I DALIS

Apie puikybę ir nuolankumą

I SKYRIUS

Temos skirstymas

Visus proto suvokinius galima suskirstyti į įspūdžius ir idėjas, o įspūdžiai dar galėtų būti skirstomi į pirminius ir antrinius. Šis įspūdžių skirstymas yra toks pats kaip tas, kuriuo aš jau naudojausi65, padalijęs juos į pojūčių ir refleksijų įspūdžius. Pirminiai įspūdžiai, arba pojūčių įspūdžiai, yra tie, kurie be jokio pirmesnio suvokinio kyla mūsų sieloje dėl kūno sandaros, dėl gyvybinės dvasios arba objektams palietus išorinius organus. Antriniai, arba refleksijos, įspūdžiai yra tie, kurie tiesiogiai arba tarpininkaujant idėjai sukuriami iš kurių nors pirminių įspūdžių. Pirmosios rūšies yra visi juslėmis suvokiami įspūdžiai ir visi kūno skausmai ir malonumai; antrosios — aistros ir kitos į jas panašios emocijos.

Aišku, kad proto suvokiniai turi nuo kažko prasidėti; be to, įspūdžiai yra pirmesni už juos atitinkančias idėjas, tad turi būti kokie nors įspūdžiai, kurie pasireiškia sieloje be jokio pristatymo. Juos lemia prigimtinės ir fizinės priežastys, tad jų tyrinėjimas nuvestų mane per daug toli nuo dabar mano aptariamos temos, prie anatomijos ir gamtos filosofijos mokslų. Todėl čia aš apsiribosiu tais kitais įspūdžiais, kuriuos pavadinau antriniais ir refleksijos, nes jie kyla arba iš pirminių įspūdžių, arba iš jų idėjų. Kūno skausmai ir malonumai yra daugelio aistrų šaltinis, ir kai juos jaučiame, ir kai protu apmąstome, tačiau pirmiausia jie kyla sieloje, arba kūne, vadinkite kaip jums patinka, be jokios pirmesnės minties, arba suvokinio. Podagros priepuolis sukelia daug aistrų, tokių kaip sielvartas, viltis, baimė; tačiau jų tiesiogiai nesukelia nei joks jaudulys, nei idėja.

Refleksijos įspūdžius galima suskirstyti į dvi rūšis, t. y. į ramius ir audringus. Pirmosios rūšies yra veiksmų, meno kūrinio ir išorinių objektų grožio ir bjaurumo jutimas. Antrosios rūšies yra meilės ir neapykantos, sielvarto ir džiaugsmo, puikybės ir nuolankumo aistros. Toks suskirstymas toli gražu nėra tikslus. Susižavėjimas poezija ir muzika dažnai pasiekia aukščiausias viršūnes, o kiti įspūdžiai, teisingai vadinami aistromis, gali susilpnėti iki tokios švelnios emocijos, kad tampa tam tikra prasme nepastebimi. Tačiau apskritai aistros yra audringesnės už grožio arba bjaurumo keliamas emocijas, todėl paprastai šie įspūdžiai skiriami vieni nuo kitų. Žmogaus proto tema yra tokia gausi ir tokia įvairialypė, kad, siekdamas daugiau tvarkos, čia aš pasinaudosiu šiuo įprastu ir plačiu skirstymu; ir išdėstęs apie mūsų idėjas viską, kas, mano supratimu, būtina, dabar aiškinsiu šias audringas emocijas, arba aistras, jų prigimtį, kilmę, priežastis ir padarinius.

Apžvelgiant aistras, ateina mintis skirstyti jas į tiesiogines ir netiesiogines. Tiesioginėmis aistromis aš laikau tas, kurias tiesiogiai sukelia gėris arba blogis, skausmas arba malonumas. Netiesioginėmis — tas, kurios sukuriamos pagal tuos pačius principus, tačiau sudėjus kitokias kokybes. Šio skirstymo dabar negaliu giliau pateisinti ar paaiškinti. Galiu tik apskritai pažymėti, kad netiesioginėmis aistromis aš laikau puikybę, nuolankumą, ambiciją, tuštybę, meilę, neapykantą, pavydą, gailestį, pyktį, kilnumą ir iš jų kylančias aistras. O tiesioginėmis aistromis — troškimą, pasibjaurėjimą, sielvartą, džiaugsmą, viltį, baimę, neviltį ir patikimumą. Aš pradėsiu nuo pirmųjų.

II SKYRIUS

Apie puikybę ir nuolankumą, jų objektus ir priežastis

Puikybės ir nuolankumo aistros yra paprasti ir vienalyčiai įspūdžiai, tad apskritai jokiais žodžiais neįmanoma tiksliai jų apibrėžti, kaip, beje, ir kitų aistrų. Daugiausia ką galime padaryti, tai aprašyti jas išvardydami lydinčiąsias aplinkybes. Tačiau šie žodžiai puikybė ir nuolankumas vartojami visuotinai, o jiems atstovaujantys įspūdžiai yra vieni įprasčiausių, tad kiekvienas pats gali susidaryti teisingą jų idėją nebijodamas suklysti. Todėl negaišdamas laiko įžangoms aš iš karto pereisiu prie šių aistrų tyrinėjimo.

Akivaizdu, kad nors puikybė ir nuolankumas yra tiesiogiai priešingi, vis dėlto jų OBJEKTAS yra tas pats. Šis objektas yra mūsų savasis aš, arba ta susijusių idėjų ir įspūdžių seka, kuri intymiai yra atmintyje ir sąmonėje. Į čia visada nukrypsta mūsų žvilgsnis, jei mus sužadina viena iš šių aistrų. Atsižvelgiant į tai, kiek mūsų savojo aš idėja yra pranašesnė, mes pajuntame vieną iš šių priešingų jaudulių ir mus arba pakylėja puikybė, arba prislegia nuolankumas. Kad ir kokius kitus objektus suvokia protas, jie visada svarstomi atsižvelgiant į save; kitaip jie niekada negalėtų sužadinti šių aistrų arba bent šiek tiek jų sustiprinti ar susilpninti. Jeigu į savąjį aš neatsižvelgiama, tai nei puikybei, nei nuolankumui vietos nelieka.

Tačiau nors tarpusavyje sujungtų suvokimų seka, kurią mes vadiname savuoju aš, visada yra dviejų minėtų aistrų objektas, ji negali būti jų PRIEŽASTIS, ir jos vienos negana joms sužadinti. Mat šios aistros yra tiesiogiai priešingos ir turi tą patį bendrą objektą; ir jei jų objektas būtų ir jų priežastis, jis niekaip negalėtų kiek nors sukelti vienos aistros, nes kartu turėtų tiek pat sužadinti ir kitą; tačiau ši prieštaravimas ir priešingumas turėtų sunaikinti jas abi. Neįmanoma, kad žmogus kartu būtų ir išpuikęs, ir nuolankus; o jei yra skirtingų priežasčių šioms abiem aistroms, kaip dažnai atsitinka, tai jos arba reiškiasi pakaitomis, arba jei susiduria, viena, kiek leidžia jėgos, nugali kitą, ir tik pranašesnės likutis toliau operuoja protu. Tačiau aptariamu atveju nė viena iš aistrų negalėtų tapti pranašesnė; nes jeigu manome, kad jas sužadina tik požiūris į save, tad neteikdami pirmenybės nė vienai, turėtume sukurti abiejų po lygiai arba, kitaip tariant, nesukurti nė vienos. Sužadindami vieną aistrą ir kartu sukeldami lygiai tokią pačią priešingą iš karto sunaikiname jau atliktą darbą, galiausiai paliekame protą visiškai ramų ir abejingą.

Todėl mes turime skirti šių aistrų priežastį ir objektą; skirti jas sužadinančią idėją nuo idėjos, į kurią jau sužadintos jos nukreipia savo žvilgsnį. Apėmusi puikybė ir nuolankumas tučtuojau nukreipia mūsų žvilgsnį į savąjį aš, ir šis tampa galutiniu ir baigiamuoju jų objektu; tačiau reikia dar kažko tam, kad juos pažadintume; kažko, kas būdinga vienai iš aistrų ir nesukelia jų abiejų po lygiai. Pirmiausia protui pateikiama priežasties, arba kuriančio principo, idėja. Ji sužadina su ja susijusią aistrą; o sužadintoji aistra nukreipia mūsų žvilgsnį į kitą idėją, į savąjį aš. Vadinasi, aistra atsiduria tarp dviejų idėjų: viena sukuria ją, kita yra jos sukurta. Tad pirmoji idėja atstovauja aistros priežasčiai, o antroji — objektui.

Pradėkime nuo puikybės ir nuolankumo priežasčių; galime pažymėti, kad aiškiausia ir nuostabiausia jų savybė — tai nepaprasta dalykų, į kuriuos jos gali būti nukreiptos, įvairovė. Visos vertingos proto, taip pat ir vaizduotės, nuovokos, atminties arba būdo kokybės — sąmojingumas, išmintingumas, mokytumas, drąsa, teisingumas, sąžiningumas — visos jos yra puikybės priežastys; o jų priešybės yra nuolankumo priežastys. Ir šios aistros neapsiriboja protu, bet išplečia savo įžvalgą ir į kūną. Žmogus gali puikuotis savo grožiu, jėga, vikrumu, gera išvaizda, gebėjimu šokti ir jodinėti, savo rankų miklumu amatams ar meistrystei. Ir tai dar ne viskas. Aistros žvelgia toliau ir apima visus bent kiek mums priklausančius ar su mumis susijusius objektus. Mūsų šalis, šeima, vaikai, giminės, turtai, namai, sodai, arkliai, šunys, drabužiai — bet kuris iš šių daiktų gali tapti puikybės arba nuolankumo priežastimi.

Apsvarsčius šias priežastis paaiškėja, kad būtinai turime dar kartą suskirstyti aistros priežastis; skirti kokybę, kuri operuoja, ir dalyką, į kurį ji nukreipta. Pavyzdžiui, žmogus puikuojasi gražiu namu, kuris jam priklauso arba kurį pats pastatė ir sugalvojo. Čia aistros objektas yra pats žmogus, o priežastis — gražus namas; priežastis savo ruožtu dalijama į dar dvi dalis, t. y. kokybę, kuri operuoja aistra, ir dalyką, kuriame glūdi kokybė. Kokybė yra grožis, o dalykas yra namas, vertinamas kaip žmogaus nuosavybė arba kūrinys. Abi šios dalys yra esminės, ir jų dalijimas nėra nei tuščias, nei chimeriškas. Jei grožis vertinamas tik kaip grožis ir jei nepriskiriamas kam nors su mumis susijusiam, niekada nesukelia puikybės arba tuštybės; net pats stipriausias santykis, jei nėra grožio arba ko nors vietoje jo, teturi mažai įtakos šiai aistrai. Tad jeigu šiuos du dalykus lengva atskirti ir jei tam, kad sukurtume aistrą, būtina jų jungtis, mes turime laikyti juos sudėtinėmis priežasties dalimis ir savo protuose įtvirtinti tikslią tokios skirties idėją.

III SKYRIUS

Iš kur atsiranda šie objektai ir priežastys

Išmokę pastebėti skirtumą tarp aistrų objekto ir priežasties bei skirti priežasties kokybę, operuojančią aistra, nuo dalyko, kuriame ji glūdi, mes dabar pradėsime nagrinėti, kas lemia tai, kad kiekvienas iš jų yra toks, koks yra, ir paskiria šiems jauduliams konkretų objektą, kokybę ir dalyką. Šitaip mes puikiai suprasime išdidumo ir nuolankumo kilmę.

Pirmiausia akivaizdu, jog ne tik kaip natūrali, bet ir kaip pradinė aplinkybė savasis aš yra nustatytas šių aistrų objektas. Niekas neims abejoti, kad ši aplinkybė yra prigimtinė, nes ji operuoja nuolat ir nekintamai. Savasis aš visada esti puikybės ir nuolankumo objektas; aistros visada žiūri į savąjį aš, netgi jei peržengia jo ribas; kitaip joks žmogus ir joks objektas negalėtų turėti mums įtakos.

Kad jį sukelia pradinė kokybė, arba pirminis impulsas, taip pat taps visiškai aišku, jeigu laikysime, kad tokia kokybė yra skiriamasis šių aistrų bruožas. Jeigu prigimtis neduotų protui kai kurių pradinių kokybių, jis niekada negalėtų turėti ir jokių antrinių; nes tada jis neturėtų jokio veikimo pagrindo ir apskritai negalėtų pradėti veikti. Na, o kokybės, kurias turime laikyti pradinėmis, yra labiausiai neatskiriamos nuo sielos ir nebedalijamos į kitas; tokia ir yra puikybės ir nuolankumo objektą apibrėžianti kokybė.

Sunkesnis mums, matyt, bus klausimas, ar priežastys, sukuriančios aistrą, taip pat yra natūralios, kaip ir objektas, į kurį ji nukreipta, ir ar visą tą nepaprastą įvairovę lemia proto užgaida, ar sandara. Šią abejonę mes greitai išsklaidysime pažvelgę į žmogaus prigimtį ir supratę, jog visoms tautoms ir visais amžiais tie patys objektai sukelia puikybę ir nuolankumą; ir jog tereikia žvilgtelėti net į nepažįstamą žmogų, kad beveik tiksliai žinotume, kas gali sustiprinti arba susilpninti šios rūšies jo aistras. Jei ir yra kokių skirtumų šiuo požiūriu, juos lemia tik skirtingas žmonių būdas ir temperamentas. Argi įmanoma įsivaizduoti, kad nepasikeitus žmogaus prigimčiai žmonės taptų visiškai abejingi savo galiai, turtams, grožiui arba asmeniniams nuopelnams ir kad jų puikybės ir tuštybės nepaveiktų šie pranašumai?

Tačiau nors puikybės ir nuolankumo priežastys yra aiškiai natūralios, giliau patyrinėję mes pamatysime, jog jos nėra pradinės ir jog visiškai neįmanoma, kad visos jos ir kiekviena iš jų būtų pritaikytos šioms aistroms pagal kokią nors konkrečią prigimties paskirtį ir pagal kokią nors pirminę prigimties sandarą. Neatsižvelgiant į milžinišką jų skaičių, daugelis jų yra dirbtinės, ir jas sukelia iš dalies darbštumas, iš dalies užgaidos, iš dalies žmonių sėkmė. Darbštumu sukuriami namai, baldai, drabužiai. Užgaidos nulemia konkrečias jų rūšis ir kokybes. O sėkmė dažnai prie viso to prisideda, ji atskleidžia padarinius, atsirandančius įvairiai susimaišius ir susiderinus kūnams. Todėl absurdiška įsivaizduoti, kad prigimtis būtų nuspėjusi ir numačiusi kiekvieną ir kad kiekvienas naujas meno kūrinys, tapęs puikybės ar nuolankumo priežastimi, užuot prisitaikęs prie aistros kokios nors bendros kokybės, natūraliai operuojančios protu, pats yra kokio nors pradinio principo objektas, iki tol slypėjęs sieloje ir tik atsitiktinai galų gale iškilęs į šviesą. Tarsi pirmąjį meistrą, pagaminusį puikų rašomąjį stalą, sukėlusį jam puikybę, ta puikybė užvaldė pagal kitokį principą negu ta, kuri vertė jį puikuotis dailiomis kėdėmis ir stalais. Visa tai atrodo akivaizdžiai juokinga, todėl mes turime padaryti išvadą, kad kiekviena puikybės ir nuolankumo priežastis nėra pritaikyta aistroms pagal atskirą pradinę kokybę, bet kad yra viena arba kelios visoms joms bendros aplinkybės, nuo kurių ir priklauso jų veiksnumas.

Be to, stebėdami gamtą mes matome, kad nors padarinių yra daug, juos sukeliančių principų paprastai esti nedaug ir jie paprasti, ir jei tam, kad paaiškintų kiekvieną skirtingą operaciją, gamtos tyrinėtojas naudojasi skirtingomis kokybėmis, tai tėra jo nepatyrimo požymis. Ar ne dar daugiau tai turėtų būti teisinga žmogaus proto atžvilgiu, jis toks ribotas dalykas, kad pagrįstai galima manyti, jog nesugebėtų sutalpinti tokio milžiniško principų kiekio, kokio reikėtų sužadinti puikybės ir nuolankumo principams, jeigu kiekviena skirtinga priežastis aistrai būtų taikoma pagal skirtingą principų grupę?

Vadinasi, šiuo požiūriu moralės filosofijos padėtis yra tokia pati, kaip ir gamtos filosofijos, ypač astronomijos iki Koperniko laikų. Nors senovės tautos ir žinojo maksimą, kad gamta nieko nedaro be reikalo, sukūrė tokias sudėtingas dangaus sistemas, kad jos pasirodė netinkamos tikrajai filosofijai ir galų gale užleido vietą paprastesnei ir natūralesnei sistemai. Jei nedvejodami išgalvosime naują principą kiekvienam naujam reiškiniui, užuot pritaikę jį prie senojo, jei perkrausime savo hipotezes tokių principų įvairove — visa tai bus aiškus įrodymas, kad nė vienas iš šių principų nėra teisingas ir kad mes tiktai siekiame įvairiomis melagystėmis paslėpti savo tiesos neišmanymą.

IV SKYRIUS

Apie įspūdžių ir idėjų santykius

Tad mes be jokių kliūčių ir sunkumų nustatėme dvi tiesas: kad priežasčių įvairovė puikybę ir nuolankumą sužadina pagal prigimtinius principus ir kad ne pagal skirtingus principus kiekviena skirtinga priežastis pritaikoma savo aistrai. Dabar pradėsime tyrimą, kaip mes galėtume sumažinti šių principų kiekį iki mažiausio skaičiaus ir kaip tarp priežasčių rasti kažką bendra, kas lemia jų įtaką.

Tam mes turime apmąstyti kai kurias žmogaus prigimties savybes, kuriomis filosofai paprastai ne itin domisi, nors jos turi didelę įtaką kiekvienai tiek supratimo, tiek ir aistrų operacijai. Pirmoji iš jų yra idėjų asociacija, aš ją taip dažnai minėjau ir aiškinau. Protas nesugeba tvirtai susitelkti prie vienos idėjos ilgesnį laiką; net ir didžiausiomis pastangomis jis negali pasiekti tokio pastovumo. Bet kad ir kokios kintamos būtų mūsų mintys, jos keičiasi nevisiškai nesilaikydamos taisyklių ir metodų. O taisyklė, kurios jos laikosi, yra pereiti nuo vieno objekto prie į jį panašaus, gretimo arba jo sukurto. Kai vaizduotėje yra viena idėja, bet kuri kita, susijusi su ja šiais santykiais, natūraliai seka paskui ir dėl šio pateikimo pasireiškia lengviau.

Nurodysiu antrąją žmogaus proto savybę — tai panaši įspūdžių asociacija. Visi panašūs įspūdžiai yra sujungti tarpusavyje, tereikia pasirodyti vienam ir paskui jį nedelsiant seka kiti. Sielvartas ir nusivylimas sukelia pyktį, pyktis sužadina pavydą, pavydas — piktdžiugą, o piktdžiuga ir vėl sielvartą, kol užsibaigia ratas. Panašiai ir mūsų nuotaika, džiaugsmo pakylėta, natūraliai pereina prie meilės, kilnumo, gailesčio, drąsos, puikybės ir kitų panašių jaudulių. Jeigu mūsų protą sužadina kokia nors aistra, jam sunku nekintamai ir pastoviai apsiriboti vien šia aistra. Žmogaus prigimtis yra pernelyg permaininga, kad pripažintų tokį pastovumą. Permainingumas jai būtinas. Ką dar ji galėtų taip natūraliai keisti, jei ne jaudulius arba emocijas, atitinkančias nuotaiką ir sutampančias su tuo metu vyraujančiomis aistromis? Taigi akivaizdu, kad tarp įspūdžių, kaip ir tarp idėjų, yra tam tikra trauka, arba asociacija; tačiau yra vienas ženklus skirtumas — idėjos asocijuojasi dėl panašumo, gretimumo ir priežastingumo, o įspūdžiai — vien tik dėl panašumo.

Trečia, pažymėtina, kad šios dvi asociacijų rūšys labai padeda ir skatina viena kitą ir kad perėjimas lengviau vyksta tada, kai jos išvien veikia tą patį objektą. Tad kito įžeistas, labai susijaudinęs ir sutrikdytos nuotaikos žmogus sugeba rasti šimtus dingsčių nepasitenkinimui, nekantrumui, baimei ir kitoms nemalonioms aistroms, ypač jeigu šių dingsčių jis gali rasti asmenyje, sukėlusiame pirmąją aistrą arba šalia jo. Idėjų perėjimą skatinantys principai čia veikia išvien su aistromis operuojančiais principais, ir susivieniję vienam veiksmui jie suteikia protui dvigubą impulsą. Tad nauja aistra turi kilti su dar didesne jėga, o perėjimas prie jos turi būti kur kas lengvesnis ir natūralesnis.

Šia proga aš galiu pasiremti vieno elegantiško autoriaus autoritetu [66], taip išreiškusio savo nuomonę:

„Jeigu fantazijai pasigėrėjimą kelia viskas, kas didinga, neįprasta arba nuostabu, o pasigėrėjimas juo stipresnis, juo daugiau minėtųjų tobulybių fantazija atskleidžia tame pačiame objekte, tai ji sugeba patirti naują malonumą ir padedant kitai juslei. Antai bet koks nenutrūkstamas garsas, pavyzdžiui, paukščio čiulbėjimas arba krintančio vandens šniokštimas kas akimirką žadina žiūrovo dvasią, suteikdamas jai daugiau dėmesingumo įvairioms prieš akis besidriekiančios vietovės grožybėms. Vaizduotės patiriamą malonumą dar labiau sustiprina sklindantys aromatai, arba kvapai, — dėl jų peizažo spalvos ir žaluma atrodo dar mielesnė, nes abiejų juslių skatinamos mintys sustiprina viena kitą, teikdamos didesnį malonumą, nei jeigu pasiektų protą atskirai. Panašiai skirtingos paveikslo spalvos, jeigu jos vykusiai išdėliotos, išryškina viena kitą ir dėl to įgyja papildomo grožio“.

Šiame reiškinyje mes galime stebėti ir įspūdžių, ir idėjų asociaciją, taip pat ir abipusę jų viena kitai teikiamą paramą.

V SKYRIUS

Apie šių santykių įtakų puikybei ir nuolankumui

Šie principai nustatyti remiantis neginčytinu patyrimu, ir aš pradedu svarstyti, kaip mes juos pritaikysime gvildendami visas puikybės ir nuolankumo priežastis, tiek laikomas operuojančiomis kokybėmis, tiek dalykais, į kuriuos šios kokybės nukreiptos. Tyrinėdamas kokybes aš iš karto, neatsižvelgdamas į tuos jaudulius, kuriuos čia stengiuosi paaiškinti, randu, kad daugelis iš jų veikia išvien kurdamos skausmo arba malonumo pojūčius. Antai pats žmogaus grožis vien dėl savo pasireiškimo teikia malonumą, ne tik puikybę; o bjaurumas — skausmą, ne tik nuolankumą. Prašmatnus pokylis teikia mums džiaugsmą, o skurdus sukelia nepasitenkinimą. Tai, ką pagal keletą pavyzdžių nustatau esant teisinga, manau, yra teisinga visada; todėl dabar be tolesnių įrodymų laikau suprantamu dalyku, kad kiekviena puikybės priežastis dėl savo ypatingų kokybių sukelia atskirą malonumą, o nuolankumo priežastis sukelia atskirą nepasitenkinimą.

Vėlgi svarstydamas apie dalykus, turinčius šių kokybių, aš darau naują prielaidų, kuri pagal daugelį aiškių pavyzdžių taip pat atrodo galima, t. y. kad šie dalykai yra arba mūsų dalis, arba kažkas labai artimai su mumis susiję. Tad geros ir blogos mūsų veiksmų ir elgesio kokybės sudaro mūsų dorybę arba ydingumą ir lemia mūsų asmeninį charakterį, o tada jis dar smarkiau operuoja šiomis aistromis. Panašiai mūsų asmeninis, mūsų namų, ekipažų ar baldų grožis ar bjaurumas teikia mums tuštybės arba nuolankumo. Tos pačios kokybės, perkeltos į dalykus, visiškai su mumis nesusijusius, neturi nė mažiausios įtakos nė vienam iš šių dviejų jaudulių.

Taigi mes iš dalies spėjame, kad šių dviejų jaudulių priežastims būdingos dvi savybės, t. y. kad jų kokybės sukuria atskirą skausmą arba malonumą ir kad dalykai, į kuriuos nukreiptos kokybės, yra susiję su savuoju aš; aš pereinu prie pačių aistrų tyrinėjimo tam, kad rasčiau jose kažką, atitinkantį spėjamas jų priežasčių savybes. Pirma, aš pastebiu, jog puikybei ir nuolankumui būdingą objektą lemia pradinis ir natūralus instinktas ir kad dėl pirminės mūsų proto sandaros visiškai neįmanoma, kad pastarosios aistros galėtų pažvelgti už mūsų savojo aš, arba to individualaus asmens, kurio veiksmus ir jausmus kiekvienas iš mūsų suvokia intymiai, ribų. Prie jo galų gale sustoja mūsų žvilgsnis, kai mus apima viena iš šių aistrų; ir kol proto padėtis tokia, mes niekaip negalime pamesti iš akių šio objekto. Aš nepretenduoju to kaip nors pagrįsti; tiktai laikau šią būdingą minties kryptį pradine kokybe.

Antra mano rasta aistrų kokybė yra jų pojūčiai, arba būdingos jų sužadintos sielos emocijos, panašiai ir ją aš laikau pradine, ji lemia pačią aistrų būtį ir esmę. Tad puikybė yra malonus pojūtis, o nuolankumas — skausmingas; o pašalinus malonumą ir skausmą iš tikrųjų nelieka nei puikybės, nei nuolankumo. Tuo mus įtikina patys jausmai, o be jausmų samprotauti arba ginčytis čia nebūtų prasmės.

Tad jeigu aš palyginsiu abi mūsų nustatytas aistrų savybes, t. y. jų objektą — mūsų savąjį aš, ir jų pojūtį — malonumą, arba skausmingumą, su abiem spėjamomis priežasčių savybėmis, t. y. su jų santykiu su mūsų savuoju aš ir su jų polinkiu, neatsižvelgiant į aistrą, suteikti skausmą arba malonumą, tai man prieš akis, jei tik laikysime šias prielaidas teisingomis, iš karto visiškai akivaizdžiai atsiveria tikroji sistema. Aistrą sukelianti priežastis yra susieta su objektu, kuris iš prigimties priskirtas šiai aistrai; pojūtis, kurį priežastis atskirai sukelia, yra susietas su šios aistros pojūčiu; iš šių dvigubų idėjų ir įspūdžių santykių kyla aistra. Pirmoji idėja lengvai paverčiama idėjos koreliatu, o pirmasis įspūdis į jį panašiu ir jį atitinkančiu įspūdžiu. Kiek kartų lengviau turi vykti toks perėjimas, kai abu šie judėjimai vienas kitam padeda, o protas gauna dvigubą impulsą iš savo įspūdžių ir savo idėjų santykių!

Kad geriau tai suprastume, mes turime manyti, kad prigimtis suteikė žmogaus proto organams tam tikrą nusiteikimą, tinkamą sukelti būdingą įspūdį, arba emociją, vadinamą puikybe; šiai emocijai prigimtis priskyrė tam tikrą idėją, t. y. savąjį aš, kurią ji nuolat nepailsdama kuria. Tokį gamtos sumanymą lengva suprasti. Mes turime daug panašių pavyzdžių. Nosies ir gomurio nervai sutvarkyti taip, kad tam tikromis aplinkybėmis perteiktų protui būdingus pojūčius; troškulio ir alkio pojūčiai visada mums sukelia idėją tų būdingų objektų, kurie atitinka kiekvieno iš mūsų potraukį. Abi šios aplinkybės sujungtos puikybėje. Organai sutvarkyti taip, kad sukurtų aistrą; o sukurta aistra natūraliai sukuria tam tikrą idėją. Tam nereikia jokių įrodymų. Akivaizdu, kad mūsų niekada neapimtų ši aistra, jeigu nebūtų tinkamo proto nusiteikimo; taip pat akivaizdu, kad aistra visada nukreipia mūsų įžvalgą į save ir verčia mus galvoti apie savo pačių savybes ir aplinkybes.

Visa tai supratus dabar galima paklausti: ar prigimtis pati tiesiogiai sukuria šią aistrą, ar jai reikia kitą priežasčių pagalbos? Mat galima pastebėti, kad šiuo požiūriu ji elgiasi skirtingai su skirtingomis aistromis ir pojūčiais. Gomurį turi sužadinti išorinis objektas tam, kad jis pajustų skonį; tačiau alkis kyla iš vidaus, be jokio išorinio objekto poveikio. Vis dėlto kad ir kaip būtų dėl kitų aistrų ir įspūdžių, aišku, kad puikybei reikia kokio nors pašalinio objekto pagalbos ir kad ją sukeliantys organai patys nuo pirminio vidinio postūmio neveikia kaip širdis ir arterijos. Mat, pirma, kasdienis patyrimas mus įtikina, kad puikybei sužadinti reikia tam tikrų priežasčių ir, jei jos nepalaiko koks nors pranašumas — charakteris, kūno žavesys, drabužiai, ekipažas ar turtas, — ji ima nykti. Antra, akivaizdu, kad jeigu puikybė kiltų tiesiogiai iš prigimties, tai ji būtų nuolatinė, nes puikybės objektas visada išlieka tas pats ir ji neturi būdingo kūno nusiteikimo, kokį turi troškulys ir alkis. Trečia, nuolankumo padėtis yra lygiai tokia pati kaip ir puikybės; todėl, remiantis šia prielaida arba jis turi taip pat būti nuolatinis, arba nuo pat pirmos akimirkos turi naikinti priešingą aistrą; vadinasi, nė vienas iš jų niekada negalėtų pasireikšti. Iš viso to išeina, kad mes galime pasitenkinti jau padaryta išvada, kad puikybė turi turėti priežastį, ne tik objektą, ir kad šioji neturi įtakos be pastarojo.

Tad lieka sunkumas tik atrasti priežastį ir nustatyti, kas gi suteikia puikybei pirmąjį postūmį ir priverčia veikti tuos organus, kurie natūraliai pritaikyti sukelti šiai emocijai. Tam, kad išspręsčiau šį sunkumą per savo pagalbininką patyrimą, aš iš karto randu šimtus skirtingų priežasčių, sukeliančių puikybę; o ištyręs šias priežastis darau prielaidą ir pagal ją iš karto man atrodo tikėtina, kad visos jos turi dvi sutampančias aplinkybes; tai yra jos pačios sukuria įspūdį, susijusį su aistra, ir yra nukreiptos į dalyką, susijusį su aistros objektu. Kai paskui aš svarstau santykio prigimtį ir jo padarinius aistroms ir idėjoms, daugiau nebegaliu abejoti šiomis prielaidomis, kad pats principas sukelia puikybę ir suteikia postūmį šiems organams, natūraliai nusiteikusiems sukurti šį jaudulį ir telaukiantiems pirmojo impulso, kad pradėtų veikti. Kiekvienas dalykas, suteikiantis malonų pojūtį ir susietas su savuoju aš, sužadina puikybės aistrą, kuri taip pat yra maloni, o jos objektas taip pat yra savasis aš.

Viskas, ką pasakiau apie puikybę, taip pat tinka ir nuolankumui. Puikybės pojūtis malonus, o nuolankumo pojūtis nemalonus; todėl atskiras jo priežasčių sukeliamas pojūtis turi būti priešingas, nors santykis su savuoju aš išlieka tas pats. Nors puikybės ir nuolankumo padariniai ir pojūčiai yra tiesiogiai priešingi, vis dėlto jų objektas yra tas pats; todėl tereikia pakeisti įspūdžių santykį, visiškai nekeičiant idėjų. Taigi matome, kad mums priklausantis puikus namas sukelia puikybę; ir tas pats mums tebepriklausantis namas sukelia nuolankumą, jeigu dėl kokios nors nelaimės jo puikumas virsta bjaurumu, ir malonumo pojūtis, derantis prie puikybės, virsta skausmu, derančiu prie nuolankumo. Dvigubi idėjų ir įspūdžių santykiai išlieka abiem kartais ir padeda lengviau pereiti nuo vienos emocijos prie kitos.

Žodžiu, prigimtis kai kuriems įspūdžiams ir idėjoms suteikė tam tikrą trauką, tad vos tik pasireiškia pirmieji, jie natūraliai iš karto pateikia kitus. Jeigu šios įspūdžių ir idėjų dvigubos traukos arba asociacijos vienam objektui sutampa, jie abipusiai padeda vienas kitam, ir jaudulių bei vaizduotės perėjimas vyksta itin lengvai ir sklandžiai. Kai idėja sukuria įspūdį, susietą su kitu įspūdžiu, kuris yra sujungtas su idėja, susieta su pirmąja idėja, šie abu įspūdžiai turi būti iš dalies neatskiriami ir pirmojo jokiu būdu negali nelydėti kitas. Tad šitaip apibrėžiamos būdingos puikybės ir nuolankumo priežastys. Kokybė, operuojanti aistra, sukuria atskirą save atitinkantį įspūdį; dalykas, kuriame glūdi kokybė, yra susijęs su savuoju aš — aistros objektu; nenuostabu, kad priežastis, susidedanti iš kokybės ir dalyko, neišvengiamai sukelia aistrą.

Kad vaizdingiau paaiškintume šią hipotezę, mes galime palyginti ją su ta, pagal kurią aš jau paaiškinau tikėjimą, lydintį sprendimus, daromus remiantis priežastingumu. Aš pastebėjau, kad visi šios rūšies sprendimai visada turi duotą įspūdį ir susietą idėją ir kad duotas įspūdis suteikia fantazijai gyvumo, o santykis lengvu perėjimu perduoda šį gyvumą idėjai, susietai su įspūdžiu. Be duoto įspūdžio dėmesys nesutelkiamas ir nuotaika nesužadinama. Be santykio šis dėmesys susitelkia prie savo pirmojo objekto ir neatsiranda tolesnių pasekmių. Akivaizdžiai yra didelė analogija tarp šios hipotezės ir ką tik pateiktos apie įspūdį ir idėją, kurie patys persismelkia į kitą įspūdį ir kitą idėją dėl savo dvigubų santykių; šią analogiją reikėtų laikyti nemenku abiejų hipotezių įrodymu.

VI SKYRIUS

Šios sistemos apribojimai

Tačiau prieš toliau gilinantis į šią temą, o ypač prieš tyrinėjant visas konkrečias puikybės ir nuolankumo priežastis būtų gera šiek tiek apriboti bendrąją sistemą, pagal kurią visi malonūs su mumis pačiais susiję objektai dėl idėjų ir įspūdžių asociacijos sukuria puikybę, o nemalonūs — nuolankumų. Šie apribojimai atsiranda iš pačios dalyko prigimties.

I. Tarkime, kad malonus objektas įgyja santykį su savuoju aš; pirmoji šia proga pasireiškianti aistra yra džiaugsmas; ir šioji aistra atsiskleidžia dėl silpnesnio santykio negu puikybė ir tuščia didybė. Mes galime jausti džiaugsmą dalyvaudami pokylyje, kur mūsų juslės mėgaujasi visokiausiais skanėstais, tačiau tik pokylio šeimininkas, be tokio paties džiaugsmo, patiria dar ir pasitenkinimo savimi bei tuštybės aistrą. Teisybė, kartais žmonės giriasi kokiu nors dideliu pasilinksminimu, kuriame jie tiktai dalyvavo, ir dėl šio menko santykio savo malonumą paverčia puikybe; tačiau apskritai reikia pripažinti, kad džiaugsmas kyla iš ženkliai silpnesnio santykio negu tuštybė ir kad daug dalykų, pernelyg nutolusių, kad sukeltų puikybę, vis dėlto gali suteikti mums džiaugsmą ir malonumą. Skirtumo priežastį galima šitaip paaiškinti. Santykis džiaugsmui reikalingas tam, kad priartintų objektą prie mūsų ir priverstų jį teikti mums pasitenkinimą. Tačiau tai bendra abiem aistroms, o puikybei šio santykio dar reikia ir tam, kad galėtų pereiti nuo vienos aistros prie kitos ir pasitenkinimą paverstų puikybe. Tad jis turi atlikti dvigubą užduotį, jam reikia turėti dukart daugiau jėgos ir energijos. Dar galime pridurti, kad malonūs objektai, neturintys labai artimo santykio su mūsų savuoju aš, dažniausiai jį turi su kokiu nors kitu asmeniu, ir šis pastarasis santykis ne tik pranoksta, bet netgi susilpnina, o kartais ir sunaikina pirmąjį, kaip galiausiai pamatysime67.

Tad pirmasis apribojimas, kurį turime padaryti bendrai savo nuostatai, yra toks: kiekvienas su mumis susijęs ir malonumą arba skausmą sukeliantis daiktas sukelia taip pat puikybę arba nuolankumą. Vien santykio čia negana, reikia artimesnio santykio, netgi artimesnio negu džiaugsmui.

II. Antrasis apribojimas yra tas, kad malonus arba nemalonus objektas turi būti ne tik artimai susietas, bet taip pat turi būti būdingas mūsų savajam aš ar bent jau būti bendras mums ir keletui asmenų. Žmogaus prigimtis pasižymi šia kokybe, ir ją pasistengsime netrukus paaiškinti: viskas, su kuo mes dažnai susiduriame ir prie ko esame seniai įpratę, praranda savo vertę mūsų akyse ir mes greitai imame žiūrėti į visa tai iš aukšto ir niekinti. Taip ir apie objektus mes sprendžiame daugiau lygindami juos, negu pagal tikruosius ir esminius jų nuopelnus, o jeigu sugretinę negalime padidinti jų vertės, tai esame linkę nepastebėti netgi to, ką jie turi iš tikrųjų gera. Šios proto kokybės daro poveikį ne tik džiaugsmui, bet ir puikybei; nuostabu, kad gėris, bendras visai žmonijai, iš įpročio tapęs mums įprastiniu, neteikia mums didelio pasitenkinimo; nors jis galbūt pranoksta tą, kurį dėl išskirtinumo mes vertiname kur kas labiau. Ir nors ši aplinkybė operuoja abiem šiomis aistromis, tuštybei ji turi kur kas didesnę įtaką. Mus džiugina daugelis gėrybių, tačiau dėl savo dažnumo jos nesukelia mūsų puikybės. Jeigu po ilgo laiko tarpo sugrįžta sveikata, ji teikia mums labai didelį pasitenkinimą, tačiau retai laikome ją tuštybės dingstimi, nes ją turi daugelis.

Mano manymu, puikybė šiuo požiūriu yra daug reiklesnė už džiaugsmą dėl šios priežasties. Tam, kad sužadintume puikybę, visada turime apgalvoti du objektus, t. y. priežastį, arba malonumą sukeliantį objektą, ir savąjį aš — tikrąjį aistros objektą. Tačiau džiaugsmui sukelti tereikia vieno objekto, t. y. to, kuris teikia malonumą; ir nors reikia, kad jis kaip nors sietųsi su savuoju aš, vis dėlto tiek ir tereikia tam, kad jis būtų malonus; o savasis aš, tiesą sakant, nėra šios aistros objektas. Puikybė šia prasme turi du objektus, į kuriuos nukreipia mūsų žvilgsnį; vadinasi, jeigu nė vienas iš jų nepasižymi jokiu išskirtinumu, tai aistra dėl jų turi susilpnėti labiau, negu tik vieną objektą turinti aistra. Lygindami save su kitais, kaip esame linkę daryti kiekvieną akimirką, mes matome, kad nė kiek neišsiskiriame iš kitų, o lygindami sau priklausantį objektą su kitų, mes randame tiek pat nemalonią aplinkybę. Du tokie nepalankūs palyginimai turi visiškai sunaikinti aistrą.

III. Trečiasis apribojimas yra tas, kad malonus ar skausmingas objektas turi būti labai pastebimas ir aiškus, ir ne tik mums, bet ir kitiems. Pastaroji aplinkybė, panašiai kaip ir abi jau minėtos, veikia ne tik džiaugsmą, bet ir puikybę. Mes įsivaizduojame save ne tik laimingesnius, bet ir dorybingesnius arba gražesnius, kai šitokie atrodome ir kitiems; tačiau vis dėlto dorybėmis puikuojamės labiau negu malonumais. Tai kyla dėl priežasčių, kurias aš pasistengsiu paaiškinti toliau.

IV. Ketvirtasis apribojimas atsiranda dėl šių aistrų priežasties nepastovumo ir dėl trumpalaikės jos jungties su savuoju aš. Tai, kas atsitiktina ir nepastovu, suteikia nedaug džiaugsmo ir dar mažiau puikybės. Mes esame nelabai patenkinti tokiu daiktu ir dar mažiau esame linkę jausti dėl jo papildomą pasitenkinimą. Mes nuspėjame ir vaizduotėje numatome daikto pasikeitimą, todėl jis menkai mus tenkina. Mes palyginame jį su savimi, bet mūsų egzistavimas kur kas ilgesnis, todėl jo nepastovumas atrodo dar didesnis. Būtų juokinga daryti išvadą apie savo pranašumą palyginti su objektu, kurio trukmė kur kas trumpesnė ir kuris lydi mus tik labai trumpai per mūsų egzistavimą. Nesunku suprasti, kodėl pastaroji priežastis operuoja džiaugsmu ir puikybe nevienoda jėga; nes savojo aš idėja pirmajai aistrai mažiau esminė negu antrajai.

V. Kaip penktąjį apribojimą, arba veikiau kaip šios sistemos papildymą, aš galiu pridurti tai, kad kaip ir visoms kitoms aistroms, puikybei ir nuolankumui didelę įtaką turi bendrosios taisyklės. Pagal jas mes formuojame savo sampratą apie skirtingos padėties žmones atsižvelgiant į jų turimą valdžią arba turtus; ir ši samprata nesikeičia dėl kokių nors šių žmonių sveikatos ar būdo ypatybių, galinčių neleisti jiems džiaugtis tuo, ką turi. Tą galima paaiškinti tais pačiais principais, pagal kuriuos paaiškinome bendrųjų taisyklių įtaką supratimui. Įprotis leidžia lengvai peržengti ne tik tikrąsias mūsų aistrų, bet ir protavimo ribas.

Šia proga vertėtų pastebėti, kad bendrųjų taisyklių ir maksimų įtaka aistroms labai palengvina poveikį ir visų kitų principų, kuriuos paaiškinsime toliau šiame traktate. Juk akivaizdu, kad jeigu suaugusį, panašios prigimties kaip ir mes žmogų staiga perkeltų į mūsų pasaulį, jis būtų labai sutrikęs dėl visų objektų ir nelengvai suprastų, kiek meilės ar neapykantos, puikybės ar nuolankumo arba bet kurios kitos aistros kiekvienam jų priskirti. Aistros labai dažnai keičiasi dėl labai nereikšmingų principų, o pastarieji ne visada veikia absoliučiai tvarkingai, ypač taikant pirmą kartą. Tačiau kadangi įprotis ir patyrimas išryškino visus šiuos principus ir nustatė tikrąją visų daiktų vertę, tai, be abejo, turi padėti lengviau sužadinti aistras ir parodyti mums, pagal bendrai nustatytas maksimas, kokių proporcijų laikytis teikiant pirmenybę vienam ar kitam objektui. Galbūt ši pastaba padės išvengti sunkumų, kurių gali sukelti kai kurios priežastys, kurias aš paskui priskirsiu konkrečioms aistroms ir kurios gali atrodyti per daug subtilios, kad operuotų taip visuotinai ir tiksliai, kaip iš tikrųjų ir yra.

Užbaigsiu šią temą pamąstymu, kurį sukėlė šie penki apribojimai. Pamąstymas yra toks: pasaulio akimis, labiausiai išpuikę asmenys, turintys daugiausia kuo puikuotis, ne visada yra laimingiausi, o nuolankiausi — ne visada yra patys nelaimingiausi, kaip iš pirmo žvilgsnio pagal šią sistemą galima įsivaizduoti. Blogis gali būti realus, nors jo priežastis ir nesusijusi su mumis; jis gali būti realus, bet neypatingas; jis gali būti realus, bet kitiems nematomas; realus, bet nepastovus; ir jis gali būti realus, bet neatitikti bendrųjų taisyklių. Toks blogis, be abejonės, padaro mus nelaimingus, nors kažin ar jis gali susilpninti mūsų puikybę. Ir galbūt pats realiausias ir pats didžiausias gyvenimo blogis ir yra tokios prigimties.

VII SKYRIUS

Apie ydą ir dorybę

Turėdami omenyje šiuos apribojimus imkimės tyrinėti puikybės ir nuolankumo priežastis ir pažiūrėkime, ar visada galima rasti dvigubus santykius, dėl kurių jos operuoja aistromis. Jeigu pamatysime, kad visos šios priežastys siejasi su savuoju aš ir sukuria atskirą nuo aistros malonumą arba nemalonumą, tai nebeliks jokių abejonių dėl pateiktos sistemos. Mes labiausiai stengsimės įrodyti antrąjį teiginį, nes pirmasis tam tikra prasme yra savaime akivaizdus.

Pradėsime nuo YDOS ir DORYBĖS, nes jos yra aiškiausios šių aistrų priežastys. Atsižvelgiant į dabartinį mano tikslą būtų visiškai netinkama įsitraukti į pastaraisiais metais tokį didelį publikos susidomėjimą sukėlusį ginčą: ar moralės skirtumai paremti prigimtiniais ir pradiniais principais, ar jie kyla dėl naudos ir lavinimo? Šio klausimo tyrimą aš palieku kitai knygai; o kol kas pasistengsiu parodyti, kad mano sistema laikosi abiejų šių hipotezių, ir tai bus tvirtas jos pagrįstumo įrodymas.

Jei pripažįstame, kad prigimtis neturi moralumo pagrindų, vis dėlto reikia sutikti, kad yda ir dorybė, ar dėl savanaudiškumo, ar dėl lavinimo įdiegtų prietarų, teikia mums tikrą skausmą ir malonumą; ir mes galime pažymėti, kad tą atkakliai tvirtina šių hipotezių gynėjai. Kiekviena aistra, įprotis ar charakterio bruožas (sako jie), linkę į pranašumus ar prietarus, suteikia žavesį arba nerimą; būtent todėl ir atsiranda pritarimas arba nepritarimas. Mes tikrai laimime dėl kitų dosnumo, bet jų godumas visada kelia nesėkmės pavojų. Drąsa mus saugo, o bailumas atidengia bet kokiam puolimui; teisingumas yra visuomenės atrama, o neteisingumas, jei tik nebūtų stabdomas, netruktų ją sužlugdyti; nuolankumas išaukština, o puikybė įžeidžia. Dėl šių priežasčių pirmosios kokybės gerbiamos ir laikomos dorybėmis, o antrosios vertinamos kaip ydos. Tačiau jeigu vis dėlto pripažįstama, kad visų rūšių pranašumus arba trūkumus lydi žavesys arba nerimas, tai mano tikslui daugiau nieko ir nereikia.

Tačiau aš einu dar toliau ir pastebiu, kad ši moralės hipotezė ir mano aptariama sistema ne tik dera, bet pripažinus vienos teisingumą, ji tampa absoliučiu ir neįveikiamu antrosios įrodymu. Mat jeigu visas moralumas pagrįstas skausmu arba malonumu, kylančiu dėl galimos nesėkmės arba pranašumo, kuriuos gali lemti mūsų pačių arba kitų žmonių charakteris, tai ir visi moralumo padariniai turėtų būti atsiradę iš to paties skausmo arba malonumo, be kita ko, ir iš puikybės bei nuolankumo aistrų. Pati dorybės esmė, anot šios teorijos, yra kurti malonumą, o ydos — teikti skausmą. Tam, kad sužadintų puikybę arba nuolankumą, dorybė ir yda turi būti mūsų charakterio dalis. Kokio dar įrodymo mes galime norėti dvigubiems įspūdžių ir idėjų santykiams?

Tokį patį neginčijamą argumentą galima pateikti ir remiantis nuomonėmis tų, kurie tvirtina, kad moralumas yra kažkas realaus, esminio ir atsiradusio iš prigimties. Įtikinamiausia hipotezė, pateikiama ydos ir dorybės skirčiai bei moralinių teisių ir pareigų kilmei paaiškinti, teigia, kad vieni charakteriai ir aistros dėl pirminės prigimtinės sandaros vien pažvelgus ir apmąsčius juos sukuria skausmą, o kiti panašiai sužadina malonumą. Nerimas ir pasitenkinimas ne tik kad neatskiriami nuo ydos ir dorybės, bet sudaro pačią jų prigimtį ir esmę. Pritarti charakteriui, vadinasi, jausti pradinį malonumą jam pasireiškus. Nepritarti jam, vadinasi, jausti nerimą. Taigi skausmas ir malonumas, kaip pirminės ydos ir dorybės priežastys, turi būti ir visų jų padarinių priežastimis, vadinasi, ir puikybės bei nuolankumo, kurie yra neišvengiami šios skirties palydovai.

Tačiau spėjant, kad ši moralės filosofijos hipotezė klaidinga, vis tiek akivaizdu, kad jei skausmas bei malonumas ir nėra ydos bei dorybės priežastys, tai bent jau yra neatskiriami nuo jų. Kilniaširdis ir taurus charakteris teikia pasitenkinimą vien į jį pažvelgus; o jei pavaizduotas kokioje nors poemoje ar pasakoje, visada žavi ir džiugina mus. Antra vertus, žiaurumas ir klasta nepatinka mums dėl pačios savo prigimties; ir mes niekaip negalime taikstytis nei su savo pačių, nei su kitų šiomis kokybėmis. Tad viena moralumo hipotezė yra nepaneigiamas minėtos sistemos įrodymas, o antroji blogiausiu atveju ją atitinka.

Tačiau puikybė ir nuolankumas kyla ne vien iš tų proto kokybių, kurias įprastinės etikos sistemos suvokia kaip moralinės pareigos dalį, bet ir iš visų kitų, susijusių su malonumu ir nerimu. Niekas taip neglosto mūsų tuštybės, kaip gebėjimas įtikti savo sąmoju, geru būdu ar kokiu kitu pranašumu, ir niekas nesuteikia labiau juntamos nuoskaudos, kaip tokių pastangų nesėkmė. Niekas niekada dar nesugebėjo pasakyti, kas yra sąmojis, ir parodyti, kodėl viena minčių sistema gali būti taip pavadinta, o kita ne. Apie tai galime spręsti tik pagal skonį ir neturime kito standarto tokiam sprendimui formuluoti. Tad kas yra tas skonis, nuo kurio iš dalies prasideda tikrasis ir netikras sąmojis ir be kurio jokia mintis negali būti taip ar anaip pavadinta? Tai paprasčiausiai malonumo pojūtis dėl tikro sąmojo ir nerimas dėl netikro, kai mes net nesugebame paaiškinti šio malonumo ir nerimo priežasčių. Tad galia sukelti šiuos priešingus pojūčius ir yra pati tikro ir netikro sąmojo esmė, vadinasi, ir jų sukeliamų puikybės bei nuolankumo priežastis.

Galbūt atsiras ir tokių, įpratusių prie mokyklų ir sakyklų stiliaus ir niekada nesvarstančių žmogaus prigimties kitokioje šviesoje, išskyrus tą, kurią patys ir parinko, jie nustebs išgirdę mane sakant, kad dorybė sukelia puikybę, kurią jie laiko yda, ir kad yda sukelia nuolankumą, kurį jie išmokyti laikyti dorybe. Tačiau kad nereikėtų ginčytis dėl žodžių, pažymėsiu, kad puikybę aš suprantu kaip malonų prote atsirandantį įspūdį, kai žvelgdami į savo dorybę, grožį, turtus arba galią pajuntame pasitenkinimą savimi, o nuolankumu aš vadinu priešingą įspūdį. Akivaizdu, kad pirmasis įspūdis ne visada esti ydingas, o antrasis — ne visada dorybingas. Pati griežčiausia moralė leidžia jausti malonumą apmąstant kilnų veiksmą; ir niekas nelaiko dorybe bevaisės sąžinės graužaties galvojant apie praeities niekšybes ir piktadarybes. Tad patyrinėkime tik pačius šiuos įspūdžius ir įsigilinkime į jų priežastis, tiek protines, tiek kūniškas, kol kas nesirūpindami galinčiu juos lydėti pritarimu ar nepritarimu.

VIII SKYRIUS

Apie grožį ir bjaurumą

Ar laikysime kūną savo pačių dalimi, ar sutiksime su tais filosofais, kurių požiūriu jis yra kažkas išoriška, vis dėlto reikia pripažinti, kad jis yra gana artimai su mumis susijęs, jei leidžia suformuluoti vieną iš tų dvigubų santykių, kuriuos aš pripažinau būtinomis puikybės ir nuolankumo priežastimis. Tad kai tik pastebime antrą — įspūdžių — santykį prisijungus prie šio idėjų santykio, mes tvirtai galime tikėtis vienos iš šių aistrų, atsižvelgiant į tai, ar įspūdis malonus, ar nerimastingas. Tačiau visų rūšių grožis mums teikia būdingą pasigėrėjimą ir pasitenkinimą; o bjaurumas, kad ir kur jis būtų, ar matytume jį gyvame, ar negyvame objekte, sukuria skausmą. Tad jei grožis arba bjaurumas priklauso mūsų pačių kūnui, šis malonumas arba nerimas turi virsti puikybe arba nuolankumu, nes čia yra visos reikiamos aplinkybės tobulam įspūdžių ir idėjų perėjimui. Priešingi pojūčiai susieti su priešingomis aistromis. Grožis arba bjaurumas glaudžiai siejasi su savuoju aš, abiejų šių aistrų objektu. Nenuostabu, kad mūsų pačių grožis tampa puikybės, o bjaurumas — nuolankumo objektu.

Tačiau šis asmeninių ir kūniškų kokybių poveikis ne tik įrodo aptariamą sistemą, nes rodo, kad aistros kyla ir kitokiu atveju ir be visų tų mano nurodytų aplinkybių, bet gali būti panaudotas kaip stipresnis ir dar įtikinamesnis argumentas. Jei mes apsvarstysime visas hipotezes, filosofijos ir sveiko proto suformuluotas skirtumui tarp grožio ir bjaurumo paaiškinti, pamatysime, kad jas visas galima apibendrinti taip: grožis yra toks dalių derinimas ir interpretavimas, kuris dėl prigimties pirminės sandaros arba iš įpročio ar dėl užgaidos yra pritaikytas teikti sielai malonumą ir pasitenkinimą. Toks yra skiriamasis grožio bruožas, jis apima visą skirtumą tarp grožio ir bjaurumo, kurio natūralus polinkis kurti nerimą. Tad malonumas ir skausmas yra ne tik būtini grožio ir bjaurumo palydovai, bet ir sudaro visą jų esmę. Ir iš tikrųjų, jeigu manome, kad didžioji mūsų susižavėjimą keliančio gyvūnų ar kitų objektų grožio dalis pagrįsta patogumo ir naudos idėja, nedvejodami pritarsime šiai nuomonei. Vieno gyvūno kūno forma graži, nes rodo jėgą, kito — nes rodo jo vikrumą. Tvarka ir patogumas ne mažiau reikšmingi rūmų grožiui, negu vien jų forma ir išvaizda. Panašiai ir architektūros taisyklės reikalauja, kad kolonos viršus būtų plonesnis negu pagrindas, nes tokia forma perteikia mums malonią saugumo idėją, o priešinga forma sukelia neraminančią pavojaus nuojautą. Remdamiesi daugybe panašių pavyzdžių ir nutarę, kad grožis kaip ir sąmojis neapibrėžiamas, tik skiriamas pagal skonį arba pojūčiu, mes galime padaryti išvadą, kad grožis yra ne kas kita, tik malonumą kurianti forma, o bjaurumas — skausmą perteikianti dalių struktūra; o kadangi galia, kurianti skausmą ir malonumą, šitaip tampa grožio ir bjaurumo esme, tad visi šių kokybių padariniai turi atsirasti iš pojūčio; o be visų kitų — puikybė ir nuolankumas, kurie iš visų jų padarinių yra įprasčiausi ir labiausiai pastebimi.

Šį argumentą aš pripažįstu teisingu ir lemiamu; tačiau tam, kad šiam samprotavimui suteiktume dar daugiau svarumo, trumpam tarkime, kad jis klaidingas, ir pažiūrėkime, kas iš to išeis. Tuomet aišku, kad jei galia sukurti malonumą arba skausmą ir nėra grožio ir bjaurumo esmė, tai šie pojūčiai yra bent jau neatskiriami nuo šių kokybių; juos sunku netgi svarstyti atskirai. Toliau, be šios grožį kuriančios galios, prigimtinis ir moralinis grožis (beje, abu yra puikybės priežastys) neturi nieko bendra; o kadangi bendras padarinys visada numato ir bendrą priežastį, tai aišku, jog malonumas abiem kartais turi būti reali ir įtakinga aistros priežastis. Ir dar: pagal kilmę nėra jokio kito skirtumo tarp mūsų kūno grožio ir išorinių bei svetimų objektų grožio, išskyrus tą, kad pirmasis turi artimą santykį su mumis pačiais, o kiti jo neturi. Vadinasi, šis kilmės skirtumas turi būti ir visų kitų jų skirtumų priežastis, iš jų — ir skirtingos jų įtakos puikybės aistrai, kurią sužadina mūsų asmeninis grožis, tačiau kurios nė kiek nejaudina svetimų ir išorinių objektų grožis. Sudėję abi šias išvadas kartu, mes matome, kad iš jų susideda jau išdėstyta sistema, t. y. kad malonumas, su puikybe susietas arba į ją panašus įspūdis, jeigu nukreiptas į artimą objektą, natūraliai pereidamas sukuria puikybę, o jo priešybė — nuolankumą. Tad šią sistemą, regis, gana gerai patvirtina patyrimas, nors mes dar ir neišsėmėme visų savo argumentų.

Ne vien kūno grožis sukuria puikybę, bet taip pat jo stiprybė ir jėga. Stiprybė — tai galios rūšis, tad troškimą būti stipresniam reikia vertinti kaip žemesnę garbės siekimo rūšį. Todėl šį reiškinį išsamiai aptarsime aiškindami šią aistrą.

Dėl kitų kūniškų pranašumų apskritai mes galime pažymėti, kad viskas, ką patys turime naudingo, gražaus ar nuostabaus, yra mūsų puikybės objektas, o viskas, ką turime priešinga — nuolankumo. Tačiau akivaizdu, kad tai, kas yra naudinga, gražu ar nuostabu, dera kurdami atskirą malonumą ir daugiau niekada nedera. Tad malonumas ir jo santykis su savuoju aš turi būti aistros priežastis.

Jei kas paklaustų, ar grožis yra kažkas realaus ir skiriasi nuo malonumą kuriančios galios, tai negalėtume ginčytis, kad nuostaba, būdama tik naujovės sukeltu malonumu, iš tikrųjų yra ne kokia nors objekto kokybė, o tik sielos aistra, arba įspūdis. Tad puikybė natūraliu perėjimu turėtų kilti iš šio įspūdžio. Ir ji kyla taip natūraliai, kad viskas, kas yra mumyse arba kas mums priklauso ir kelia nuostabą, kartu sužadina ir šią kitą aistrą. Antai mes giriamės nuostabiais savo nuotykiais, mūsų sėkmingais išsigelbėjimais ir pavojais, kuriuos teko patirti. Štai jums įprasto melo ištakos: kai žmonės be jokio reikalo, vien iš tuštybės apsikrauna kalnais neįtikėtinų įvykių, kurie yra arba jų smegenų išmonė, arba, jei tikri, tai neturi nieko bendra su jais pačiais. Turtinga jų išmonė parūpina jiems daugybę įvairiausių nuotykių, o jei talento pritrūksta, pasisavina kitų nuotykius tik tam, kad patenkintų savo tuštybę.

Šis reiškinys apima du įdomius bandymus; sugretinę juos pagal žinomas taisykles, kuriomis remdamiesi sprendžiame apie priežastį ir padarinį anatomijoje, gamtos filosofijoje ir kituose moksluose, mes gausime nepaneigiamą argumentą, patvirtinantį jau minėtų dvigubų santykių poveikį. Pirmuoju bandymu mes randame, kad objektas sukuria puikybę tiktai tarpininkaujant malonumui; taip yra todėl, kad kokybė, dėl kurios jis sukuria puikybę, iš tikrųjų yra ne kas kita, tik malonumą kurianti galia. Antruoju bandymu mes randame, kad malonumas kuria pasididžiavimą dėl susietų idėjų perėjimo; nes vos tik mes nutraukiame šį santykį, tučtuojau sunyksta ir aistra. Nuostabus įvykis, kuriame patys dalyvavome, yra su mumis susijęs, todėl ir sukelia puikybę; tačiau kitų žmonių patirti nuotykiai, nors ir gali sukelti malonumą, vis dėlto dėl šio idėjų santykio trūkumo niekada nesužadina šios aistros. Kokio dar įrodymo reikia aptariamai sistemai?

Ši sistema turi tik vieną su mūsų kūnu susijusį prieštaravimą, būtent: nors nėra nieko malonesnio už sveikatą ir nieko skausmingesnio už ligą, tačiau dažniausiai žmonės nei didžiuojasi viena, nei gėdijasi antrosios. Tai bus nesunku paaiškinti, atsižvelgiant į antrąjį ir ketvirtąjį mūsų bendros sistemos apribojimus. Buvo pažymėta, kad joks objektas niekada nesukuria puikybės arba nuolankumo, jeigu jis neturi kažko, būdingo tik mums; taip pat kiekviena šios aistros priežastis turi būti iš dalies pastovi ir išlaikyti tam tikrą savo ir savojo aš — jos objekto — trukmės proporcingumą. Tačiau kadangi visų žmonių sveikata ir liga be paliovos keičia viena kitą ir nėra nė vieno išimtinai ir užtikrintai tik sveiko arba tik sergančio, tai šios atsitiktinės palaimos ir didžiulės nelaimės yra tarsi atskirtos nuo mūsų ir jos niekada nelaikomos sujungtomis su mūsų būtimi ir egzistavimu. Kad toks paaiškinimas teisingas, patvirtina tas, kad jei kokia liga įsigali mūsų organizme taip, kad mes nebepuoselėjame vilčių pasveikti, nuo tos akimirkos ji tampa nuolankumo objektu kaip matyti iš senų žmonių, nes niekas jų taip negniuždo, kaip savo amžiaus ir negalių supratimas. Jie stengiasi kuo ilgiau nuslėpti savo aklumą ir kurtumą, reumatizmą ir podagrą ir prisipažįsta apie juos tik nenoromis ir varžydamiesi. Ir nors jauni žmonės nesigėdija kaskart patyrę galvos skausmą ar peršalimą, vis dėlto niekas taip nežemina žmogaus puikybės ir nesudaro prastos nuomonės apie mūsų prigimtį, kaip supratimas, kad kiekvieną gyvenimo akimirką mus gali ištikti panaši neganda. Tai gana gerai įrodo, kad pats kūniškas skausmas ir pati liga yra tikrosios nuolankumo priežastys; nors įprotis labiau vertinti kiekvieną daiktą lyginant jį su kitais, negu remiantis tikrąja jo verte ir vertybe verčia mus nepaisyti šių didžiųjų nelaimių, nes mes žinome, kad jų atsitinka visiems, ir leidžia susidaryti supratimą apie savo pranašumus ir savo charakterį neatsižvelgiant į jas.

Mes gėdijamės ligų, kurios pažeidžia kitus ir yra jiems pavojingos arba nemalonios. Epilepsijos, nes ji kelia siaubą visiems ją matantiems; niežų, nes jie užkrečiami; skrupulo, nes jis paprastai perduodamas palikuonims. Spręsdami apie save žmonės visada paiso kitų požiūrio. Tai buvo akivaizdžiai matyti iš kai kurių jau pateiktų samprotavimų; o dar akivaizdžiau ir dar išsamiau bus paaiškinta toliau.

IX SKYRIUS

Apie išorinius pranašumus ir trūkumus

Nors natūralios ir tiesioginės puikybės ir nuolankumo priežastys yra mūsų proto ir kūno kokybės, tai yra savasis aš, iš patyrimo mes žinome, kad esti daug kitų šiuos jaudulius kuriančių objektų ir kad pirminis iš dalies yra aptemdytas ir pasimetęs tarp daugybės pašalinių ir išorinių. Mus apima tuštybė ne tik dėl namų, sodų, ekipažų, bet ir dėl asmeninių pranašumų bei laimėjimų; ir nors patys šie išoriniai pranašumai yra gerokai nutolę nuo mąstymo arba asmens, vis dėlto jie turi ženklią įtaką netgi aistrai, nukreiptai į juos kaip į paskiausią objektą. Taip atsitinka tada, kai išoriniai objektai įgyja ypatingą santykį su mumis, kai jie asocijuojasi arba yra susieti su mumis. Nei graži žuvis vandenyne, nei gyvūnas dykumoje ir apskritai niekas, kas mums nepriklauso ir nesisieja su mumis, neturi jokios įtakos mūsų tuštybei, kad ir kokiomis nepaprastomis kokybėmis būtų apdovanotas, kad ir kokią nuostabą ar susižavėjimą šiaip natūraliai galėtų kelti. Tam, kad paliestų mūsų puikybę, turi kažkaip asocijuotis su mumis. Jo idėja kažkokiu būdu turėtų priklausyti nuo mūsų savojo aš idėjos; o perėjimas nuo vienos idėjos prie kitos turėtų būti lengvas ir natūralus.

Bet nuostabu, nors panašumo santykis veikia protą taip pat kaip gretimumas ir priežastingumas, kai perkelia mus nuo vienos idėjos prie kitos, jis vis dėlto retai tampa puikybės ir nuolankumo pagrindu. Jeigu mes esame panašūs į kokį nors žmogų, į kurį nors vertingą jo charakterio bruožą, tai turime turėti nors šiek tiek tos kokybės, pagal kurią esame į jį panašūs; ir mes pasirenkame žvelgti į šią kokybę, jei pasijuntame dėl jos nors šiek tiek apimti tuštybės, savyje, o ne į jos atspindį kitame. Taigi nors panašumas ir gali retsykiais sukelti šią aistrą, pateikdamas palankesnę savojo aš idėją, vis dėlto žvilgsnis prie jo sustoja paskiausiai, o aistra čia randa savo paskutinę ir baigiamąją priežastį.

Žinoma, yra pavyzdžių, kai žmones apima tuštybė dėl panašumo į kokį nors didį žmogų — veido bruožų, kūno formų, išraiškos ar kitokių smulkmenų, visiškai neprisidedančių prie jo reputacijos; tačiau reikia pripažinti, jog tai nėra labai paplitę ir neturi didelės reikšmės šiems jauduliams. Apie tai aš šitaip samprotauju. Mūsų niekada negali apimti tuštybė dėl to, kad esame truputį panašūs į kokį nors žmogų, jeigu jis neturi itin puikių kokybių, įkvepiančių mums pagarbą. Tad šios kokybės, tiesą sakant, yra mūsų tuštybės priežastys dėl jų santykio su mūsų savuoju aš. Na, ir kaipgi jos yra susijusios su mūsų savuoju aš? Jos yra dalys to asmens, kurį mes vertiname, ir, vadinasi, turi jungtį su tuo trupučiu, kuris taip pat laikomas jo dalimi. Šis truputis turi jungtį su panašiomis mūsų kokybėmis; šios mūsų kokybės, būdamos dalimi, turi jungtį su visuma; taip susidaro jungčių grandinė tarp mūsų ir žmogaus, į kurį esame panašūs. Vis dėlto nekalbant apie tai, kad toks santykių gausumas turi susilpninti jungtį, akivaizdu, kad ir protas, nuo puikių kokybių pereidamas prie smulkių, turi dėl jų kontrasto dar geriau suvokti antrųjų nereikšmingumą ir šiek tiek susigėsti palyginęs panašumą.

Vadinasi, tik gretimumo arba priežastingumo santykis tarp puikybės ir nuolankumo priežasties ir objekto reikalingas sukelti šioms aistroms, o šie santykiai yra ne kas kita, tik kokybės, kurios perkelia vaizduotę nuo vienos idėjos prie kitos. Dabar pasvarstykime, kokį poveikį jos gali turėti protui ir kodėl jų taip reikia šioms aistroms sukelti. Akivaizdu, jog idėjų asociacija operuoja taip tyliai ir nejuntamai, kad mes jos beveik nejuntame ir atskleidžiame ją veikiau dėl jos padarinių negu tiesiogiai jausdami arba suvokdami. Ji nesukuria jokios emocijos ir nesukelia jokios rūšies jokio naujo įspūdžio, tik šiek tiek pakeičia proto jau turėtas idėjas, kurias jis, pasitaikius progai, gali atgaminti. Remdamiesi šiuo samprotavimu, taip pat ir neabejotinu patyrimu mes galime padaryti išvadą, jog vien idėjų asociacijos, kad ir kaip reikalingos, negana jokiam įspūdžiui sukelti.

Tad akivaizdu, kad jeigu protas patiria puikybės arba nuolankumo aistrą pasireiškus kokiam nors susijusiam objektui, tai, be minties santykio arba perėjimo, yra ir emocija, arba pradinis įspūdis, sukurtas pagal kažkokį kitą principą. Klausimas, ar ši pirmąsyk sukurta emocija ir yra pati aistra, ar kažkoks kitas su ja susijęs įspūdis? Šio klausimo mums neteks ilgai spręsti. Mat be visų kitų argumentų, kurių gausu šia tema, visiškai aišku, jog idėjų santykis, kuris, kaip rodo patyrimas, yra būtina sąlyga aistrai sukurti, būtų visai nereikalingas, jeigu jis nepalaikytų jaudulių santykio ir nepalengvintų perėjimo nuo vieno įspūdžio prie kito. Jeigu prigimtis tiesiogiai sukurtų puikybės arba nuolankumo aistrą, ji pati save užbaigtų ir jos nereikėtų papildyti arba sustiprinti jokiu kitu jauduliu. Tačiau jeigu manome, kad pirminė emocija tėra tik susijusi su puikybe arba nuolankumu, bus nesunku suvokti, kokiam tikslui gali tarnauti objektų santykis ir kaip šios dvi skirtingos įspūdžių ir idėjų asociacijos, sujungusios savo jėgas gali padėti viena kitos operacijai. Tai ne tik lengvai suvokiama, bet aš drįstu tvirtinti, kad tai vienintelis būdas, kaip mes galime šį dalyką suvokti. Lengvas idėjų perėjimas, pats nesukeliantis emocijos, gali būti būtinas ar bent jau naudingas tik jeigu skatina perėjimą tarp kokių nors susietų įspūdžių. Nekalbant apie tai, jog tas pats objektas sukelia proporcingai didesnę ar mažesnę puikybę ne tik pagal savo stiprėjančias ar silpnėjančias kokybes, bet ir pagal tolimesnį ar artimesnį santykio nuotolį; o tai yra aiškus argumentas, patvirtinantis, kad jaudulių perėjimas priklauso nuo idėjų santykio, nes kiekvienas santykio pasikeitimas sukuria proporcingą aistros pasikeitimą. Taigi viena pateiktos sistemos dalis, aptarianti idėjų santykius, yra geras kitos dalies, aptariančios įspūdžių santykius, įrodymas, o pati ji taip akivaizdžiai pagrįsta patyrimu, jog pastangos toliau ją įrodinėti būtų tikras laiko gaišimas.

Visa tai dar akivaizdžiau pamatysime iš konkrečių pavyzdžių. Žmonės didžiuojasi savo šalies, grafystės, savo parapijos grožiu. Ši grožio idėja aiškiai sukelia malonumą. Šis malonumas susijęs su puikybe. Šios puikybės objektas, arba priežastis, remiantis prielaida, yra susijęs su savuoju aš, arba puikybės objektu. Šių dvigubų įspūdžių ir idėjų santykių dėka vyksta perėjimas nuo vieno įspūdžio prie kito.

Žmonės taip pat didžiuojasi šalies, kurioje gimė, klimatu, gimtosios žemės derlingumu, joje gaminamų vynų, maisto produktų, augančių vaisių kokybe, savo kalbos švelnumu arba jėga ir kitais panašiais dalykais. Aišku, visi šie objektai susiję su juslių malonumais ir iš pat pradžių yra laikomi maloniais lytėjimui, skoniui arba klausai. Kaip kitaip jie galėtų tapti puikybės objektais, jei ne dėl jau minėto perėjimo?

Yra ir tokių, kurie puikuojasi visiškai priešingais dalykais ir stengiasi sumenkinti savo šalį, lygindami ją su tomis šalimis, po kurias jiems teko keliauti. Būdami namuose ir apsupti tėvynainių šie žmonės mato, kad stiprų ryšį su savo tauta turi tokia daugybė žmonių, kad jiems jo tarsi nelieka, o tolimas jų santykis su svetimu kraštu, susiformavęs dėl to, kad jį matė ir jame gyveno, sustiprėja supratus, kad nedaugelis padarė tą patį. Todėl šie žmonės visada labiau žavisi užsienietišku grožiu, naudingumu ir retenybe, o ne tuo, kas yra namuose.

Jei jau mes didžiuojamės šalimi, klimatu ar bet kuriuo negyvu su mumis susijusiu objektu, nenuostabu, kad mes didžiuojamės ir kokybėmis tų, kurie susiję su mumis kraujo arba draugystės ryšiais. Atitinkamai mes matome, kad tos pačios kokybės, sukuriančios mums puikybę, sukuria tą patį tik silpnesnį jaudulį, kai jas pastebime su mumis susijusiuose asmenyse. Išdidumas kruopščiai atskleidžia giminaičių grožį, elgesį, nuopelnus, gerą vardą ir šlovę, ir tai yra vienas iš svarbiausių tuštybės šaltinių.

Mes didžiuojamės savo pačių turtais, kad patenkintume savo tuštybę, ir trokštame, kad visi, susiję su mumis kokiais nors ryšiais, taip pat jų turėtų, ir gėdijamės tų savo draugų ir giminaičių, kurie yra nekilmingi arba neturtingi. Todėl mes kuo toliau stumiame nuo savęs vargšus, o kadangi negalime apsaugoti kai kurių tolimų giminaičių nuo neturto, bet mūsų protėviai laikomi artimiausiais mūsų giminėmis, todėl kiekvienas stengiasi būti iš geros šeimos, senos garbingų ir turtingų protėvių giminės palikuonis.

Aš dažnai pastebiu, jog tie, kurie giriasi savo giminės senumu, džiaugiasi, jei aplinkybės susiklosto taip, kad kelių kartų jų protėviai nepertraukiamai buvo to paties žemės sklypo savininkai ir kad jų giminė niekada nekeitė savo valdų ir nebuvo persikėlusi į jokią kitą grafystę ar provinciją. Aš taip pat pastebėjau, jog dar vienas jų tuštybės dalykas yra, kai jie gali pasigirti, kad šios valdos buvo perduodamos išimtinai per vyrišką liniją ir kad šlovė ir turtai niekada nepateko į moterų rankas. Pamėginkime paaiškinti šį reiškinį pagal pateiktą sistemą.

Akivaizdu, kad tuštybės dalykai tam, kuris giriasi savo giminės senumu, yra ne tik protėvių amžius ir skaičius, bet ir jų turtai bei geras vardas, visa tai dėl giminystės ryšių tarsi meta šlovingą atspindį ir ant jo paties. Jis pirmiausia apmąsto šiuos objektus; jie maloniai jį jaudina; ir vėl per tėvų ir vaikų liniją grįžta prie savęs ir dėl dvigubų įspūdžių ir idėjų santykių yra pakylėjamas puikybės aistros. Tad aistra priklauso nuo šių santykių, vadinasi, viskas, kas sustiprina bet kurį iš šių santykių, turi sustiprinti ir aistrą, o viskas, kas susilpnina santykius, turi susilpninti ir aistrą. Na, aišku, kad nuosavybės tapatybė sustiprina idėjų santykį, paremtą kraujo ir giminystės ryšiu, ir sklandžiau perkelia fantaziją nuo vienos kartos prie kitos, nuo tolimų protėvių prie artimesnių kartų, o jie yra ir paveldėtojai, ir palikuonys. Dėl tokio sklandumo perduodamas įspūdis yra vientisesnis ir sužadina daugiau puikybės ir tuštybės.

Viskas vyksta taip pat, kai titulai ir turtai perduodami per vyrišką liniją, aplenkiant moteriškąją. Tai žmogaus prigimties kokybė, ją pasvarstysime toliau68, kad vaizduotė natūraliai krypsta prie to, kas svarbu ir reikšminga; ir jeigu jai pateikiami du objektai, mažas ir didesnis, tai įprastai pirmąjį ji palieka ir sustoja tik prie antrojo. O santuokos sąjungoje vyriškoji lytis pranašesnė už moteriškąją, todėl mūsų dėmesį pirmiausia patraukia vyras, ir neatsižvelgiant į tai, ar mes galvojame apie jį tiesiogiai, ar pasiekiame jį per susijusius objektus, mintis prie jo sustoja su didesniu pasitenkinimu ir pereina prie jo kur kas sklandžiau, negu prie jo sutuoktinės. Lengva pastebėti, kad ši ypatybė turi sustiprinti vaiko santykį su tėvu ir susilpninti su motina. Mat visi santykiai tėra tik polinkis pereiti nuo vienos idėjos prie kitos, tad viskas, kas sustiprina polinkį, sustiprina ir santykį; o kadangi mūsų polinkis pereiti nuo vaiko idėjos prie tėvo yra stipresnis, negu pereiti nuo tos pačios idėjos prie motinos idėjos, tad pirmąjį santykį turime laikyti artimesniu ir reikšmingesniu. Štai kodėl vaikai paprastai nešioja tėvų pavardes ir yra laikomi aukštesnės arba žemesnės kilmės pagal jo giminę. Ir nors motina būtų kur kas išmintingesnė ir talentingesnė už tėvą, kaip dažnai ir atsitinka, viršų, nepaisant išimčių, ima bendroji taisyklė pagal jau paaiškintą doktriną. Maža to, net kai dėl kokio nors itin didelio motinos pranašumo ar dėl kokių nors kitų priežasčių vaikai esti linkę veikiau atstovauti motinos, o ne tėvo giminei, vis dėlto bendroji taisyklė lieka tokia veiksminga, kad susilpnina santykį, lyg ir nutraukdama protėvių liniją. Vaizduotė jau nebėga per juos taip sklandžiai ir nebegali perkelti protėvių titulų ir garbingo vardo tos pačios šeimos ir pavardės palikuonims taip lengvai, kaip tą daro, jei perėjimas atitinka bendrąsias taisykles ir eina nuo tėvo prie sūnaus arba nuo brolio prie brolio.

X SKYRIUS

Apie nuosavybę ir turtus

Tačiau iš visų glaudžiausiu laikomas ir dažniausiai puikybės aistrą sukuria nuosavybės santykis. Šio santykio aš negalėsiu išsamiai paaiškinti tol, kol neišnagrinėsiu teisingumo ir kitų moralinių dorybių. Šia proga užteks pažymėti, kad nuosavybę galima apibrėžti kaip asmens ir objekto santykį, leidžiantį šiam asmeniui, bet visiems kitiems draudžiantį laisvai naudoti ir valdyti objektą nepažeidžiant teisingumo įstatymų ir moralinės lygybės. Jeigu teisingumas yra prigimtinė ir pradinė žmogaus protą veikianti dorybė, tai, neatsižvelgiant į laisvę, kurią jis suteikia savininkui naudotis objektu savo nuožiūra, ar į pranašumus, kuriuos iš jo gauna, nuosavybę galima vertinti kaip tam tikrą priežastingumo rūšį. Niekas nesikeistų, jei pagal kai kurių filosofų sistemą teisingumą laikytume dirbtine, o ne natūralia dorybe. Nes tada garbė, įprotis ir civiliniai įstatymai pakeistų prigimtinę sąžinę ir tam tikru laipsniu sukurtų tokius pačius padarinius. Taigi aišku, kad užsiminus apie nuosavybę mūsų mintis natūraliai perkeliama prie jos savininko, o užsiminus apie savininką — prie nuosavybės; tai įrodo tobulą idėjų santykį, ir jo tikrai gana dabartiniam mūsų tikslui. Idėjų santykis prisijungęs prie įspūdžių santykio visada sukuria jaudulių perėjimą, todėl kai tik objektas, susijęs su mumis nuosavybės jungtimi, sužadina mums skausmą arba malonumą, mes galime būti tikri, jog iš šios santykių jungties turi kilti puikybė arba nuolankumas, jei pateiktoji sistema svari ir tinkama. O ar ji tokia yra, mes netrukus įsitikinsime greitosiomis peržvelgę žmogaus gyvenimą.

Bet kuris daiktas, priklausantis pasipūtusiam žmogui, yra iš visų geriausias. Jo supratimu, jo namai, ekipažai, drabužiai, arkliai, šunys pranoksta visus kitus; lengva pastebėti, kad iš menkiausio šių daiktų pranašumo jis susikuria naują dalyką puikybei ir tuštybei. Jei juo tikėtum, jo vynas subtilesnio skonio už bet kurį kitą, jo valgiai skanesni, jo stalas geriau serviruotas, jo tarnai — labiau prityrę, jo oras sveikesnis, jo dirbama žemė derlingesnė, jo vaisiai prinoksta greičiau ir geriau; vienas daiktas nuostabesnis dėl naujumo, kitas — dėl senumo; šis kūrinys garsaus menininko, anas kadaise priklausė tokiam princui ar didžiam žmogui. Žodžiu, visi naudingi, gražūs, nuostabūs ar su tokiais susiję objektai gali, jei tik yra jo nuosavybė, sukelti šią aistrą. Visi jie panašūs tuo, kad teikia malonumą, o daugiau niekuo. Tik tai jiems bendra, vadinasi, tai turi būti malonumą kurianti kokybė, bendras jų visų padarinys. Kiekvienas naujas pavyzdys — tai naujas argumentas, o tokių pavyzdžių yra be skaičiaus, todėl aš drįstu tvirtinti, jog nė viena sistema nebuvo taip gerai įrodyta iš patyrimo, kaip ši mano pateikta.

Jei bet kokio daikto, teikiančio malonumą savo naudingumu, gražumu ar naujumu, nuosavybė dėl dvigubų įspūdžių ir idėjų santykių sukuria dar ir puikybę, nereikia stebėtis, kad ir galia įsigyti šią nuosavybę veikia taip pat. Taigi turtus reikėtų vertinti kaip galią įsigyti kokią nori nuosavybę; ir tik šiuo vieninteliu aspektu jie turi įtaką aistroms. Vertybiniai popieriai dažnai laikomi turtais todėl, kad jie perteikia galią gauti pinigų; o pinigai yra turtas ne dėl to, kad yra tam tikrų svorio, kietumo ar lydumo kokybių turintis metalas, o vien dėl to, kad jie siejasi su gyvenimo malonumais ir patogumais. Pripažinę tai savaime suprantamu dalyku, o tai tikrai akivaizdu, mes galime prieiti prie vieno iš pačių svariausių argumentų, kuriuos aš naudoju, kad įrodyčiau dvigubų santykių įtaką puikybei ir nuolankumui.

Nagrinėjant supratimą buvo pastebėta, kad skirtis, kurią mes kartais stengiamės įžvelgti tarp galios ir jos panaudojimo, yra visiškai paviršutininiška, ir net negalima galvoti, kad koks nors žmogus ar kita būtybė ką nors gali, jei negali to parodyti ar panaudoti. Nors filosofiniu ir teisingumo požiūriu taip galvoti visiškai teisinga, tačiau mūsų aistrų filosofijai, aišku, netinkama; mat daugelis daiktų aistromis operuoja per galios idėją ir tikimybę, neatsižvelgiant į jų tikrąjį panaudojimą. Mums malonu, kai mes įgyjame gebėjimą sukelti malonumą, ir nemalonu, kai kitas įgyja galią teikti skausmą. Tai akivaizdu iš patyrimo; tačiau tam, kad teisingai paaiškintume šį dalyką ir įvertintume šį pasitenkinimą ir nerimą, mes turime suteikti svarumo tolesniems samprotavimams.

Akivaizdu, jog klaidinga galios ir jos panaudojimo skirtis atsirado ne vien iš scholastinės laisvos valios doktrinos, nes, tiesą sakant, ši doktrina beveik neįsiskverbia į kasdienį gyvenimą ir teturi mažai įtakos mūsų neišmanėliškam ir populiariam mąstymui. Anot šios doktrinos, motyvai neatima iš mūsų laisvos valios ir neatima galios atlikti arba susilaikyti nuo kokio nors veiksmo. Tačiau anot įprastinio supratimo, žmogus neturi galios, jei tarp jo ir jo troškimų patenkinimo atsiranda labai svarių motyvų, lemiančių jo sprendimą susilaikyti nuo to, ką jis norėtų atlikti. Aš nemanau, kad patekau savo priešo galion, kai matau jį gatvėje einant pro mane su kardu prie šono, kai aš pats neturiu jokio ginklo. Aš žinau, kad būti sulaikytam ne mažiau baisu, negu gauti kirtį plienu, todėl aš esu toks saugus, lyg jis būtų kalėjime arba surakintas grandinėmis. Tačiau jei asmuo įgauna man tokią valdžią, kad ne tik nėra išorinių kliūčių jo veiksmams, bet jis dar gali kaip tinkamas bausti arba apdovanoti mane, savo ruožtu visai nebijodamas būti nubaustas aš priskiriu jam visišką galią savo atžvilgiu ir laikau save jo pavaldiniu, arba vasalu.

Na, jei mes palyginsime šiuos du pavyzdžius: to asmens, kuris turi labai stiprius savo intereso arba saugumo motyvus susilaikyti nuo bet kokio veiksmo, ir to asmens, kurio nevaržo tokie įsipareigojimai, tai pamatysime, jog kaip aiškina pirmosios knygos filosofija, vienintelis žinomas skirtumas tarp jų yra tas, kad pagal pirmąjį pavyzdį iš praeities patyrimo mes prieiname prie išvados, kad asmuo niekaip nesiims minėto veiksmo, o pagal antrąjį — kad yra galimybė arba tikimybė, kad imsis. Dažniausiai nėra nieko nepastovesnio ir kintamesnio už žmogaus valią; ir niekas daugiau tik stiprūs motyvai suteikia mums absoliutų tikrumą spręsti dėl jo ateities veiksmų. Jei matome asmenį, neturintį šių motyvų, mes numatome galimybę, kad jis arba atliks veiksmą, arba susilaikys; ir nors apskritai mes galime daryti išvadą, kad jo veiksmus lems motyvai ir priežastys, vis dėlto tai nepašalina nei netikrumo iš mūsų sprendimo dėl šių priežasčių, nei šio netikrumo įtakos aistroms. Tad jei galią atlikti kokį nors veiksmą mes priskiriame kiekvienam, neturinčiam labai stiprių motyvų susilaikyti, ir nepriskiriame tiems, kurie jų turi, vadinasi, galime padaryti teisingą išvadą, kad galia visada yra susijusi su tikru arba tikėtinu jos panaudojimu ir kad mes manome, jog asmeniui suteiktas galėjimas, jei iš praeities patyrimo žinome, kad yra galimybė ar bent jau tikimybė, kad jis juos panaudos. Ir iš tiesų mūsų aistros visada nukreiptos į realų objektų egzistavimą, o apie šį realumą mes visada sprendžiame iš praeities pavyzdžių; tad savaime, be jokių tolesnių samprotavimų, visiškai aišku, kad ši galia — tai, kaip rodo patyrimas ir pasaulinė praktika, kokio nors veiksmo galimybė arba tikimybė.

Taigi akivaizdu, jei asmeniui mano atžvilgiu aplinkybės susiklosto taip, kad jis neturi labai stipraus motyvo susilaikyti ir nedaryti man žalos, vadinasi, nėra tikrumo, ar jis padarys man žalą ar ne, o man tokiomis aplinkybėmis turėtų būti neramu, ir be juntamo nerimo aš negalėčiau svarstyti apie šios žalos galimybę arba tikimybę. Aistras sužadina ne vien aiškūs ir neišvengiami įvykiai, bet taip pat, nors ir mažesniu laipsniu, galimi ir tikėtini. Ir nors iš tikrųjų aš galbūt niekada nepatirsiu jokios skriaudos, ir įvykiai parodys, kad, filosofiškai kalbant, tas asmuo niekada neturėjo jokios galios skriausti manęs, nes jis net nemėgino, tai neapsaugo manęs nuo nerimo dėl buvusio netikrumo. Malonios aistros čia gali operuoti taip pat kaip nerimas ir atneša malonumą, kai suvokiu, kad gėris galimas arba tikėtinas, nes yra galimybė arba tikimybė patirti jį iš kito pašalinus visus prieš tai galbūt jam trukdžiusius stiprius motyvus.

Bet toliau mes galime pastebėti, kad šis pasitenkinimas auga, kai koks nors gėris tampa pasiekiamas ir mes patys turime galią jį gauti arba atsisakyti, ir nėra jokios fizinės kliūties ir jokio stipraus motyvo sukliudyti mūsų pasitenkinimui. Visi žmonės trokšta malonumo, todėl labiausiai tikėtina, kad jis egzistuoja, jei tik jam atsirasti nėra išorinių kliūčių ir jeigu žmonės neįžvelgia pavojaus pasiduoti savo polinkiams. Tuomet jų vaizduotė laisvai iš anksto mėgaujasi pasitenkinimu ir atneša tokį patį džiaugsmą, tarsi jie būtų įsitikinę realiu ir esamu jo egzistavimu.

Tačiau pasitenkinimui dėl turtų tokio paaiškinimo negana. Šykštuolis mėgaujasi savo pinigais, tai yra pinigų jam teikiama galia, leidžiančia įsigyti visus gyvenimo malonumus ir patogumus, nors jis žino, kad džiaugiasi savo turtais jau keturiasdešimt metų ir nė karto jais taip ir nepasinaudojo; vadinasi, joks samprotavimas nepadės jam prieiti prie išvados, kad realiai šie malonumai egzistuoja ir yra prieinamesni, negu tuomet kai jis visai netektų viso savo turto. Tačiau nors samprotaudamas jis ir negali prieiti prie jokios išvados dėl prieinamesnio malonumo, jis, aišku, įsivaizduoja, kad jis taps prieinamesnis, kai tik bus pašalintos visos kliūtys, o kartu ir visi galingi intereso ir pavojaus motyvai. Tolesnę šio klausimo analizę aš turiu atidėti tol, kol aiškinsiu valią69, kur aptarsiu klaidingą laisvės pojūtį, verčiantį mus įsivaizduoti, kad mes galime daryti viską, kas nėra labai pavojinga arba pragaištinga. Jei stiprūs intereso įsipareigojimai netrukdo kokiam nors asmeniui susilaikyti nuo kokio nors malonumo, mes sprendžiame iš patyrimo, kad malonumas egzistuoja ir kad jis greičiausiai jį pasieks. Tačiau jei mums patiems aplinkybės taip susiklosto, mes pagal fantazijos iliuziją sprendžiame, kad malonumas dar prieinamesnis ir dar artimesnis. Valia, matyt, lengvai juda visomis kryptimis ir meta šešėlį, arba savo vaizdinį, net ir į tą šalį, kur niekada neapsistoja. Dėl šio vaizdinio malonumas tarsi priartėja prie mūsų ir suteikia tokį pat gyvą pasitenkinimą, lyg jis būtų visiškai tikras ir neišvengiamas.

Dabar iš viso šio samprotavimo bus lengva padaryti išvadą ir įrodyti, kad turtai sukelia jų savininkams puikybę arba tuštybę, kaip jie visada neklystamai daro, vien tik dėl dvigubų įspūdžių ir idėjų santykių. Pati turtų esmė yra galia įsigyti gyvenimo malonumų ir patogumų. Pati šios galios esmė susideda iš tikimybės ją panaudoti ir iš to, kad ji verčia mus teisingu arba klaidingu samprotavimu paankstinti realų malonumo egzistavimą. Pats šis išankstinis malonumas yra labai didelis malonumas; o jo priežastis esti koks nors turtas arba valda, kuria mes mėgaujamės, vadinasi, ji yra susijusi su mumis, tad čia mums prieš akis kuo tiksliausiai ir aiškiausiai iškyla visos minėtos sistemos dalys.

Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios turtai kelia malonumą ir puikybę, o skurdas žadina nerimą ir nuolankumą, galia turi kelti vienas emocijas, o vergystė — antras. Galia, arba valdžia kitiems, duoda mums galimybę patenkinti visus savo troškimus, o vergystė, pajungianti mus kitų valiai, pasmerkia dideliam skurdui ir nuoskaudoms.

Čia verta pastebėti, kad tuštybė dėl galios arba gėda dėl vergystės labai padidėja atsižvelgiant į asmenis, kuriems mes esame autoritetas arba kurie mums yra autoritetas. Tarkime, galima sukurti statulas su stebuklingu mechanizmu, galinčiu judėti ir veikti pagal mūsų valią; akivaizdu, kad toks valdymas sukeltų malonumą ir puikybę, tačiau ne tokio laipsnio, kaip toks pats autoritetas sąmoningoms ir protingoms būtybėms; jų padėtį palyginus su savo autoritetas atrodys dar malonesnis ir garbingesnis. Palyginimas visada yra užtikrintas metodas padidinti pagarbą bet kokiam dalykui. Turtingas žmogus geriau jaučia savo padėties palaimą, palyginęs ją su elgetos. Tačiau galia turi būdingą pranašumą, iš dalies pasireiškiantį dėl kontrasto tarp mūsų ir mūsų valdomo asmens. Palyginimas aiškus ir natūralus: vaizduotė įžvelgia galią pačiame objekte; mintis pereina prie jos suvokimo lengvai ir sklandžiai. O kad ši aplinkybė turi didelį poveikį sustiprinti jos įtakai, paaiškės toliau, tyrinėjant pykčio ir pavydo prigimtį.

XI SKYRIUS

Apie meilę šlovei

Tačiau, be šių pradinių puikybės ir nuolankumo priežasčių, yra dar ir antrinė, slypinti kitų žmonių nuomonėse ir turinti tokią pačią įtaką jauduliams. Mūsų reputacija, mūsų charakteris, mūsų vardas yra nepaprastai svarios ir reikšmingos, netgi dar vienos puikybės priežastys; dorybės, grožio ir turtų įtaka nedidelė, jei jų nepalaiko kitų žmonių nuomonės ir jausmai. Tam, kad paaiškintume šį reiškinį, turėsime padaryti nedidelį lankstą ir pirmiausia patyrinėti simpatijos prigimtį.

Nėra nuostabesnės žmogaus prigimties kokybės, ir kaip pačios kokybės, ir kaip jos pasekmių, už polinkį jausti simpatiją kitiems ir bendraujant pritarti kitų polinkiams ir jausmams, net ir labai skirtingiems ir net priešingiems negu mūsų. Tuo pasižymi ne tik vaikai, be svyravimų priimantys bet kokią jiems pateiktą nuomonę, bet net ir sveikiausios nuovokos ir supratimo žmonėms taip pat labai sunku laikytis savo samprotavimų arba savo polinkių ir nepaisyti savo draugų ir bendradarbių nuomonės. Didžiausią vienos tautos žmonių charakterių bei mąstymo būdo vienodumą taip pat turėtume priskirti šiam principui; ir kur kas labiau tikėtina, kad šis panašumas atsiranda dėl simpatijos, o ne dėl dirvos ar klimato įtakos; pastarieji visada išlieka nekintami, tačiau nepajėgia išsaugoti nepakitusio tautos charakterio net vieną šimtmetį. Prielankus žmogus akimirksniu persiima jį supančios draugijos nuotaika; netgi patys išdidžiausi ir patys niūriausi perima kai ką iš savo tėvynainių ir iš pažįstamų. Linksma veido išraiška savo ramybe ir giedra užkrečia ir mano dvasią, o pikta arba liūdna iš karto varo į nusiminimą. Neapykanta, pasipiktinimas, pagarba, meilė, drąsa, linksmybė ir melancholija — visas šias aistras aš labiau jaučiu dėl bendravimo, o ne dėl savo paties būdo ar nusiteikimo. Šis nuostabus reiškinys vertas mūsų dėmesio, ir jį reikia paaiškinti nuo pat pirmųjų principų.

Jei simpatija įkvepia kokį nors jaudulį, iš pradžių apie jį sužinome tik iš jo padarinių ir iš tų išorinių veido išraiškos ar pokalbio ženklų, kurie perduoda mums jo idėją. Idėja iš karto paverčiama įspūdžiu ir įgauna tokią jėgą ir gyvumą, kad tampa tikra aistra ir sukuria tokią pačią emociją, kaip ir bet kuris pradinis jaudulys. Tačiau kad ir koks staigus būtų šis idėjos virsmas įspūdžiu, jį sukelia tam tikros įžvalgos ir apmąstymai, neišvengiantys griežto filosofo tyrinėjimo, nors pats juos atlikęs asmuo gali jų nė nepastebėti.

Akivaizdu, kad mes visada turime intymią savojo aš idėją, arba veikiau įspūdį, ir kad mūsų sąmonė duoda mums tokią gyvą savo asmens sąvoką, jog neįmanoma įsivaizduoti, kad kas nors galėtų pranokti ją šiuo požiūriu. Tad pagal minėtus principus kiekvienas su mumis susijęs objektas jį suvokiant turi šiek tiek įgyti šios sąvokos gyvumo; ir nors šis santykis nėra toks stiprus kaip priežastingumo, vis dėlto jis turi daryti didelę įtaką. Panašumas ir gretimumas — tai santykiai, kurių nedera nepaisyti; ypač kai nuo priežasties prieiname prie padarinio ir stebėdami išorinius ženklus sužinome apie realų panašaus arba gretimo objekto egzistavimą.

Toliau akivaizdu, jog visas žmogiškas būtybes gamta apdovanojo dideliu panašumu ir kad mes niekada nepastebėsime kituose kokios nors aistros arba principo, kurio didesnių ar mažesnių atitikmenų nerastume savyje. Proto struktūrai tai taip pat būdinga kaip ir kūno. Kad ir kiek skirtųsi dalių forma ar dydis, jų struktūra ir sandara iš esmės yra vienoda. Visoje šioje įvairovėje išlieka gana ženklus panašumas; šis panašumas ir turi labai padėti mums įsijausti į kitų jausmus ir lengvai bei noriai į juos įsitraukti. Atitinkamai mes matome, kad jeigu, be esminio mūsų prigimčių panašumo, yra dar ir būdingas elgsenos arba charakterio, šalies ar kalbos panašumas, tai jis palengvina simpatiją. Kuo stipresnis mūsų ir objekto santykis, tuo lengviau vaizduotė pereina ir perduoda susietai idėjai tokį sąvokos gyvumą, iš kokio mes paprastai formuluojame savojo asmens idėją.

Tačiau panašumas nėra vienintelis santykis, turintis tokį poveikį; naujų jėgų jis gauna iš visų kitų, jį lydinčių santykių. Kitų žmonių jausmai didelės įtakos neturi, jeigu jie toli nuo mūsų, todėl reikia gretimumo santykio, kad jausmai būtų visapusiai perduodami. Kraujo ryšiai — tam tikra priežastingumo atmaina, kartais gali turėti tokį patį poveikį; taip pat ir pažintis, operuojanti kaip lavinimas ir įprotis; išsamiau pamatysime šiek tiek toliau70. Visi šie santykiai, sujungti kartu, perneša mūsų pačių asmens įspūdį, arba jo suvokimą, prie kitų žmonių jausmų arba aistrų idėjos ir verčia mus suvokti juos itin stipriai ir gyvai.

Šio traktato pradžioje buvo pažymėta, kad visos idėjos gaunamos iš įspūdžių ir kad šios dvi suvokimų rūšys skiriasi tik jėgos ir gyvumo, kuriuo veikia mūsų sielą, laipsniais. Sudedamosios idėjų ir įspūdžių dalys yra visiškai vienodos. Jų pasireiškimo būdas ir tvarka gali būti tokie patys. Tad skirtingi jų jėgos ir gyvumo laipsniai yra vienintelės juos skiriančios ypatybės; o šį skirtumą sušvelninti gali įspūdžių ir idėjų santykis, tad nenuostabu, kad jausmo arba aistros idėją galima taip pagyvinti, kad ji taps tikru jausmu arba aistra. Gyva bet kokio objekto idėja visada artima savo įspūdžiui; aišku, mes galime pajusti šleikštulį ir skausmą vien savo vaizduotės jėga ir iš tikrųjų susirgti, jei dažnai galvojame apie ligą. Tačiau labiausiai tai pastebima kalbant apie nuomones ir jaudulius; ir iš principo čia gyva idėja pavirsta įspūdžiu. Mūsų jauduliai daugiausiai iš visų įspūdžių priklauso nuo mūsų pačių ir nuo vidinių proto operacijų; todėl juos natūraliau sukelia vaizduotė ir bet kuri gyva iš jų suformuluota idėja. Tokia yra simpatijos prigimtis ir priežastis; ir tik šitaip mes taip giliai įsijaučiame į kitų nuomones ir jaudulius, kai tik juos atskleidžiame.

Iš principo visas šis reikalas pasižymi tuo, kad patvirtina minėtą supratimo sistemą, vadinasi ir dabar aptariamą aistrų sistemą, nes jos abi analogiškos. Iš tikrųjų akivaizdu, kad kai mes simpatizuojame kitų aistroms ir jausmams, šie judesiai pirmiausia pasireiškia mūsų prote kaip paprastos idėjos ir mes suvokiame, kad jos priklauso kitam asmeniui, taip pat, kaip suvokiame ir bet kurį kitą materialų faktą. Taip pat akivaizdu, kad kitų asmenų jaudulių idėjos virsta pačiais tais įspūdžiais, kuriems jos atstovauja, ir kad kilusios aistros atitinka iš tų įspūdžių formuojamus vaizdinius. Visa tai aišku iš paprasto patyrimo ir nepriklauso nuo jokios filosofijos hipotezių. Filosofijos mokslas gali būti naudingas tik paaiškinti šiems reiškiniams; nors kartu reikia pripažinti, kad jie ir patys gana aiškūs ir vargu ar atsiras proga juo pasinaudoti. Mat be priežasties ir padarinio santykio, kuris mus įtikina aistros, kuri mums kelia simpatiją, realumu, mums į pagalbą turi ateiti panašumo ir gretimumo santykiai tam, kad pajustume visą simpatijos pilnatvę. Ir nors šie santykiai idėją gali visiškai paversti įspūdžiu ir perduoti jos gyvumą idėjai taip tobulai, kad perduodant jis nė kiek nenukenčia, mes lengvai galime suvokti kad vien priežasties ir padarinio santykis gali sustiprinti ir pagyvinti idėją. Pasireiškiant simpatijai idėja akivaizdžiai virsta įspūdžiu. Šį virsmą lemia objektų santykis su savuoju aš. Savasis aš visada yra intymiai mums duotas. Palyginkime visas šias aplinkybes ir pamatysime, kad simpatija visiškai atitinka mūsų supratimo operacijas; ir kad ji turi netgi dar kai ką nuostabesnio ir neįprastesnio.

Štai ir atėjo laikas nuo bendrųjų mūsų simpatijos svarstymų pereiti prie jos įtakos puikybei ir nuolankumui, kai šias aistras sukelia pagyrimas arba papeikimas, garbė ar nešlovė. Galime pastebėti, kad jokio asmens negiria kitas už kokybę, kol ji, jei tikrai yra, pati nesukuria puikybės ją turinčiam asmeniui. Giriama jo galia ar turtai, ar šeima, ar dorybė; visi šie dalykai kelia tuštybę, apie ją mes jau kalbėjome ir paaiškinome. Tad aišku, jei žmogus vertintų save pagal tai, koks jis atrodo savo gerbėjui, jis pagal jau paaiškintą hipotezę iš pradžių pajustų atskirą malonumą, o paskui — puikybę ar pasitenkinimą savimi. Na, čia mums nėra nieko natūralesnio, kaip atsižvelgti į kitų nuomones; ir dėl simpatijos, tiesiogiai ir iškart perteikiančios mums visus jų jausmus, ir dėl samprotavimo, verčiančio mus laikyti jų sprendimą savotišku jų teiginio argumentu. Šie du autoriteto ir simpatijos principai turi įtakos kone kiekvienai mūsų nuomonei ir turėtų turėti būdingą įtaka mūsų sprendimams dėl savo pačių vertės ir pobūdžio. Tokius sprendimus visada lydi aistra71 ir niekas taip nesutrikdo mūsų supratimo ir neverčia prieiti prie skubotų nuomonių, kaip sprendimų jungtis su aistra; ji pasklinda vaizduotėje ir teikia papildomos jėgos kiekvienai susijusiai idėjai. Dar galima pridėti, kad suvokdami didelį savo šališkumą sau patiems mes esame ypač patenkinti viskuo, kas patvirtina gerą mūsų nuomonę apie save, ir greitai pasipiktiname viskuo, kas tam prieštarauja.

Teoriškai visa tai atrodo gana tikėtina; bet tam, kad šis samprotavimas įgytų visišką tikrumą, turime ištirti pačius aistrų reiškinius ir pažiūrėti, ar jie atitinka teoriją.

Iš šių reiškinių labai vertingą dabartiniam mūsų tikslui galime laikyti šį: nors šlovė apskritai labai maloni, vis dėlto mes esame kur kas labiau patenkinti pritarimu tų asmenų, kuriuos patys vertiname ir mėgstame, negu tų, kuriuos niekiname ir nekenčiame. Panašiai mus labiausiai įžeidžia panieka tų asmenų, kurių sprendimus mes vertiname, o visų kitų žmonių nuomonė iš esmės mums nerūpi. Tačiau jei protui būtų duotas pradinis instinktas trokšti šlovės ir bjaurėtis nešlove, šlovės ir nešlovės įtaka nesiskirtų; ir bet kuri nuomonė, tiek palanki, tiek nepalanki, sužadintų vienodą troškimą ir pasibjaurėjimą. Neišmanėlio, kaip ir protingo žmogaus, sprendimas vis dėlto yra kito asmens sprendimas, bet jo įtaka mūsų pačių sprendimui mažesnė.

Protingo žmogaus pritarimas mus ne tik labiau džiugina už neišmanėlio, bet ir teikia mums daugiau malonumo, ypač jei sulaukiame jo po ilgos ir artimos pažinties. Tai galima paaiškinti tokiu pačiu būdu.

Kitų žmonių pagyrimai tik tada suteikia mums daug malonumo, kai sutampa su mūsų pačių nuomone ir liaupsina mus už tas kokybes, kuriomis tikrai pasižymime. Eilinis karys menkai tevertina iškalbą, mokslininkas — drąsą, vyskupas — sąmojį, pirklys — mokytumą. Kad ir kokią gerbiamą kokybę žmogus turėtų, šiaip jau vertinamą, jeigu jis nesuvokia ją turįs, net ir viso pasaulio nuomonės apie ją nesuteiks jam jokio malonumo, nes jis nepajėgs priderinti savo nuomonės prie visų.

Nieko nėra labiau neįprasta žmonėms iš gerų šeimų, bet sunkiai besiverčiantiems, kaip palikti savo draugus ir šalį ir geriau užsidirbti pragyvenimui kokiu nors paprastu mechaniniu darbu tarp svetimų, negu tarp tų, kurie žino jų kilmę ir išsilavinimą. Mūsų nepažinos ten, kur mes vykstame, sako jie. Niekas neįtars, iš kokios šeimos mes kilę. Mes būsime toli nuo savo draugų ir pažįstamų ir mums bus lengviau pakelti savo skurdą ir žemą padėtį. Tyrinėdamas šiuos jausmus aš randu labai daug įtikinamų argumentų, naudingų mano dabartiniam tikslui.

Pirma, iš jų mes galime padaryti išvadą, kad nerimą dėl paniekinimo lemia simpatija, o simpatiją lemia objektų santykis su savuoju aš; didžiausią nerimą mums kelia kraujo ryšiais su mumis susiję ir toje pačioje vietoje gyvenantys asmenys. Todėl mes stengiamės sumažinti simpatiją bei nerimą ir nutraukiame šiuos ryšius bei įsikuriame greta svetimų žmonių toli nuo giminių.

Antra, mes galime padaryti išvadą, kad simpatijai atsirasti reikalingi santykiai nėra laikomi grynais santykiais; reikalinga jų įtaka paversti mūsų turimoms kitų asmenų jausmų idėjoms pačiais šiais jausmais padedant asociacijai tarp mūsų turimos kitų asmenų idėjos ir mūsų turimos savo pačių idėjos. Mat tada išlieka abu — ir giminystės, ir gretimumo — santykiai, tačiau nebūdami sujungti tuose pačiuose asmenyse, jie mažesniu laipsniu prisideda prie simpatijos.

Trečia, pati šioji aplinkybė, kad atskyrus santykius sumažėja simpatija, yra verta mūsų dėmesio. Tarkime, aš vargingai gyvenu tarp svetimųjų, todėl su manimi elgiamasi tik nepagarbiai; vis dėlto tokiomis aplinkybėmis man lengviau, negu būti kasdien niekinamam giminaičių ir kraštiečių. Čia aš patiriu dvigubą niekinimą: savo giminaičių, bet jų nėra; ir aplinkinių, bet jie svetimi. Šį dvigubą niekinimą sustiprina dvejopi giminystės ir gretimumo santykiai. Tačiau asmenys, susiję su manimi šiais dviem santykiais, yra ne tie patys, todėl skirtingos idėjos atskiria niekinimo keliamus įspūdžius ir neleidžia jiems susijungti. Mano kaimynų panieka tikrai veikia, kaip ir mano giminaičių; tačiau šis poveikis vyksta skyrium ir niekada nesusijungia, ne taip kaip tada, kai minėti asmenys kartu yra ir mano kaimynai, ir giminės. Šis reiškinys analogiškas jau paaiškintai puikybės ir nuolankumo sistemai, kuri gali pasirodyti labai neįprasta neišmanėlių supratimu.

Ketvirta, natūralu, kad tokiomis aplinkybėmis žmogus slepia savo kilmę nuo tų, su kuriais gyvena, ir labai nerimauja, jei kas nors įtaria jį esant iš kur kas turtingesnės ir garbingesnės šeimos. Šiame pasaulyje apie viską sprendžiama iš palyginimo. Didžiuliai turtai džentelmenui tėra elgetiški ištekliai valdovui. Valstietis jaustųsi laimingas turėdamas tai, kas nepatenkintų pačių būtiniausių džentelmeno poreikių. Jei žmogus įpranta prie prabangesnio gyvenimo būdo arba kai jis mano, kad turi teisę į jį dėl savo kilmės ir padėties, bet kokia žemesnė padėtis jam yra nemaloni ir netgi gėdinga, ir jis labai stropiai slepia savo pretenzijas į geresnį likimą. Jis pats čia žino apie savo nelaimes; tačiau tiems, su kuriais jis gyvena, jos nerūpi, todėl nemalonius apmąstymus ir palyginimus jam sukelia tik jo paties mintys, bet niekada nepatiria jų dėl kitų simpatijos; tai labai padeda jam jaustis ramiau ir patogiau.

Jeigu šiai hipotezei, kad malonumas, kurį mes patiriame dėl pagyrimų, kyla dėl jausmų perdavimo, ir atsirastų kokių nors prieštaravimų, tai ištyrę šiuos prieštaravimus įsitikinsime, kad tinkamai išnagrinėti jie tik patvirtins minėtą hipotezę. Visuotinė šlovė esti maloni net ir žmogui, niekinančiam prastuomenę, tačiau taip yra dėl to, kad dauguma suteikia jai daugiau svarumo ir autoriteto. Plagiatoriai džiaugiasi pagyrimais, nors ir suvokia, kad jų nenusipelno; tad visa tai tarsi smėlio pilys, kurias prasimaniusi vaizduotė smaginasi ir stengiasi sustiprinti bei sutvirtinti kitų simpatijos jausmais. Išdidžius žmones niekinimas trikdo labiausiai, jie nelengvai su juo sutinka, tačiau taip yra dėl priešpriešos tarp jų prigimtinės aistros ir tos, kurią patiria dėl simpatijos. Panašiai aistringai įsimylėjusiam labai nepatinka, kai jūs peikiate ir smerkiate jo mylimąją, nors, be abejo, jūsų prieštaravimai neturėtų jokios įtakos, jeigu jis pats jais neužsikrėstų dėl savo simpatijos jums. Jeigu jis jus niekintų arba suvoktų, kad pokštaujate, visos jūsų kalbos neturėtų jam jokio poveikio.

XII SKYRIUS

Apie gyvūnų puikybę ir nuolankumą

Tad kad ir kokioje šviesoje nagrinėtume šią temą, mes vis dėlto matome, kad puikybės ir nuolankumo priežastys tiksliai atitinka mūsų hipotezę ir kad niekas negali sužadinti šių aistrų, jei jos nėra susijusios su mūsų savuoju aš ir nesukuria nepriklausomo nuo aistros malonumo ir skausmo. Mes ne tik įrodėme, kad polinkis sužadinti malonumą arba skausmą yra bendras visoms puikybės ir nuolankumo priežastims, bet taip pat kad tai yra vienintelis joms bendras dalykas ir, vadinasi, tai yra toji kokybė, kuria jos operuoja. Toliau mes įrodėme, kad svarbiausios šių aistrų priežastys iš tikrųjų yra ne kas kita, tik galia sukelti malonius arba nesmagius pojūčius, todėl būtent ji ir yra visų jų padarinių, iš jų ir puikybės bei nuolankumo, vienintelis šaltinis. Tokių paprastų ir natūralių principų, paremtų tokiais tvirtais įrodymais, negali nepripažinti filosofai, jei jie nepateikia kokių nors mano nepastebėtų prieštaravimų.

Anatomai paprastai prie savo stebėjimų ir bandymų, atliekamų su žmogaus kūnu, prideda tokius pačius stebėjimus ir bandymus, atliekamus su gyvūnais, ir šių bandymų sutapimą vertina kaip papildomą vienos ar kitos atskiros hipotezės argumentą. Ir iš tikrųjų aišku, kad jeigu gyvūnų kūno dalių struktūra yra tokia pati kaip ir žmonių, o šių dalių operacijos irgi tokios pačios, tai ir operacijų priežastys negali skirtis; todėl, jei padaryti atradimai teisingi vienai rūšiai, galime nedvejodami pripažinti, kad jie teisingi ir kitai. Tad nors visiškai pagrįstai galima manyti, kad žmogaus smulkiausių kūno dalių sandara ir skysčių mišiniai šiek tiek skiriasi nuo gyvūnų ir todėl bandymus dėl vaistų poveikio, atliekamus su vienais, ne visada galima pritaikyti kitiems, vis dėlto gyslų ir raumenų sandara, širdies, plaučių, skrandžio, kepenų ir kitų organų audiniai ir padėtis yra visų gyvūnų tokia pati arba beveik tokia pati, todėl hipotezė, aiškinanti vienos rūšies gyvūnų raumenų judėjimą, skysčių apykaitą ir kraujotaką, turi tikti ir visoms rūšims, ir atsižvelgiant į tai, ar ją patvirtina, ar nepatvirtina bandymai, atliekami su vienos rūšies būtybėmis, mes galime įrodyti, ar ji apskritai teisinga, ar klaidinga. Todėl dabar pritaikykime šį tyrimų metodą, teisingą ir naudingą samprotaujant apie kūną, proto anatomijai, ir pažvelkime, kokius atradimus jis padės mums padaryti.

Tam mes turime pirmiausia parodyti, kad žmogaus ir gyvūnų aistros atitinka, o paskui palyginti šias aistras sukuriančias priežastis.

Aišku, kad beveik visų rūšių būtybės, o ypač kilmingesnių rūšių, turi daug akivaizdžių puikybės ir nuolankumo požymių. Pati gulbės, kalakuto arba povo laikysena ir eisena rodo, kad jie yra labai geros nuomonės apie save ir niekina visus kitus. Dar įstabiau yra tai, kad dviejų pastarųjų gyvūnų rūšių puikybę visada lydi grožis ir kad jis būdingas tik patinams. Lakštingalų tuštybė ir lenktyniavimas giedant pastebėtas daugybę kartų, kaip ir arklių greitai bėgant, šunų ieškant ir uodžiant, bulių ir gaidžių varžantis, ir visų kitų gyvūnų atliekant jiems būdingą veiklą. Dar pridėkite, kad visų rūšių būtybės, esančios šalia žmogaus taip dažnai, kad pripranta prie jo, akivaizdžiai rodo puikybę dėl žmogaus pritarimo joms, neatsižvelgiant į visas kitas aplinkybes, joms malonu, kai žmogus jas giria ir glosto. Ir dar — toli gražu ne kiekvieno glostydamas teikia joms tuštybę, bet daugiausiai tie žmonės, kuriuos pažįsta ir myli; lygiai taip pat ši aistra sužadinama ir žmonėms. Visa tai akivaizdžiai įrodo, kad puikybė ir nuolankumas — ne vien žmonių aistros ir kad jos apima visas gyvas būtybes.

Panašiai ir žmonių, ir gyvūnų šių aistrų priežastys beveik tokios pačios, suprantama, turint omenyje aukštesnį mūsų žinių ir supratimo lygį. Antai gyvūnai visai arba beveik neturi dorybės arba ydos jausmo; jie greitai pamiršta kraujo ryšius ir visiškai nesuvokia teisės ir nuosavybės santykių, todėl jų puikybės ir nuolankumo priežastys turi slypėti vien tiktai kūne, ir niekada negali būti nei prote, nei išoriniuose objektuose. Tačiau dėl kūno, tai tiek gyvūnų, tiek ir žmonių puikybę sukelia tokios pačios kokybės: šios aistros visada atsiranda dėl grožio, jėgos, greitumo ar kurių nors kitų naudingų arba malonių kokybių.

Jei jau visos šios aistros yra tokios pačios ir visoms būtybėms jas sukelia tos pačios priežastys, kitas klausimas dėl būdo, kuriuo priežastys operuoja, ar jis irgi yra toks pats. Pagal visas analogijos taisykles, būtų teisinga to tikėtis; ir jeigu atlikę bandymą dėl šio reiškinio, kurį taikome vienai rūšiai, aiškinimo pamatysime, kad jis netinka visoms kitoms, galime daryti prielaidą, kad aiškinimas, kad ir koks tinkamas, iš tikrųjų yra nepagrįstas.

Tam, kad nuspręstume dėl šio klausimo, tarkime, kad gyvūnų prote galbūt yra toks pats idėjų santykis ir jis kilęs dėl tų pačių priežasčių, kaip ir žmonių. Užkasęs kaulą šuo dažnai pamiršta, kurioje vietoje, tačiau atvedus prie jo, šuns mintys lengvai pereina prie paslėpto daikto dėl gretimumo, sukuriančio santykį tarp jo idėjų. Panašiai, skaudžiai primuštas kurioje nors vietoje, jis ims drebėti artėdamas prie tos vietos, nors tuo metu nematys jokių pavojaus ženklų. Panašumo padariniai ne tokie reikšmingi, tačiau šis santykis yra svarbi priežastingumo, kurį visi gyvūnai, atrodo, aiškiai supranta, dalis, mes galime padaryti išvadą, kad visi trys santykiai — panašumo, gretimumo ir priežastingumo — taip pat operuoja gyvūnais kaip ir žmonėmis.

Galima pateikti ir įspūdžių santykių pavyzdžių, jų gana mums įtikinti, kad tam tikrų jaudulių tarpusavio sąjunga yra būdinga ne tik aukštesnės, bet ir žemesnės rūšies būtybėms, ir kad jų protai dažnai pereina per visą grandinę sujungtų emocijų. Džiaugsmo veikiamas šuo natūraliai pereina prie meilės ir gerumo savo šeimininkui arba savo rūšies patelei. Panašiai veikiamas skausmo arba sielvarto jis tampa irzlus ir piktas; tad aistra, iš pradžių buvusi sielvartu, dėl menkiausio preteksto virsta įsiūčiu.

Taigi visi vidiniai principai, būtini, kad sukurtų mums puikybę arba nuolankumą, yra bendri visoms būtybėms; ir priežastys, sužadinančios šias aistras, irgi yra tokios pačios, todėl mes galime padaryti teisingą išvadą, kad šios priežastys tuo pačiu būdu operuoja visomis gyvomis būtybėmis. Mano hipotezė tokia paprasta, ji reikalauja tiek nedaug refleksijų ir sprendimų, kad tinka visoms jaučiančioms būtybėms; o tai, reikia pripažinti, yra ne tik įtikinimas jos teisingumo įrodymas, bet, aš esu tikras, taps prieštaraujančiu argumentu bet kuriai kitokiai sistemai.