Be to, jai visiškai nerūpi tai, kad tampa beformė – mano, jog vis tiek negalės būti tokia, kokią ją nori matyti vyras, ir toliau kenčia. Klientė jaučiasi vis nepatrauklesnė, neturi nė mažiausio noro prieiti prie veidrodžio, nepilnavertiškumo kompleksas pražydo joje sodria spalva.

Atlieku procedūrą, dirbu ir jaučiu, kad klientė negali deramai atsipalaiduoti ir mėgautis akimirka. Kai baigiau procedūras ir galiausiai išgražinau jos veidą dekoratyvine kosmetika, moteris visomis išgalėmis vengė žiūrėti į save veidrodyje. Patariau jai pakalbinti savo vidinį vaiką.

Yra begalė įvairiausių būdų ir specialių pratimų savo vidiniam vaikui prakalbinti – tai galima daryti savarankiškai, o galima ir vadovaujant psichologui arba gydytojui specialistui. Man asmeniškai prakalbinti savo mergaitę pirma padėjo darbas vadovaujant specialistui, o paskui – savarankiškos treniruotės.

Penki Tibeto pratimai gali šiuo atveju gerai pasitarnauti, ypač jei kreipsite daugiau dėmesio į širdies čakrą (žr. 185 p.).

F

Afirmacija

savivertei pakelti

Aš pasitikinti savimi, išmintinga moteris.

Man niekas negresia.

Aš paleidžiu savo skausmą ir savo kaltę.

Dabar aš laisva nuo visų abejonių ir baimių.

Aš kupina jėgų.

Aš leisiu sau daryti tai, ką noriu.

Aš užkariauju vieną viršūnę po kitos.

Aš nepasiduodu sutikusi sunkumus ir kliūtis.

F

Rekomenduojama muzika

Shaina Noll Songs for the Inner Child

Papildomos rekomendacijos

 Išlaisvinkite savo vidinį vaiką: pašokite laisvai, neribodamos savęs, tegul tai bus nežabojamas šokis, išliejimas visko, kas susikaupė, o šokdama išrėkite visus savo jausmus.

 Darykite tai kvėpuodamos tibetietiškai (žr. 132 p.).

 Kompaktinės plokštelės: pavyzdžiui, Gabrielė Rot (Gabriele Roth), būgnai, dinaminė meditacija.

Pasitikėti savimi

Patikėkite tuo, kad viskas jau gerai – dabar, šią pat akimirką – ir kad ir toliau viskas bus gerai. Džiaukitės viskuo nauju, atsirandančiu jūsų gyvenime. Mėgaukitės gyvenimu. Gyvenimas – ne vien pareigos. Tiesiog atmeskite senas baimes. Neribokite savęs griežtomis taisyklėmis, kurias patys sau ir primetėte. Pereikite sąmoningai žingsnis po žingsnio tą savo gyvenimo atkarpą. Eksperimentuokite. Nekvaršinkite sau galvos mintimis, ką galvoja apie jus kiti arba kaip į jus pažiūrės. Tai ne jūsų bėdos, jums kitų žmonių mintys visiškai nerūpi, todėl negali paveikti jūsų gyvenimo.

Būkite dėkingi gyvenimui už tai, ką šis padovanojo. Jauskite dėkingumą už tai, kad turite draugų, šeimą, ir pademonstruokite jiems savo dėkingumą. Išdrįskite apsiginti. Gyvenkite savo jausmais, svajonėmis, troškimais ir lūkesčiais, antraip gali būti taip, kad visa tai ir liks tik svajonės.

Klimaksas – senėjimo šmėkla?

Klimaksas – „pereinamasis amžius“, organizmo persitvarkymas, medicinoje jis vadinamas klimakteriumu, klimakteriniu periodu, menopauze. Daugumai moterų su šiuo žodžiu siejasi sunkus fizinis ir dvasinis persitvarkymas. Pokyčiai iš tikrųjų vyksta ir matomi net plika akimi. Pirmiausia noriu stabtelėti ties kai kuriais vidiniais ir išoriniais su klimaksu susijusiais reiškiniais. Dažnai jie laikomi nemaloniais. Visgi, kaip paaiškėjo, ir šiuo atveju labai padeda penki Tibeto pratimai.

Priežastys ir lydintys reiškiniai

Natūrali nusiskundimų, kylančių per klimaksą, priežastis – kiaušidžių funkcijų užgesimas. Prasidėjus klimakteriniam periodui, paprastai sulaukus penkiasdešimties metų, palaipsniui mažėja hormonų – estrogenų ir progesterono – gaminimasis. Estrogenais vadinama hormonų grupė, kurią sudaro dvidešimt jų rūšių. Iš jų svarbiausiais lytiniais hormonais laikomi estradiolis, estronas ir estriolis. Be to, jie atlieka ir kitas funkcijas visoje organizmo veikloje, pavyzdžiui, veikia gleivinės būklę (akių, burnos ertmės ir genitalijų).

Estrogeno ir progesterono įtaka medžiagų apykaitai labai įvairi:

 gerina kraujotaką ir padeda išsaugoti odos elastingumą;

 padeda kaulams likti tvirtiems ir apsaugo juos nuo retėjimo;

 gerina šlapimo pūslės ir šlapimkanalio audinių kraujotaką bei didina šlapimkanalio sfinkterio (raumens) tonusą.28

Organizme sumažėjus estrogeno ir progesterono, itin pastebimai pasikeičia žmogaus išvaizda. Šių hormonų gaminimosi mažėjimas reiškia senėjimą – tą pačią senatvės šmėklą, kuri kelia siaubą daugeliui moterų (o ir vyrų). Pridėkite prie to dar nuolatinę nuotaikų kaitą, kuri taip kankina aplinkinius. Būsena nepastovi – šiandien galiu medžius iš žemės rauti, o rytoj nė vinies į sieną įkalti neįstengiu. Daugelis moterų klimakterinį periodą vertina kaip metą, kai jų galimybės pastebimai mažėja, o gyvenimo kokybė gerokai pablogėja. Vis dėlto atlikti tyrimai rodo, kad moterys, kurios per klimaksą propaguoja aktyvų gyvenimo būdą, daug juda ir tinkamai maitinasi, daug mažiau kenčia nuo šiam laikotarpiui įprastų problemų.

Penki Tibeto pratimai per klimaksą

Reguliariai darant penkis Tibeto pratimus, per menopauzę pagerėja bendra organizmo būklė – tai leidžia propaguoti aktyvesnį gyvenimo būdą. Tai savo akimis mačiau seminaruose, kursuose ir per sveikatingumo keliones.

Daugelis moterų, praktikuojančių „Penkis tibetiečius“ klimakteriniu laikotarpiu, patvirtina, kad pratimai joms padeda jaustis daug geriau. Tai paaiškinama tuo, kad egzistuoja glaudus septynių mūsų organizmo energinių centrų ryšys su septyniomis su jais siejamomis gyvybiškai svarbiomis vidaus sekrecijos liaukomis bei jų veikla. Pratimai reguliuoja viso organizmo darbą, gerina bendrą savijautą ir lėtina senėjimo procesą. Penki Tibeto pratimai gali sušvelninti visus klimaksą lydinčius reiškinius, padeda susigrąžinti gyvybinę energiją, kuri šiuo laikotarpiu sumažėja arba apskritai blokuojama.

Toliau keliais pavyzdžiais iš savo praktikos pademonstruosiu, kaip moterys gali lengvai ir efektyviai susidoroti su įvairiomis problemomis, kylančiomis prasidėjus menopauzei.

Karščio bangos

Bene labiausiai paplitęs negalavimas per menopauzę yra karštis, išmušantis organizmą ir kartais trukdantis išsimiegoti – dėl to rytais jaučiamės pavargusios, vadinasi, kalbėti apie gerą nuotaiką jau netenka.

Kartą į mano priimamąjį atėjo klientė, kurią kankino stiprios karščio bangos, ji nuolat buvo prislėgta ir kankinama nerimo. Tai buvo žmogus, jautęsis beviltiškai. Aš, kaip profesionalė, visas jos problemas mačiau veide: gilios nosies ir lūpų srities raukšlės, aplink lūpas – smulkios raukšlelės, liudijančios apie sausą odą, o T zonos (kakta, nosis, smakras) oda riebi ir porėta. Moteris reguliariai lankė mano bendrąsias kosmetikos procedūras, per kurias aš, be kita ko, koregavau ir pacientės kvėpavimą, nes moteris negalėjo natūraliai ir giliai kvėpuoti. Palaipsniui, labai lėtai, atsikūrė natūralus kvėpavimo ritmas. Be to, klientė apsilankė viename iš mano praktinių seminarų, kuriame mokiau, kaip atlikti penkis Tibeto pratimus. Po kelių savaičių klientė jautėsi daug geriau. Karščio bangų intervalai gerokai pailgėjo ir jai pavykdavo lengviau, be papildomos įtampos jas ištverti. Pratimus moteris pradėjo daryti reguliariai, kartais net du kartus per dieną.

Nuovargis, energijos stoka

Kai kurios moterys man pasakoja: „Jaučiuosi taip, tarytum iš manęs būtų išsiurbta visa energija. Viskas, ką visai neseniai dariau lengvai, dabar virto tikra problema. Tuos pačius darbus darau dukart ilgiau. Kas atsitiko?“ Arba: „Visiškai neturiu jėgų. Pavargstu nuo menkiausios įtampos. Tie hormoniniai pokyčiai siaubingi.“

Ankstyvosiose menopauzės stadijose „išspaustos citrinos“ būklė aštuoniasdešimčia procentų paaiškinama nemiga, kuri pasireiškia dėl sumažėjusio estrogenų ir progesterono kiekio organizme, tačiau dvidešimčia procentų ją lemia testosterono mažėjimas. Testosteronas – hormonas, kuris suteikia mums energijos, aktyvumo ir stimuliuoja seksualumą. Pirmuoju atveju penki Tibeto pratimai padeda padidinti bendrą energijos lygį ir sumažinti nemigą. Antruoju gali padėti šeštasis pratimas. Tiesą sakant, daugumai moterų stiprus nuovargio jausmas menopauzės viduryje sumažėja ir darbingumas vėl padidėja.29

Seksualumas

Iki šiol vis dar paplitusi nuomonė, kad lytinis gyvenimas prasidėjus klimaksui nutrūksta. Moters organizmas per klimakterinį periodą iš tikrųjų į seksualinę stimuliaciją reaguoja kitaip nei „jaunas“ organizmas. Tiesa ir tai, kad visaverčiam lytiniam gyvenimui būtina pašalinti kai kurias kliūtis (pavyzdžiui, makšties gleivinės išsausėjimą). Karin Burk (Karin Burke), gydytoja natūropatė, man paaiškino: „Šiais laikais yra galimybė, sudarant natūralų testosteroną, skatinti moterų libido – tai leidžia joms gyventi normalų lytinį gyvenimą. Tam tinka, pavyzdžiui, hormoninis makšties kremas arba kremai-tepalai vandens pagrindu.“ Savo ruožtu, galiu rekomenduoti: tris ar keturis kartus per savaitę darykite šeštąjį Tibeto pratimą.

Nuotaikų kaita ir odos jautrumas

Viena iš mano nuolatinių klienčių, moteris, išgyvenanti klimakterinį periodą, su kuria aš pažįstama jau daugelį metų ir žinau ją kaip labai subalansuotą ir optimistišką ponią, kartą pasisakė: „Aš tokia jautri ir užgauli. Į viską reaguoju labai liguistai. Ir mano oda kenčia kartu su manimi.“ Patariau pradėti praktikuoti „Penkis tibetiečius“. Gana greitai moteris ėmė jaustis geriau, odos dirglumas išnyko.

Odos pakitimai, nulemti hormoninio fono

Viena šešiasdešimt aštuonerių metų moteris man papasakojo: „Pastebėjau, kad pasikeitė pati mano odos struktūra, atsirado daug raukšlių, bet man tai neatrodo kažkas baisaus. Tai natūralu, man juk ne trisdešimt metų, o aš ir nenoriu atrodyti kaip trisdešimtmetė. Iš esmės esu viskuo patenkinta ir džiaugiuosi, kad sveikata nešlubuoja.“ Tai būtent tas vidinis pasitenkinimas, kuris mus ir brandaus amžiaus daro gražias.

Jokie estrogenai ir progesteronai jums to neduos, ir visgi stiprinkite odą. Estrogenas didina kolageno kiekį, taip oda išsaugo drėgmę ir apsisaugo nuo išsausėjimo. Karin Burk rekomenduoja valgyti daugiau sojų (yra estrogenų) ir pankolių (yra progesterono).

Tinimas

Dar viena moteris, daugelį metų praktikuojanti penkis Tibeto pratimus, pastebėjo, kad dėl šių pratimų sumažėjo tinimas ir išnyko sunkumas kojose. Penki pratimai gerina limfos apykaitą organizme. Drauge rekomenduočiau daryti pakaitines karšto ir šalto vandens voneles, vaistinėse nusipirkti kremo, gerinančio limfos apykaitą, nevalgyti rūgščių maisto produktų, atsisakyti kavos, alkoholio ir nikotino. Dar gali padėti gydymas kremu, kurio sudėtyje yra šešių procentų progesterono. Natūralaus progesterono yra dioskorėjos šakniastiebiuose (jamse).

Šlapimo nelaikymas ir dubens apačios raumenys

Per menopauzę daugelis moterų kenčia nuo šlapimo nelaikymo. Tai susiję su dubens apačios raumenų būkle. Šie raumenys ne tik palaiko mažojo dubens organus, bet ir atsako už šlapimo pūslę, nes juose yra daug estrogenų receptorių. Hormonų pokyčiai dažnai lemia dubens apačios raumenų perkrovą. Hormonų lygio svyravimai dirgina nervus, ypač „sakralinius nervus“, kurie kontroliuoja dubenį ir jame esančius organus. Nuo to žmogus jaučia poreikį dažniau šlapintis, o jeigu dar yra dubens apačios raumenų uždegimas dėl netaisyklingos laikysenos, gali kilti rimtų problemų – tai Richardo Šmidto (Richard Schmidt), San Fransisko (Kalifornija, JAV) universiteto urologijos profesoriaus nuomonė.

Praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje gydytojas Arnoldas Kegelis (Arnold Kegel) sukūrė pratimus kovai su šlapimo nelaikymu. Tai pratimai gaktos stuburgalio raumeniui (pubococcygeal), kuris sujungia gaktikaulį su stuburgaliu. Rekomenduoju, atliekant visus Tibeto pratimus, įskaitant šeštąjį, sutraukinėti gaktos stuburgalio raumenį. Tokiu atveju, praktikuodamos pratimus reguliariai, kartu stiprinsite ir gaktos stuburgalio raumenį, taip užkirsdamos kelią ankstyvam šio raumens suglebimui ir šlapimo nelaikymui.

Tinkama mityba: fitoestrogenai

Naujausi moksliniai tyrimai, kuriuos atliko Vokiečių homeopatų sąjunga, rodo, kad palengvinti pacienčių, išgyvenančių klimakterinį laikotarpį, būklę gali ir fitoestrogenai. Fitoestrogenai – tai augaluose esančios medžiagos, darančios analogišką poveikį kaip ir žmogaus hormonai, tik silpnesnį. Yra dviejų rūšių žmogaus organizmui svarbių fitoestrogenų: lignanai ir izoflavonai. Sojų pupelėse ir iš jų pagamintuose produktuose yra daug izoflavonų. Štai kodėl per menopauzę turėtume valgyti daugiau sojų.

Papildomos rekomendacijos

 Kekinės blakėžudės (Cimicifuga racemosa), arba kekinės juodžolės (Actea racemosa), lengvina fizines kančias. Pasak profesoriaus Vutkės (Wuttke) iš Getingeno universitetinės klinikos, kekinės blakėžudės labiausiai tinka pakaitinei hormonų terapijai. Pavyzdžiui, jos didina kaulų audinio tankį ir mažina infarkto riziką.

 Sepijos (Sepia) lengvina dvasines kančias.

 Kiniškos pupos (Ignoto činčibieras) lengvina nuotaikų kaitos sukeltą būseną ir gelbsti esant vidinei įtampai.

 Sangvinarijos, arba kraujuojanti šaknis (Sanguinaria), lengvina karščio bangų ar smarkaus širdies plakimo sukeltą būseną.

Kas iš tikrųjų gali padėti?

Yra įvairių būdų, kaip atsikratyti nemalonių būsenų menopauzės laikotarpiu – tiek hormoninių, tiek nehormoninių. Ne visos moterys nori hormonų terapijos, o ir ne visoms to reikia. Bet kokio gydymo tikslas turi būti palengvinti arba pašalinti fizinius ir dvasinius sutrikimus (negalavimus), sulėtinti arba užkirsti kelią urogenitalinių organų atrofijai, taip pat apsaugoti nuo osteoporozės, miokardo infarkto ar arterijų kalkėjimo (aterosklerozės) pavojaus.

Ieškodama to, kas gali padėti man asmeniškai, išbandžiau daugybę pagalbos variantų. Pradėjusi vartoti hormonus, netrukus pajutau, kad imu pilnėti, o krūtų liaukos pabrinko ir pasidarė skausmingos. Hormoninės terapijos nutariau atsisakyti, tačiau jaučiausi toli gražu ne geriausiai. Pasitarusi su savo gydytoja, nutariau išbandyti nehormonines priemones. Be viso to, dar reguliariai praktikuoju penkis Tibeto pratimus, kartais net po du kartus per dieną. Pratimai man padeda lengviau įveikti nemalonius reiškinius, kurie lydi hormoninius organizmo pokyčius.

Brandos amžius – vienas iš gyvenimo periodų, taip pat turintis daug gero. Prisiminkite bent tą gyvenimišką patirtį, kurią jau sukaupėte! Pažįstu nemažai moterų, kurios šį pereinamąjį laikotarpį vertina kaip kelionę į save, kaip savęs atradimą su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis, todėl patariu susirinkti kuo daugiau informacijos apie šį naują savo gyvenimo periodą! Nelyginkite savęs ir savo kūno su kaimynių ar jaunų merginų kūnais. Palaikykite save.

Papildomos rekomendacijos

 Neužsisklęskite savyje galvodamos, kad viena turite išgyventi visa tai ir kad vis tiek jūsų niekas nesupras. Pasikalbėkite su bičiule, gydytoju arba savo partneriu. Paprastas pokalbis gali labai padėti! Visai galimas daiktas, kad galop ir pati, ir jus supantys žmonės geriau suprasite, kas jums darosi.

 Daugiau judėkite. Labiausiai tam padeda „Penki tibetiečiai“, joga, vaikščiojimas.

 Venkite streso. Pati geriausia priemonė nuo jo – poilsis ir atsipalaidavimas.

 Pradėkite daugiau laiko skirti sau. Skirkite vieną dieną per savaitę, konkrečią dieną, kuri priklausytų tik jums. Tą dieną leiskite sau daryti viską, kas jums teikia malonumo. Tas laikas jums būtinas tam, kad papildytumėte savo energijos atsargas, sukauptumėte jėgų ir pasijustumėte gerai.

 Dažniau būkite gamtoje. Įvairūs žalumos atspalviai, kurie jus sups, – žalia spalva simbolizuoja ramybę ir harmoniją – padės palaikyti vidinę pusiausvyrą.

 Darykite tai, ką šiuo metu gera daryti.

 Valgykite daug sojų. Pasirūpinkite tuo, kad jūsų maistas būtų šviežias ir jame būtų pakankamai maistingųjų medžiagų.

 Išsimiegokite. Jeigu jus kamuoja nemiga, nevalgykite daug ir negerkite nakčiai gėrimų, kuriuose yra kofeino. Geriausia po šeštos valandos vakaro išvis nieko nevalgyti. Nuo nemigos padeda viena amžių patikrinta priemonė: stiklinė pieno, o jeigu ir tai nepadės, įsigykite sukatžolių, augalinės kilmės raminamųjų, kurie labai tinka moterims, išgyvenančioms menopauzę. Sukatžolės padeda subalansuoti hormonų sudėtį.30

_______________