I DALIS
Apie idėjas, jų kilmę, sudėtį, jungtis, abstrahavimą ir t.t.
I SKYRIUS
Apie mūsų idėjų kilmę
Visi žmogaus proto suvokimai skirstosi į dvi skirtingas rūšis, kurias aš vadinsiu ĮSPŪDŽIAIS ir IDĖJOMIS. Jie skiriasi jėgos ir gyvumo, kuriuo veikia mūsų protą ir patenka į mūsų mąstymą, arba sąmonę, laipsnio. Suvokinius, įsiveržiančius su didžiausia jėga ir smarkumu, mes galime vadinti įspūdžiais; šiuo pavadinimu aš apimu visus pirmą sykį sieloje atsirandančius mūsų pojūčius, aistras ir emocijas. Idėjomis aš vadinu blankius jų vaizdinius mąstyme ir samprotavime; tokie, pavyzdžiui, yra visi šio teksto sužadinti suvokiniai, išskyrus tik tuos, kurie atsiranda dėl regėjimo ir lietimo, ir išskyrus tiesioginį malonumą arba nemalonumą, kurį jie gali sukelti. Manau, tikrai nebūtina pasitelkti daug žodžių šiam skirtumui paaiškinti. Kiekvienas pats lengvai suvoks skirtumą tarp jausmo ir mąstymo. Įprastus jų laipsnius nesunku skirti, nors visiškai įmanoma, kad kartais jie gali labai priartėti vienas prie kito. Tarkime, miegant, karščiuojant, išprotėjus ar dėl audringų sielos emocijų mūsų idėjos gali priartėti prie mūsų įspūdžių. Kita vertus, kartais mūsų įspūdžiai esti tokie silpni ir blankūs, kad negalime atskirti jų nuo savo idėjų. Tačiau nepaisant šio didelio panašumo kai kuriais atvejais, apskritai jie yra tokie skirtingi, kad kiekvienas nedvejodamas priskiria juos skirtingoms kategorijoms ir kiekvienai suteikia atskirą pavadinimą skirtumui pažymėti2.
Yra ir kitas mūsų suvokimų skirstymas, kurio būtų patogu laikytis ir kuris apima ir mūsų įspūdžius, ir idėjas. Tai skirstymas į PAPRASTUS ir SUDĖTINIUS. Paprasti suvokiniai, arba įspūdžiai ir idėjos, yra tie, kurie nesileidžia nei skiriami, nei atskiriami. Kitaip negu šie, sudėtiniai suvokiniai gali būti skiriami į dalis. Tam tikra spalva, skonis ir kvapas yra sujungtos vieno obuolio kokybės, tačiau nesunku suvokti, kad jos nėra tokios pačios ir tam tikra prasme skiriasi viena nuo kitos.
Pagal šiuos skirstymus sutvarkę ir išdėstę savo objektus, dabar galime imtis tiksliau svarstyti jų kokybes ir santykius. Pirmoji į akis man kritusi aplinkybė — didelis mūsų įspūdžių ir idėjų panašumas visais kitais atžvilgiais, išskyrus jėgos ir gyvumo laipsnį. Atrodo, idėjos yra tam tikru būdu apmąstyti įspūdžiai; ir visi proto suvokiniai yra dvejopi bei pasireiškia ir kaip įspūdžiai, ir kaip idėjos. Kai užsimerkiu ir mąstau apie savo kambarį, mano susikurtos idėjos yra tikslūs mano patirtų įspūdžių atvaizdai, ir nėra tokios vienų aplinkybės, kurios nerastum kituose. Peržvelgęs mintyse kitus savo suvokinius, randu tą patį panašumą ir atvaizdavimą. Atrodo, idėjos ir įspūdžiai visada atitinka vienos kitus. Ši aplinkybė man atrodo nuostabi ir akimirką patraukia mano dėmesį.
Tačiau labiau įsigilinęs suprantu, kad pirmasis pasireiškimas nuvedė mane pernelyg toli ir kad turiu pasinaudoti suvokinių skirstymu į paprastus ir sudėtinius, kad apribočiau šį bendrą sprendimą, jog visos mūsų idėjos ir įspūdžiai yra panašūs. Aš pastebiu, kad daugelis sudėtinių mūsų idėjų niekada neturėjo jas atitinkančių įspūdžių, o daugelio mūsų sudėtinių įspūdžių niekada tiksliai nenukopijuoja idėjos. Galiu sau įsivaizduoti tokį miestą, kaip Naujoji Jeruzalė, kurio šaligatviai iš aukso, o sienos iš rubinų, nors niekada tokio nebuvau matęs. Esu matęs Paryžių, tačiau ar tvirtinsiu galįs susikurti šio miesto idėją, tobulai atvaizduojančią visas jo gatves ir namus teisingomis ir tiksliomis proporcijomis?
Taigi aš suprantu, kad nors apskritai mūsų sudėtiniai įspūdžiai ir idėjos yra nepaprastai panašūs, vis dėlto taisyklė, kad jie yra tikslios vieni kitų kopijos, nėra visuotinai teisinga. Dabar pažvelkime, kaip yra su mūsų paprastais suvokimais. Atlikęs pačius tiksliausius, kokius tik sugebu, tyrimus, drįstu teigti, kad čia taisyklė galioja be jokių išimčių ir kiekviena paprasta idėja turi paprastą į save panašų įspūdį, o kiekvienas paprastas įspūdis — atitinkamą idėją. Ši raudonos spalvos idėja, kurią mes susikuriame tamsoje, ir tas įspūdis, kuris patenka per mūsų akis saulės šviesoje, skiriasi tik laipsniu, bet ne prigimtimi. Kad taip yra su visais paprastais mūsų įspūdžiais ir idėjomis, neįmanoma įrodyti atskirai išvardijant juos visus. Kiekvienas pats gali tuo įsitikinti mintimis peržvelgęs jų tiek, kiek pageidauja. Tačiau jei kas nors mėgintų paneigti šį visuotinį panašumą, nežinau kito būdo jam įtikinti, tik paprašyti pateikti paprastą įspūdį, neturintį atitinkamos idėjos, arba paprastą idėją, neturinčią atitinkamo įspūdžio. Jeigu jis neatsako į šį iššūkį, o to padaryti jis tikrai negali, iš jo tylėjimo ir savo pačių stebėjimų galime daryti savo išvadą.
Tad įsitikinome, kad visos paprastos idėjos ir įspūdžiai yra panašūs vieni į kitus, o iš jų susidaro sudėtiniai, todėl galime apskritai teigti, jog ir šių dviejų rūšių suvokiniai yra visiškai atitinkami. Atskleidus šį santykį, nereikalaujantį tolesnio tyrinėjimo, man rūpi nustatyti kai kurias kitas jų kokybes. Aptarkime juos jų egzistavimo požiūriu, ir kurie — įspūdžiai ar idėjos — yra priežastys, o kurie padariniai.
Išsamus šio klausimo tyrinėjimas yra šio traktato tema, todėl čia pasitenkinsime nustatę vieną bendrą teiginį, kad visos mūsų paprastos idėjos pirmiausia kyla iš paprastų įspūdžių, kurie jas atitinka ir kuriuos jos tiksliai atvaizduoja.
Ieškodamas reiškinių šiam teiginiui patvirtinti, randu jų tik dvi rūšis, tačiau abiejų rūšių reiškiniai yra akivaizdūs, jų gausu ir jie įtikinami. Pirmiausia iš naujo apžvelgęs įsitikinu tuo, ką jau patvirtinau, — kad kiekvieną paprastą įspūdį lydi atitinkama idėja, o kiekvieną paprastą idėją — atitinkamas įspūdis. Iš pastovios panašių suvokinių sąsajos aš nedelsdamas padarau išvadą, kad tarp atitinkamų mūsų įspūdžių ir idėjų yra stipri jungtis ir kad vienų egzistavimas turi didelę įtaką antrųjų egzistavimui. Ši pastovi sąsaja, pasikartojanti šitokioje begalinėje daugybėje pavyzdžių, niekaip negali būti atsitiktinė ir aiškiai įrodo įspūdžių priklausymą nuo idėjų arba idėjų nuo įspūdžių. Kad sužinočiau, kuris iš jųdviejų yra priklausomas, aš svarstau, kuris iš jų pasireiškia pirma, ir iš pastovaus patyrimo įsitikinu, kad paprasti įspūdžiai visada yra pirmesni už juos atitinkančias idėjas ir kad jie niekada nepasireiškia priešinga tvarka. Norėdamas pateikti vaikui purpurinės arba oranžinės spalvos, saldumo ar kartumo idėją, aš supažindinu jį su objektais arba, kitaip tariant, perteikiu jam šiuos įspūdžius ir nesielgiu absurdiškai, nesistengiu sukurti įspūdžių žadindamas idėjas. Pasireikšdamos mūsų idėjos nesukuria jas atitinkančių įspūdžių, ir mes negalime suvokti jokios spalvos ar justi pojūčio, vien mąstydami apie juos. Kita vertus, mes įsitikiname, kad bet kurį proto ar kūno įspūdį nuolat lydi idėja, kuri yra į jį panaši ir skiriasi tik jėgos ir gyvumo laipsniu. Panašių mūsų suvokinių pastovi sąsaja yra įtikinamas įrodymas, kad vieni yra kitų priežastis, o įspūdžių pirmumas yra toks pats įtikinamas įrodymas, kad mūsų įspūdžiai yra mūsų idėjų priežastis, o ne mūsų idėjos — mūsų įspūdžių.
Kad tą patvirtinčiau, pasvarstysiu kitą paprastą ir įtikinamą reiškinį: jei dėl kokio nors nelaimingo atsitikimo sutrinka gebėjimų, dėl kurių atsiranda įspūdžiai, operacijos, jei gimstama aklu arba kurčiu, netenkama ne tik įspūdžių, bet ir juos atitinkančių idėjų, todėl protui niekada nepasireiškia nė menkiausių abiejų jų pėdsakų. Tai teisinga ne tik kai juslių organai yra negrįžtamai sužaloti, bet ir tada, kai jie niekada nebuvo panaudoti konkrečiam įspūdžiui sukurti. Mes negalime susikurti teisingos ananaso skonio idėjos, niekada iš tikrųjų jo neragavę.
Beje, yra vienas prieštaraujantis reiškinys, galintis įrodyti, jog nėra absoliučiai neįmanoma, kad idėjos būtų pirmesnės už jas atitinkančius įspūdžius. Manau, lengvai sutiksime, kad kai kurios skirtingų spalvų, patenkančių per akis, arba garsų, kuriuos perteikia klausa, idėjos iš tiesų skiriasi, nors kartu yra panašios. Na, jei tai teisinga kalbant apie skirtingas spalvas, turi būti ne mažiau teisinga ir kalbant apie skirtingus tos pačios spalvos atspalvius — kiekvienas jų sukuria skirtingą idėją, nepriklausomą nuo kitų. Mat jeigu tai neigtume, būtų galima laipsniškai keičiant atspalvius, nuo vienos spalvos nepastebimai pereiti prie kitos, labiausiai nuo jos nutolusios, ir jeigu nesutiksite, kad visi tarpiniai atspalviai yra skirtingi, tai negalėsite nekalbėdami absurdų paneigti, kad kraštutinumai yra tapatūs. Dabar įsivaizduokime žmogų, kuris trisdešimt metų labai gerai matė ir puikiai pažįsta visų rūšių spalvas, išskyrus, pavyzdžiui, vieną konkretų mėlynos spalvos atspalvį, su kuriuo jam niekada nebuvo lemta susidurti. Parodykite jam visus skirtingus šios spalvos atspalvius, išskyrus tą vienintelį, laipsniškai pereidami nuo tamsiausio prie šviesiausio; aišku, kad jis pastebės spragą ten, kur trūksta šio atspalvio, ir pajus, kad toje vietoje tarp gretimų spalvų nuotolis yra didesnis negu kitur. Dabar klausiu, ar gali šis žmogus savo paties vaizduote užtaisyti šią spragą ir susikurti šio konkretaus atspalvio idėją, nors juslės niekada jam jo nepateikė? Esu tikras, jog tik nedaugelis bus tos nuomonės, kad jis negali to padaryti, ir tai gali tapti įrodymu, kad paprastos idėjos ne visuomet kyla iš jas atitinkančių įspūdžių, nors šis pavyzdys yra toks neįprastas ir išimtinis, jog vargu ar vertas mūsų dėmesio ir nenusipelno, kad dėl jo vieno pakeistume mūsų bendrą maksimą.
Tačiau greta šios išimties, ko gera, pravartu pažymėti, kad įspūdžių pirmumo idėjų atžvilgiu principas turi būti suprantamas kaip turintis dar vieną apribojimą, t. y. mūsų idėjos yra mūsų įspūdžių vaizdiniai, todėl galime formuoti antrines idėjas, kurios bus pirminių vaizdiniai, kaip aiškėja iš paties šio samprotavimo apie jas. Tiesą sakant, tai ne tiek taisyklės išimtis, kiek jos paaiškinimas. Idėjos sukuria savo pačių vaizdinius naujose idėjose; tačiau kadangi manoma, jog pirminės idėjos kyla iš įspūdžių, tai vis dėlto tebėra teisinga, kad visos paprastos mūsų idėjos tiesiogiai ar netiesiogiai kyla iš jas atitinkančių įspūdžių.
Tad tai yra pirmasis mano nustatytas mokslo apie žmogaus prigimtį principas; ir neturėtume jo niekinti dėl regimo paprastumo. Ta proga pažymėtina, kad aptariamas mūsų įspūdžių ar idėjų pirmumo klausimas atitinka kitą, daug triukšmo sukėlusį kita tema, kai buvo polemizuojama, ar yra kokių nors įgimtų idėjų, ar visos idėjos kyla iš pojūčių ir apmąstymų. Galime pastebėti, jog tam, kad įrodytume, jog tįsumo ir spalvos idėjos nėra įgimtos, filosofai nieko daugiau nedaro, tik įrodinėja, kad jas perteikia mūsų juslės. Įrodinėdami, kad aistros ir troškimo idėjos nėra įgimtos, jie pareiškia, kad mes turime savyje išankstinį šių emocijų patyrimą. Tačiau kruopščiai ištyrę šiuos argumentus pamatysime, kad jie teįrodo, jog pirmesni už idėjas yra kiti, gyvesni suvokiniai, iš kurių jos kyla ir kuriuos atvaizduoja. Tikiuosi, kad taip aiškiai pateiktas klausimas išsklaidys visus su juo susijusius ginčus ir šis principas mūsų samprotavimams taps naudingesnis, negu jis, regis, buvo ligi šiolei.
II SKYRIUS
Dalyko skirstymas
Kadangi, pasirodo, paprasti mūsų įspūdžiai yra pirmesni už juos atitinkančias idėjas, o išimčių labai reta, regis, metodas reikalauja prieš svarstant savo idėjas ištirti savo įspūdžius. Įspūdžius galima skirstyti į dvi rūšis: POJŪČIŲ ir REFLEKSIJOS. Pirmosios rūšies įspūdžiai dėl nežinomų priežasčių iš pradžių atsiranda sieloje. Antrosios rūšies įspūdžiai kyla daugiausiai iš mūsų idėjų, ir tai vyksta šia tvarka. Pirmiausia įspūdis paveikia jusles ir priverčia mus suvokti karštį arba šaltį, troškulį arba alkį, vienokį ar kitokį malonumą arba skausmą. Protas padaro šio įspūdžio kopiją, ji išlieka ir įspūdžiui dingus; ir ją mes vadiname idėja. Ši malonumo arba skausmo idėja, sugrįžusi į sielą, sukuria naujus troškimo ir pasibjaurėjimo, vilties ir baimės įspūdžius, kuriuos iš tiesų galima vadinti refleksijos įspūdžiais, nes jie iš jos kyla. Šie vėl yra kopijuojami atminties ir vaizduotės ir tampa idėjomis, kurios savo ruožtu galbūt sukelia kitus įspūdžius ir idėjas. Taigi refleksijos įspūdžiai yra pirmesni tik už juos atitinkančias idėjas, tačiau paskesni už pojūčius ir iš jų kyla. Tyrinėti mūsų pojūčius dera veikiau anatomams ir gamtininkams, o ne moralės filosofams, todėl čia į tai ir nesigilinsime. O refleksijos įspūdžiai, t. y. aistros, troškimai ir emocijos, labiausiai traukiantys mūsų dėmesį, kyla dažniausiai iš idėjų, tad būtinai teks keisti metodą, iš pirmo žvilgsnio atrodantį labai natūralų, ir tam, kad paaiškintume žmogaus proto prigimtį ir principus, iš pradžių išsamiai paaiškinti idėjas, o paskui pereiti prie įspūdžių. Todėl ir nutariau pradėti čia nuo idėjų.
III SKYRIUS
Apie atminties ir vaizduotės idėjas
Žinome iš patyrimo, kad jei koks nors įspūdis buvo pateiktas protui, jis vėl ten pasireiškia kaip idėja; ir tai gali vykti dviem skirtingais būdais: arba jis savo naujuoju pasireiškimu išlaiko didelę dalį pirminio gyvumo ir yra kažkas tarpinio tarp įspūdžio ir idėjos, arba visiškai praranda tą gyvumą ir yra tobula idėja. Gebėjimas, padedantis mums pakartoti savo įspūdžius pirmuoju būdu, vadinamas ATMINTIMI, antruoju — VAIZDUOTE. Iš pirmo žvilgsnio akivaizdu, kad atminties idėjos yra kur kas gyvesnės ir stipresnės už vaizduotės idėjas ir kad pirmasis gebėjimas piešia savo objektus kur kas ryškesnėmis spalvomis už visas tas, kurias naudoja antrasis. Kai prisimename kokį nors praeities įvykį, jo idėja į protą plūsta su tam tikra jėga; o vaizduotės suvokinys yra silpnas ir blankus, ir protas negali be pastangų išsaugoti jį stabilų ir nekintamą bent kiek ilgesnį laiką. Tad čia yra juntamas skirtumas tarp vienos ir kitos rūšies idėjų. Bet plačiau apie tai kalbėsime toliau.3
Yra ir kitas skirtumas tarp šių abiejų idėjų rūšių, ir ne mažiau akivaizdus: nors nei atminties, nei vaizduotės idėjos, nei gyvos, nei blankios idėjos negali atsirasti prote be pirma pasireiškusių jas atitinkančių įspūdžių, parengusių joms kelią, vis dėlto vaizduotės nevaržo ta pati tvarka ir forma, kuri būdinga pirminiams įspūdžiams, o atmintis šiuo atžvilgiu yra tam tikra prasme suvaržyta ir neturi galimybių ką nors keisti.
Akivaizdu, kad atmintis išsaugo pradinę jai pateiktų objektų formą ir jei nuo tos formos nutolstame prisimindami ką nors, tai įvyksta dėl kokio nors šio gebėjimo trūkumo arba netobulumo. Istorikas, ko gera, gali, kad patogiau būtų pasakoti, pirma paminėti įvykį, kuris iš tiesų įvyko po kito, tačiau paskui, jei yra tikslus, jis įspėja apie sukeitimą; tokiu būdu jis grąžina idėją į reikiamą vietą. Taip yra ir su mūsų prisiminimais apie vietas ir žmones, kuriuos pažinojome seniau. Pagrindinė atminties užduotis yra išsaugoti ne paprastas idėjas, bet jų tvarką ir vietą. Trumpai tariant, šį principą patvirtina tokia daugybė įprastų ir žinomų reiškinių, kad galime nesivarginti toliau jį įrodinėdami.
Toks pats akivaizdus ir antrasis mūsų principas apie vaizduotės laisvę perkelti ir pakeisti savo idėjas. Prasimanymai, kurių pasitaiko poemose ir riterių romanuose, visai neleidžia tuo abejoti. Gamta čia visiškai iškreipta ir kalbama tik apie sparnuotus žirgus, ugnį spjaudančius slibinus ir milžiniškas pabaisas. Ir ši fantazijos laisvė nepasirodys keista, jei prisiminsime, kad visos mūsų idėjos yra nukopijuotos nuo mūsų įspūdžių ir kad nėra nė vieno visai neatskiriamų įspūdžių dvejeto. Nereikia nė sakyti, kad tai yra akivaizdi idėjų skirstymo į paprastas ir sudėtines pasekmė. Kai tik vaizduotė suvokia skirtumą tarp idėjų, ji lengvai gali jas atskirti.
IV SKYRIUS
Apie idėjų jungtis, arba asociacijas
Visas paprastas idėjas vaizduotė gali atskirti ir vėl sujungti kokia tik nori forma, tad nieko nebūtų labiau nesuprantama už šio gebėjimo operacijas, jeigu jis nesivadovautų tam tikrais visuotiniais principais, visur ir visada tam tikru mastu suteikiančiais jam vienodumo. Jeigu idėjos būtų visiškai laisvos ir nesujungtos, jas jungtų vien atsitiktinumas; ir be jų tarpusavio jungiamojo ryšio, be tam tikros asocijuojančios kokybės, dėl kurios viena idėja natūraliai pateikia kitą, toms pačioms paprastoms idėjoms būtų neįmanoma tvarkingai jungtis į sudėtines (kaip paprastai esti). Šis idėjų tarpusavio vienijimosi principas neturėtų būti laikomas neatskiriama jungtimi, nes ją jau atmetėme, kaip nebūdingą vaizduotei. Ir neturėtume daryti išvados, kad be jo protas negalėtų sujungti dviejų idėjų, nes nieko nėra laisvesnio už šį gebėjimą; tik mes linkę laikyti jį švelnia jėga, paprastai vyraujančia, ir, be kita ko, kaip tik dėl jo įvairios kalbos taip artimai atitinka viena kitą; prigimtis tarsi nurodo kiekvienai tas paprastas idėjas, kurioms labiausiai tinka jungtis į sudėtines. Kokybės, iš kurių atsiranda šios asociacijos ir kurios šitaip perkelia protą nuo vienos idėjos prie kitos, yra trys, t. y. PANAŠUMAS, GRETIMUMAS laike ar erdvėje bei PRIEŽASTIS ir PADARINYS.
Manau, tikrai nebūtina įrodinėti, jog šios kokybės sukuria idėjų asociaciją ir kad pasireiškus vienai idėjai natūraliai pateikia kitą. Aišku, kad mums mąstant ir nuolat plėtojantis mūsų idėjoms vaizduotė nesunkiai pereina nuo vienos idėjos prie bet kurios kitos, panašios į ją, ir kad vien ši kokybė fantazijai yra užtenkamas ryšys ir asociacija. Akivaizdu ir tai, kad jei šios juslės, keisdamos savo objektus, priverstos keisti juos nuosekliai ir rinktis esančius greta vienas kito, tai ir vaizduotė dėl ilgalaikio įpročio turi išsiugdyti tokį patį mąstymo būdą ir eiti nuo vienos erdvės ir laiko dalies prie kitos įsivaizduodama savo objektus. O dėl ryšio, kurį sukuria priežasties ir padarinio santykis, tai jį nuodugniai ištirti toliau dar turėsime progą, todėl dabar prie jo nesustosime. Gana pažymėti, kad nėra santykio, kuris sukurtų fantazijoje tvirtesnę jungtį ir priverstų vieną idėją lengviau atgaminti kitą, nei tai padaro tarp idėjų objektų egzistuojantis priežasties ir padarinio santykis.
Kad suprastume visą šių santykių mastą, turime atsižvelgti į tai, kad vaizduotėje du objektai sujungiami ne tik tada, kai vienas iš jų tiesiogiai panašus į kitą, gretimą jam arba yra kito priežastis, bet ir tada, kai tarp jų įsiterpęs trečias objektas, susietas su jais abiem vienu iš šių santykių. Šis santykis gali tęstis labai toli, nors kartu mes galime pastebėti, kad kaskart nutolstant labai susilpnėja santykis. Ketvirtos eilės pusbrolius jungia priežastingumas, jei man bus leista pavartoti šį terminą, tačiau ne taip artimai, kaip brolius, ir kur kas silpniau kaip vaiką ir tėvą. Apskritai galima pastebėti, kad visi kraujo ryšiai paremti priežastimi ir padariniu ir yra laikomi artimais arba tolimais, atsižvelgiant į asmenis jungiančių priežasčių skaičių.
Iš trijų jau minėtų santykių priežastingumas yra plačiausias. Du objektus galima laikyti siejamais šio santykio ne tik tuomet, kai vienas yra antro egzistavimo priežastis, bet ir tuomet, kai vienas yra kokių nors antrojo veiksmų arba judesių priežastis. Mat šis veiksmas arba judesys yra ne kas kita, tik pats kuriuo nors aspektu nagrinėjamas objektas, ir kadangi objektas išlieka toks pats visomis savo skirtingomis aplinkybėmis, lengva suprasti, kaip ši objektų įtaka vieno kitam sujungia juos vaizduotėje.
Galime eiti dar toliau ir pažymėti, kad du objektus jungia priežasties ir padarinio santykis ne tik tada, kai vienas sukelia kito judesį ar kurį nors veiksmą, bet ir tada, kai turi galią jį sukurti. O tai, kaip galime pastebėti, ir yra visų intereso ir pareigos santykių, kuriais žmonės veikia vieni kitus visuomenėje ir kurie saisto juos valdymo ir pavaldumo saitais, šaltinis. Šeimininkas yra tas, kuris dėl savo padėties, atsiradusios dėl jėgos ar susitarimo, turi galią nukreipti tam tikromis aplinkybėmis kito, kurį vadiname tarnu, veiksmus. Teisėjas yra tas, kuris visose ginčytinose bylose savo nuožiūra gali patvirtinti bet kurio daikto valdymo arba nuosavybės teisę bet kuriam visuomenės nariui. Jei asmuo turi tam tikrą galią, jam tereikia pareikšti valią, kad paverstų ją veiksmu, ir tai visais atvejais laikoma galimu, o dažnai ir tikėtinu dalyku, ypač kalbant apie autoritetą, kai pavaldinio paklusnumas teikia malonumą ir pranašumą viršesniam.
Tokie tad yra paprastų mūsų idėjų jungimosi, arba tarpusavio sąryšio, principai; vaizduotėje jiems tenka neperskiriamos jungties, jungiančios idėjas mūsų atmintyje, užduotis. Tai tarsi tam tikros rūšies TRAUKA, kaip paaiškės, dvasiniame pasaulyje turinti tokį patį nepaprastą poveikį, kaip ir gamtos, ir pasireiškianti daugeliu įvairiausių formų. Jos poveikis regimas visur; tačiau jos priežastys dažniausiai yra nežinomos ir jas reikėtų sieti su pradinėmis žmogaus prigimties kokybėmis, kurių aiškinti aš nesiimu. Iš tikro filosofo nereikalaujama nieko daugiau, tik susilaikyti nuo nesuvaldomo troškimo ieškoti priežasčių ir, suformulavus kokią nors doktriną, remiantis užtenkamu bandymų skaičiumi, patenkintam nurimti, jeigu jis mato, kad tolesni tyrinėjimai vestų prie miglotų ir neaiškių spekuliacijų. Tuomet jo tyrimai kur kas geriau tiktų jo principo padariniams, o ne priežastims aiškinti.
Iš visų šio idėjų jungimosi, arba asociacijos, padarinių nėra nė vieno nuostabesnio už sudėtines idėjas, kurios yra įprasti mūsų mąstymo bei samprotavimo objektai ir dažniausiai kyla iš kokio nors paprastų mūsų idėjų jungimosi principo. Šias sudėtines idėjas galima suskirstyti į santykius, modusus ir substancijas. Trumpai kiekvieną jų iš eilės patyrinėsime ir pateiksime keletą samprotavimų apie mūsų bendras ir konkrečias idėjas, ir tuo baigsime aptariamą temą, kurią galima laikyti šios filosofijos pagrindu.
V SKYRIUS
Apie santykius
Žodis SANTYKIS paprastai vartojamas dviem gana skirtingomis prasmėmis. Arba įvardijama vaizduotės kokybė, sujungianti dvi idėjas, iš kurių viena natūraliai sukelia kitą, kaip jau minėta; arba įvardijama ta ypatinga aplinkybė, kuriai esant, net jei fantazija yra laisvai sujungusi dvi idėjas, mes galime manyti, kad reikia jas palyginti. Kasdienėje kalboje žodį „santykis“ visada vartojame pirmąja prasme ir tik filosofijoje jo reikšmė išplečiama ir apima konkretų palyginimo dalyką be jungimosi principo. Tad atstumą filosofai pripažins tikru santykiu, nes jo idėją gauname lygindami objektus. Tačiau įprastai sakome, kad niekas negali būti labiau nutolę vienas nuo kito už tokius ir tokius daiktus, niekas negali turėti silpnesnio santykio už juos, tarsi atstumas ir santykis būtų nesuderinami.
Užduotis išvardyti visas objektus palyginti leidžiančias kokybes, dėl kurių atsiranda filosofinio santykio idėjos, tikriausiai gali pasirodyti nepabaigiama. Vis dėlto stropiai ištyrę įsitikinsime, kad jos nesunkiai susiskaido į septynias pagrindines rūšis, kurias galima laikyti visų filosofinių santykių šaltiniais.
(1) Pirmoji yra panašumas. Tai santykis, be kurio neįmanomi jokie filosofiniai santykiai, nes be tam tikro panašumo laipsnio negalima palyginti nė vieno objekto. Tačiau nors panašumas yra būtinas visiems filosofiniams santykiams, tai nereiškia, kad jis visada sukuria idėjų jungtį arba asociaciją. Kai kokybė tampa labai apibendrinta ir esti bendra didelei daugumai atskirų objektų, ji neveda proto nė prie vieno iš jų tiesiogiai ir, iš karto suteikusi tokį didelį pasirinkimą, neleidžia vaizduotei sustoti prie kokio nors vieno objekto.
(2) Tapatumą galima laikyti antrąja santykių rūšimi. Šį santykį aš čia suprantu kaip griežčiausia prasme taikomą pastoviems ir nekintamiems objektams, netyrinėdamas asmeninės tapatybės prigimties ir pagrindų; jai vietos bus skirta toliau. Tapatumas yra pats visuotiniausias iš visų santykių, jis bendras visoms būtims, kurių egzistencija turi kokią nors trukmę.
(3) Po tapatumo visuotiniausi ir plačiausiai apimantys yra erdvės ir laiko santykiai; jie yra begalinio skaičiaus palyginimų, tokių kaip nuotolis, gretimumas, viršus, apačia, prieš, po ir t.t., šaltinis.
(4) Visus tuos objektus, kuriems būdinga kiekybė, arba skaičius, galima palyginti šiuo aspektu; tai yra dar vienas labai vaisingas santykių šaltinis.
(5) Kai bet kurie du objektai turi tokią pačią bendrą kokybę, esami šios kokybės laipsniai sukuria penktą santykių rūšį. Tad iš dviejų objektų, kurie abu yra sunkūs, vienas gali būti sunkesnis arba lengvesnis už kitą. Dvi tos pačios spalvos gali būti skirtingų atspalvių, leidžiančių jas palyginti.
(6) Priešingumo santykis iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti išimtimi taisyklės, kad nė vienas bet kurios rūšies santykis neįmanomas be tam tikro panašumo laipsnio. Tačiau nepamirškime, kad jokios dvi idėjos nėra savaime priešingos, išskyrus buvimo ir nebuvimo idėjas, kurios yra aiškiai panašios, nes abi apima objekto idėją, nors antroji ir šalina objektą iš visų vietų ir laiko, kur tikimasi, kad jo nėra.
(7) Kad visi kiti objektai, kaip ugnis ir vanduo, karštis ir šaltis, yra priešingi, sužinome tik iš patyrimo ir iš jų priežasčių ar padarinių priešingumo; šis priežasties ir padarinio santykis yra septintasis filosofinis santykis, be to, tai natūralus santykis. Šio santykio apimamą panašumą paaiškinsime toliau.
Būtų natūralu tikėtis, kad prie kitų santykių pridėsiu ir skirtumą. Tačiau pastarąjį aš laikau labiau santykio neigimu, o ne tikru ar pozityviu dalyku. Skirtumas yra dviejų rūšių: arba priešinimas tapatumui, arba panašumui. Pirmasis vadinamas skaičiaus skirtumu, antrasis — rūšies skirtumu.
VI SKYRIUS
Apie modusus ir substancijas
Būsiu priverstas paklausti tų filosofų, kurie taip dažnai savo samprotavimuose remiasi substancijos ir akcidencijos skirtumu, ir įsivaizduoja, kad turime aiškią kiekvienos jų idėją: ar substancijos idėja atsiranda iš pojūčio ar iš refleksijos įspūdžių? Jeigu ją mums perteikia mūsų juslės, aš klausiu: kuri iš jų ir kaip? Jeigu ją suvokia akys, tai turi būti spalva, jei ausys — garsas, jei gomurys — skonis; tas pats pasakytina ir apie kitas jusles. Tačiau tikiu, jog niekas neims tvirtinti, kad substancija yra spalva arba garsas, arba skonis. Tad substancijos idėja, jeigu ji tikrai egzistuoja, turi atsirasti iš refleksijos įspūdžio. Tačiau refleksijos įspūdžiai skaidosi į mūsų aistras ir emocijas, iš kurių nė viena negali atvaizduoti substancijos. Taigi neturime kitokios substancijos idėjos, išskyrus atskirų kokybių rinkinio idėją, ir nėra jokios kitokios jos reikšmės, kai kalbame ar mąstome apie ją.
Substancijos, taip pat kaip ir moduso, idėja yra ne kas kita, tik paprastų idėjų, kurias sujungia vaizduotė, rinkinys; jam skirtas konkretus pavadinimas, todėl galime jį prisiminti ar kitiems priminti. Tačiau skirtumas tarp šių dviejų idėjų yra tas, kad konkrečios kokybės, kurios sukuria substanciją, paprastai yra priskiriamos nežinomam kažkam, kuriam manomai jos būdingos; arba stengiantis išvengti šio pramano, bent jau tikimasi, kad jos yra neatskiriamai susijusios gretimumo ir priežastingumo santykiais. Viso to padarinys tas, jog kad ir kokią atskleistume naują paprastą kokybę, turinčią tokią pačią jungtį kaip ir kitos, bematant priskirtume ją prie pastarųjų, net jei ji ir nepriklausė pradinei šios substancijos sąvokai. Todėl iš pradžių mūsų aukso idėja gali būti geltona spalva, svoris, kalumas ir lydumas, tačiau nustatę, jog auksas tirpsta aqua regia, mes prijungiame šią kokybę prie kitų, ir manome, kad ji priklauso substancijai, tarsi jos idėja iš pat pradžių buvo sudėtinės idėjos dalis. Jungimosi principas, laikomas pagrindine sudėtinės idėjos dalimi, leidžia prisidėti prie jos bet kuriai ilgainiui atsiradusiai kokybei, ir apima ją lygiai taip pat kaip ir tas, kurios pasireiškė pirma.
Kad taip negali būti su modusais, tampa akivaizdu apsvarsčius jų prigimtį. Paprastos idėjos, iš kurių sudaryti modusai, arba atvaizduoja kokybes, kurios nėra gretimumo ir priežastingumo sujungtos, bet yra pasklidusios skirtinguose daiktuose; arba, jeigu jos visos sujungtos kartu, jungimosi principas nelaikomas sudėtinės idėjos pagrindu. Šokio idėja yra pirmosios rūšies modusų pavyzdys, grožio idėja — antrosios. Tad aišku, kodėl šios sudėtinės idėjos negali priimti jokių naujų idėjų, nepakeitusios moduso skiriamojo pavadinimo.
VII SKYRIUS
Apie abstrakčias idėjas
Tikrai esminis klausimas buvo iškeltas apie abstrakčias, arba bendras, idėjas: ar jos yra bendros, ar konkrečios proto turimoje jų sampratoje. Vienas4 didis filosofas bandė užginčyti įprastą nuomonę šiuo klausimu ir tvirtino, kad visos bendros idėjos yra ne kas kita, o konkrečios, susietos su atitinkamu terminu, suteikiančiu joms platesnę reikšmę; o prireikus jas priverčia prisiminti kitos individualios, į jas panašios. Vertinu tai kaip didžiausią ir vertingiausią pastarųjų metų mokslų atradimą, todėl pasistengsiu jį čia patvirtinti keliais argumentais, kurie, tikiuosi, padarys galą visoms abejonėms.
Akivaizdu, kad kurdami daugumą, jei ne visas, bendras savo idėjas mes abstrahuojamės nuo visų konkrečių kiekybės ir kokybės laipsnių ir kad objektas nesiliauja priklausęs kuriai nors konkrečiai rūšiai dėl kiekvieno nedidelio tįsumo, trukmės ar kitų savybių pasikeitimo. Tad galima manyti, kad čia yra paprasta dilema, sprendžiant apie abstrakčių idėjų, suteikusių filosofams tiek spekuliacijų, prigimtį. Abstrakti žmogaus idėja atvaizduoja visų dydžių ir visų kokybių žmones; o tai laikoma neįmanoma, nebent ji atvaizduotų visus galimus dydžius ir visą galimą kiekį iš karto arba neatvaizduotų nė vieno konkretaus. Nutarus, kad absurdiška ginti pirmąjį teiginį, numatantį neribotus proto gebėjimus, išvada paprastai buvo daroma antrojo naudai; buvo manoma, kad mūsų abstrakčios idėjos neatvaizduoja jokio konkretaus kiekybės arba kokybės laipsnio. Kad tokia išvada klaidinga, aš pasistengsiu parodyti, pirma, įrodydamas, jog visiškai neįmanoma įsivaizduoti kokios nors kiekybės ar kokybės, nesusikūrus tikslios jų laipsnių sampratos; antra, parodydamas, kad nors proto galimybės ir nėra begalinės, mes vis dėlto sugebame iš karto susikurti visų galimų kiekybės ir kokybės laipsnių sampratą, bent jau tokią, kuri, kad ir netobula, galėtų tenkinti visus mąstymo ir bendravimo tikslus.
Pradėkime nuo pirmojo teiginio, kad protas negali suformuluoti jokios kiekybės arba kokybės sampratos, nesuformulavęs tikslios jų laipsnių sampratos; tai galime įrodyti šiais trimis argumentais. Pirma, pastebėjome, kad jei kokie nors objektai yra skirtingi, tai jie yra skiriami, o jei kokie nors objektai yra skiriami, tai juos atskiria mintis ir vaizduotė. Dar galime pridurti, kad šie teiginiai vienodai teisingi ir atvirkštine tvarka: jei kurie nors objektai yra atskiriami, tai jie yra skiriami, o visi skiriami objektai yra taip pat ir skirtingi. Mat kaipgi kitaip galėtume atskirti tai, kas neskiriama, arba skirti tai, kas nėra skirtinga? Tad tam, kad sužinotume, ar abstrahavimas apima atskyrimą, mums tereikia apsvarstyti jį šiuo požiūriu ir ištyrinėti, ar visos aplinkybės, nuo kurių mes abstrahuojamės bendromis savo idėjomis, skiriasi ir yra skirtingos nuo tų, kurias laikome esminėmis idėjų dalimis. Tačiau iš pirmo žvilgsnio akivaizdu, kad tikslus linijos ilgis nėra skirtingas ir nesiskiria nuo pačios linijos, kaip ir tikslus kokios nors kokybės laipsnis nuo pačios kokybės. Taigi šių idėjų neįmanoma atskirti labiau, negu jos skiriasi ar yra skirtingos. Vadinasi, jos yra sujungtos viena su kita mūsų supratime, ir protui pasireiškianti bendra linijos idėja, neatsižvelgiant į visas mūsų abstrakcijas ir įmantrumus, turi tikslų kiekybės ir kokybės laipsnį, beje, jai gali tekti atvaizduoti kitas, turinčias skirtingus abiejų laipsnius.
Antra, pripažinta, kad joks objektas negali pasireikšti juslėms, arba, kitais žodžiais tariant, protas negali perimti jokio įspūdžio, jei nėra apibrėžti jo kiekybės ir kokybės laipsniai. Neaiškumas, kuris kartais apima įspūdžius, atsiranda tik dėl jų silpnumo ir nepastovumo, o ne dėl kokio nors proto gebėjimo priimti įspūdžius, kurie iš tikrųjų neturi nei konkretaus laipsnio, nei proporcijų. Tai teiginių prieštaravimas, leidžiantis numanyti netgi patį lėkščiausią prieštaravimą, t. y. kad tas pats daiktas vienu metu gali būti ir nebūti.
Tačiau jeigu visos idėjos atsiranda iš įspūdžių ir yra ne kas kita, tik jų kopijos ir atvaizdai, tai tas, kas teisinga vieniems, turi būti pripažinta teisinga ir kitoms. Įspūdžiai ir idėjos skiriasi tiktai savo stiprumu ir gyvumu. Pateikta išvada neparemta kokiu nors konkrečiu gyvumo laipsniu. Todėl ji negali būti paveikta kokio nors jo pokyčio. Idėja yra silpnesnis įspūdis, o kadangi stiprus įspūdis būtinai turi turėti apibrėžtą kiekybę ir kokybę, tą patį turi turėti ir jo kopija, arba atvaizdas.
Trečia, visuotinai pripažintas filosofijos principas, kad gamtoje visi daiktai yra individualūs, ir visiškas absurdas manyti, kad realiai egzistuoja trikampis, kurio kraštinės ir kampai neturi tikslių matmenų. Tad jeigu tai faktiškai ir iš tikrųjų absurdas, ir jo idėja turi būti absurdas, nes niekas, kieno aiškią ir atskirą idėją mes galime susikurti, nėra absurdiška ir neįmanoma. Tačiau susikurti objekto idėją ir susikurti tiesiog idėją yra vienas ir tas pats, nes idėjos priskyrimas objektui tėra išorinis įvardijimas, kurio ženklų arba požymių pati savaime idėja neturi. Toliau, kadangi neįmanoma susikurti objekto, turinčio kiekybę ir kokybę, bet vis dėlto neturinčio nė vienos iš jų tikslaus laipsnio, idėjos, vadinasi, lygiai taip pat neįmanoma susikurti idėjos, kuri būtų jų abiejų nesuvaržyta ir neapibrėžta. Todėl abstrakčios idėjos pačios savaime yra individualios, tačiau jos gali tapti bendromis savo atvaizdavimu. Protas turi tik konkretaus objekto vaizdinį, nors samprotaudami jį pritaikome kaip visuotinį.
Šitaip pritaikyti idėjas, neatsižvelgiant į jų prigimtį, galime todėl, kad renkame visus galimus jų kiekybės ir kokybės laipsnius netiksliai, kad tiktų gyvenimo tikslams, ir tai yra antrasis teiginys, kurį ketinau paaiškinti. Kai pastebime keleto objektų, su kuriais dažnai susiduriame, panašumą5, visiems jiems pritaikome tą patį pavadinimą, kad ir kokius jų kiekybės ir kokybės laipsnių skirtumus pastebime, kad ir kokie kiti skirtumai tarp jų atsirastų. Kai išsiugdome tokį įprotį, išgirstas pavadinimas atgaivina vieno iš šių objektų idėją ir priverčia vaizduotę suvokti jį ir visas konkrečias jo aplinkybes ir proporcijas. Tačiau tas pats žodis dažnai gali būti taikomas ir kitiems individualiems objektams, kurie daugeliu aspektų skiriasi nuo iš karto prote atsirandančios idėjos; tad šis žodis, negalėdamas atgaivinti visų individualių idėjų, tik paliečia sielą, jei man bus leista taip pasakyti, ir atgaivina įprotį, kurį išsiugdėme jas apžvelgdami. Iš tikrųjų ir faktiškai protas jų neturi, tik turi jas savo galioje; ir mes negalime jų visų atskirai nupiešti vaizduotėje, bet esame pasirengę apžvelgti bet kurią, jei tik gautume užuominą iš esamų ketinimų ar būtinybės. Žodis prikelia individualią idėją kartu su atitinkamu įpročiu; ir šis įprotis atkuria bet kurią kitą individualią idėją, kurios mums galbūt reikia. Tačiau atkurti visų idėjų, kurioms galima taikyti šį pavadinimą, dažniausiai neįmanoma, todėl mes sutrumpiname šį darbą ir svarstome tik dalį jų, ir matome, kad mūsų samprotavimui kyla tik šiek tiek nepatogumų dėl tokio sutrumpinimo.
Tai yra viena ypatingiausių aptariamo dalyko aplinkybių, mat kai tiktai protas sukuria individualią idėją, apie kurią mes samprotaujame, ją lydintis įprotis, atgaivintas bendro, arba abstraktaus, termino, lengvai pasiūlo bet kurią kitą individualią idėją, jei kartais mūsų samprotavimai neatitiktų pirmosios. Tereikia mums paminėti žodį trikampis ir susikurti jį atitinkačio konkretaus lygiakraščio trikampio idėją bei paskui imti tvirtinti, kad visi trys trikampio kampai yra lygūs, ir mus bematant užplūs kitos individualios įvairiakraščio ir lygiašonio trikampio idėjos, kurių iš karto nepastebėjome ir privers suvokti, kad teiginys klaidingas, nors jis ir būtų teisingas pagal mūsų jau suformuluotą idėją. Jeigu protas ne visada, kai reikia, pasiūlo tokias idėjas, taip atsitinka dėl kokio nors jo gebėjimų sutrikimo; tai dažnai tampa klaidingo samprotavimo ir sofistikos šaltiniu. Tačiau dažniausiai taip atsitinka dėl neaiškių ir sudėtingų idėjų. Šiaip jau įprotis esti tobulesnis, ir mes retai padarome panašių klaidų.
Maža to, šis įprotis yra toks tobulas, kad ta pati idėja gali būti prijungta prie keleto skirtingų žodžių ir naudojama skirtingiems samprotavimams, be jokio pavojaus suklysti. Todėl lygiakraščio trikampio vieno colio statmens idėja gali pasitarnauti mums kalbant apie figūrą, apie tiesinę figūrą, apie taisyklingą figūrą, apie trikampį ir apie lygiakraštį trikampį. Tad čia visus šiuos terminus lydi ta pati idėja; tačiau įprasta, kad jie taikomi platesne ar siauresne prasme, todėl sužadina jiems būdingus įpročius ir laiko protą pasirengusį stebėti, kad jokia padaryta išvada neprieštarautų nė vienai idėjai, kurias paprastai jie apima.
Kol šie įpročiai netampa visiškai tobuli, protas gali likti nepatenkintas sukūręs tik vieno individualaus dalyko idėją ir perbėgti per kelis tam, kad geriau suvoktų savo paties žodžiui suteiktą reikšmę bei apimtų rinkinį, kurį ketina įvardyti bendru terminu. Kad įtvirtintume žodžio „figūra“ reikšmę, mes galbūt savo protu svarstome įvairių dydžių ir matmenų apskritimų, kvadratų, lygiagretainių ir trikampių idėjas ir galbūt neapsistojame ties vienu vaizdiniu ar idėja. Kad ir kaip būtų, aišku, kad kurdami individualių objektų idėjas mes visada remiamės kokiu nors bendru terminu, kad mes retai tegalime arba niekada negalime išsemti šių individualių objektų ir kad kiti yra atvaizduojami tik padedant įpročiui, kuris juos primena kaskart, kai reikia. Tokia tad yra mūsų abstrakčių idėjų ir bendrų terminų prigimtis ir taip mes aiškiname minėtą paradoksą, kad kai kurios idėjos yra konkrečios iš prigimties, bet bendros pagal atvaizdavimą. Konkreti idėja tampa bendra, jei prijungiama prie bendro termino, tai yra prie termino, kuris dėl įprastinės sąsajos su daugeliu kitų konkrečių idėjų turi tam tikrą santykį su jomis ir lengvai atgamina jas vaizduotėje.
Vienintelis iš šios temos galintis likti sunkumas susijęs su įpročiu, taip lengvai atgaminančiu kiekvieną mums galimai reikalingą konkrečią idėją, jį sužadina bet koks žodis ar garsas, kuriam paprastai mes ją priskiriame. Tinkamiausias būdas, mano nuomone, įtikinamai paaiškinti šį proto veiksmą yra pateikti kitų analogiškų pavyzdžių ir kitų principų, palengvinančių jo operacijas. Neįmanoma paaiškinti giluminių mūsų dvasinių veiksmų priežasčių. Užteks, jei bent patenkinamai paaiškinsime juos remdamiesi patyrimu ir analogija.
Tad, pirma, aš pastebiu, kad jei paminime kokį nors didelį skaičių, tarkime tūkstantį, protas paprastai neturi adekvačios jo idėjos, tik galią pateikti tokią idėją iš savo adekvačios dešimčių idėjos, pagal kurią šis skaičius suprantamas. Tačiau toks mūsų idėjų netobulumas niekada nejuntamas mūsų samprotavimuose; atrodo, šis pavyzdys, atitinka jau pateiktą visuotinių idėjų pavyzdį.
Antra, turime kelis pavyzdžius įpročių, kuriuos galima atgaivinti vieninteliu žodžiu; tarkime, asmuo, atmintinai mokantis kelis teksto skirsnius arba keletą eilėraščių, kurie jam laikinai iškrito iš atminties, prisimins juos ištisai iš vieno žodžio ar posakio, kuriuo jie prasideda.
Trečia, manau, jog kiekvienas, tyrinėjantis savo samprotaujančio proto padėtį, sutiks su manimi, kad mes nepridedame skirtingų ir išbaigtų idėjų prie kiekvieno savo vartojamo termino ir kalbėdami apie valdžią, bažnyčią, derybas, užvaldymą retai paskleidžiame savo prote visas šių sudėtinių idėjų paprastas idėjas. Tačiau pažymėtina, kad nepaisant minėto netobulumo kalbėdami apie šiuos dalykus mes galime išvengti nesąmonių ir pastebėti bet kokius idėjų prieštaravimus, tarsi apimtume jas visas. Tad užuot pasakę, kad karo metu silpnieji visada turi galimybę derėtis, mes sakysime, kad jie visada turi galimybę nugalėti, išsiugdytas įprotis priskirti idėjoms tam tikrus santykius ir čia seka paskui žodžius ir priverčia mus iš karto pastebėti šio teiginio absurdiškumą; lygiai taip pat viena konkreti idėja gali padėti mums svarstant kitas idėjas, kad ir kaip jos kai kuriais atžvilgiais nuo jos skirtųsi.
Ketvirta, individualūs dalykai surenkami ir pavadinami bendru terminu, atsižvelgiant į juos vieną su kitu siejantį panašumą, todėl šis santykis turi padėti jiems patekti į vaizduotę ir greičiau juos pateikti, jeigu reikia. Iš tiesų, jeigu pasvarstysime įprastą minties pažangą mąstant arba kalbantis, pamatysime, kad yra dėl ko būti patenkintiems. Niekas nėra vertas didesnio pasigėrėjimo už vaizduotės pasirengimą pasiūlyti savo idėjas ir pateikti jas tą pačią akimirką, kai jos esti būtinos ar naudingos. Rinkdama kuriam nors dalykui priklausančias idėjas fantazija bėga nuo vieno visatos galo iki kito. Galima pamanyti, kad visas intelektualus idėjų pasaulis iš karto atsiduria prieš mūsų akis ir kad mums tereikia išsirinkti tas, kurios labiausiai tinka mūsų tikslui. Vis dėlto gali būti pateikiamos tik tos idėjos, kurias minėtu būdu surenka kažkoks magiškas sielos gebėjimas, kuris visada tobuliausias didžiųjų genijų ir visiškai teisingai vadinamas genialumu, tačiau nepaaiškinamas net ir didžiausiomis žmogaus proto pastangomis.
Galbūt šie keturi pamąstymai padės pašalinti visus sunkumus iš mano pasiūlytos abstrakčių idėjų hipotezės, tokios priešingos tai, kuri iki šiol vyravo filosofijoje. Nors, tiesą sakant, labiausiai esu tikras dėl to, ką jau įrodžiau, kad bendrų idėjų neįmanoma paaiškinti įprastu metodu. Žinoma, reikia ieškoti kokios nors naujos sistemos šiam reikalui, o jos, išskyrus mano pateiktą, tikrai nėra. Jeigu idėjos yra iš prigimties konkrečios ir kartu jų skaičius baigtinis, tai tik dėl įpročio jos gali tapti bendromis, kad atvaizduotų ir apimtų begalinį kitų idėjų skaičių.
Prieš baigdamas šią temą aš pasiremsiu tais pačiais principais, kad paaiškinčiau proto skirtį, apie kurią tiek daug kalbama ir kurią taip menkai tesupranta mokyklose. Šios rūšies skirtis yra tarp figūros ir jos kūno, tarp judesio ir judančio kūno. Sunkumai aiškinant šią skirtį kyla iš jau paaiškinto principo, kad visos skirtingos idėjos yra atskiriamos. Iš to išeina, kad jeigu figūra ir kūnas yra skirtingi, tai jų idėjos turi būti ne tik skiriamos, bet ir atskiriamos viena nuo kitos, o jeigu figūra ir kūnas nėra skirtingi, jų idėjos turi būti nei skiriamos, nei atskiriamos. Ką gi tada reiškia proto skirtis, jeigu ji nereiškia nei skirtumo, nei atskyrimo?
Pašalinti šį sunkumą padės jau pateiktas abstrakčių idėjų aiškinimas. Aišku, kad protas niekada net nebūtų svajojęs atskirti figūros nuo jos kūno, nes iš tikrųjų jie nėra nei skiriami, nei skirtingi, nei atskiriami, jeigu nebūtų pastebėjęs, kad netgi tai, kas taip paprasta, gali slėpti daug skirtingų panašumų ir santykių. Kai pamatome balto marmuro rutulį, mes gauname tik baltos spalvos, pasiskirsčiusios tam tikroje formoje, įspūdį ir negalime atskirti ir skirti spalvos nuo formos. Tačiau ilgainiui stebėdami juodo marmuro rutulį ir balto marmuro kubą ir lygindami juos su pirmuoju mūsų objektu mes pastebime du atskirus panašumus ten, kas mums pirma atrodė ir iš tikrųjų yra visiškai neatskiriama. Šiek tiek pasipraktikavę imame skirti figūrą nuo spalvos proto skirties dėka, tai yra mes suvokiame figūrą ir spalvą kartu, nes iš tikrųjų jos yra viena ir neatskiriama, tačiau vis dėlto žvelgiame į jas skirtingais aspektais pagal tuos panašumus, kuriems jos pasiduoda. Kai svarstome vien apie rutulio iš balto marmuro figūrą, realiai mes susikuriame idėją ir figūros, ir spalvos, tačiau patyliukais nukreipiame savo žvilgsnį į jo panašumą į juodo marmuro rutulį. Lygiai taip pat apmąstydami vien jo spalvą, mes nukreipiame savo žvilgsnį į jo panašumą į kubą iš balto marmuro. Taigi mes palydime savo idėjas tam tikra refleksija, kurią mums pateikia įprotis daugiausiai nejuntamai. Asmuo, reikalaujantis, kad mąstytume apie balto marmuro figūrą nemąstydami apie jos spalvą, reikalauja neįmanomo; bet jis turi omenyje, kad mes turėtume mąstyti apie spalvą ir figūrą kartu ir vis dėlto nenukreiptume akių nuo jo panašumo į rutulį iš juodo marmuro arba į bet kurį kitą rutulį, bet kokios spalvos ar substancijos.