III DALIS

Apie valią ir tiesiogines aistras

I SKYRIUS

Apie laisvę ir būtinybę

Dabar mes imsimės aiškinti iš gėrio arba blogio, skausmo arba malonumo tiesiogiai kylančias aistras, arba įspūdžius. Šios rūšies yra troškimas ir nenoras, sielvartas ir džiaugsmas, viltis ir baimė.

Iš visų tiesioginių skausmo ir malonumo padarinių pati nuostabiausia yra VALIA; ir nors, tiesą sakant, jos negalima laikyti aistra, vis dėlto, kad juos paaiškintume, būtina išsamiai suprasti jos prigimtį ir savybes, tad mes pasirenkame ją čia savo tyrinėjimo dalyku. Prašyčiau atkreipti dėmesį į tai, kad valia aš laikau ne ką kita, tik vidinį juntamą ir suvokiamą įspūdį, kai sąmoningai sukeliame naują savo kūno judesį arba naują savo proto sąvokinį. Šio įspūdžio, kaip ir jau minėtų puikybės ir nuolankumo, meilės ir neapykantos įspūdžių, neįmanoma apibrėžti ir nėra reikalo smulkiau aprašinėti; todėl mes atsisakysime visų tų apibrėžimų ir aprašymų, nes dėl jų filosofai tik dar labiau supainioja, o ne paaiškina šį klausimą; ir pradėdami šią temą pirmiausia patyrinėsime seniai svarstomą laisvės ir būtinumo klausimą, natūraliai kylantį nagrinėjant valią.

Visuotinai pripažįstama, kad išorinių kūnų operacijos yra būtinos ir kad perduodant jų judėjimą, jų trauka ir tarpusavio sukibimas neturi nė pėdsako abejingumo ar laisvės. Absoliuti lemtis iki tam tikro laipsnio apibrėžia kiekvieno objekto judėjimo kryptį, ir jis negali nukrypti nuo šios tikslios savo judėjimo linijos, kaip negali pavirsti angelu, dvasia ar kokia aukštesne substancija. Todėl materijos veiksmus reikia vertinti kaip būtinų veiksmų pavyzdžius; ir viską, kas šiuo požiūriu turi materialų pagrindą, reikia taip pat pripažinti būtinu. Kad sužinotume, ar visa tai pasakytina ir apie proto veiksmus, mes pradėsime nuo materijos tyrinėjimo ir išnagrinėsime, kuo remiasi jos veiksmų būtinumo idėja ir kodėl mes prieiname prie išvados, kad vienas kūnas arba veiksmas yra neišvengiama kito priežastis.

Mes jau esame pastebėję, kad jokiu atskiru atveju nei mūsų juslėms, nei samprotavimui nepažini jokia galutinė jokių objektų jungtis ir mes niekaip negalime įsiskverbti į kūnų esmę ir sandarą taip giliai, kad suvoktume principą, kuriuo pa

grįsta jų tarpusavio įtaka. Mes atpažįstame tiktai jų pastovią sąjungą; iš šios pastovios sąjungos ir randasi būtinumas. Jeigu objektai vienas su kitu neturėtų šios nekintamos ir dėsningos sąsajos, mes niekada neprieitume prie jokios priežasties ir padarinio idėjos; ir galiausiai net būtinumas, įeinantis į šią idėją, yra ne kas kita, tik mūsų proto nusiteikimas nuo vieno objekto pereiti prie įprastinio jo palydovo ir iš vieno jų egzistavimo daryti išvadą apie kito egzistavimą. Štai ir yra dvi esminėmis laikytinos būtinumo ypatybės, t. y. pastovi sąjunga ir proto išvada; visur, kur jas atskleidžiame, turime pripažinti būtinumą. Materijai nebūdingas joks kitoks, tik iš šių aplinkybių atsirandantis būtinumas, ir jokia kūnų esmės įžvalga neatskleidžia mums jų jungties; tad net jei nebūtų šios įžvalgos, išlikusi jungtis ir išvada niekada jokiu būdu nepašalina būtinumo. Stebint jungtį sukuriama išvada; tad galima manyti, jog tereikia įrodyti, kad yra pastovi proto veiksmų sąjunga tam, kad padarytume išvadą ir nustatytume šių veiksmų būtinumą. Tačiau kad suteikčiau savo samprotavimui daugiau svarumo, aš išnagrinėsiu minėtas ypatybes atskirai ir remdamasis pirmiausia patyrimu įrodysiu, kad mūsų veiksmai turi pastovią sąjungą su mūsų motyvais, būdu ir aplinkybėmis, o paskui aptarsiu iš jos daromas išvadas.

Šiam tikslui užtenka gana bendrai ir paviršutiniškai apžvelgti įprastinius žmogiškus reikalus. Kad ir kokioje šviesoje į juos žvelgtume, jie patvirtina minėtą principą. Net jei atsižvelgsime į žmonijos lyčių, amžiaus, valdymo, padėties, lavinimo metodų skirtumus, visur įžvelgsime taip pat nekintamai ir dėsningai operuojančius prigimtinius principus. Panašios priežastys ir čia sukelia panašių padarinių, kaip ir abipusiai sąveikaujant gamtos elementams ir galioms.

Skirtingi medžiai dėsningai augina skirtingo skonio vaisius, ir šis dėsningumas laikomas išorinių kūnų būtinumo ir priežasčių pavyzdžiu. Bet argi Gvianos arba Šampanės produktai skiriasi dėsningiau negu jausmai, veiksmai ir aistros abiejų lyčių, iš kurių viena skiriasi jėga ir brandumu, o kita švelnumu ir romumu?

Argi mūsų kūno pokyčiai nuo kūdikystės iki senatvės dėsningesni ir tikresni už mūsų proto ir elgesio pokyčius? Ir argi žmogus, kuris tikisi, kad ketverių metų vaikas pakels trijų šimtų svarų svorį, yra juokingesnis už tą, kuris iš to paties amžiaus asmens laukia filosofinio mąstymo arba išmintingo ir gerai apgalvoto veiksmo?

Mes aiškiai turime pripažinti, jog materijos dalelių sukibimą lemia prigimtiniai ir būtinieji principai, kad ir kokių sunkumų mums kiltų juos aiškinant; dėl tos pačios priežasties mes turime pripažinti, kad ir žmonių visuomenė paremta panašiais principais, ir kad pastarasis mūsų samprotavimas yra svaresnis už pirmąjį, nes mes ne tik matome, kad žmonės visada ieško visuomenės, bet ir galime paaiškinti principus, kuriais paremtas šis visuotinis polinkis. Na, argi galime būti tikresni, kad susijungs dvi glotnios marmuro plokštės, negu kad susiporuos du jauni skirtingų lyčių laukiniai? Ar vaikų atsiradimas iš šio susiporavimo yra labiau nekintamas už tėvų rūpinimąsi jų saugumu ir išlikimu? Ir kai tėvų rūpesčiu vaikai sulaukia savarankiško amžiaus, argi nepatogumai, lydintys jų atsiskyrimą, yra tikresni negu jų įžvalgumas dėl šių nepatogumų ir rūpestis išvengti jų per darnią santaiką ir santarvę?

Padienio darbininko oda, poros, raumenys ir nervai skiriasi nuo aukštuomenės žmogaus, lygiai kaip ir jo jausmai, veiksmai ir elgesys. Skirtinga visuomeninė padėtis turi įtakos visai žmonijos organizacijai — išorinei ir vidinei, o skirtinga padėtis būtinai atsiranda, nes yra nekintama dėl žmogaus prigimtinių principų būtinumo ir nekintamumo. Žmonės negali gyventi be visuomenės ir negali vienytis be valdžios. Valdžia įveda nuosavybės skirtį ir nustato skirtingus žmonių rangus. Iš viso to atsiranda gamyba, prekyba, fabrikai, teismo procesai, karai, sąjungos, susivienijimai, kelionės jūromis ir sausuma, miestai, laivynai, uostai ir visi kiti veiksmai bei objektai, kurie suteikia tiek daug įvairovės ir kartu išlaiko tokį žmonių gyvenimo nekintamumą.

Jeigu iš tolimo krašto sugrįžęs keliautojas pasakytų, jog penkiasdešimtajame šiaurės platumos laipsnyje yra matęs klimatą, kur visi vaisiai noksta ir prisirpsta žiemą, o sunyksta vasarą, nors Anglijoje jie auga ir nyksta priešingais metų laikais, jis rastų nedaug patiklių, kurie juo patikėtų. Aš linkęs manyti, kad nedaug pasitikėjimo susilauktų ir keliautojas, pasakojantis mums apie tautą, visiškai tokio paties būdo kaip aprašyta, tarkim, Platono Valstybėje ir, tarkim, Hobbeso Leviatane. Žmonių veiksmuose pasireiškia ta pati gamtos tėkmė kaip ir saulės bei klimato operacijose. Taip pat yra charakterių, būdingų skirtingoms tautoms ir būdingų asmenims, lygiai kaip ir bendrų visai žmonijai. Šių charakterių pažinimas pagrįstas jų atliekamų veiksmų nekintamumo stebėjimu; šis nekintamumas ir yra pati būtinumo esmė.

Aš galiu įsivaizduoti tik vieną būdą, kaip išvengti šio argumento, reikėtų paneigti šį žmonių veiksmų nekintamumą, kuriuo jis pagrįstas. Kol veiksmai turi pastovią sąjungą ir jungtį su veikėjo padėtimi ir būdu, mes iš tikrųjų pripažįstame būtinumą, kad ir kaip žodžiais jį neigtume. Dabar kai kas galbūt atras dingstį šiai dėsningai sąjungai ir jungčiai paneigti. Argi yra kas nors nepastovesnio už žmonių veiksmus? Kas nors nepastovesnio už žmogaus troškimus? Ir koks sutvėrimas ne tik nuo blaivaus samprotavimo, bet ir nuo savo paties charakterio bei nusistatymo labiau nukrypsta? Valandos, net akimirkos gana priversti jį pulti nuo vieno kraštutinumo prie kito ir sugriauti tai, kam sukurti prireikė didžiausių pastangų ir darbo. Būtinumas yra dėsningas ir tikras; žmonių elgesys yra nedėsningas ir netikras. Vadinasi, viena neatsiranda iš kito.

Į tai aš atsakau, kad sprendimai apie žmonių veiksmus turi būti pagrįsti tomis pačiomis maksimomis, kaip ir samprotaujant apie išorinius objektus. Jei kokie nors reiškiniai nuolat ir nekintamai jungiasi tarpusavyje, jie įgauna tokią jungtį vaizduotėje, kad jinai pereina nuo vieno prie kito be jokių dvejonių ir abejonių. Tačiau, be šio tikrumo, yra daugybė žemesnių akivaizdumo ir tikimybės laipsnių, ir koks nors vienas priešingas bandymas visiškai nesugriauna viso mūsų samprotavimo. Protas sugretina priešingus bandymus ir iš aukštesnio atėmęs žemesnį laikosi to tikrumo arba akivaizdumo laipsnio, kuris lieka. Net jei šie priešingi bandymai yra visiškai lygūs, mes nepašaliname priežasties ir būtinumo sampratos, bet padarę prielaidą, kad prieštaravimas paprastai atsiranda operuojant priešingoms ir paslėptoms priežastims, nusprendžiame, kad atsitiktinumą, arba nereikšmingumą, dėl netobulo žinojimo lemia tik mūsų sprendimas, o ne patys daiktai, kurie visada yra lygiai būtini, nors ir pasireiškia nevienodai pastoviai ir tikrai. Jokia sąjunga negali būti pastovesnė ir tikresnė už kai kurių veiksmų su motyvais ir charakteriais; ir jeigu kartais ši sąjunga yra netikra, tai juk šitaip atsitinka ir su kūno operacijomis, ir mes negalime padaryti jokios išvados iš vieno nereikšmingumo, jeigu jis lygiai taip pat neišplaukia iš kito.

Paprastai pripažįstama, kad bepročiai neturi laisvės. Bet jei mes spręstume pagal jų veiksmus, tai jų veiksmai ne tokie dėsningi ir pastovūs negu sveikų žmonių, vadinasi, labiau nutolę nuo būtinumo. Tad mūsų mąstymas šiuo atveju absoliučiai nenuoseklus ir yra natūrali pasekmė šių supainiotų idėjų ir neapibrėžtų terminų, kuriuos mes paprastai vartojame savo samprotavimuose, ypač šia tema.

Dabar mes turime parodyti, kad jei sąjunga tarp motyvų ir veiksmų yra tokia pati pastovi kaip ir tarp prigimtinių operacijų, tad ir jos įtaka supratimui yra tokia pati ir nukreipia mus iš vienų egzistavimo daryti išvadą apie kitų egzistavimą. Jei tai bus teisinga, neliks jokių žinomų aplinkybių, reikalingų materijos veiksmų jungčiai bei kūrimui, kurių nebūtų visose proto operacijose; vadinasi, mes negalime išvengti absurdiškumo, jei priskiriame būtinumą vienai ir nepriskiriame jo kitam.

Nėra tokio filosofo, kurio sprendimai būtų taip susiję su šia fantastiška laisvės sistema, kad jis neatsižvelgtų į moralinio akivaizdumo jėgą ir tiek savo teorijose, tiek praktikoje nesinaudotų ja kaip pagrįstu pamatu. Na, o moralinis akivaizdumas tėra išvada apie žmonių veiksmus, padaryta atsižvelgus į jų motyvus, būdą ir padėtį. Tad kai mes matome popieriuje parašytas kokias nors raides arba skaičius, mes darome išvadą, kad juos parašęs asmuo norėjo patvirtinti tokius faktus, kaip Cezario mirtis, Augusto sėkmė, Nerono žiaurumas; ir prisiminę daugelį kitų to meto liudijimų mes padarome išvadą, kad šie faktai iš tikrųjų kadaise egzistavo ir kad šitokia gausybė žmonių, nesitikėdami jokios naudos, niekada nebūtų susimokę norėdami mus apgauti; ypač todėl, kad toks mėginimas būtų išjuoktas visų jų amžininkų, jei šie faktai būtų pasitvirtinę kaip neseni ir visuotinai žinomi. Toks pat samprotavimo būdas vyrauja politikoje, kare, prekyboje, ūkyje; iš tikrųjų jis taip persmelkia visą žmonių gyvenimą, kad neįmanoma nė vieną akimirką nei veikti, nei egzistuoti juo nesinaudojant. Princas, uždedamas savo pavaldiniams mokesčius, tikisi pastarųjų paklusnumo. Generolas, vadovaujantis kariuomenei, iki tam tikro laipsnio pasikliauja jos drąsa. Pirklys laukia iš savo tarpininko arba superkargo atsidavimo ir sugebėjimų. Žmogus, duodantis nurodymus dėl pietų, neabejoja savo tarnų paklusnumu. Trumpai tariant, niekas mūsų nedomina labiau už mūsų pačių ir kitų žmonių veiksmus, tad didžiąją mūsų samprotavimų dalį sudaro su jais susiję sprendimai. Dabar aš tvirtinu, kad kiekvienas taip samprotaujantis ipso facto tiki, kad valios veiksmai kyla iš būtinumo, o jei tai neigia, tai pats nežino, ką kalba.

Visi tie objektai, iš kurių vieną mes vadiname priežastimi, o kitą — padariniu, apžvelgiant juos pačius, yra tiek pat skirtingi ir atskirti vienas nuo kito, kiek tik bet kurie du gamtos daiktai apskritai gali tokie būti, ir netgi iš kruopščiausios jų apžvalgos mes negalime daryti išvados, kad jei egzistuoja vienas, egzistuoja ir kitas. Tik iš patyrimo ir pastovios jų sąjungos stebėjimo mes galime suformuluoti šią išvadą; ir netgi galiausiai tokia išvada tėra įpročio poveikis vaizduotei. Čia mes neturime tenkintis teiginiu, kad priežasties ir padarinio idėją sukelia nuolat vienas su kitu sujungti objektai, bet turime tvirtinti, kad ji ir šių objektų idėja yra viena ir ta pati idėja ir kad būtinąją jungtį atskleidžia ne mūsų supratimo išvada, o vien proto suvokinys. Tad visur, kur stebime tą pačią sąjungą, ir visur, kur sąjunga taip pat operuoja tikėjimu ir nuomone, mes turime priežasties ir būtinybės idėją, nors galbūt ir vengiame tokių įvardijimų. Visuose mūsų jau pateiktuose pavyzdžiuose matėme, kad vieno kūno judėjimą sukėlė kito kūno judėjimo postūmis. Toliau mūsų protas negali įsiskverbti. Iš šios pastovios sąjungos jis formuluoja priežasties ir padarinio idėją ir dėl jos įtakos jaučia būtinumą. Kadangi tai tas pats nuolatinumas ir ta pati įtaka, kurią vadiname moraliniu akivaizdumu, daugiau aš nieko nebeklausiu. Visa kita gali būti vien žodžių žaismas.

Ir iš tiesų, jei atsižvelgsime į tai, kad gamtos ir moralinis akivaizdumas susilydo vienas su kitu labai lengvai ir kad kartu sudaro tik vieną argumentų grandį, mes nedvejodami pripažinsime, jog jie yra tos pačios prigimties ir kyla iš tų pačių principų. Pinigų nei ryšių neturintis kalinys suvokia, kad jis negali pabėgti ir dėl prižiūrėtojo užsispyrimo, ir dėl jį supančių sienų ir grotų; stengdamasis atgauti laisvę jis veikiau pasirinks kalti akmenį ir geležį negu nepalenkiamą prižiūrėtojo prigimtį. Tas pats kalinys, vedamas į ešafotą, nuspėja, kad tikrai mirs ir iš sargybinių ištikimybės bei atsidavimo, ir iš veikiančio kirvio arba rato. Jo protas bėga per tam tikrą idėjų grandinę: kareiviai neleidžia jam pabėgti; budelio veiksmas; galva atsiskiria nuo kūno; nukraujavimas, konvulsijos ir mirtis. Tai natūralių priežasčių ir valingų veiksmų sujungta grandinė; tačiau protas pereina nuo vienos grandies prie kitos ir nejaučia jų skirtumo; ir dėl būsimo įvykio jis yra toks tikras, lyg būtų priežasčių, sulydytų, kaip maloniai vadiname, fizinio būtinumo, grandine, sujungtas su esamais atminties ir juslių įspūdžiais. Ta pati patiriama sąjunga taip pat veikia ir protą, neatsižvelgiant, ar sujungti objektai yra motyvai, valingi veiksmai ir veiksmai, ar figūros ir judėjimai. Mes galime pakeisti daiktų pavadinimus, bet jų prigimtis ir poveikis supratimui niekada nepasikeis.

Aš drįstu tvirtinti, kad niekas ir niekada nemėgins paneigti šių mano samprotavimų kitaip tik pakeisdamas mano apibrėžimus ir priskirdamas kitokią reikšmę priežasties ir padarinio, ir būtinumo, ir laisvės, ir atsitiktinumo terminams. Pagal mano apibrėžimus, atsitiktinumas sudaro esminę priežastingumo dalį, vadinasi, ir laisvė, jei pašalina būtinumą, pašalina ir priežastis ir taip pat tampa atsitiktinumu. Paprastai manoma, kad atsitiktinumas reiškia prieštaravimą ir kad jis bent jau tiesiogiai prieštarauja patyrimui, tad tokių pačių argumentų visada yra ir dėl laisvės, arba laisvos valios. Jeigu kas nors pakeis apibrėžimus, aš neimsiu su juo ginčytis tol, kol nesužinosiu reikšmių, kurias jis priskiria šiems terminams.

II SKYRIUS

Tos pačios temos tęsinys

Aš manau, mes galime nurodyti tris laisvės doktrinos paplitimo priežastis, kad ir kaip tai gali būti absurdiška viena prasme ir nesuprantama visomis kitomis. Pirma, mes atliekame kokį nors veiksmą; nors mes pripažįstame tam tikrų požiūrių ir motyvų įtaką, vis tiek sunku įtikinti save, kad mus valdė būtinumas ir kad buvo visiškai neįmanoma veikti kitaip; būtinumo idėja, regis, reiškia kažkokią jėgą ir prievartą, ir spaudimą, kurių mes nejaučiame. Retas sugeba atskirti savaimingą laisvę, kaip ji vadinama mokyklose, nuo abejingumo laisvės; tą, kuri priešinga prievartai, nuo tos, kuri reiškia būtinumą ir priežasčių neigimą. Pirmasis įvardijimas yra netgi labiau paplitęs ir jis verčia mus laikytis tik šios rūšies laisvės, tad mūsų mintys daugiausiai krypsta tik prie jos ir beveik visada sumaišo ją su kita.

Antra, netgi abejingumo laisvės klaidingas pojūtis, arba patyrimas, laikomas tikro jos egzistavimo argumentu. Bet kurio materijos ar proto veiksmo būtinumas iš tikrųjų nėra veikėjo, o bet kurios mąstančios ar protingos būtybės, galinčios apgalvoti veiksmą, kokybė, kuri susideda iš jos minčių ryžto suprasti, kad veiksmas egzistuoja dėl pirma einančio objekto; kita vertus, laisvė, arba atsitiktinumas, tėra šio ryžto siekis ir tam tikras laisvumas, kurį mes jaučiame pereidami arba nepereidami nuo objekto idėjos prie veiksmo idėjos. Dabar galime pažymėti, kad nors apmąstydami žmonių veiksmus mes retai jaučiame tokį laisvumą, arba abejingumą, vis dėlto dažnai pasitaiko, kad atlikdami tuos veiksmus mes jaučiame kažką panašaus, o visus susijusius arba panašius objektus labai lengva palaikyti vieną kitu, tad tuo buvo pasinaudota kaip demonstraciniu ar netgi intuityviu žmogaus laisvės įrodymu. Mes jaučiame, kad mūsų veiksmai dažniausiai yra pavaldūs mūsų valiai, ir įsivaizduojame, kad jaučiame, jog pati valia nepavaldi niekam; nes kai tai neigdami mus kursto ją išbandyti, mes jaučiame, kad ji lengvai juda visomis kryptimis ir sukuria savo įvaizdį netgi ten, kur niekada neveikia. Mes įtikiname save, kad šis įvaizdis, arba silpnas judesys, gali virsti ja pačia, nes jei tik tai paneigiama, kitu bandymu mes pastebime, kad gali. Tačiau šios pastangos bergždžios; galime imtis pačių užgaidžiausių ar neįprastų veiksmų, jei vienintelis mūsų troškimo motyvas parodyti savo laisvę, mes niekaip negalime išsilaisvinti iš būtinumo saitų. Mes patys galime įsivaizduoti, kad jaučiame laisvę, tačiau stebėtojas paprastai gali padaryti išvadą apie mūsų poelgius iš mūsų motyvų ir mūsų charakterio, o jei ir negali, tai daro bendrą išvadą, kad galėtų, jeigu jam būtų gerai žinomos visos mūsų padėties ir būdo aplinkybės ir slapčiausios mūsų sandaros ir nusiteikimo paskatos. Tačiau pagal minėtą doktriną tai ir yra būtinumo esmė.

Trečioji priežastis, kodėl laisvės doktrina apskritai pasaulyje suvokiama geriau negu jai prieštaraujančios, yra religija, kuri pernelyg smarkiai domisi šiuo klausimu. Nėra įprastesnio ir kartu smerktinesnio samprotavimo už tokį, kuriuo filosofiniuose ginčuose stengiamasi atmesti kokią nors hipotezę jos pasekmių religijai ir moralei pavojaus dingstimi. Jei kokia nors nuomonė veda mus prie absurdiškumų, ji tikrai klaidinga; tačiau nuomonė tikrai nėra klaidinga dėl to, kad jos pasekmės pavojingos. Tad tokių dalykų reikėtų visiškai vengti, nes jie nepadeda atskleisti tiesos, o tik padeda suniekinti priešininką. Tai tik bendra pastaba, nesitikiu iš jos jokio pranašumo. Jei atvirai, aš pats leidžiuosi į tokios rūšies tyrinėjimus ir rizikuodamas drįstu tvirtinti, kad būtinumo doktrina, kaip aš ją aiškinu, religijai ir moralei ne tik nekenksminga, bet netgi naudinga.

Būtinumą aš apibrėžiu dviem būdais pagal du priežasties, kurios esminė dalis ji yra, apibrėžimus. Aš laikau ją panašių objektų pastovia sąjunga ir sąsaja, arba proto išvada iš vieno apie kitą. Pagal abi šias reikšmes būtinumas, kaip visuotinai, nors ir nebyliai pripažįstama mokyklose, sakyklose, ir kasdieniame gyvenime, priklauso nuo žmogaus valios, ir niekas niekada nesistengė paneigti, kad mes galime daryti išvadas apie žmonių veiksmus ir kad šios išvados pagrįstos panašių veiksmų ir panašių motyvų bei aplinkybių sąjungos patyrimu. Vieninteliai mane ir kitus skiriantys dalykai yra tai, kad jie galbūt atsisako vadinti ją būtinumu. Tačiau tol, kol suprantama prasmė, žodžiai, tikiuosi, pakenkti negali. Arba jie gali tvirtinti, kad materijos operacijose yra dar kažkas. Na, yra taip ar ne, religijai tai neturi reikšmės, nors gamtos filosofijai gali turėti. Galbūt aš klystu tvirtindamas, kad mes neturime jokios kitokios kūno veiksmų jungties idėjos; ir labai džiaugsiuosi, jei gausiu papildomų nuorodų šiuo klausimu; tačiau esu tikras, kad priskiriu proto veiksmams tik tai, kas ir turi būti jiems priskiriama. Todėl geriau, kad niekas neiškreiptų mano žodžių ir tiesiog nesakytų, jog aš ginu žmonių veiksmų būtinumą, ir prilyginu juos bejausmės materijos operacijoms. Aš nepriskiriu valiai to neprotingo būtinumo, kuris, kaip manoma, glūdi materijoje. Bet aš priskiriu materijai tą protingą kokybę, vadinkime ar nevadinkime jos būtinumu, kurią pati griežčiausia ortodoksija pripažįsta arba turės pripažinti priklausant valiai. Tad turimose sistemose aš nieko nekeičiu valios požiūriu, keičiu tik materialių objektų požiūriu.

Negana to, toliau aš tvirtinu, kad šios rūšies būtinumas yra toks svarbus religijai ir moralei, kad be jo absoliučiai sugriūtų abi ir kad bet kokia kita prielaida visiškai panaikina visus įstatymus — ir dieviškuosius, ir žmogiškuosius. Iš tiesų aišku, kad visi žmonių įstatymai pagrįsti skatinimais ir bausmėmis, o pamatiniu principu laikoma tai, kad šie motyvai turi įtakos mūsų protui, nes skatina gerus veiksmus ir užkerta kelią blogiems. Šią įtaką mes galime pavadinti kaip mums patinka, tačiau kadangi ji paprastai yra sujungta su veiksmais, tai sveika nuovoka reikalauja laikyti ją priežastimi ir pavyzdžiu to būtinumo, kurį aš nustačiau.

Šis samprotavimas toks pat svarus ir taikant jį dieviškiesiems įstatymams, jeigu dievybė laikoma įstatymų kūrėja ir manoma, kad ji skiria bausmes ir skatinimus siekdama sukurti paklusnumą. Tačiau aš taip pat tvirtinu, kad net jei ji ir neveikia pagal savo autoritetingas galias, bet yra laikoma tik keršytoja už nusikaltimus atsižvelgiant į jų niekšiškumą ir nepriimtinumą, tai be būtinosios žmogaus veiksmų priežasties ir padarinio jungties ne tik neįmanoma, kad bausmės atitiktų teisybę ir moralinį teisingumą, bet ir apskritai jokiai protaujančiai būtybei neateitų į galvą jų skirti. Pastovus ir visuotinis neapykantos ir pykčio objektas yra asmuo, arba būtybė, apdovanota mąstymu ir sąmone, ir jeigu kokie nors nusikalstami arba neteisėti veiksmai sužadina šią aistrą, tai tik dėl jų santykio su asmeniu arba dėl jungties su juo. Tačiau pagal laisvės, arba atsitiktinumo, doktriną, toks ryšys tampa niekuo, ir už tyčinius bei iš anksto suplanuotus veiksmus žmonės yra atsakingi tik tiek, kiek už visai nenumatytus ir atsitiktinius. Iš pačios savo prigimties veiksmai yra laikini ir nunykstantys, ir jeigu jie kyla ne dėl kokios nors juos padariusio asmens charakteryje ar nusiteikime slypinčios priežasties, tai jie patys jam neprisimeta ir negali nei pridėti jam garbės, jeigu geri, nei nešlovės, jeigu nedori. Pats veiksmas gali būti smerktinas; jis gali prieštarauti visoms moralės ir religijos taisyklėms, tačiau asmuo už jį neatsako; ir jei veiksmas nekyla iš nieko, kas jame yra pastovu bei tvirta ir nepalieka po savęs nieko panašaus, tai neįmanoma, kad asmuo dėl to veiksmo taptų bausmės arba keršto objektu. Tad remiantis šia laisvės hipoteze, pačius baisiausius nusikaltimus padaręs žmogus yra toks pat švarus ir nesuterštas, kaip ir pirmąją savo gimimo akimirką, o jo asmenybė visiškai nesirūpina jo veiksmais; ne ji juos sukelia, tad jų nedorumo negalima laikyti jo ydingumu. Tik pagal būtinumo principus asmuo įgyja nuopelnų arba trūkumų dėl savo veiksmų, kad ir kaip bendra nuomonė lenktų į priešingą pusę.

Tačiau patys žmonės yra tokie nenuoseklūs, kad nors dažnai tvirtina, jog būtinumas visiškai panaikina visus nuopelnus ir trūkumus tiek žmonijos, tiek ir aukščiausių galių, vis dėlto priimdami visus savo su jais susijusius sprendimus ir toliau samprotauja pagal tuos pačius būtinumo principus. Žmonės nekaltinami už blogus veiksmus, padarytus iš nežinojimo arba atsitiktinai, kad ir kokios būtų pasekmės. Kodėl? Ogi todėl, kad šių veiksmų priežastys yra trumpalaikės ir baigiasi kartu su jais. Žmonės mažiau kaltinami už tuos blogus veiksmus, kuriuos padaro skubotai ir neapgalvotai, negu už tuos, kuriuos apmąsto ir apgalvoja. Kodėl? Ogi todėl, kad nors ūmumas yra nuolat prote slypinti priežastis, bet operuoja ji tik retsykiais ir neprisimeta visam mūsų charakteriui. Vėlgi atgaila apvalo nuo bet kokio nusikaltimo, ypač jeigu ją lydi akivaizdus gyvenimo ir elgesio pasikeitimas. Kuo tai paaiškinti? Ogi tuo, kad veiksmai daro asmenį nusikaltėliu tik jei jie yra nusikalstamų proto aistrų arba principų įrodymas; jeigu pasikeitus šiems principams jie nebėra tikri įrodymai, tai jie nustoja būti ir nusikalstami. Tačiau pagal laisvės, arba atsitiktinumo, doktriną, jie niekada ir nebuvo tikri įrodymai, vadinasi, niekada nebuvo ir nusikalstami.

Čia aš kreipiuosi į savo priešininką ir linkiu jam išvaduoti savo sistemą nuo šių pavojingų pasekmių prieš apkaltinant jomis kitas sistemas. O jeigu jis pasirenka šį klausimą spręsti nešališkais argumentais filosofams, o ne deklamacijomis žmonėms, tesugrįžta prie to, kaip įrodžiau, kad laisvė ir atsitiktinumas yra sinonimai; taip pat prie moralinio akivaizdumo prigimties ir prie žmonių veiksmų dėsningumo. Apžvelgęs šiuos samprotavimus aš negaliu abejoti visiška pergale; vadinasi, įrodęs, jog visi valios veiksmai turi konkrečias priežastis, aš imuosi aiškinti, kas yra šios priežastys ir kaip jos veikia.

III SKYRIUS

Apie valios motyvų įtakų

Filosofijoje, ir net kasdieniame gyvenime nieko nėra įprastesnio, kaip kalbėti apie aistros ir protavimo kovą, teikti pirmenybę protavimui ir tvirtinti, kad žmonės dorybingi tik tiek, kiek pasiduoda jo paliepimams. Sakoma, kad kiekviena mąstanti būtybė turi tvarkyti savo veiksmus vadovaudamasi protavimu, o jei koks kitas motyvas arba principas meta iššūkį jos elgesio taisyklėms, ji turi jam priešintis tol, kol visiškai jį užgniauš ar bent jau pritaikys prie šio aukštesniojo principo. Šiuo mąstymo būdu, regis, pagrįsta didžiausia senovės ir modernybės moralės filosofijos dalis, ir ne tik populiarioms deklamacijoms, bet ir metafiziniams argumentams nėra platesnio lauko už šį tariamą protavimo pranašumą aistros atžvilgiu. Pirmojo amžinumas, nekintamumas ir dieviška prigimtis atskleidžiami kaip didžiausias pranašumas; tiek pat smarkiai pabrėžiamas antrosios aklumas, nepastovumas bei apgaulingumas. Tam, kad parodyčiau visos šios filosofijos klaidingumą, aš pasistengsiu įrodyti, pirma, kad vien protavimas niekaip negali būti jokio valios veiksmo motyvas; ir, antra, kad jis negali priešintis valiai, nukreipiančiai aistrą.

Supratimas pasireiškia dviem skirtingais būdais, kai jis sprendžia pagal demonstracijas arba tikimybę; kai atsižvelgia į abstrakčius mūsų idėjų santykius arba į tuos objektų santykius, apie kuriuos patyrimas tik pateikia informaciją. Nemanau, jog būtų tvirtinama, kad vien pirmosios rūšies samprotavimas apskritai galėtų būti kokio nors veiksmo priežastis. Tikroji jo sritis yra idėjų pasaulis, o valia mus visada perkelia į realybę, tad demonstracija ir valios veiksmas šiuo požiūriu turėtų būti, regis, visiškai nutolę vienas nuo kito. Teisybė, matematika yra naudinga visoms mechaninėms operacijoms, o aritmetika beveik visiems menams ir profesijoms, tačiau jos pačios įtakos neturi. Mechanika yra menas valdyti kūnų judėjimą siekiant tam tikro tikslo ar ketinimo; o aritmetika nustatyti skaičių proporcijoms mes naudojamės tik dėl vienos priežasties, kad atskleistume jų įtakos ir operacijų proporciją. Pirklys nori žinoti visų savo sąskaitų kokiam nors asmeniui sumą. Kam? Ogi tam, kad žinotų, kokia suma už konkrečias prekes prilygs turtui, reikalingam apmokėti skolas ir patekti į rinką. Tad abstraktus arba demonstracinis samprotavimas, be to, kad nukreipia mūsų sprendimus pagal priežastis ir padarinius ir veda mus prie antrosios supratimo operacijos, jokios kitokios įtakos mūsų veiksmams neturi.

Suprantama, kad numatę skausmą arba malonumą dėl kokio nors objekto, mes nuosekliai jaučiame priešiškumo arba palankumo emociją ir stengiamės arba išvengti, arba pasiekti tai, kas suteiks mums nerimą arba malonumą. Suprantama ir tai, kad emocija čia nesustoja, bet verčia mus apžvelgti viską aplinkui ir apima visus objektus, priežasties ir padarinio santykiu sujungtus su pradiniu objektu. Tada čia, kad atskleistų šį santykį, vietą užima samprotavimas; ir atsižvelgiant į tai, kaip keičiasi mūsų samprotavimas, keičiasi ir mūsų veiksmai. Tačiau dabar akivaizdu, kad ne samprotavimas sukelia impulsą, jis tėra jo nukreipiamas. Tik dėl numatomo skausmo arba malonumo kyla priešiškumas arba palankumas objektui; ir šios emocijos pačios išplinta iki objekto priežasčių ir padarinių, jei juos mums nurodo mūsų samprotavimas ir patyrimas. Mums nė trupučio nerūpi, kad vieni objektai yra priežastys, o kiti — padariniai, jeigu mes esame abejingi ir priežastims, ir padariniams. Jeigu patys objektai mūsų neveikia, jų jungtis neturi jiems jokios įtakos; ir aišku, jei protavimas yra ne kas kita, tik šios jungties atskleidimas, negali būti, kad vien dėl jo objektai sugebėtų mus jaudinti.

Kadangi vien protavimu niekaip negalima sukelti jokio veiksmo arba sužadinti valios veiksmą, aš darau išvadą, kad tas pats gebėjimas lygiai taip pat nepajėgus užkirsti valios veiksmo arba ginčytis dėl kurios nors aistros arba emocijos pirmumo.

Ši pasekmė yra neišvengiama. Samprotavimu neįmanoma sukelti pastarojo padarinio, užkertančio valios veiksmą, nebent samprotavimas suteiktų impulsą priešingos krypties mūsų aistrai; bet toks impulsas net ir operuodamas vienas galėtų sužadinti valios veiksmą. Niekas negali pasipriešinti arba sustabdyti aistros impulso, išskyrus priešingą impulsą; ir jeigu šis priešingas impulsas apskritai galėtų kilti iš samprotavimo, tai šis pastarasis gebėjimas turėtų daryti pradinę įtaką valiai, ir turėtų įstengti ir sukelti, ir nuslopinti bet kurį valios veiksmą. Jeigu samprotavimas neturi pradinės įtakos, tai neįmanoma, kad jis atsispirtų bet kuriam principui, turinčiam tokį poveikį ar bent akimirką apskritai išlaikytų protą nežinioje. Tad pasirodo, kad principas, prieštaraujantis mūsų aistrai, nėra tas pats protavimas ir jis tik taip neteisingai vadinamas. Kai kalbame apie aistros ir protavimo kovą mes kalbame netiksliai ir nefilosofiškai. Protavimas yra ir turi būti tik aistrų vergas ir negali pretenduoti į jokias kitas pareigas, išskyrus tarnybą ir paklusnumą joms. Ši nuomonė gali pasirodyti šiek tiek neįprasta, matyt, pravartu bus patvirtinti ją keletu kitų samprotavimų.

Aistra yra pradinė esatis, arba, jums leidus, esaties modifikacija, neturinti jokios atvaizduojamos kokybės, paverčiančios ją kurios nors kito būsenos arba modifikacijos kopija. Kai aš pykstu, aš iš tikrųjų esu apimtas aistros, ir šia emocija nesiremiu į jokį kitą objektą, kaip ir būdamas ištroškęs, sergantis ar aukštesnis kaip penkių pėdų. Vadinasi, neįmanoma, kad šiai aistrai prieštarautų ar būtu priešingi tiesa arba samprotavimas, nes šis prieštaringumas susideda iš kopijomis laikomų idėjų nedermės prie objektų, kuriuos jos atvaizduoja.

Štai kas pirmiausia šiuo klausimu gali ateiti į galvą: tiesai arba protavimui gali prieštarauti tik tai, kas jais paremta, ir kadangi tik mūsų supratimo sprendimai jais remiasi, iš to turi išeiti, kad aistros gali prieštarauti protavimui tik tiek, kiek jas lydi koks nors sprendimas arba nuomonė. Remiantis šiuo itin akivaizdžiu ir natūraliu principu, bet kurį jaudulį galima pavadinti neprotingu tik dviem prasmėmis. Pirma, kai aistra tokia kaip viltis arba baimė, sielvartas arba džiaugsmas, neviltis arba pasitikėjimas pagrįsta prielaida arba egzistavimu tokių objektų, kurie iš tiesų neegzistuoja. Antra, kai išreikšdami kurią nors aistrą veiksmu mes pasirenkame priemones, kurių negana numatytam tikslui, ir apsigauname spręsdami apie priežastis ir padarinius. Jeigu aistra nepagrįsta klaidinga prielaida ir numatytam tikslui nepasirenka per mažai priemonių, supratimas negali jos nei pateisinti, nei pasmerkti. Supratimui neprieštarauja viso pasaulio griūtis vietoje mano piršto įbrėžimo. Supratimui neprieštarauja, jeigu pasirinksiu savo žūtį, užuot leidęs patirti menkiausią nerimą indui arba visiškai nepažįstamam žmogui. Supratimui neprieštarauja ir tai, kad aš pasirinksiu akivaizdžiai mažesnį gėrį vietoje didesnio ir pirmajam jausiu didesnį prisirišimą negu antrajam. Menkutis gėris dėl tam tikrų aplinkybių gali sukurti didesnį troškimą už didžiausio ir labiausiai vertinamo malonumo sukeliamą; ir čia nėra nieko neįprastesnio negu mechanikoje pamatyti, kaip dėl tam tikrų aplinkybių vienas svaras atsveria šimtą svarų. Trumpai tariant, tam kad aistra būtų neprotinga, ją kartais gali lydėti klaidingas sprendimas, bet net ir tuomet, tiesą sakant, ne aistra yra neprotinga, o sprendimas.

Pasekmės akivaizdžios. Aistros niekada ir jokia prasme negalima vadinti neprotinga, nebent ji esti pagrįsta klaidinga prielaida arba pasirenka per mažai priemonių numatytam tikslui, tad neįmanoma, kad protavimas ir aistra apskritai galėtų prieštarauti vienas kitam arba ginčytųsi dėl valios ir veiksmų valdymo. Kai tik suvokiame, kad klaidinga kokia nors prielaida ar negana priemonių, mūsų aistros be jokio pasipriešinimo nusileidžia mūsų protavimui. Mane gali masinti koks nors labai skanus vaisius; tačiau jeigu įtikinsite mane, kad klystu, mano noras bematant pranyks. Aš galiu ketinti atlikti tam tikrus veiksmus, kaip priemonę pasiekti kokiam nors trokštamam gėriui; tačiau mano ketinimas atlikti šiuos veiksmus tėra antrinis ir pagrįstas prielaida, kad jie yra trokštamo padarinio priežastys; tad kai tik aš atskleisiu šios prielaidos klaidingumą, jie turi tapti man bereikšmiai.

Tam, kuris netyrinėja objektų griežta filosofo akimi, natūralu įsivaizduoti, kad tie mūsų proto veiksmai, kurie nesukuria skirtingų pojūčių ir kurie nėra tiesiogiai skiriami jausmu ir suvokimu, yra visiškai vienodi. Pavyzdžiui, protavimas pasireiškia nesukurdamas jokios juntamos emocijos; ir išskyrus kilnesnius filosofinius svarstymus ar paviršutiniškus mokyklinius išvedžiojimus, vargu ar apskritai suteikia kokį nors malonumą ar nerimą. Štai kodėl visus ramiai ir tyliai operuojančius proto veiksmus su protavimu sumaišo tie, kurie apie dalykus sprendžia iš pirmo žvilgsnio ir pasireiškimo. Juk akivaizdu, kad yra tam tikrų ramių troškimų ir polinkių, kurie, nors ir yra tikros aistros, sukuria protui nedaug emocijų ir yra labiau žinomi dėl savo padarinių negu dėl tiesioginio jausmo ar pojūčio. Šie troškimai yra dviejų rūšių: arba iš prigimties mums įskiepyti tam tikri instinktai tokie, kaip prielankumas ir pasipiktinimas, gyvenimo meilė ir gerumas vaikams, arba bendras grynas polinkis į gėrį ir priešiškumas blogiui. Kai bet kuri iš šių aistrų yra rami ir nesukelia sielos sutrikimo, jos labai lengvai palaikomos protavimu ir manoma, kad jas sukelia tas pats gebėjimas, kuris sprendžia apie tiesą ir melą. Manoma, kad jų prigimtis ir principai yra tie patys, nes jų pojūčiai akivaizdžiai nesiskiria.

Be šių ramių aistrų, dažnai nulemiančių valią, yra ir tam tikrų audringų tos pačios rūšies emocijų, taip pat turinčių didelę įtaką šiam gebėjimui. Kai kas nors mane įskaudina, aš dažnai pajuntu stiprią pasipiktinimo aistrą, ji verčia mane trokšti jam blogio ir bausmės, neatsižvelgiant į visus savo malonumo ir pranašumo sumetimus. Kai man tiesiogiai gresia kokia nors sunki nelaimė, mano baimės, būgštavimai ir nenorai labai sustiprėja ir sužadina juntamą emociją.

Dažna metafizikų klaida buvo priskirti valios valdymą tik vienam iš šių principų, nes jie manė, kad kitas neturi jokios įtakos. Žmonės dažnai sąmoningai veikia prieš savo interesus, todėl didžiausio iš visų gedimų gėrių įžvalga ne visada turi jiems įtakos. Žmonės dažnai veikia prieš audringą aistrą, siekdami asmeninių interesų ir tikslų; tad jie vadovaujasi ne vien esamu nerimu. Apskritai mes galime pažymėti, kad valia operuoja abu šie principai; kai jie supriešinami, viršų ima vienas iš jų, atsižvelgiant į asmenybę apskritai arba į esamą asmens nusiteikimą. Tai, ką vadiname proto stiprybe, yra ramių aistrų vyravimas audringų atžvilgiu, nors nesunku pastebėti, kad nėra žmogaus, nuolat valdomo šios dorybės ir niekada jokia proga nepasiduodančio aistros ir troškimo spaudimui. Dėl šių būdo svyravimų ir kyla didžiausių sunkumų, jei tenka spręsti apie žmonių veiksmus ir ryžtą, kai yra kokių nors motyvų ir aistrų prieštaravimų.

IV SKYRIUS

Apie audringų aistrų priežastis

Filosofijoje jokia tema nėra tiek daug subtilių spėlionių kiek dėl ramių ir audringų aistrų skirtingų priežasčių ir padarinių. Akivaizdu, kad aistrų įtaka valiai nėra proporcinga jų smarkumui ar netvarkai, kurią jos sukelia būdui, o priešingai — vos tik aistra tampa nuolatiniu veiksmo principu ir dominuojančiu mūsų sielos polinkiu, ji paprastai jau nekelia jokio juntamo jaudulio. Dėl pasikartojančio įpročio ir jos pačios jėgos viskas jai pasiduoda, ir ji nukreipia veiksmus ir elgesį be pasipriešinimo ir emocijos, taip natūraliai lydinčių kiekvieną akimirksnio aistros proveržį. Todėl mes turime skirti ramią aistrą nuo silpnos ir audringą nuo stiprios. Vis dėlto neatsižvelgiant į tai, aišku, kad jeigu mes norėtume valdyti žmogų ir pastūmėti jį kokiam nors veiksmui, paprastai geriau būtų veikti per audringas, o ne ramias aistras ir geriau paveikti jo polinkius, o ne neišmanėliškai vadinamą jo protavimą. Mes turime suteikti objektui tokią ypatingą padėtį, kad ji tiktų sustiprinti aistros audringumui. Mat mes galime pastebėti, kad viskas priklauso nuo objekto aplinkybių, nes joms įvairuojant ramios aistros gali virsti audringomis ir atvirkščiai. Šių abiejų rūšių aistros siekia gėrio ir vengia blogio; ir kiekviena iš jų sustiprėja arba susilpnėja padidėjus arba sumažėjus gėriui arba blogiui. Tačiau čia glūdi ir jų skirtumas: tas pats gėris, jei jis artimas, sužadins audringą aistrą, o jei jis nutolęs, sukels tik ramią. Kadangi ši tema labai tiesiogiai susijusi su aptariamu valios klausimu, mes ją čia nuodugniai ištyrinėsime ir išnagrinėsime kai kurias objekto padėtis ir aplinkybes, kurios paverčia aistrą ramia arba audringa.

Nepaprasta žmogaus prigimties savybė, kad bet kuri emocija, lydinti aistrą, lengvai ja paverčiama, nors savo prigimtimi jos yra visiškai skirtingos ir netgi priešingos viena kitai. Teisybė, tam, kad tarp aistrų susidarytų tobula jungtis, visada reikia dvigubų įspūdžių ir idėjų santykių; vieno iš jų šiam tikslui negana. Tačiau nors tai patvirtina abejonių nekeliantis patyrimas, mes turime suprasti, kad yra tam tikrų išlygų, ir turime atsižvelgti į tai, kad dvigubų santykių reikia tik tam, kad viena aistra sukurtų kitą. Kai atskiros priežastys jau sukuria dvi aistras ir abi jau esti prote, jos lengvai susimaišo ir susijungia, nors teturi vieną santykį, o kartais ir visai neturi. Vyraujanti aistra praryja silpnesniąją ir paverčia ją savimi. Kartą sužadintos nuotaikos lengvai pakeičia savo kryptį; ir natūralu įsivaizduoti, kad šį pasikeitimą sukėlė vyraujantis jaudulys. Jungtis tarp bet kurių dviejų aistrų dažniausiai yra glaudesnė negu tarp aistros ir abejingumo.

Jeigu žmogus nuoširdžiai įsimyli, nedideli jo mylimosios trūkumai ir užgaidos, pavydas ir kivirčai, o jiems toks bendravimas teikia begalę dingsčių, kad ir kokie esti nemalonūs, susiję su pykčiu ir neapykanta, vis dėlto suteikia tik dar daugiau jėgos vyraujančiai aistrai. Įprasta politikų gudrybė, kai jie nori kokį nors asmenį paveikti dėl kokio nors reikalo, apie kurį ketina pranešti, pirmiausia sužadinti jo smalsumą, delsti kuo ilgiau jo nepatenkinant; šitaip iki kraštutinumo sukelti nerimą ir nekantrumą ir tik paskui pateikti reikalo esmę. Jie žino, kad jo smalsumas paskubins aistrą, kurią jie stengiasi sužadinti, ir padės objektui paveikti protą. Į mūšį žengiantis kareivis natūraliai užsidega drąsa ir pasitikėjimu galvodamas apie savo draugus ir bendražygius, o pamąsčius apie priešą jį ištinka baimė ir siaubas. Tad jei nauja emocija, kyla iš pirmosios, natūraliai suteikia jam daugiau drąsos; bet ta pati emocija, kilusi iš antrosios, padidina jo baimę; tai vyksta dėl idėjų santykio ir silpnesnei emocijai virtus vyraujančia. Štai kodėl karo disciplinoje vienodi ir švytintys mundurai, taisyklinga rikiuotė ir judesiai kartu su visa karo pompastika ir didybe drąsina mus ir sąjungininkus, o tie patys objektai priešo pusėje sukelia mums siaubą, nors patys jie yra malonūs ir gražūs.

Aistros, kad ir kokios nepriklausomos, natūraliai persmelkia viena kitą, jei abi pasireiškia vienu metu; vadinasi, jei susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms gėris ar blogis gali sužadinti kokią nors būdingą emociją, ne tik tiesioginę troškimo ar priešiškumo aistrą, ši pastaroji aistra turi įgauti naujos jėgos ir smarkumo.

Taip, be kita ko, atsitinka tada, kai koks nors objektas žadina priešingas aistras. Mat pažymėtina, kad aistrų priešingumas paprastai sužadina naują dvasinę emociją ir sukuria didesnę sumaištį, negu du sutampantys vienodai stiprūs jauduliai. Ši nauja emocija lengvai virsta vyraujančia aistra ir suteikia jai kur kas daugiau smarkumo, negu ji būtų įgijusi, jei nebūtų susidūrusi su prieštaravimu. Štai kodėl mes natūraliai trokštame to, kas draudžiama, ir mielai atliekame veiksmus vien todėl kad jie neteisėti. Pareigos supratimas, priešingas aistroms, retai įstengia joms atsispirti; ir kai jam nepavyksta, jis greičiau linkęs jas sustiprinti, nes sukelia mūsų motyvų bei principų kovą.

Tokių pačių padarinių atsiranda, jei prieštaravimas kyla dėl vidinių motyvų ar išorinių kliūčių. Paprastai aistra įgauna naują jėgą ir smarkumą dėl abiejų. Pastangos, kurių imasi protas, kad įveiktų kliūtį, sužadina nuotaiką ir pagyvina aistrą.

Netikrumo įtaka tokia pati kaip prieštaravimo. Jaudinama mintis — ji greitai pasuka nuo vieno požiūrio prie kito; atsižvelgiant į šiuos požiūrius pasireiškia aistrų įvairovė; jos visos jaudina protą ir smelkiasi į vyraujančią aistrą.

Mano nuomone, patikimumas susilpnina aistras tik dėl vienos natūralios priežasties, nes jis pašalina jas sustiprinantį netikrumą. Protas, paliktas pats sau, bematant suglemba; ir tam, kad būtų išlaikytas jo užsidegimas, jis turi būti kas akimirką remiamas nauju aistros antplūdžiu. Dėl tos pačios priežasties neviltis, nors ir priešinga patikimumui, turi panašų poveikį.

Aišku, kad niekas smarkiau neatgaivina jokio jaudulio, kaip nuslėpus dalį jo objekto ir palikus jį tarsi šešėlyje, kuris ir rodo išankstinį palankumą objektui, ir kartu vis tiek palieka šiek tiek darbo vaizduotei. Negana to, šį miglotumą visada lydi tam tikras netikrumas; fantazijos pastangos, verčiančios užbaigti idėją, sužadina nuotaiką ir suteikia papildomos jėgos aistrai.

Neviltis ir patikimumas, nors ir yra priešingi viena kitam, sukuria tokius pačius padarinius; todėl pastebėta, kad jų nebuvimas sukuria priešingus padarinius ir skirtingomis aplinkybėmis arba sustiprina, arba susilpnina jaudulius. Hercogas La Rochefoucault labai taikliai pastebėjo, kad nebuvimas sunaikina silpnas aistras, bet sustiprina stipriąsias; kaip kad vėjas užgesina žvakę, bet įpučia gaisrą. Ilgas nebuvimas natūraliai susilpnina mūsų idėją ir sumažina aistrą; tačiau jei idėja tokia stipri ir gyva, kad palaiko pati save, tai nerimas, atsiradęs dėl nebuvimo, sustiprina aistrą ir suteikia jai naujos jėgos ir smarkumo.

V SKYRIUS

Apie įpročio padarinius

Vis dėlto niekas neturi didesnio poveikio sustiprinti ir susilpninti mūsų aistrų, paversti malonumą skausmu, o skausmą malonumu už įprotį ir pasikartojimą. Du pradiniai įpročio padariniai mūsų protui yra šie: jis suteikia laisvumo atlikti kokiam nors veiksmui arba suvokti objektui; o paskui duoda tendenciją, arba polinkį, atlikti veiksmą arba suvokimą; o pagal juos mes galime paaiškinti visus kitus padarinius, net ir itin neįprastus.

Kai siela pati prisitaiko, atlikti kokį nors veiksmą arba suvokti objektą, prie kurių ji nėra įpratusi, pasireiškia tam tikras gebėjimų nelankstumas, ir sielai tampa sunkiau judėti nauja kryptimi. Kadangi šis sunkumas sužadina nuotaiką, jis tampa netikėtumo, nuostabos ir visų kitų naujovės keliamų emocijų šaltiniu; ir pats sunkumas yra labai malonus, kaip ir kiekvienas dalykas, nuosaikiai pagyvinantis protą. Tačiau nors nuostaba pati yra maloni, vis dėlto sužadinusi nuotaiką, ji, remiantis minėtu principu, sustiprina ne tik malonius, bet ir skausmingus mūsų jaudulius, tad kiekviena pirmesnė už aistrą arba ją lydinti emocija lengvai paverčiama ja pačia. Štai kodėl kiekvienas naujas dalykas ypač jaudina ir suteikia mums daugiau malonumo arba skausmo, negu, griežtai kalbant, iš prigimties jam priklauso. Kai naujumas dažnai kartojasi, jis nusidėvi; aistros nurimsta; nuotaikų kaita liaujasi, ir mes žvelgiame į objektus kur kas ramiau.

Laipsniškas pasikartojimas suteikia žmogaus protui laisvumo ir, jei neperžengia tam tikro laipsnio, tampa patikimu malonumo šaltiniu. Ir nuostabu, kad nuosaikaus laisvumo sukeltas malonumas neturi tokios pačios tendencijos sustiprinti nei malonių, nei skausmingų jaudulių, kokią turi naujumo sukeltas. Laisvumo malonumas susideda ne tiek iš nuotaikų judrumo, kiek iš ramaus jų judėjimo; kartais šis esti toks galingas, kad net paverčia skausmą malonumu ir ilgainiui suteikia mums pasigėrėjimą tuo, kas iš pradžių buvo pernelyg žiauru ir nemalonu.

Tačiau vėlgi laisvumas ne tik skausmą paverčia malonumu, bet, jeigu jis pernelyg didelis, dažnai ir malonumą skausmu, o proto veiksmus jis paverčia tokiais silpnais ir vangiais, kad jie daugiau nebegali jo dominti ir palaikyti. Ir iš tiesų jokie objektai netampa nemalonūs iš įpročio, išskyrus tuos, kuriuos natūraliai lydi kokia nors emocija arba jaudulys, sunykstantis dėl pernelyg dažno kartotinumo. Galima žvelgti į debesis ir dangų, ir medžius, ir akmenis be jokio priešiškumo jausmo, kad ir kiek jie kartotųsi. Bet jeigu tampame abejingi gražiajai lyčiai arba muzikai, arba smagiam pasilinksminimui, ar bet kam, kas natūraliai teikia malonumą, tai šie dalykai lengvai sukelia priešingą jaudulį.

Tačiau įprotis suteikia ne tik laisvumą bet kokiam veiksmui atlikti, bet ir polinkį, tendenciją jam atlikti, jei jis nėra visiškai nemalonus ir gali būti mūsų polinkio objektu. Štai kodėl įprotis sustiprina visus aktyvius įpročius, bet susilpnina pasyvius, kaip pastebėjo jau miręs garsus filosofas. Laisvumas atima jėgą iš pasyvių įpročių, paversdamas nuotaikų judėjimą silpnu ir vangiu. Kalbant apie aktyvius, nuotaikos pačios save užtektinai palaiko, o proto tendencija suteikia joms naujų jėgų ir dar labiau skatina jas veikti.

VI SKYRIUS

Apie vaizduotės įtaką aistroms

Nuostabu, kad tarp vaizduotės ir jaudulių yra glaudi sąjunga ir kad niekas, kas jaudina vieną, negali būti visiškai abejingas kitai. Kai tik mūsų idėjos apie gėrį ir blogį įgauna naujo gyvumo, aistros tampa audringesnės ir neatsilieka nuo vaizduotės ir visos jos įvairovės. Ar tai vyksta dėl jau minėto principo, kad bet kuri lydinti emocija lengvai pavirsta vyraujančia, aš nespręsiu. Dabartiniam mano tikslui gana, kad mes turime daugybę pavyzdžių, patvirtinančių šią vaizduotės įtaką aistroms.

Bet kuris mums žinomas malonumas mus veikia labiau, negu bet kuris kitas, kurį mes pripažįstame esant aukštesniu, bet apie kurio prigimtį nieko neišmanome. Apie pirmąjį mes galime susidaryti konkrečią ir apibrėžtą idėją; antrąjį mes suvokiame tik pagal bendrąją malonumo sampratą; ir aišku, kad kuo bendresnės ir visuotinesnės mūsų idėjos, tuo mažesnę įtaką jos turi vaizduotei. Bendra idėja, nors ji tėra tik tam tikru požiūriu vertinama kaip konkreti, paprastai esti ne tokia aiški; taip yra todėl, kad jokia konkreti idėja, kuri atstovauja bendrajai, niekada nesti nusistovėjusi arba apibrėžta, bet gali būti lengvai keičiama kitomis konkrečiomis, lygiai taip pat tinkančiomis atstovauti.

Graikijos istorijoje yra vienas žinomas įvykis, galintis pasitarnauti dabartiniam mūsų tikslui. Temistoklis pasakė atėniečiams, kad jis sukūrė itin naudingą planą piliečiams, tačiau negali jo jiems perduoti nesugriovęs jo įgyvendinimo, nes jo sėkmė visiškai priklauso nuo jo tvarkymo slaptumo. Užuot suteikę jam visišką galią veikti kaip tinkamam, atėniečiai įsakė perduoti planą Aristidui, kurio išmintimi absoliučiai pasitikėjo ir kurio nuomonei buvo pasiryžę aklai paklusti. Temistoklio planas buvo slapta padegti visų Graikijos valstybių laivyną, išsidėsčiusį gretimame uoste, ir tereikėjo jį sunaikinti, kad atėniečiams atitektų visa jūros imperija be jokių priešininkų. Sugrįžęs į tautos susirinkimą Aristidas paaiškino, kad nieko nebūtų naudingesnio už Temistoklio planą; tačiau kartu nebūtų nieko neteisingesnio; tada liaudis vieningai atmetė pasiūlymą.

Vienas garsus, nūnai miręs, istorikas79gėrisi šiuo senovės įvykiu, kaip vienu iš pačių ypatingiausių.

„Čia, — sako jis, — ne filosofai, kuriems savo mokyklose lengva nustatinėti gražiausias maksimas ir kilniausias moralės taisykles, sprendžia, kad nauda niekada neturi būti viršesnė už teisingumą. Čia visa tauta, sudominta pateiktu pasiūlymu ir laikydama jį svarbiu valstybės labui, vis dėlto vieningai ir nedvejodama jį atmeta vien todėl, kad jis prieštarauja teisingumui.“

Dėl manęs, tai nieko neįprasto šiame atėniečių poelgyje aš nematau. Tos pačios priežastys, kurios verčia filosofus taip lengvai nustatyti šias kilnias maksimas, iš dalies sumažina ir tokio šios tautos poelgio vertę. Filosofai niekada nesvyruoja tarp naudos ir sąžiningumo, nes jų sprendimai yra bendro pobūdžio, ir nei jų aistros, nei vaizduotė objektais nesidomi. Ir nors aptariamame pavyzdyje atėniečiams buvo siūloma tiesioginė nauda, vis dėlto ji buvo suprasta tik kaip bendroji naudos sąvoka ir nebuvo suprasta kaip konkreti idėja, todėl galėjo turėti mažiau apčiuopiamą įtaką jų vaizduotei ir nebuvo tokia didelė pagunda, kokia būtų buvusi, jei jie būtų susipažinę su visomis jos aplinkybėmis; kitaip būtų sunku suvokti, kad visa tauta, neteisinga ir audringa, kokie paprastai esti žmonės, galėtų taip vieningai laikytis teisingumo ir atmesti tokią svarią naudą.

Bet koks neseniai patirtas pasitenkinimas, kurio prisiminimai švieži ir nauji, operuoja valia stipriau už tą, kurio pėdsakai nusitrynę ir beveik visai išdilę. Ir kas visa tai lemia, jeigu ne atmintis, pirmuoju atveju padedanti fantazijai ir suteikianti naujos jėgos ir gyvumo jos vaizdiniams? Buvusio malonumo vaizdinys, stiprus ir audringas, perteikia šias kokybes būsimo malonumo idėjai, susijusiai su juo panašumo santykiu.

Malonumas, atitinkantis mums patrauklų gyvenimo būdą, jaudina mūsų troškimus ir potraukius labiau už kitą, mums nerūpintį. Šį reiškinį galima paaiškinti remiantis tuo pačiu principu.

Niekas negali įkvėpti protui aistros labiau už iškalbingumą, perteikiantį objektus ryškiausiomis ir gyviausiomis spalvomis. Mes ir patys galime pripažinti, kad vienas objektas vertingas, o kitas atstumiantis; bet kol kalbėtojas nesužadina vaizduotės ir nesuteikia šioms idėjoms jėgos, jų įtaka valiai ir jauduliams tėra silpna.

Vis dėlto iškalba ne visada būtina. Paprasčiausia kito nuomonė, ypač jei ji sustiprinta aistros, sukels mums įtakos turinčią gėrio ar blogio idėją, į kurią šiaip jau neatkreiptume jokio dėmesio. Tai vyksta veikiant simpatijos, arba bendravimo, principui, o simpatija, kaip jau esu pažymėjęs, yra ne kas kita, kaip idėjos virsmas įspūdžiu veikiant vaizduotės jėgai.

Nuostabu, kad gyvą vaizduotę paprastai lydi gyvos aistros. Šiuo požiūriu, kaip ir kitais, aistros jėga tiek pat priklauso nuo asmens būdo, kiek ir nuo objekto prigimties arba padėties.

Aš jau esu pažymėjęs, kad tikėjimas tėra tik gyva idėja, susieta su esamu įspūdžiu. Šis gyvumas — būtina aplinkybė sužadinti visoms mūsų aistroms, tiek audringoms, tiek ir ramioms; paprasti vaizduotės prasimanymai nė vienai iš jų jokios didelės įtakos neturi. Jie pernelyg silpni, kad užvaldytų protą arba būtų lydimi emocijos.

VII SKYRIUS

Apie gretimumą ir nuotolį erdvėje ir laike

Lengva suprasti, kodėl kiekvienas erdvėje ir laike mums gretimas daiktas suvokiamas su būdinga jėga ir gyvumu ir savo įtaka vaizduotei pranoksta bet kurį kitą objektą. Mūsų savasis aš yra intymiai mums duotas, tad ir visa, kas su juo susiję, turi turėti šias kokybes. Tačiau jei objektas yra labai nutolęs, jis praranda šio santykio su savuoju aš pranašumą; tad kodėl jam dar labiau tolstant jo idėja tolydžio silpnėja ir blanksta, matyt, teks išsamiau patyrinėti.

Akivaizdu, kad vaizduotė niekaip negali visiškai pamiršti tų erdvės ir laiko taškų, kuriuose mes egzistuojame; juk ji taip dažnai gauna aistrų ir juslių pranešimus, nes kad ir kaip ji kreiptų dėmesį į pašalinius ir nutolusius objektus, kas akimirką yra verčiama mąstyti apie dabartį. Taip pat nuostabu, kad suvokdami šiuos objektus, kuriuos laikome realiais ir egzistuojančiais, mes laikomės jiems būdingos tvarkos ir aplinkybių ir niekada nešokstame nuo vieno objekto prie kito, nuo jo nutolusio, bent jau greitosiomis neperbėgę visų tarp jų įsiterpusių objektų. Todėl kai mąstome apie bet kurį nuo mūsų nutolusį objektą, mes pirmiausia esame priversti ne tik pasiekti jį perėję visą tarpinę erdvę tarp savęs ir objekto, bet taip pat esame priversti kas akimirką atnaujinti nueitą kelią, nes kas akimirką turime atnaujinti dėmesį sau ir savo esamai padėčiai. Nesunku suprasti, kad toks pertrūkis turi susilpninti idėją, nes nutraukia proto veikimą ir neleidžia sąvokai būti tokiai ryškiai ir tęstinei kaip tuomet, kai mąstome apie artimesnį objektą. Kuo mažiau žingsnių turime žengti, kad prieitume objektą, ir kuo lygesnis kelias, tuo mažiau juntamas gyvumo silpnėjimas, tačiau vis dėlto jis mažiau ar daugiau pastebimas proporcingai nuotoliui ir kelio sunkumo laipsniui.

Taigi čia mes turime pasvarstyti apie dviejų rūšių objektus — gretimus ir nutolusius; pirmieji iš jų dėl santykio su mūsų savuoju aš jėga ir gyvumu priartėja prie įspūdžio; o antrieji dėl mūsų suvokimo pertrūkio pasireiškia silpnesnėje ir ne tokioje ryškioje šviesoje. Toks yra jų poveikis vaizduotei. Jeigu aš mąstau teisingai, tai jie turi proporcingai veikti valią ir aistras. Gretimi objektai turi daryti kur kas didesnę įtaką už tolimus objektus. Atitinkamai ir kasdieniame gyvenime mes matome, kad žmonės daugiausiai rūpinasi tais objektais, kurie nėra labai nutolę erdvėje arba laike, ir džiaugiasi dabartimi, palikę tai, kas toli, atsitiktinumui ir likimui. Pašnekėkite su žmogumi apie tai, kas bus po trisdešimties metų, ir jis net neklausys jūsų. Kalbėkite apie tai, kas atsitiks rytoj, ir iškart patrauksite jo dėmesį. Jei namuose sudūžta veidrodis, mes susijaudiname labiau negu dėl sudegusio namo, jei jis užsienyje už šimtų lygų.

Bet eikime toliau. Nors tiek erdvės, tiek laiko nuotolis turi didelį poveikį vaizduotei, o kartu ir valiai bei aistroms, vis dėlto nutolimo erdvėje pasekmės yra kur kas menkesnės už nutolimo laike. Dvi dešimtys metų, be abejo, yra tik nedidelis laiko tarpas, palyginti su istorija ir netgi su tuo, ką pateikia atmintis; vis dėlto aš abejoju, kad tūkstantis lygų ar net didžiausias atstumas, koks tik įmanomas šioje žemėje, galėtų taip ženkliai susilpninti mūsų idėjas ir sumažinti mūsų aistras. Vakarų Indijos pirklys pasakys jums, kad jam rūpi, kas vyksta Jamaikoje; tačiau nedaugelis žvelgia taip toli į ateitį, kad bijotų labai tolimų įvykių.

Šio reiškinio priežastį akivaizdžiai turėtų lemti skirtingos erdvės ir laiko savybės. Net be metafizikos pagalbos bet kas lengvai pastebės, kad erdvė arba tįsumas susideda iš daugelio tam tikra tvarka pateiktų kartu egzistuojančių dalių, kurios geba iš karto pasireikšti mūsų regėjimui arba jausmams. Priešingai — laikas, arba seka, nors irgi susideda iš dalių, niekada nepateikia mums daugiau kaip vienos iš karto; ir niekada neįmanoma, kad kurios nors dvi egzistuotų kartu. Šių objektų kokybių padariniai vaizduotei atitinkami. Tįsumo dalys linkusios jungtis juslėse, tad jungiasi ir fantazijoje, o pasireiškusi viena dalis nepašalina kitos, tad minties perėjimas, arba pasažas, per gretimas dalis vyksta sklandžiau ir lengviau. Kita vertus, laiko dalių nedermė realiame jų egzistavime atskiria jas ir vaizduotėje, todėl šiam gebėjimui sunkiau fiksuoti ilgą įvykių grandinę, arba seką. Kiekviena dalis turi pasireikšti viena ir atskirai, ir negali tvarkingai patekti į fantaziją, neišmetusi tariamai tiesioginės savo pirmtakės. Todėl bet koks laiko tarpas sukelia didesnį minties pertrūkį, negu toks pats erdvės nuotolis; vadinasi, kur kas labiau susilpnina idėją, o kartu ir aistras, kurios pagal mano sistemą itin priklauso nuo vaizduotės.

Yra dar vienas reiškinys iš prigimties panašus į minėtą, t. y. tokio paties ateities laiko tarpo padariniai didesni negu praeities. Atsižvelgiant į valią, šį skirtumą lengva paaiškinti. Kadangi joks mūsų veiksmas negali pakeisti praeities, nenuostabu, kad ji niekada nelemia valios. Bet kalbant apie aistras klausimas lieka nepaliestas ir yra vertas patyrinėti.

Be polinkio laipsniškai pereiti per erdvės ir laiko taškus, turime dar vieną būdingą mąstymo ypatybę, veikiančią kuriant šį reiškinį. Mes visada laikomės laiko nuoseklumo, kai dėliojame savo idėjas ir nuo kokio nors objekto svarstymo lengviau pereiname prie to, kuris eina tiesiogiai po jo, o ne prieš jį. Be kitų pavyzdžių, tą galima suprasti ir iš tvarkos, kuria visada pasižymi istoriniai pasakojimai. Tik absoliuti būtinybė gali priversti istoriką suardyti laiko tvarką ir savo pasakojime pirmumą suteikti įvykiui, kuris tikrovėje buvo paskesnis.

Tai bus lengva pritaikyti aptariamam klausimui, jei mąstysime apie tai, ką esu jau pažymėjęs, kad esama asmens padėtis visada yra ta, kuri yra vaizduotėje, ir iš čia mes gauname bet kurio nutolusio objekto sąvoką. Kai objektas yra praeityje, minties eiga pereinant prie jo iš dabarties prieštarauja prigimčiai, nes pereiti nuo vieno laiko taško prie ankstesnio, o nuo šio prie dar ankstesnio prieštarauja natūralios sekos tėkmei. Kita vertus, kai nukreipiame mintis į ateities objektą, mūsų fantazija plaukia su laiko tėkme ir pasiekia objektą laikydamasi tvarkos, kuri, regis, yra pati natūraliausia, visada pereidama nuo vieno laiko taško prie einančio tiesiogiai po jo. Tokia lengva idėjų eiga palaiko vaizduotę ir verčia ją suvokti savo objektą stipresnėje ir aiškesnėje šviesoje negu tada, kai mūsų perėjimui nuolat priešinamasi ir esame priversti įveikti sunkumus, kylančius dėl prigimtinio fantazijos polinkio. Todėl nedidelio praeities tarpsnio poveikis suvokimui nutraukti ir susilpninti esti stipresnis negu didesnio ateities tarpsnio. Iš šio jo poveikio vaizduotei kyla jo įtaka valiai ir aistroms.

Yra dar viena priežastis, kuri prisideda prie to paties poveikio ir kyla iš tos pačios fantazijos kokybės, ji verčia mus laikytis laiko sekos pagal panašią idėjų seką. Kai esamą akimirką mes svarstome du laiko taškus, esančius vienodu atstumu nuo ateities ir praeities, akivaizdu, kad svarstant abstrakčiai jų santykis su dabartimi yra beveik vienodas. Mat ateitis kada nors bus dabartis, o praeitis kartą jau buvo dabartis. Tad jei mes galėtume pašalinti šią vaizduotės kokybę, vienodas tarpsnis iki praeities ir iki ateities turėtų panašią įtaką. Ir tai teisinga ne tik tada, kai fantazija lieka vietoje ir iš esamos akimirkos apžvelgia ateitį ir praeitį, bet ir tada, kai ji keičia savo padėtį ir nukelia mus į skirtingus laiko tarpsnius. Mat jei, viena vertus, tariamės esą laiko taške, įsiterpusiame tarp dabarties akimirkos ir ateities objekto, mes pastebime, kad ateities objektas priartėja prie mūsų, o praeities — atsitraukia ir tampa tolimesnis, o jei, kita vertus, tariamės esą laiko taške, įsiterpusiame tarp praeities ir dabarties, tai praeitis priartėja prie mūsų, o ateitis tampa tolimesnė. Tačiau dėl minėtos fantazijos savybės mes verčiau renkamės mintimis laikytis laiko taško, įsiterpusio tarp dabarties ir ateities, o ne tarp dabarties ir praeities. Mes geriau skubiname, o ne stabdome savo egzistavimą; ir laikydamiesi, regis, natūralios laiko sekos iš praeities keliaujame į dabartį, o iš dabarties į ateitį. Todėl mes suvokiame, kad ateitis kas akimirką artėja prie mūsų, o praeitis tolsta. Tad vienodas praeities ir ateities tarpsnis turi nevienodą poveikį vaizduotei; taip yra todėl, kad apie vieną svarstome kaip apie nuolat didėjančią, o apie kitą — kaip apie nuolat mažėjantį. Fantazija numato dalykų eigą ir apžvelgia objektą tokiomis aplinkybėmis, į kurias jis linksta, o ne tik tokiomis, kurios laikomos esamomis.

VIII SKYRIUS

Tos pačios temos tęsinys

Taigi mes paaiškinome tris gana nuostabiais laikomus reiškinius. Kodėl nuotolis susilpnina suvokimą ir aistrą; kodėl laiko nuotolio poveikis stipresnis už erdvės; ir kodėl praeities laiko nuotolio poveikis stipresnis už ateities. Dabar turime pasvarstyti tris reiškinius, kurie, regis, tam tikra prasme prieštarauja pirmiesiems: kodėl labai didelis nuotolis padidina mūsų pagarbą ir žavėjimąsi objektu; kodėl toks laiko nuotolis padidina juos labiau negu erdvės; o praeities laiko nuotolis — labiau negu ateities. Tikiuosi, jog dėl temos neįprastumo man bus leista kiek ilgiau prie jos sustoti.

Pradėsime nuo pirmojo reiškinio: kodėl didelis nuotolis padidina mūsų pagarbą ir žavėjimąsi objektu; akivaizdu, kad vien pamačius ir apmąsčius kokią nors didybę, jeigu ji nuosekli ir didinga, prasiplečia siela ir gaunamas juntamas pasitenkinimas ir malonumas. Plati lyguma, vandenynas, amžinybė, keleto amžių seka — visa tai įdomūs objektai, jie pranoksta viską, kas gražu, ir neturi savo grožį atitinkančio didingumo. Jeigu mūsų vaizduotei pateikiamas koks nors labai nutolęs objektas, mes natūraliai apmąstome mus skiriantį atstumą, tuomet suvokę kažką didelio ir didingo gauname įprastą pasitenkinimą. Fantazija lengvai pereina nuo vienos idėjos prie kitos, su ja susijusios, ir neša antrajai visas pirmosios sužadintas aistras, todėl susižavėjimas, nukreiptas į nuotolį, natūraliai pasiekia nutolusį objektą. Taip pat mes pastebime, kad objektas nebūtinai turi būti iš tiesų nutolęs nuo mūsų tam, kad sukeltų mūsų susižavėjimą; užtenka, kad dėl natūralios idėjų asociacijos jis perneštų mūsų žvilgsnį kokiu nors ženkliu atstumu. Didis keliautojas, nors esantis tame pačiame kambaryje, vertinamas kaip tikrai ypatingas asmuo; o graikų medalį, net jei turime savo kabinete, visada laikome vertinga retenybe. Čia objektas dėl natūralaus perėjimo perkelia mūsų žvilgsnį prie atstumo; o šio nuotolio sukeltas susižavėjimas dėl kito natūralaus perėjimo grįžta prie objekto.

Tačiau nors kiekvienas didelis nuotolis kelia susižavėjimą nutolusiu objektu, laiko tarpsnio poveikis esti stipresnis negu erdvės. Antikiniai biustai ir įrašai vertinami labiau už japoniškus staliukus; nė nekalbant apie graikus ir romėnus, nes aišku, kad kur kas pagarbiau atsižvelgiame į senovės chaladėjus ir egiptiečius nei į šiuolaikinius kinus ar persus ir skiriame daugiau bevaisių pastangų išsiaiškinti pirmųjų istorijai ir chronologijai, negu jų reikėtų nukeliauti pas antruosius ir tiksliai pažinti jų charakterį, mokslą ir valdymą. Aš esu priverstas nukrypti šiek tiek į šalį tam, kad paaiškinčiau šį reiškinį.

Labai pastebima žmogaus prigimties kokybė ta, kad bet koks prieštaravimas, jei tik visiškai neatima drąsos ir neįbaugina mūsų, turi veikiau priešingą poveikį ir įkvepia mums didesnę negu įprasta didybę ir didžiadvasiškumą. Kaupdami jėgas prieštaravimui įveikti, mes stipriname sielą ir suteikiame jai tokį pakilumą, kokio šiaip ji niekada nepatirtų. Paklusnumas paverčia mūsų jėgą nenaudinga, verčia mus jos nejausti; o prieštaravimas pažadina ir pritaiko ją.

Tai ir apskritai teisinga. Ne tik prieštaravimas pakylėja mūsų sielą, bet ir siela, pripildyta drąsos ir didybės, tam tikra prasme pati ieško prieštaravimo.

Spumantemque dari pecora inter inertia votis

Optat aprum, autfulvum descendere monte leonem.

[(Jis) trokšta, kad tarp kitų prijaukintų žvėrių jam pasirodytų atsiliepdamas į jo maldas visas apsiputojęs šernas arba rudas nusileistų nuo kalnų liūtas.]

Visa, kas palaiko ir maitina aistras, mums malonu; ir priešingai — visa, kas jas silpnina ir menkina, yra nemalonu. Pirmasis poveikis prieštaravimo, o antrasis — laisvumo, tad nenuostabu, kad atitinkamai nusiteikęs protas trokšta pirmojo ir vengia antrojo.

Šie principai veikia ne tik aistras, bet ir vaizduotę. Kad tuo įsitikintume, tereikia pasvarstyti aukštybių ir gilybių įtaką šiam gebėjimui. Bet koks iškilimas suteikia vaizduotei tam tikrą puikybę arba didybę ir įsivaizduojamą pranašumą prieš tuos, kurie liko apačioje. Ir vice versa, kilni ir stipri vaizduotė atneša mums pakilumo ir iškilimo idėją. Kaip tik todėl tam tikra prasme bet kokio gėrio idėją mes siejame su aukščiu, o blogio — su žemumu. Rojus, mūsų nuomone, yra viršuje, o pragaras — apačioje. Taurų protą vadiname iškiliu ir kilniu. Atque udam spernit humum fugientepenna. [Nukrinta žemė šalta sparnuotame skrydyje.] Ir priešingai — prasčiokišką, lėkštą suvokimą abejingai vadiname žemu ir menku. Sėkmė vadinama iškilimu, bėda — nuopoliu. Karaliai ir princai įsivaizduojami esą žmogiškųjų reikalų viršūnėje, o apie valstiečius ir padienius darbininkus sakoma, kad jie stovi ant žemiausių pakopų. Šis mąstymo ir saviraiškos būdas nėra toks nereikšmingas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Sveikam protui kaip ir filosofijai aišku, kad aukštas ir žemas nei iš prigimties, nei iš esmės nesiskiria ir kad tokia skirtis atsiranda tik dėl materijos traukos jėgos, kuriančios judėjimą nuo vieno prie kito. Ta pati kryptis, kuri šioje žemės rutulio dalyje vadinama kilimu, priešingoje dalyje įvardijama kritimu; ir tai lemia vien priešinga kūnų kryptis. Tad aišku, kad kūnų kryptis, nuolat operuojanti mūsų juslėmis, iš įpročio turi sukurti tokią pačią fantazijos kryptį, ir jei svarstome apie bet kurį pakilusį objektą, jo svorio idėja suteikia mums polinkį perkelti jį iš esamos vietos į artimiausią žemesnę ir t.t., kol pasieksime žemę, kuri sustabdys vienodai ir kūną, ir mūsų vaizduotę. Dėl panašios priežasties mes jaučiame sunkumą kopdami į viršų ir ne be tam tikro prieštaravimo pereiname nuo žemesnio prie už jį viršesnio, nelyginant mūsų idėjos įgytų traukos jėgą iš savo objektų. Ar įrodymu negalėtume laikyti laisvumo, taip uoliai studijuojamo muzikoje ir poezijoje, vadinamo harmonijos ar ciklo nuolydžiu ar kritimu; ar laisvumo idėja neperteikia mums kritimo taip pat, kaip kritimas sukuria laisvumą?

Tad vaizduotė, lėkdama iš apačios į viršų, susiduria su savo vidinių kokybių ir principų prieštaravimu, o siela, džiaugsmo ir drąsos pakylėta, tam tikra prasme ieško prieštaravimo ir veržliai puola į minčių ir veiksmų sūkurį, kur jos drąsa randa maitinančios ir palaikančios medžiagos; vadinasi, viskas, kas skatina ir gyvina dvasią, neatsižvelgiant į tai, ar paliečia aistras ar vaizduotę, natūraliai suteikia fantazijai polinkį kilti ir verčia ją lėkti prieš natūralų minčių ir sąvokų srautą. Tokia kylanti vaizduotės tėkmė atitinka esamą proto nusiteikimą, o sunkumas, užuot slopinęs jo gyvumą ir veržlumą, priešingai — palaiko ir stiprina jį. Dėl šios priežasties dorybė, išmintis, galia ir turtai siejasi su aukščiu ir didybe, o neturtas, vergystė ir kvailumas jungiami prie kritimo ir nuopolio. Jei ir mums tiktų tai, ką Miltonas priskiria angelams, kuriems kritimas nepriimtinas ir kurie be pastangų ir prievartos negali nusileisti žemyn, tai šioji daiktų tvarka būtų visiškai atvirkščia; tad pasirodo, kad iš pačios prigimties kilimas ir kritimas atsiranda iš sunkumų ir polinkio; vadinasi, ir visi jų poveikiai kyla iš to paties šaltinio.

Visa tai lengva pritaikyti pateiktam klausimui, kodėl ženklus laiko tarpsnis sukuria didesnę pagarbą tolimiems objektams, negu panašus atsitraukimas erdvėje. Nuo vieno laiko tarpsnio prie kito vaizduotė juda sunkiau negu keliauja per erdvės dalis; taip yra todėl, kad erdvė, arba tįsumas, juslėms pasireiškia kaip jungtis, o laikas, arba seka, visada yra su pertrūkiais arba padalytas. Jei šis sunkumas jungiamas su trumpu atstumu, jis pertraukia vaizduotę ir ją susilpnina; tačiau veikia priešingai, jei atsitraukimas didelis. Protas, pakylėtas savo objekto didybės, dar daugiau pakylėjamas dėl suvokimo sunkumo; dėl perėjimo nuo vienos laiko dalies prie kitos jis kas akimirką verčiamas atnaujinti savo pastangas, tad jaučia smarkesnį ir didingesnį nusiteikimą negu pereidamas per erdvės dalis, kur idėjos plaukia lengvai ir nekliudomai. Jei nusiteikimas toks, vaizduotė pereina kaip įprastai nuo atstumo svarstymo prie tolimų objektų vaizdo ir suteikia jam proporcingą pagarbą; dėl šios priežasties antikiniai reliktai mūsų akimis yra tokie vertingi ir atrodo brangesni už pargabentus iš tolimiausių pasaulio šalių.

Tai galutinai patvirtins trečiasis iš mano minėtų reiškinių. Ne visų laiko tarpsnių poveikis sukuria garbinimą ir pagarbą. Mes nesugebame įsivaizduoti, kad mūsų palikuonys pranoks mus arba prilygs mūsų protėviams. Šis reiškinys itin įstabus, nes joks ateities nuotolis nesusilpnina mūsų idėjų tiek, kiek toks pats praeities nuotolis. Nors atsitraukimas į praeitį, jei labai didelis, sustiprina mūsų aistras labiau negu panašus atsitraukimas į ateitį, vis dėlto nedidelis atsitraukimas labiau jas susilpnina.

Įprastai mąstydami mes atsiduriame kažkur per vidurį tarp praeities ir ateities; ir kadangi mūsų vaizduotė susiduria su tam tikrais sunkumais lėkdama per pirmąją ir lengvai keliauja paskui antrąją, tad sunkumas perduoda pakilimo sampratą, o lengvumas — priešingą. Todėl mes įsivaizduojame savo protėvius esant lyg ir aukščiau už mus, o savo palikuonis žemiau už mus. Prieiti prie pirmųjų mūsų fantazijai reikia pastangų, bet antruosius ji pasiekia lengvai; jos pastangos susilpnina suvokimą, jei nuotolis nedidelis; tačiau praplečia vaizduotę, jei ją lydi tinkamas objektas. Kita vertus, lengvumas padeda fantazijai, jei atsitraukimas nedidelis, bet atima dalį jos jėgos, jei ji apgalvoja bet kokį didesnį atotrūkį.

Prieš paliekant šią temą apie valią, ko gera, tikslinga viską, kas pasakyta, apibendrinti keliais žodžiais tam, kad skaitytojo akims būtų aiškesnė visuma. Įprastai mes suprantame, kad aistra yra audringa ir juntama proto emocija, jei pateikiamas koks nors gėris ar blogis arba objektas, kuris dėl pradinės mūsų gebėjimų sandaros tinka sužadinti potraukiui. Protavimu mes laikome jaudulius, labai panašius į minėtus; tačiau tik tuos, kurie operuoja ramiau ir nesujaukia būdo; ši ramybė klaidina mus dėl jų; todėl vertiname juos tik kaip savo intelektinių gebėjimų išvadas. Šių audringų ir ramių aistrų priežastys ir padariniai yra gana permainingi ir labai priklauso nuo kiekvieno individo būdo ir nusiteikimo. Apskritai kalbant, audringų aistrų įtaka valiai stipresnė; vis dėlto dažnai pastebima, kad ramiosios, jei patvirtintos refleksija ir paremtos ryžtu, sugeba suvaldyti audringąsias didžiausio įsiūčio akimirkomis. Netikrumo visam šiam reikalui suteikia tai, kad rami aistra gali lengvai virsti audringa pasikeitus būdui ar objekto aplinkybėms ir padėčiai, tarkim, gavus jėgos iš kokios nors lydinčios aistros, dėl įpročio arba sužadinus vaizduotę. Apskritai, vadinama aistrų ir protavimo kova paįvairina žmonių gyvenimą, dėl jos visi žmonės yra tokie skirtingi ir net patys yra vis kitokie skirtingu laiku. Filosofija tegali paaiškinti tik keletą svarbiausių ir juntamiausių šios kovos įvykių; ji turi apeiti visus mažesnius ir subtilesnius pasikeitimus, priklausomus nuo jai nesuprantamų pernelyg subtilių ir smulkių principų.

IX SKYRIUS

Apie tiesiogines aistras

Lengva pastebėti, kad aistros, ir tiesioginės, ir netiesioginės, paremtos skausmu ir malonumu, o tam, kad sukurtume bet kokios rūšies jaudulius, tereikia pateikti kokį nors gėrį ar blogį. Pašalinus skausmą ir malonumą iš karto išnyksta meilė ir neapykanta, puikybė ir nuolankumas, troškimas ir priešiškumas, ir apskritai dauguma iš mūsų refleksijos, arba antrinių, įspūdžių.

Iš gėrio ir blogio natūraliausiai kylantys ir mažiausiai parengti įspūdžiai yra tiesioginės troškimo ir priešiškumo, sielvarto ir džiaugsmo, vilties ir baimės, ir valios veiksmų aistros. Protas dėl pradinio instinkto linkęs jungtis prie gėrio ir vengti blogio, nors jie tesuvokiami vien kaip idėja ir manomai egzistuos kuriuo nors ateities laikotarpiu.

Tarkime, kad pasireiškia tiesioginis skausmo arba malonumo įspūdis, ir jis kyla iš su mumis ar kitais susieto objekto, tai neužkerta polinkio pasiduoti išplaukiančioms emocijoms arba priešiškumo joms, bet kartu su tam tikrais neatsiskleidusiais žmogaus proto principais sužadina naujus puikybės ir nuolankumo, meilės ir neapykantos įspūdžius. Šis polinkis, kuris jungia mus su objektu arba skiria mus nuo jo, tebetęsia savo operacijas, bet susijungęs su netiesioginėmis aistromis, kylančiomis dėl dvigubų įspūdžių ir idėjų santykių.

Šios netiesioginės aistros, visada malonios arba nesmagios, savo ruožtu suteikia papildomos jėgos tiesioginėms aistroms ir sustiprina mūsų troškimą ir pasipriešinimą objektui. Todėl kostiumas iš puikaus audeklo teikia malonumą dėl jo grožio, ir šis malonumas sukuria tiesiogines valingas ir troškimo aistras, arba įspūdžius. Vėlgi jei manoma, kad šis audinys priklauso mums, dvigubi santykiai perteikia mums puikybės jausmą, o tai yra netiesioginė aistra; o malonumas, lydintis šią aistrą, grįžta prie tiesioginio jaudulio ir suteikia naujos jėgos mūsų troškimui arba valingumui, džiaugsmui ar vilčiai.

Kai gėris yra tikras arba tikėtinas, jis sukuria DŽIAUGSMĄ. Blogis tomis pačiomis aplinkybėmis sukelia SIELVARTĄ arba LIŪDESĮ.

Jei gėris arba blogis yra netikras, atsiranda BAIMĖ arba VILTIS, atsižvelgiant į vieno arba kito netikrumo laipsnį.

Gėris savaime žadina TROŠKIMĄ, o blogis — PASIBJAURĖJIMĄ. VALIA pasireiškia pati, jei kokiu nors proto arba kūno veiksmu galima pasiekti gėrį arba išvengti blogio.

Be gėrio ir blogio, arba, kitais žodžiais tariant, skausmo ir malonumo, tiesioginės aistros dažnai kyla dėl visiškai nepaaiškinamo prigimtinio impulso, arba instinkto. Šios rūšies yra bausmės troškimas savo priešams arba laimės troškimas savo draugams; alkis, geismas ir kai kurie kiti kūniški potraukiai. Tiesą sakant, šios aistros kuria gėrį ir blogį, bet nekyla iš jų, kaip kad kiti jauduliai.

Panašu, kad nė vienas jaudulys ypatingo mūsų dėmesio nenusipelno, išskyrus viltį ir baimę, kurias pasistengsime čia pasiaiškinti. Akivaizdu, kad tas pats įvykis, kuris būdamas tikras sukurtų sielvartą arba džiaugsmą, visada sužadina baimę arba viltį, jeigu esti tik tikėtinas ir netikras. Tam, kad suprastume, kodėl ši aplinkybė lemia tokį didelį skirtumą, turime prisiminti tai, ką aš jau minėjau pirmoje knygoje apie tikimybės prigimtį.

Tikimybė kyla iš priešingų galimybių arba iš priežasčių priešingumo, dėl kurio protas neturi galimybių pasirinkti kurios nors iš šalių ir be paliovos blaškosi nuo vienos prie kitos, vieną akimirką priverstas atsižvelgti į objektą kaip į egzistuojantį, kitą priešingai — kaip į neegzistuojantį. Vaizduotė, arba supratimas, vadinkite, kaip norite, svyruoja tarp prieštaraujančių įžvalgų, ir nors galbūt dažniau linksta prie vienos šalies, o ne prie kitos, dėl priežasčių, arba galimybių, prieštaravimo neįmanoma, kad ji prie kurios nors sustotų. Šiuo klausimu pro ir con pakaitomis ima viršų; protas, apžvelgdamas objektą pagal savo prieštaraujančius principus, susiduria su tokiais prieštaravimais, kad galutinai sugriauna bet kokį tikrumą ir nusistovėjusią nuomonę.

Tarkime, kad objektas, kurio tikrumu mes abejojame, yra arba troškimo, arba pasibjaurėjimo objektas; akivaizdu, kad atsižvelgiant į tai, į vieną ar į kitą šalį links mūsų protas, jis turės pajusti džiaugsmo arba liūdesio akimirkų įspūdžius. Objektas, kurio egzistavimo mes trokštame, teikia pasitenkinimą, kai apmąstome jį sukūrusias priežastis, ir dėl tų pačių priežasčių sužadina liūdesį arba nerimą pasvarsčius priešingai; tad supratimas visais tikimybės klausimais skaidosi į priešingas įžvalgas, o jauduliai turi lygiai taip pat skaidytis į priešingas emocijas.

Jei dabar pasvarstysime apie žmogaus protą, pamatysime, kad, kalbant apie aistras, jis iš prigimties panašus ne į pučiamąjį instrumentą, kuris keičiantis garsams nustoja skambėjęs iš karto, kai tik liaujamasi pūsti, o veikiau į styginį instrumentą, kuris po kiekvieno brūkštelėjimo dėl vibracijos dar skleidžia garsą, laipsniškai ir nejučia nutylantį. Vaizduotė nepaprastai greita ir vikri, bet aistros lėtos ir pastovios; todėl kai pateikiamas koks nors objektas, suteikiantis daug įžvalgų vienai ir daug emocijų kitoms, fantazija gali keisti savo įžvalgas labai sparčiai, bet kiekvienas brūkštelėjimas nesukuria aiškaus ir atskiro aistros garso, viena aistra visada esti sumišusi ir susiliejusi su kita. Atsižvelgiant į tai, ar tikimybė linksta prie gėrio ar prie blogio, mišinyje vyraus džiaugsmo arba liūdesio aistra, nes tikimybės prigimtis sudėti į vieną pusę didesnį įžvalgų ar galimybių skaičių arba, o tai yra tas pats, didesnį skaičių vienos aistros grįžimų; arba, kadangi išsisklaidžiusios aistros surenkamos į vieną aistrą, didesnį šios aistros laipsnį. Kitaip tariant, dėl priešingų vaizduotės įžvalgų sielvartas ir džiaugsmas susimaišo vienas su kitu ir iš savo sąjungos sukuria vilties ir baimės aistras.

Remiantis pateikta pastraipa galima iškelti labai neįprastą klausimą dėl šio aistrų priešingumo, tai ir yra dabar mūsų aptariama tema. Pažymėtina, kad jei du priešingų aistrų objektai pateikiami kartu, be vyraujančios aistros sustiprėjimo (apie jį jau buvo aiškinta ir jis įprastai kyla dėl pirmojo jų smūgio ar susidūrimo), kartais pasitaiko, kad abi aistros egzistuoja iš eilės ir nedideliais tarpsniais; kartais jos sunaikina viena kitą ir nė viena iš jų nepasireiškia; o kartais abi lieka susijungusios prote. Todėl galima būtų paklausti, kokia teorija remdamiesi mes galime paaiškinti tokius pokyčius ir iki kokių bendrųjų principų galime jas redukuoti.

Jei priešingos aistros kyla dėl visiškai skirtingų objektų, jos pasireiškia pakaitomis, o idėjų santykio trūkumas atskiria įspūdžius vieną nuo kito ir užkerta jų prieštaravimus. Antai, jeigu žmogų nuliūdina pralaimėtas teismo procesas ir pradžiugina sūnaus gimimas, tai kad ir kaip sparčiai judėtų protas lėkdamas nuo malonaus prie pražūtingo objekto, vargu ar gali sumaišyti vieną jaudulį su kitu ir išlaikyti tarp jų abejingumo būseną.

Šią ramią būseną jis lengviau pasiekia, kai vienas įvykis yra mišrios prigimties ir skirtingomis aplinkybėmis turi kai ką nepalankaus ir kai ką sėkmingo. Nes tuomet abi aistros susiliejusios viena su kita dėl santykio tampa abipusiai griaunančios ir palieka protą visiškai ramų.

Tačiau įsivaizduokime trečią pavyzdį, kad objektas nėra sudėtas iš gėrio ir blogio, o manomai yra tam tikru laipsniu tikėtinas arba netikėtinas; tuomet aš tvirtinu, kad abi priešingos aistros bus kartu pateiktos sielai ir, užuot sunaikinusios ir nuraminusios viena kitą, egzistuos kartu ir iš savo sąjungos sukurs trečią įspūdį, arba jaudulį. Priešingos aistros neįstengia sunaikinti viena kitos, nebent jų priešingi judėjimai susidurtų kaktomuša ir jų sukurti pojūčiai būtų priešingi kaip ir jų judėjimo kryptys. Šį susidūrimą kaktomuša lemia jas sukėlusių idėjų santykiai, o jo didesnį ar mažesnį tobulumą — santykių laipsnis. Jei tai tikimybė, priešingos galimybės yra taip susietos, kad jos lemia to paties objekto egzistavimą arba neegzistavimą. Tačiau šis santykis toli gražu nėra tobulas, nes kai kurios galimybės esti egzistavimo pusėje, o kitos — neegzistavimo; o tai visiškai nesuderinami dalykai. Neįmanoma vienu nekintamu žvilgsniu apžvelgti priešingų galimybių ir nuo jų priklausančių įvykių; vaizduotei būtina lėkti pakaitomis nuo vieno prie kito. Kiekviena vaizduotės įžvalga sukuria būdingą aistrą, laipsniškai sunykstančią, ir po stryko brūkštelėjimo ją lydi juntamas virpėjimas. Nesuderinamos įžvalgos saugo aistras nuo smūgio tiesiojoje, jei galima taip pasakyti; vis dėlto jų santykio gana sumaišyti jų silpnoms emocijoms. Šitaip iš skirtingų mišinių, sudėtų iš priešingų sielvarto ir džiaugsmo aistrų ir iš jų netobulos sąjungos ir sutapimo, kyla viltis ir baimė.

Iš viso to išeina, kad priešingos aistros keliauja viena paskui kitą pakaitomis, jeigu kyla dėl skirtingų objektų; jos sunaikina viena kitą, jeigu jas sukelia skirtingos to paties objekto dalys; ir jos egzistuoja kartu ir susimaišo, jei kyla dėl priešingų ir nesuderinamų atsitiktinumų ir galimybių, nuo kurių koks nors objektas priklauso. Idėjų santykių įtaka visam tam reikalui aiški. Jei priešingų aistrų objektai būtų visiškai skirtingi, tai aistros būtų kaip du skirtingi skysčiai skirtinguose buteliuose, neturintys jokios įtakos vienas kitam. Jei objektai būtų artimai susiję, aistros būtų kaip šarmas ir rūgštis, susimaišantys ir sunaikinantys vienas kitą. Jei santykis ne itin tobulas ir susideda iš priešingų to paties objekto įžvalgų, aistros tampa panašios į aliejų ir actą, kad ir kaip juos maišytum, niekada nesusijungs visiškai ir nesusivienys.

Vilties ir baimės hipotezė atsineša ir paaiškinimą apie save, tad savo įrodymus pateiksime labai trumpai. Geriau keli stiprūs argumentai, negu daug silpnų.

Baimės ir vilties aistros gali kilti tada, kai abiejų šalių galimybės lygios ir neįmanoma nustatyti vienos šalies persvaros. Maža to, tokiomis aplinkybėmis aistros esti smarkiausios, nes tuomet protas neturi nė mažiausio pagrindo atsiremti ir yra blaškomas didžiausio netikrumo. Pridėkite didesnį tikimybės laipsnį sielvartui ir iš karto pamatysite, kad ši aistra pasklis po visą mišinį ir nudažys jį baimės spalva. Didinkite tikimybę, o kartu ir sielvartą, ir baimė vis augs ir augs, kol galiausiai, nuolat mažėjant džiaugsmui, nepastebimai virs grynu sielvartu. Kai pasieksite tokią būseną, sumažinkite sielvartą taip pat, kaip jį padidinote; mažinkite jo tikimybę ir pamatysite, kad aistra kas akimirksnį ims aiškėti, kol nejučia virs viltimi; šioji vėl taip pat jums didinant šią mišinio dalį laipsniškai ir lėtai virs džiaugsmu, nes didinsite tikimybę. Argi tai nėra aiškus įrodymas, kad baimės ir vilties aistros — tai sielvarto ir džiaugsmo mišinys, kaip ir optikoje įrodymu, kad spalvotas saulės spindulys susideda iš dviejų kitų, laikoma tai, jog jei šiam spinduliui einant per prizmę pridedama ar sumažinama vieno iš sudedamųjų, šis proporcingai ima vyrauti ar sumažėja sudėtiniame spindulyje. Esu tikras, kad nei gamtos, nei moralės filosofijoje nėra stipresnių įrodymų.

Tikimybė esti dviejų rūšių: arba objektas iš tikrųjų pats yra netikras ir nulemtas atsitiktinumo, arba objektas visiškai tikras, bet yra netikras pagal mūsų sprendimą, ir yra daug įrodymų abiem klausimo šalims. Abiejų rūšių tikimybės sukelia baimę ir viltį; šiuodvi kyla tik iš sutampančių jų ypatybių, t. y. netikrumo ir svyravimo, kurį jos primeta vaizduotei dėl joms abiem būdingo įžvalgų priešingumo.

Tik tikėtinas gėris ar blogis įprastai sukuria viltį ir baimę; nes tikimybė, svyruojantis ir nepastovus objekto apžvalgos būdas, natūraliai sukelia panašų aistros sumišimą ir netikrumą. Tačiau galime pažymėti, kad net jei toks sumišimas atsirastų dėl kitų priežasčių, baimės ir vilties aistros kils, nors ir nebus tikimybės; o tai reikia laikyti įtikinamu aptariamos hipotezės įrodymu.

Mes matome, kad blogis, suvoktas tik kaip galimas, irgi kartais sukuria baimę, ypač jeigu blogis labai didelis. Žmogus negali nedrebėdamas galvoti apie nepakeliamus skausmus ir kančias, jeigu jam gresia bent menkiausias pavojus juos patirti. Mažiausią tikimybę atsveria blogio didumas; ir pojūtis tampa toks pat gyvas, tarsi blogis būtų labiau tikėtinas. Vienas pirmojo vaizdas ar šmėstelėjimas turi tokį pat poveikį, kaip daugelis antrojo.

Tačiau ne tik galimas blogis sukelia baimę, bet netgi ir toks, kuris laikomas negalimu; pavyzdžiui, mes drebame ant prarajos krašto, nors tikrai žinome, kad esame visiškai saugūs ir kad nuo mūsų priklauso, ar žengti žingsnį į priekį. Taip yra dėl tiesioginio blogio artumo, jis veikia mūsų vaizduotę taip, kaip veiktų tikras blogis; tačiau susidūręs su mūsų saugumo apmąstymu jis iš karto išnyksta ir sukuria kitokios rūšies aistrą, kaip kad prieštingi atsitiktinumai sukuria priešingas aistras.

Ir tikras blogis kartais turi tokį patį poveikį baimei sukurti kaip ir galimas arba negalimas. Štai žmogus tvirtame ir gerai saugomame kalėjime be menkiausios galimybės pabėgti dreba nuo minties apie kančias, kurioms jį nuteisė. Taip atsitinka tik tada, jei tikras blogis yra siaubingas ir gniuždantis; tuomet protas su siaubu jį nuolat atmeta, o jis nuolat slegia mintis. Čia blogis įtvirtintas ir nustatytas, tačiau protas neįstengia pasirengti jam; iš šio svyravimo ir netikrumo kyla aistra, pasireiškianti labai panašiai kaip baimė.

Tačiau baimė ar viltis kyla ne tik tada, kai gėris ar blogis yra netikras, jei nežinia, ar jis egzistuoja, bet ir tada, kai jis netikras, jei neaiški jo rūšis. Tarkime, kažkam pasakys kitas asmuo, kurio teisingumu jis negali abejoti, kad staiga nužudytas vienas iš jo sūnų, akivaizdu, kad šio atsitikimo sukelta aistra nevirs tikru sielvartu tol, kol jis negaus patikimos žinios apie tai, kurio iš savo sūnų neteko. Čia blogis tikras, bet lieka netikrumas dėl jo rūšies. Vadinasi, baimė, jaučiama dėl šio atsitikimo, neturi nė mažiausių džiaugsmo priemaišų, ir ją sukelia vien fantazijos svyravimas tarp savo objektų. Ir nors iš kiekvienos šalies sukuriama ta pati aistra, vis dėlto ši aistra negali nusistovėti, nes perima iš vaizduotės nelygų ir nepastovų judėjimą, panašų ne tik į jos pojūčius — sielvarto ir džiaugsmo mišinį ir kovą, — bet ir į priežastis.

Pagal šiuos principus mes galime paaiškinti vieną su aistromis susijusį reiškinį, iš pirmo žvilgsnio, atrodo, labai neįprastą, t. y. kad nuostaba linkusi virsti baime ir kad visi netikėti dalykai mus gąsdina. Pati akivaizdžiausia išvada iš viso to yra ta, kad žmogus iš prigimties apskritai yra bailus, juk netikėtai pasirodžius bet kokiam objektui mes tučtuojau padarome išvadą, kad jis neša mums blogį, ir nė nelaukdami galimybės ištirti, ar jis iš prigimties geras, ar blogas, iš karto pajuntame baimę. Aš sakau, kad tai pati akivaizdžiausia išvada, tačiau giliau patyrinėję mes pamatysime, kad šis reiškinys aiškinamas kitaip. Netikėtas ir keistas pasireiškimas natūraliai sužadina proto sąmyšį, kaip ir kiekvienas dalykas, kuriam nesame pasirengę ir prie kurio nesame įpratę. Šis sąmyšis vėlgi natūraliai sužadina susidomėjimą, arba smalsumą, o šis dėl stipraus ir staigaus objekto impulso esti labai smarkus ir tampa neramus ir savo svyravimu bei netikrumu primena baimės pojūtį arba sumišusią sielvarto ir džiaugsmo aitrą. Šis baimės vaizdinys natūraliai virsta pačia baime, ir sukelia mums tikrą nuogąstavimą dėl blogio, nes protas visada sprendžia labiau pagal savo esamą nusiteikimą, o ne pagal savo objektų prigimtį.

Štai kodėl visų rūšių netikrumas turi stiprią jungtį su baime, net jei jis dėl priešingų savo mums perteiktų įžvalgų ir samprotavimų nesukelia jokio aistrų priešiškumo. Asmuo, palikęs negaluojantį draugą, jaus didesnį nerimą dėl jo negu būdamas šalia, nors galbūt jis nesugeba ne tik suteikti jam pagalbos, bet ir spręsti apie jo ligą. Nors čia pagrindinis aistros objektas, t. y. draugo gyvybė arba mirtis, yra toks pat netikras ir jam esant, ir nesant, vis dėlto tūkstančio smulkių aplinkybių apie draugo padėtį ir būklę žinojimas traukia idėją ir užkerta svyravimą ir netikrumą, taip priartinantį prie baimės. Netikrumas iš tikrųjų vienu atžvilgiu taip priartėja prie vilties, kaip ir prie baimės, nes jis yra esminė pirmosios aistros dalis; tačiau jis nelinksta prie jos todėl, kad pats netikrumas yra nerimas ir jis turi įspūdžio santykį su nerimo aistromis.

Štai kodėl mūsų netikrumas dėl bet kokių smulkių su asmeniu susijusių aplinkybių sustiprina mūsų nuogąstavimus dėl jo mirties ar nelaimių. Horacijus užsiminė apie šį reiškinį.

Ut assidens implumibus pultus avis

Serpentium allapsus timet,

Magis relictis; non, ut adsit, auxili

Latura plus presentibus.

[Taip paukštė, stebėdama neapsiplunksnavusius savo jauniklius, kur kas labiau baiminasi, kad juos užpuls gyvatės, jeigu jinai juos paliks, nors ir pasilikusi nepajėgs jų apginti].

Tačiau dar labiau gilindamasis į šį baimės ir netikrumo jungties principą aš pastebiu, kad šią aistrą sukelia kiekviena abejonė, net jei ji nė iš vienos šalies nepateikia mums nieko kita, be gėrio ir troškimo. Nekalta mergaitė pirmąją vestuvių naktį gula į lovą kupina baimės ir nuogąstavimų, nors ji tikisi tik didžiausio malonumo ir visų troškimų išsipildymo. Nepatirtas ir didingas įvykis, sumišę lūkesčiai ir džiaugsmas taip sutrikdo jos protą, kad jis nebežino, kurią aistrą rinktis; dėl to kyla sielos svyravimas, arba permainingumas, jis esti tam tikru laipsniu neramus ir labai natūraliai išsigimsta, virsta baime.

Tad ir vėl mes matome, jog kad ir kas sukelia aistrų svyravimą, arba sumaištį, turėdamas nors mažiausią nerimo laipsnį, visada sukuria baimę ar bent jau tokią į ją panašią aistrą, kad jas vargiai galima skirti.

Aš čia apsiribojau vilties ir baimės tyrimu pačiomis paprasčiausiomis ir natūraliausiomis jų aplinkybėmis, nesvarstydamas visos tos įvairovės, kurią jos gali įgauti susimaišius skirtingoms įžvalgoms ir apmąstymams. Siaubas, nustėrimas, nuostaba, susirūpinimas ir kitos panašios aistros tėra skirtingos rūšies ir laipsnio baimė. Nesunku įsivaizduoti, kad skirtingos objekto padėtys ar skirtingi minties posūkiai gali pakeisti net aistros pojūtį; tai iš esmės leidžia paaiškinti visus būdingus ne tik baimės, bet ir kitų jaudulių pogrupius. Meilė gali pasireikšti švelnumo, draugiškumo, intymumo, pagarbos ir geranoriškumo pavidalu ir daugybe kitų apraiškų; galiausiai ir jos yra tokie patys jauduliai; ir jos kyla dėl tų pačių priežasčių, tik šiek tiek pakitusių, tad nėra būtina atskirai jų aiškinti. Štai kodėl aš visą laiką apsiribojau pagrindinės aistros nagrinėjimu.

Dėl tos pačios priežasties, kad per daug neišsiplėsčiau, aš atsisakau tyrinėti, kaip valia ir tiesioginės aistros pasireiškia gyvūnams; pernelyg akivaizdu, kad jos yra tokios pačios prigimties ir jas sužadina tokios pačios priežastys kaip ir žmogiškosioms būtybėms. Palieku tai paties skaitytojo nuožiūrai, kartu linkėdamas jam pasvarstyti, kiek naujos reikšmės tai suteikia aiškinamai sistemai.

X SKYRIUS

Apie smalsumą arba meilę tiesai

Vis dėlto, man regis, mes buvome šiek tiek neatidūs: peržvelgę tiek daug skirtingų žmogaus proto bruožų ir ištyrę tiek daug aistrų mes nė karto taip ir neaptarėme šios meilės tiesai, kuri buvo pirmasis visų mūsų tyrimų šaltinis. Todėl prieš paliekant šią temą derėtų keletą pamąstymų skirti ir šiai aistrai bei parodyti jos žmogiškosios prigimties ištakas. Šis jaudulys toks savitas, kad nesukeliant neaiškumų ir painiavos jo nebūtų buvę įmanoma traktuoti nė pagal vieną iš čia mūsų tyrinėtų temų.

Tiesa esti dviejų rūšių, ji yra arba idėjų, tokiomis laikomų, santykių atskleidimas, arba objektų idėjų ir realaus objekto egzistavimo atitikimas. Aišku, kad pirmosios rūšies tiesos mes siekiame ne tik kaip tiesos ir kad ne vien mūsų išvadų teisingumas suteikia mums malonumą. Juk šios išvados yra lygiai teisingos ir kai mes skriestuvu atrandame, kad du kūnai lygūs, ir kai sužinome tai pademonstravę matematiškai; ir nors vieni įrodymai demonstraciniai, o kiti tik juslėmis suvokiami, vis dėlto, apskritai kalbant, protas priima lygiai pasitikėdamas ir vienus, ir kitus. Ir iš aritmetinės operacijos, kur ir tiesa, ir tikrumas yra tokios pačios prigimties kaip daugelio sudėtingų algebros problemų, malonumas esti neženklus, jei tik jis nevirsta skausmu; ir tai akivaizdus įrodymas, kad pasitenkinimą, kurį mes kartais patiriame atradę tiesą, sukelia ne paprasta, o tik tam tikrų savybių turinti tiesa.

Pirmoji ir svarbiausia aplinkybė, reikalinga tiesai paversti malonia, yra talentas ir sugebėjimai, naudojami jai išrasti ir atrasti. Tai, kas lengva ir akivaizdu, nevertinama; ir net tai, kas savaime sunku, jei mums tai be vargo ir be mąstymo ir samprotavimo įtampos pažinu, nelabai vertinama. Mums patinka stebėti matematikų demonstracijas; tačiau nelabai džiugintų asmuo, paprasčiausiai nurodantis linijų ir kampų santykius, nors mes visiškai pasikliautume ir jo sprendimų, ir tiesos patikimumu. Čia gana turėti ausis, kad sužinotum tiesą. Mums nereikia nei dėmesio sukaupti, nei savo talento spausti; o tai ir yra iš visų maloniausias proto lavinimas.

Tačiau nors šis talento lavinimas ir yra pagrindinis iš mokslo gaunamo pasitenkinimo šaltinis, vis dėlto aš abejoju, ar jo vieno užtenka, kad suteiktų mums didesnį malonumą. Mūsų atrandama tiesa taip pat turi būti ir reikšminga. Galima iki begalybės kelti algebros problemas ir be pabaigos aiškinti kūgio pjūvių santykius; ir nors keletas matematikų patiria malonumą iš šių tyrimų, tačiau nukreipia savo mintis prie to, kas naudingiau ir svarbiau. Dabar kyla klausimas, kaip ši nauda ir ši svarba operuoja mumis? Sunkumų šiuo klausimu kyla iš to, kad daugelis filosofų eikvojo savo laiką, pražudė savo sveikatą ir prarado turtą ieškodami tokių tiesų, kurias laikė svarbiomis ir naudingomis pasauliui, nors iš viso jų elgesio ir poelgių atrodo, kad jie nebuvo persiėmę publikos nuotaika ir jų apskritai nejaudino žmonijos interesai. Jei juos pavyktų įtikinti, kad jų atradimai neturi jokios reikšmės, jie visiškai prarastų potraukį savo studijoms, neatsižvelgiant į tai, kad yra visiškai abejingi tam, ar jie turi ar neturi reikšmės; panašu, kad tai prieštaravimas.

Kad pašalintume šį prieštaravimą, turime atsižvelgti į tai, kad yra tam tikrų troškimų ir polinkių, kurie neperžengia vaizduotės ir yra veikiau silpni aistrų šešėliai ir vaizdiniai, o ne tikri jauduliai. Antai tarkime, kad koks nors žmogus tikrina kokio nors miesto įtvirtinimus, svarsto jų natūralų ir dirbtinį tvirtumą ir pranašumus; stebi bastionų, pylimų, apkasų ir kitų karinių statinių išdėstymą bei įrengimą; aišku, kad santykiškai jis patirs tiek malonumo ir pasitenkinimo, kiek jie atitinka savo paskirtį. Šis malonumas, kylantis dėl objektų naudingumo, o ne dėl formos, gali būti tik simpatija gyventojams, kurių apsaugai visas šis menas naudojamas, nors galimas dalykas, kad šis asmuo, būdamas svetimšalis arba priešas, širdyje nejaučia jiems jokio gerumo ar netgi gali jų nekęsti.

Iš tiesų galima ir paprieštarauti, kad tokia nutolusi simpatija yra labai menkas pagrindas aistrai; ir kad toks darbštumas ir uolumas, kokį, kaip dažnai tenka pastebėti, turi filosofai, niekaip negali atsirasti iš tokio nereikšmingo šaltinio. Bet čia aš grįžtu prie to, ką jau esu pažymėjęs: kad studijų malonumą daugiausia teikia proto veikla ir talento bei supratimo lavinimas atrandant ar suvokiant kokią nors tiesą. Tiesos reikšmė reikalinga malonumo išbaigtumui, bet jos negalima laikyti jokiu svarbiu papildymu, kuris pats atneša mums džiaugsmą, ji tam tikra prasme reikalinga tik patraukti mūsų dėmesiui. Kai mes esame nerūpestingi ir nedėmesingi, tas pats supratimo veiksmas neturi mums jokio poveikio ir nesugeba perteikti to malonumo, kurį jis mums sukelia, kai esame kitaip nusiteikę.

Tačiau be proto veiksmo, kuris yra svarbiausias malonumo pagrindas, panašiai reikia ir tam tikro sėkmės laipsnio tikslui pasiekti arba mūsų tiriamai tiesai atrasti.

Šiuo klausimu aš pateiksiu bendrą pastabą, galinčią būti naudinga daugeliu progų, t. y. jei protas aistringai siekia kokio nors tikslo, nors iš pradžių ši aistra kyla ne dėl tikslo, o paprasčiausiai dėl veikimo ir siekio, vis dėlto dėl natūralios jaudulių eigos mes imame rūpintis ir pačiu tikslu, ir bet koks nusivylimas jo siekiant kelia nerimą. Taip atsitinka dėl jau minėto aistrų santykio ir lygiagrečios krypties.

Kad visa tai pailiustruočiau panašiu pavyzdžiu, aš pažymėsiu, kad negali būti dviejų panašesnių aistrų už medžioklės ir filosofijos, kad ir kokios nederančios jos atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Akivaizdu, kad medžioklės malonumas susiduria su proto ir kūno veiksmais: judėjimas, dėmesys, sunkumas ir netikrumas. Taip pat akivaizdu, jog šiuos veiksmus turi lydėti naudos idėja tam, kad jie turėtų mums poveikį. Nors labai turtingam ir visiškai nešykščiam žmogui malonu medžioti kurapkas ir fazanus, tačiau jis nejaučia jokio pasitenkinimo šaudydamas į varnas ir šarkas; taip yra todėl kad vienos, anot jo, yra tinkamos maistui, o iš kitų apskritai nėra jokios naudos. Iš to aišku, kad vien nauda arba svarba nesukelia tikros aistros, jų tereikia vaizduotei palaikyti, nes tam pačiam asmeniui, kuris pro pirštus žiūri į dešimteriopai didesnę naudą iš kitų dalykų, patinka parnešti namo pustuzinį slankų arba sėjikų, keletą valandų paukojus jų medžioklei. Kad medžioklės ir filosofijos palyginimas būtų išbaigtesnis, galime pažymėti, kad nors abiem vien mūsų veiksmų tikslas gali būti niekingas, vis dėlto pačiame veiksmų įkarštyje mus apima toks dėmesys šiam tikslui, kad mes labai nerimaujame dėl nusivylimų ir apgailestaujame, jei nesumedžiojame paukščio arba suklystame samprotaudami.

Jeigu mums reikia dar vieno šių jaudulių palyginimo, galime pasvarstyti lošimo aistrą, kuri teikia malonumą pagal tuos pačius principus kaip medžioklė bei filosofija. Kaip jau buvo pažymėta, lošimo malonumą teikia ne vien tik nauda, nes daugelis atsisako tikro pasipelnymo dėl šio pasilinksminimo; ir pats lošimas jo neteikia, nes tie patys asmenys nepatiria jokio pasitenkinimo, kai lošia iš nieko; jis kyla sujungus abi šias priežastis, nors kiekviena iš jų atskirai jokio poveikio neturi. Čia įvyksta kaip chemijoje, kai sumaišę du bespalvius skaidrius skysčius gauname trečią, neperregimą ir spalvotą.

Nauda, kurios tikimės iš kiekvieno lošimo, prikausto mūsų dėmesį, o be jo mes nepatirtume jokio džiaugsmo nei iš šio, nei iš jokio kito veiksmo. Jei kartą prikaustome savo dėmesį, sunkumai, permainos, staigūs lemties posūkiai dar labiau mus domina; kaip tik iš šio susidomėjimo ir kyla mūsų pasitenkinimas. Žmogaus gyvenimas toks nuobodus ir žmonių nusiteikimas paprastai toks vangus, kad viskas, kas juos pralinksmina, kad ir su skausmu sumišusi aistra, tikrai suteikia jiems juntamą malonumą. Čiagi pati objektų prigimtis padidina pastarąjį malonumą; nes ji juslėmis suvokiama ir ribota, tad lengvai suvokiama ir maloni vaizduotei.

Tą pačią teoriją, paaiškinančią tiesos meilę matematikoje ir algebroje, galima pritaikyti moralei, politikai, gamtos filosofijai ir kitiems mokslams, kur mes atsižvelgiame ne į abstrakčius idėjų santykius, o į realias jų jungtis ir egzistavimą. Tačiau be žinių meilės, pasireiškiančios moksluose, žmogaus prigimčiai dar būdingas tam tikras smalsumas — aistra, kylanti iš visai kitokio principo. Kai kurie žmonės turi nepasotinamą troškimą sužinoti apie savo kaimynų veiksmus ir aplinkybes, nors jų interesai visiškai su jais nesusiję ir jie turi visiškai pasikliauti kitų informacija, todėl nelieka jokios galimybės tyrinėti ir pritaikyti. Paieškokime šio reiškinio priežasties.

Apskritai mes jau įrodėme, kad tikėjimo įtaka kartu ir pagyvina bei įtvirtina kokią nors idėją vaizduotėje, ir apsaugo nuo bet kokių dvejonių ir netikrumo dėl jos. Abi šios aplinkybės yra palankios. Idėjos gyvumas sudomina fantaziją ir sužadina tokį patį, nors ir mažesnio laipsnio malonumą, kokį sukelia vidutinė aistra. Idėjos gyvumas suteikia malonumą, o jos tikrumas užkerta nerimą, nes įtvirtina prote vieną konkrečią idėją ir neleidžia jai svyruoti renkantis savo objektus. Į akis dažnai krinta bendra žmogiškosios prigimties proto ir kūno kokybė, kad pernelyg staigus ir audringas pasikeitimas mums kelia nerimą ir kad objektų, nors jie atrodo mums visiškai nereikšmingi, permainos neramina. Kadangi abejonė iš prigimties sužadina minties pokyčius ir nuo vienos idėjos staiga mus perkelia prie kitos, vadinasi, ji turi kelti skausmą. Šis skausmas ypač išryškėja, kai mus sudomina kokio nors įvykio nauda, sąsajos ar didybė ir naujumas. Ne kiekvienas dalykas sužadina mūsų smalsumą; o ir sužadina ne visada dėl to, kad žinoti mums naudinga. Tereikia, kad idėja šautų mums iš visos jėgos bei mus labai paliestų, ir jos nepastovumas ir netikrumas sukels mums nerimą. Kai svetimšalis pirmą kartą atvyksta į kokį nors miestą, jam gali visiškai nerūpėti jo gyventojų istorija ir nuotykiai; bet artimiau juos pažinęs ir pagyvenęs kiek ilgiau tarp jų jis užsikrečia tokiu pat smalsumu kaip ir vietiniai. Galbūt skaitydami kokios nors tautos istoriją mes karštai trokštame išsiaiškinti visas buvusias jos abejones bei sunkumus, tačiau tampame abejingi šiems tyrinėjimams, kai tik šių įvykių idėjos ženkliai išdyla.