III DALIS

Apie kitas dorybes ir ydas

I SKYRIUS

Apie prigimtinių dorybių ir ydų kilmę

Dabar mes pereiname prie tyrinėjimo grynai prigimtinių dorybių ir ydų, visiškai nepriklausančių nuo dirbtinumo ir žmonių išmonės. Jų tyrinėjimu užbaigsime šią moralės sistemą.

Pagrindinė paskata, arba varomasis žmogaus proto principas, yra malonumas arba skausmas; kai šie pojūčiai pašalinami iš mūsų minčių ir jausmų, mes beveik nesugebame patirti aistrų ar atlikti veiksmų, neturime troškimų arba norų. Labiausiai tiesioginiai malonumo ir skausmo padariniai yra proto polinkio arba nenusiteikimo judesiai; jie išplečiami ir virsta valios veiksmais, troškimu ir bjaurėjimusi, sielvartu ir džiaugsmu, viltimi ir baime, atsižvelgiant į tai, kaip kinta malonumas arba skausmas, ar jie galimi, ar negalimi, tikri ar abejotini, arba gal šią akimirką laikomi esantys ne mūsų galioje. Tačiau jei malonumą ar skausmą sukeliantys objektai dar įgyja santykį su mumis pačiais ar su kitais, jie ir toliau nesiliauja žadinę troškimo arba bjaurėjimosi, sielvarto arba džiaugsmo; bet kartu kelia ir netiesiogines puikybės ar nuolankumo, meilės ar neapykantos aistras, kurios jau turi dvigubus įspūdžių ir idėjų santykius su skausmu arba malonumu.

Mes jau esame pažymėję, kad moralinės skirtys visiškai priklauso nuo tam tikrų būdingų skausmo ir malonumo pojūčių, ir jei kuri nors mūsų pačių arba kitų dvasinė kokybė suteikia mums pasitenkinimą ją apžvelgiant ar apie ją mąstant, tai ji, žinoma, dorybinga, o kiekviena suteikianti nemalonumą yra ydinga. Na, o kadangi kiekviena mūsų pačių ar kitų kokybė, suteikianti malonumą, visada sukelia puikybę arba meilę, kaip ir kiekviena kokybė, sukelianti nemalonumą, sužadina nuolankumą arba neapykantą, vadinasi, jos abi turi būti laikomos lygiavertėmis atsižvelgiant į mūsų dvasines kokybes — dorybę ir gebėjimą sukelti meilę ar puikybę bei ydų ir gebėjimą sužadinti nuolankumą ar neapykantą. Tad mes visada turime spręsti apie vieną pagal kitą ir galime vadinti dorybinga bet kurią proto kokybę, sukeliančią meilę ir puikybę, o ydinga — bet kurią sukeliančią neapykantą ir nuolankumą.

Jei koks nors veiksmas yra dorybingas arba ydingas, jis tėra tam tikros kokybės arba charakterio ženklas. Jis turi priklausyti nuo tvirtų proto principų, apimančių visą elgesį ir tampančių asmens charakterio sudedamąja dalimi. Patys veiksmai, jei jie neatsiranda iš kokio nors pastovaus principo, neturi jokios įtakos meilei ar neapykantai, puikybei ar nuolankumui; vadinasi, niekada neturi reikšmės moralumui.

Šis pamąstymas yra savaime akivaizdus ir vertas dėmesio, nes yra itin svarbus aptariamai temai. Tyrinėdami moralės ištakas mes niekada neturėtume svarstyti kokio nors vieno veiksmo, o tik šį veiksmą sukuriančius kokybę arba charakterį. Tik jie yra gana tvirti, kad paveiktų mūsų jausmus, susijusius su asmeniu. Veiksmai iš tikrųjų geresni charakterio požymiai už žodžius ar netgi norus ir jausmus; tačiau tokie požymiai jie yra tik tiek, kiek susiję su meile ar neapykanta, pritarimu ar nepritarimu.

Kad atskleistume tikrąsias moralės ir šios meilės ar neapykantos, kylančios iš dvasinių kokybių, ištakas, mes turime labai įsigilinti į dalyką ir palyginti kai kuriuos mūsų jau ištyrinėtus ir paaiškintus principus.

Mes galime pradėti nuo simpatijos prigimties ir jėgos svarstymo. Visų žmonių proto jausmai ir operacijos yra panašūs; nė vieno negali užvaldyti joks jaudulys, kuriam ir visi kiti tam tikru laipsniu nepasiduoda. Kaip vienodai įtemptos stygos perduoda judesį viena kitai, taip ir visi jauduliai lengvai pereina iš vieno asmens kitam ir sukelia atitinkamus judesius visoms žmogiškoms būtybėms. Jei pastebiu aistros padarinius bet kurio asmens balse arba gestuose, mano protas tučtuojau pereina nuo šių padarinių prie jų priežasčių ir suformuoja tokią gyvą aistros idėją, kad ji tuoj pat virsta pačia aistra. Panašiai, jei suvokiu kokios nors emocijos priežastis, mano protas nukeliamas prie padarinių ir jį paveikia panaši emocija. Jei dalyvaučiau kokioje nors labai baisioje chirurgijos operacijoje, aišku, kad dar prieš jai prasidedant paruošti instrumentai, tvarkingai iš eilės išdėstyti tvarsčiai, įkaitinti skalpeliai, taip pat visi paciento ir padėjėjų nerimo ir susirūpinimo ženklai labai smarkiai paveiktų mano protą, sužadintų didelio gailesčio ir siaubo jausmus. Jokia kito aistra pati tiesiogiai nepasireiškia protui. Mes suvokiame tik jos priežastis arba padarinius. Iš jų mes darome išvadą apie aistrą; vadinasi, jie ir sukelia mūsų simpatiją.

Mūsų grožio pojūtis labai priklauso nuo šio principo; ir jei koks nors objektas turi polinkį perteikti malonumą savo valdytojui, jis visada laikomas gražiu; o kiekvienas objektas, turintis polinkį sukelti skausmą, yra nemalonus ir negražus.

Tad namo patogumas, lauko derlingumas, arklio stiprumas, laivo talpumas, saugumas ir greitumas yra šių keleto objektų grožio pagrindas. Čia gražiu vadinamas objektas teikia malonumą vien dėl to, kad turi polinkį sukurti tam tikrą padarinį. Šis padarinys yra malonumas arba nauda kokiam nors kitam asmeniui. Na, o svetimo, kuriam mes nesame draugiški, malonumas mums malonus vien dėl simpatijos. Vadinasi, šiam principui ir priskirtinas grožis, kurį mes matome kiekviename naudingame dalyke. Kokia tai didelė grožio dalis, lengvai paaiškės pamąsčius. Jei objektas turi polinkį perteikti malonumą valdytojui arba, kitaip tariant, yra tinkama malonumo priežastis, jis tikrai pamalonins stebėtoją dėl subtilios simpatijos valdytojui. Dauguma meno darbų laikomi gražiais pagal tai, kiek jie tinkami žmogui naudotis, ir netgi daugelis gamtos kūrinių semiasi grožį iš šio šaltinio. Dailus ir gražus dažniausiai yra ne absoliuti, o santykiška kokybė, ji patinka mums tik dėl savo polinkio sukurti kažką, kas malonu97.

Tas pats principas sukuria daug ne tik mūsų grožio, bet ir moralinių pojūčių pavyzdžių. Jokia dorybė nevertinama labiau už teisingumą, ir jokia yda nėra labiau nemėgstama negu neteisingumas; ir jokia kokybė nesuteikia charakteriui daugiau mielumo arba šlykštumo. Na, teisingumas yra moralinė dorybė vien todėl, kad turi polinkį žmonijos gėriui, o iš tikrųjų ji tėra dirbtinis išradimas šiuo tikslu. Tą patį galima pasakyti apie ištikimybę, tautų teises, skaistybę ir gerą elgesį. Visa tai tėra žmonių išradimai dėl visuomenės intereso. Visos tautos visais laikais juos sieja su labai stipriu moraliniu pojūčiu, todėl mes turime pripažinti, jog mums tereikia pamąstyti apie charakterio polinkį ir dvasines kokybes, kad patirtume pritarimo arba smerkimo jausmus. Tačiau priemonės tikslui pasiekti gali būti malonios tik jei tikslas malonus, o visuomeninis gėris, jei su juo nesusijęs nei mūsų pačių, nei mūsų draugų interesas, mums malonus tik dėl simpatijos; vadinasi, simpatija yra pagarbos, jaučiamos visoms dirbtinėms dorybėms, šaltinis.

Tad pasirodo, kad simpatija yra labai galingas žmogaus prigimties principas, kad ji turi didžiulę įtaką mūsų grožio jausmui ir kad ji sukuria mūsų moralinį jausmą visoms dirbtinėms dorybėms. Tad čia mes galime daryti prielaidą, kad iš jos randasi ir daugelis kitų dorybių; ir kad mes pritariame kokybėms dėl jų polinkio žmonijos gerovei. Ši prielaida turi tapti įsitikinimu, kai mes pastebime, kad dauguma šių kokybių, kurioms mes iš prigimties pritariame, iš tikrųjų turi tokį polinkį ir padaro žmogų tinkamu visuomenės nariu, o kokybės, kurioms mes iš prigimties nepritariame, turi priešingą polinkį, todėl bendrauti su tokiu asmeniu pavojinga ir nemalonu. Juk pastebėję, kad tokie polinkiai turi užtektinai jėgos sukurti stipriausiam moraliniam jausmui, mes pagrįstai nebeieškosime jokios kitos pritarimo ar smerkimo priežasties; tai neliečiama filosofijos maksima: jei kokios nors konkrečios priežasties užtenka padariniui sukelti, mes turime ja pasitenkinti ir neturime be reikalo dauginti priežasčių. Mums pasisekė gauti dirbtinių dorybių bandymų pavyzdžių, jų kokybių polinkis palaikyti visuomenės gerovę yra vienintelė mūsų pritarimo priežastis, nekelianti jokio įtarimo apie kokį nors kitą sutampantį principą. Iš čia mes sužinome apie šio principo jėgą. Ir jei šis principas gali pasireikšti, o patvirtinta kokybė iš tiesų yra naudinga visuomenei, tikram filosofui niekada nereikės jokio kito principo stipriausiam pritarimui ir pagarbai pagrįsti.

Niekas negali abejoti, kad daugelis prigimtinių dorybių turi polinkį palaikyti visuomenės gerovę. Romumas, geradarybė, labdaringumas, kilnumas, gailestingumas, santūrumas, nešališkumas yra pačios svarbiausios moralinės kokybės ir dažnai vadinamos socialinėmis dorybėmis, pabrėžiant jų polinkį į visuomenės gerovę. Kaip tik todėl kai kurie filosofai pateikė visas moralines skirtis kaip dirbtinumo ir lavinimo padarinius, o sumanūs politikai stengėsi suvaržyti šėlstančias žmonių aistras ir pasitelkę garbės bei gėdos sampratas priversti jas veikti visuomenės gerovei. Tačiau ši teorija neatitinka patyrimo. Nes, pirma, yra ir kitų dorybių ir ydų, be šių, turinčių polinkį į visuomenės naudą arba netektį. Antra, jeigu žmonės neturėtų prigimtinio pritarimo ir nepritarimo jausmo, jo niekada nesužadintų politikai; ir žodžiai pagirtinas, vertas pagyrimo, smerktinas ir atstumiantis būtų visiškai nesuprantami, lyg būtų iš mums visiškai nežinomos kalbos, ką jau esame pažymėję. Tačiau nors ši sistema ir klaidinga, vis dėlto iš jos galime pasimokyti, kad moralinė skirtis daugiausiai atsiranda iš kokybių ir charakterių polinkio į visuomenės interesą ir kad mūsų rūpestis šiuo interesu verčia mus jiems pritarti arba nepritarti. Na, tokį didelį rūpestį visuomene mes tegalime turėti tik dėl simpatijos; vadinasi, šis principas ir verčia mus taip peržengti savojo aš ribas, kad teikia mums tokį malonumą ir nerimą dėl kitų charakterio, tartum jie turėtų polinkį prisidėtį prie mūsų pačių naudos arba netekties.

Vienintelis skirtumas tarp prigimtinių dorybių ir teisingumo yra tas, kad iš pirmųjų kylantis gėris atsiranda iš kiekvieno veiksmo ir yra kokios nors prigimtinės aistros objektas; o kiekvienas teisingumo veiksmas, tokiu laikomas, dažnai gali prieštarauti visuomenės gerovei ir tik sutapęs su visos žmonijos bendra veiksmų schema ar sistema tampa naudingas. Kai aš padedu žmonėms bėdoje, mano prigimtinis žmogiškumas yra mano motyvas; ir kiek siekia mano pagalba, tiek aš prisidedu prie savo artimųjų laimės. Tačiau jei patyrinėtume visus teismams iškylančius klausimus, pamatytume, kad nagrinėjant kiekvieną atskirą bylą dažnai reikėtų žmogiškumu pagrįstų, teisingumui prieštaraujančių, o ne juo pagrįstų sprendimų. Teisėjai atima iš vargšo ir atiduoda turingajam; jie priskiria plevėsai darbo vaisius ir atiduoda į ydingų žmonių rankas jiems patiems ir kitiems žalingas priemones. Vis dėlto visa įstatymų ir teisingumo sistema yra naudinga visuomenei; ir atsižvelgdami į šią naudą žmonės ją įkūrė savanoriškais susitarimais. Kai kartą šiais susitarimais ji buvo įkurta, ją natūraliai ėmė lydėti stiprus moralinis jausmas; ir jis negali atsirasti iš niekur kitur, tik iš mūsų simpatijos visuomenės interesui. Kitų paaiškinimų šiai pagarbai, lydinčiai šias natūralias polinkį į visuomenės gerovę turinčias dorybes, mums nebereikia.

Aš dar turiu pridurti, kad yra keletas aplinkybių, dėl kurių ši hipotezė tampa kur kas labiau tikėtina kalbant apie prigimtines, o ne apie dirbtines dorybes. Aišku, kad vaizduotę labiau veikia tai, kas konkretu, o ne tai, kas bendra, ir kad jausmus visada sunku išjudinti, jei jų objektai bent kiek neaiškūs ir neapibrėžti. Na, visuomenei naudingas ne kiekvienas konkretus teisingumo veiksmas, o visa schema, arba sistema; ir galbūt iš teisingumo gauna naudos ne koks nors atskiras asmuo, kuris mums rūpi, bet visa visuomenė apskritai. Priešingai, kiekvienas konkretus kilnus veiksmas arba pagalba darbščiam ir skurstančiam yra naudinga; ir naudinga konkrečiam asmeniui, kuris to vertas. Todėl natūraliau manyti, kad šios, o ne pirmosios dorybės polinkiai labiau paveiks mūsų jausmus ir sulauks pritarimo; bet jei mes manome, kad mūsų pritarimą pirmajai dorybei sukelia jos polinkiai, mes juo labiau pamatuotai galime priskirti tą pačią pritarimo priežastį ir antrajai. Jei yra keletas panašių padarinių ir galima rasti vieno iš jų priežastį, mes turime šia priežastimi apimti ir visus kitus padarinius, kuriems ją galima priskirti; ypač jei šiuos kitus padarinius lydi būdingos aplinkybės, lengvinančios šios priežasties operaciją.

Prieš eidamas toliau turiu pažymėti dvi įdomias šio reikalo aplinkybes, regis, jos gali prieštarauti aptariamai sistemai. Pirmąją galima paaiškinti šitaip. Jei kokia nors kokybė arba charakteris turi polinkį į žmonijos gerovę, jis mums malonus ir mes jam pritariame, nes jis perteikia gyvą malonumo idėją; ši idėja veikia mus dėl simpatijos ir pati yra tam tikros rūšies malonumas. Tačiau kadangi ši simpatija yra labai kintama, galima manyti, kad ir mūsų moraliniai jausmai perima visus tokius pačius pakitimus. Mes labiau simpatizuojame artimiems asmenis negu tolimiems, savo pažįstamiems negu nepažįstamiems, savo kraštiečiams negu svetimšaliams. Tačiau neatsižvelgiant į šį mūsų simpatijos kintamumą, mes pritariame toms pačioms moralinėms kokybėms tiek Kinijoje, tiek ir Anglijoje. Jos atrodo vienodai dorybingos ir nusipelno vienodos teisingo stebėtojo pagarbos, simpatija kinta, o mūsų pagarba nesikeičia. Tad mūsų pagarba atsiranda ne iš simpatijos.

Aš į tai atsakysiu šitaip: pritarimas moralinėms kokybėms paremtas tikrai ne protu ir ne kokiu nors idėjų palyginimu; jis atsiranda grynai dėl moralinio skonio ir tam tikrų malonumo arba pasibjaurėjimo jausmų, kylančių apmąstant ir apžvelgiant konkrečias kokybes arba charakterius. Tačiau akivaizdu, kad šie jausmai, kad ir iš kur jie būtų kilę, turi keistis atsižvelgiant į objekto nutolimą ar gretimumą; aš negaliu jausti tokio paties gyvo malonumo dėl asmens prieš du tūkstančius metų gyvenusio Graikijoje dorybių, kokį jaučiu dėl artimo draugo arba pažįstamo dorybių. Vis dėlto aš nesakau, kad vieną gerbiu labiau už kitą; tad jei jausmų kitimas, be pagarbos pasikeitimo, yra prieštaravimas, jis turi vienoda jėga veikti kiekvieną kitą sistemą, ne tik simpatijos. Tačiau svarstant reikalą teisingai, jis apskritai neturi jėgos; ir tai lengviausiai pasaulyje paaiškinamas dalykas. Mūsų padėtis tiek daiktų, tiek asmenų atžvilgiu nuolat svyruoja: dabar tolimas žmogus labai greitai gali tapti artimu pažįstamu. Be to, kiekvienas konkretus žmogus turi ypatingą požiūrį į kitus, ir neįmanoma, kad mes visi galėtume kaip nors protingai susikalbėti, jeigu kiekvienas vertintume charakterius ir asmenis vien taip, kaip jie atrodo pagal kiekvienam būdingą požiūrį. Tad tam, kad užkirstume nuolatinius prieštaravimus ir prieitume prie stabilesnių sprendimų apie dalykus, mes pasirenkame kokį nors nusistovėjusį ir bendrą požiūrį ir mintyse visada jo laikomės, kad ir kokia būtų mūsų esama padėtis. Panašiai ir išorinį grožį lemia vien malonumas; ir akivaizdu, kad gražus veidas negali mums teikti tiek pat malonumo, jei matome jį už dvidešimties žingsnių ar jei iš arčiau. Vis dėlto mes nesakome, kad jis mums atrodo ne toks gražus, nes žinome, kaip jis paveiks mus iš arti, ir ši mintis pataiso akimirksnio apraišką.

Apskritai visi smerkimo ar gyrimo jausmai yra kintami, atsižvelgiant į smerkiamo ar giriamo asmens artumą ar nutolimą nuo mūsų ir atsižvelgiant į esamą dvasinį nusiteikimą. Tačiau į šiuos kitimus mes neatsižvelgiame savo bendruose sprendimuose, tik pasirenkame patikimo ar nepatikimo raiškos terminus, tarsi laikytumės vieno požiūrio. Patyrimas greitai išmoko mus šitaip pataisyti savo jausmus ar bent jau savo kalbą, jei jausmai yra labai nenuolaidūs ir nesikeičia. Jei mūsų tarnas uolus ir ištikimas, jis gali sužadinti stipresnius mūsų meilės ir gerumo jausmus nei iš istorijos žinomas Markas Brutas, bet dėl to mes nesakome, kad pirmojo charakteris labiau girtinas už antrojo. Mes žinome, kad jei mes atsidurtume taip pat arti prie šio garsaus patrioto, jis nusipelnytų kur kas didesnio prisirišimo ir susižavėjimo. Tokie pataisymai įprasti visiems mūsų jauduliams; ir iš tiesų būtų visiškai neįmanoma kalbėtis ar perteikti savo jausmų kitiems, jeigu nepataisytume akimirksnio daiktų raiškos ir nežiūrėtume pro pirštus į savo esamą padėtį.

Taigi mes smerkiame arba giriame bet kurį asmenį atsižvelgdami į jo charakterio ir kokybių įtaką tiems, su kuriais jis bendrauja. Mes nepaisome, ar šių kokybių veikiami asmenys pažįstami ar pašaliniai, kraštiečiai ar svetimšaliai. Maža to, mes nepaisome savo pačių intereso šiuose bendruose sprendimuose ir nesmerkiame žmogaus už prieštaravimą kokioms nors mūsų pretenzijoms, jei tai susiję su jo paties interesu. Mes atsižvelgiame į tam tikro laipsnio žmonių savanaudiškumą, nes žinome, kad jis būdingas žmogaus prigimčiai ir yra įgimtas mūsų sandarai ir struktūrai. Šiuo pamąstymu mes pataisome smerkimo jausmus, natūraliai pasireiškiančius dėl prieštaravimo.

Tačiau kad ir kaip šį bendrąjį mūsų smerkimo ar gyrimo principą pataisytų šie kiti principai, aišku, kad jie nėra visiškai veiksmingi ir mūsų aistros dažnai nevisiškai atitinka pateikiamą teoriją. Žmonės retai nuoširdžiai mėgsta tai, kas nuo jų labai nutolę ir kas visiškai neduoda jiems asmeninės naudos; lygiai taip pat retai susiduriame su asmenimis, sugebančiais atleisti kitam už kokį nors prieštaravimą jų interesams, kad ir kaip bendrosios moralės taisyklės pateisintų šį prieštaravimą. Čia užteks pasakyti, kad protas reikalauja tokio nešališko elgesio, tačiau mes retai tegalime prisiversti taip elgtis ir mūsų aistros nelengvai paklūsta mūsų ryžtingam sprendimui. Tai, apie ką šnekama, bus lengviau suprasti, jei pasvarstysime, ką jau esame sakę apie protavimą, sugebantį pasipriešinti mūsų aistrai; o jis, kaip pastebėjome, yra ne kas kita, tik bendras blaivus aistrų apsisprendimas, pagrįstas apžvalga ir apmąstymu per tam tikrą nuotolį. Jei formuluojame savo sprendimus apie asmenis vien pagal jų charakterio polinkį prisidėti prie mūsų pačių ar mūsų draugų naudos, visuomenėje ir pokalbiuose mes pastebime tiek daug prieštaravimų savo jausmams ir tokį neapibrėžtumą dėl be paliovos kintančios savo padėties, kad imame ieškoti kokio nors kito vertingumo ir trūkumo kriterijaus, nepasiduodančio tokiems dideliems kitimams. Šitaip atitrūkę nuo savo pirminės būsenos paskui mes nebegalime rasti sau jokios kitos patogesnės už simpatiją tiems, kurie turi kokių nors ryšių su asmeniu, apie kurį galvojame. Ji toli gražu nėra tokia gyva, kokia būtų, jei sietųsi su mūsų pačių arba su mūsų asmeninių draugų interesu; ir neturi tokios pačios įtakos mūsų meilei ir neapykantai; bet ji vienodai paklūsta mūsų blaiviems ir bendriems principams, todėl sakoma, kad ji vienodai valdo mūsų protavimą ir vadovauja mūsų sprendimams ir nuomonei. Mes vienodai smerkiame ir veiksmą, apie kurį perskaitėme istorijoje, ir anądien atliktą kaimynystėje, jei jis blogas. Tai reiškia, jog iš apmąstymų mes žinome, kad jei pirmojo veiksmo padėtis būtų tokia pati, jis sužadintų tokį pat smarkų nepritarimo jausmą kaip ir antrasis.

Dabar aš pereisiu prie antrosios įspūdingos aplinkybės, kurią ketinau paminėti. Jeigu žmogus turi charakterį, natūraliai linkusį prisidėti prie visuomenės gerovės, mes laikome jį dorybingu ir mums malonu žvelgti į jo charakterį, nors ypatingi atsitiktinumai ir sutrukdo jo veiklą bei atima galimybę būti paslaugiam savo draugams ir šaliai. Dorybė, kad ir su skarmalais, vis tiek lieka dorybe; ir jos sukelta meilė lydi žmogų į vienutę ir į dykumą, kur dorybė jau negali pasireikšti veiksmais ir tampa prarasta visam pasauliui. Na, visa tai galima laikyti prieštaravimu pateikiamai sistemai. Simpatija kelia mūsų susidomėjimą žmonijos gerove; ir jei simpatija būtų mūsų pagarbos dorybei šaltinis, pritarimo jausmas atsirastų tiktai tada, kai dorybė iš tikrųjų pasiekia savo tikslą ir yra naudinga žmonijai. O jei ji nepasiekia savo tikslo, tėra neišbaigta priemonė; vadinasi, negali būti vertinga šiam tikslui. Gėris ir tikslas gali suteikti vertingumo tik toms priemonėms, kurios yra išbaigtos ir iš tikrųjų pasiekia tikslą.

Į tai mes galime atsakyti, kad jei objektas ir visos jo dalys tinka pasiekti kokiam nors maloniam tikslui, jis natūraliai teikia mums malonumą ir laikomas gražiu, net jei jam trūksta kai kurių išorinių aplinkybių, kad jis būtų visiškai veiksmingas. Tereikia, kad pačiame objekte viskas būtų išbaigta. Namas, kuris išmoningai pritaikytas visiems gyvenimo patogumams, būtent dėl to mums ir patinka, nors mes galbūt žinome, kad niekas niekada jame negyvens. Derlinga žemė ir malonus klimatas kelia mūsų pasigėrėjimą pamąsčius apie laimę, kurią jie teiktų gyventojams, nors dabar ši šalis tuščia ir negyvenama. Vyras, kurio kūnas ir sudėjimas rodo jėgą ir energiją, laikomas gražiu, nors jis ir nuteistas amžinai kalėti. Vaizduotė turi visą grupę aistrų, nuo kurių labai priklauso mūsų grožio pojūčiai. Šias aistras išjudina gyvumo ir stiprumo laipsniai, silpnesni už tikėjimą ir nepriklausomi nuo realaus savo objektų egzistavimo. Jeigu koks nors charakteris visais atžvilgiais tinka būti naudingas visuomenei, vaizduotė lengvai pereina nuo priežasties prie padarinio, neatsižvelgdama į tai, jog trūksta kai kurių aplinkybių, kad priežastis būtų išbaigta. Bendrosios taisyklės sukuria tam tikros rūšies tikimybę, kuri kartais turi įtakos sprendimui ir visada vaizduotei.

Teisybė, jeigu priežastis yra išbaigta ir gerą nusiteikimą lydi didelė sėkmė, kuri iš tiesų paverčia jį naudingu visuomenei, tai jis suteikia didesnį malonumą stebėtojui ir yra lydimas gyvesnės simpatijos. Jis labiau mus veikia, tačiau vis dėlto mes nesakome, kad jis dorybingesnis arba kad mes labiau jį vertiname. Mes žinome, kad pasikeitus sėkmei prielankus nusiteikimas gali pasidaryti visiškai bejėgis, todėl kuo labiau atskiriame sėkmę nuo nusiteikimo. Viskas vyksta taip pat, kaip tuomet, kai pataisėme skirtingus dorybingumo jausmus, atsirandančius dėl skirtingo dorybingumo nutolimo nuo mūsų. Aistros ne visada paklūsta mūsų pataisoms; tačiau šios pataisos gerai padeda suderinti mūsų abstrakčias sampratas; vien į jas mes atsižvelgiame bendrai spręsdami apie ydos ir dorybės laipsnius.

Kritikai pastebėjo, jog visi žodžiai ir sakiniai, kuriuos sunku ištarti, yra nemalonūs ir ausiai. Nesvarbu, ar žmogus girdi juos tariamus, ar tyliai skaito pats sau. Bėgdamas akimis knygos puslapiais aš įsivaizduoju, kad viską girdžiu, ir vaizduotės jėga perteikia sunkumą, kurį patirtų kalbantysis skaitydamas tekstą. Sunkumas nėra tikras, tačiau toks žodžių derinys turi natūralų polinkį jį sukurti ir to gana, kad protą paveiktų skausmingas jausmas ir paverstų diskursą šiurkščiu ir nemaloniu. Panašiai kokia nors reali kokybė, praradusi pajėgumą dėl atsitiktinių aplinkybių, netenka savo prigimtinės įtakos visuomenei.

Remdamiesi šiais principais mes lengvai galime pašalinti bet kurį prieštaravimą, tariamai galintį pasireikšti tarp tos išplėstos simpatijos, nuo kurios priklauso dorybės sukelti mūsų jausmai, ir to riboto kilnumo, kuris, kaip dažnai aš esu pažymėjęs, yra prigimtinis žmonėms ir kuriuo, remiantis jau pateiktu samprotavimu, paremti teisingumas ir nuosavybė. Mano simpatija kitam žmogui gali sukelti man skausmo jausmą ir nepritarimą, jei atsiranda koks nors objektas, turintis polinkį sukelti jam nerimą; nors aš galbūt neketinčiau aukoti dėl jo kokio nors savo intereso arba priešintis kuriai nors savo aistrai, kad jį patenkinčiau. Man gali nepatikti namas, nepritaikytas savininko patogumui, ir vis dėlto aš galiu nepaaukoti nė šilingo jam perstatyti. Jausmai turi paliesti širdį, kad imtų valdyti mūsų aistras; tačiau jiems nereikia išsiplėsti už vaizduotės ribų, kad darytų įtaką mūsų skoniui. Jeigu pastatas mūsų akimis atrodo griozdiškas ir netvirtas, jis mums negražus ir nemalonus, nors visiškai pasitikime darbo tvirtumu. Tam tikros rūšies baimė sukelia šį nepritarimo jausmą, tačiau tai ne ta pati aistra, kurią jaučiame, kai esame priversti stovėti prie sienos, kurią iš tiesų manome esant netvirtą ir nesaugią. Protą veikia tariami objektų polinkiai, o jų žadinamos emocijos yra panašios rūšies kaip ir tos, kurios atsiranda dėl objektų keliamų tikrų pasekmių, tačiau jaučiame jas skirtingai. Maža to, šios emocijos jaučiamos taip skirtingai, kad dažnai gali būti prieštaringos, tačiau negriauna viena kitos; priešo statyti miesto įtvirtinimai laikomi gražiais dėl jų tvirtumo, nors mes galbūt norėtume, kad jie būtų visiškai sugriauti. Vaizduotė atsiduoda bendrai dalykų apžvalgai ir atskiria jų sukurtus jausmus nuo atsirandančių iš konkrečių šią akimirką mums susiklosčiusių aplinkybių.

Jei mes panagrinėsime panegirikas, paprastai kuriamas iškiliems žmonėms, pamatysime, kad daugumą jiems priskiriamų kokybių galima suskirstyti į dvi rūšis, t. y. tas, kurios tvirtina, kad jie atlieka savo vaidmenį visuomenėje, ir tas, kurios vaizduoja juos naudingus patiems sau ir palaikančius savo pačių interesą. Jų išmintis, santūrumas, taupumas, uolumas, sumanumas, nagingumas aukštinami kaip ir jų kilnumas ir humaniškumas. Jei reikėtų atleisti už kokią nors savybę, trukdančią žmogui tapti asmenybe gyvenime, tai turėtų būti tingumas, jis tariamai neatima vaidmens ir gebėjimų, o tik pristabdo jų raišką, tačiau nesukelia nepatogumų pačiam žmogui, nes kyla iš dalies jo paties pasirinkimu. Vis dėlto tingumas visada laikomas trūkumu, ir netgi labai dideliu, jei jis kraštutinis; ir kokio nors žmogaus draugai pripažįsta jį turint šį trūkumą tik tam, kad apgintų jo charakterį nuo svarbesnių kaltinimų. Jis galėtų būti asmenybė, sako jie, jei tik norėtų prisiversti; jis turi blaivų protą, greitą nuovoką, gerą atmintį, tačiau nepakenčia reikalų ir yra abejingas turtams. Kartais šis žmogus gali tuo netgi didžiuotis, nors tarsi pripažindamas kaltę; mat jis gali galvoti, kad nesugebėjimas tvarkyti reikalų rodo kur kas tauresnes savybes; tarkim, filosofinę nuotaiką, gerą skonį, subtilų sąmojį arba potraukį malonumams ir visuomenei. Tačiau imkime kitą pavyzdį: įsivaizduokime kokybę, kuri nėra kitų gerų kokybių požymis, dėl jos žmogus visam laikui tampa netinkamas reikalams ir ji yra žalinga jo interesams, tarkim, negrabus protas ir neteisingi sprendimai apie viską gyvenime; nepastovumas ir neryžtingumas arba nemokėjimas kreiptis į žmones ir tvarkyti reikalų. Visa tai laikoma charakterio trūkumais, ir daugelis žmonių veikiau prisipažintų atlikę didžiausius nusikaltimus nei leistų įtarti, kad jiems bent kiek būdingi minėti trūkumai.

Labai pasiseka, jei savo filosofiniais tyrimais randame tokį patį reiškinį, išplėstą įvairiomis aplinkybėmis; nustatę, kas joms bendra, galime būti tikresni kokios nors hipotezės, naudojamos jam paaiškinti, teisingumu. Jei nieko, be to, kas naudinga visuomenei, nelaikome dorybe, esu įsitikinęs, kad jau minėtas moralinio jausmo paaiškinimas vis tiek turėtų būti priimtas, ir gana akivaizdus. Bet šis akivaizdumas turi dar padidėti, jei rasime kitų rūšių dorybių, kurių negalima niekaip kitaip paaiškinti, tik pagal šią hipotezę. Štai žmogus, nestokojantis bendravimo savybių, bet labiausiai pasižymintis reikalų išmanymu, todėl jam pavyksta išsipainioti iš didžiausių sunkumų ir sutvarkyti subtiliausius reikalus iš karto ir apdairiai. Aš akimirksniu pajuntu kylant jam pagarbą; jo draugija teikia man pasitenkinimą ir netgi nepažinodamas jo artimiau aš mieliau padaryčiau paslaugą jam, o ne kitam, kurio charakteris visais kitais atžvilgiais yra toks pats, tik stokoja minėtos savybės. Čia visos man malonios savybės yra laikomos naudingomis asmeniui ir turinčiomis polinkį palaikyti jo interesą ir pasitenkinimą. Tik jos yra laikomos priemonėmis tikslui pasiekti ir man malonios tiek, kiek tinka šiam tikslui. Tad tikslas turi būti man malonus. Tačiau kodėl tikslas malonus? Asmuo yra pašalinis, jis manęs nė kiek nedomina ir neturiu jam jokių prievolių; jo laimė man rūpi tiek, kiek ir visų žmonių laimė, o iš tikrųjų — kiek visų mąstančių būtybių; kitaip sakant, ji mane veikia tik dėl simpatijos. Pagal šį principą, kai tik susiduriu su jo laime ir gerove, nesvarbu, ar tai priežastys, ar padariniai, aš taip į ją įsigilinu, kad ji suteikia man juntamą emociją. Jei pasireiškia savybių, turinčių polinkį jo laimei skatinti, jos sukelia mano vaizduotei malonius padarinius ir paskatina mano meilę ir pagarbą.

Ši teorija gali padėti paaiškinti, kodėl tos pačios savybės visada sukuria ir puikybę bei meilę ir nuolankumą bei neapykantą, ir kodėl tas pats žmogus kitiems visada yra dorybingas arba ydingas, gerbiamas arba niekinamas, jeigu jis toks atrodo pats sau. Jei pastebime, kad asmuo turi aistrą ar įprotį, iš pradžių nemalonius tik jam pačiam, vien dėl to tampa nemalonus ir mums; antra vertus, tas, kurio charakteris pavojingas ir nemalonus tik kitiems, nebegali būti patenkintas savimi nuo tada, kai suvokia šį savo trūkumą. Visa tai pastebima ne tik atsižvelgiant į charakterį ir elgseną, tuo pasižymi netgi pačios nereikšmingiausios aplinkybės. Smarkus kito kosulys kelia mums nerimą, nors jis pats mūsų visai nejaudina. Žmogus įsižeis, jeigu pasakysite, kad jo burnos kvapas nemalonus, nors jam pačiam akivaizdžiai tai nėra nemalonu. Mūsų fantazija lengvai pakeičia savo poziciją; ir arba žvelgdami į save, kaip mes atrodome kitiems, arba į kitus — kaip jaučiasi jie patys, mes patiriame jausmus, kurie visiškai mums nepriklauso ir kurie gali sudominti mus tik dėl simpatijos. Ir ši simpatija kartais nuveda mus taip toli, kad tampame neaptenkinti netgi sau patogia savybe vien todėl, kad ji nepatinka kitiems ir mes tampame nemalonūs jų akimis, nors galbūt mums nėra jokio intereso būti jiems maloniems.

Visų laikų filosofai yra pateikę daugybę moralės sistemų, tačiau griežtai jas patyrinėjus visas galima sutraukti į dvi, ir tik šiuodvi vertos mūsų dėmesio. Moralinį gėrį nuo blogio mes, aišku, skiriame jausmais, o ne protavimu. Tačiau šie jausmai gali kilti arba grynai dėl charakterių ir aistrų rūšių, arba apmąstant jų polinkį žmonijos ar konkrečių asmenų laimei. Aš laikausi nuomonės, kad mūsų moraliniuose sprendimuose abi šios priežastys susimaišo; taip pat kaip mūsų sprendimuose apie daugelį išorinio grožio rūšių; nors kartu aš manau, kad apmąstymai apie veiksmų polinkius turi didesnę įtaką ir apibrėžia pagrindines mūsų pareigų kryptis. Beje, yra pavyzdžių mažiau reikšmingais atvejais, kai šis tiesioginis skonis arba jausmas sukuria mūsų pritarimą. Sąmojingumas, malonus ir nevaržomas elgesys yra kokybės, tiesiogiai malonios kitiems ir lemia jų meilę ir pagarbą. Kai kurios iš šių kokybių sukuria kitiems pasitenkinimą dėl būdingų pradinių žmogaus prigimties principų, kurių neįmanoma paaiškinti; kitas galima sutraukti į bendresnio pobūdžio principus. Visa tai geriau paaiškės atlikus specialų tyrinėjimą.

Vienos kokybės įgyja savo vertę, nes yra tiesiogiai malonios kitiems, nors neturi jokio polinkio į viešąjį interesą, o kitos įvardijamos dorybingomis, nes yra tiesiogiai malonios pačiam asmeniui. Kiekvienai proto aistrai ir operacijai palaikyti būdingas tam tikras jausmas, kuris turi būti arba malonus, arba nemalonus. Jei jausmas malonus, jos dorybingos, jei ne, jos ydingos. Šis būdingas jausmas yra pati aistros prigimtis, todėl jo nereikia aiškinti.

Kad ir kaip tiesiogiai ydos ir dorybės skirtis, regis, išplaukia iš tiesioginio malonumo arba nerimo, kurį būdingos kokybės sukelia mums arba kitiems, lengva pastebėti, kad jos labai priklauso ir nuo taip dažnai minėto simpatijos principo. Mes pritariame asmeniui, turinčiam kokybių, tiesiogiai malonių tiems, su kuriais jis bendrauja, nors mes patys galbūt niekada nesulaukėme jokio malonumo iš jų. Taip pat mes pritariame tam, kuris turi sau pačiam tiesiogiai malonių kokybių, nors jos galbūt neatneša jokios naudos nė vienam mirtingajam. Kad tai paaiškintume, turime pasinaudoti jau minėtais principais.

Taigi padarykime bendrą aptariamos hipotezės apžvalgą. Kiekviena proto kokybė įvardijama dorybinga, jei suteikia malonumą vien ją apžvelgiant; kaip ir kiekviena skausmą sukurianti kokybė, vadinama ydinga. Šis malonumas ir šis skausmas gali atsirasti iš keturių skirtingų šaltinių. Juk mes patiriame malonumą apžvelgę charakterį, kuris natūraliai prisitaiko būti naudingas kitiems arba pačiam asmeniui, arba kuris malonus kitiems arba pačiam asmeniui. Kas nors galbūt nustebs, kad tarp visų šių interesų ir malonumų mes pamirštame savo pačių, o jie mums yra tokie artimi visomis kitomis progomis. Tačiau dėl šio klausimo lengvai nusiraminsime pasvarstę, kad kiekvieno konkretaus asmens malonumai ir interesai yra skirtingi ir žmonėms apskritai neįmanoma sutarti dėl savo jausmų ir sprendimų, jei jie nepasirinktų kokio nors bendro požiūrio, pagal kurį galėtų apžvelgti savo objektą ir kuris gali padėti, kad jis visiems atrodytų toks pats. Na, sprendžiant apie charakterius, vienintelis taip pat kiekvienam stebėtojui pasireiškiantis interesas arba malonumas yra paties asmens, kurio charakteris yra tyrinėjamas, arba tų asmenų, kurie turi ryšių su juo. Ir nors tokie interesai arba malonumai mus paliečia silpniau už savus, vis dėlto jie yra pastovesni ir visuotinesni, todėl atsveria pastaruosius net ir praktikoje; ir jie vieninteliai ir spekuliatyviuose tyrimuose laikomi dorybės ir moralumo standartais. Jie vieninteliai sukelia tą ypatingą jausmą, arba pojūtį, nuo kurio priklauso moralinė skirtis.

Tad gera arba bloga dorybės ar ydos vertė yra akivaizdi malonumo arba nerimo jausmų pasekmė. Šie jausmai sukelia meilę arba neapykantą, o meilę arba neapykantą dėl pradinės žmogaus aistrų sandaros lydi palankumas arba pyktis; tai yra troškimas padaryti mylimą asmenį laimingą arba nekenčiamą asmenį nelaimingą. Esame tai išsamiau išnagrinėję kita proga.

II SKYRIUS

Apie proto didybę

Dabar galbūt derėtų pailiustruoti šią bendrąją moralės sistemą, pasinaudojant konkrečiais dorybės ir ydos pavyzdžiais ir parodant, kaip atsiranda jų vertingumas ir nevertingumas iš keturių čia paaiškintų šaltinių. Pradėsime nuo puikybės ir nuolankumo aistrų tyrimo ir pasvarstysime jų pertekliaus arba deramos proporcijos nulemtą dorybę arba ydą. Perdėta mūsų puikybė, ar didelis pasipūtimas, visada laikomas ydingu ir visuotinai nemėgstamas; kuklumas, arba deramas savo silpnumo pojūtis, laikomas dorybingu ir susilaukia visų prielankumo. Iš keturių moralinės skirties šaltinių tai turėtų būti priskirta trečiajam, t. y. tiesioginiam kitų kokybės teikiamam malonumui arba nemalonumui, nemąstant apie šios kokybės polinkį.

Tam, kad tai įrodytume, turime pasitelkti du labai ryškius žmogaus prigimties principus. Pirmasis iš jų yra simpatija, ir minėtų jausmų, ir aistrų perdavimas.

Žmonių sielos taip artimai ir intymiai atitinka, kad tereikia kokiam nors asmeniui priartėti prie manęs, ir jis išsyk užkrės mane savo nuomonėmis ir didesniu ar mažesniu laipsniu išprovokuos mano sprendimus. Ir nors dažniausiai mano simpatija jam nėra tokia stipri, kad visiškai pakeistų mano jausmus ir mąstymo būdą, vis dėlto ji retai esti tokia silpna, kad nesutrikdytų laisvos mano minčių tėkmės ir nesuteiktų autoriteto tai nuomonei, kuri man rekomenduojama jo sutikimu ir pritarimu. Ir visiškai nesvarbu, kas yra jo ir mano minčių subjektas. Ar mes sprendžiame apie nereikšmingą asmenį, ar apie mano paties charakterį, mano simpatija suteikia tiek pat jėgos jo sprendimui; ir net jo nuomonė apie savo paties vertingumą verčia mane matyti jį tokioje šviesoje, kokioje jis pats save mato.

Šis simpatijos principas iš prigimties yra toks galingas ir skvarbus, kad įeina į daugumą mūsų jausmų ir aistrų ir dažnai pasireiškia priešingu jauduliu. Juk įstabu, kad jei asmuo prieštarauja man dėl ko nors, į ką aš turiu didelį polinkį, ir prieštaraudamas sužadina man aistrą, aš visada jaučiu jam tam tikro laipsnio simpatiją, ir mano sumišimas randasi tik iš šio šaltinio. Čia mes galime matyti akivaizdų priešingų principų ir aistrų konfliktą, arba susidūrimą. Iš vienos šalies yra mano prigimtinė aistra, arba pojūtis; ir pažymėtina, kad kuo stipresnė ši aistra, tuo didesnis sumišimas. Bet turi būti ir kažkokia aistra, arba pojūtis, iš kitos šalies, ir ši aistra gali rastis tik iš simpatijos. Kitų jausmai niekaip kitaip negali mūsų jaudinti, tik iš dalies tapę mūsų pačių jausmais, tada jie operuoja mumis prieštaraudami ir sustiprindami mūsų aistras lygiai taip, lyg jie iš pat pradžių būtų kilę iš mūsų pačių būdo ir nusiteikimo. Kol jie lieka paslėpti kitų protuose, jie niekaip negali turėti mums įtakos, net jei yra žinomi, bet neperžengia vaizduotės ar suvokimo ribų; šis gebėjimas taip įpratęs prie skirtingų rūšių objektų, kad vien paprasta idėja, net ir prieštaraujanti mūsų jausmams ir polinkiams, niekada nepajėgs mūsų sujaudinti.

Antrasis principas, į kurį atkreipsiu dėmesį, — tai palyginimas, arba mūsų sprendimų apie objektus kitimas, atsižvelgiant į jų santykį su tais, su kuriais mes juos lyginame. Mes sprendžiame apie objektus daugiau iš palyginimo, o ne pagal jų vidinę vertę ir vertingumą, ir laikome kiekvieną dalyką menku, jeigu lyginame jį su tokios pačios rūšies vertingesnių. Tačiau nėra aiškesnio palyginimo už palyginimą su savimi pačiu; taip yra, nes pats visur dalyvauja ir susimaišo su dauguma mūsų aistrų. Šios rūšies palyginimas savo operacijomis yra tiesiogiai priešingas simpatijai, kaip pastebėjome tyrinėdami gailestį ir pagiežą98. Visų rūšių palyginimuose objektas visada verčia mus gauti iš kito, su kuriuo yra lyginamas, pojūtį, priešingą tam, sukelia pats, tiesiogiai ir iškart jį apžvelgiant. Tiesioginė kito malonumo apžvalga iš prigimties sukelia mums malonumą; todėl sukelia skausmą, palyginus jį su mūsų pačių. Jo skausmas, jei tik jį svarstysime, yra skausmingas, bet sustiprina mūsų pačių laimės idėją ir suteikia mums malonumą.

Kadangi simpatijos ir palyginimo su savuoju aš principai yra tiesiogiai priešingi, kol kas galbūt vertėtų pasvarstyti, kokias, nekalbant apie konkretaus asmens būdą, galima suformuluoti bendrąsias taisykles, vyraujančias vienam ar kitam. Tarkime, kad dabar esu saugus ant kranto ir norėčiau gauti šiek tiek malonumo svarstydamas apie tai; aš turiu pagalvoti apie apgailėtiną padėtį tų, kurie yra jūroje per audrą ir turiu pasistengti paversti šią idėją kuo stipresne ir gyvesne tam, kad dar labiau pajusčiau savo paties laimę. Tačiau kad ir kiek dėčiau pastangų, palyginimas niekada nebus toks veiksmingas, koks būtų, jei aš tikrai būčiau99 ant kranto ir matyčiau nutolusį audros blaškomą laivą, kuriam kiekvieną akimirksnį grėstų pavojus pražūti atsimušus į uolą ar užplaukus ant seklumos. Bet tarkime, kad ši idėja tampa dar gyvesnė. Tarkime, kad laivą atneša taip arti manęs, kad aš galiu aiškiai matyti siaubą, atsispindintį jūrininkų ir keleivių veiduose, girdėti jų dejonių kupinus šūksnius, matyti, kaip geriausi draugai atsisveikina paskutinį kartą arba apsikabina nusprendę žūti vienas kito glėbyje; nėra žmogaus, turinčio tokią žiaurią širdį, kad šitoks reginys jam teiktų malonumą arba kad jis atsispirtų švelniausio gailesčio ir simpatijos paskatoms. Tad akivaizdu, kad čia yra kažkokia tarpinė būsena: jei idėja pernelyg miglota, ji neturi įtakos per palyginimą; antra vertus, jei ji pernelyg stipri, tai operuoja mumis vien per simpatiją, o ji priešinga palyginimui. Simpatija paverčia idėją įspūdžiu, todėl ji reikalauja iš idėjos didesnės jėgos ir gyvumo nei reikia palyginimui.

Visa tai lengva pritaikyti aptariamai temai. Mes labai žemai smunkame savo pačių akyse, jei atsiduriame greta didelio žmogaus ar genialaus proto; ir šis nuolankumas tampa ženklia pagarbos, rodomos už save pranašesniems, dalimi, atsižvelgiant į mūsų jau išdėstytus100 samprotavimus apie šią aistrą. Kartais iš palyginimo randasi netgi pavydas ir neapykanta; tačiau didžiajai žmonių daugumai jis sukelia pagarbą ir gerbimą. Simpatija turi tokią galingą įtaką žmogaus protui, kad dėl jos puikybė iš dalies įgyja tokį patį poveikį kaip ir vertingumas, todėl privertusi mus persiimti šiais išdidaus žmogaus sau puoselėjamais pakylėjimo pojūčiais pateikia šį tokį užgaulų ir nemalonų palyginimą. Mūsų sprendimas neina lygia greta su jo savimeilę glostančiu pasipūtimu, kuriuo jis save malonina; vis dėlto jis yra taip sutrikdomas, kad pasiduoda pasipūtimo idėjai ir leidžia jai daryti įtaką didesnę už padrikų vaizduotės suvokimų įtaką. Jeigu žmogus, laisvai nusiteikęs, susikurtų kur kas už save vertingesnio asmens sampratą, jis nebūtų užgauliojamas dėl šio prasimanymo; tačiau jei mums pristatomas, mūsų tvirtu įsitikinimu, ne toks vertingas žmogus, ir jei mes pastebime, kad jo puikybės ir išpuikimo laipsnis nepaprastai didelis, tai tvirtas jo įsitikinimas dėl savo vertės užvaldo mūsų vaizduotę ir sumenkina mus savo pačių akyse taip, lyg jis iš tikrųjų turėtų visas tas geras kokybes, taip dosniai sau prisiskiriamas. Čia mūsų idėja pasiekia šią tarpinę galimybę, reikalingą, kad ji mumis operuotų per palyginimą. Jei ją lydėtų tikėjimas ir žmogus tikrai būtų toks vertingas, kokiu save laiko, ji turėtų priešingą poveikį ir operuotų mumis per simpatiją. Šio principo įtaka tada būtų didesnė už palyginimo, priešingai negu tada, kai žmogaus vertingumas yra mažesnis už jo pretenzijas.

Neišvengiama šių principų pasekmė yra ta, kad puikybė, arba perdėtas išpuikimas, turi būti ydingas, nes jis sukelia visiems žmonėms nerimą ir kas akimirksnį pateikia jiems nemalonių palyginimų. Štai banali pastaba iš filosofijos ir net iš kasdienio gyvenimo ir pokalbių: dėl mūsų pačių puikybės mums tokia nemaloni kitų žmonių puikybė; ir tuštybė mums tampa nepakenčiama vien todėl, kad mes patys esame pasipūtę. Linksmas natūraliai dedasi prie linksmo, o įsimylėjęs prie įsimylėjusio; tačiau išdidus negali pakęsti išdidaus ir dažniausiai ieško priešingai nusiteikusio draugijos. Mes, visi mes, esame šiek tiek išdidūs, todėl puikybė yra visuotinai žmonijos peikiama ir smerkiama, nes ji turi natūralų polinkį dėl palyginimo sukelti kitiems nerimą. Ir šis poveikis turi kilti ypač natūraliai, nes visi tie, kurie yra nepagrįstai išpuikę, nuolat daro tokius palyginimus, nes niekaip kitaip negali palaikyti savo tuštybės. Protingas ir vertingas žmogus esti patenkintas savimi neatsižvelgdamas į pašalinių nuomonę, o kvailiui visada reikia kito dar kvailesnio asmens tam, kad būtų patenkintas pats savimi ir savo supratimu.

Tačiau nors perdėtas išpuikimas dėl savo vertės yra ydingas ir nemalonus, nieko nėra labiau pagirtina už savo vertės suvokimą, jeigu mes iš tikrųjų turime vertingų kokybių. Bet kurios kokybės nauda ir naudingumas sau yra dorybės ir malonumo kitiems šaltinis; ir aišku, kad gyvenimo kelyje mums nėra nieko naudingesnio už deramą puikybės — mūsų vertės suvokimo, suteikiančio mums pasitikėjimo ir tikrumo dėl savo planų ir sumanymų — laipsnį. Kad ir kokiais gebėjimais apdovanotas žmogus, jie jam visiškai nenaudingi, jeigu jis apie juos nežino ir neformuluoja juos atitinkančių ketinimų. Visada reikia žinoti savo paties jėgą, ir jeigu būtų leidžiama paklaida į vieną ar kitą šalį, naudingiau būtų pervertinti save, o ne nuvertinti. Paprastai sėkmė palanki drąsiems ir veikliems; ir niekas neįkvepia mums daugiau drąsos, kaip gera nuomonė apie save.

Pridėkite dar tai, kad nors puikybė, arba pasitenkinimas savimi, kartais esti nemalonus kitiems, sau patiems jis visada malonus; kita vertus, nors kuklumas visiems jį stebintiems teikia malonumą, pačiam asmeniui jis dažnai sukelia nerimą. Na, jau buvo pažymėta, kad bet kurios kokybės dorybę arba ydingumą lemia mūsų pačių pojūčiai ir pojūčiai, kuriuos ji gali sužadinti kitiems.

Tad pasitenkinimas savimi ir puikybė yra, matyt, ne tik leistini, bet net reikalingi charakteriui. Tačiau aišku, kad geras išsiauklėjimas ir padorumas reikalauja, kad mes vengtume visų ženklų ir kalbų, tiesiogiai rodančių šią aistrą. Kiekvienas esame nepaprastai šališki sau, ir jeigu mes visada duotume valią šiems savo jausmams, tai sukeltume didžiausią vieni kitų pasipiktinimą ne vien dėl nedelsiant pasireiškiančio nemalonaus palyginimo, bet ir dėl savo sprendimų prieštaringumo. Tad panašiai kaip nustatome prigimtinius įstatymus tam, kad apsaugotume nuosavybę visuomenėje ir išvengtume egoistiškų interesų prieštaravimo, mes nustatome gero elgesio taisykles tam, kad išvengtume žmonių puikybės prieštaravimo ir sukurtume malonų ir neužgaulų bendravimą. Nėra nieko nemalonesnio už perdėtą žmogaus pasipūtimą, bet kone kiekvienas turi didelį polinkį į šią ydą; niekas negali gerai atskirti savo dorybės nuo ydos ar būti tikras, kad savo paties vertę suvokia visai pagrįstai; nes bet kokia tiesioginė šios aistros raiška yra smerkiama; ir mes nedarome jokių šios taisyklės išimčių netgi protingiems ir vertiems žmonėms. Jiems, kaip ir kitiems žmonėms, neleidžiama atvirai žodžiu reikšti savo teisybės; ir netgi jei išreikšdami savo teisumą mintimis jie rodo santūrumą ir slaptą abejonę, jiems bus pritariama labiau. Šis įžūlus ir beveik visuotinis žmonių polinkis pervertinti save suteikė mums tokį prietarą dėl savimeilės, kad mes pasirengę pagal bendrąją taisyklę pasmerkti ją, kai tik susiduriame, ir tik labai sunkiai suteikiame neliečiamybę protingiems žmonėms, netgi slapčiausioms jų mintims. Galiausiai reikia pripažinti, kad tam tikras slaptumas šiuose dalykuose tikrai būtinas ir kad priglaudę savo krūtinėje puikybę išoriškai mes turime būti nešališki, rodyti kuklumą ir abipusį pagarbumą visu savo elgesiu ir poelgiais. Kiekviena proga mes turime būti pasirengę teikti pirmenybę ne sau, o kitiems, elgtis su jais pagarbiai, net jei jie ir būtų mums lygūs, visada atrodyti žemiausi ir mažiausi draugijoje, jei ne itin išsiskiriame iš aplinkinių; ir jei laikysimės šių taisyklių savo poelgiuose, žmonės bus atlaidesni mūsų slaptiems jausmams, kai mes netiesiogiai juos atskleisime.

Aš tikiu, kad niekas, turintis gyvenimo patyrimo ir galintis perprasti vidinius žmonių jausmus, netvirtins, jog nuolankumas, kurio iš mūsų reikalauja geras išsiauklėjimas ir padorumas, turi būti tik išorinis arba kad tikras nuoširdumas šiuo požiūriu iš tiesų nėra laikomas mūsų pareigos dalimi. Priešingai — galime pažymėti, jog neapsimestina ir nuoširdi puikybė, arba savigarba, jei tik gerai nuslėpta ir tikrai pagrįsta, yra būtina garbingo žmogui charakteriui ir kad nėra kitos proto kokybės, labiau reikalingos pelnyti žmonijos pagarbai ir pritarimui. Papročiai reikalauja, kad bendraudami skirtingų rangų žmonės laikytųsi tam tikro pagarbumo ir abipusio nuolaidumo; jei čia kas nors persistengia dėl interesų, jį kaltina niekšiškumu, jei dėl neišmanymo — prasčiokiškumu. Tad būtina žinoti savo rangą ir vietą pasaulyje, neatsižvelgiant į tai, ar tai lemia mūsų kilmė, turtai, tarnyba, talentai, ar reputacija. Būtina jausti juos atitinkantį puikybės pojūtį ir aistrą ir jais vadovautis atliekant savo veiksmus. Ir jei kas pasakytų, kad šitaip vadovautis atliekant savo veiksmus gali užtekti išminties be jokios puikybės, aš užsiminčiau, kad išminties tikslas čia yra priderinti mūsų veiksmus prie bendro elgesio ir papročių; ir kad neįmanoma, kad šio nebylaus pranašumo atmosfera apskritai galėtų būti nustatyta ir patvirtinta iš įpročio, nebent mes apskritai būtume išdidūs ir nebent ši aistra, jei tikrai pagrįsta, apskritai būtų pripažinta.

Jei nuo įprastinio gyvenimo ir kalbėjimo pereisime prie istorijos, šis samprotavimas įgaus daugiau jėgos, kai pastebėsime, kad visi didingi veiksmai ir jausmai, sužavėję žmoniją, pagrįsti ne kuo kitu, tik puikybe ir savigarba. Eikite, — tarė Aleksandras Didysis savo kareiviams, kai šie atsisakė žygiuoti paskui jį į Indiją, — eikite ir pasakykite savo kraštiečiams, kad palikote Aleksandrą, bebaigiantį užkariauti pasaulį. Ši pastraipa, kaip sužinome iš St. Evremondo, visada ypač žavėjo princą de Condė.

„Aleksandras, sakė šis princas, paliktas savo kareivių tarp dar nevisiškai pavergtų barbarų, jautė tokį kilnumą ir teisę į imperiją, kad negalėjo patikėti, jog kas nors galėtų atsisakyti jam paklusti. Europoje ar Azijoje, graikai ar persai — jam buvo nesvarbu. Kad ir kur rasdavo žmonių, jis manė, kad rado pavaldinius.“

Apskritai galime pažymėti, kad viskas, ką vadiname herojiška dorybe ir kuo žavimės kaip charakterio didybe ir dvasios taurumu, yra ne kas kita, tik rami ir tvirtai nusistovėjusi puikybė ir savigarba arba turi daug šios aistros bruožų. Drąsa, baimės nejautimas, garbės troškimas, šlovės siekis, didžiadvasiškumas ir visos kitos puikios šios rūšies dorybės aiškiai turi daug savigarbos priemaišų ir didžiąją dalį savo vertingumo gauna iš jos. Taip pat mes matome, kad daug religinių gražbylių viešai smerkia šias dorybes kaip grynai pagoniškas bei prigimtines ir nurodo mums tobulumą krikščioniškos religijos, suteikiančios dorybės rangą nuolankumui ir taisančios ne tik pasaulio, bet ir filosofų, nes jie žavisi puikybės ir garbės siekimo pastangomis, sprendimus. Ar teisingai suprantama ši nuolankumo dorybė, aš nesiimu spręsti. Aš tik pripažįstu, kad pasaulis iš prigimties vertina saikingą puikybę, nepastebimai įkvepiančią mūsų poelgius ir nepratrūkstančią nepadorios tuštybės apraiškomis, kuriomis įžeidžiama kitų tuštybė.

Puikybės, arba savigarbos, vertingumas kyla iš dviejų aplinkybių, t. y. iš to, kad ji naudinga ir maloni mums, dėl jos galime tvarkyti savo reikalus ir tiesiogiai patiriame pasitenkinimą. Peržengusi deramas savo ribas ji netenka pirmojo pranašumo ir netgi tampa pragaištinga; štai kodėl mes smerkiame perdėtą puikybę ir garbės siekimą, net jei vadovaujamės padorumu, geru išsiauklėjimu ir mandagumu. Tačiau ši aistra vis tiek maloni ir suteikia jos apimtam asmeniui pakylėtų ir taurių jausmų, todėl simpatija šiam pasitenkinimui ženkliai sumažina smerkimą, natūraliai lydintį jos pavojingumą poelgiams ir elgesiui. Panašiai mes galime pastebėti, kad perdėta drąsa ir didžiadvasiškumas, ypač jei rodomas likimo apleistiems, labai prisideda prie charakterio didvyriškumo ir paverčia asmenį ateities kartų žavėjimosi objektu, kartu žlugdo jo reikalus ir įtraukia jį į tokius pavojus ir sunkumus, kokių šiaip jis niekada nepatirtų.

Didvyriškumu, arba karine šlove, visa žmonija labai žavisi. Ją laiko tauriausia vertybe. Šalto proto žmonės ne taip optimistiškai ją vertina. Jos sukeliama nuolatinė sumaištis ir netvarka pasaulyje labai sumažina jos vertę jų akyse. Kai prieštarauja įprastinėms jos sampratoms, jie visada vaizduoja blogį, šios tariamos dorybės atnešamą visuomenei: imperijų griūtis, nuniokotos provincijos, išgrobstyti miestai101. Kol tai turime galvoje, mes labiau linkstame nekęsti, o ne žavėtis didvyrių šlovės siekiu. Tačiau, kai žvelgiame į patį asmenį, visų šių piktadarybių kaltininką, jo charakteris taip apakina mus, kad vien mintis apie jį taip pakelia dvasią, kad mes negalime juo nesižavėti. Skausmą, patirtą dėl jo polinkio į visuomenės nesantaiką, įveikia stipresnė ir tiesioginė simpatija.

Tad mūsų paaiškinimas apie įvairių laipsnių puikybės, arba savigarbos, vertingumą ir nevertingumą gali būti tvirtas minėtos hipotezės argumentas, nes rodo paaiškintų principų poveikį visiems mūsų skirtingiems sprendimams dėl šios aistros. Ir šis samprotavimas naudingas mums ne tik todėl, kad parodo, jog ydos ir dorybės skirtis kyla iš keturių paties asmens ir kitų naudos ir malonumo principų, bet ir todėl, kad gali būti tvirtas kai kurių šios hipotezės šalutinių dalių įrodymas.

Kiekvienas, deramai svarstąs šį klausimą, nedvejodamas pritars, kad bet kokia neišsiauklėjimo arba išdidumo ir išpuikimo apraiška mums nemaloni vien todėl, kad sukrečia mūsų pačių išdidumą ir dėl simpatijos pateikia palyginimą, sukeliantį nemalonią nuolankumo aistrą. Na, dėl tokio įžūlumo smerkiamas net asmuo, visada buvęs su mumis mandagus, ir tas, kurio vardą žinome tik iš istorijos; vadinasi, mūsų nepritarimas kyla tik iš simpatijos kitiems ir iš pamąstymo, kad šis charakteris labai nemalonus ir nepakenčiamas kiekvienam kalbančiam ar kaip nors bendraujančiam su tokio charakterio asmeniu. Mes jaučiame simpatiją žmonėms dėl jų nerimo; o jų nerimas iš dalies kyla dėl simpatijos juos įžeidžiančiam asmeniui, tad čia mes galime stebėti dvigubo atliepimo simpatiją; tai principas, labai panašus į mūsų jau minėtą102.

III SKYRIUS

Apie gerumą ir prielankumą

Paaiškinę pagyrimų ir pritarimų, lydinčių visa tai, ką mes vadiname didingais žmonių jauduliais, kilmę, dabar pereisime prie gerumo aiškinimo ir parodysime, iš kur atsiranda jo vertingumas.

Kai patyrimas pateikia mums užtektinai žinių apie žmogiškuosius reikalus ir apie tai, kokią dalį žmonių aistrų jie apima, mes suvokiame, kad žmonių kilnumas labai ribotas ir retai peržengia draugų, šeimos arba dažniausiai — gimtosios šalies ribas. Šitaip susipažinę su žmogaus prigimtimi, mes nesitikime iš jo nieko neįmanomo, bet tam, kad suformuluotume sprendimą apie jo moralinį charakterį, nubrėžiame savo įžvalgai šį siaurą ratą, kuriame koks nors asmuo juda. Jei prigimtinis jo aistrų polinkis verčia jį būti paslaugų ir naudingą savo aplinkai, mes pritariame jo charakteriui ir mylime jį dėl simpatijos artimesnius ryšius su juo palaikančių žmonių jausmams. Kai darome šios rūšies sprendimus, greitai esame priverčiami pamiršti savo pačių interesus dėl nuolatinių prieštaravimų, su kuriais susiduriame visuomenėje ir pokalbiuose su kitokios negu mūsų padėties ir kitokių interesų asmenimis. Mūsų pojūčiai sutampa su kitų vieninteliu požiūriu, kai mes svarstome kurios nors aistros polinkį prisidėti prie naudos ar žalos tų, kurie turi tiesioginių ryšių arba bendrauja su aistros apimtu asmeniu. Ir nors ši nauda ar žala dažnai labai tolima mums, vis dėlto kartais jos mums labai artimos ir labai domina dėl simpatijos. Šis rūpestis lengvai apima kitus panašius pavyzdžius, tačiau jei jie labai nutolę, mūsų simpatija proporcingai silpnesnė, o mūsų pagyrimas ar smerkimas esti menkesni ir kelia daugiau abejonių. Kaip ir mūsų sprendimai apie išorinius kūnus. Visus objektus nuotolis, regis, sumažina, tačiau nors objektų pasireiškimas mūsų juslėms ir yra tas pradinis standartas, pagal kurį sprendžiame apie juos, vis dėlto mes nesakome, kad jie iš tikrųjų sumažėja dėl nuotolio, bet pamąstę ir pataisę jų pasireiškimą prieiname prie pastovesnio ir labiau pripažinto sprendimo apie juos. Panašiai simpatija esti daug silpnesnė už rūpinimąsi savimi, o simpatija nutolusiems asmenims daug silpnesnė už simpatiją esantiems šalia ir greta, vis dėlto mes nepaisome šių skirtumų ramiai spręsdami apie žmonių charakterius. Be to, kad mes patys dažnai keičiame savo poziciją šiuo klausimu, kasdien sutinkame asmenų, kurių pozicija skiriasi nuo mūsų ir kurie niekada negalėtų kalbėti su mumis jokia tinkama tema, jei mes tvirtai laikytumės savo pozicijos ir mums būdingo požiūrio. Tad pasikeitimas jausmais visuomenėje ir per pokalbius verčia mus formuluoti bendrus ir nekintamus standartus, pagal kuriuos galime pritarti ar nepritarti charakteriams arba elgesiui. Ir nors širdis ne visada pritaria šioms bendroms sampratoms ir ne visada vadovaujasi jomis mylėdama ir neapkęsdama, vis dėlto jų gana diskursui ir jos padeda visiems mūsų tikslams draugijoje, prie katedros, teatre ir mokyklose.

Pagal šiuos principus galime lengvai paaiškinti vertingumą, paprastai priskiriamą kilnumui žmoniškumui, užuojautai, dėkingumui, draugystei, ištikimybei, stropumui, nesavanaudiškumui, dosnumui ir visoms kitoms kokybėms, dėl kurių charakteris tampa geras ir prielankus. Dėl polinkio į švelnias aistras žmogus tampa malonus ir naudingas visur gyvenime, šis polinkis teisingai nukreipia visas kitas jo kokybes, šiaip galinčias tapti žalingomis visuomenei. Jei drąsos ir garbės siekimo nevaldo prielankumas, jos tinka vien tapti tironu arba plėšiku. Tas pats pasakytina ir apie sprendimų priėmimą bei gabumus ir apie visas šios rūšies kokybes. Jos pačios yra indiferentiškos visuomenės interesams, o polinkį prisidėti prie žmonijos gėrio ar blogio įgyja atsižvelgiant į tai, kaip jas nukreipia šios kitos aistros.

Meilė tiesiogiai maloni jos apimtam asmeniui, o neapykanta — tiesiogiai nemaloni, todėl ir tai gali būti svarbi priežastis to, kad mes giriame visas pirmosios bruožų turinčias aistras ir peikiame visas, turinčias ženklią dalį antrosios. Aišku, kad mus be galo jaudina ne tik didingas, bet ir švelnus jausmas. Natūralu, kad ašaros užtvindo akis jį suvokus; ir mes negalime susilaikyti ir atsiduodame tokiam pačiam švelniam jausmui jį patiriančiam asmeniui. Visa tai, man regis, įrodo, kad šio mūsų pritarimo ir pritarimo galimai mūsų pačių ar kitų naudai ir pranašumui ištakos skiriasi. Dar galima pridėti, kad žmonės iš prigimties, nesusimąstydami pritaria charakteriui, labiausiai panašiam į savo. Romus ir švelnių jaudulių žmogus, susidarydamas tobuliausios dorybės sampratą, daugiau prideda prielankumo ir žmogiškumo, o drąsus ir sumanus žmogus iš prigimties tobuliausiu charakteriu laiko tam tikrą dvasios pakilumą. Tai akivaizdžiai turi rastis iš tiesioginės simpatijos, žmonių jaučiamos panašiems į savo charakteriams. Jie šilčiau išgyvena šiuos jausmus ir labiau jaučia jų keliamą malonumą.

Įstabu, kad niekas taip nejaudina humaniško žmogaus kaip nepaprastos meilės ar draugystės švelnumo pavyzdžiai, kai asmuo esti dėmesingas smulkiausiems draugo rūpesčiams ir pasirengęs dėl jų paaukoti didžiausius savo interesus. Šis švelnumas nedaug turi įtakos visuomenei, nes verčia mus atsižvelgti į didžiausias smulkmenas, tačiau kuo mažesnis rūpestis, tuo patrauklesnis švelnumas, jis įrodo didžiausią vertingumą kiekvieno, galinčio jam atsiduoti. Aistros tokios užkrečiamos, kad labai lengvai pereina iš vieno žmogaus kitam ir sukelia atitinkamą judėjimą visų žmonių širdyse. Jei draugystė pasireiškia labai ryškiais ženklais, mano širdis užsidega ta pačia aistra ir sušyla nuo šiltų man atsiskleidžiančių jausmų. Dėl šių malonių judėjimų aš turiu prisirišti prie kiekvieno, juos sužadinusio. Taip atsitinka su visais bet kuriam asmeniui maloniais dalykais. Pereiti nuo malonumo prie meilės lengva, bet čia perėjimas turi būti dar lengvesnis; nes malonus simpatijos sužadintas jausmas ir yra meilė; ir nereikia nieko daugiau, tik pakeisti objektą.

Iš čia atsiranda ypatingas visų pavidalų ir apraiškų prielankumo vertingumas. Štai kodėl net jo silpnybės yra dorybingos ir patrauklios; ir asmuo, pernelyg sielvartaujantis dėl draugo netekties, bus už tai gerbiamas. Jo jautrumas suteikia vertingumą jo liūdesiui, ir jis mums tampa malonus.

Vis dėlto mes neturime įsivaizduoti, kad visos pykčio aistros yra ydingos, nors jos ir nemalonios. Šiuo atžvilgiu reikia tam tikro atlaidumo žmogaus prigimčiai. Pyktis ir neapykanta — aistros, būdingos mums dėl mūsų nusiteikimo ir sandaros. Jų stoka kartais gali netgi rodyti silpnumą ir kvailumą. O jei jos tik silpnai pasireiškia, mes ne tik jas atleidžiame, nes jos prigimtinės, bet net joms pritariame, nes jos silpnesnės už tas, kurios pasireiškia didžiajai žmonių daugumai.

Jei šios pykčio aistros tampa žiaurios, jos virsta bjauriausiomis iš visų ydų. Visą savo gailestį ir dėmesį nelaimingoms šios ydos aukoms nukreipiame prieš asmenį dėl jų nusikaltusį, tad jaučiame didesnę neapykantą nei visomis kitomis progomis.

Net jei nežmoniškumo yda nepasiekia tokio didelio laipsnio, mūsų su ja susijusius jausmus labai veikia dėl jos atsiradusios žalos apmąstymai. Ir apskritai galime pastebėti, kad jei matome asmenį, turintį kokybę, dėl kurios žmonėms nepatogu su juo gyventi ar bendrauti, mes visada nė nesigilindami laikome ją yda arba trūkumu. Nors svarstydami gerąsias kokio nors asmens kokybes mes visada pastebime tas jo charakterio savybes, dėl kurių jis tampa patikimu kompanionu, sugyvenamu draugu, geru šeimininku, maloniu sutuoktiniu ar atlaidžiu tėvu. Mes vertiname visus jo ryšius visuomenėje ir mylime arba nekenčiame jo atsižvelgdami į tai, kaip jis veikia tiesiogiai su juo bendraujančius. Ir tai viena iš aiškiausių taisyklių, kad jei nėra tokio gyvenimiško ryšio, kokio nenorėčiau turėti su tam tikru asmeniu, tai jo charakterį reikėtų laikyti tobulu. Jei jis pats kaip ir kiti nemato savo trūkumų, tai jo charakteris visiškai tobulas. Tai pagrindinis vertingumo ir dorybės kriterijus.

IV SKYRIUS

Apie prigimtinius gebėjimus

Nėra įprastesnės visoms etikos sistemoms skirties už skirtį tarp prigimtinių gebėjimų ir moralinių dorybių; pirmieji yra prilyginami kūniškiems gabumams ir tariamai neturi jokios moralinės vertės. Jei kas kruopščiai svarstytų šį klausimą, pamatytų, kad ginčas dėl šio reikalo tebūtų ginčas dėl žodžių, ir nors šios kokybės apskritai nėra vienarūšės, vis dėlto esmingiausios jų aplinkybės sutampa. Ir vienos, ir kitos yra dvasinės kokybės; ir vienos, ir kitos vienodai sukuria malonumą; ir, žinoma, turi vienodą polinkį pelnyti žmonijos meilę ir pagarbą. Tik nedaugelis nesirūpina savo charakteriu, nekreipia dėmesio į sveiką nuovoką ir žinias ar į garbę ir drąsą, beje, didesnio nei į nuosaikumą ir rimtumą. Žmonės netgi bijo pagarsėti esą geraširdžiai, kad tik tai nebūtų palaikyta proto trūkumu, todėl dažnai giriasi daugiau ištvirkaują nei iš tikrųjų, norėdami pasipuikuoti entuziazmu ir narsumu. Trumpai tariant, žmogaus vaidmenį visuomenėje, draugijos požiūrį į jį, pažįstamų pagarbą jam — visus šiuos pranašumus beveik tiek pat lemia jo sveika nuovoka ir sprendimai, kiek ir bet kuri kita jo charakterio savybė. Net ir geriausių pasaulyje ketinimų turintis ir labiausiai nuo neteisingumo ir smurto nutolęs žmogus niekada nesugebės įgyti didelės pagarbos, jei neturės bent vidutinių gabumų ir proto. Tad jei prigimtiniai gebėjimai, nors galbūt žemesni, bet vis dėlto ir savo priežastimis, ir padariniais prilyginami moralinėmis dorybėmis vadinamoms kokybėms, kodėl mes turėtume įvesti kažkokią skirtį tarp jų?

Nors ir neduodame prigimtiniams gebėjimams dorybių pavadinimo, mes turime pripažinti, kad jie nusipelno žmonijos meilės ir pagarbos, kad suteikia naujo spindesio kitoms dorybėms ir kad jų turintis žmogus kur kas labiau vertas mūsų draugiškumo ir paslaugų už visiškai jų neturintį. Galima tikrai manyti, kad šių kokybių sukeltas pritarimo jausmas yra ne tik žemesnis už tą, kurį sukelia kitos dorybės, bet ir skiriasi nuo jo. Tačiau, mano manymu, to negana, kad pašalintume jas iš dorybių sąrašo. Kiekviena dorybė, netgi prielankumas, teisingumas, dėkingumas, sąžiningumas sužadina stebėtojui skirtingą jausmą arba išgyvenimą. Ir Cezario, ir Katono charakteriai, kaip juos aprašo Saliustijus, abu yra dorybingi pačia griežčiausia žodžio prasme, tačiau skirtingai; ir dėl jų atsiradę jausmai nėra visiškai vienodi. Vienas sukelia meilę, kitas pagarbą; vienas mielas, kitas kelia didingus jausmus; mes gal norėtume susitikti su vienu charakteriu draugijoje, o kitą gal patys labai norėtume turėti. Panašiai ir pritarimas, lydintis prigimtinius gebėjimus, gali šiek tiek skirtis nuo šio kitų dorybių sukeliamo jausmo, tačiau dėl to jie netampa skirtingų rūšių. Ir iš tiesų galime pastebėti, kad ne visi prigimtiniai gebėjimai, kaip ir kitos dorybės, sukuria tokios pačios rūšies pritarimą. Sveika nuovoka ir genialumas kelia pagarbą, šmaikštumas ir humoras žadina meilę103.

Tie, kas skirtį tarp prigimtinių gebėjimų ir moralinių dorybių taria esant esmine, gali pasakyti, jog pirmieji yra visiškai nevalingi, todėl neturi jokios vertės, nes visiškai neturi laivės ir nepriklauso nuo laisvos valios. Tačiau į tai aš atsakau, pirma, kad daugelis tų vertybių, kurias visi ir ypač senovės moralistai įvardija moralinėmis vertybėmis, taip pat yra nevalingos ir atsiranda iš būtinybės, kaip sprendimo ir vaizduotės kokybės. Šios prigimties yra pastovumas, tvirtumas, didžiadvasiškumas; trumpai tariant, visos tos kokybės, dėl kurių žmogus tampa didžiu. Tą patį iš dalies galėčiau pasakyti ir apie kitas kokybes, nes protui neįmanoma pakeisti savo charakterio dėl kokio nors svarbaus dalyko arba išsigydyti nuo aistros ar tulžingo būdo, jei jie jam įgimti. Kuo didesnio laipsnio šios peiktinos kokybės, tuo jos ydingesnės ir kartu mažiau priklauso nuo valios. Antra, tegul kas nors man paaiškina, kodėl dorybė ir yda negali būti nevalingos taip pat, kaip grožis ir nenormalumas. Šios moralinės skirtys atsiranda iš prigimtinės skausmo ir malonumo skirties; kai mes patiriame šiuos jausmus bendrai apsvarstę kokią nors kokybę arba charakterį, mes įvardijame ją ydinga arba dorybinga. Na, aš manau, niekas neims tvirtinti, kad kokybė niekaip negali sukelti malonumo arba skausmo apie ją svarstančiam asmeniui, jeigu ji visiškai nepriklauso nuo ją turinčio asmens valios. Trečia, dėl laisvos valios, tai mes jau parodėme, kad ji nepasireiškia nei žmonių veiksmuose, nei juolab kokybėse. Išvada, kad tai, kas valinga, yra laisva, neteisinga. Mūsų veiksmai valingesni už mūsų sprendimus, tačiau nei vieniems, nei kitiems mes neturime daugiau laisvės.

Tačiau nors šios skirties tarp valingo ir nevalingo negana prigimtinių gebėjimų ir moralinių vertybių skirčiai įteisinti, vis dėlto pirmoji skirtis pateikia mums patikimą priežastį, kodėl moralistai sugalvojo antrąją. Žmonės pastebėjo, kad nors prigimtiniai gebėjimai ir moralinės dorybės iš esmės turi tokius pačius pamatus, vis dėlto jos skiriasi tuo, kad pirmųjų beveik nepakeičia joks meistriškumas ar dirbtinumas, o antrąsias ar bent jau iš jų atsirandančius veiksmus gali pakeisti skatinimo ir bausmių, pagyrimų ir smerkimo motyvai. Todėl įstatymų leidėjai, teologai ir moralistai daugiausia užsiėmė šių valingų veiksmų reguliavimu ir stengėsi šioje srityje sukurti papildomų motyvų būti doriems. Jie žinojo, kad bausti žmogų už kvailystę arba raginti jį būti išmintingam ir įžvalgiam neturės didelio poveikio; nors tos pačios bausmės ir raginimai teisingumui ir neteisingumui gali turėti ženklią įtaką. Tačiau kasdieniame gyvenime ir pokalbiuose žmonės neatsižvelgia į šiuos tikslus, bet natūraliai giria ar peikia tai, kas jiems patinka arba nepatinka, regis, jie per daug nepaiso šios skirties, tik laiko išmintį tokia pat dorybe kaip prielankumas, o įžvalgumą tokia pat kaip teisingumas. Maža to, mes matome, kad visi moralistai, kurių sprendimų neiškreipdavo griežtas laikymasis sistemos, persiimdavo tokiu pat mąstymu ir kad ypač senovės moralistai nedvejodami iškeldavo išmintį virš svarbiausių dorybių. Tam tikro laipsnio pagarbos ir pritarimo jausmą gali sužadinti bet kuris sveikos ir geros būklės proto gebėjimas, o paaiškinti šį jausmą yra filosofų reikalas. Gramatikams teks ištirti, kokioms kokybėms suteikti dorybių pavadinimą, bet pradėję tyrinėti jie pamatys, kad tai nėra tokia lengva užduotis, kaip iš pirmo žvilgsnio jie buvo linkę įsivaizduoti.

Pagrindinė pagarbos prigimtiniams gebėjimams priežastis yra jų polinkis būti naudingiems jų turinčiam žmogui. Jokių sumanymų neįmanoma sėkmingai įvykdyti, jei nesivadovaujama išmintimi ir apdairumu; ir vien mūsų gerų ketinimų negana laimingai užbaigti savo sumanymus. Žmonės viršesni už gyvūnus daugiausia dėl viršesnio savo proto; ir tik dėl šio gebėjimo laipsnių žmonės taip begaliniai skiriasi vienas nuo kito. Už visus gebėjimų pranašumus esame dėkingi žmogaus protavimui, ir jei lemtis ne per daug įnoringa, didžioji dalis šių pranašumų turi atitekti išmintingiems ir įžvalgiems.

Jei klausiama, greita ar lėta nuovoka yra vertingesnė? Ar ta, kuri leidžia iš karto perprasti dalyko esmę, bet negapadeda nieko pasiekti tyrinėjant, ar priešingas charakteris, kuris kiekvieną dalyką turi išsiaiškinti didelėmis pastangomis. Šviesi galva ar pilna minčių? Ar gilus genialumas ar teisingas sprendimas? Trumpai tariant, koks charakteris arba ypatingas supratimas yra geresnis už kitą? Akivaizdu, nė į vieną iš šių klausimų mes negalime atsakyti neapsvarstę, kuri iš šių kokybių leidžia žmogui geriausiai prisitaikyti pasaulyje ir padeda jam daugiausiai pasiekti visuose reikaluose.

Egzistuoja daug kitų proto kokybių, kurių vertingumo ištakos tos pačios. Darbštumas, atkaklumas, kantrumas, veiklumas, akylumas, stropumas, pastovumas kartu su kitomis šios rūšies dorybėmis, kurias nesunku prisiminti, laikomos vertingomis vien dėl jų pranašumo tvarkantis gyvenime. Tas pats pasakytina apie nuosaikumų, santūrumą, taupumą, ryžtingumą; ir antra vertus, išlaidumas, prabangos siekis, neryžtingumas, nepasitikėjimas yra ydingi vien todėl, kad jie veda mus į pragaištį ir atima sugebėjimus tvarkyti reikalus ir veikti.

Išmintis ir sveika nuovoka vertinamos todėl, kad jos naudingos jų turinčiam asmeniui, o sąmojingumas ir iškalbingumas vertinami, nes yra tiesiogiai malonūs kitiems. Kita vertus, linksmas būdas mėgstamas ir vertinamas, nes yra tiesiogiai malonus pačiam asmeniui. Akivaizdu, kad pokalbis su sąmojingu žmogumi teikia didelį pasitenkinimą; kaip ir smagus, linksmo būdo žmogus užkrečia džiaugsmu visą draugiją dėl simpatijos jo linksmumui. Tad šios malonios kokybės natūraliai sukelia meilę bei pagarbą ir turi visus dorybės bruožus.

Dažnai sunku pasakyti, kodėl pokalbis su vienu žmogumi toks malonus ir įdomus, o su kitu toks nuobodus ir nemalonus. Pokalbis kaip ir knyga yra sielos atspindys, tad tos pačios kokybės, suteikiančios vertingumą vienam, turi kelti pagarbą ir kitai. Tai mes netrukus apsvarstysime. Dabar apskritai galime tvirtinti, kad visas vertingumas (kuris, be abejo, gali būti labai didelis), žmogaus patiriamas iš pokalbio, kyla vien tik iš malonumo, teikiamo jo dalyviams.

Šiuo požiūriu valyvumą taip pat galima laikyti dorybe, nes dėl jo natūraliai tampame malonūs kitiems ir jis yra svarbus meilės ir prisirišimo šaltinis. Niekas neneigs, kad aplaidumas šiuo atžvilgiu yra trūkumas; o trūkumas yra ne kas kita, tik mažesnė yda; o šis trūkumas, be nerimo jausmo, sužadinamo kitiems, negali turėti jokių kitų ištakų, todėl iš šio pavyzdžio, regis, tokio nereikšmingo, mes galime aiškiai atskleisti moralinės skirties tarp ydos ir dorybės ištakas ir kitomis aplinkybėmis.

Be visų šių kokybių, dėl kurių žmogus tampa mylimas arba vertingas, dar yra ypatingas, je-ne-scai-quoi, mielumas ir žavesys, prisidedantis prie to paties poveikio. Čia kaip ir dėl sąmojingumo bei iškalbos mums tenka remtis ypatingu jausmu, veikiančiu neapmąstant ir neatsižvelgiant į kokybių ir charakterių polinkius. Kai kurie moralistai šiuo jausmu aiškina visus dorovinius pojūčius. Jų hipotezė labai įtikinama. Tik atskirai ištyrinėjus galima pasakyti, kad kuri nors kita hipotezė yra svaresnė. Jeigu mes pamatysime, kad beveik visoms dorybėms būdingi minėti polinkiai, ir pamatysime, kad vien šių polinkių užtenka, kad pajustume tvirtą pritarimo jausmą, tuomet galėsime neabejoti, kad kokybėms pritariama tiek, kiek jos teikia pranašumo.

Padorumo ar nepadorumo kokybės, atsižvelgiant į asmens amžių ar charakterį, ar padėtį, taip pat prisideda prie jo gyrimo ar smerkimo. Padorumas labai priklauso nuo patyrimo. Įprastai pastebime, kad su amžiumi žmonės praranda lengvabūdiškumą. Tad rimtumas ir amžius mūsų mintyse yra susieti. Kai pamatome, kad kokio nors asmens charakteryje jie yra atsieti, mūsų vaizduotei primetama tam tikra prievarta, ir tai nemalonu.

Iš visų sielos gebėjimų mažiausios reikšmės charakteriui turi atmintis, o įvairūs jos laipsniai mažiausiai turi bendra su dorybe arba yda, nors kartu šių laipsnių įvairovė gali būti labai didelė. Jei tik atmintis nepasiekia tokių stulbinamų aukštumų, kurios mus stebina, arba nenugrimzta taip žemai, kad iš dalies susilpnina sprendimų gebėjimą, mes paprastai nepaisome jos pokyčių ir niekada nesiremiame ja girdami ar peikdami kokį nors asmenį. Turėti gerą atmintį toli gražu nelaikoma didele dorybe, paprastai žmonės tyčia skundžiasi bloga atmintimi; jie stengiasi įtikinti aplinkinius, kad viskas, ką jie sako, yra jų pačių sugalvota, ir aukoja atmintį vardan liaupsių savo genialumui ir sprendimams. Tačiau galvojant abstrakčiai, sunku suprasti, kodėl atminties gebėjimas teisingai ir aiškiai atkurti praeities idėjas turėtų būti ne toks vertingas, kaip gebėjimas išdėstyti savo turimas idėjas tokia tvarka, kad suformuluotume teisingus teiginius ir nuomones. Šio skirtumo priežastis greičiausiai ta, kad atmintis naudojama be malonumo arba skausmo pojūčio ir kad visi vidutiniai jos laipsniai beveik vienodai gerai padeda atlikti pareigas ir reikalus. Tačiau net ir mažiausi sprendimų pasikeitimai labai juntamai veikia pasekmes; be to, nė menkiausios šio gebėjimo dalies niekada nenaudojame be didžiulio pasigėrėjimo ir pasitenkinimo. Simpatija šiam gėrėjimuisi ir pasitenkinimui suteikia vertingumo supratimui; o jei jos nėra, esame priversti atmintį laikyti gebėjimu, kuriam nei smerkimas, nei gyrimas neturi jokios reikšmės.

Prieš baigdamas šią temą apie prigimtinius gebėjimus aš turiu pažymėti, kad juos lydinčios pagarbos ir meilės ištakos greičiausiai kyla iš reikšmingumo ir svarumo, kuriuos jie suteikia jų turinčiam asmeniui. Jis tampa reikšmingesnis gyvenime. Jo sprendimai ir veiksmai paveikia didesnį jo artimųjų skaičių. Svarbus ir jo draugiškumas, ir priešiškumas. Lengva pastebėti, kad kiekvienas taip virš visų žmonių iškilęs turi sužadinti mums pagarbos ir pritarimo jausmus. Visa, kas reikšminga, patraukia mūsų dėmesį, pagauna mintis ir apie tai mąstome su pasitenkinimu. Karalysčių istorijos įdomesnės už pasakojimus apie šeimą; didžiųjų imperijų istorijos įdomesnės už pasakojimus apie mažus miestelius ir kunigaikštystes, o karų ir perversmų istorijos įdomesnės už taikos ir sandoros. Mes jaučiame simpatiją kenčiantiems asmenis dėl visų likimo jiems primestų išgyvenimų. Mūsų protą užvaldo daugybė objektų ir smarkiai pasireiškiančių aistrų. Ir šis užvaldymas, arba proto jaudulys, paprastai mums malonus ir įdomus. Ta pati teorija paaiškina pagarbą ir pripažinimą, mūsų rodomus ypatingų gabumų ir gebėjimų žmonėms. Žmonių gerovė ir nelaimės susijusios su jų veiksmais. Kad ir ko jie imasi, yra svarbu ir patraukia mūsų dėmesį. Nieko, kuo jie rūpinasi, negalima nepaisyti ir niekinti. Ir jei koks nors asmuo gali sužadinti tokius jausmus, mes iš karto imame jį gerbti, jei tik kitos jo charakterio aplinkybės nėra nepakenčiamos ir nemalonios.

V SKYRIUS

Dar keletas pamąstymų apie prigimtines dorybes

Jau esame pažymėję tyrinėdami aistras, kad puikybę ir nuolankumą, meilę ir neapykantą sužadina bet kokie proto, kūno arba turtiniai pranašumai ar trūkumai ir kad šie pranašumai ir trūkumai taip mus veikia, nes sukuria atskirą skausmo arba malonumo įspūdį. Iš skausmo arba malonumo, kylančių iš bendros bet kurio proto veiksmo arba kokybės apžvalgos ar įžvalgos, susideda jo yda arba dorybė ir atsiranda mūsų pritarimas arba smerkimas, o tai yra ne kas kita, tik silpnesnė ir mažiau juntama meilė arba neapykanta. Mes nustatėme keturis skirtingus šio skausmo ir malonumo šaltinius; tačiau tam, kad tvirčiau įteisintume šią hipotezę čia galbūt vertėtų pažymėti, kad kūno ir turtų pranašumai ar trūkumai sukuria skausmą arba malonumą pagal tuos pačius principus. Bet kokio objekto polinkis būti naudingam jį turinčiam asmeniui arba kitiems, teikti malonumą jam arba kitiems yra aplinkybės, teikiančios tiesioginį malonumą apie objektą mąstančiam asmeniui ir lemia jo meilę ir pritarimą.

Pradėkime nuo kūno pranašumų; mes galime atkreipti dėmesį į reiškinį, gal pasirodysiantį nereikšmingą ir absurdišką; jei apskritai nereikšminga gali būti tai, kas patvirtina tokią svarbią išvadą, arba absurdiška tai, kuo remiasi filosofinis samprotavimas. Visiems žinoma, kad mergišiais vadinami vyrai, garsėjantys savo meilės žygdarbiais arba turintys kūno sudėjimą, itin smarkų šiems dalykams, yra labai vertinami dailiosios lyties ir natūraliai įgyja palankumą netgi tų, kurioms dorovingumas neleidžia net ketinti pasinaudoti tokiais talentais. Čia akivaizdu, kad šio asmens gebėjimas teikti džiaugsmą yra tikrasis šios meilės ir pagarbos, kurios jis susilaukia iš moterų, šaltinis; kartu jį mylinčios ir gerbiančios moterys neturi jokios vilties pačios patirti džiaugsmą ir tegali būti paveiktos dėl simpatijos tai, kuri bendrauja ar turi meilės ryšių su juo. Šis pavyzdys savotiškas ir vertas mūsų dėmesio.

Kitas malonumo, gaunamo galvojant apie kūno pranašumus, šaltinis yra jų nauda pačiam juos turinčiam asmeniui. Aišku, kad didžiąją žmogaus ir kitų gyvų sutvėrimų grožio dalį sudaro tokia kūno dalių sandara, kuri, kaip žinome iš patyrimo, teikia jėgą ir vikrumą ir leidžia atlikti bet kokį veiksmą ar pratimą. Platūs pečiai, įtrauktas pilvas, tvirti sąnariai, grakščios kojos — visa tai yra gražu žmogui, nes rodo jėgą ir stiprumą; šie pranašumai natūraliai kelia simpatiją ir perteikia žiūrovui dalį savininkui keliamo pasitenkinimo.

Tiek apie naudingumą, galintį lydėti bet kurią kūno kokybę. O dėl tiesioginio malonumo aišku, kad sveika išvaizda, taip pat jėga ir vikrumas yra labai svarbi grožio dalis ir kad kitų liguistumas visada nemalonus dėl jo pateikiamos skausmo ir nerimo idėjos. Kita vertus, mums patinka mūsų pačių taisyklingi bruožai, nors tai nenaudinga nei mums, nei kitiems, be to, reikia tam tikro atstumo, kad jie teiktų mums pasitenkinimą. Dažnai mes vertiname save pagal tai, kokie atrodome kitų akimis ir pritariame jų pranašumo jausmams, kuriuos jie jaučia dėl mūsų.

Kaip turtiniai pranašumai pagal tą patį principą sukuria pagarbą ir pritarimą, galime įsitikinti apmąstę minėtą samprotavimą šia tema. Mes jau esame pažymėję, kad mūsų pritarimą turintiems turtinių pranašumų galima priskirti trims skirtingoms priežastims. Pirma, tiesioginiam malonumui, kurį mums suteikia turtingas žmogus pažvelgus į jam priklausančius gražius drabužius, ekipažus, sodus ar namus. Antra, naudai, kurios mes iš jo tikimės dėl jo kilnumo ir dosnumo. Trečia, malonumui ir naudai, kuriuos jis pats gauna iš savo valdų ir kurie mums sukelia malonią simpatiją. Nesvarbu, vienai ar visoms iš šių priežasčių priskiriame savo pagarbą turtingam ir didžiam, vis tiek aiškiai matome šių ydos ir dorybės jausmą sukuriančių principų pėdsakus. Aš tikiu, kad iš pirmo žvilgsnio dauguma žmonių savo pagarbą turtingam yra linkę priskirti savanaudiškam interesui ir vilčiai gauti naudos. Tačiau aišku, kad mūsų pagarba, ar pagarbumas, peržengia bet kokios vilties ir naudos sau ribas, todėl akivaizdu, kad šis jausmas turi kilti iš simpatijos tiems, kurie yra priklausomi nuo mūsų gerbiamo asmens ir turi tiesioginių ryšių su juo. Mes laikome jį asmeniu, galinčiu prisidėti prie savo artimųjų laimės arba džiaugsmo, ir natūraliai persiimame jų jausmais jam. Šis samprotavimas padės pateisinti mano hipotezę, iš visų trijų principų teikiančią pirmenybę trečiajam ir priskiriančią mūsų pagarbą turtingam mūsų simpatijai, kurią jaučiame jo malonumui ir naudai, gaunamiems iš savo valdų. Mat net kiti du principai negali veikti reikiama apimtimi arba paaiškinti visų šių reiškinių be vienos ar kitos rūšies simpatijos; tad daug natūraliau pasirinkti artimą ir tiesioginę, o ne tolimą ir netiesioginę simpatiją. Dar galime pridėti, kad jei turtai ir galia labai dideli ir dėl jų žmogus tampa svarbus ir reikšmingas pasauliui, juos lydinčią pagarbą iš dalies galima priskirti kitam šaltiniui, skirtingam nuo šių trijų, t. y. proto susidomėjimui jais dėl galimų jų pasekmių gausybės ir reikšmės. Nors tam, kad paaiškintume šio principo veikimą, taip pat reikia simpatijos, kaip jau esame pažymėję kitame skyriuje.

Šia proga galbūt vertėtų atkreipti dėmesį į mūsų jausmų lankstumą ir kiek daug pokyčių jie taip lengvai perima iš objektų, su kuriais yra susiję. Visi pritarimo jausmai, lydintys tam tikros rūšies objektus, yra labai panašūs vieni į kitus, nors atsiranda iš skirtingų šaltinių; o kita vertus, jei šie jausmai nukreipti į skirtingus objektus, jie išgyvenami skirtingai, nors atsiranda iš to paties šaltinio. Todėl visų regimų objektų grožis suteikia malonumą beveik visiškai tokį patį, nors kartais kyla vien iš objekto rūšies ir išvaizdos; o kartais iš simpatijos ir iš naudingumo idėjos. Panašiai, kai be jokio konkretaus intereso tik apžvelgiame žmonių veiksmus ir charakterius, iš apžvalgos kilęs malonumas arba skausmas iš esmės yra tokie patys (skirtumas labai neženklus), nors juos sukėlusios priežastys gali būti labai skirtingos. Kita vertus, patogus namas ir dorybingas charakteris nesukelia tokio paties pritarimo jausmo, net jei pritarimo šaltinis būtų tas pats ir atsirastų iš simpatijos ir naudingumo idėjos. Šios mūsų jausmų atmainos turi kažką visiškai nepaaiškinama, tačiau tai būdinga visoms mūsų aistroms ir jausmams.

VI SKYRIUS

Šios knygos išvada

Tad apskritai aš tikiuosi, kad nieko netrūksta tiksliam šios etikos sistemos įrodymui. Mes įsitikinę, kad simpatija yra labai galingas žmogaus prigimties principas. Mes taip pat įsitikinę, kad ji turi didžiulę įtaką mūsų grožio pojūčiui ne tik kai žvelgiame į išorinius objektus, bet ir kai sprendžiame apie moralę. Mes matome, kad ji turi užtektinai jėgos sukelti tvirčiausiems mūsų pritarimo jausmams, kai operuoja viena neprisidedant jokiam kitam principui; kaip, tarkim, teisingumo, ištikimybės, skaistybės ir gero išsiauklėjimo aplinkybėmis. Mes galime pastebėti, kad visos aplinkybės, reikalingos jos operacijoms, randamos daugumoje dorybių, kurios dažniausiai turi polinkį prisidėti prie visuomenės arba jas turinčio asmens gerovės. Jei mes palyginsime visas šias aplinkybes, nebekils abejonių, kad simpatija yra pagrindinis moralinių skirčių šaltinis; ypač jei turėsime omenyje, kad joks objektas negali prieštarauti šiai hipotezei vienu atveju, jei neprieštarauja visais kitais atvejais. Aišku, kad teisingumui pritariama tik dėl tos priežasties, kad jis turi polinkį į visuomenės gerovę, tačiau mums nerūpi visuomenės gerovė, jei nesusidomime ja dėl simpatijos. Panašias prielaidas galime daryti ir apie visas kitas dorybes, turinčias polinkį veikti visuomenės gerovei. Visą savo vertę jos turi įgyti iš mūsų simpatijos tiems, kas gauna kokią nors naudą iš jų; kaip ir dorybės, turinčios polinkį į jų turinčio asmens gerovę, įgauna savo vertę iš mūsų simpatijos jam.

Dauguma žmonių noriai sutiks, kad naudingos dvasinės kokybės yra dorybingos dėl savo naudingumo. Šitoks mąstymas yra toks natūralus ir taip dažnai pasireiškia, kad mažai kas suabejotų jo pripažinimu. Bet kartą jį pripažinus būtina pripažinti ir simpatijos jėgą. Dorybė laikoma priemone tikslui pasiekti. Priemonė tikslui pasiekti vertinama tik tiek, kiek vertinamas pats tikslas. Tačiau pašalinių laimė mus jaudina tik dėl simpatijos. Vadinasi, šiam principui mes turime priskirti pritarimo jausmą, kylantį apžvelgiant visas dorybes, naudingas visuomenei arba jas turinčiam asmeniui. Jos yra reikšmingiausia moralės dalis.

Jei tik derėtų tokia tema papirkinėti skaitytoją, kad pritartų, arba naudotis bet kuo, išskyrus svarius argumentus, mes turėtume daugybę argumentų jausmams patraukti. Visi dorybių mylėtojai (o tokie esame visi mintyse, nors ir labai nusižengiame praktiškai) tikrai turi būti pamaloninti matydami, kad moralinė skirtis atsiranda iš tokio kilnaus šaltinio, suteikiančio teisingą sampratą tiek apie žmogaus prigimties kilnumą, tiek apie gebėjimus. Tereikia visai nedaug žinių apie žmogiškus reikalus, kad suvoktum, jog moralinis jausmas yra įgimtas sielos principas ir vienas galingiausių jos sudedamųjų. Tačiau šis jausmas, be abejo, turi įgauti naują jėgą, jei apmąstydamas pats save pritars principams, iš kurių yra kilęs, ir neras savo ištakose ir savo pradžioje nieko, išskyrus didybę ir gėrį. Tie, kurie moralės jausmą laiko žmogaus proto pradiniu instinktu, gali gana autoritetingai ginti dorybės priežastį; tačiau jiems trūks pranašumo, kurį turi tie, kurie šį jausmą aiškina visa apimančia simpatija žmonijai. Anot jų sistemos, pritarimo reikia ne tik dorybei, bet ir dorybingam jausmui, ir ne tik šiam jausmui, bet ir jį sukeliantiems principams. Tad bet kuriuo atžvilgiu nebūtų nieko, išskyrus tai, kas pagirtina ir gera.

Šį pastaba gali apimti ir teisingumą, ir kitas šios rūšies dorybes. Nes nors teisingumas ir dirbtinis, jo moralumo jausmas prigimtinis. Tik vieninga žmonių elgesio sistema bet kurį teisingumo veiksmą paverčia naudingu visuomenei. Tačiau kai tik jis įgauna šį polinkį, mes natūraliai jam pritariame; o jei to nepadarytume, jokia vienybė ir jokia sutartis niekaip negalėtų sukurti šio jausmo.

Daugeliui žmonių išradimų būdinga keistis. Tai lemia nuotaikos ir užgaidos. Kurį laiką jie esti populiarūs, o paskui nugrimzta į užmarštį. Galbūt galima manyti, kad ir teisingumo padėtis turėtų būti tokia pati, jei laikome jį žmonių išradimu. Tačiau jo padėtis visiškai skiriasi. Interesas, kuriuo pagrįstas teisingumas, yra pats didžiausias iš visų įsivaizduojamų ir apima visus laikus ir visas šalis. Iš tikrųjų jam netinka joks kitas išradimas. Jis akivaizdus ir atsiranda formuojantis pačiai pirmai visuomenei. Visos šios priežastys paverčia teisingumo taisykles tvirtomis ir nekintamomis; bent jau tokiomis nekintamomis, kaip žmogaus prigimtis. O jei jos būtų pagrįstos pradiniais instinktais, ar galėtų būti bent kiek pastovesnės?

Ta pati sistema gali padėti mums susidaryti teisingą laimės ir orumo dorybės sampratą ir gali suteikti norą kiekvienai mūsų prigimties dalelei naudotis ir branginti šią kilnią kokybę. Ir iš tikrųjų, kas nepajus skubaus žinių ir visų gebėjimų siekio antplūdžio, kai suvoks, kad, be pranašumo, iš karto atsirandančio dėl šių pasiekimų, jie taip pat suteikia jam šlovę žmonijos akyse ir yra lydimi visuotinės pagarbos ir pritarimo? Ir kas gali pagalvoti, kad turtiniu pranašumu galima atlyginti kad ir už mažiausią socialinių dorybių pažeidimą, kai suvoks, kad ne tik jo charakteris kitų akimis, bet ir jo ramybė ir dvasinis pasitenkinimas visiškai priklauso nuo griežto jų laikymosi ir kad protas niekada nepajėgs atlaikyti savo paties išbandymo, jei neatliks savo pareigos žmonijai ir visuomenei? Tačiau aš susilaikau nuo panašių tvirtinimų. Tokiems samprotavimams reikia atskiro darbo, visiškai kitokio pobūdžio negu šis. Anatomas niekada neturėtų rungtyniauti su dailininku; kruopščiu pjūviu vaizduodamas smulkiausias žmogaus kūno dalis jis neturėtų tikėtis suteikti savo figūroms grakštumo ir sudominti judesiu ar raiška. Šie vaizdai netgi turi kažką baisaus ar bent jau detalaus; ir būtina objektus pateikti santūriai ir šiek tiek pridengtus, kad neatstumtų akies ir vaizduotės. Vis dėlto anatomas gali duoti puikių patarimų dailininkui; ir netgi neįmanoma pasižymėti šiame mene be pirmojo pagalbos. Turime tiksliai pažinti dalis, jų padėtį ir jungtis, kad galėtume piešti dailiai ir teisingai. Todėl net patys abstrakčiausi samprotavimai apie žmogaus prigimtį, nors šalti ir neįdomūs, tampa naudingi praktinei moralei; o šio mokslo principai dėl to gali tapti teisingesni ir pats mokymas įtikinamesnis.