ĮVADAS

Manantiems, kad atrado pasauliui ką nors naujo filosofijoje ir moksluose, nieko nėra įprastesnio ir natūralesnio, kaip netiesiogiai įteigti pagyrimus savo sistemai menkinant visas tas, kurios buvo pateiktos iki jų. Ir išties, jei jie tenkintųsi apverkdami neišmanymą, vis dar slegiantį mus svarbiausiais klausimais, galinčiais iškilti žmogaus proto teismui, nedaug atsirastų apie mokslus nusimanančių, negalinčių lengvai jiems pritarti. Teisingai sprendžiančiam ir mokytam žmogui lengva suvokti, kad net ir didžiausią pripažinimą įgijusių ir aukščiausią protavimo tikslumą ir įžvalgumą pasiekusių sistemų pamatai yra silpni. Tikėjimu pagrįsti principai, netvirtai iš jų padarytos išvados, dalių darnos ir visumos akivaizdumo stoka — su tuo nuolat susiduriame pačių iškiliausių filosofų sistemose ir tai, regis, daro gėdą pačiai filosofijai.

Ir nereikia daug žinių pastebėti dabartinės mokslų padėties trūkumams; net ir neišmanėliai už durų iš girdimo triukšmo ir klegesio gali spręsti, kad ne viskas gerai viduje. Nėra nieko, kas netampa ginčų objektu ir dėl ko mokyti vyrai neturėtų priešingų nuomonių. Pats menkiausias klausimas neišvengia ginčų, o dėl paties svarbiausio neįstengiame pateikti jokio aiškaus sprendimo. Ginčų daugėja, tarsi viskas būtų neaišku, ir ginčijamasi taip karštai, tarsi viskas būtų aišku. Per visą šį šurmulį apdovanojamas ne protas, o iškalbingumas; ir nė vienam žmogui nereikia prarasti vilties, kad susilauks beprotiškiausios hipotezės šalininkų, jei gana sumaniai pateiks ją tinkamomis spalvomis. Pergalę laimi ne ietimis ir kardais ginkluoti vyrai, o armijos trimitininkai, būgnininkai ir muzikantai.

Todėl, mano nuomone, kyla ir šis įprastinis prietaras dėl visų rūšių metafizinių samprotavimų netgi žmonėms, laikantiems save mokslo žinovais ir teisingai sprendžiantiems apie bet kurios kitos literatūros šakos vertę. Metafiziniais samprotavimais jie laiko ne kuriuos nors šių konkrečių mokslo šakų samprotavimus, o lik visų rūšių sudėtingus ir šiek tiek dėmesio jiems suprasti reikalaujančius argumentus. Taip dažnai mes veltui įdėdavome tiek darbo į šiuos tyrinėjimus, kad dabar negaišdami atmetame juos ir nusprendžiame, kad jei jau lemta amžinai atsiduoti klaidų ir iliuzijų malonei, tai bent jau jos turi būti natūralios ir įdomios. Ir iš tikrųjų tik ryžtingas skepticizmas ir didelis vangumas gali pateisinti šią antipatiją metafizikai. Mat jei tiesa apskritai yra prieinama žmogaus gebėjimui, ji aiškiai turi būti sunkiai suprantama ir sudėtinga; todėl tikėtis, kad prieisime prie jos be pastangų, jei net didžiausi genijai didžiausiomis pastangomis jos nepasiekė, suprantama, būtų gana pasipūtėliška ir įžūlu. Aš nepretenduoju išdėstyti filosofiją, kuri suteiktų tokį pranašumą, ir manau, kad jei ji būtų pernelyg lengva ir akivaizdi, tai būtų argumentas prieš ją.

Akivaizdu, kad visi mokslai yra daugiau ar mažiau susiję su žmogaus prigimtimi ir kad ir kiek toli kai kurie iš jų, regis, nuo jos pabėga, vis tiek grįžta vienu ar kitu keliu. Net matematika, gamtos filosofija ir prigimtinė religija iš dalies paremtos mokslu apie ŽMOGŲ, nes jos remiasi žmonių pažinimu ir jie apie jas sprendžia pasitelkę savo galias ir gebėjimus. Neįmanoma pasakyti, kokį pokytį ir kokią pažangą mes pasiektume šiuose moksluose, jei būtume visiškai susipažinę su žmogaus proto apimtimi bei jėga ir galėtume paaiškinti savo vartojamų idėjų ir samprotavimo atliekamų operacijų prigimtį. Ir ši pažanga labiau tikėtina prigimtinėje religijoje, nes ji nesitenkina vien mokymu apie aukščiausių galių prigimtį, bet žvelgia toliau, kokios pozicijos jos laikosi mūsų ir mūsų pareigų joms atžvilgiu; vadinasi, mes patys esame ne tik būtybės, kurios protauja, bet ir vienas iš objektų, apie kuriuos protaujama.

Tad jei tokie mokslai, kaip matematika, gamtos filosofija ir prigimtinė religija, šitaip priklauso nuo žmogaus pažinimo, ko galima tikėtis iš kitų mokslų, dar artimiau ir glaudžiau susijusių su žmogaus prigimtimi? Vienintelis logikos tikslas yra paaiškinti mūsų gebėjimo samprotauti principus ir operacijas bei mūsų idėjų prigimtį; moralė ir kriticizmas susijęs su mūsų skoniu ir jausmais; o politika nagrinėja žmones, susijungusius į visuomenę ir priklausomus vienus nuo kitų. Šie keturi mokslai — logika, etika, kriticizmas ir politika — apima beveik viską, kas gali būti nors kiek svarbu mums žinoti arba kas padeda patobulinti ar papuošti žmogaus protą.

Todėl čia tegali būti vienintelė priemonė, leidžianti mums tikėtis sėkmės savo filosofiniuose tyrinėjimuose, — atsisakyti nuobodžių varginamų metodų, kurių iki šiol laikėmės, ir užuot kartkartėmis užiminėjus pasienio pilis ar kaimelius, žygiuoti tiesiai į šių mokslų sostinę arba centrą, į pačią žmogaus prigimtį; kartą tapę jos šeimininkais galėsime ir visur kitur tikėtis lengvos pergalės. Iš šios pozicijos mes galėsime plėsti savo užkariavimus į visus mokslus, kur kas glaudžiau susijusius su žmogaus gyvenimu, o galiausiai, turėdami laiko, galėsime plačiau atskleisti ir tuos, kurie tėra gryno smalsumo objektas. Nėra nė vieno svarbaus klausimo, kurio sprendimo neapimtų mokslas apie žmogų, ir nėra nė vieno, kurį galima būtų bent kiek teisingiau išspręsti, iš pradžių neįsigilinus į šį mokslą. Tad mėgindami paaiškinti žmogaus prigimties principus, iš tikrųjų mes pateikiame užbaigtą mokslų sistemą, pagrįstą beveik visiškai nauju ir vieninteliu tvirtu jų pamatu.

Tačiau jei vienintelis tvirtas kitų mokslų pamatas yra mokslas apie žmogų, tai vienintelis tvirtas pamatas, kurį mes galime suteikti pačiam šiam mokslui, turi būti pagrįstas patyrimu ir stebėjimu. Neturėtų stebinti ta aplinkybė, kad patyrimu pagrįsta filosofija taikoma moralės dalykams praėjus daugiau kaip šimtmečiui po to, kai ji buvo pritaikyta gamtos dalykams; juk mes matome, kad beveik toks pats laiko tarpas skiria šių mokslų atsiradimą ir kad nuo TALIO iki SOKRATO yra beveik toks pats laiko tarpas, kaip ir nuo lordo BACONO iki kitų vėlesnių anglų filosofų1, pradėjusių mokslui apie žmogų dėti naujus pamatus ir tuo patraukusių dėmesį bei sukėlusių publikos smalsumą. Tiesa ir tai, kad kitos tautos gali varžytis su mumis poezijoje, pranokti mus kai kuriuose kituose dailiuosiuose menuose, tačiau proto ir filosofijos pažanga galima tik pakančioje ir laisvoje šalyje.

Ir neturime manyti, kad pastaroji mokslo apie žmogų pažanga bus mažiau garbinga mūsų gimtajai šaliai negu ankstesnė gamtos filosofijos, o veikiau turime manyti, kad ji atneš daugiau šlovės dėl didesnės šio mokslo reikšmės ir būtinybės jį taip reformuoti. Man atrodo akivaizdu, jog dėl to, kad proto esmė mums tiek pat nepažįstama kaip ir išorinio kūno, turėtų būti tiek pat neįmanoma suformuluoti jos galios ir kokybių sampratos be kruopščių ir tikslių tyrimų ir be konkrečių padarinių, kuriuos sukelia skirtingos aplinkybės ir sąlygos, stebėjimo. Ir nors mes turime stengtis paversti visus savo principus kuo labiau visuotiniais, siekdami savo tyrimų išbaigtumo ir aiškindami visus padarinius pačiomis paprasčiausiomis priežastimis ir kuo mažesniu jų skaičiumi, vis dėlto aišku, kad negalime peržengti patyrimo ribų; ir bet kuri hipotezė, pretenduojanti atskleisti pačias pradines žmogaus prigimties kokybes, iš karto turi būti atmesta kaip tuščiagarbė ir paika.

Aš nemanau, kad filosofas, uoliai skirsiantis visą dėmesį pagrindiniams sielos principams paaiškinti, pasirodys tikrai išmanantis kaip tik tą mokslą apie žmogaus prigimtį, kurį pretenduoja paaiškinti, ar gerai žinantis, kas natūraliai tenkina žmogaus protą. Juk nėra nieko aiškiau už tai, kad nusivylimas veikia mus beveik taip pat, kaip ir džiaugsmas, ir kad tereikia mums įsitikinti, jog neįmanoma patenkinti kokio nors troškimo, ir troškimas savaime išnyksta. Pamatę, kad pasiekėme aukščiausias žmogaus proto ribas, mes sėdime patenkinti, nors iš esmės visiškai įsitikiname savo neišmanymu ir suvokiame, kad, išskyrus savo patyrimą, jog mūsų patys bendriausi ir labiausiai ištobulinti principai yra realūs, negalime pateikti jokio kito jų pagrindimo; tokį pagrindimą pateikia ir neišmanėliai, ir tam nereikia jokių tyrimų, kad atskleistume pačius ypatingiausius bei neįprasčiausius reiškinius. Ir to, kad tolesnė žmonijos pažanga neįmanoma, gana skaitytojui patenkinti, tad rašytojas, išpažinęs savo neišmanymą ir dėl savo apdairumo nepadaręs klaidos, kurią primesdami pasauliui savo spėliones ir hipotezes kaip pačius aiškiausius principus daro visi, patiria subtilesnį pasitenkinimą. Jei mokytojas ir mokinys pasiekia šį abipusį pasitenkinimą ir patenkinimą, aš nebežinau, ko dar galima reikalauti iš savo filosofijos.

Tačiau jei tai, kad neįmanoma paaiškinti pagrindinių principų, bus palaikyta mokslo apie žmogų trūkumu, aš rizikuosiu tvirtinti, kad tai bendras visų mokslų ir visų menų, į kuriuos mes įsitraukiame, trūkumas, nesvarbu ar jie plėtojami mokyklose, ar praktikuojami paprasčiausiose amatininkų dirbtuvėse. Nė vienas iš jų negali peržengti patyrimo ribų ar nustatyti kokių nors principų, nepagrįstų jo autoritetu. Moralės filosofija iš tikrųjų turi vieną būdingą trūkumą, kurio nėra gamtos filosofijoje, — kaupdama savo patyrimą ji negali daryti to tikslingai, iš anksto apgalvotai, kad pašalintų kiekvieną galintį kilti konkretų sunkumą. Jei aš nežinau, kaip tam tikromis aplinkybėmis vienas kūnas veikia kitą, man tereikia sudaryti jiems šias aplinkybes ir stebėti, kas iš to išeis. Tačiau jei aš stengčiausi taip pat išsiaiškinti kokią nors moralės filosofijos abejonę pats sau sudaręs tokias sąlygas, kokias nagrinėju, akivaizdu, kad šis apmąstymas ir išankstinis apgalvojimas taip sutrikdytų mano prigimtinių principų operaciją, jog būtų neįmanoma iš šio reiškinio padaryti kokią nors teisingą išvadą. Todėl šiame moksle mes turime rinkti savo patyrimą atsargiai stebėdami žmonių gyvenimą ir žiūrėti, kaip jie veikia įprastinėje gyvenimo tėkmėje, kaip žmonės elgiasi draugijoje, tvarkydami reikalus ar pramogaudami. Apgalvotai sukaupę ir palyginę šio pobūdžio patyrimus, galime tikėtis jais remdamiesi sukurti mokslą, ne mažiau teisingą ir kur kas naudingesnį už bet kurį kitą, susijusį su žmogaus protu.