III DALIS

Apie žinojimą ir tikimybę

I SKYRIUS

Apie žinojimą

Yra septyni skirtingų rūšių filosofiniai santykiai18, t. y.: panašumo, tapatumo, laiko ir vietos, kiekybės arba skaičiaus, proporcijos, bet kokios kokybės laipsnio, priešingumo ir priežastingumo. Šiuos santykius galima suskirstyti į dvi klases: į tuos, kurie visiškai priklauso nuo mūsų tarpusavyje lyginamų idėjų, ir tuos, kuriuos galima pakeisti, visai nesikeičiant idėjoms. Iš trikampio idėjos mes atrandame lygybės santykį, kad trys trikampio kampai yra lygūs dviem statiems kampams; ir šis santykis nekinta, kol mūsų idėja išlieka tokia pati. Ir priešingai — gretimumo ir atstumo santykius tarp dviejų objektų galima pakeisti, paprasčiausiai pakeitus jų vietą, visiškai nesikeičiant patiems objektams arba jų idėjoms; o vieta priklauso nuo šimto įvairiausių atsitiktinumų, kurių protas negali numatyti. Taip pat yra ir su tapatumu ir priežastingumu. Du objektai, kad ir labai panašūs vienas į kitą, ir netgi pasirodantys toje pačioje vietoje skirtingu laiku, gali skirtis skaičiumi. Ir kadangi jų vienas kito kūrimo galia niekada neatrandama vien iš jų idėjos, tai akivaizdu, kad apie priežasties ir padarinio santykius informaciją mes gauname iš patyrimo, o ne iš kokio abstraktaus samprotavimo ar mąstymo. Nėra nė vieno, netgi paties paprasčiausio reiškinio, kurį galima būtų paaiškinti pagal mums pasireiškiančias objektų kokybes arba kurį mes galėtume numatyti nepadedant atminčiai ir patyrimui.

Tad, atrodo, iš šių septynių filosofinių santykių lieka tik keturi, kurie priklauso vien nuo idėjų, todėl gali būti žinojimo ir tikrumo dalykas. Šie keturi tai — panašumas, priešingumas, kokybės laipsniai ir kiekybės arba skaičiaus proporcijos. Trys iš šių santykių atrandami iš pirmo žvilgsnio, o tiksliau jie atitenka intuicijos, ne demonstracijų kompetencijai. Kai kurie nors objektai yra panašūs vienas į kitą, šis panašumas iš karto krinta į akį arba, teisingiau, į protą, ir retai reikia kartotinio tyrimo. Tas pats pasakytina apie priešingumą, ir apie bet kokios kokybės laipsnius. Iš karto niekas nesuabejos, kad egzistavimas ir neegzistavimas griauna vienas kitą ir kad yra visiškai nesuderinami ir priešingi. Ir nors neįmanoma tiksliai įvertinti bet kurios kokybės, kaip spalvos, skonio, karščio ar šalčio, laipsnių, jei skirtumas tarp jų yra labai mažas, vis dėlto nesunku nuspręsti, kad vienas iš jų yra aukštesnis ar žemesnis už kitą, kai jų skirtumas ženklus. Ir šį sprendimą mes visada paskelbiame iš pirmo žvilgsnio, be jokio tyrinėjimo ar samprotavimo.

Taip pat mes galime nustatyti kiekybės arba skaičiaus proporcijas, ir galime iš pirmo žvilgsnio pastebėti didesnį ar mažesnį iš bet kokių skaičių arba figūrų, ypač jei skirtumas labai didelis ir pastebimas. Kai dėl lygybės ar bet kurios tikslios proporcijos, iš pirmo žvilgsnio mes galime tik spėti apie jas, išskyrus tik labai mažus skaičius arba labai ribotas tįsumo proporcijas; juos suvokiame akimirksniu ir suprantame, kad neįmanoma padaryti jokios ženklios klaidos. Visais kitais kartais proporcijas turime nustatyti laisviau arba remtis dirbtinesniais būdais.

Aš jau esu pažymėjęs, kad geometrija, arba menas, padedantis mums nustatyti figūrų proporcijas, nors ir visuotinumu, ir tikslumu smarkiai pranoksta laisvus juslių ir vaizduotės sprendimus, vis dėlto niekada nepasiekia visiško tikslumo ir tikrumo. Jos pirmieji principai vis dar gaunami iš bendrojo objektų pasireiškimo, o šis bendrasis pasireiškimas niekada negali suteikti mums jokių garantijų, kai tyrinėjame didžiausias gamtoje pasitaikančias mažybes. Mūsų idėjos, atrodo, suteikia mums nepriekaištigą patvirtinimą, kad dvi tiesios linijos negali turėti bendros atkarpos, tačiau apsvarstę šias idėjas pamatysime, kad jos visada numato juntamą dviejų linijų pasvirimą, o jų sudaromas kampas yra nepaprastai mažas, tad mes neturime tokio tikslaus tiesios linijos standarto, kuris patvirtintų mums šio teiginio teisingumą. Tai pasakytina apie daugumą pirminių matematikos sprendinių.

Tad lieka algebra ir aritmetika, vieninteliai mokslai, pagal kuriuos mes galime tęsti samprotavimų grandinę iki bet kurio sudėtingumo laipsnio ir kartu išsaugoti nepriekaištingą tikslumą ir tikrumą. Turime apibrėžtą standartą, pagal kurį galime spręsti apie skaičių lygybę ir proporciją; ir atsižvelgiant į tai, ar šį standartą jie atitinka ar ne, mes nustatome jų santykius be jokių galimybių klysti. Kai du jungtiniai skaičiai yra tokie, kad vienas visada turi vienetą, atliepiantį kiekvieną kito vienetą, mes skelbiame, kad jie lygūs; kadangi geometrijai trūksta tokio lygybės ir tįsumo standarto, vargu ar ji gali būti laikoma nepriekaištingu ir patikimu mokslu.

Tačiau čia vertėtų neapeiti vieno sunkumo, galinčio atsirasti iš mano įrodinėjimo, kad nors geometrijai ir trūksta nepriekaištingo tikslumo ir tikrumo, kuris būdingas aritmetikai ir algebrai, kol kas ji pranoksta netobulus mūsų juslių ir vaizduotės sprendimus. Visus trūkumus primetu geometrijai todėl, kad jos ištakos ir pamatiniai principai yra kildinami vien iš pasireiškimų, ir galbūt galima įsivaizduoti, kad šis trūkumas visada turi ją lydėti ir, lyginant objektus arba idėjas, niekada neleidžia pasiekti didesnio tikslumo, negu gali gauti vien mūsų akis ar vaizduotė. Aš pripažįstu, kad šis trūkumas taip su ja susijęs, kad neleidžia net siekti didesnio tikrumo, tačiau šie pamatiniai principai remiasi paprasčiausiais ir mažiausiai apgaulingais pasireiškimais, todėl jie suteikia savo išvadoms tokį tikrumo laipsnį, kurio vien šios išvados pasiekti nepajėgios. Iš akies neįmanoma nustatyti, kad tūkstantkampio kampai yra lygūs 1996 statiems kampams, ar pateikti bent apytikrį spėjimą dėl šios proporcijos, tačiau kai akis nustato, kad tiesios linijos negali susilieti ir kad tarp dviejų duotų taškų negalime nubrėžti daugiau kaip vieną tiesę, jos klaida niekaip negali turėti jokių pasekmių. Tokia tad ir yra geometrijos prigimtis ir nauda — atvesti mus prie tokių pasireiškimų, kurie dėl savo paprastumo negali priversti mūsų padaryti jokių didelių klaidų.

Čia aš pasinaudosiu proga pateikti kitą su mūsų demonstraciniais samprotavimais susijusią pastabą, kurią pateikia ta pati matematikos tema. Matematikai įprastai dedasi, kad jų objektų idėjos iš prigimties yra tokios subtilios ir dvasingos, kad nesuvokiamos fantazijai; jos turi būti perprantamos grynai intelektine įžvalga, prieinama tik aukštesniems sielos gebėjimams. Tokia pat samprata būdinga daugumai filosofijos dalių, ji daugiausiai naudojama paaiškinti abstrakčioms mūsų idėjoms ir parodyti, kaip galime suformuluoti idėją, pavyzdžiui, trikampio, nei lygiašonio, nei įvairiakraščio ir neapibrėžto jokiu konkrečiu kraštinių ilgiu ir santykiu. Lengva pastebėti, kodėl filosofams labai patinka ši kažkokių dvasingų ir subtilių suvokinių samprata: mat tokiu būdu jie pridengia daugelį savo absurdiškumų bei gali atsisakyti paklusti aiškių idėjų sprendimams ir remtis miglotomis ir netikromis. Tačiau šiam dirbtinumui sugriauti mums tereikia apmąstyti taip atkakliai naudotą principą: kad visos mūsų idėjos yra nukopijuotos nuo mūsų įspūdžių. Mat iš jo galime padaryti tiesioginę išvadą: jei visi įspūdžiai yra aiškūs ir tikslūs, nuo jų nukopijuotos idėjos turi būti tokios pat prigimties ir niekada negali, nebent dėl mūsų kaltės, turėti nieko itin tamsaus ir painaus. Pačia savo prigimtimi idėja yra silpnesnė ir blankesnė už įspūdį; tačiau visais kitais atžvilgiais būdama tokia pati, ji negali turėti jokios didelės paslapties. Jeigu jos silpnumas lemia jos miglotumą, mūsų reikalas kuo geriau ištaisyti šį trūkumą, išlaikyti idėją nekintamą ir tikslią; ir kol to nepadarėme, beprasmiška dėtis, kad samprotaujame ir filosofuojame.

Štai ir viskas, ką, manau, būtina pasakyti dėl tų keturių santykių, kurie sudaro mokslo pagrindą, tačiau kitus tris, kurie nepriklauso nuo idėjos ir gali būti arba nebūti netgi kai ji išlieka tokia pati, derėtų paaiškinti išsamiau. Šie trys santykiai yra tapatumas, laiko ir vietos aplinkybės ir priežastingumas.

II SKYRIUS

Apie tikimybę ir apie priežasties ir padarinio idėją

Visų rūšių samprotavimai susideda ne iš ko kita, tik iš palyginimo ir atradimo tų pastovių ar nepastovių santykių, kuriuos palaiko vienas su kitu du ar daugiau objektų. Mes galime atlikti šį palyginimą, kai abu objektai duoti juslėms arba kai neduotas nė vienas iš jų, arba kai duotas tik vienas. Kai juslėms duoti abu objektai kartu su santykiu, mes tai vadiname suvokimu, užuot vadinę samprotavimu; nei čia vyksta galvojimas, nei, tiesą sakant, koks kitas veiksmas, tik paprasčiausiai jutimo organais pasyviai priimami įspūdžiai. Pagal šį mąstymo būdą samprotavimu nereikia laikyti kokio nors su tapatumo bei laiko ir vietos santykiais susijusio stebėjimo; nes nė dėl vieno iš jų protas negali peržengti to, kas tiesiogiai duota juslėms, arba atrasti tikrojo objektų egzistavimo ar santykių. Tik priežastingumas sukuria tokią jungtį, kuri vieno objekto egzistavimu arba veikimu garantuoja mums, kad po jo arba iki jo vyko koks kitas egzistavimas arba veikimas; ir kiti du santykiai negali turėti įtakos samprotavimui, nebent jie veiktų jį ar jis juos veiktų. Jokie objektai neturi nieko, kas mus įtikintų, kad jie yra arba nuolat nutolę, arba nuolat gretimi; ir kai iš patyrimo ar stebėdami mes atrandame, kad jų santykis šia prasme yra nekintamas, mes visada padarome išvadą, kad yra kažkokia paslaptinga juos skirianti arba jungianti priežastis. Toks pats samprotavimas apima tapatumą. Mes nesunkiai spėjame, kad objektas gali išlikti individualiai nepakitęs, nors kartais būtų duotas juslėms, o kartais ne; ir neatsižvelgdami į suvokimo pertrūkį, priskiriame jam tapatybę kaskart, kai tik padarome išvadą, kad jei nuolat būtume neatitraukę nuo jo akies ar rankos, jis būtų suteikęs nekintamą ir nepertraukiamą suvokinį. Tačiau tokią išvadą, neatsižvelgiant į mūsų juslių įspūdžius, galima pagrįsti tik priežasties ir padarinio jungtimi; kitaip negalime būti tikri, kad objektas nepasikeitė, kad ir kaip naujas objektas būtų panašus į jau duotą juslėms. Kaskart atradę tokį nepriekaištingą panašumą mes svarstome, ar jis bendras šios rūšies objektams, ar įmanoma arba tikėtina, kad kokia nors priežastis galėtų operuoti kuriant pokytį ar panašumą; ir iš to, ką nutariame dėl šių priežasčių ir padarinių, mes formuluojame sprendimą apie objekto tapatybę.

Tad čia pasirodo, kad iš šių trijų ne vien nuo idėjų priklausomų santykių vienintelis, peržengiantis mūsų jusles ir pranešantis apie mums nematomus ir nejaučiamus egzistavimus ir objektus, yra priežastingumas. Todėl ši santykį mes pasistengsime išsamiai paaiškinti prieš baigdami žinojimo temą.

Kad pradėtume iš eilės, turime apsvarstyti priežastingumo idėją ir pažiūrėti, kokios jos ištakos. Neįmanoma teisingai protauti, tiksliai nesuprantant idėjos, apie kurią protaujame; ir neįmanoma tiksliai suprasti jokios idėjos, neatsekus jos ištakų ir neištyrinėjus pirminio ją sukėlusio įspūdžio. Įspūdžio tyrinėjimas suteikia aiškumo idėjai; o idėjos tyrinėjimas suteikia panašų aiškumą visam mūsų protavimui.

Todėl užmeskime akį į bet kuriuos du objektus, kuriuos vadiname priežastimi ir padariniu, ir apžvelkime juos iš visų šalių tam, kad rastume šį įspūdį, sukuriantį tokios nepaprastos reikšmės idėją. Iš pirmo žvilgsnio aš suvokiu, kad neprivalau jo ieškoti jokioje ypatingoje objektų kokybėje, nes kad ir kurią kokybę pasirinkčiau, randu jos neturintį objektą, tačiau vis tiek gaunantį priežasties ir padarinio pavadinimą. Ir išties išoriškai ir viduje neegzistuoja niekas, ko nelaikome priežastimi arba padariniu, nors aišku, kad nėra nė vienos kokybės, kuri visuotinai priklauso visoms esatims ir suteikia joms garbę taip vadintis.

Tad priežastingumo idėja turi kilti iš kažkokio objektų santykio; ir dabar mes turime pasistengti atrasti šį santykį. Pirmiausia aš pastebiu, kad visi priežastimis arba padariniais laikomi objektai yra gretimi ir kad niekas negali operuoti laike ar vietoje, jei tik egzistuoja bent kiek nuo jų nutolęs. Nors nutolę objektai, atrodo, kartais gali kurti vienas kitą, tačiau tyrinėjant paprastai pastebima, kad juos sieja grandinė priežasčių, gretimų viena kitai ir nutolusiems objektams; o jei kokiu nors ypatingu atveju mes negalime atrasti šios jungties, tai vis tiek numanome ją esant. Todėl galime svarstyti GRETIMUMO santykį kaip esminį priežastingumui arba bent jau galime jį tokiu laikyti, atsižvelgdami į bendrą nuomonę, kol nerasime tinkamesnės progos19 išsiaiškinti šį reikalą ištyrinėję, kurie objektai leidžiasi ar kurie nesileidžia būti gretinami ir jungiami.

Kitas santykis, kurį aš laikysiu esminiu priežastims ir padariniams, nėra taip visuotinai pripažintas ir yra šiek tiek ginčytinas. Tai priežasties PIRMUMAS laike padarinio atžvilgiu. Kai kam regisi, kad nėra absoliučiai būtina, kad priežastis eitų prieš savo padarinį; kad bet kuris objektas ar veiksmas pačią pirmąją savo egzistavimo akimirką gali įtempti savo kūrybinę kokybę ir sukelti kitą veiksmą ar objektą, visiškai vienalaikį sau. Ne tik patyrimas, regis, dažnai prieštarauja šiai nuomonei, bet ir mes, darydami tam tikras išvadas ar samprotaudami galime nustatyti pirmumo santykį. Tiek gamtos, tiek ir moralės filosofijoje nustatyta maksima, kad objektas, kuris tam tikrą laiką egzistuoja visu savo išbaigtumu ir nekuria kito objekto, nėra vienintelė jo priežastis; jam padeda koks nors kitas principas: stumteli jį iš neveiksnumo būsenos ir priverčia įtempti slapta jį valdančią energiją. Na, jei kuri nors priežastis gali būti visiškai vienalaikė su savo padariniu, tai remiantis šia maksima aišku, kad ir visos jos turi būti tokios, nes jei bent viena iš jų, uždelsusi savo veikimą vienintelę akimirką, neįsitemps tuo konkrečiu metu, kuriuo turėtų, nebebus tikrąja priežastimi. Viso to pasekmė būtų nei daugiau, nei mažiau tik priežasčių sekos, kurią matome pasaulyje, suardymas ir netgi visiškas laiko sunaikinimas. Mat jeigu viena priežastis būtų vienalaikė su savo padariniu, o šis padarinys su savo padariniu ir taip toliau, tai aišku, kad nebūtų tokio dalyko kaip seka, ir visi objektai turėtų egzistuoti kartu.

Jeigu atrodo, kad šio argumento gana, tai gerai. Jei ne, prašau skaitytoją leisti man kaip ir jau pateiktame skyriuje jį tokiu laikyti. Nes jis pastebės, kad šis reikalas nėra labai reikšmingas.

Tad atradęs arba numatęs, kad abu — gretimumo ir nuoseklumo — santykiai yra esminiai priežastims ir padariniams, aš pastebiu, kad esu priverstas sustoti ir nebegaliu toliau svarstyti nė vieno priežasties ir padarinio pavyzdžio. Vieno kūno judėjimo impulsas yra laikomas kito kūno judėjimo priežastimi. Kai svarstome apie šiuos objektus labai atidžiai, pastebime tik tai, kad vienas kūnas artėja prie kito ir kad pirmasis sujuda pirmiau už antrąjį, tačiau be jokio juntamo protarpio. Veltui kankintumės toliau galvodami ir mąstydami šia tema. Nepajudėsime nė per žingsnį tolyn svarstydami vien šį atskirą pavyzdį.

Jei kas nors paliktų šį pavyzdį ir dėtųsi apibrėžiąs priežastį, tardamas, kad tai kažkas kuriantis kitą, akivaizdu, kad jis nepasakytų nieko. Nes ką gi jis vadintų kūrimu? Ar gali jis kaip nors jį apibrėžti, kad tai nereikštų to paties priežastingumo? Jei gali, norėčiau, kad apibrėžtų. Jei negali, tai sukasi ratu ir pateikia sinonimą užuot pateikęs apibrėžimą.

Tad ar mes pasitenkinsime šiais dviem gretimumo ir nuoseklumo santykiais, neva pateikiančiais išbaigtą priežastingumo idėją? Jokiu būdu. Objektas gali būti gretimas ir pirmesnis už kitą ir nebūti laikomas jo priežastimi. Reikia atsižvelgti į BŪTINĄJĄ JUNGTĮ; ir šis santykis kur kas svarbesnis už bet kurį iš dviejų minėtų.

Dabar aš vėl apžiūriu objektą iš visų šalių tam, kad atrasčiau šios būtinosios jungties prigimtį ir randu įspūdį, arba įspūdžius, iš kurio galima kildinti jo idėją. Užmetęs akį į objektų žinomas kokybes, aš bematant atrandu, kad priežasties ir padarinio santykis mažiausiai priklauso nuo jų. Kai svarstau jų santykius, aš nieko nerandu, be gretimumo ir nuoseklumo, kuriuos jau įvertinau kaip neužtenkamus ir nepatenkinamus. Negi netekęs vilties, kad man pasiseks, imsiu tvirtinti, jog esu apsėstas idėjos, prieš kurią nebuvo jokio panašaus įspūdžio? Tai būtų pernelyg stiprus lengvabūdiškumo ir nepastovumo įrodymas, nes priešingas principas jau buvo taip tvirtai nustatytas, kad neleidžia jokių tolesnių abejonių, bent jau kol išsamiau neištyrinėjome esamo sunkumo.

Todėl mes turime elgtis kaip tie, kurie ieškodami kokio nors nuo jų paslėpto daikto ir neradę jo toje vietoje, kur tikėjosi, apieško visas kaimynines apylinkes, be jokio tikro nusistatymo ar ketinimo, ir viliasi, kad laimingas atsitiktinumas galų gale atves juos prie to, ko ieško. Mums būtina atsisakyti šio klausimo dėl būtinosios jungties, įeinančios į mūsų priežasties ir padarinio idėją, prigimties tiesioginės apžvalgos ir pasistengti rasti kokių kitų klausimų, kurių tyrinėjimas galbūt pateiks užuominą, galinčią padėti išaiškinti esamą sunkumą. Iš tokių klausimų į galvą ateina du, kuriuos ir pradėsiu tyrinėti, t. y.:

Pirma, dėl kokios priežasties mes skelbiame būtinybe tai, kad kiekvienas daiktas, kurio egzistavimas turi pradžią, turi turėti ir priežastį?

Antra, kodėl mes nusprendžiame, kad šios tam tikros priežastys būtinai turi turėti šiuos tam tikrus padarinius; ir kokia yra šių įžvalgų, daromų apie vieną pagal kitą, bei tikėjimo, leidžiančio jomis pasikliauti, prigimtis?

Prieš tęsdamas aš tik pastebėsiu, kad nors priežasties ir padarinio idėjos kyla ne tik iš refleksijos, bet ir iš pojūčių įspūdžių, vis dėlto, kad būtų trumpiau, paprastai miniu tik pastaruosius, kaip šių idėjų ištakas, todėl norėčiau, kad viskas, ką apie juos sakau, būtų taikoma ir pirmiesiems. Aistros yra susijusios su savo objektais ir viena su kita ne mažiau, negu išoriniai kūnai susiję tarpusavyje. Išeina, tas pats priežasties ir padarinio santykis, būdingas vieniems, turi būti bendras visiems.

III SKYRIUS

Kodėl priežastis visada būtina

Pradėkime nuo pirmojo klausimo apie priežasties būtinybę. Tai bendra filosofijos maksima, kad viskas, kas pradeda egzistuoti, turi turėti egzistavimo priežastį.

Paprastai tai savaime suprantama visų samprotavimų maksima, nereikalaujanti ir neduodanti jokių įrodymų. Manoma, kad ji pagrįsta intuicija ir yra viena iš tų maksimų, kuriomis žmonės, nors ir gali paneigti lūpomis, iš tikrųjų širdimi neabejoja. Tačiau jei ištyrinėsime šią maksimą pagal jau paaiškintą žinojimo idėją, neatrasime joje nė ženklo intuityvaus tikrumo, bet priešingai — pastebėsime, kad savo prigimtimi ji gerokai nutolusi nuo tokios rūšies įsitikinimo.

Visas tikrumas atsiranda palyginus idėjas ir atradus tokius santykius, kurie nekinta tol, kol ir idėjos lieka tokios pačios. Tokie santykiai yra panašumas, kiekybės ir skaičiaus proporcijos, bet kokios kokybės laipsniai ir priešingumas, iš kurių nė vienam netinka teiginys, kad viskas, kas turi pradžią, taip pat turi ir egzistavimo priežastį. Todėl šis teiginys neduoda intuityvaus tikrumo. Kiekvienas, kas tvirtintų, kad jis duoda intuityvų tikrumą, bent jau turėtų paneigti, kad tai vieninteliai neklaidingi santykiai, ir turėtų rasti kokį kitą šios rūšies santykį, kuriam jis tinka ir kuriam ištyrinėti turėsime užtektinai laiko toliau.

Bet štai argumentas, iš karto įrodantis, kad minėtas teiginys nėra nei intuityviai, nei demonstratyviai aiškus. Niekada negalime pademonstruoti, kad kiekvienam naujam egzistavimui ar egzistavimo naujam pakeitimui būtina priežastis, kartu neparodę, kad jokiam daiktui neįmanoma pradėti egzistuoti be kokio nors jį kuriančio principo, o jei pastarasis teiginys neįrodomas, neturėkime vilties, kad kada nors galėsime įrodyti pirmąjį. Na, kad pastarasis teiginys visiškai neturi demonstratyvaus įrodymo, mes galime įsitikinti pasvarstę, kad visos skirtingos idėjos yra atskiriamos viena nuo kitos, o kadangi priežasties ir padarinio idėjos yra aiškiai skirtingos, tai bet kokį šią akimirką neegzistuojantį, o kitą egzistuojantį objektą mes lengvai suvoksime net nepridėję prie jo skirtingos priežasties ar kuriančio principo idėjos. Tad vaizduotei aiškiai įmanoma atskirti priežasties ir egzistavimo pradžios idėjas; vadinasi, ir iš tikrųjų galima atskirti šiuos objektus, tai nėra nei prieštaravimas, nei absurdas; todėl šio atskyrimo negalima atmesti jokiu samprotavimu vien apie idėjas; o be jo neįmanoma pademonstruoti priežasties būtinybės.

Atitinkamai patyrinėję mes pastebėsime, kad ir visos demonstracijos, rodančios priežasties būtinybę, yra klaidingos ir sofistiškos. Visi laiko ir vietos taškai, sako kai kurie filosofai20, nuo kurių, galime taip manyti, bet kuris objektas pradeda egzistuoti, yra lygūs tarpusavyje, ir jei nebūtų kokios nors priežasties, savybingos tam laikui ir tai vietai, kuri šitaip lemia ir įtvirtina egzistavimą, jam liktų amžinas

laukimas; ir objektas niekada nepradėtų būti; trūktų kažko, kas fiksuotų jo pradžią. Bet aš klausiu: ar sunkiau manyti, kad laikas ir vieta gali būti fiksuotas be priežasties, užuot manius, kad egzistavimas gali būti taip nulemtas? Pirmiausia šiuo reikalu visada kyla toks klausimas: ar objektas egzistuos, ar ne? Paskui: kada ir kur jis pradės egzistuoti? Jei priežasties pašalinimas vienur intuityviai yra absurdas, taip pat turi būti ir kitur; ir jei šis absurdiškumas būtų neaiškus be įrodymo vienu atveju, lygiai taip pat reikėtų įrodymo ir antruoju. Tad vienos prielaidos absurdiškumas niekada negali įrodyti kitos absurdiškumo, nes abu jie stovi ant tų pačių pamatų ir turi likti arba būti atmesti tokiu pačiu samprotavimu.

Kitas argumentas21, kurį pastebiu vartojant šiuo klausimu, nukenčia dėl tų pačių sunkumų. Sakoma, kad viskas turi turėti priežastį, nes, jei kuriam daiktui trūktų priežasties, jis susikurtų ją pats, tai yra egzistuotų prieš egzistuodamas; o tai neįmanoma. Tačiau toks samprotavimas yra aiškiai neįtikinamas, kadangi išeina, kad neigdami priežastį mes vis tiek pripažįstame tai, ką nesąlygiškai neigiame, t. y. kad turi būti priežastis; todėl ją suprantame kaip patį objektą, o tai, be abejo, yra akivaizdus prieštaravimas. Tačiau sakyti, jog koks nors daiktas sukuriamas, arba, pasakyčiau tiksliau, pradeda egzistuoti be priežasties, nereiškia tvirtinti, kad jis yra pats savęs priežastis; priešingai, visų išorinių priežasčių pašalinimas pašalina a fortiori ir patį sukurtąjį daiktą. Objektas, egzistuojantis absoliučiai be jokios priežasties, tikrai nėra paties savęs priežastis, ir tvirtindami, kad viena išeina iš kito, jūs grįžtate prie paties ginčijamo klausimo ir laikote savaime suprantama, kad visiškai neįmanoma, kad koks daiktas kada nors pradėtų egzistuoti be priežasties; ir kad pašalinę vieną kuriamąjį principą mes vis tiek turime turėti kito šaltinį.

Visiškai tas pats pasakytina ir apie trečiąjį argumentą22, naudojamą pademonstruoti priežasties būtinybei. Viskas, kas sukuriama be priežasties, sukuriama iš nieko; kitaip tariant, jo priežastis niekas. Tačiau niekas niekada negali būti priežastis, taip pat kaip negali būti kuo nors arba prilygti dviem statiems kampams. Iš tos pačios intuicijos, kuri padeda suvokti, kad niekas nėra lygus dviem statiems kampams ir nėra kas nors, mes suvokiame, kad jis niekada negali būti priežastis; galiausiai turime suvokti, kad kiekvienas objektas turi tikrą savo egzistavimo priežastį.

Tikiu, kad neprireiks daug žodžių parodyti šio argumento silpnumui po to, ką esu pasakęs apie jau minėtą. Visi jie pagrįsti tuo pačiu klaidingu įsitikinimu ir kilo iš to paties minties posūkio. Užtenka vien pažymėti, kad pašalinę visas priežastis mes iš tikrųjų jas pašaliname ir nei manome, kad egzistavimo priežastys yra niekas, nei kad pats objektas yra niekas; ir galiausiai iš šių prielaidų absurdiškumo negalime pateikti jokio argumento įrodyti šio pašalinimo absurdiškumui. Jei kiekvienas daiktas turi turėti priežastį, išeina, kad, pašalinę kitas priežastis, turime pripažinti priežastimis arba patį objektą, arba nieką. Tai ir yra pati klausimo, ar kiekvienas daiktas turi turėti priežastį, ar ne, esmė; todėl, remiantis visais pagrįstais samprotavimais, tai niekada negali būti savaime suprantama.

Dar lengvabūdiškesni tie, kas sako, kad kiekvienas padarinys turi turėti priežastį, nes ji glūdi pačioje padarinio idėjoje; kiekvienas padarinys būtinai numato priežastį; padarinys yra reliatyvus terminas, o priežastis yra jo koreliatas. Tačiau tai neįrodo, kad prieš kiekvieną esatį turi būti priežastis, lygiai kaip iš to, kad kiekvienas vedęs vyras turi turėti žmoną, neišplaukia, kad kiekvienas vyras turi būti vedęs. Iš tikrųjų klausimas toks: ar kiekvienas pradedantis egzistuoti objektas turi turėti savo egzistavimo priežastį; o tai, tvirtinu aš, nėra nei intuityviai, nei demonstratyviai tikra, ir tikiuosi, kad pateikęs minėtus argumentus užtenkamai tą įrodžiau.

Ne iš žinojimo ar kokio mokslinio samprotavimo atsiranda nuomonė, kad kiekvienam naujam kūriniui būtina priežastis, todėl ši nuomonė būtinai turi atsirasti iš stebėjimo ir patyrimo. Tad natūraliai kyla kitas klausimas, kaip šis principas atsiranda iš patyrimo? Bet manau, kad šį klausimą patogiau pakreipti šitaip: kodėl mes prieiname prie išvados, kad tam tikros priežastys būtinai turi turėti tam tikrus padarinius ir kodėl iš vienų darome išvadas apie kitus? Tai bus mūsų tolesnių tyrinėjimų tema. Galbūt galiausiai paaiškės, kad tas pats atsakymas tinka abiem klausimams.

IV SKYRIUS

Apie sudedamąsias mūsų samprotavimų apie priežastį ir padarinį dalis

Nors protas samprotaudamas apie priežastis ir padarinius perkelia savo įžvalgą už tų objektų, kuriuos mato arba prisimena, jis niekada neturi visiškai pamesti jų iš akių ir nesamprotauti vien apie savo paties idėjas be jokių įspūdžių ar bent be atminties idėjų, atitinkančių įspūdžius, priemaišų. Iš priežasčių išvesdami padarinius mes turime nustatyti šių priežasčių egzistavimą; turime tik du būdus tam padaryti — arba tiesiogiai pagal savo atminties ar jutimų suvokinius, arba daryti išvadas iš kitų priežasčių; šių priežastis vėlgi turime nustatyti taip pat: arba iš turimų įspūdžių, arba darydami išvadas iš jų priežasčių ir taip toliau, kol prieisime prie kokio objekto, kurį matome ar prisimename. Neįmanoma perkėlinėti savo išvadų in infinitum; vienintelis dalykas, galintis jas sustabdyti — tai atminties ar jutimų įspūdis, po jo nebelieka abejonių ar klausimų.

Kaip pavyzdį galime pasirinkti bet kurį istorijos momentą ir apsvarstyti, kodėl mes juo tikime arba atmetame. Taigi mes tikime, kad CEZARIS buvo nužudytas senato rūmuose per kovo idas, ir taip yra todėl, kad šis faktas yra nustatytas vienbalsiu istorikų, sutariančių dėl tikslaus įvykio laiko ir vietos, įrodymu. Šie tikri ženklai ir žodžiai duoti mūsų atminčiai arba juslėms; panašiai mes prisimename, kad šie ženklai buvo naudoti žymėti tikroms idėjoms; šios idėjos arba buvo tiesiogiai veiksme dalyvavusiųjų prote, ir jie gavo tiesiogiai egzistuojančias idėjas; arba jos kilo jiems iš kitų įrodymo, šiems vėlgi iš kitų įrodymo, šitaip laipsniškai aiškiai prieisime prie įvykį mačiusių savo akimis arba jo stebėjų. Aišku, kad visa ši argumentų grandinė, arba priežasčių ir padarinių jungtis, pirmiausia grindžiama tais ženklais ir žodžiais, kuriuos matome arba prisimename, ir kad, be atminties arba juslių autoritetingo tvirtinimo, visas mūsų samprotavimas būtų chimeriškas ir nepagrįstas. Kiekviena grandinės grandis priklausytų tuomet nuo kitos grandies, tačiau viename jos gale nebūtų pritvirtinta nieko, kas galėtų ją visą išlaikyti, vadinasi, nebūtų nei tikėjimo, nei įrodymo. Ir iš tikrųjų tai pasakytina apie visus hipotetinius argumentus arba prielaida pagrįstus svarstymus; juose nėra nei esamo įspūdžio, nei tikėjimo tikru egzistavimu.

Neturiu priminti, jog tai, kad mes galime protauti pagal mūsų praeities išvadas arba principus nepriėję prie įspūdžių, iš kurių jie iš pradžių kilo, nėra pagrįstas prieštaravimas pateikiamai doktrinai. Net jei manytume, kad šie įspūdžiai visiškai išsitrynė iš atminties, jų sukurtas įsitikinimas vis tiek gali likti; taip pat teisinga ir tai, kad visi samprotavimai apie priežastis ir padarinius iš pradžių kyla iš tam tikro įspūdžio, lygiai kaip įsitikinimas dėl bet kokio demonstratyvaus įrodymo visada atsiranda iš idėjų palyginimo, tačiau gali likti ir po to, kai palyginimas pamirštas.

V SKYRIUS

Apie juslių ir atminties įspūdžius

Taigi šios rūšies samprotavimams, pagrįstiems priežastingumu, mes naudojame mišrios ir nevienalytės prigimties elementus, kurie kad ir kaip tarpusavyje sujungti, vis dėlto iš esmės skiriasi vienas nuo kito. Visi mūsų argumentai apie priežastis ir padarinius susideda tiek iš atminties arba juslių įspūdžių, tiek iš idėjos to egzistavimo, kuris arba sukūrė įspūdžio objektą, arba buvo jo sukurtas. Todėl čia turime paaiškinti tris dalykus, t. y., pirma, pradinį įspūdį, antra, perėjimą nuo su juo susijusios priežasties arba padarinio prie idėjos, trečia, šios idėjos prigimtį ir kokybes.

Dėl šių įspūdžių, kurie atsiranda iš juslių, pirminė jų priežastis, mano manymu, visiškai nepaaiškinama žmogaus protu ir niekada nebus įmanoma tikrai nuspręsti, ar jie atsiranda tiesiogiai iš objekto, ar yra sukuriami kūrybinės proto galios, ar kyla iš mūsų būties kūrėjo. Ir šis klausimas jokiu būdu nėra esminis dabartiniam mūsų tikslui. Mes galime daryti išvadas iš savo suvokinių sąsajų, neatsižvelgdami, ar jie teisingi, ar klaidingi; ar tiksliai atvaizduoja gamtą, ar yra vien mūsų juslių iliuzija.

Ieškodami bruožo, kuris skiria atmintį nuo vaizduotės, iš karto turime suvokti, kad jis negali slypėti paprastose mums pateikiamose idėjose, nes abu šie gebėjimai gauna savo paprastas idėjas iš įspūdžių ir niekada negali peržengti šių pradinių suvokinių. Šie gebėjimai tiek pat mažai skiriasi vienas nuo kito ir savo sudėtinių idėjų sandara. Ypatinga atminties savybė saugoti pradinę savo idėjų tvarką ir padėtį, nors vaizduotė jas perstato ir keičia kaip jai patinka; vis dėlto šio skirtumo negana, kad skirtume jas pagal veiklą, arba žinotume, kuri yra kuri; neįmanoma atgaminti praeities įspūdžių, siekiant palyginti juos su mūsų turimomis idėjomis ir pasitikrinti, ar jų sandara visiškai tokia pati. Atmintis neatpažįstama nei pagal savo sudėtinių idėjų tvarką, nei pagal paprastųjų prigimtį, vadinasi, nuo vaizduotės ji skiriasi stipresne jėga ir gyvumu. Žmogus gali atsiduoti fantazijai kurdamas kokių nors praeities nuotykių scenarijus, ir nebūtų jokios galimybės atskirti jų nuo panašaus pobūdžio prisiminimų, jeigu vaizduotės idėjos nebūtų silpnesnės ir blankesnės.

[23] Dažnai nutinka, kad iš dviejų kokiame nors įvykyje dalyvavusių žmonių vienas jį prisimena kur kas geriau už kitą ir turi kaip reikiant pavargti, kol priverčia savo draugą jį prisiminti. Veltui jis vardija kai kurias aplinkybes, primena laiką, vietą, draugiją, kas buvo iš visų šalių sakoma ir kas daroma, kol galiausiai pataiko į kokią nors laimingą aplinkybę, kuri viską atgaivina ir padeda draugui puikiai prisiminti kiekvieną daiktelį. Tad pamiršęs asmuo iš pradžių visas idėjas gauna iš kito pasakojimo — su visomis laiko ir vietos aplinkybėmis, tačiau vertina jas vien kaip vaizduotės pramaną. Bet vos paminėjus atmintį palietusią aplinkybę tos pačios idėjos nušvinta visiškai kitaip ir kažkokiu būdu ankstesnis jausmas pasikeičia. Be jokio kito pasikeitimo, išskyrus minėtą jausmą, jos iš karto tampa atminties idėjomis ir susilaukia pritarimo.

Tad vaizduotė gali perteikti visus objektus, kuriuos tik atmintis gali mums pasiūlyti, ir šie gebėjimai skiriami tik pagal skirtingą jų pateikiamų idėjų jautimą, todėl derėtų panagrinėti šio jautimo prigimtį. Ir čia aš tikiu, jog kiekvienas lengvai sutiks su manimi, kad atminties idėjos yra stipresnės ir gyvesnės už vaizduotės.

Dailininkas, ketinantis atvaizduoti kokią nors aistrą ar emociją, stengsis pažvelgti į asmenį, iš tikrųjų išgyvenantį panašią emociją, kad atgaivintų savo idėjas ir suteiktų joms daugiau jėgos ir gyvumo, negu turi tiesiog vaizduotės pramanytos. Kuo šviežesnė ši atmintis, tuo aiškesnė idėja, ir kai po ilgo laikotarpio jis vėl sugrįžta prie savo objekto apmąstymo, jis visada pastebi, kad idėjos labai susilpnėjo, jeigu apskritai neišsitrynė. Mes dažnai suabejojame atminties idėjomis, kai jos tampa labai silpnos ir menkos, ir sutrinkame spręsdami, ar koks vaizdinys sukurtas vaizduotės, ar atminties, jei jis piešiamas ne tokiomis gyvomis spalvomis, kuriomis pasižymi pastarasis gebėjimas. Aš manau, prisimenu šį įvykį, sako vieni, bet nesu tikras. Ilgas laiko tarpas beveik išdildė jį man iš atminties, ir nesu tikras, ar tai nėra vien mano fantazijos vaisius.

Atminties idėja, praradusi savo jėgą ir gyvumą, gali tiek susilpnėti, kad bus palaikyta vaizduotės idėja; o, kita vertus, vaizduotės idėja gali įgauti tiek jėgos ir gyvumo, kad bus palaikyta atminties idėja ir pamėgdžios jos poveikį tikėjimui ir sprendimui. Tai būdinga melagiams: dažnai kartodami savo melus galiausiai jie patiki ir prisimena juos kaip tikrus faktus; įprotis ir pripratimas šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, veikia protą taip pat, kaip ir prigimtis, ir įkala idėją su tokia pat jėga ir stiprumu.

Tad pasirodo, kad tikėjimas, arba pritarimas, visada lydintys atmintį ir jusles, yra ne kas kita, tik jų pateikiamų suvokinių gyvumas, ir jis vienintelis skiria juos nuo vaizduotės. Tikėti čia reiškia išgyventi tiesioginį juslių įspūdį arba šio įspūdžio atsikartojimą atmintyje. Tik suvokinio jėga ir gyvumas ir yra pirmasis sprendimo veiksmas ir suteikia pagrindą tam samprotavimui, kurio padedami mes atsekame santykį tarp priežasties ir padarinio.

VI SKYRIUS

Apie išvadą iš įspūdžio apie idėją

Lengva pastebėti, kad atsekant šį santykį išvada, kurią darome iš priežasties apie padarinį, nekyla vien apžvelgiant konkrečius objektus ir gilinantis į jų esmes taip, kad būtų galima atrasti vienos priklausomybę nuo kito. Nėra tokio objekto, kuris reikštų bet kurio kito egzistavimą, jei svarstome pačius šiuos objektus ir niekada nepažvelgiame už idėjų, kurias apie juos formuojame. Toks išvedžiojimas prilygtų žinojimui ir reikštų absoliutų prieštaravimą, ir būtų neįmanoma suvokti nieko skirtingo. Tačiau kadangi visas skiriamas idėjas galima atskirti, akivaizdu, kad negali būti nieko tokio pobūdžio neįmanomo. Pereidami nuo turimo įspūdžio prie kokio nors objekto idėjos tikrai galėtume atskirti idėją nuo įspūdžio ir pakeisti ją bet kuria kita idėja.

Todėl tik nuo PATYRIMO priklauso, kad mes galime apie vieno objekto egzistavimą padaryti išvadą iš kito egzistavimo. Patyrimo prigimtis yra šitokia. Mes prisimename, kad turėjome daug vienos rūšies objektų egzistavimo pavyzdžių; ir taip pat prisimename, kad atskiri kitos rūšies objektai visada juos lydėjo ir egzistavo jų atžvilgiu dėsninga gretimumo ir sekos tvarka. Taigi mes prisimename, kad matėme šios rūšies objektą, kurį vadiname liepsna, ir jutome šios rūšies pojūtį, kurį vadiname karščiu. Panašiai mes prisimename pastovią jų sąsają visuose praeities įvykiuose. Be jokių tolesnių ceremonijų vieną pavadiname priežastimi, o kitą padariniu ir padarome išvadą, kad vienas egzistuoja, nes egzistuoja kitas. Visuose tuose įvykiuose, iš kurių sužinome apie konkrečių priežasčių ir padarinių jungtį, ir vieni, ir kiti buvo suvokti juslėmis ir yra atsimenami; tačiau iš visų šių įvykių, kai samprotaujame apie juos, yra tik vienas suvoktas ar įsimintas, o antrasis pateikiamas remiantis mūsų praeities patyrimu.

Taigi skubėdami į priekį mes nepastebimai atradome naują priežasties ir padarinio santykį, kai mažiausiai to tikėjomės ir buvome visiškai panirę į kitą dalyką. Tai jų PASTOVIOS SĄSAJOS santykis. Mums negana gretimumo ir sekos kokiems nors dviem objektams paskelbti priežastimi ir padariniu, nebent suvokiame, kad šie du santykiai išsaugomi daugelyje įvykių. Dabar mes galime matyti tiesioginę šio santykio apžvalgos atmetimo naudą tam, kad atrastume būtinosios jungties, kuri yra tokia svarbi jo dalis, prigimtį. Yra vilčių, kad tokiu būdu mes galų gale prieisime prie savo iškelto tikslo, nors, tiesą sakant, šis ką tik atrastas pastovios sąsajos santykis, atrodo, šiek tiek pastumia mus kelyje į priekį, bet labai nedaug. Mat

jis reiškia tik tiek, kad panašių objektų visada panašūs gretimumo ir sekos santykiai; ir bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo akivaizdu, kad tokiu būdu mes niekada neatrasime jokios naujos idėjos ir tik padauginsime, bet ne padidinsime savo proto objektų. Galima galvoti, kad jei mes nesužinome ko nors iš vieno objekto, mes niekada nesužinosime to ir iš šimto vienarūšių ir visais atžvilgiais visiškai panašių. Mūsų juslės vienu pavyzdžiu parodo mums du kūnus, judėjimus arba kokybes, susijusius tam tikrais sekos ir gretimumo santykiais; o mūsų atmintis tepateikia mums daugybę pavyzdžių, juose mes visada randame panašių kūnų, judėjimų ar kokybių, susijusių panašiais santykiais. Iš paprasto kokio nors praeities įspūdžio pakartojimo, kad ir begalybę kartų, niekada neatsiras jokia nauja pirminė idėja, tokia kaip būtinosios jungties, ir įspūdžių skaičiaus poveikis čia nebus didesnis, kaip apsiribojus tik vienu. Nors šis samprotavimas atrodo teisingas ir akivaizdus, būtų neprotinga pernelyg greit nusivilti; todėl mes nenutrauksime savo diskurso gijos; ir pastebėję, jog atradę pastovią kokių nors objektų sąsają mes visada iš vieno objekto darome išvadą apie kitą, dabar patyrinėsime šios išvados ir perėjimo nuo įspūdžio prie idėjos prigimtį. Galbūt galų gale paaiškės, jog būtinoji jungtis priklauso nuo išvados, o ne išvada — nuo būtinosios jungties.

Atrodo, perėjimas nuo esamo atminties arba juslių įspūdžio prie objekto, kurį mes vadiname priežastimi arba padariniu, idėjos yra pagrįstas praeities patyrimu ir mūsų prisiminimu jų pastovios sąsajos, tad kitas klausimas toks: ar patyrimas sukuria idėją iš supratimo ar iš vaizduotės; ar daryti tokį perėjimą mus skatina supratimas, ar tam tikra suvokinių asociacija ir santykis? Jeigu mus skatintų protavimas, jis vadovautųsi principu, kad įvykiai, kurią mes dar nesame patyrę, turi būti panašūs į tuos, kuriuos jau patyrėme, ir kad prigimties veikimo būdas visada lieka nekintamai toks pats. Tam kad išsiaiškintume šį reikalą, apsvarstykime visus argumentus, kuriais ši prielaida galėtų būti grindžiama, ir kadangi jie turi būti kilę iš žinojimo arba tikimybės, žvigtelėkime į kiekvieną iš šių akivaizdumo laipsnių ir žiūrėkime, ar jie leidžia daryti kokią nors pagrįstą tokio pobūdžio išvadą.

Jau mūsų naudotas samprotavimo metodas lengvai mus įtikins, kad negali būti demonstracinių argumentų įrodyti, kad mūsų nepatirti dalykai panašūs į mūsų patirtus dalykus. Mes galime bent jau suprasti prigimties tėkmės pokytį; to gana įrodyti, kad toks pokytis nėra absoliučiai neįmanomas. Suformuluota aiški kokio nors daikto idėja yra nepaneigiamas jo įmanomybės argumentas, ir jis vienas sugriauna bet kokią tariamą demonstraciją prieš jį.

Tikimybė atskleidžia ne idėjų, tokiomis laikomų, o tik objektų santykius, todėl turi būti pagrįsta, vienu atžvilgiu, mūsų atminties ir juslių įspūdžiais ir, kitu atžvilgiu, mūsų idėjomis. Jei mūsų tikimybiniuose svarstymuose nebūtų jokių įspūdžių priemaišų, išvada būtų vien tik chimeriška; o jei nebūtų jokių idėjų priemaišų, tai proto veiksmas stebint santykį būtų, tiesą sakant, pajautimas, ne svarstymas. Todėl būtina, kad visiems tikimybiniams svarstymams protui būtų kažkas duota — arba matomo, arba prisimenamo; ir kad iš to mes padarytume išvadą apie kažką su tuo susijusį, bet nematomą ir neprisimenamą.

Vienintelė objektų jungtis, arba santykis, galintis nuvesti mus už tiesioginių mūsų atminties ir juslių įspūdžių, yra priežasties ir padarinio santykis; taip yra todėl, kad tai vienintelis santykis, kuriuo mes galime pagrįsti teisingą išvadą iš vieno objekto apie kitą. Priežasties ir padarinio idėja kyla iš patyrimo, mums pranešančio, kad šie tam tikri objektai visuose praeities pavyzdžiuose buvo nuolat sujungti vienas su kitu. Ir kai manoma, kad gautas tiesioginis objekto, panašaus į vieną iš anų, įspūdis, mes iš karto darome prielaidą, kad egzistuoja dar vienas, panašus į įprastą jo palydovą. Atsižvelgiant į tokį daiktų vertinimą, manau, visais atžvilgiais neginčijamą, tikimybė yra pagrįsta objektų, kuriuos esame patyrę, ir objektų, kurių nesame patyrę, panašumo prielaida; ir todėl neįmanoma, kad ši prielaida gali kilti iš tikimybės. Tas pats principas negali būti kartu kito priežastimi ir padariniu; ir, ko gera, apie šį santykį tai vienintelis teiginys, arba intuityviai, arba demonstratyviai teisingas.

Gal kas nors tikisi išsisukti nuo šio argumento ir neapibrėžęs, ar mūsų samprotavimas šia tema kyla iš demonstracijos ar iš tikimybės, mano, kad visos išvados iš priežasčių ir padarinių padarytos tik tvirtu samprotavimu; galiu tik svajoti, kad šis samprotavimas būtų sukurtas tam, kad būtų pateiktas mūsų tyrinėjimui. Galbūt galima pasakyti, kad patyrę tam tikrų objektų pastovią sąsają mes mąstome čia pateikiamu būdu. Manome, kad šis objektas visada sukuria kitą. Jam būtų neįmanoma turėti tokio padarinio, jei jam nebūtų duota kūrimo galia. Galia neišvengiamai reiškia padarinį, todėl turime tikrą pagrindą iš vieno objekto egzistavimo daryti išvadą apie jo įprasto palydovo egzistavimą. Praeities kūrinys reiškia galią; galia reiškia naują kūrinį. Naujasis kūrinys yra ta išvada, kurią darome iš galios ir praeities kūrinio.

Man būtų lengva parodyti šio samprotavimo silpnumą, jei būčiau pasirengęs pasinaudoti savo jau atliktais stebėjimais, kad kūrimo idėja yra tokia pati kaip ir priežastingumo ir kad joks egzistavimas pagrįstai ir demonstratyviai nereiškia jokio kito objekto galios; arba jeigu būtų teisinga paskubinti tai, ką turėsiu progos pažymėti toliau apie mūsų formuojamą galios ir veiksnumo idėją. Tačiau kadangi gali pasirodyti, kad toks nagrinėjimo metodas gali susilpninti mano sistemą, paremdamas vieną jos dalį kita, arba sukurti mano samprotavimo sumaištį, aš pasistengsiu apginti savo tvirtinimą be jokios panašios pagalbos.

Todėl dabar tarkime, kad vienam objektui sukurti kitą bet kuriuo atskiru atveju reiškia galią ir kad ši galia turi ryšį su savo padariniu. Bet jau buvo įrodyta, kad juntamos priežasties kokybės neturi galios, o mums, be juslėmis suvokiamų kokybių, neduota nieko; aš klausiu, kodėl kitais kartais jūs manote, kad ta pati galia vis dėlto egzistuoja vien dėl šių kokybių pasireiškimo? Jūsų nuoroda į praeities patyrimą čia nieko nelemia; daugiausia jis tegali įrodyti, kad tam pačiam objektui, sukūrusiam bet kurį kitą, pačią tą akimirką buvo suteikta ši galia; tačiau jis niekada negalės įrodyti, kad ta pati galia turi išlikti tame pačiame objekte ar juslėmis suvokiamų kokybių sankaupoje; juo labiau, kad panaši galia visada jungiasi su panašiomis juslėmis suvokiamomis kokybėmis. Jeigu būtų pasakyta, kad mes turime patyrimo, kad tokia pati galia nuolat jungiasi su tokiu pačiu objektu ir kad vienodiems objektams suteikiamos vienodos galios, aš pakartosiu savo klausimą: kodėl iš šio patyrimo mes formuluojame išvadą, neatsižvelgdami į tuos praeities pavyzdžius, kuriuos patyrėme? Jei atsakysite į šį klausimą taip pat, kaip į pirmesnį, jūsų atsakymas suteiks dar vieną progą naujam tokios pačios rūšies klausimui iki in infinitum; o tai aiškiai įrodo, kad minėtas samprotavimas neturi teisingo pagrindo.

Tad mūsų protavimas ne tik klaidina mus atrandant priežasčių ir padarinių būtinąją jungtį, bet, kai patyrimas praneša mums apie jų pastovią sąsają, tampa net neįmanoma, kad mūsų protavimas tenkintų mus, nes kodėl turėtume šiuo patyrimu apimti pavyzdžius, esančius už konkrečių pavyzdžių, kuriuos stebime, ribų. Mes spėjame, tačiau niekada negalime įrodyti, kad tarp objektų, kuriuos esame patyrę, ir tų, kurių mūsų atradimai nesiekia, turi būti panašumas.

Mes jau esame atkreipę dėmesį į kai kuriuos santykius, kurie verčia mus pereiti nuo vieno objekto prie kito net jei nėra motyvo apsispręsti šiam perėjimui; tad galime nustatyti bendrą taisyklę, kad kiekvieną kartą, kai protas nuolat ir nekintamai daro perėjimą be jokio motyvo, jį veikia šie santykiai. Na, šis pavyzdys kaip tik toks ir yra. Protas niekada negali parodyti mums vieno objekto jungties su kitu net padedamas patyrimo ir jų pastovios sąsajos visais praeities įvykiais stebėjimo. Tad, kai protas pereina nuo vieno objekto idėjos arba įspūdžio prie kito objekto idėjos arba tikėjimo juo, jis vadovaujasi ne protavimu, o tam tikrais principais, kurie susieja šių objektų idėjas draugėn ir sujungia jas vaizduotėje. Jei idėjų sąjunga fantazijoje nebūtų stipresnė už objektų, atrodo, turimų protavime, mes niekada negalėtume iš priežasčių daryti jokių išvadų apie padarinius ir negalėtume tikėti jokiu faktu. Todėl išvada priklauso vien nuo idėjų sąjungos.

Idėjų sąjungos principus aš apribojau iki trijų bendrų principų ir nustačiau, kad bet kurio objekto idėja arba įspūdis natūraliai pateikia bet kurio kito į ją panašaus, gretimo arba su ja susijusio objekto idėją. Aš pripažįstu, kad šie principai nėra nei neklystamos, nei vienintelės idėjų sąjungos priežastys. Jie nėra neklystamos priežastys. Nes galima kurį laiką sutelkti savo dėmesį į bet kurį vieną objektą ir nežvelgti toliau. Jie nėra vienintelės priežastys. Nes mintis bėgdama per savo objektus juda aiškiai netvarkingai, ji gali peršokti nuo dausų į žemę, iš vieno visatos galo į kitą, be jokio aiškaus metodo ir tvarkos. Tad nors pripažįstu šią trijų santykių silpnybę ir šį vaizduotės nenuoseklumą, aš vis dėlto tvirtinu, kad vieninteliai bendri idėjas asocijuojantys principai yra panašumas, gretimumas ir priežastingumas.

Iš tikrųjų yra dar vienas idėjų sąjungos principas, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jis skiriasi nuo bet kurio iš šių, tačiau galiausiai paaiškėja, kad turi tas pačias ištakas. Kai iš patyrimo sužinome, kad kiekvienas individualus kurios nors rūšies objektas yra pastoviai susietas su individualiu kitos rūšies objektu, tai bet kurio naujo vienos ar kitos rūšies objekto pasireiškimas natūraliai perkelia mintį prie įprasto jo palydovo. Tad tam tikra idėja paprastai esti prijungta prie tam tikro žodžio, todėl tereikia išgirsti tą žodį, kad būtų atkurta atitinkama idėja; ir net ir didžiausiomis pastangomis protui vargu ar pavyks užkirsti kelią tokiam perėjimui. Čia visiškai nebūtina, kad išgirdę tam tikrą garsą mes apmąstytume kokį nors praeities patyrimą ir svarstytume, kokia idėja paprastai buvo jungiama su šiuo garsu. Vaizduotė pati pavaduoja šią refleksiją, ji yra taip įpratusi pereiti nuo žodžio prie idėjos, kad išgirdusi vieną nedelsdama nė akimirkos pateikia kitos sąvoką.

Tačiau nors pripažįstu, kad tai tikras idėjų jungimosi principas, aš tvirtinu, kad jis yra visiškai toks pats kaip ir tarp priežasties ir padarinio idėjų ir yra esminė visų mūsų samprotavimų, pagrįstų šiuo santykiu, dalis. Mes neturime kitokios priežasties ir padarinio sampratos, išskyrus šią, kad tam tikri objektai visada yra sujungti kartu ir kad visuose praeities pavyzdžiuose jie randami neatskiriami. Mes negalime įsiskverbti į jungties priežastį. Mes tiktai stebime patį dalyką ir visada aptinkame, kad iš pastovios sąsajos objektai įgyja sąjungą vaizduotėje. Kai mums duodamas vieno jų įspūdis, mes iškart suformuojame įprastai jį lydinčią idėją; ir todėl galime nustatyti, jog viena nuomonės, arba tikėjimo, apibrėžimo dalis yra ši, kad idėja susijusi ar susijungusi su esamu įspūdžiu.

Tad nors priežastingumas yra filosofinis santykis, nes reiškia gretimumą, seką ir pastovią sąsają, samprotauti remdamiesi juo arba daryti kokias nors išvadas mes galime tik tiek, kiek jis yra natūralus ir kuria mūsų idėjų sąjungas.

VII SKYRIUS

Apie idėjos arba tikėjimo prigimtį

Objekto idėja yra esminė tikėjimo juo dalis, tačiau ne visuma. Mes įsivaizduojame daug dalykų, kuriais netikime. Kad išsamiau atskleistume tikėjimo prigimtį, arba idėjų, kurioms mes pritariame, kokybes, įvertinkime tolesnį pasvarstymą.

Akivaizdu, kad visi priežastimis arba padariniais pagrįsti svarstymai užbaigiami išvadomis, susijusiomis su faktais, tai yra susijusiomis su objektų arba jų kokybių egzistavimu. Taip pat akivaizdu, kad esaties idėja niekuo nesiskiria nuo bet kurio objekto idėjos, ir kad, nors iš paprastos kokio nors daikto sąvokos mes turime įsivaizduoti, kad jis egzistuoja, iš tikrųjų prie savo pirmosios idėjos nieko nepridedame ir jos nepakeičiame. Tad kai tvirtiname, kad Dievas egzistuoja, mes paprasčiausiai suformuluojame jo esaties idėją, kaip ji mums pateikiama; ir egzistavimo, kurį jam priskiriame, neįsivaizduojame kaip tam tikros idėjos, kurią prijungiame ir vėl galime atskirti ar skirti nuo kitų jo kokybių idėjos. Tačiau aš einu toliau; ir nepasitenkinu tvirtinimu, kad bet kurio objekto egzistavimo suvokimas nieko neprideda prie paprasto jo suvokimo; panašiai aš tvirtinu, kad tikėjimas egzistavimu neprijungia jokių naujų idėjų prie tų, iš kurių susideda objekto idėja. Kai aš galvoju apie Dievą, kai galvoju apie jį kaip egzistuojantį ir kai tikiu jo egzistavimu, mano idėja apie jį nei prasiplečia, nei sumažėja. Tačiau akivaizdu, kad tarp paprasto kokio nors objekto egzistavimo suvokimo ir tikėjimo juo yra didelis skirtumas, be to, šis skirtumas priklauso ne nuo mūsų įsivaizduojamos idėjos dalių ar sandaros; vadinasi, jis turi priklausyti nuo būdo, kuriuo jį įsivaizduojame.

Tarkime, kad greta manęs esantis asmuo pateikia teiginių, kuriems aš nepritariu — kad Cezaris mirė savo lovoje, kad sidabras lydosi geriau už šviną arba kad gyvsidabris sunkesnis už auksą; akivaizdu, kad nepaisydamas savo netikėjimo, aš gerai suprantu, ką jis turi omenyje, ir suformuoju tokias pat idėjas, kaip ir jis. Mano vaizduotei suteiktos tokios pat galios, kaip ir jo; ir jam neįmanoma įsivaizduoti kokios nors idėjos, kurios negaliu įsivaizduoti aš, ir sujungti bet kurių, kurių aš negaliu sujungti. Todėl aš klausiu: kur yra skirtumas tarp tikėjimo ir netikėjimo kuriuo nors teiginiu? Atsakyti lengva, jei teiginiai įrodomi intuityviai arba demonstratyviai. Tuomet teiginiui pritariantis asmuo ne tik įsivaizduoja idėjas pagal teiginį, bet būtinai turi įsivaizduoti jas šiuo tam tikru būdu — arba tiesiogiai, arba per tarpines idėjas. Viskas, kas absurdiška, yra nesuvokiama; ir vaizduotei neįmanoma suvokti jokio demonstracijai prieštaraujančio dalyko. Tačiau kadangi priežastingumo samprotavimuose bei su faktais susijusiuose samprotavimuose šios absoliučios būtinybės negali būti ir vaizduotė gali laisvai suvokti klausimą iš abiejų šalių, aš ir vėl klausiu: kuo skiriasi netikėjimas ir tikėjimas, jeigu pagal abu samprotavimus idėjos suvokimas yra vienodai įmanomas ir reikalingas.

Nėra patenkinamas atsakymas sakyti, kad asmuo, nepritariantis mūsų pateiktam teiginiui, iš pradžių suvokė objektą taip pat kaip ir mes, o paskui iškart ėmė suvokti jį kitaip ir susidarė skirtingas jo idėjas. Šis atsakymas nepatenkina ne dėl to, kad tai kokia nors netiesa, o dėl to, kad juo atrandama ne visa tiesa. Pripažįstama, kad visada, kai kam nors nepritariame, mes įsivaizduojame abi klausimo šalis; tačiau kadangi galime tikėti tik viena iš jų, tai akivaizdžiai išeina, jog tikėjimas turi kažkaip skirti suvokinį, kuriam mes pritariame, nuo to suvokimo, kuriam nepritariame. Mes galime maišyti, jungti, skirti, skirstyti ir kaitalioti savo idėjas šimtais įvairiausių būdų, ir kol nepasirodo tam tikras principas, kuris patvirtina vieną iš šių skirtingų aplinkybių, mes iš tikrųjų neturime jokios nuomonės, o kadangi šis principas visiškai nieko neprideda prie jau turimų mūsų idėjų, tai jis tegali pakeisti būdą, kuriuo mes jas suvokiame.

Visi proto suvokiniai yra dviejų rūšių, t. y. įspūdžiai ir idėjos, kurie vieni nuo kitų skiriasi vien skirtingu savo jėgos ir gyvumo laipsniu. Mūsų idėjos yra nukopijuotos nuo mūsų įspūdžių ir atvaizduoja juos su visomis jų dalimis. Norėdami kaip nors pakeisti tam tikro objekto idėją, jūs galite tiktai sustiprinti arba susilpninti jos jėgą ir gyvumą.[24] Jeigu jūs kaip nors ją pakeisite, ji jau atvaizduos skirtingą objektą arba įspūdį. Taip pat kaip ir spalvos. Tam tikras kurios nors spalvos atspalvis gali įgauti naują gyvumo ir ryškumo laipsnį, be jokių kitų permainų. Tačiau jei sukursite kokių nors kitų permainų, tai nebebus tas pats atspalvis arba spalva. Tad jeigu tikėjimas tepakeičia būdą, kuriuo mes įsivaizduojame kokį nors objektą, jis tik gali mūsų idėjoms suteikti papildomos jėgos ir gyvumo. Todėl nuomonę, arba tikėjimą, gana tiksliai galima apibrėžti KAIP GYVĄ IDĖJA, SUSIJUSIĄ ARBA SUJUNGTĄ SU ESAMU ĮSPŪDŽIU25.

Štai pagrindiniai argumentai, vedantys mus prie tokios išvados. Kai padarome išvadą apie objekto egzistavimą iš kitų egzistavimo, mūsų atminčiai arba juslėms visada turi būti pateiktas tam tikras objektas tam, kad taptų mūsų samprotavimo pagrindu; nes protas negali daryti savo išvadų in infinitum. Protavimas niekada negali įtikinti mūsų tuo, kad bet kurio objekto egzistavimas visada reiškia kito egzistavimą; tad, kai pereiname nuo vieno objekto įspūdžio prie kito idėjos ar tikėjimo juo, mes vadovaujamės ne protavimu, o įpročiu, arba jungimo principu. Tačiau tikėjimas yra kažkas daugiau už paprastą idėją. Tai tam tikras idėjos formulavimo būdas; o pati idėja gali keisti tik įvairius savo jėgos ir gyvumo laipsnius; vadinasi, tikėjimas yra gyva idėja, sukurta iš santykio su esamu įspūdžiu, kaip minėta apibrėžime.

[26] Pastaroji proto operacija, suformuojanti tikėjimą bet kuriuo faktu, iki šiol, regis, buvo viena iš didžiausių filosofijos paslapčių, nors niekas nė neįtarė, kad gali būti kokių nors sunkumų jai paaiškinti. Dėl manęs, turiu pripažinti, kad randu čia ženklių sunkumų, ir net kai manau, kad puikiai suprantu temą, nerandu terminų prasmei nusakyti. Indukcijos, kuri man atrodo labai aiški, būdu aš darau išvadą, kad nuomonė, arba tikėjimas, tėra tik idėja, kuri skiriasi nuo prasimanymo ne savo prigimtimi ar savo dalių tvarka, o būdu, kuriuo ji suvokiama. Tačiau paaiškinti šiam būdui aš retai randu visiškai čia tinkamų žodžių ir esu priverstas pasinaudoti kiekvieno jausmais, kad pateikčiau jam tikslią šios proto operacijos sampratą. Idėja, kuriai pritariama, jaučiama skirtingai nuo pramanytos idėjos, kurią mums pateikia vien fantazija. Ir šį skirtingą jautimą aš mėginu paaiškinti, pavadindamas jį aukštesniąja jėga arba gyvumu, arba vientisumu, arba tvirtumu, arba patvarumu. Šia terminų įvairove, galinčia pasirodyti tokia nefilosofiška, tesiekiama nusakyti tą proto veiksmą, kuriuo realybė mums perteikiama aiškiau už pramanus, jai suteikiama daugiau svarumo mintyse ir leidžiama didesnė įtaka aistroms ir vaizduotei. Jei mes sutariame dėl dalyko, nėra reikalo ginčytis dėl terminų. Vaizduotė valdo visas savo idėjas ir gali jas jungti, maišyti ir kaitalioti visais įmanomais būdais. Ji gali suvokti objektus su visomis laiko ir vietos aplinkybėmis. Žodžiu, ji gali išdėlioti juos prieš mūsų akis tikromis jų spalvomis visiškai taip pat, kaip jie galėtų egzistuoti. Tačiau kadangi neįmanoma, kad vien šis gebėjimas pats galėtų kada nors pasiekti tikėjimą, akivaizdu, kad tikėjimas susideda ne iš mūsų idėjų prigimties ir tvarkos, o iš jų suvokimo būdo ir kaip jas jaučia protas. Aš pripažįstu, jog neįmanoma tiksliai paaiškinti šio jautimo, ar šio suvokimo būdo. Mes galime vartoti žodžius, kurie nusako kažką panašaus. Tačiau teisingas ir tinkamas jo pavadinimas yra tikėjimas — terminas, kurį kiekvienas gana gerai supranta kasdieniame gyvenime. Ir filosofijoje mes negalime nieko daugiau, tik tvirtinti, kad tai yra kažkas, ką jaučia protas, kuris atskiria sprendimo idėjas nuo vaizduotės prasimanymų. Tai suteikia joms daugiau jėgos ir įtakos; priverčia jas atrodyti svarbesnes; įtvirtina jas prote ir paverčia jas principais, valdančiais visus mūsų veiksmus.

Taip pat paaiškės, kad šis apibrėžimas visiškai atitinka kiekvieno jausmus ir patyrimą. Nieko nėra akivaizdesnio už tai, kad idėjos, kurioms mes pritariame, yra stipresnės, tvirtesnės ir ryškesnės už miglotas svajotojo fantazijas. Jei vienas žmogus sėdasi skaityti knygos kaip romano, o kitas — kaip tikros istorijos, aišku, kad abu jie gauna vienodas idėjas ir ta pačia tvarka; ir vieno jų netikėjimas, o antrojo tikėjimas netrukdo priskirti autoriaus idėjoms visiškai tą pačią prasmę. Iš autoriaus žodžių abu susikuria vienodas idėjas, nors jo pasakojimas turi ne nevienodą įtaką jiems. Antrasis skaitytojas kur kas gyviau suvokia visus įvykius. Jis labiau įsigilina į veikėjų rūpesčius, įsivaizduoja jų poelgius ir charakterius, ir bičiulystes, ir nesutarimus. Jis net pažengia tiek, kad įsivaizduoja jų veido bruožus ir išraišką, ir išvaizdą. O pirmasis skaitytojas, netikintis autoriaus pasakojimu, visas šias smulkmenas suvokia kur kas silpniau ir blankiau, ir jei neatsižvelgtume į stilių ir kompozicijos išmonę, malonumo gauna mažai.

VIII SKYRIUS

Apie tikėjimo priežastis

Tad paaiškinę tikėjimo prigimtį ir parodę, kad jis susideda iš gyvos idėjos, susijusios su turimu įspūdžiu, dabar imkimės tyrinėti, iš kokių principų ji kyla ir kas suteikia šiai idėjai gyvumo.

Aš mielai nustatyčiau bendrą mokslo apie žmogaus prigimtį maksimą, kad kai mums pateikiamas koks nors įspūdis, jis ne tik perkelia protą prie susijusių idėjų, bet taip pat perduoda joms dalį savo jėgos ir gyvumo. Visos proto operacijos ženkliai priklauso nuo jo nusiteikimo jas vykdant; atsižvelgiant į daugiau ar mažiau pakylėtą dvasią, labiau ar mažiau sukauptą dėmesį, veiksmas visada bus daugiau ar mažiau energingas ir gyvybingas. Todėl kai mums pateikiamas bet koks objektas, sužadinantis ir pagyvinantis mintį, kiekvienas proto atliekamas veiksmas bus stipresnis ir gyvesnis, kol bus toks nusiteikimas. Tad akivaizdu, kad nusiteikimo trukmė priklauso vien nuo objektų, kuriais protas užimtas, ir kad kiekvienas naujas objektas natūraliai suteikia sielai naują kryptį ir pakeičia nusiteikimą, ir atvirkščiai — kai protas esti nuolat susitelkęs į vieną objektą arba lengvai ir nepastebimai pereina prie susijusių objektų, nusiteikimas išsilaiko kur kas ilgiau. Vadinasi, kai atsitinka, kad protas kartais pagyvėja nuo turimo įspūdžio, jis pradeda formuluoti gyvesnę susijusių objektų idėją, nusiteikimui natūraliai pereinant nuo pirmojo prie antrosios. Objektai keičiasi taip lengvai, kad protas tai vos junta, o visą jėgą ir gyvumą, įgytą iš turimo įspūdžio, nukreipia susijusiai idėjai suvokti.

Gerai, jei svarstydami santykio prigimtį ir sklandų perėjimą, esminį jo bruožą, mes būsime patenkinti šio reiškinio tikroviškumu, tačiau turiu prisipažinti, kad tokiam svarbiam principui įrodyti labiausiai pasikliauju patyrimu. Taigi šiuo tikslu mes galime stebėti pirmąjį bandymą: pamačius nesančio draugo paveikslą, mūsų turima jo idėja akivaizdžiai pagyvėja dėl panašumo, ir bet kuri aistra — džiaugsmas ar sielvartas, — kurią sukelia ši idėja, įgauna naujos jėgos ir energijos. Kuriantis šiam padariniui išvien veikia tiek santykis, tiek ir turimas įspūdis. Jei paveikslas neturi panašumo į draugą ar net neskirtas jam, jis niekada nenuneš mūsų minčių prie jo. O jei paveikslo, kaip ir vaizduojamo asmens, nėra, tai nors protas ir gali pereiti nuo minties apie vieną prie minties apie kitą, jis jaučia, kad jo idėja veikiau susilpnėja, o ne sustiprėja nuo šio perėjimo. Mums malonu žiūrėti į draugo paveikslą, kai turime jį prieš akis; tačiau kai portretas pašalinamas, verčiau renkamės galvoti apie draugą tiesiogiai, o ne pagal atvaizdo, tokio pat tolimo ir migloto, atspindį.

Romos katalikų religines apeigas galima priskirti prie to paties pobūdžio bandymų. Atsidavusieji šiam keistam prietarui, teisinasi dėl juokingos ceremonijos, kuri jiems prikišama, nes jaučia gerą išorinių judesių ir padėčių, ir veiksmų poveikį, tai pagyvina jų dievobaimingumą ir kursto užsidegimą, kuris užgestų, jei būtų nukreiptas tik į tolimus ir nematerialius objektus. Mes alegoriškai perteikiame savo tikėjimo objektus juslėmis suvokiamais simboliais ar paveikslais, sako jie, ir dėl tiesioginių simbolių jie tampa mums daug aiškesni; to būtų neįmanoma pasiekti vien protaujant ir mąstant. Juslėmis suvokiami objektai visada turi didesnę įtaką fantazijai už bet kuriuos kitus; šią įtaką jie lengvai perteikia toms idėjoms, su kuriomis yra susiję ir į kurias yra panašūs. Iš šių poelgių ir iš šio samprotavimo aš tik padarysiu išvadą, kad panašumo poveikis pagyvinti idėjoms yra labai įprastas, o kadangi ir panašumas, ir esamas įspūdis visada turi sutapti, mums pateikiama daugybė bandymų įrodyti minėto principo tikroviškumui.

Mes galime šiems bandymams pridėti jėgos iš kitų kitokios rūšies, apsvarstę gretimumo padarinius taip pat, kaip ir panašumo. Aišku, kad atstumas susilpnina kiekvienos idėjos jėgą, o artėjant prie bet kurio objekto, nors jis pats ir neatsiveria mūsų juslėms, jo įtaka protui pamėgdžioja tiesioginį įspūdį. Galvojant apie kokį nors objektą protas lengvai perkeliamas prie gretimo, tačiau tik tikrai esantis objektas perkelia jį gyviausiai. Kai esu už keleto mylių nuo savo namų, viskas, kas su jais susiję, paliečia mane kur kas labiau, nei tada, kai esu nutolęs du šimtus lygų, nors ir per tokį atstumą kokių nors dalykų, esančių mano draugų ir šeimos kaimynystėje, apmąstymai natūraliai sukuria jų idėją. Tačiau čia abu proto objektai yra idėjos, tad nors pereiti nuo vieno prie kito lengva, vien šis perėjimas negali suteikti didžiausio gyvumo nė vienai idėjai, nes trūksta tiesioginio įspūdžio27.

Niekam nekelia abejonių, kad priežastingumas turi tokią pačią įtaką, kaip ir kiti du — panašumo ir gretimumo — santykiai. Prietaringi žmonės mėgsta šventųjų bei šventų vyrų relikvijas dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jiems reikia simbolių ir paveikslų, — kad pagyvintų savo dievobaimingumą ir artimiau bei stipriau suvoktų jų pavyzdinius gyvenimus, kuriuos trokšta pamėgdžioti. Dabar aišku, kad dievobaimingajam viena geriausių iš visų galimų gauti relikvijų būtų šventojo pagamintas daiktas; o jo drabužiai ir baldai visada vertinami panašiai dėl to, kad kadaise jis jais naudojosi, kad juos kilojo ir dėvėjo; šiuo atžvilgiu juos reikėtų vertinti kaip neužbaigtus padarinius, susietus su juo trumpesne pasekmių grandine, palyginti su tais, iš kurių mes sužinome apie tikrąjį jo egzistavimą. Šis reiškinys aiškiai įrodo, kad turimas įspūdis kartu su priežastingumo santykiu gali pagyvinti bet kurią idėją ir, vadinasi, sukurti tikėjimą, arba pritarimą, atitinkantį jau pateiktą jo apibrėžimą.

Tačiau kam mums reikia ieškoti kitų argumentų įrodyti, kad turimas įspūdis kartu su santykiu arba fantazijos perėjimu gali pagyvinti bet kurią idėją, jei vien paties samprotavimo nuo priežasties prie padarinio pavyzdžio gana šiam tikslui? Aišku, kad mes turime turėti idėją kiekvieno fakto, kuriuo tikime. Aišku, kad ši idėja atsiranda tik iš santykio su turimu įspūdžiu. Aišku, kad tikėjimas daugiau ničnieko neprideda prie idėjos, tik pakeičia jos suvokimo būdą ir padaro ją stipresnę ir gyvesnę. Duotoji išvada apie santykio įtaką yra tiesioginė visų šių žingsnių pasekmė; ir kiekvienas žingsnis man atrodo teisingas ir neklystamas. Į šią proto operaciją neįeina nieko, išskyrus turimą įspūdį, gyvą idėją bei įspūdžio ir idėjos santykį, arba jungtį, fantazijoje, todėl negalima įtarti jokios klaidos.

Tam, kad kuo aiškiau nušviestume visą reikalą, apsvarstykime jį kaip gamtos filosofijos klausimą, į kurį turime atsakyti iš patyrimo ir stebėjimo. Aš tariu, kad yra pateiktas objektas, iš jo aš darau tam tikrą išvadą ir suformuluoju sau idėjas, kuriomis, kaip sakoma, tikiu arba kurioms pritariu. Tad aišku, kad nors ir galima manyti, kad tas mano juslėms pateiktas objektas ir tas kitas, apie kurio egzistavimą darau išvadą samprotaudamas, veikia vienas kitą tam tikromis galiomis ir kokybėmis; vis dėlto dabar mūsų tyrinėjamas tikėjimo reiškinys yra grynai vidinis, todėl šios mums visiškai nepažįstamos galios ir kokybės negali nė kiek prisidėti jį kuriant. Tad tikra ir tikroviška idėjos ir ją lydinčio tikėjimo priežastimi reikia laikyti turimą įspūdį. Todėl turime pasistengti bandymais atrasti tam tikras kokybes, kurios leidžia jam kurti tokius neįprastus padarinius.

Tad pirmiausia aš pastebiu, kad turimas įspūdis vien dėl savo tikrosios galios ir veiksmingumo neturi tokio poveikio ir, kai yra apmąstomas vienas, kaip atskiras suvokinys, neperžengia esamos akimirkos ribų. Aš pastebiu, kad įspūdis, iš kurio pirmojo pasireiškimo aš negaliu daryti jokios išvados, paskui, kai patiriu jo įprastas pasekmes, gali tapti tikėjimo pagrindu. Mes turime kiekvieną kartą stebėti tą patį įspūdį praeities įvykiuose ir atskleisti, kad jis pastoviai susietas su kokiu nors kitu įspūdžiu. Tai patvirtina tokia daugybė bandymų, kad nesukelia nė mažiausios abejonės.

Iš antro stebėjimo aš darau išvadą, kad tikėjimą, lydintį turimą įspūdį, sukūrė keletas praeities įspūdžių ir jungčių; tad sakau, kad šis tikėjimas atsiranda tiesiogiai, be jokios naujos protavimo ar vaizduotės operacijos. Dėl to galiu būti tikras, nes niekada panašios operacijos nedarau sąmoningai ir nerandu dalyke nieko, kas galėtų būti jo pagrindu. Toliau, kadangi ĮPROČIU vadiname viską, kas, be jokio naujo samprotavimo ar išvados, atsiranda iš praeities pasikartojimų, mes galime nustatyti, jog tikra tiesa yra tai, kad visas tikėjimas, atsirandantis iš bet kurio turimo įspūdžio, kyla vien tik iš šio šaltinio. Kai įprantame matyti du kartu sujungtus įspūdžius, vieno jų pasireiškimas arba idėja bematant suteikia mums kito idėją.

Visiškai patenkintas šia pastraipa, aš imuosi trečios bandymų grupės tam, kad sužinočiau, ar, be įprastinio perėjimo, dar kokie nors dalykai būtini sukurti šiam tikėjimo reiškiniui. Todėl pakeičiu pirminį įspūdį idėja ir pastebiu, kad nors įprastinis perėjimas prie susijusios idėjos ir išlieka, tačiau nei tikėjimo, nei įsitikinimo iš tikrųjų nėra. Taigi turimas įspūdis yra absoliučiai būtinas visai šiai operacijai; ir kai paskui aš palyginu įspūdį su idėja ir pastebiu, kad vienintelis jų skirtumas yra jėgos ir gyvumo laipsnis, iš viso to aš darau išvadą, kad tikėjimas yra gyviau ir intensyviau suvokiama idėja, atsirandanti iš jos santykio su turimu įspūdžiu.

Tad bet kuris tikimybinis samprotavimas yra ne kas kita, tik pojūčio atmaina. Ne tik poezijoje ir muzikoje mes turime vadovautis savo skoniu ir jausmu, bet ir filosofijoje. Kai esu įsitikinęs kokiu nors principu, vadinasi, tai tik tam tikra idėja veikia mane smarkiau. Jei vienai iš dviejų argumentų grupių teikiu pirmenybę, tai tik remdamasis savo jutimais sprendžiu, kurios iš jų įtaka stipresnė. Objektai neturi atrandamų tarpusavio jungčių; ir ne koks nors kitas principas, o įprotis operuoja vaizduote taip, kad iš vieno pasireiškimo mes galime daryti išvadą apie kito egzistavimą.

Čia verta pastebėti, kad praeities patyrimas, nuo kurio priklauso visi mūsų sprendimai apie priežastį ir padarinį, gali operuoti mūsų protu taip nejuntamai, kad niekada to nepastebėsime ir net tam tikru atžvilgiu nežinosime. Asmuo, kuris trumpam nutraukia kelionę, kai jo kelyje pasitaiko upė, numato ėjimo į priekį pasekmes; o žinias apie šias pasekmes jam perteikia praeities patyrimas, pranešantis apie tam tikras priežasčių ir padarinių jungtis. Tačiau ar galime manyti, kad šia proga jis apgalvoja visą praeities patyrimą ir stengiasi prisiminti visus matytus arba girdėtus pavyzdžius, kad atskleistų vandens padarinius gyvūnų organizmams? Žinoma, ne; tai ne tas metodas, kurio jis griebiasi savo samprotavimui. Su skendimo idėja taip artimai susijusi vandens idėja, o uždusimo idėja — su skendimo idėja, kad protas atlieka perėjimą be atminties pagalbos. Įprotis atlieka savo operacijas pirma, nei mes turime laiko pamąstyti. Objektai atrodo tokie neatskiriami, kad nė akimirksnio netrunkame pereidami nuo vieno prie kito. Tačiau šį perėjimą vykdo patyrimas, o ne koks nors pirminis idėjų tarpusavio ryšys, todėl mes neišvengiamai turime pripažinti, kad patyrimas gali sukurti tikėjimą ir sprendimą apie priežastis ir padarinius slapta operacija ir apie tai net nepagalvojus. Tai pašalina visas dvejones, jei jų dar liko, tvirtinti, kad protas įtikinamas samprotaujant šiuo principu, kad pavyzdžiai, kurių patyrimo dar neturime, būtinai turi būti panašūs į tuos, kurių patyrimų jau turime. Mat čia mes pastebime, kad supratimas ir vaizduotė gali daryti išvadas iš praeities patyrimo nemąstydami apie jį, juo labiau — neformuluodami jokio susijusio principo ir nesamprotaudami pagal šį principą.

Apskritai galime pažymėti, kad visose geriausiai nustatytose ir pastoviose priežasčių ir padarinių sąsajose, kaip sunkio, postūmio, kietumo ir pan., protas niekada neperkelia savo įžvalgų, kad specialiai apsvarstytų praeities patyrimą. Tačiau kitose objektų asociacijose, retesnėse ir ne tokiose įprastose, protas šia refleksija gali prisidėti prie įpročio bei idėjų perėjimo. Maža to, kartais mes pastebime, kad refleksija sukuria tikėjimą be įpročio arba, tiksliau sakant, refleksija sukuria įprotį netiesiogiai ir dirbtinai. Aiškinu, ką turiu galvoje. Aišku, kad ne tik filosofijoje, bet ir įprastame gyvenime galime sužinoti apie tam tikrą priežastį iš vieno bandymo, pasirūpinę, kad jis būtų atliktas teisingai, kruopščiai pašalinus visas pašalines ir nereikalingas aplinkybes. Na, kadangi po vieno tokio bandymo protas iš priežasties arba padarinio pasireiškimo gali padaryti išvadą, kad egzistuoja jų koreliatas; ir kadangi pripratimo niekada negalima įgyti tik iš vieno pavyzdžio, galima manyti, kad čia tikėjimo negalima laikyti įpročio padariniu. Tačiau šis sunkumas išnyks, jei atsižvelgsime į tai, kad nors mes čia tariamai turėjome tik vieną tam tikro padarinio bandymą, vis dėlto yra daug milijonų tokių, kurie įtikina mus šiuo principu, kad panašūs objektai panašiomis aplinkybėmis visada sukels panašius padarinius; ir kadangi šis principas nustatytas remiantis įtikinamu įpročiu, jis suteikia akivaizdumo ir tvirtumo bet kuriai nuomonei, kuriai gali būti pritaikytas. Idėjų jungtis netampa pripratimu po vieno bandymo, tačiau šią jungtį apima kuris nors kitas pripratimo principas; tai ir vėl grąžina mus prie mūsų hipotezės. Mes visada perkeliame savo patyrimą prie pavyzdžių, kurių patyrimo nei sąmoningai arba nebyliai, nei tiesiogiai arba netiesiogiai neturime.

Negaliu užbaigti šios temos nepastebėjęs, kad labai sunku kalbėti apie proto operacijas visiškai deramai ir tiksliai, nes bendrinė kalba jas visas, bent kiek panašias viena į kitą, retai taip skrupulingai skiria, bet vadina tais pačiais bendraisiais terminais. Tai beveik neišvengiamas miglotumo ir painiavos šaltinis autoriui, o skaitytojui jis dažnai gali sukelti abejonių ir prieštaravimų, kurių šiaip jis nebūtų net susapnavęs. Tad mano bendroji nuostata, kad nuomonė, arba tikėjimas, yra ne kas kita, tik stipri ir gyva idėja, kylanti iš su ja susijusio turimo įspūdžio, gali susilaukti tokio prieštaravimo dėl neženklaus žodžių stipri ir gyva nevienareikšmiškumo. Galima sakyti, kad ne tik įspūdis gali būti samprotavimo dingstimi, bet ir idėja gali turėti tokią pačią įtaką, ypač pagal mano principą, kad visos mūsų idėjos kyla iš atitinkamų įspūdžių. Tarkime, aš dabar susidarau idėją, kurios atitinkamą įspūdį esu pamiršęs; iš šios idėjos aš galiu padaryti išvadą, kad toks įspūdis kažkada egzistavo; ir kadangi šią išvadą lydi tikėjimas, galima paklausti: iš kur kyla šio tikėjimo sudedamosios jėgos ir gyvumo kokybės? Į tai aš nedelsdamas atsakau: iš turimos idėjos. Mat čia nelaikoma, kad ši idėja atstovauja kokiam nesamam objektui, ji yra tikras proto suvokinys, kurį mes gerai suprantame, todėl ji turi sugebėti perteikti viskam, kas su ja susiję, tokią pat kokybę — vadinkime jį stiprumu ar tvirtumu, ar jėga, ar gyvumu, pagal kurią protas ją supranta ir įsitikina duotuoju jos egzistavimu. Čia idėja užima įspūdžio vietą ir yra visiškai tokia pati kaip jis, bent jau tiek, kiek to reikia dabartiniam mūsų tikslui.

Pagal tuos pačius principus neturėtume nustebti išgirdę apie idėjos prisiminimą, tai yra apie idėjos idėją ir jos didesnę jėgą ir gyvumą, palyginti su laisvais vaizduotės suvokimais. Galvodami apie savo praeities mintis mes ne tik piešiame objektus, apie kuriuos galvojome, bet taip pat įsivaizduojame proto veiksmus apmąstant šį je-ne-scai-quoi, kurio neįmanoma apibrėžti ar aprašyti, tačiau kurį kiekvienas gana gerai supranta. Kai atmintis pasiūlo tokio veiksmo idėją ir pateikia ją iš praeities, lengva įsivaizduoti, kad ši idėja gali būti gyvesnė ir tvirtesnė už mąstymą apie praeities mintį, kurios mes neprisimename.

Dabar kiekvienas supras, kaip galime susiformuluoti įspūdžio ir idėjos idėją ir kaip galime tikėti įspūdžio ir idėjos egzistavimu.

IX SKYRIUS

Apie kitų santykių ir kitų įpročių padarinius

Kad ir kokie įtikinami atrodytų minėti argumentai, mes neturime patenkinti prie jų sustoti, bet turime pakreipti temą kitaip tam, kad rastume naujų įžvalgos taškų, pagal kuriuos galėtume iliustruoti ir patvirtinti tokius neįprastus ir tokius pamatinius principus. Skrupulinga dvejonė dėl bet kokių priimamų naujų hipotezių yra tokia pagirtina filosofų nuostata ir tokia būtina tiesos tyrinėjimui, jog nusipelno palaikymo ir reikalauja, kad būtų pateikti visi argumentai, galintys padėti įtikinti filosofus, ir kad būtų pašalinti visi prieštaravimai, galintys nutraukti jų samprotavimus.

Jau ne kartą esu pažymėjęs, kad, be priežasties ir padarinio, dar du panašumo ir gretimumo santykius reikia vertinti kaip mintis asocijuojančius principus, galinčius pernešti vaizduotę nuo vienos idėjos prie kitos. Aš taip pat esu pažymėjęs, kad, kai iš dviejų bet kuriuo iš šių santykių susietų objektų vienas tiesiogiai pateikiamas atminčiai ar juslėms, protas šiuo asociacijos principu ne tik pernešamas prie su juo susijusio, bet ir supranta jį su papildoma jėga ir gyvumu dėl šio principo ir turimo įspūdžio jungiamosios operacijos. Visa tai aš pažymėjau tam, kad pagal analogiją patvirtinčiau savo paaiškinimus apie mūsų su priežastimi ir padariniu susijusius sprendimus. Tačiau tą patį argumentą galbūt galima nukreipti prieš mane ir, užuot patvirtinęs mano hipotezę, jis gali tapti prieštaravimu jai. Mat galima pasakyti, kad jeigu visos šios hipotezės dalys yra teisingos, t. y. kad šios trys santykių rūšys remiasi tais pačiais principais, kad jos taip pat veikia sustiprindamos ir pagyvindamos mūsų idėjas ir kad tikėjimas yra ne kas kita, tik stipresnis ir gyvesnis idėjos įsivaizdavimas, tai turėtų išeiti, kad šis proto veiksmas gali kilti ne tik iš priežasties ir padarinio, bet ir iš gretimumo bei panašumo santykio. Tačiau iš patyrimo žinome, kad tikėjimas atsiranda tik iš priežastingumo ir kad mes negalime iš vieno objekto daryti išvados apie kitą, nebent jie būtų susieti šiuo santykiu, todėl galime apibendrinti, kad šis samprotavimas turi kažkokią klaidą, vedančią mus prie šių sunkumų.

Tai prieštaravimas; dabar panagrinėkime jo sprendimą. Akivaizdu, kad viskas, ką turime atmintyje ir kas veikia protą gyvumu, primenančiu tiesioginį įspūdį, turi įgauti ženklią įtaką visoms proto operacijoms ir turi lengvai išsiskirti iš paprastų vaizduotės pramanų. Iš šių atminties įspūdžių arba idėjų mes susidarome tam tikrą sistemą, kuri apima viską, kas, kaip prisimename, buvo duota arba mūsų vidiniams suvokimams, arba juslėms; ir kiekvieną šios sistemos detalę kartu su turimais įspūdžiais, mes vadiname realybe. Tačiau protas prie to nesustoja. Pastebėjęs, kad su šia suvokinių sistema siejasi kita — iš įpročio ar, jei norite, dėl priežasties ir padarinio santykio, — toliau jis nagrinėja jų idėjas ir jausdamas, kad tam tikru būdu yra būtinai verčiamas apžvelgti šias tam tikras idėjas ir kad įprotis ar santykis, kurie jį verčia, neleidžia nė trupučio jų pakeisti, protas suformuluoja iš jų naują sistemą, kurią panašiai pavadina garbingu realybių vardu. Pirmoji iš šių sistemų yra atminties ir juslių objektas, antroji — sprendimų.

Šis pastarasis principas pripildo pasaulį ir supažindina mus su tokiomis esatimis, kurios dėl savo laiko ir vietos nuotolio tampa nepasiekiamos nei juslėms, nei atminčiai. Jo padedamas aš nupiešiu savo vaizduotėje visatą ir nukreipiu savo dėmesį į bet kurią norimą jos dalį. Aš susidarau ROMOS, kurios nei matau, nei prisimenu, idėją, tačiau ši idėja yra susieta su įspūdžiais, kuriuos prisimenu gavęs iš pokalbių ir keliautojų bei istorikų knygų. Šią Romos idėją šiomis aplinkybėmis aš pridedu prie objekto, kurį vadinu žemės rutuliu, idėjos. Prie jos aš prijungiu atitinkamos valdžios, religijos ir papročių suvokimą. Žvelgiu atgal ir apgalvoju jos įkūrimą, keletą revoliucijų, jos sėkmes ir nesėkmes. Visa tai ir visa kita, kuo aš tikiu, yra ne kas kita, tik idėjos, tačiau dėl savo jėgos ir nustatytos tvarkos, atsiradusios iš įpročio bei priežasties ir padarinio santykio, jos skiriasi nuo kitų idėjų, kurios yra vien vaizduotės vaisius.

Dėl gretimumo ir panašumo įtakos mes galime pažymėti, kad jei gretimą ir panašų objektą apima ši realybių sistema, tai, be abejonės, šie du santykiai prisidės prie priežasties ir padarinio ir su didesne jėga vaizduotėje įtvirtins susijusią idėją. Apie tai aš netrukus kalbėsiu plačiau. Kol kas savo stebėjimą perkelsiu dar žingsniu į priekį ir tvirtinsiu, kad netgi jei susijęs objektas yra išgalvotas, tai santykis vis dėlto padeda pagyvinti idėją ir padidinti jos įtaką. Poetas, be abejonės, sugebės kur kas geriau aprašyti Eliziejaus laukus, jeigu sužadins savo vaizduotę puikios pievos ar sodo vaizdu; nors kitą sykį savo fantazijos dėka jis gali persikelti į šias pasakiškas vietoves, kad pagyvintų savo vaizduotę išgalvotu gretimumu.

Ir nors aš negaliu visiškai paneigti tokio panašumo ir gretimumo santykių poveikio fantazijai, galima pažymėti, kad jų vienų įtaka esti labai silpna ir neapibrėžta. Priežasties ir padarinio santykis būtinas, kad įtikintų mus bet kuriuo realiu egzistavimu, o šis įsitikinimas būtinas, kad suteiktų jėgos dviem kitiems santykiams. Mat jeigu pasirodžius kokiam nors įspūdžiui mes ne tik išgalvojame kitą objektą, bet taip pat savavališkai vien savo nuožiūra ir valia suteikiame jam tam tikrą santykį su šiuo įspūdžiu, tai gali turėti tik nedidelį poveikį protui; ir nėra jokios priežasties tam, kad sugrįžus tam pačiam įspūdžiui mes būtume priversti tą patį objektą sieti su juo tuo pačiu santykiu. Protui visiškai nebūtina išgalvoti kokius nors panašius arba gretimus objektus, o jeigu jis juos išgalvoja, lygiai taip pat nebūtina, kad jis visada laikytųsi tų pačių, nekeisdamas ir neįvairindamas jų. Ir išties, tokie pramanai taip menkai pagrįsti protavimu, kad vien užgaida gali paskatinti protą juos formuluoti; o kadangi šis principas toks kintamas ir neapibrėžtas, neįmanoma, kad proto operacijos turėtų kokio ženklaus laipsnio jėgą ir pastovumą. Protas nuspėja ir numato pasikeitimą ir jau nuo pat pirmo akimirksnio jaučia, kad jo veiksmai netvirti ir kad jo įtaka objektams silpna. Ir šis trūkumas labai juntamas iš kiekvieno atskiro pavyzdžio, ir jį dar labiau sustiprina patyrimas ir stebėjimas, kai palyginame keletą savo prisimenamų pavyzdžių ir formuluojame bendrąją taisyklę nepasikliauti jokiu akimirksnio nušvitimo tikrumu, kuris vaizduotėje atsiranda dėl išgalvoto panašumo ir gretimumo.

Priežasties ir padarinio santykiui būdingi visiškai priešingi pranašumai. Jo siejami objektai yra pastovūs ir nekintami. Atminties įspūdžiai niekada nesikeičia ženkliu mastu; ir kiekvienas įspūdis traukia paskui save tikslią idėją, kuri vaizduotėje turi savo tam tikrą tvirtą ir realią, tikrą ir nekintamą vietą. Mintis visada turi pereiti nuo įspūdžio prie idėjos; ir nuo šio tam tikro įspūdžio prie šios tam tikros idėjos be jokio pasirinkimo ir nedelsiant.

Tačiau nepasitenkinu atmetęs šį prieštaravimą, pasistengsiu išgauti iš jo pateikiamos doktrinos įrodymą. Gretimumo ir panašumo poveikis daug menkesnis už priežastingumo, tačiau vis dėlto turi šiokį tokį poveikį ir padeda įsitikinti kokia nors nuomone ir kokio nors suvokimo gyvumu. Jei tai galima įrodyti keletu naujų pavyzdžių, be mūsų jau stebėtų, tai teks pripažinti, jog tai gana tvirtas argumentas, kad tikėjimas yra ne kas kita, tik gyva idėja, susijusi su turimu įspūdžiu.

Pradėkime nuo gretimumo; musulmonai, kaip ir krikščionys, yra pastebėję, kad MEKĄ arba ŠVENTĄJĄ ŽEMĘ mačiusieji piligrimai visada yra kur kas ištikimesni ir uolesni tikintieji už tuos, kurie neturėjo tokio pranašumo. Žmogus, kuriam atmintis pateikia gyvą Raudonosios jūros, dykumos, Jeruzalės ir Galilėjos vaizdinį, niekada negali suabejoti stebuklingais įvykiais, susijusiais su Moze arba Evangelistais. Gyva šių vietų idėja leidžia lengviau pereiti prie faktų, kurie tariamai buvo su ja susiję gretimumu, ir sustiprina tikėjimą sustiprindama suvokimo gyvumą. Šių laukų ir upių prisiminimas neišmanėliams daro tokią pat įtaką kaip ir dar vienas argumentas ir dėl tų pačių priežasčių.

Panašiai mes galime stebėti ir panašumą. Mes jau pažymėjome, kad išvada, kurią padarome iš turimo objekto apie nesamą jo priežastį arba padarinį, niekada negrindžiama kokybėmis, kurias mes stebime pačiame šiame svarstomame objekte; arba, kitais žodžiais, neįmanoma nustatyti kitaip, kaip tik iš patyrimo, ką lemia bet koks reiškinys arba kas buvo pirma jo. Ir nors tai taip akivaizdu savaime, kad atrodo, nereikia jokių įrodymų, vis dėlto kai kurie filosofai įsivaizdavo, kad yra akivaizdi priežastis judesiui perduoti ir kad išmintingas žmogus iš karto nesinaudodamas jokiu praeities stebėjimu gali daryti išvadą apie bet kurio kūno judesį po kito postūmio. Bus lengva įrodyti, kad ši nuomonė klaidinga. Mat jei tokią išvadą galima daryti vien iš kūno, judėjimo ar postūmio idėjų, tai ji turi būti demonstracinė ir turi reikšti, kad absoliučiai neįmanoma priešinga prielaida. Tuomet kiekvienas padarinys, išskyrus judėjimo perdavimą, reiškia formalų prieštaravimą, ir neįmanomas ne tik jo egzistavimas, bet ir galimybė jį įsivaizduoti. Tačiau mes galime greitai įsitikinti, kad yra priešingai; tereikia susidaryti aiškią ir nuoseklią idėją bet kurio kūno, judančio kito link ir sustojančio iškart po susidūrimo; arba jo sugrįžimo tuo pačiu keliu, kuriuo priartėjo; arba jo sunaikinimo; arba jo judėjimo ratu ar elipse; trumpiau — begalybės kitų pokyčių, kuriuos, tariamai jis patiria. Visos šios prielaidos yra patikimos ir natūralios; tačiau priežastis, kad judesio perdavimą mes įsivaizduojame nuoseklesnį ir natūralesnį ne tik už šias prielaidas, bet ir už kitus natūralius veiksmus, pagrįsta panašumo tarp priežasties ir padarinio santykiu, kuris čia yra sujungtas su patyrimu ir suriša objektus vieną su kitu artimiausiu ir tiesioginiu būdu, ir verčia mus įsivaizduoti juos absoliučiai neatskiriamus. Tad panašumo įtaka yra tokia pati arba lygiagreti patyrimui, o vienintelis tiesioginis patyrimo poveikis yra asocijuoti mūsų idėjas draugėn; išeina, kad visas tikėjimas atsiranda iš asocijuotų idėjų, kaip nurodyta mano hipotezėje.

Optikos temomis rašantys visuotinai pripažįsta, kad akis visuomet mato tokį patį fizinių taškų skaičių ir kad ant kalno viršūnės žmogaus juslės negauna didesnio vaizdinio, negu uždaryto mažutėliame kiemelyje ar kambaryje. Tik patyrimas padeda jam padaryti išvadą apie objekto dydį iš keleto savitų vaizdinio kokybių; ir šią išvadą jis sumaišo su pojūčiu, kaip įprasta kitais kartais. Na, akivaizdu, kad išvada iš tokio sprendimo yra kur kas gyvesnė už įprastų mūsų samprotavimų ir kad žmogus iš vaizdinio, pamatyto akimis, jei stovi ant aukšto kyšulio viršaus, gauna gyvesnę milžiniško dydžio vandenyno sąvoką, negu vien girdėdamas vandens šniokštimą. Jis jaučia didesnį malonumą iš jo didybės; tai gyvesnės idėjos įrodymas; ir jis sumaišo savo sprendimą su pojūčiu; tai kitas jos įrodymas. Tačiau kadangi išvada abu kartus yra vienodai tikra ir tiesioginė, šis didesnis mūsų suvokimo gyvumas čia gali atsirasti tik darant išvadą iš regėjimo; be įprastinės jungties, čia taip pat yra mūsų išvestas panašumas tarp vaizdinio ir objekto, tai sustiprina santykį ir lengvesniu bei natūralesniu judesiu perduoda įspūdžio gyvumą susijusiai idėjai.

Nėra jokios visuotinesnės ir labiau į akis krintančios žmogaus prigimties silpnybės už PATIKLUMĄ, arba per didelį pasitikėjimą kitų liudijimais; ir ši silpnybė taip pat labai natūraliai paaiškinama panašumo įtaka. Kai apie kokį nors faktą sužinome iš žmonių liudijimų, mūsų tikėjimas juo atsiranda iš labai panašių šaltinių kaip ir mūsų išvados apie priežastis iš padarinių ir iš padarinių apie priežastis; ir iš niekur kitur, tik iš savo pagrindinių žmogaus prigimties principų patyrimo galime įsitikinti žmonių teisumu. Tačiau nors patyrimas yra teisingas šio kaip ir visų kitų sprendimų standartas, mes retai vadovaujamės vien juo, bet turime nepaprastą polinkį tikėti viskuo, kas kalbama, net apie vaiduoklius, burtus ir stebuklus, kad ir kaip visa tai prieštarautų kasdieniam patyrimui ir stebėjimams. Kitų žodžiai ir pasakojimai turi tiesioginę jungtį su tam tikromis jų proto idėjomis, o šios idėjos taip pat turi jungtį su jų vaizduojamais faktais ir objektais. Ši pastaroji jungtis bendrai labai pervertinama ir verčia patikėti ne tik tuo, ką patvirtina patyrimas; ji negali atsirasti iš niekur kitur, tik iš idėjų ir faktų panašumo. Kiti padariniai savo priežastis pabrėžia tik netiesiogiai, o žmonių liudijimai tai daro tiesiogiai, todėl juos reikia vertinti ne tik kaip padarinius, bet ir kaip vaizdinius. Tad nenuostabu, kad mes taip skubotai darome iš jų išvadas ir spręsdami apie juos patyrimu vadovaujamės mažiau, nei spręsdami apie bet kurį kitą dalyką.

Panašumas, sujungtas su priežastingumu, sustiprina mūsų samprotavimus, o labai didelis jo trūkumas gali beveik visiškai juos sugriauti. Puikus to pavyzdys yra visuotinis žmonių nerūpestingumas ir kvailumas dėl ateities būklės; čia jie pasirodo tiek pat užsispyrėliškai nepasitikintys, kiek aklai patiklūs kitais kartais. Iš tikrųjų nėra dalyko, keliančio didesnę nuostabą mokslininkams ir apgailestavimą dievobaimingiems vyrams, kaip stebėti didžiosios žmonijos dalies nerūpestingumą dėl ateities būklės; tai dėl šios priežasties daugelis iškilių teologų nesivaržydami tvirtina, kad nors neišmanėliai ir neturi suformuluotų bedievybės principų, savo širdyse jie yra tikri bedieviai, neturi nieko, ką mes vadiname tikėjimu amžinuoju savo sielos gyvenimu. Ir išties pasvarstykime, viena vertus, ką taip iškalbingai skelbė teologai apie amžinojo gyvenimo reikšmę; kartu pamąstykime apie tai, kad nors retorikoje ir tenka atsižvelgti į tam tikrą išpūtimą, vis dėlto turime pripažinti, kad čia pačios drąsiausios stilistinės figūros yra be galo menkos palyginti su kalbamąja tema; paskui, antra vertus, pažvelkime į begalinį žmonių įsitikinimą šiuo dalyku; aš klausiu, ar iš tiesų šie žmonės tiki tuo, kas jiems įteiginėjama ir kuo jie apsimeta tikį; atsakymas, matyt, bus neigiamas. Tikėjimas yra proto veiksmas, atsirandantis iš įpročio, todėl nieko keista, kad panašumo trūkumas suardo tai, ką nustatė įprotis ir susilpnina idėjos jėgą tiek, kiek pastarasis principas ją sustiprina. Ateities būklė yra tokia tolima mūsų suvokimui, o mūsų idėja apie tai, kaip egzistuosime išnykus kūnui, tokia miglota, kad visos priežastys, kokias tik galime sugalvoti, kad ir kokios tvirtos būtų savaime, kad ir kaip jas palaikytų lavinimas, niekada nepadės vangiai vaizduotei įveikti šio sunkumo ir nesuteiks užtektinai autoriteto ir jėgos idėjai. Aš verčiau renkuosi aiškinti tokį netikėjimą mūsų suformuluotos ateities būklės idėjos blankumu, kuris kyla iš panašumo esamam gyvenimui trūkumo, o ne iš jo nutolimo. Mat aš pastebiu, kad žmonės visada rūpinasi, kas gali atsitikti po jų mirties, galvodami apie šį pasaulį, ir kad nedaug tėra tokių, kuriems visais laikais visiškai nerūpėtų savo vardas, savo šeima, draugai ar šalis.

Ir išties panašumo trūkumas čia taip smarkiai sugriauna tikėjimą, kad, išskyrus nedaugelį, kurie šaltai apsvarstę dalyko svarbą pasirūpina nuolatiniais apmąstymais įtvirtinti savo prote ateities būklės argumentus, vargu ar yra bent vienas, tikintis sielos nemirtingumu, apsisprendęs taip tikrai ir tvirtai, kaip tegalima pagal keliautojų ir istorikų liudijimus. Tai itin aiškiai matoma, kai žmonės turi galimybę palyginti šio ir būsimo gyvenimo malonumus ir kančias, paskatinimus ir bausmes, nors tai nesusiję su jais pačiais ir jokia stipri aistra netrukdo jų sprendimams. Romos katalikai, be abejonės, yra uoliausia katalikų pasaulio sekta, vis dėlto ir tarp šios bendruomenės protingiausių žmonių nedaug rasite tokių, kurie nesmerktų Parako sąmokslo ar Šv. Baltramiejaus nakties skerdynių žiaurumo ir barbariškumo, nors sumanyto arba įvykdyto prieš tuos pačius žmones, kuriuos jie nedvejodami pasmerkia amžinoms ir nesibaigiančioms kančioms. Šiam nenuoseklumui pateisinti galima pasakyti tik tiek, kad katalikai iš tiesų netiki tuo, ką tvirtina apie ateities būklę; ir nėra geresnio viso to įrodymo kaip pats šis nenuoseklumas.

Galime pridėti pastabą: religijos reikaluose žmonėms malonu būti gąsdinamiems, ir populiariausi yra tie pamokslininkai, kurie sužadina niūriausias ir slogiausias aistras. Kasdieniuose gyvenimo reikaluose, kai mus slegia ir persmelkia dalyko rimtis, nėra nieko nemalonesnio už baimę ir siaubą, ir apskritai tik dramos vaidinimuose bei religiniuose pasakojimuose jie teikia malonumą. Pastaraisiais atvejais vaizduotė tingiai ilsisi, susitelkusi į idėją, o aistra, sušvelnėjusi dėl tikėjimo trūkumo, teikia vien malonumą, pagyvina protą ir sutelkia dėmesį.

Aptariama hipotezė bus papildomai patvirtinta, jei mes ištyrinėsime kitų rūšių įpročių, taip pat ir kitų santykių padarinius. Norint tai suprasti, reikia atsižvelgti į tai, kad įprotis, kuriam priskiriu visą tikėjimą ir samprotavimą, gali veikti protą dviem skirtingais būdais pagyvindamas idėją. Tarkime, kad iš viso praeities patyrimo mes matėme, kad du objektai visada esti sujungti drauge; akivaizdu, kad įspūdyje pasirodžius vienam iš šių objektų mes iš įpročio turime lengvai pereiti prie paprastai jį lydinčio objekto idėjos, o dėl turimo įspūdžio ir lengvo perėjimo turime įsivaizduoti šią idėją stipriau ir gyviau už bet kurį netikslų ir nepastovų fantazijos vaizdinį. Tačiau toliau tarkime, kad kuri nors atskira idėja dažnai pasireiškia protui viena, be viso šio ypatingo, beveik dirbtinio pasirengimo, tokia idėja turi pamažu įgauti lengvumo bei jėgos ir tiek savo pastovumu, tiek ir lengvu pasireiškimu turi skirtis nuo bet kurios naujos ir neįprastos idėjos. Tai vienintelis dalykas, pagal kurį abi įpročio rūšys sutampa, ir jeigu pasirodytų, kad jų poveikis sprendimui yra panašus ir proporcingas, mes tikrai galėtume padaryti išvadą, kad pateiktas šio gebėjimo išaiškinimas yra patenkinamas. Tačiau ar mes galime suabejoti dėl jų įtakos sprendimui sutapimo, kai svarstome LAVINIMO prigimtį ir poveikį?

Visos šios nuomonės ir daiktų, prie kurių įprantame nuo kūdikystės, sampratos įleidžia tokias gilias šaknis, kad visomis proto ir patyrimo išgalėmis neįmanoma jų ištrinti; ir šio pripratimo įtaka ne tik priartėja prie to, kuris atsiranda iš pastovios ir neatskiriamos priežasčių ir padarinių sąjungos, bet dažnai net pranoksta jį. Čia neturime pasitenkinti sakydami, kad idėjos gyvumas sukuria tikėjimą: mes turime tvirtinti, kad kiekvienas iš jų yra toks pats. Dažnai kartojama bet kuri idėja įsitvirtina vaizduotėje, tačiau savaime tai niekada negalėtų sukurti tikėjimo, jei šis proto veiksmas dėl pradinės mūsų prigimties sandaros būtų tik priedas prie samprotavimo ir idėjų palyginimo. Įprotis gali atvesti mus prie kokio nors klaidingo idėjų palyginimo. Tai kraštutinis mūsų įsivaizduojamas jo poveikis. Tačiau, aišku, jis niekada negalėtų atstoti šio palyginimo ir nesukurtų jokio proto veiksmo, natūraliai apimančio šį principą.

Asmuo, po amputacijos netekęs kojos arba rankos, dar ilgai stengiasi jomis naudotis. Po kieno nors mirties dažnai visa šeima, o ypač tarnai, sako, kad jiems sunku patikėti jo mirtimi ir jie vis dar įsivaizduoja jį savo kambaryje ar kitur, kur buvo įpratę jį rasti. Per pokalbius aš dažnai girdėdavau, kaip kalbant apie kuo nors garsų žmogų, kas nors jo nepažįstantis sakydavo: aš niekada nemačiau tokio ir tokio, tačiau man atrodo, kad mačiau, — taip dažnai girdėdavau apie jį kalbant. Tai analogiški pavyzdžiai.

Jeigu šį lavinimo argumentą pateiksime deramai nušvietę, jis pasirodys labai įtikinamas; juo labiau kad jis pagrįstas vienu įprasčiausiu iš visų galimų reiškinių. Esu tikras, jog patyrinėję mes pamatysime, kad daugiau kaip pusė vyraujančių žmonijos nuomonių priklauso nuo lavinimo ir kad principų, kuriais nesąlygiškai naudojamės, yra daugiau už tuos, kurie gaunami iš abstraktaus samprotavimo arba iš patyrimo. Kaip melagiai dažnai kartodami savo melus galiausiai juos įsimena, taip ir sprendimai, arba veikiau vaizduotė, gali taip stipriai įtvirtinti savo idėjas ir suvokti jas taip aiškiai, kad ims operuoti jomis prote taip pat kaip tomis, kurias pateikia jutimai, atmintis arba supratimas. Tačiau lavinimas yra dirbtinė, o ne prigimtinė priežastis, ir jo maksimos dažnai prieštarauja supratimui, o įvairiu laiku ir įvairiose vietose — netgi pačios sau, todėl filosofai į jį niekada neatsižvelgia, nors iš tikrųjų lavinimas paremtas beveik tokiu pačiu įpročio ir kartojimo pagrindu, kaip ir mūsų samprotavimai — priežastimis ir padariniais28.

X SKYRIUS

Apie tikėjimo įtaką

Tačiau nors filosofija ir pripažįsta, kad lavinimas yra klaidingas pagrindas pritarti bet kuriai nuomonei, vis dėlto jis įsigalėjęs pasaulyje ir yra priežastis, dėl kurios iš pradžių visos sistemos lengvai atmetamos kaip naujos ir neįprastos. Galbūt toks pats likimas laukia ir to, ką sakiau čia apie tikėjimą, ir nors mano išdėstyti įrodymai man atrodo visiškai įtikinami, aš nesitikiu daugelio savo nuomonės šalininkų. Vargu, ar pavyks kada nors įtikinti žmones, kad šie svarbūs padariniai gali išplaukti iš šių, atrodo, nereikšmingų principų ir kad didžiąją dalį samprotavimų, o kartu ir visus mūsų veiksmus, ir aistras, galima kildinti vien iš įpročio ir pripratimo. Kad išvengčiau šio prieštaravimo, aš čia šiek tiek užbėgsiu už akių tikslesniam mūsų svarstymui, prie kurio prieisime svarstydami aistras ir grožio jutimą.

Žmogaus protui yra įdiegti skausmo ir malonumo suvokiniai kaip pagrindinė visų jo veiksmų spyruoklė ir varomasis principas. Tačiau skausmas ir malonumas protui pasirodo dviem būdais, kurių vieno padariniai labai skiriasi nuo antrojo. Arba jie gali pasirodyti kaip tikro pojūčio įspūdis, ar tik kaip idėja, kaip dabar, kai aš juos miniu. Akivaizdu, kad jų įtaka mūsų veiksmams toli gražu nėra vienoda. Įspūdžiai visada sužadina sielą; ir pačiu aukščiausiu laipsniu, tačiau ne kiekviena idėja turi tokį poveikį. Prigimtis čia pasielgė atsargiai ir, regis, kruopščiai vengė nepatogumų dėl abiejų kraštutinumų. Jei vien įspūdžiai veiktų mūsų valią, tai kiekvieną savo gyvenimo akimirksnį būtume priklausomi nuo didžiausių nelaimių, nes nors ir numatytume jų artėjimą, prigimtis nebūtų aprūpinusi mūsų jokiu veikimo principu, galinčiu paskatinti jų išvengti. Kita vertus, jei kiekviena idėja veiktų mūsų veiksmus, mūsų padėtis neką pagerėtų. Mat mintis yra tokia nepastovi ir aktyvi, kad kiekvieno daikto vaizdiniai, ypač gėrio ir blogio, nuolat klaidžioja prote, ir jeigu jį jaudintų kiekvienas toks tuščias vaizdinys, jis niekada nepatirtų nė akimirkos ramybės ir rimties.

Todėl prigimtis pasirinko vidurį ir kiekvienai gėrio bei blogio idėjai nesuteikia galios valiai sužadinti, ir vis dėlto visiškai neatima iš jų šios įtakos. Tuščias prasimanymas nėra veiksmingas, tačiau žinome iš patyrimo, kad objektų, jei tikime, kad jie egzistuoja ar egzistuos, idėjos sukelia kad ir mažesnį, tačiau tokį patį poveikį kaip ir tiesioginiai juslėms ir suvokimui pateikiami įspūdžiai. Tuomet tikėjimo poveikis yra pakelti paprastą idėją iki mūsų įspūdžių lygio ir suteikti jai tokią pačią įtaką aistroms. Tokį poveikį jis gali turėti tik priartinęs idėjos jėgą ir gyvumą prie įspūdžio. Nes jei skirtingi jėgos laipsniai lemia visą pradinį skirtumą tarp įspūdžio ir idėjos, vadinasi, jie turi būti visų šių suvokinių pradinių skirtumų šaltinis, o jei juos visiškai ar iš dalies pašalintume, — visų jų įgyjamų naujų panašumų priežastis. Kai tik jėga ar gyvumu galime priartinti idėją prie įspūdžių, ji panašiai pamėgdžios juos ir savo įtaka protui; ir vice versa, kur tik ji pamėgdžios juos savo įtaka, kaip minėtame pavyzdyje, tai pasireikš dėl jos priartėjimo prie jų jėgos ir gyvumo. Tikėjimas, verčiantis idėją mėgdžioti įspūdžių padarinius, turi padaryti ją panašią į juos pagal šias kokybes, todėl jis yra ne kas kita, tik gyvesnis ir intensyvesnis bet kurios idėjos suvokimas. Tad visa tai gali prisidėti ne tik kaip papildomas aptariamos sistemos argumentas, bet ir suteikti mums sampratą, kokiu būdu priežastingumu pagrįsti mūsų samprotavimai gali operuoti valia ir aistromis.

Tikėjimas yra absoliučiai būtinas sužadinti mūsų aistroms, o aistros savo ruožtu labai palankios tikėjimui; dėl šios priežasties ne tik malonias emocijas keliantys, bet labai dažnai ir skausmą suteikiantys faktai lengviau tampa tikėjimo ir nuomonės objektais. Bailys, kuriam nesunku sukelti baimes, lengvai patiki kiekvienu išgirstu pasakojimu apie pavojų, o liūdnai ir melancholiškai nusiteikęs asmuo labai tiki viskuo, kas kursto jo vyraujančią aistrą. Kai mums pateikiamas koks nors jaudinantis objektas, atsiranda nerimas ir bematant apima tam tikro laipsnio jį atitinkanti aistra; ypač asmenims, kurie linkę į šią aistrą. Ši emocija lengvai pereina į vaizduotę ir pasklidusi po jaudinančio objekto idėją priverčia mus formuoti šią idėją stipresne jėga ir gyviau ir pagal minėtą sistemą galiausiai sutikti su ja. Susižavėjimas ir nuostaba veikia taip pat kaip ir kitos aistros; atitinkamai mes galime pastebėti, kad neišmanėliai fokusininkais ir žonglieriais lengviau patiki, kai šie puikiai apsimetinėja, o ne kai neperžengia nuosaikumo ribų. Pradinė nuostaba, natūraliai lydinti jų stebuklingus pasakojimus, pasklinda po visą sielą ir tiek atgaivina ir pagyvina idėją, kad ji tampa panaši į išvadas, mūsų daromas iš patyrimo. Tai paslaptis, su kuria galbūt jau šiek tiek susipažinom ir toliau šiame traktate dar turėsime progą labiau įsigilinti.

Šitaip apžvelgę tikėjimo įtaką aistroms susidursime su mažesniais sunkumais aiškindamiesi jo padarinius vaizduotei, kad ir kokie keisti jie pasirodytų. Aišku, mes negalime gauti malonumo iš pasakojimo, jei mūsų sprendimai nepatvirtina mūsų fantazijai pateikiamų vaizdinių. Pokalbis su įpratusiais meluoti, kad ir apie nereikšmingus dalykus, niekada neteikia jokio pasitenkinimo; taip yra dėl to, kad jų pateikiamų idėjų nelydi tikėjimas ir jos nedaro įspūdžio protui. Net poetai, melagiai iš profesijos, visada stengiasi suteikti teisybės dvelksmą savo pramanams; jei to visiškai nepaisoma, jų kūriniai, kad ir kokie išmoningi, niekada nesuteiks daug malonumo. Trumpai tariant, galime pažymėti, kad net jei idėjos neturi jokios įtakos valiai ir aistroms, tiesa ir tikrovė vis dėlto reikalingos, kad idėjos taptų įdomios vaizduotei.

Tačiau jei palyginsime šiame skyriuje pateiktus reiškinius visus kartu, pastebėsime, kad tiesa, kad ir kokia ji gali pasirodyti reikalinga visiems genijų veikalams, neturi jokio kito poveikio, be siekio lengviau perteikti idėjas ir leisti protui priimti jas su pasitenkinimu ar bent jau be prieštaravimų. Tačiau šį poveikį lengva priskirti šiam tvirtumui ir jėgai, kurie, atsižvelgiant į mano sistemą, lydi idėjas, nustatomas samprotavimais iš priežastingumo; vadinasi, visą tikėjimo įtaką fantazijai galima paaiškinti remiantis šia sistema. Atitinkamai mes galime pažymėti, kad, jei ši įtaka atsiranda iš kokių nors kitų principų, ne tik iš tiesos ar tikrovės, jie užima jos vietą, ir duoda vaizduotei lygiai tokią pačią pramogą. Poetai sukūrė, kaip jie vadina, poetinę daiktų sistemą, ir nors ja netiki nei jie patys, nei skaitytojai, paprastai ji laikoma užtenkamu bet kokio prasimanymo pagrindu. Mes esame labai pripratę prie MARSO, JUPITERIO, VENEROS vardų; kaip lavinimas įtvirtina kokią nors nuomonę, taip ir nuolatinis šių idėjų kartojimas verčia jas lengvai patekti į protą ir vyrauti fantazijoje, be jokios įtakos sprendimui. Panašiai ir tragedijų autoriai visada skolinasi savo fabulą ar bent jau pagrindinių veikėjų vardus iš kokio nors žinomo istorinio įvykio, bet ne tam, kad apgautų žiūrovus, nes patys atvirai prisipažįsta, jog tiesos ne visomis aplinkybėmis nelaužomai laikomasi, o tam, kad jų vaizduojami neįprasti įvykiai lengviau pasiektų vaizduotę. Tačiau šio atsargumo nereikalaujama iš komedijų poetų, jų personažai ir vaizduojami įvykiai geriau žinomi, lengviau įsivaizduojami ir priimami be visų šių formalumų, nors iš pirmo žvilgsnio aišku, kad tai pramanai ir grynas fantazijos vaisius.

Šis tiesos ir netiesos mišinys poetų tragikų fabulose ne tik prisideda prie mūsų dabartinio tikslo, nes rodo, kad vaizduotė gali būti patenkinta be jokio absoliutaus tikėjimo arba įsitikinimo, bet kitaip žvelgiant gali būti vertinamas kaip labai stiprus šios sistemos patvirtinimas. Akivaizdu, kad poetai naudojasi išmone skolintis savo personažų vardus ir pagrindinius savo poemų įvykius iš istorijos norėdami pasiekti, kad visuma būtų lengviau priimta, ir stengiasi padaryti gilesnį įspūdį fantazijai ir jauduliams. Keletas kūrinio įvykių įgauna tam tikrą santykį, nes yra sujungti vienoje poemoje ar dramoje, ir jei bent vienas iš šių įvykių yra tikėjimo objektas, jis suteikia jėgos ir gyvumo ir kitiems, su juo susijusiems. Pirmosios sąvokos gyvumas pasklinda po visus santykius ir tarsi daugybe vamzdžių ar kanalų yra perduodamas kiekvienai idėjai, bent kiek su pirmąja susijusiai. Tai iš tikrųjų niekaip negali prilygti tobulam įsitikinimui, nes idėjų sąjunga tam tikra prasme yra atsitiktinė, tačiau vis dėlto jo įtaka tokia artima, kad gali mus įtikinti, jog idėjų ištakos tos pačios. Tikėjimas turėtų maloninti vaizduotę dėl jį lydinčios jėgos ir gyvumo, nes kiekviena jėgos ir gyvumo turinti idėja, atrodo, yra maloni šiam gebėjimui.

Kad tai patvirtintume, mes galime pažymėti, kad pagalba tarp sprendimo ir fantazijos, kaip ir tarp sprendimo ir aistros, yra abipusė; ir kad ne tik tikėjimas suteikia vaizduotei energijos, bet kad energinga ir stipri vaizduotė iš visų talentų yra tinkamiausia tikėjimui ir autoritetui pasiekti. Mums sunku nesutikti su tuo, kas mums piešiama visomis iškalbos spalvomis, o fantazijos sukurtas gyvumas dažniausiai yra didesnis už iš įpročio ir patyrimo atsirandantį gyvumą. Mus skubina tolyn gyva autoriaus ar pašnekovo vaizduotė, ir dažnai net jis pats tampa savo užsidegimo ir genialumo auka.

Ir verta pažymėti, kad gyva vaizduotė gana dažnai išsigimsta į beprotybę arba kvailumą ir tampa labai panaši į juos savo operacijomis, tad daro tokią pačią įtaką sprendimams ir kuria tikėjimą labai panašiais principais. Kai vaizduotė iš kokio nors neįprasto temperamento ir nuotaikos mišinio įgauna tokį gyvybingumą, kad sutrikdo visas savo galias ir gebėjimus, nebėra priemonių atskirti tiesai nuo netiesos; tačiau kiekvienas nerišlus prasimanymas ir idėja, turintys tokią pačią įtaką kaip atminties įspūdžiai ar išvados, padarytos iš sprendimų, gaunami tuo pačiu pagrindu ir lygiai tokia pačia jėga operuoja aistromis. Turimo įspūdžio ir įprastinio perėjimo pagyvinti mūsų idėjoms jau nebereikia. Kiekviena smegenų chimera yra gyva ir intensyvi kaip bet kuri iš tų išvadų, kurias jau pavadinome kilmingu išvadų, susijusių su faktais, vardu, o kartais ir kaip turimi juslių įspūdžiai.

[29] Galime stebėti tokį patį, tik mažesnio laipsnio poezijos poveikį; ir poezijai, ir beprotybei bendra tai, kad gyvumas, kurį jos suteikia idėjoms, kyla ne iš šių idėjų objektų tam tikrų aplinkybių ir jungčių, bet iš esamo asmens temperamento ir nusiteikimo. Tačiau kad ir koks aukštas būtų šis gyvumą suteikiantis laipsnis, akivaizdu, kad poezijoje jo pojūtis niekada neprilygsta tam, kurį patiria protas, kai mes samprotaujame net remdamiesi pačia žemiausia tikimybės rūšimi. Protas lengvai gali atskirti vieną nuo kitos; ir kad ir kokią emociją dvasiai sukeltų poetinis entuziazmas, jis tėra vien tikėjimo ar įsitikinimo vaiduoklis. Tas pats pasakytina ir apie idėją, ir apie jos sukeltą aistrą. Nėra tokios žmogaus proto aistros, kurios negalėtų sužadinti poezija; nors kartu aistrų pojūčiai, sukelti poetinės išmonės, labai skiriasi nuo atsirandančių iš tikėjimo ir tikrovės. Nemaloni tikro gyvenimo aistra tragedijoje arba epinėje poemoje gali suteikti didžiausią malonumą. Čia ji mūsų taip neslegia; ją jaučiame ne taip tvirtai ir svariai; ir ji teturi malonų sielą jaudinantį ir dėmesį patraukiantį poveikį. Aistrų skirtumas yra aiškus panašaus idėjų, sukeliančių šias aistras, skirtumo įrodymas. Jei idėjos gyvumas kyla iš įprastinės sąsajos su turimu įspūdžiu, tai nors jam pasireiškus vaizduotė gal ir nėra labai sujudinama, vis dėlto jos veiksmuose visada yra kažkas labiau priverstinio ir tikroviškesnio, nei poezijos ir iškalbos sukeltose aistrose. Mūsų dvasinių veiksmų jėga šiuo kaip ir bet kuriuo kitu atveju negali būti matuojama matomu proto susijaudinimu. Poetinis aprašymas gali padaryti fantazijai juntamesnį poveikį už istorinį naratyvą. Jame gali būti surinkta daugiau aplinkybių, formuojančių išbaigtą vaizdą arba paveikslą. Gali pasirodyti, kad jis objektą mums perteikia gyvesnėmis spalvomis. Vis dėlto jo perteikiamų idėjų pojūčiai skiriasi nuo kylančių iš atminties ir sprendimų. Kažkoks silpnas ir netobulas yra visas šis tariamas minties ir jausmo ugningumas, lydintis poetinę išmonę.

Dar turėsime progą ir panašumams, ir skirtumams tarp poetinio entuziazmo ir rimto įsitikinimo pažymėti. O dabar aš negaliu nepastebėti, kad didelį jų pajautimo skirtumą iš dalies lemia mąstymas ir bendrosios taisyklės. Mes pastebime, kad sąvokos gyvumas, kurį išmonė gauna iš poezijos ir iškalbos, yra vien atsitiktinė aplinkybė, kuriai kiekviena idėja yra lygiai imli, ir kad tokia išmonė nėra susijusi su niekuo tikru. Šis pastebėjimas tik spaudžia mus, tiesą sakant, pasiduoti išmonei, tačiau idėją verčia jausti visiškai kitaip negu per amžius nusistovėjusius įsitikinimus, pagrįstus atmintimi ir įpročiu. Jos yra kažkuo panašios, tačiau pirmoji yra kur kas žemesnė už antrąją ir savo priežastimis, ir padariniais.

Panašus mąstymas pagal bendrąsias taisykles neleidžia sustiprėti mūsų tikėjimui kiekvieną sykį padidėjus mūsų idėjų jėgai ir gyvumui. Jei kokia nuomonė nepripažįsta jokios abejonės ar priešingos tikimybės, mes priskiriame ją visiškam įsitikinimui, nors panašumo ar gretimumo trūkumas gali duoti jai mažiau jėgos, palyginti su kitų nuomonių jėga. Tad supratimas pataiso tai, kas pasirodo juslėms, ir priverčia mus įsivaizduoti, kad už dvidešimties pėdų esantis objektas net akiai atrodo tokio pat dydžio, kaip tokių pat matmenų objektas, esantis už dešimties pėdų.

Mes galime stebėti tokį patį, tik mažesnio laipsnio poezijos poveikį; skirtumas tik toks, kad menkiausia refleksija išsklaido poezijos iliuzijas ir parodo tikrąjį objektų vaizdą. Tačiau aišku, kad poetinio entuziazmo įkarštyje poetą tarsi apima tikėjimas, jis netgi regi savo objektų viziją, o jei ir yra bent argumento šešėlis šiam tikėjimui paremti, tai, be poetinių figūrų ir vaizdinių spindesio, niekas daugiau neprisideda prie visiško įtikinimo ir poveikio pačiam poetui ir jo skaitytojams.

XI SKYRIUS

Apie atsitiktinumų tikimybę

Tačiau norėdami suteikti šiai sistemai deramos jėgos ir akivaizdumo mes turime kuriam laikui nuo jos atitraukti savo žvilgsnį ir apsvarstyti jos pasekmes ir pagal tuos pačius principus paaiškinti kai kurias tos pačios kilmės samprotavimo rūšis.

Tie filosofai, kurie žmogiškąjį supratimą suskirstė į žinojimą ir tikimybę ir kurie pirmąjį apibrėžė kaip akivaizdumą, kylantį iš idėjų palyginimo, turi gerai suprasti visus mūsų priežasčių ar padarinių argumentus pagal bendrą tikimybės terminą. Nors kiekvienas gali laisvai vartoti savo terminus kaip nori; ir aš jau pateiktoje šio teksto dalyje laikiausi šio raiškos būdo; vis dėlto aišku, kad įprastame pokalbyje mes lengvai sutinkame, kad daugelis priežastingumo argumentų peržengia tikimybės ribas ir gali būti laikomi esą aukštesnio akivaizdumo laipsnio. Juokingai atrodytų žmogus, sakantis, jog tiktai tikėtina, kad rytoj patekės saulė arba kad visi žmonės turi mirti, nors aišku, jog mes neturime jokio kito šių faktų patvirtinimo, be to, kurį gauname iš patyrimo. Dėl šios priežasties tam, kad išsaugotume įprastinę žodžių reikšmę ir kartu pažymėtume keletą akivaizdumo laipsnių, galbūt būtų patogiau žmogaus supratimą skirstyti į tris rūšis, t. y. pagal žinojimą, pagal įrodymus ir pagal tikimybes. Žinojimu aš vadinu tikrumą, atsirandantį iš idėjų palyginimo; įrodymais — argumentus, gaunamus iš priežasties ir padarinio santykio bei nekeliančius jokios abejonės ir netikrumo; tikimybe — akivaizdumą, dar lydimą netikrumo. Šią pastarąją samprotavimo rūšį aš ir pradedu tyrinėti.

Tikimybes, arba spėjimu pagrįstus samprotavimus, galima suskirstyti į dvi rūšis, t. y. į pagrįstus atsitiktinumu ir į atsirandančius iš priežasčių. Šia tvarka jas ir nagrinėsime.

Priežasties ir padarinio idėja kyla iš patyrimo, kuris pateikia mums tam tikrus objektus, pastoviai susietus vieną su kitu, ir sukuria tokį pripratimą apžvelgti juos pagal šį santykį, kad be juntamų pastangų mes negalime įžvelgti kokio nors kitokio jų santykio. Antra vertus, kadangi atsitiktinumas pats savaime neturi nieko realaus ir, tiesą sakant, yra vien priežasties neigimas, tai jo įtaka protui yra priešinga negu priežastingumo; svarbiausia, kad atsitiktinumas palieka vaizduotę visiškai abejingą sprendžiant, ar atsitiktiniu pripažįstamas objektas egzistuoja, ar neegzistuoja. Priežastis nužymi kelią mūsų minčiai, žodžiu, skatina mus įžvelgti tam tikrų objektų tam tikrus santykius. Atsitiktinumas gali tik sugriauti tokį minties apibrėžtumą ir palikti protą įgimto abejingumo būsenos, į kurią, jei tik nėra priežasties, jis tučtuojau vėl sugrįžta.

Tad nors visiškas abejingumas yra svarbiausias atsitiktinumui, joks atsitiktinumas negali būti viršesnis už kitą, nebent jis susideda iš didesnio vienodų atsitiktinumų skaičiaus. Juk jei tvirtiname, kad vienas atsitiktinumas gali būti viršesnis už kitą kokiu nors kitokiu būdu, tai kartu turime tvirtinti, kad yra kažkas, kas suteikia jam pranašumą ir apibrėžia įvykį labiau iš šios, o ne iš kitos šalies; kitaip tariant, mes turime pripažinti priežastį ir sugriauti atsitiktinumo prielaidą, kurią pirma nustatėme. Visiškas ir totalus abejingumas yra svarbiausias atsitiktinumui, o vienas totalus atsitiktinumas pats niekada negali būti nei viršesnis, nei žemesnis už kitą. Ši tiesa nėra būdinga tik mano sistemai — ją pripažįsta kiekvienas, atliekantis atsitiktinumų skaičiavimus.

Tad nuostabu, kad nepaisant tiesioginio atsitiktinumo ir priežastingumo priešingumo, mums vis dėlto neįmanoma įsivaizduoti tokio atsitiktinumų derinio, kuris reikalauja paversti vieną atsitiktinumą viršesniu už kitą, jei nedarome prielaidos, kad atsitiktinumai turi priežasčių priemaišų ir kad prie vienų visiško abejingumo prisideda kitų būtinybė. Kai atsitiktinumų niekas neriboja, visos sampratos, kokias tik pajėgia sukurti lakiausia fantazija, yra lygiavertės ir jokiomis aplinkybėmis viena negali būti viršesnė už kitą. Antai, jei mes nesutiksime, kad yra kažkokių priežasčių, verčiančių žaidimo kauliukus kristi, išlaikyti savo formą kritimo metu ir nukristi kuriuo nors šonu, tai negalėsime atlikti jokių atsitiktinumo dėsnių skaičiavimų. Tačiau nutarę, kad šios priežastys veikia, ir panašiai nutarę, kad visa kita yra abejinga ir priklauso nuo atsitiktinumo, lengvai prieisime prie viršesnio atsitiktinumų derinio sampratos. Kauliukas, kurio keturi šonai pažymėti tokiu pačiu taškų skaičiumi, ir tik du — kitokiu, pateikia mums akivaizdų ir paprastą tokios viršenybės pavyzdį. Priežastys čia riboja protą tiksliu įvykių skaičiumi ir kokybe ir kartu jo pasirinkimo nelemia joks konkretus įvykis.

Šitaip samprotaudami mes padarėme trijų žingsnių pažangą: kad atsitiktinumas tėra vien priežasties neigimas ir sukuria visišką proto abejingumą; kad vienas priežasties neigimas ir vienas visiškas abejingumas niekada negali būti viršesnis ar žemesnis už kitą ir kad atsitiktinumai visada turi turėti priežasčių priemaišų, — tam, kad pagrįstume bet kokį samprotavimą; mes jau beveik apsvarstėme, kokią įtaką protui turi aukštesnis atsitiktinumų derinys ir kaip jis turi įtakos mūsų sprendimams ir nuomonei. Čia mes galime pakartoti visus tuos pačius argumentus, kuriais naudojomės tyrinėdami tikėjimą, atsirandantį iš priežasčių; ir galime tokiu pačiu būdu įrodyti, kad didesnis atsitiktinumų skaičius sulaukia mūsų pritarimo ne dėl demonstracijos ir ne dėl tikimybės. Iš tikrųjų akivaizdu, kad palyginę paprastas idėjas mes niekada negalime padaryti jokio šiuo klausimu reikšmingo atradimo, ir kad neįmanoma tikrai įrodyti, jog koks nors metimas turi iškristi tuo šonu, kur yra didesnis atsitiktinumų skaičius. Tikėtis čia kokio nors tikrumo reikštų paneigti viską, ką jau esame nustatę dėl atsitiktinumų priešingumo bei visiškos jų lygybės ir abejingumo.

Jei kas sakytų, kad nors dėl atsitiktinumų priešingumo neįmanoma tikrai nustatyti, kuriuo šonu pasisuks metimas, vis dėlto mes galime tikrai pasakyti, jog didesnė galimybė ir labiau panašu bei tikėtina, kad tuo šonu, kur yra didesnis galimybių skaičius, o ne tuo, kur mažesnis; jei būtų taip sakoma, aš paklausčiau: ką čia reiškia galimybė ir tikimybė? Atsitiktinumų galimybė ir tikimybė yra didesnis lygių atsitiktinumų skaičius; vadinasi, kai mes sakome: tikėtina, kad metimas pasisuks didesniu, o ne mažesniu šonu, mes tik patvirtiname, kad ten, kur yra didesnis galimybių skaičius, jis iš tiesų yra didesnis, o kur mažesnis — mažesnis; tai tapatūs teiginiai, neduodantys jokių rezultatų. Štai klausimas: kaip didesnis lygių galimybių skaičius operuoja protu ir sukuria tikėjimą arba pritarimą, jei, pasirodo, to nepatvirtina nei demonstracijos, nei tikimybės argumentai.

Tam, kad išsiaiškintume šį sunkumą, tarkime, kad asmuo ima kauliuką, taip paruoštą, kad keturios jo plokštumos paženklintos vienokia figūra, arba vienodu taškų skaičiumi, o dvi — kitokia, ir kad jis įdeda kauliuką į dėžutę, ketindamas jį išmesti; aišku, jis turi nuspręsti, kad viena figūra yra labiau tikėtina negu kita, ir suteikti pirmenybę tai, kuri nupiešta ant didesnio plokštumų skaičiaus. Kažkokiu būdu jis tiki, kad ji atsidurs viršuje, nors vis dėlto delsia ir abejoja proporcingai priešingų galimybių skaičiui. Ir tiek, kiek mažėja šios priešingos galimybės ir didėja kitos šalies persvara, jo tikėjimas įgauna naują tvirtumo ir pasitikėjimo laipsnį. Šis tikėjimas atsiranda iš proto operacijų su paprastu ir ribotu mums pateiktu objektu, todėl bus lengviau atskleisti ir paaiškinti jo prigimtį. Mums reikia apmąstyti tik vieną kauliuką tam, kad suvoktume vieną įstabiausių supratimo operacijų.

Su šiuo minėtu kauliuku susijusios trys mūsų dėmesio vertos aplinkybės. Pirma, tam tikros priežastys, kaip sunkis, kietumas, kubo forma ir t. t., verčiančios kauliuką kristi, išsaugoti savo formą krintant ir pasisukti į viršų viena savo plokštuma. Antra, tam tikras plokštumų, tariamai abejingų, skaičius. Trečia, tam tikra ant kiekvienos plokštumos nupiešta figūra. Iš šių trijų ypatybių susideda visa su dabartiniu mūsų tikslu susijusi kauliuko prigimtis ir, vadinasi, yra vienintelės aplinkybės, į kurias atsižvelgia protas, formuluodamas sprendimą apie tokio metimo rezultatą. Taigi laipsniškai ir atidžiai panagrinėkime, kokia turi būti šių aplinkybių įtaka minčiai ir vaizduotei.

Pirma, mes jau pastebėjome, kad įprotis verčia protą pereiti nuo bet kurios priežasties prie jos padarinio ir kad pasirodžius vienai beveik neįmanoma nesuformuluoti kito idėjos. Jų pastovi sąsaja praeities pavyzdžiuose sukuria tokį proto pripratimą, kad jis visada jungia juos savo mintyse ir daro išvadą apie vieno egzistavimą iš jo nuolatinio palydovo. Kai jis mano, kad dėžutė jau nebelaiko kauliuko, jis negali be pastangų suvokti jo kybančio ore, bet natūraliai mato jį padėtą ant stalo ir pasisukusį viena siena į viršų. Tai įsimaišiusių priežasčių, mums reikalingų atlikti bet kurių susijusių galimybių skaičiavimams, padarinys.

Antra, yra manoma, kad nors kauliukas būtinai turi nukristi ir pasisukti viena siena į viršų, vis dėlto niekas nelemia, kuria konkrečiai; tai lemia grynas atsitiktinumas. Pati atsitiktinumo prigimtis ir esmė yra neigti priežastį ir palikti protą visiškai abejingą metimams, kurie laikomi atsitiktiniais. Tad, kai priežastys verčia mintį svarstyti apie krintantį ir viena siena į viršų pasisukantį kauliuką, atsitiktinumai pateikia visas sienas kaip lygias ir verčia mus viena po kitos galvoti apie visas, kaip apie tikėtinas ir galimas. Vaizduotė pereina nuo priežasties, t. y. nuo kauliuko išmetimo, prie padarinio, t. y. prie pasisukimo viena iš šešių sienų į viršų, ir jaučia, kad neįmanoma nei sustoti kelyje, nei suformuluoti kokios nors kitos idėjos. Tačiau visos šios šešios sienos yra nesuderinamos ir kauliukas negali iš karto pasisukti daugiau kaip viena, todėl šiuo principu vadovaujamės ir negalvojame, kad visos jos kartu gulės viršuje; tai mums atrodo neįmanoma; taip pat vadovaujamės juo ir visos jo jėgos nenukreipiame į kurią nors konkrečią sieną; nes tuomet ši siena būtų laikoma teisinga ir neišvengiama; už tai vadovaujamės juo galvodami apie visas šešias sienas tokiu būdu: jo jėga po lygiai pasiskirsto visoms šešioms. Apskritai mes nusprendžiame, kad išmetus viena kuri siena turi iškristi; mintyse mes perbėgame jas visas; minties sprendimas apie visas yra vienodas; tačiau nė vienai jėgos neskiriama daugiau, negu dera pagal jos santykį su kitomis. Štai taip pradinis impulsas, vadinasi, ir minties gyvumas atsiranda iš priežasties. Štai taip priežasčių sukeltą pirminį minties impulsą, o paskui ir gyvumą padalija ir dalimis suskaido atsitiktinumų priemaišos.

Mes jau išsiaiškinome pirmųjų dviejų kauliuko kokybių, t. y. priežasčių ir pusių skaičiaus ir jų abejingumo įtaką ir sužinojome, kaip jos suteikia impulsą minčiai ir padalija šį impulsą į tiek dalių, koks yra sienų skaičius. Dabar turime išsiaiškinti trečiojo dalyko, t. y. figūrų, nupieštų ant kiekvienos sienos, įtaką. Akivaizdu, kad jei ant keleto sienų nupieštos tokios pačios figūros, jų įtaka protui turi sutapti ir jos turi sujungti į vienos figūros vaizdinį, arba idėją, visus padalytus impulsus, kurie buvo pasiskirstę kelioms sienoms, ant kurių buvo nupiešta ši figūra. Jei klausimas būtų tik dėl to, kuri siena iškris, tai jos visos yra visiškai lygios ir nė viena niekada neturėtų jokio pranašumo prieš kitą. Tačiau kadangi klausimas susijęs su figūra ir kadangi tokia pati figūra nupiešta daugiau kaip ant vienos sienos, akivaizdu, kad impulsai, priklausantys visoms šioms sienoms, turi vėl susijungti į šią vieną figūrą ir dėl šios sąjungos tapti stipresni ir įgauti daugiau jėgos. Minėtame pavyzdyje laikoma, kad ant keturių sienų nupieštos tokios pačios figūros, o ant dviejų — kitokios figūros. Todėl pirmųjų impulsai yra aukštesni už pastarųjų. Tačiau kadangi įvykiai yra priešingi ir neįmanoma, kad iškristų abi figūros, tai impulsai taip pat tampa priešingi, ir žemesnis iš visų jėgų griauna aukštesnį. Idėjos gyvumas visada proporcingas impulso, arba perėjimo polinkio, laipsniui; tikėjimas, pagal jau minėtą doktriną, yra toks pats, kaip ir idėjos gyvumas.

XII SKYRIUS

Apie priežasčių tikimybę

Visa, ką aš esu pasakęs apie atsitiktinumų tikimybę, gali pasitarnauti tik vienu tikslu — padėti mums paaiškinanti priežasčių tikimybę, nes, bendru filosofų pripažinimu, tai, ką neišmanėliai vadina atsitiktinumu, yra ne kas kita, tik slapta ir nutylėta priežastis. Todėl šią tikimybės rūšį mums svarbiausia ištyrinėti.

Priežasčių tikimybės esti keleto rūšių, tačiau visos jos kilusios iš to paties šaltinio, tai yra iš idėjų asociacijos su turimu įspūdžiu. Pripratimas, sukuriantis asociaciją, atsiranda iš kartotinio objektų jungimosi, todėl savo tobulumą jis turi pasiekti laipsniškai ir turi įgauti naujos jėgos kiekvieną kartą, kai jį pastebime. Pirmąjį kartą jėgos esti mažai arba visai nėra; antrasis kartas jos truputį prideda, trečiasis tampa dar juntamesnis; ir tik po šių žingsnių palengva mūsų sprendimas tampa visiškai patikimas. Tačiau prieš pasiekdamas visišką tobulumą jis pereina keletą žemesnių laipsnių ir ties kiekvienu jų tegali būti vertinamas kaip prielaida arba tikimybė. Todėl šis laipsniškas perėjimas nuo tikimybių prie įrodymų dažniausiai yra nepastebimas; o skirtumą tarp šių dviejų akivaizdumo rūšių lengviau suvokti, jei laipsniai nutolę, o ne artimi ir gretimi.

Šia proga verta pažymėti, kad nors čia paaiškinta tikimybių rūšis yra pirmoji pagal tvarką ir natūraliai eina pirma bet kurio galinčio egzistuoti visiško įrodymo, vis dėlto niekam, sulaukusiam brandaus amžiaus, ji nebegali būti pažini. Tiesa ta, kad nieko nėra labiau įprasta, kaip tai, kad geriausias žinias turintiems žmonėms pasiekiamas tik neužtenkamas daugelio tam tikrų įvykių patyrimas, kuris natūraliai sukuria tik neužtenkamą pripratimą ir perėjimą; tuokart turime atsižvelgti į tai, kad protas, suformavęs kitą priežasčių ir padarinių ryšio stebėjimą, iš šio stebėjimo suteikia naujos jėgos savo samprotavimui ir juo remdamasis gali pagrįsti argumentą vienu atskiru bandymu, jei jis deramai parengtas ir ištyrinėtas. Jei kartą pastebime, kad kas nors išeina iš kurio nors objekto, mes darome išvadą, kad tai visada iš jo išeis; ir šią maksimą ne visada laikome tikra ne dėl bandymų skaičiaus trūkumo, o dėl to, kad dažnai susiduriame su priešingais pavyzdžiais, kurie veda mus prie kitos rūšies tikimybių, kur tarp mūsų patyrimo ir stebėjimo atsiranda priešingumas.

Žmonėms būtų labai lengva tvarkyti savo gyvenimą ir veiksmus, jei tie patys objektai visada būtų sujungti kartu, ir mes neturėtume ko bijoti, be savo pačių sprendimų klaidų, nes nebūtų pagrindo nuogąstauti dėl prigimties neapibrėžtumo. Tačiau dažnai pastebime, kad vienas stebėjimas prieštarauja kitam ir kad priežastys ir padariniai ne visada eina tokia pat tvarka, kokią esame patyrę, tai dėl šio neapibrėžtumo mes esame priversti keisti savo samprotavimą, atsižvelgdami į įvykių priešingumą. Pirmas šiame skyriuje kylantis klausimas yra apie minėto priešingumo prigimtį ir priežastis.

Neišmanėliai, sprendžiantys apie daiktus pagal pirmąjį jų pasireiškimą, priskiria įvykių neapibrėžtumą šiam priežasčių neapibrėžtumui, tai dažnai sužlugdo įprastą priežasčių įtaką, nors jos ir nesusiduria su jokiomis kliūtimis ar trukdžiais atlikdamos savo operacijas. Tačiau filosofai, beveik kiekvienoje prigimties dalyje stebintys didelę įvairovę paskatų ir principų, paslėptų dėl jų smulkumo ar nuotolio, pastebi, kad bent jau yra galimybė, kad įvykių prieštaravimas atsiranda ne iš atsitiktinės priežasties, bet iš slaptos prieštaringų priežasčių operacijos. Ši galimybė virsta tikrumu toliau stebint, ir jie pažymi, kad atidžiau pažvelgus padarinių priešingumas visada atskleidžia priežasčių priešingumą ir atsiranda iš jų abipusių kliūčių ir priešpriešos. Valstietis neras, ką geriau pasakyti, kodėl sustojo koks nors kišeninis ar kitoks laikrodis, be to, kad jis ir paprastai blogai eina, o laikrodžių meistras lengvai supras, kad ta pati spyruoklės ar švytuoklės jėga visada vienodai veikia krumpliaračius, tačiau jos įprastas poveikis sutrinka greičiausiai dėl smulkių dulkelių, stabdančių visą judėjimą. Stebėdami daug panašių pavyzdžių filosofai formuluoja maksimą, kad jungtis tarp priežasčių ir padarinių yra lygiai būtina ir kad tariamas neaiškumas kai kuriuose pavyzdžiuose yra nulemtas slaptos prieštaringų priežasčių priešpriešos.

Tačiau kad ir kaip skirtingai filosofai ir neišmanėliai aiškintų įvykių priešingumą, jie visada iš jo daro tokias pačias ir pagrįstas tais pačiais principais išvadas. Praeities įvykių priešingumas gali suteikti mūsų tikėjimui ateitimi tam tikro neryžtingumo dviem skirtingais būdais. Pirma, sukuriamas užtenkamas pripratimas ir perėjimas nuo turimo įspūdžio prie susijusios idėjos. Jei bet kurių dviejų objektų jungtis esti kartotinė, tačiau ne visiškai pastovi, protas verčiamas pereiti nuo vieno objekto prie kito; tačiau nėra šio visiško pripratimo kaip tada, kai ši sąjunga esti nepertraukiama ir visi turimi jos pavyzdžiai yra vienodi ir vienarūšiai. Iš įprasto savo veiksmų ir samprotavimų patyrimo žinome, kad nekintamas bet kurio gyvenimo dalyko pastovumas sukuria stiprų polinkį ir tendenciją laikytis jo ir ateityje; nors yra pripratimų, turinčių mažesnio laipsnio jėgą, proporcingą mažesnio laipsnio mūsų elgesio pastovumui ir vienodumui.

Be abejonės, kartais veikia ir šis principas ir sukuria tokių išvadų, kokias mes darome iš priešingų reiškinių; tačiau esu įsitikinęs, kad tyrinėdami pastebėtume, jog ne šis principas dažniausiai veikia šitaip samprotaujantį protą. Kai proto nusistatymo laikomės vien iš pripratimo, nuo vieno objekto vaizdo prie tikėjimo kitu, kurį dažnai pastebime jį lydint, pereiname visiškai nemąstydami ir nė akimirksnio neužgaišdami. Kadangi įprotis nepriklauso nuo jokių svarstymų, jis operuoja akimirksniu, laiko refleksijai nepalieka. Tačiau savo tikimybiniuose svarstymuose tokio operavimo pavyzdžių turime nedaug; netgi mažiau negu kylančiuose iš nepertraukiamos objektų sąsajos. Pirmosios rūšies samprotavimuose mes paprastai sąmoningai atsižvelgiame į praeities įvykių priešingumą, palyginame skirtingas priešingas dalis ir kruopščiai pasveriame turimą kiekvienos dalies patyrimą. Todėl galime padaryti išvadą, kad šios rūšies mūsų samprotavimai atsiranda ne tiesiogiai iš pripratimo, o aplinkiniu būdu, kurį dabar pasistengsime paaiškinti.

Akivaizdu, kad jei objektą lydi priešingi padariniai, sprendžiame apie juos tik pagal savo praeities patyrimą ir visada laikome galimais tuos, kuriuos stebėjome iš jų atsirandant. Ir kaip praeities patyrimas valdo mūsų sprendimus dėl šių padarinių galimybės, taip jis valdo ir dėl jų tikimybės; ir labiausiai įprastą padarinį mes visada laikome labiausiai tikėtinu. Tad čia mums reikia apsvarstyti du dalykus, t. y. kokie motyvai verčia mus praeitį laikyti ateities standartu ir kokiu būdu mes pasirenkame vienintelį sprendimą iš priešingų praeities įvykių.

Pirmiausia galime pažymėti, jog prielaida, kad ateitis panaši į praeitį, nepagrįsta jokiais argumentais, bet yra kilusi vien iš pripratimo, kuris verčia mus ateityje tikėtis tokio paties objektų išsidėstymo, prie kurio esame įpratę. Šis įprotis, arba nusistatymas, perkelti praeitį į ateitį yra galutinis ir tobulas; vadinasi, pirmajam vaizduotės impulsui šio pobūdžio sampotavimuose būdingos tos pačios kokybės.

Tačiau, antra, jei svarstydami praeities patyrimus pastebime, kad jie yra priešingos prigimties, šis nusistatymas, nors pats jis esti galutinis ir tobulas, nepateikia mums stabilaus objekto, bet pasiūlo keletą nesutampančių vaizdinių, išdėstytų tam tikra tvarka ir pagal tam tikras proporcijas. Tad pirmasis impulsas suskaidomas į dalis ir pasklinda po šiuos vaizdinius, kurių kiekvienas jėgos ir gyvumo, kylančių iš impulso, gauna po lygiai. Bet kuris iš šių praeities įvykių ir vėl gali įvykti, ir mes nusprendžiame, kad kai jie tikrai įvyks, susimaišys pagal tą pačią proporciją kaip ir praeityje.

Tad jei ketiname iš daugelio pavyzdžių nustatyti priešingų įvykių proporcijas, vaizdiniai, pateikiantys mūsų praeities patyrimą, turi likti savo pirminės formos ir išsaugoti savo pradinę proporciją. Tarkime, pavyzdžiui, ilgai stebėjęs aš išsiaiškinau, kad iš dvidešimties į jūrą išplaukiančių laivų grįžta tik devyniolika. Tarkime, dabar aš matau, kad dvidešimt laivų išplaukia iš uosto: perkeliu savo praeities patyrimą į ateitį ir įsivaizduoju, kad devyniolika šių laivų saugiai sugrįš atgal, o vienas pražus. Dėl to nekyla jokių sunkumų. Tačiau dažniausiai mes perbėgame per keletą praeities įvykių idėjų tam, kad suformuluotume sprendimą apie vieną atskirą įvykį, kuris atrodo kelia abejonių, todėl šis sprendimas turi pakeisti mūsų idėjos pirminę formą ir sujungti suskaidytus patyrimo pateiktus vaizdinius, nes būtent pagal jį mes apibrėžiame šį konkretų įvykį, apie kurį samprotaujame. Manoma, kad dauguma šių vaizdinių sutampa, o didesnis jų skaičius sutampa iš vienos šalies. Šie sutampantys vaizdiniai susijungia, todėl idėja tampa stipresnė ir gyvesnė ne tik už paprastą vaizduotės pramaną, bet ir už bet kurią idėją, paremtą mažesniu bandymų skaičiumi. Kiekvienas naujas bandymas yra naujas teptuko potėpis, kuris prideda spalvoms gyvumo, bet negausina ir nepadidina figūros. Ši proto operacija buvo taip išsamiai paaiškinta nagrinėjant atsitiktinumo tikimybę, kad čia man nebereikia stengtis jos aiškiau perteikti. Kiekvieną praeities bandymą galima laikyti tam tikru atsitiktinumu; mes nežinome, ar objektas egzistuos atitikdamas vieną ar kitą bandymą; todėl viskas, kas buvo pasakyta viena tema, tinka abiem.

Tad iš viso to išeina, kad priešingi bandymai sukuria nevisišką tikėjimą arba susilpnindami, arba suskaidydami pripratimą, paskui sujungia skirtingas dalis, ir šis visiškas pripratimas verčia mus daryti bendrą išvadą, kad pavyzdžiai, kurių mes nesame patyrę, būtinai turi būti panašūs į tuos, kuriuos esame patyrę.

Kad dar labiau pagrįstume šį aiškinimą apie antrosios rūšies tikimybę, kai mes žinodami ir apmąstydami samprotaujame pagal priešingus praeities patyrimus, aš pateiksiu tolesnius svarstymus, nebijodamas papiktinti dėl juos lydinčios subtilumo atmosferos. Teisingas samprotavimas, kad ir koks įmantrus, turėtų vis dėlto išsaugoti savo jėgą, panašiai kaip materija išsaugo savo vientisumą ne tik grubesnėse ir labiau juntamose formose, bet ir atmosferoje, ugnyje ir gyvybinėje dvasioje.

Pirma, galime pastebėti, jog nėra tokios didelės tikimybės, kad neleistų priešingos galimybės, kitaip ji liautųsi būti tikimybe ir taptų tikrumu. Ta priežasčių tikimybė, kuri yra plačiausia ir kurią dabar tyrinėjame, priklauso nuo priešingų bandymų, tačiau akivaizdu, kad praeities patyrimas įrodo bent jau ateities galimybę.

Antra, sudedamosios šios galimybės ir tikimybės dalys yra tos pačios prigimties ir skiriasi tik skaičiumi, bet ne rūšimi. Jau pažymėjome, kad visi atskiri atsitiktinumai yra visiškai lygūs ir kad vienintelė aplinkybė, galinti kuriam nors atsitiktiniam įvykiui suteikti pranašumo prieš kitą, yra didesnis atsitiktinumų skaičius. Priežasčių neapibrėžtumas nustatomas iš patyrimo, pateikiančio mums priešingų įvykių įžvalgą, tad taip pat aišku, kad perkeliant praeitį į ateitį, žinomą į nežinomą, kiekvienas praeities bandymas turi tokią pačią vertę, ir tik didesnis jų skaičius gali nusverti į kurią nors šalį. Todėl galimybė, esanti kiekviename šios rūšies samprotavime, susideda iš dalių, šių dalių ir priešingą tikimybę sudarančių dalių prigimtis yra tokia pati.

Trečia, mes galime nustatyti tvirtą maksimą, kad visų moralės ir gamtos reiškinių, kurių kiekviena priežastis susideda iš tam tikro dalių skaičiaus, o padarinių padaugėja arba sumažėja, atsižvelgiant į šio skaičiaus pakitimus, padariniai, tiesą sakant, yra sudėtiniai ir atsiranda iš keleto padarinių, atsirandančių iš kiekvienos priežasties dalies, junginio. Kūno sunkis didėja arba mažėja, jei daugėja arba mažėja jo dalių, todėl mes darome išvadą, kad kiekviena dalis turi šią kokybę ir prisideda prie viso sunkio. Priežasties dalies buvimas arba nebuvimas lemia atitinkamos padarinio dalies buvimą arba nebuvimą. Ši jungtis, arba pastovi sąsaja, įtikinamai įrodo, kad viena dalis yra kitos priežastis. Tikėjimas kokiu nors įvykiu padidėja arba sumažėja atsižvelgiant į atsitiktinumų, arba bandymų, skaičių, todėl jį reikia vertinti kaip sudėtinį padarinį, kurio kiekviena dalis atsiranda iš atitinkamo atsitiktinumų, arba bandymų, skaičiaus.

Dabar sujunkime šiuos tris stebėjimus ir pažiūrėkime, kokią išvadą galime iš jų padaryti. Kiekviena tikimybė turi priešingą galimybę. Ši galimybė susideda iš dalių, kurios iš prigimties yra tokios pačios kaip tikimybės, vadinasi, turi tokią pačią įtaką protui ir supratimui. Tikimybę lydintis tikėjimas yra sudėtinis padarinys, formuojamas sutapus keletui padarinių, kylančių iš kiekvienos tikimybės dalies. Kadangi kiekviena tikimybės dalis prisideda prie tikėjimo kūrimo, vadinasi, kiekviena galimybės dalis turi turėti tokią pačią įtaką priešingai šaliai, nes iš prigimties šios dalys yra visiškai tokios pačios. Priešingas tikėjimas, lydintis galimybę, remiasi tam tikro objekto vaizdu lygiai taip pat, kaip tikimybė remiasi priešingu vaizdu. Šiuo požiūriu abu šie tikėjimo laipsniai yra vienodi. Tad vienintelis būdas, kuriuo didesnis vieno panašių sudėtinių dalių skaičius gali paskleisti savo įtaką ir viršyti kito mažesnį skaičių, yra sukurti stipresnį ir gyvesnį savo objekto vaizdą. Kiekviena dalis pateikia tam tikrą vaizdą, o susijungę visi šie vaizdai sukuria vieną bendrą vaizdą, išsamesnį ir ryškesnį dėl didesnio priežasčių, arba principų, iš kurių jis kyla, skaičiaus.

Sudėtinės galimybės ir tikimybės dalys, panašios iš prigimties, turi sukurti panašius padarinius, o jų padarinių panašumas priklauso nuo to, kad kiekviena jų pateikia tam tikro objekto vaizdą. Tačiau nors šios dalys yra panašios iš prigimties, jos labai skiriasi kiekybe ir skaičiumi, ir pastarasis skirtumas, lygiai kaip panašumas, turi pasireikšti padarinyje. Tuomet tikimybės ir galimybės pateikiamas vaizdas abiem kartais yra galutinis bei vientisas ir apima visas objekto dalis; tad neįmanoma, kad dėl to pasireikštų koks nors skirtumas; ir nėra nieko, be didesnio tikimybės gyvumo, atsirandančio sutampant didesniam vaizdų skaičiui, kas leistų atskirti šiuos padarinius.

Štai beveik toks pats argumentas, tik kitaip nušviečiamas. Visi mūsų samprotavimai apie priežasčių tikimybę pagrįsti praeities perkėlimu į ateitį. Tereikia perkelti bet kurį praeities bandymą į ateitį, kad gautume objekto vaizdą; nesvarbu, ar šis bandymas būtų vienintelis, ar suderintas su kitais tokios pat rūšies; nesvarbu, ar jis būtų grynas, ar supriešintas su kitais priešingos rūšies. Tuomet tarkime, kad jis perima abi šias derinimo ir prieštaravimo kokybes, dėl to jis nepraranda pirminės vaizdo perteikimo galios, o tik sutampa ir priešinasi kitiems bandymams, turintiems panašią įtaką. Todėl gali kilti klausimas, kokiu būdu jie sutampa ir prieštarauja. Dėl sutapimo, turime pasirinkimą tik iš šių dviejų hipotezių. Pagal pirmąją objekto vaizdas, sukeltas perkėlus visus praeities bandymus, išsaugo savo grynumą, tik padidėja vaizdų skaičius. Arba pagal antrąją jis įsiterpia tarp kitų panašių ir sutampančių vaizdų ir suteikia jiems daugiau jėgos ir gyvumo. Tačiau kad pirmoji hipotezė klaidinga, akivaizdu iš bandymo, kuris mums parodo, kad bet kurį samprotavimą lydintis tikėjimas susideda iš vienos, o ne iš daugybės panašių išvadų, kurios tik trikdytų protą ir dažniausiai jų būtų per daug, kad jas apimtų bet kuris vienas aiškus baigtinis gebėjimas. Vadinasi, lieka tik viena pagrįsta nuomonė, kad šie panašūs vaizdai įsiterpia vieni tarp kitų ir sujungia savo jėgas, kad sukurtų vaizdą, stipresnį ir aiškesnį už atsirandantį iš bet kurio jų atskirai. Tai ir yra būdas, kaip praeities bandymai sutampa, kai yra perkeliami į bet kurį ateities įvykį. O dėl jų prieštaravimo būdo, akivaizdu, kad priešingi vaizdai nesuderinami vienas su kitu ir neįmanoma, kad daiktas galėtų egzistuoti atitikdamas juos abu iš karto, todėl jų įtaka tampa abipusiai destruktyvi, ir protas linksta prie didesniojo, tačiau tik su ta jėga, kuri lieka atėmus mažesnįjį.

Aš suprantu, koks painus šis samprotavimas turėtų atrodyti daugumai skaitytojų; nepratę prie tokių gilių intelektinių proto gebėjimų apmąstymų, jie bus linkę atmesti kaip chimeriškus visus, neatitinkančius visuotinai priimtų sampratų ir pačių lengviausių bei akivaizdžiausių filosofijos principų. Ir, be abejo, reikia šiek tiek pastangų įsigilinti į šiuos argumentus; nors galbūt jų reikia labai nedaug suvokti bet kurios šia tema paplitusios hipotezės netobulumui, ir filosofija kol kas tegali labai menkai nušviesti tokias didingas ir tokias įdomias spekuliacijas. Tereikia žmonėms vieną kartą visiškai įsitikinti šiais dviem principais, kad joks atskirai mąstomas objektas neturi savyje nieko, kas leistų mums daryti jo ribas peržengiančią išvadą; ir kad netgi pastebėję dažną ir pastovią objektų sąsają, mes neturime jokios priežasties apie jokį objektą daryti kitokių išvadų, išskyrus tas, kurias esame patyrę; aš sakau, tereikia žmonėms vieną kartą visiškai įsitikinti šiais dviem principais, ir tai juos taip išlaisvins nuo visų įprastinių sistemų, kad jiems bus visiškai nesunku suvokti bet kurią, kad ir kokia neįprasta ji pasirodytų. Mes pastebėjome, kad šie principai yra gana įtikinami, net jei taikome savo tvirčiausiems priežastingumo samprotavimams; tačiau aš drįstu teigti, kad šių spėtinų, arba tikimybinių, samprotavimų atžvilgiu jie įgauna naują akivaizdumo laipsnį.

Pirma, aišku, kad šios rūšies samprotavimuose ne turimas objektas, svarstant vien apie jį, suteikia mums priežastį išvadai apie bet kurį kitą objektą arba įvykį daryti. Juk kitas objektas yra laikomas netikru, ir šis netikrumas kyla, nes pirmajame yra paslėptas priežasčių priešingumas; jei kuri nors iš šių priežasčių pasireikštų žinomose šio objekto kokybėse, ji nebebūtų slapta, o mūsų išvada nebūtų netikra.

Tačiau, antra, taip pat aišku, kad jei šios rūšies samprotavimuose praeities perkėlimas į ateitį būtų pagrįstas vien supratimo išvada, jie niekada nesukeltų jokio tikėjimo tikrumu. Kai į ateitį perkeliame priešingus bandymus, mes tegalime pakartoti šiuos priešingus bandymus pagal jiems būdingas proporcijas; tai negali sukurti jokio tikrumo dėl jokio atskiro įvykio, apie kurį mes samprotaujame; nebent fantazija sulydytų visus tuos sutampančius vaizdinius ir gautų iš jų vieną idėją ar vaizdinį, intensyvų ir gyvybingą proporcingai jį sukėlusių bandymų skaičiui ir jų persvarai priešingų atžvilgiu. Mūsų praeities patyrimas nepateikia jokio apibrėžto objekto, o mūsų tikėjimas, kad ir koks silpnas, susitelkia prie apibrėžto objekto, todėl akivaizdu, kad tikėjimas atsiranda ne vien iš praeities perkėlimo į ateitį, bet ir iš kažkokios su juo susijusios fantazijos operacijos. Tai gali paskatinti mus suvokti, kokiu būdu šis gebėjimas įsiterpia į visus mūsų samprotavimus.

Užbaigsiu šią temą dviem pamąstymais, kurie gali pelnyti mūsų dėmesį. Pirmąjį galima paaiškinti šitaip. Kai protas formuluoja samprotavimą apie kokį nors tiktai tikėtiną faktą ir nukreipia savo žvilgsnį atgal į kokį nors praeities patyrimą bei perkelia jį į ateitį, jam pateikiama tiek daug priešingų jo objekto vaizdų, iš kurių tie, kurie yra tos pačios rūšies, sujungiami ir patenka į vieną proto veiksmą, pasitarnaujantį jam sustiprinti ir pagyvinti. Tačiau tarkime, kad ši daugybė objekto vaizdų arba švystelėjimų atsiranda ne iš patyrimo, o iš sąmoningo vaizduotės veiksmo; iš to nebus minėto padarinio, ar bent jau jis bus ne tokio pat laipsnio. Mat nors įprotis ir lavinimas ir sukuria tikėjimą dėl kartojimo, kylančio ne iš patyrimo, vis dėlto jam reikia ilgo laiko tarpo bei labai dažno ir netyčinio kartojimo. Apskritai galime pasakyti, kad asmuo, kuris imtų30 sava valia kartoti savo mintyse kokią nors idėją, kad ir paremtą vienu praeities patyrimu, jis ne daugiau būtų linkęs tikėti jos objekto egzistavimu, kaip tuomet, jei būtų pasitenkinęs viena jos apžvalga. Nė nekalbant apie tyčios poveikį; kiekvienas proto veiksmas, atskiras ir nepriklausomas, turi atskirą įtaką ir nejungia savo jėgos prie kitų savo veiksmų. Nesujungti su jokiu bendru juos kuriančiu objektu veiksmai neturi jokio santykio vienas su kitu; vadinasi, nevykdo jokio jėgų perkėlimo ar jungimo. Šį reiškinį geriau suprasime šiek tiek toliau.

Mano antrasis pamąstymas pagrįstas tomis didelėmis tikimybėmis, apie kurias protas pajėgus spręsti, ir tais nedideliais skirtumais, kuriuos jis gali tarp jų pastebėti. Kai iš vienos šalies atsitiktinumų arba bandymų yra dešimt tūkstančių, o iš kitos šalies — dešimt tūkstančių ir vienas, pirmenybę, atsižvelgiant į šią persvarą, nusprendžiama suteikti antrajai, nors aišku, kad protui neįmanoma peržvelgti kiekvieno konkretaus vaizdo ir įžvelgti didesnį vaizdinio gyvumą, atsirandantį iš didesnio skaičiaus, kai skirtumas toks neženklus. Turime atitinkamą jaudulių pavyzdį. Pagal minėtus principus akivaizdu, kad kai objektas sužadina kokią nors mūsų aistrą, kintančią atsižvelgiant į objekto dydžio pasikeitimą, aš sakau, akivaizdu, kad ši aistra, tiesą sakant, yra ne paprasta, o sudėtinė emocija, susidedanti iš didelio skaičiaus silpnesnių aistrų, kurias sukelia kiekvienos objekto dalies vaizdas. Kitaip būtų neįmanoma, kad aistra didėtų didėjant šioms dalims. Tad žmogus, kuris trokšta tūkstančio svarų sterlingų, iš tikrųjų turi tūkstantį ar daugiau troškimų, kurie susijungę, atrodo, sudaro tik vieną aistrą; tačiau jos sudėtis akivaizdžiai atsiskleidžia kaskart keičiantis objektui, nes pirmenybę žmogus teikia didesniam skaičiui, gal didesniam tik vienu vienetu. Vis dėlto nieko nėra aiškiau už tai, kad toks mažas skirtumas negali būti įžvelgiamas aistrose ir negali perteikti jų tarpusavio skirtumo. Vadinasi, mūsų elgesio skirtumas teikiant pirmenybę didesniam skaičiui priklauso ne nuo mūsų aistros, bet nuo įpročio ir bendrųjų taisyklių. Mes turime daugybę pavyzdžių, kad didėjantys bet kurios sumos skaičiai didina aistrą — jei skaičiai tikslūs ir skirtumas juntamas. Iš savo tiesioginio pojūčio protas gali suvokti, kad trys ginėjos sukuria didesnę aistrą negu dvi; o jį jis perkelia prie didesnių skaičių dėl panašumo; ir pagal bendrą taisyklę tūkstančiui ginėjų priskiria didesnę aistrą negu devyniems šimtams devyniasdešimt devynioms. Šias bendrąsias taisykles mes netrukus pasiaiškinsime.

Tačiau be šių dviejų tikimybės rūšių, kylančių iš netobulo patyrimo ir iš priešingų priežasčių, dar yra trečioji, atsirandanti iš ANALOGIJOS, kuri skiriasi nuo minėtų kai kuriomis svarbiomis aplinkybėmis. Pagal jau paaiškintą hipotezę, visų rūšių priežasčių ir padarinių samprotavimai grindžiami dviem konkrečiais dalykais, t. y. bet kurių dviejų objektų pastovia sąsaja visuose praeities patyrimuose ir turimo objekto panašumu į bet kurį iš jųdviejų. Šių dviejų dalykų padarinys tas, kad turimas objektas sustiprina ir pagyvina vaizduotę ir kad panašumas kartu su pastovia sąjunga perteikia šią jėgą ir gyvumą susijusiai idėjai, todėl sakome, kad ja tikime arba pritariame jai. Jei susilpninate sąjungą arba panašumą, susilpninate perkėlimo principą, vadinasi, ir iš jo atsirandantį tikėjimą. Pirmojo įspūdžio gyvumas negali būti visapusiai perduotas susijusiai idėjai, jei jo objektų sąsaja nėra pastovi arba jei turimas įspūdis visapusiai neatitinka nė vieno iš objektų, kurių sąjungą mes įpratę stebėti. Šios paaiškintos atsitiktinumų ir priežasčių tikimybės turi sąjungos pastovumą, ir jis sumažėja, o tikimybėse, atsirandančiose iš analogijos, yra tik panašumas, ir jis paveikiamas. Be tam tikro panašumo, kaip ir be sąjungos laipsnio, neįmanomas joks samprotavimas; tačiau panašumas apima daug skirtingų laipsnių, todėl samprotavimas tampa proporcingai tvirtesnis ir tikresnis. Bandymas praranda savo jėgą perkėlus jį į nevisiškai panašius pavyzdžius, nors akivaizdu, kad jis vis dėlto gali išlaikyti jos tiek, kad pagrįstų tikimybę, kol lieka bent šiek tiek panašumo.

XIII SKYRIUS

Apie nefilosofinę tikimybę

Visas šias tikimybių rūšis filosofai pripažįsta ir laiko pagrįstais tikėjimo ir nuomonės pamatais. Tačiau yra ir kitokių, kilusių iš tų pačių principų, tačiau joms nepasisekė pasiekti tokio paties pritarimo. Pirmąją šios rūšies tikimybę galima būtų apibūdinti taip. Kaip jau paaiškinta, susilpnėjusi sąjunga ir panašumas sumažina gebėjimą perkelti, todėl sumažėja akivaizdumas; ir dar galime pažymėti, kad lygiai taip pat akivaizdumas sumažėja susilpnėjus įspūdžiui bei nublankus toms spalvoms, kuriomis jis pasireiškia atminčiai ir juslėms. Argumentas, kurį mes grindžiame kuriuo nors savo prisimenamu faktu, esti daugiau ar mažiau įtikinamas atsižvelgiant į tai, ar faktas esamas, ar nutolęs; ir nors šių akivaizdumo laipsnių skirtumo filosofija nelaiko tvirtais ir pagrįstais, nes tada bet kuris argumentas dabar turėtų turėti skirtingą jėgą, negu po mėnesio, vis dėlto nepaisant filosofinės opozicijos, aišku, kad ši aplinkybė turi ženklios įtakos supratimui ir nepastebimai keičia to paties argumento reikšmę atsižvelgiant į laiką, kada jis mums pateikiamas. Didesnė įspūdžio jėga ir gyvumas natūraliai perduodamas susijusiai idėjai, o pagal pateiktą sistemą tikėjimas priklauso nuo jėgos ir gyvumo laipsnių.

Yra ir antras mūsų tikėjimo ir įsitikinimų laipsnių skirtumas, kurį dažnai galime pastebėti ir kuris niekada nenuvilia, nors filosofai to ir nepripažįsta. Bandymas, naujas ir šviežias atmintyje, veikia mus labiau negu šiek tiek išdilęs; jis daro didesnę įtaką tiek sprendimui, tiek ir aistroms. Gyvas įspūdis sukuria didesnį įsitikinimą už silpną, nes jis turi daugiau pradinės jėgos pasiekti susijusiai idėjai, todėl ši įgauna daugiau jėgos ir gyvumo. Nesenas stebėjimas turi panašų poveikį, nes įprotis ir perėjimas tuomet yra išbaigtesni ir geriau išsaugo pradinę jėgą susijungimui. Tad girtuoklį, mačiusį, kaip jo draugas mirė persigėręs, šis atsitikimas pritrenkia kuriam laikui ir jis bijo, kad panašiai neatsitiktų ir jam, tačiau prisiminimui laipsniškai dylant grįžta buvęs saugumas, o pavojus atrodo mažiau tikras ir realus.

Kaip trečią šios rūšies pavyzdį aš pridedu tai, kad nors įrodymais ir tikimybėmis pagrįsti mūsų samprotavimai ženkliai skiriasi, vis dėlto pirmosios rūšies samprotavimai dažnai nejuntamai virsta antrosios tik dėl daugybės susijusių argumentų. Aišku, kad jei išvada daroma tiesiogiai iš objekto, be jokios tarpinės priežasties ar padarinio, įsitikinimas esti kur kas stipresnis, o pasitikėjimas gyvesnis negu tada, kai vaizduotė eina per ilgą susijusių argumentų grandinę, kad ir kokia patikima laikytume jungtį tarp visų grandžių. Būtent iš pradinio įspūdžio, padedant įprastiniam vaizduotės perėjimui, kyla visų idėjų gyvumas; ir akivaizdu, kad šis gyvumas turi proporcingai atstumui laipsniškai nykti ir kažko netekti po kiekvieno perėjimo. Kartais šis atstumas turi didesnę įtaką net už priešingus bandymus; o žmogus gali gauti gyvesnį įsitikinimą iš glausto ir tiesioginio tikimybinio samprotavimo, o ne iš ilgos pasekmių, nors teisingų ir įtikinamų, grandinės. Ir dar, tokie samprotavimai retai sužadina kokį įsitikinimą; norint išsaugoti akivaizdumą iki pabaigos, reikia turėti labai stiprią ir tvirtą vaizduotę, nes ji pereina per tiek daug pakopų.

Bet čia gal verta paminėti labai keistą reiškinį, kurį mums pateikia aptariama tema. Akivaizdu, kad nė vienu senovės istorijos dalyku mes negalėtume įsitikinti niekaip kitaip, tik pereidami per milijonus priežasčių ir padarinių ir per beveik neišmatuojamo ilgio argumentų grandinę. Prieš žinioms apie tam tikrą faktą pasiekiant pirmąjį istoriką, jos turi būti perduotos per daugybę lūpų, o jas užrašius kiekviena nauja kopija tampa nauju objektu, apie kurio jungtį su pirmesnių žinoma tik iš patyrimo ir stebėjimo. Taigi galbūt atrodytų, kad iš šio samprotavimo galima padaryti išvadą, jog visas senovės istorijos akivaizdumas dabar jau yra prarastas ar bent jau bus ilgainiui prarastas augant ir ilgėjant priežasčių grandinei. Tačiau atrodo, jog net mintis, kad mūsų palikuonys jau po tūkstančio metų galės apskritai abejoti tokio žmogaus kaip JULIJUS CEZARIS buvimu, prieštarauja sveikam protui, jei rašymo ir spaudos menas laikysis tokio paties tęstinumo kaip dabar; tai galima laikyti prieštaravimu mūsų aptariamai sistemai. Jei tikėjimas susideda iš tam tikro gyvumo, gaunamo iš pradinio įspūdžio, jis turėtų sunykti dėl ilgo perėjimo ir galiausiai visiškai išblėsti; ir vice versa, jei kartais tikėjimas geba taip neišnykti, jis turėtų būti kažkas kita, ne šis gyvumas.

Prieš atsakydamas į šį prieštaravimą aš pažymėsiu, kad iš šios temos buvo paimtas vienas labai garsus argumentas prieš krikščioniškąją religiją; skirtumas tik tas, kad čia buvo manoma, kad jungtis tarp visų žmonių liudijimų grandžių neperžengia tikimybės ir gali būti iki tam tikro laipsnio abejotina ir neapibrėžta. Ir iš tikrųjų reikia pripažinti, kad šitaip samprotujant (beje, neteisingai) nėra jokios istorijos ar tradicijos, kuri galiausiai neprarastų visos savo jėgos ir akivaizdumo. Kiekviena nauja tikimybė sumažina pradinį įsitikinimą, ir kad ir koks didelis atrodytų įsitikinimas, neįmanoma, kad jis išsilaikytų po tokių kartotinių mažėjimų. Iš esmės tai tiesa, tačiau toliau mes pamatysime31, kad yra viena labai įsimintina išimtis, turinti milžiniškos reikšmės aptariamai supratimo temai.

Kol kas pateikdami sprendimą dėl minėto prieštaravimo pagal prielaidą, kad istorinis akivaizdumas pirmiausia remiasi grynu įrodymu, pasvarstykime, kad, nors yra nesuskaičiuojamai daug grandžių, jungiančių pradinį faktą su turimu įspūdžiu — tikėjimo pagrindu, vis dėlto jos visos yra tos pačios rūšies ir priklauso nuo spaustuvininkų ir perrašančiųjų kruopštumo. Vieną leidimą keičia kitas, o šį — trečias, ir taip toliau, kol prieiname prie dabar skaitomo tomo. Šie etapai niekuo nesiskiria. Perskaitę vieną, mes žinome juos visus, o pagaminę vieną galime neturėti skrupulų dėl kitų. Vien ši aplinkybė išsaugo istorijos akivaizdumą ir prisiminimus apie šiuos laikus įamžins tolimiausiems palikuonims. Jei visa ilgiausia priežasčių ir padarinių grandinė, jungianti bet kurį praeities įvykį su bet kuriuo istorijos tomu, susidėtų iš viena nuo kitos besiskiriančių dalių, kurias protas būtinai turėtų suvokti atskirai, mums būtų neįmanoma iki galo išsaugoti tikėjimą ar akivaizdumą. Tačiau dauguma šių įrodymų yra visiškai panašūs, todėl protas lengvai per juos perbėga, sklandžiai peršoka nuo vienos dalies prie kitos ir formuluoja tik neaiškią ir bendrą sampratą apie kiekvieną grandį. Dėl to ilga argumentų grandinė turi ne didesnį pradinio gyvumo mažinimo poveikį už daug trumpesnę grandinę, sudėtą iš viena nuo kitos besiskiriančių dalių, kurių kiekvieną reikėtų apsvarstyti atskirai.

Ketvirtoji nefilosofinės tikimybės rūšis yra kilusi iš bendrųjų taisyklių, kurias skubotai patys sau susikuriame ir kurios yra šaltinis to, ką iš tikrųjų mes vadiname PRIETARAIS. Airis negali būti sąmojingas, o prancūzas — solidus, dėl to, nors pokalbis su pirmuoju visais atžvilgiais būtų aiškiai labai malonus, o su antruoju — labai išmintingas, mes turime dėl jų tokių prietarų, kad jie turi būti bukagalviai arba dabitos, neatsižvelgiant į sveiką protą ir supratimą. Žmogaus prigimtis labai tinkama tokio pobūdžio klaidoms; ir, ko gera, mūsų tauta ne geresnė už kitas.

Jei kas paklaustų, kodėl žmonės sudaro bendrąsias taisykles ir leidžia joms daryti įtaką savo sprendimams, netgi neatsižvelgdami į turimus stebėjimus ir patyrimą, aš atsakyčiau, kad, mano nuomone, taip atsitinka dėl tų pačių principų, nuo kurių priklauso visi sprendimai, susiję su priežastimis ir padariniais. Mūsų sprendimai, susiję su priežastimi ir padariniu, kyla iš pripratimo ir patyrimo; ir kai mes įprantame matyti vieną objektą sujungtą su kitu, mūsų vaizduotė natūraliai pereina nuo vieno prie kito, šis perėjimas yra pirmesnis už refleksiją, ir refleksija jam negali sukliudyti. Tokia yra įpročio prigimtis — ne tik operuoti visa savo jėga, jei turimi objektai yra visiškai tokie patys kaip tie, prie kurių esame įpratę, bet taip pat operuoti silpnesniu laipsniu, jei apimami tik panašūs objektai; ir nors pripratimas kažkiek savo jėgos praranda dėl kiekvieno skirtumo, vis dėlto jis retai visiškai sunaikinamas, jei kokios nors ženklesnės aplinkybės išlieka tokios pačios. Žmogus, įgijęs įprotį iš vaisių valgyti kriaušes ir persikus, pasitenkins melionais, neradęs savo mėgstamo vaisiaus; lygiai kaip kitas, tapęs girtuokliu gerdamas raudoną vyną, bus beveik taip pat smarkiai traukiamas prie baltojo, jei jam pasiūlys. Pagal šį principą aš jau aiškinau tokią iš analogijos kylančią tikimybės rūšį, kai mes perkeliame savo praeities patyrimą į objektus, kurie yra panašūs, tačiau ne visiškai tokie patys, kaip tie, kuriuos patyrėme. Mažėjant panašumui atitinkamai mažėja tikimybė, tačiau vis dėlto turi šiek tiek jėgos, kol lieka kokių nors panašumo pėdsakų.

Šį stebėjimą mes galime tęsti ir pažymėti, kad nors įprotis yra visų mūsų sprendimų pagrindas, vis dėlto kartais jis veikia vaizduotę priešingai negu sprendimas ir sukelia mums prieštaringų jausmų tam pačiam objektui. Aiškinu, ką turiu omenyje. Beveik visų rūšių priežastys turi painių aplinkybių, vienos iš jų yra būtinos, o kitos pašalinės, vienos absoliučiai reikalingos padariniui atsirasti, o kitos prisijungia visiškai atsitiktinai. Dabar galima pažymėti, kad jei šių pašalinių aplinkybių daug, jos pastebimos ir dažnai jungiasi su būtinomis, tad jos įgauna tokią įtaką vaizduotei, kad net jei nėra kitų, jos perteikia tokią įprastinio padarinio sąvoką ir suteikia šiai sąvokai jėgos ir gyvumo, kad ji tampa stipresnė už paprastus vaizduotės pramanus. Mes galime pataisyti šį polinkį apmąstydami šių aplinkybių prigimtį, vis dėlto aišku, kad įprotis pradeda tai daryti pirmas ir suteikia poslinkį vaizduotei.

Kad pailiustruotume tai paprastu pavyzdžiu, apsvarstykime pavyzdį, kai žmogus, kabantis geležiniame narve, nuleistame iš aukšto bokšto, negali susilaikyti nedrebėjęs, kai žvelgia į prarają apačioje, nors iš patyrimo apie jį laikančios geležies tvirtumą jis žino, kad yra visiškai saugus ir kad nenukris; ir nors kritimo ir nusileidimo bei susižeidimo ir mirties idėjos kilo vien iš įpročio ir patyrimo. Tas pats įprotis peržengia pavyzdžių, iš kurių yra kilęs ir kuriuos visiškai atitinka, ribas ir turi įtakos žmogaus tų objektų, kurie kai kuriais atžvilgiais panašūs, tačiau nevisiškai paklūsta tai pačiai taisyklei, idėjoms. Gilumo ir kritimo žemyn aplinkybės veikia žmogų taip smarkiai, kad jų įtakos neįstengia panaikinti priešingos palaikymo ir tvirtumo aplinkybės, turinčios teikti jam visišką saugumą. Jo vaizduotė susivilioja savo objektu ir sužadina proporcingą aistrą. Ši aistra grįžta į vaizduotę ir pagyvina idėją; gyva idėja iš naujo daro įtaką aistrai ir savo ruožtu padidina jos jėgą ir gyvumą; vaizduotė ir jauduliai abipusiai palaiko vienas kitą ir kartu daro labai didelę įtaką žmogui.

Tačiau kam mums reikia ieškoti kitų pavyzdžių, jei aptariama filosofinių tikimybių tema pateikia tokį aiškų apie sprendimo ir vaizduotės prieštaravimą, atsirandantį iš šių įpročio padarinių? Pagal mano sistemą, visi samprotavimai yra ne kas kita, tik įpročio padariniai, o įprotis nedaro kitokios įtakos, tik pagyvina vaizduotę ir suteikia ryškią kurio nors objekto sąvoką. Todėl galima daryti išvadą, kad mūsų sprendimas ir vaizduotė niekada negali būti priešingi ir kad įprotis negali operuoti antruoju gebėjimu paversdamas jį priešingu pirmajam. Šio sunkumo mes negalime panaikinti jokiu kiti būdu, tik darydami prielaidą apie bendrųjų taisyklių įtaką. Toliau32 mes apžvelgsime keletą bendrųjų taisyklių, pagal kurias turime tvarkyti savo sprendimus, susijusius su priežastimis ir padariniais; šios taisyklės suformuluotos pagal mūsų supratimo prigimtį ir pagal mūsų patyrimą apie jo atliekamas sprendimų, kuriuos darome apie objektus, operacijas. Jos padeda mums išmokti skirti atsitiktines aplinkybes nuo veiksnių priežasčių; ir kai pastebime, kad padarinys gali būti sukurtas neprisidedant kuriai nors konkrečiai aplinkybei, mes prieiname prie išvados, kad ši aplinkybė nėra veiksnios priežasties dalis, kad ir kaip dažnai su ja siejasi. Tačiau ši dažna sąsaja, nepaisant priešingos išvados iš bendrų taisyklių, neišvengiamai verčia ją daryti tam tikrą įtaką vaizduotei, todėl šių dviejų principų priešingumas sukuria mūsų minčių prieštaravimą ir verčia mus priskirti vieną išvadą savo sprendimui, o kitą savo vaizduotei. Bendroji taisyklė priskiriama mūsų sprendimui; ji platesnė ir pastovesnė. Išimtis — vaizduotei; ji ne tokia pastovi ir tvirta.

Tad mūsų bendrosios taisyklės tarsi prieštarauja vienos kitoms. Jei pasireiškia objektas, labai reikšmingomis aplinkybėmis panašus į kokią nors priežastį, vaizduotė natūraliai neša mus prie gyvos įprasto padarinio sąvokos, nors objektas svarbiausiomis ir veiksmingiausiomis aplinkybėmis ir skiriasi nuo šios priežasties. Tai pirmoji bendrųjų taisyklių įtaka. Tačiau, kai apžvelgiame šį proto veiksmą ir palyginame jį su dar bendresnėmis ir patikimesnėmis supratimo operacijomis, pastebime, kad jis yra netaisyklingos prigimties ir griauna visus tvirčiausius samprotavimo principus; ir dėl šios priežasties mes jį atmetame. Tai antroji bendrųjų taisyklių įtaka, apimanti pirmosios smerkimą. Kartais vyrauja pirmoji, kartais antroji, atsižvelgiant į asmens nusiteikimą ir charakterį. Neišmanėliai dažniausiai vadovaujasi pirmąja, išmintingi — antrąja. O skeptikai gali čia su malonumu stebėti naują svarbų mūsų supratimo prieštaravimą matydami, kaip visą filosofiją greitai gali sugriauti vienas žmogiškosios prigimties principas ir vėl išsigelbėti naujas to paties principo aspektas. Laikytis bendrųjų principų yra labai nefilosofinė tikimybių rūšis; ir vis dėlto tik jų laikydamiesi galime pataisyti šią ir visas kitas nefilosofines tikimybes.

Turime pavyzdžių, kad bendrosios taisyklės operuoja vaizduote netgi prieštaraudamos sprendimui, todėl neturėtume stebėtis matydami, kaip sustiprėja jų poveikis susijungus su pastaruoju gebėjimu, ir stebėdami, kaip savo pateikiamoms idėjoms jos suteikia jėgą, kur kas didesnę už lydinčią visas kitas. Visi žino, kad yra netiesioginis būdas pagyrimui arba priekaištui pareikšti, kur kas mažiau sukrečiantis už atvirą meilikavimą arba nepritarimą. Nors žmogus ir gali perteikti savo jausmus tokiomis slaptomis užuominomis bei atskleisti juos taip pat tvirtai, kaip ir atvirai išdėstydamas, aišku, kad jų poveikis nebus toks pats stiprus ir išraiškingas. Jei kas pliekia mane užmaskuotos satyros kirčiais, neįžeidžia manęs taip smarkiai, kaip sakydamas tiesiai, kad esu kvailas ir tuščiagalvis; nors aš lygiai taip pat suprantu, ką jis mano, tarsi tikrai taip sakytų. Šį skirtumą reikia priskirti bendrųjų taisyklių įtakai.

Neatsižvelgiant į tai, ar žmogus koneveikia mane atvirai, ar klastingai leidžia suprasti apie savo panieką, abukart aš bematant suvokiu jo jausmus arba nuomonę; ir tik iš ženklų, tai yra iš jų padarinių tai suprantu. Vienintelis skirtumas tarp šių dviejų įvykių tas, kad atvirai atskleisdamas savo jausmus žmogus naudojasi ženklais, visuotiniais ir universaliais, o slapta užsimindamas — ypatingesniais ir neįprastesniais. Šios aplinkybės padarinys tas, kad vaizduotė, perbėgdama nuo turimo įspūdžio prie nesamos idėjos, perėjimą atlieka lengviau, vadinasi, ir objektą įsivaizduoja su didesne jėga, jei priežastis esti įprasta ir visuotinė, o ne kai ji retesnė ir neįprasta. Atitinkamai mes pastebime, kad atviras mūsų jausmų deklaravimas vadinamas kaukės nuėmimu, o slapta užuomina apie nuomones — pastarųjų maskavimu. Skirtumas tarp bendrosios ir konkrečios jungties sukuriamų idėjų čia lygintinas su įspūdžio ir idėjos skirtumu. Šis skirtumas vaizduotėje turi atitinkamą poveikį aistroms; ir šį poveikį sustiprina dar viena aplinkybė. Slapta pykčio arba paniekos užuomina rodo, kad mes vis dėlto šiek tiek gerbiame tą asmenį ir vengiame įžeisti jį tiesiogiai. Dėl to paslėpta satyra mažiau nemaloni, tačiau vis tiek priklauso nuo to paties principo. Juk jei idėja, apie kurią tik užsimenama, nebūtų silpnesnė, niekada nebūtų laikoma, kad naudotis šiuo, o ne kitu būdu yra didesnės pagarbos ženklas.

Kartais šiurkštumas esti mažiau nemalonus už subtilią satyrą, nes jis tarsi tam tikru būdu atkeršija už įžeidimą tą patį akimirksnį, kai mes jį patiriame, ir suteikia mums tikrą priežastį kaltinti ir niekinti mus įžeidusį asmenį. Tačiau ir šis reiškinys priklauso nuo to paties principo. Argi ne dėl to mes smerkiame bet kokias storžieviškas ir užgaulias kalbas, kad laikome jas priešingas geram auklėjimui ir žmogiškumui? O kuo gi jos priešingos, jei ne didesniu šokiravimu, palyginti su subtilia satyra? Gero auklėjimo taisyklės smerkia viską, kas atvirai įžeidžia, kas suteikia juntamo skausmo bei verčia sutrikti žmones, su kuriais kalbamės. Kartą nustačius tokią taisyklę, užgauli kalba tampa visuotinai smerkiama ir suteikia mums mažiau skausmo todėl, kad dėl šiurkštumo ir nemandagumo kelia panieką ją vartojančiam asmeniui. Ji tampa ne tokia nemaloni vien todėl, kad iš pradžių buvo labiau nemaloni, o labiau nemaloni ji yra dėl to, kad leidžia daryti išvadą pagal bendrąsias ir paplitusias taisykles, kurios yra aiškios ir nepaneigiamos.

Prie šio paaiškinimo apie skirtingas atviro ir slapto pataikavimo arba satyros įtakas aš pridėsiu kito analogiško reiškinio aptarimą. Yra daug garbės dalykų, susijusių tiek su vyrais, tiek su moterimis, kurių atvirų ir viešų pažeidimų pasaulis niekada neatleidžia, tačiau į kuriuos jis dažniausiai linkęs žiūrėti pro pirštus, jeigu išsaugomas išorinis padorumas, o pats prasižengimas esti slaptas ir nutylimas. Netgi tie, kurie iš tikrųjų žino, kad nusižengimas buvo padarytas, atleidžia jį lengviau, kai įrodymai atrodo tam tikra prasme netiesioginiai ir dviprasmiški, o ne kai jie yra tiesioginiai ir nepaneigiami. Abiem kartais pateikiama ta pati idėja ir, tiesą sakant, ją vienodai palaiko sprendimas; ir vis dėlto jos įtaka yra skirtinga dėl skirtingo pateikimo būdo.

Jei dabar mes palyginsime abu šiuos atvirą ir slaptą garbės kodekso pažeidimus, tai pastebėsime, kad skirtumas tarp jų tas, kad pirmojo požymis, pagal kurį mes darome išvadą apie peiktiną veiksmą, yra vienintelis, ir jo vieno užtenka, kad taptų mūsų samprotavimo ir sprendimo pagrindu; o antrojo tokių požymių gausu, ir jie beveik arba visiškai neįtikinami, jei yra vieni ir nelydimi daugelio smulkių, beveik neįžvelgiamų aplinkybių. Tačiau, be abejonės, teisinga tai, kad bet kuris samprotavimas visada yra juo įtikinamesnis, juo vientisesnis ir užbaigtesnis akims ir juo mažiau darbo jis teikia vaizduotei, kai ši renka jo dalis ir pereina nuo jų prie susijusiuos idėjos, pagal kurią formuluoja išvadą. Minties darbas sutrikdo darnią jausmų tėkmę, kaip matysime toliau33. Idėja nešauna mums taip gyvai, vadinasi, ir neturi tokios įtakos aistrai ir vaizduotei.

Pagal tuos pačius principus mes galime paaiškinti ir šias KARDINOLO DE RETZO [34] pastabas: kad yra daug dalykų, dėl kurių pasaulis nori būti apgautas; ir kad jis lengviau atleidžia žmogui už poelgius, negu už kalbas, nederančias jo profesijai ir reputacijai. Žodžiais dažniausiai prasižengiama atviriau ir aiškiau nei veiksmais, kurie leidžia daug švelninančių aplinkybių ir ne taip aiškiai atskleidžia veikėjo ketinimus ir pažiūras.

Tad iš viso to išeina, kad bet kurios rūšies nuomonė ar sprendimas, neprilygstantis žinojimui, kyla grynai iš suvokimo jėgos ir gyvumo ir kad iš šių kokybių prote susideda tai, ką mes vadiname TIKĖJIMU bet kurio objekto egzistavimu. Ši jėga ir šis gyvumas geriausiai pastebimi atmintyje, todėl mūsų pasitikėjimas šio gebėjimo teisingumu yra toks stiprus, kokį tik galima įsivaizduoti, o daugeliu atžvilgių prilygsta demonstraciniam tikrumui. Kitas šių kokybių laipsnis kyla iš priežasties ir padarinio santykio; šis taip pat yra labai stiprus, ypač jei iš patyrimo nustatoma, kad sąsaja yra visiškai pastovi, ir jei mums pateikiamas objektas yra visiškai panašus į tuos, kuriuos esame patyrę. Tačiau po šio akivaizdumo laipsnio eina daug kitų, kurių aistroms ir vaizduotei daromos įtakos laipsnis proporcingas jėgos ir gyvumo laipsniui, jų perduodamam idėjoms. Pripratimas leidžia mums pereiti nuo priežasties prie padarinio, o iš kurio nors turimo įspūdžio mes pasiskoliname gyvumą, kurį paskleidžiame susijusiai idėjai. Tačiau jei nesame stebėję užtenkamo pavyzdžių skaičiaus susikurti stipriam pripratimui; arba jei šie pavyzdžiai prieštarauja vieni kitiems; arba jei panašumas nėra visiškas; arba jei turimas įspūdis yra silpnas ir miglotas; arba jei patyrimas iš dalies išsitrynė iš atminties; arba jei jungtis priklauso nuo ilgos objektų grandinės; arba jei išvados, kilusios iš bendrųjų taisyklių, vis dėlto jų neatitinka, — visais šiais atvejais akivaizdumas mažėja mažėjant idėjos jėgai ir intensyvumui. Tokia tad yra sprendimo ir tikimybės prigimtis.

Be abejonių nekeliančių argumentų, kuriais pagrįsta kiekviena šios sistemos dalis, tikrąjį autoritetą jai teikia šių dalių dermė ir tai, kad vienos iš jų būtinai reikia kitai paaiškinti. Tikėjimas, lydintis mūsų atmintį, yra tos pačios prigimties, kaip ir tas, kuris kyla iš mūsų sprendimų; taip pat ir sprendimas, kylantis iš pastovios ir nekintamos priežasčių ir padarinių jungties, visiškai nesiskiria nuo to, kuris priklauso nuo trūkinėjančios ir neapibrėžtos. Tikrai akivaizdu, kad darydamas nutarimus iš priešingų bandymų, protas pirma pasidalija pats ir linksta į vieną ar į kitą šalį proporcingai mūsų matytų ir įsimintų bandymų skaičiui. Ši kova galiausiai lemiama tos šalies naudai, kurioje mes stebime didesnį šių bandymų skaičių; vis dėlto akivaizdumo jėga susilpnėja atitinkamai pagal priešingų bandymų skaičių. Visos galimybės, iš kurių tikimybė susideda, atskirai operuoja vaizduote ir galiausiai didesnė galimybių sankaupa ima viršų jėga, atitinkančia jų persvarą. Visi šie reiškiniai veda tiesiai prie pateikiamos sistemos; ir pagal jokius kitus principus niekada nebus įmanoma patenkinamai ir nuosekliai jų paaiškinti. Jei nelaikysime šių sprendimų įpročio poveikiu vaizduotei, mes pasimesime tarp nesibaigiančių prieštaravimų ir absurdiškumų.

XIV SKYRIUS

Apie būtinosios jungties idėją

Paaiškinome būdą, kuriuo mes protaujame už tiesioginių savo įspūdžių ribų ir prieiname prie išvados, kad šios tam tikros priežastys turi turėti šiuos tam tikrus padarinius; dabar turime grįžti prie to, ką jau padarėme, ir ištyrinėti klausimą, kuris35 iškilo mums iš pat pradžių ir kurį mes praleidome, t. y.: kokia yra mūsų būtinumo idėja, kai sakome, kad du objektai yra būtinai sujungti kartu? Šiame skyriuje aš pakartosiu tai, ką dažnai turėjau progos sakyti: kadangi neturime jokios idėjos, kuri nebūtų kilusi iš įspūdžio, mes turime rasti kažkokį įspūdį, kuris sukelia šią būtinumo idėją, jeigu tvirtiname, kad tikrai turime tokią idėją. Laikydamasis šios tvarkos, aš svarstau, kokiuose objektuose, kaip mes paprastai tikimės, glūdi būtinumas, o pastebėjęs, kad jis visada priskiriamas priežastims ir padariniams, nukreipiu savo akis į du objektus, kurie, manau, yra susieti šiuo santykiu, ir ištyrinėju juos ir visas aplinkybes, į kurias jie gali pakliūti. Aš iškart suvokiu, kad jie yra gretimi laike ir vietoje ir kad objektas, kurį vadiname priežastimi, yra pirmesnis už kitą, vadinamą padariniu. Joks pavyzdys neveda manęs toliau, ir neįmanoma atrasti jokio trečio santykio tarp šių objektų. Tad aš praplečiu savo įžvalgą, kad apimčiau keletą pavyzdžių; ir pastebiu, kad panašūs objektai visada egzistuoja turėdami panašius gretimumo ir sekos santykius. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai nelabai prisideda prie mano tikslo. Keletas apmąstytų pavyzdžių tik pakartoja tuos pačius objektus; vadinasi, niekada negali iškelti naujos idėjos. Tačiau patyrinėjęs giliau aš pastebiu, kad ne kaskart objektai kartojasi taip pat, bet sukuria naują įspūdį, o kartu ir idėją, kurią aš dabar tyrinėju. Mat po dažno kartojimosi aš pastebiu, kad, pasirodžius vienam iš objektų, įpročio nutarimu protas turi turėti omenyje įprastinį šio objekto palydovą, ir turėti omenyje ryškesnėje šviesoje, atsižvelgiant į jo santykį su pirmuoju objektu. Taigi būtent šis įspūdis, arba nutarimas, ir suteikia man būtinumo idėją.

Aš neabejoju, kad šie išvedžiojimai bus lengvai priimti iš pirmo žvilgsnio, kaip akivaizdi principų, kuriuos jau nustatėme ir kuriais dažnai naudojomės savo samprotavimuose, dedukcija. Šis akivaizdumas tiek iš pirmųjų principų, tiek ir iš dedukcijų gali nejučia mus privesti prie išvados ir leisti įsivaizduoti, kad ji neturi nieko nepaprasto ir verto mūsų smalsumo. Tačiau nors toks neapdairumas gali padėti lengviau suprasti šį samprotavimą, jis leis jį lengviau ir pamiršti, todėl, manau, dera įspėti, kad ką tik aš ištyrinėjau vieną svarbiausių filosofijos klausimų, t. y. susijusį su priežasčių, galia ir veiksnumu, kuriuo visi mokslai, regis, labai domisi. Šis įspėjimas natūraliai sužadins skaitytojo dėmesį ir privers jį ieškoti išsamesnio tiek mano doktrinos, tiek ir ją pagrindžiančių argumentų paaiškinimo. Šis pageidavimas toks protingas, kad aš negaliu atsisakyti jo patenkinti; ypač kad tikiuosi, jog kuo daugiau šie principai bus tyrinėjami, tuo daugiau jėgos ir akivaizdumo jie įgaus.

Nėra kito klausimo, nei svarbesnio, nei sunkesnio, nei sukėlusio daugiau ginčų tiek tarp senovės, tiek tarp modernybės filosofų, už susijusį su priežasčių veiksnumu, arba su ta kokybe, kuri verčia padarinius sekti paskui jas. Tačiau prieš pradėdami šiuos ginčus, manau, jie turėtų ištirti, kokią mes turime veiksnumo, polemikos objekto, idėją. Aš matau, kad šito daugiausiai ir trūksta jų samprotavimams, ir stengsiuosi tai kompensuoti.

Pradėsiu nuo pastabos, kad terminai veiksnumas, tarpininkavimas, galia, jėga, energija, būtinumas, jungtis ir kuriančioji kokybė yra kone sinonimiški; todėl beprasmiška bet kurį iš jų vartoti kitiems apibrėžti. Šia pastaba mes iš karto atmetame visus filosofų pateiktus neišmanėliškus galios ir veiksnumo apibrėžimus; ir užuot ieškoję minėtos idėjos šiuose apibrėžimuose turime ieškoti jos įspūdžiuose, iš kurių ji pirmiausiai kyla. Jei tai sudėtinė idėja, ji turi atsirasti iš sudėtinių įspūdžių. Jei paprasta — iš paprastų įspūdžių.

Manau, kad bendriausias ir populiariausias šio dalyko paaiškinimas yra sakyti36, kad pastebėję iš patyrimo, jog yra keletas naujų materijos kūrinių, tokių kaip judėjimai ir kūno pasikeitimai, ir priėję prie išvados, kad kažkur turi būti galia, sugebanti juos sukurti, galiausiai šiuo samprotavimu prieiname prie galios ir veiksnumo idėjos. Tačiau kad įsitikintume, kad šis paaiškinimas yra labiau populiarus nei filosofinis, turime tik apmąstyti du labai aiškius principus: pirma, kad protavimas pats vienas niekada negali sukelti jokios pradinės idėjos, ir antra, šis protavimas, kadangi skiriasi nuo patyrimo, niekada negali priversti mūsų padaryti išvados, kad priežastis, arba kuriančioji kokybė, yra absoliučiai būtina kiekvienai egzistavimo pradžiai. Abu šie svarstymai jau buvo gana gerai paaiškinti, todėl dabar plačiau į juos nesigilinsime.

Aš tik padarysiu iš jų tokią išvadą: protavimas niekaip negali sukelti veiksnumo idėjos, todėl ši idėja turi kilti iš patyrimo ir iš kažkokių tam tikrų šio veiksnumo, patenkančio į protą įprastiniais pojūčio arba refleksijos kanalais, pavyzdžių. Idėjos visada atstovauja savo objektams arba įspūdžiams, ir vice versa — reikia tam tikrų objektų sukelti kiekvienai idėjai. Tad jei mes ketiname gauti kokią nors teisingą šio veiksnumo idėją, turime sukurti kokį nors pavyzdį, iš kurio veiksnumas aiškiai atsiskleistų protui, o jo operacijos būtų aiškios mūsų sąmonei arba pojūčiui. To vengdami pripažįstame, kad idėja yra neįmanoma ir menama; nes įgimtų idėjų principo, kuris vienintelis galėtų mus išgelbėti nuo šios dilemos, jau atsisakėme, ir dabar jį beveik visuotinai atmeta mokslo pasaulis. Tad dabar mūsų užduotis — rasti kokį nors prigimties kūrinį, kur priežasties operacija ir veiksnumas galėtų būti aiškiai suvokiamas ir suprantamas protui, be jokio klaidos ar miglotumo pavojaus.

Šiam tyrinėjimui mus nelabai padrąsina didžiulė nuomonių įvairovė filosofų, kurie dedasi, kad paaiškina slaptą priežasčių jėgą ir energiją37. Kai kurie iš jų tvirtina, kad kūnai operuoja dėl savo substancinės formos; kiti, kad dėl savo atsitiktinumų arba kokybių; keletas, kad dėl savo materijos ir formos; kai kurie, kad dėl formos ir atsitiktinumų; dar kiti, kad dėl tam tikrų dorybių ir gebėjimų, kitokių nei visi minėti. Visos šios nuomonės vėlgi maišosi ir keičiasi tūkstančiais skirtingų būdų ir suformuluoja svarią prielaidą, kad nė viena iš jų nėra gana tvirta arba akivaizdi ir kad spėliojimas apie materijos kurios nors žinomos kokybės veiksnumą yra visiškai be pagrindo. Ši prielaida mums turėtų tapti svaresnė, jei atsižvelgsime į tai, kad visi šie substancinių formų, atsitiktinumų ir gebėjimų principai iš tikrųjų nėra jokios žinomos kūnų ypatybės, bet yra visiškai nesuprantami ir nepaaiškinami. Juk akivaizdu, kad filosofai niekada nesinaudotų tokiais miglotais ir abejotinais principais, jei rastų kokių nors patenkinamų iš aiškių ir suprantamų; ypač tokiu klausimu kaip šis, kuris turi būti paprasčiausio supratimo ar net juslių objektas. Iš viso to galime daryti išvadą, kad nė vienu pavyzdžiu neįmanoma parodyti principo, kuris apima priežasties jėgą ir veiksnumą, ir kad šiuo atžvilgiu vienodai bejėgės yra ir tauriausios, ir šiurkščiausios galvos. Jeigu kas nors mano, kad geriau išvengti šio tvirtinimo, jam nereikia vargintis ir prasimanyti ilgiausių samprotavimų; jis gali iš karto parodyti mums priežasties pavyzdį, iš kurio mes nustatysime galią, arba operuojantį principą. Mes dažnai esame priversti pasinaudoti tokiu iššūkiu, nes filosofijoje tai beveik vienintelis būdas įrodyti neigimą.

Menka sėkmė, lydinti visas pastangas šiai galiai nustatyti, galiausiai privertė filosofus prieiti prie išvados, kad tikroji prigimties jėga ir veiksnumas mums yra visiškai nežinomi ir kad mes veltui ieškome jų visose mums žinomose materijos kokybėse. Šiuo klausimu jie beveik vieningi; ir tik iš to daromose išvadose jie randa tam tikrų savo nuomonių skirtumų. Mat kai kurie iš jų, ypač kartezininkai, pripažinę principą, kad mes tobulai pažįstame materijos esmę, labai natūraliai padarė išvadą, kad jai neduotas joks veiksnumas ir kad pati ji negali nei perteikti judėjimo, nei sukurti kokių nors mūsų jai priskiriamų padarinių. Kadangi materijos esmę sudaro tįsumas ir kadangi tįsumas neapima tikrojo judėjimo, tik paslankumą, jie priėjo prie išvados, kad energija, sukurianti judėjimą, negali glūdėti tįsume.

Tokia išvada veda juos prie kitos, kurią jie laiko visiškai neišvengiama. Materija, sako jie, pati savaime yra visiškai neaktyvi, ji neturi jokios galios, kurios padedama galėtų kurti arba tęsti, arba perduoti judėjimą; tačiau šie padariniai yra akivaizdūs mūsų juslėms ir juos kurianti galia turi kažkur būti, todėl ji turi glūdėti DIEVYBĖJE, arba dieviškoje esybėje, kurios prigimtyje slypi visa kas puikiausia ir tobuliausia. Vadinasi, dievybė yra pirminė visos visatos judintoja, ji ne tik iš pradžių sukūrė materiją ir suteikė jai pradinį postūmį, bet taip pat per nuolatinį visagalybės pasireiškimą palaiko jos egzistavimą bei nuosekliai suteikia jai visus tuos judėjimus ir konfigūracijas, ir kokybes, kurios jai duotos.

Ši nuomonė, be abejonės, labai įdomi ir tikrai verta mūsų dėmesio, tačiau paaiškės, kad tyrinėti jos čia nereikia, jei nors akimirkai susimąstysime, kokiu tikslu dabar atkreipėme į ją dėmesį. Mes nustatėme principą, kad visos idėjos gaunamos iš įspūdžių arba kokių nors pirmesnių suvokinių, todėl mums neįmanoma turėti kokios nors galios ir veiksnumo idėjos, jei neatsiras keleto pavyzdžių, iš kurių suvoksime, kaip ši galia panaudojama. Tokių pavyzdžių atrasti kūne neįmanoma, todėl kartezininkai, laikydamiesi savo įgimtų idėjų principo, kreipėsi į aukščiausiąją dvasią, arba dievybę, kurią jie laiko vienintele aktyvia esybe visatoje ir tiesiogine visų materijos pasikeitimų priežastimi. Tačiau įgimtų idėjų principas buvo pripažintas klaidingu, iš to išeina, kad dievybės prielaida niekaip negali pasitarnauti mums paaiškinti šiai atstovavimo idėjai, kurios mes veltui ieškome visuose objektuose, duotuose mūsų juslėms arba kuriuos viduje suvokiame savo protu. Mat jei visos idėjos yra gaunamos iš įspūdžių, tai ir dievybės idėja turėtų kilti iš to paties šaltinio, o jei nė vienas įspūdis — nei pojūčių, nei mąstymo — neturi jokios jėgos, arba veiksnumo, tai lygiai taip pat neįmanoma atrasti ir netgi įsivaizduoti tokio aktyvaus principo dievybėje. Vadinasi, jei šie filosofai padarė išvadą, kad materijai negali būti duotas joks veiksnumo principas, nes joje neįmanoma rasti tokio principo, tokia pati samprotavimo eiga turėtų priversti juos pašalinti jį ir iš aukščiausiosios esybės. O jei tokią nuomonę jie laiko absurdiška ir bedieviška, kaip iš tikrųjų ir yra, aš pasakysiu jiems, kaip galima jos išvengti; o būtų taip, iš pat pradžių jie turi padaryti išvadą, kad jokiame objekte jie neturi jokios tinkamos galios, arba veiksnumo, idėjos, nes nei kūne, nei dvasioje, nei aukštesnėse, nei žemesnėse prigimtyse jie negali rasti nė vieno jos pavyzdžio.

Tokia pat išvada neišvengiama ir apie hipotezę tų, kurie palaiko antrinių priežasčių veiksnumą ir priskiria materijai išvestinę, tačiau realią galią ir energiją. Mat jie pripažįsta, kad šios energijos nėra jokioje žinomoje materijos kokybėje, todėl sunkumas, susijęs su šios idėjos kilme, vis dėlto lieka. Jei mes iš tikrųjų turime galios idėją, tai galime priskirti galią nežinomai kokybei, tačiau kadangi neįmanoma, kad šią idėją galima būtų gauti iš tokios kokybės, o žinomose kokybėse nėra nieko, kas galėtų ją sukurti, išeina, kad mes apgaudinėjame save, kai įsivaizduojame, kad vadovaujamės šios rūšies idėja tokiu būdu, kaip paprastai ją suprantame. Visos idėjos gaunamos iš ir atstovauja įspūdžiams. Mes neturime jokio įspūdžio, turinčio kokią nors galią, arba veiksnumą. Tad mes neturime jokios galios idėjos.

[38] Kai kas tvirtino, kad energiją, arba galią, mes jaučiame savo pačių prote ir kad šitaip įgiję galios idėją mes perkeliame šią kokybę materijai, nes nesugebame tiesiogiai jos čia atrasti. Mūsų kūno judesiai, mūsų proto mintys ir jausmai (sako jie) paklūsta valiai; ir mes neieškome nieko daugiau, kad įgytume teisingą jėgos, arba galios, sampratą. Tačiau kad įsitikintume, koks klaidingas šis samprotavimas, mums tereikia apsvarstyti tai, kad valia, čia laikoma priežastimi, su savo padariniais neturi atrandamų jungčių daugiau, negu materiali priežastis turi su savo tikruoju padariniu. Tas pats pasakytina apie jungties tarp valios veiksmo ir kūno judesio suvokimą; turime pripažinti, kad joks padarinys nėra labiau nesuprantamas už minties ir materijos galias ir esmes. Neką labiau suprantama ir valios valdžia protui. Čia padarinį galima skirti ir atskirti nuo priežasties, tačiau negalima jo numatyti, jei nėra pastovios sąsajos patyrimo. Mes galime įsakinėti savo protui iki tam tikro laipsnio, tačiau peržengę šią ribą prarandame visą valdžią jam, ir akivaizdžiai neįmanoma nustatyti tikslių mūsų galimybių ribų, jei nesiremiame patyrimu. Trumpai tariant, proto veiksmai šiuo atžvilgiu yra tokie patys kaip materijos. Mes suvokiame tiktai pastovią jų sąsają ir niekada negalėtume samprotauti už jos ribų. Joks vidinis įspūdis neturi matomos energijos daugiau už išorinius objektus. Tad kadangi filosofai pripažįsta, jog materija operuoja kažkokia nežinoma jėga, mes veltui tikėtumės sulaukti šios jėgos idėjos remdamiesi savo protu39.

Jau nustatytas aiškus principas, kad bendros, arba abstrakčios, idėjos yra ne kas kita, tik individualios idėjos, aptariamos tam tikroje šviesoje, ir kad mąstant apie bet kurį objektą iš mūsų minčių, kaip ir iš realios daiktų prigimties, neįmanoma pašalinti visų konkrečių kiekybės ir kokybės laipsnių. Tad, jei mes turėtume kokios nors galios idėją apskritai, mes taip pat turėtume sugebėti įsivaizduoti ir kažkokias tam tikras jos rūšis; o kadangi galia negali išsilaikyti pati viena, bet visada laikoma kokios nors esybės, arba būties, požymiu, mes turėtume sugebėti priskirti šią galią kažkokiai tam tikrai esybei ir įsivaizduoti šią esybę apdovanotą realia jėga ir energija, kurios operacija būtinai baigiasi šiuo tam tikru padariniu. Mes turėtume atskirai ir konkrečiai suvokti priežasties ir padarinio jungtį ir vien pažvelgę į vieną iš jų sugebėti pasakyti, kad po jo arba prieš jį turi eiti kitas. Tai teisingas būdas tam tikrai galiai tam tikrame kūne suvokti; o bendroji idėja yra neįmanoma be individualios; o jei pastaroji neįmanoma, tai be abejonės, niekada negali egzistuoti pirmoji. Tad nieko nėra akivaizdesnio už tai, kad žmogaus protas negali suformuluoti tokios dviejų objektų idėjos, iš kurios įsivaizduotų bet kokią jų jungtį ar atskirai suprastų juos jungiančią galią arba veiksnumą. Tokia jungtis prilygtų demonstracijai ir reikštų, kad visiškai neįmanoma, kad vienas objektas neitų arba būtų įsivaizduojamas neeinantis po kito; šios rūšies jungtį mes jau visur atmetėme. Jei kas nors turi priešingą nuomonę ir mano, kad įgijo galios, esančios kokiame nors tam tikrame objekte, sampratą, prašom, gal jis galėtų parodyti man šį objektą. Tačiau kol nesutiksiu tokio, o susitikti neturiu vilties, negaliu susilaikyti nepadaręs išvados, kad jei jau niekada negalime aiškiai įsivaizduoti, kaip kokia nors tam tikra galia gali priklausyti kokiam nors tam tikram objektui, tai tik apgaudinėjame save, įsivaizduodami, kad galime suformuluoti kokią nors tokią bendrą idėją.

Tad iš viso to galime padaryti išvadą, kad kai mes kalbame apie kokią nors esybę, aukštesnės ar žemesnės prigimties, apdovanotą galia, arba jėga, proporcinga kokiam nors padariniui; kai kalbame apie būtinąją jungtį tarp objektų ir manome, kad ši jungtis priklauso nuo šiems objektams duoto veiksnumo, arba energijos, — visiems šiems taip taikomiems posakiams mes iš tikrųjų nesuteikiame jokios skiriamosios reikšmės ir tik vartojome įprastus žodžius, neturinčius aiškių ir apibrėžtų idėjų. Tačiau kadangi labiau tikėtina, kad šie posakiai čia tikrai praranda savo tikrąją prasmę dėl klaidingo taikymo, o ne dėl to, kad jie apskritai neturi jokios reikšmės, būtų geriau šį dalyką kitaip apsvarstyti ir pažiūrėti, ar negalėtume rasti šių idėjų, kurias prie jų jungiame, prigimties ir kilmės.

Tarkime, kad mums duoti du objektai, iš kurių vienas yra priežastis, o kitas — padarinys; aišku, kad vien paprastai apsvarstę vieną ar abu šiuos objektus mes niekada nesuvoksime juos siejančios jungties arba niekada negalėsime tiksliai pasakyti, kad tarp jų yra jungtis. Vadinasi, ne iš kokio nors vieno pavyzdžio mes prieiname prie priežasties ir padarinio, galios, jėgos, energijos, veiksnumo, būtinosios jungties idėjos. Jei mes niekada nematytume jokių kitokių, išskyrus tam tikras visiškai skirtingų vienas nuo kito objektų sąsajas, mes niekaip nesugebėtume suformuluoti nė vienos iš šių idėjų.

Vėlgi, tarkime, kad stebime keletą pavyzdžių, kai tie patys objektai visada yra sujungti kartu; mes iš karto suvokiame jungtį tarp jų ir pradedame iš vieno daryti išvadą apie kitą. Taigi iš šių panašių pavyzdžių gausybės ir susideda pati galios arba jungties esmė, ir tai yra šaltinis, iš kurio kyla galios idėja. Tad tam, kad suprastume galios idėją, mes turime apsvarstyti šią gausybę; nieko daugiau man ir nereikia, kad išspręsčiau šį taip ilgai mus gluminusį sunkumą. Mat aš samprotauju šitaip. Visiškai panašių pavyzdžių pakartojimas pats vienas niekada negali sukelti pradinės idėjos, skirtingos nuo visų randamų konkrečiuose pavyzdžiuose, kaip jau buvo pažymėta ir kaip akivaizdžiai išeina iš mūsų pagrindinio principo, kad visos idėjos yra kopijuojamos nuo įspūdžių. Tad jei galios idėja yra nauja pradinė idėja, kurios negalima rasti nė viename iš minėtų pavyzdžių ir kuri vis dėlto atsiranda iš kelių pavyzdžių pakartojimo, vadinasi, vien pakartojimas neturi tokio padarinio, bet turėtų arba atskleisti, arba sukurti kažką naujo, kas būtų šios idėjos šaltiniu. Jei pakartojimas neatskleistų ir nesukurtų nieko naujo, tai dėl jo mūsų idėjų galėtų pagausėti, tačiau jos netaptų didesnės už tą vieną stebimą pavyzdį. Tad kiekvienas padidėjimas (toks kaip galios arba jungties idėjos), atsirandantis dėl panašių pavyzdžių gausybės, yra nukopijuojamas nuo gausybės sukeliamų padarinių ir bus visiškai suprastas, jei suprasime šiuos padarinius. Kai tik pastebėsime kokį nors dalyką, kartotinumo atskleistą arba sukurtą, jam turėsime priskirti galią ir daugiau jos neturėsime ieškoti jokiame kitame objekte.

Tačiau pirmiausia akivaizdu, kad panašių objektų, turinčių panašius sekos ir gretimumo santykius, kartotinumas neleidžia atrasti nė viename iš jų nieko naujo, nes mes negalime iš jo padaryti kokios nors išvados ir negalime paversti jo mūsų demostracinio ar tikimybinio samprotavimo dalyku, kaip jau buvo įrodyta40. Net jei tartume, kad galime padaryti išvadą, ji čia neturėtų jokių pasekmių, nes joks samprotavimas negali sukelti naujos idėjos, ypač tokios kaip galios; tačiau jei samprotaujame, iš pradžių turime turėti aiškias idėjas, galinčias būti mūsų samprotavimo objektais. Suvokimas visada yra pirmesnis už supratimą; o jei vienas miglotas, tai kitas — netikras; jei vienas nuvilia, tai nuvilia ir kitas.

Antra, aišku, kad šis panašių objektų pasikartojimas panašiomis aplinkybėmis nesukuria nieko naujo nei šiems objektams, nei jokiam išoriniam kūnui. Juk visi lengvai sutiks, jog patys tie keli mūsų turimi panašių priežasčių ir padarinių jungimosi pavyzdžiai yra visiškai nepriklausomi ir kad judėjimo perdavimas, kurį dabar matau kaip dviejų biliardo rutulių susidūrimo rezultatą, visiškai skiriasi nuo to, kurį mačiau kaip tokio postūmio rezultatą prieš dvylika mėnesių. Šie postūmiai neturi jokios įtakos vienas kitam. Jie visiškai atskirti laiko ir vietos; ir vienas galėtų egzistuoti ir perduoti judėjimą, nors kito niekada nė nebūtų buvę.

Tuomet jokiuose objektuose nieko naujo neatsiranda ir nesukuriama nei dėl jų pastovios sąsajos nei dėl jų sekos ir gretimumo santykių nepertraukiamo panašumo. Tačiau iš šio panašumo kaip tik ir gaunamos būtinumo, galios ir veiksnumo idėjos. Tad šios idėjos neatstovauja jokiam dalykui, priklausančiam arba galinčiam priklausyti pastoviai susietiems objektams. Šis argumentas, kad ir kokiu požiūriu mes jį tyrinėsime, bus nenuginčijamas. Panašūs pavyzdžiai vis tiek yra pirmasis mūsų galios ir būtinybės idėjų šaltinis, nors kartu dėl savo panašumo jie neturi jokios įtakos nei vienas kitam, nei jokiam išoriniam objektui. Todėl turime apsisukti ir kur nors kitur ieškoti šios idėjos šaltinio.

Nors keletas panašių pavyzdžių, sukeliančių galios idėją, neturi jokios įtakos vienas kitam ir niekada negali sukurti jokios naujos objekto, kuris galėtų būti šios idėjos modeliu, kokybės, vis dėlto šio panašumo stebėjimas sukuria protui naują įspūdį, kuris ir yra realus jos modelis. Mat po to, kai užtektiname skaičiuje pavyzdžių stebime panašumą, mes tiesiogiai pajuntame proto nuostatą pereiti nuo vieno iš objektų prie įprastinio jo palydovo ir dėl šio santykio suvokti jį ryškesnėje šviesoje. Ši nuostata yra vienintelis panašumo padarinys, vadinasi, jis turi būti toks pats kaip galia, arba veiksnumas, kurio idėja gaunama iš panašumo. Keletas panašaus jungimosi pavyzdžių veda mus prie galios ir būtinybės sampratos. Patys šie pavyzdžiai visiškai skiriasi vienas nuo kito ir, be sąjungos prote, kuris juos stebi ir surenka jų idėjas, jokios kitos sąjungos neturi. Taigi būtinumas yra šio stebėjimo padarinys ir yra ne kas kita, tik vidinis proto įspūdis, arba nuostata, perkelti mūsų mintis nuo vieno objekto prie kito. Nepanagrinėję jo šiuo požiūriu niekada negalėsime prieiti net prie labiausiai nutolusios jo sampratos ar priskirti jo išoriniams arba vidiniams objektams, sielai arba kūnui, priežastims arba padariniams.

Būtinoji jungtis tarp priežasčių ir padarinių yra mūsų daromos išvados iš vienų apie kitus pagrindas. Mūsų daromos išvados pagrindas yra perėjimas, kylantis iš įprastinės sąjungos. Tad tai yra tas pats.

Būtinumo idėja kyla iš kokio nors įspūdžio. Nėra jokio mūsų juslių perduodamo įspūdžio, galinčio sukelti šią idėją. Tad ji turi būti gaunama iš kokio nors vidinio, arba iš refleksijos, įspūdžio. Nėra jokio vidinio įspūdžio, turinčio kokį nors santykį su aptariamu dalyku, be įpratimo sukurto polinkio pereiti nuo objekto prie jo įprastinio palydovo — idėjos. Tad būtinumas yra kažkas, kas egzistuoja prote, ne objektuose; ir mums niekada nebūtų įmanoma suformuluoti net ir labiausiai nutolusios jo idėjos, jei laikytume jį kūnų kokybe. Arba mes neturime jokios būtinumo idėjos, arba būtinumas tėra tik minties nuostata pereiti nuo priežasčių prie padarinių ir nuo padarinių prie priežasčių, atsižvelgiant į patirtą jų sąjungą.

Tad būtinumas, dėl kurio dukart du yra keturi, o trys trikampio kampai yra lygūs dviem statiems, esti vien supratimo, pagal kurį mes apgalvojame ir palyginame idėjas, veiksme; panašiai būtinumas, arba galia, jungianti priežastis ir padarinius, esti proto nuostatoje pereiti nuo vienų prie kitų. Priežasčių veiksnumo, arba energijos, nėra nei pačiose priežastyse, nei dievybėje, nei šių principų sutapimo vietoje; ji priklauso grynai sielai, kuri nagrinėja dviejų ar daugiau objektų sąjungą visuose praeities pavyzdžiuose. Čia ir yra tikroji priežasčių galia, kartu ir jų jungtys ir būtinumas.

Aš suprantu, kad iš visų paradoksų, kuriais turėjau ar turėsiu progą remtis rašydamas šį traktatą, pateiktasis yra pats aštriausias ir kad tik tvirtais įrodymais ir samprotavimais aš galiu tikėtis kada nors pasiekti pripažinimą ir įveikti įsišaknijusius žmonijos prietarus. Kiek kartų, kol prisiderinsime prie šios doktrinos, mes turėsime kartoti sau, kad paprastas kad ir kaip susijusių bet kurių dviejų objektų ar veiksmų vaizdas niekada negali duoti mums galios ar jų jungties idėjos; kad ši idėja kyla iš jų sąjungos kartotinumo; kad kartotinumas nei atskleidžia kokį nors dalyką apie objektą, nei yra šio dalyko priežastis, o tik turi įtakos protui dėl savo sukuriamo įprastinio perėjimo; kad dėl to šis įprastinis perėjimas yra tas pats, kas galia ir būtinumas, jie yra nuoseklios suvokinių, ne objektų kokybės, jas jaučia siela iš vidaus, o ne suvokiame išoriškai kūnu? Paprastai nustebimas lydi kiekvieną neįprastą dalyką; ir šis nustebimas bematant virsta aukščiausio laipsnio pagarba arba panieka, atsižvelgiant į tai, ar mes pritariame, ar nepritariame tam dalykui. Aš labai bijau, kad nors pateiktas samprotavimas man atrodo pats trumpiausias ir aiškiausiai suvokiamas, vis dėlto daugumai skaitytojų nusvers proto šališkumas ir sukels jiems prietarų dėl pateikiamos doktrinos.

Šį prieštaringą šališkumą nesunku paaiškinti. Dažnai pastebima, kad protas turi didelį palinkimą apimti išorinius objektus ir prijungti juos prie bet kurių vidinių įspūdžių, su kuriais susiduria ir kurie visada pasireiškia tuo pačiu metu, kai šie objektai atsiskleidžia juslėms. Tad pastebėję, kad tam tikri garsai ir kvapai visada lydi tam tikrus regimus objektus, mes natūraliai įsivaizduojame net ir objektų ir kokybių vietą, nors kokybių tokia prigimtis, kad neleidžia jokios jungties ir ji iš tikrųjų niekur neegzistuoja. Tačiau išsamiau apie tai kiek toliau41. Dabar užteks pažymėti, kad dėl to paties palinkimo mes manome, kad būtinumas ir galia esti mūsų svarstomuose objektuose, o ne apie juos svarstančiame prote; neatsižvelgiant į tai, kad neįmanoma suformuluoti net labiausiai nutolusios šios kokybės idėjos, jei protas neturi nuostatos pereiti nuo objekto prie įprastinio jo palydovo — idėjos.

Tačiau net jei tai būtų vienintelis, kokį galime pateikti, protingas būtinumo paaiškinimas, priešinga samprata dėl jau minėtų principų taip įsišaknijo mūsų protuose, kad aš neabejoju, jog mano nuomonę daugelis įvertins kaip pretenzingą ir juokingą. Ką? Priežasčių veiksnumas glūdi proto nuostatoje? Tarsi priežastys neoperuotų visiškai nepriklausomai nuo proto ir tarsi jos netęstų savo operacijų, net jei nebūtų jas apmąstančio arba apie jas samprotaujančio proto. Mintis su savo operacijomis tikrai gali priklausyti nuo priežasčių, bet ne priežastys nuo minties.

Tai sugriauna natūralią tvarką ir antriniu paverčia tai, kas iš tikrųjų yra pirminis. Kiekvieną operaciją atitinka proporcinga galia; ir ši galia turi priklausyti operuojančiam kūnui. Jei mes atimame galią iš vienos priežasties, turime priskirti ją kitai, tačiau atimti ją iš visų priežasčių ir priskirti esybei, kuri, be to, kad juos suvokia, daugiau jokiais būdais nėra susijusi su priežastimi ir padariniu, yra didžiausia kvailystė ir prieštarauja patiems tvirčiausiems žmogaus protavimo principams.

Į visus šiuos argumentus galiu atsakyti tik tiek, kad čia labai panašu, kaip aklas žmogus apsimestų, kad pastebi labai daug nesąmonių spėjime, kad raudona spalva nėra tokia pati kaip trimito garsas, o šviesa — kaip kietumas. Jei mes iš tikrųjų neturėtume jokios bet kurio objekto galios, arba veiksnumo idėjos, arba jokios bet kurios realios priežasčių ir padarinių jungties idėjos, nebūtų prasmės įrodinėti, kad visoms operacijoms būtinas veiksnumas. Mes patys nesuprantame tokio savo kalbėjimo prasmės ir nemokšiškai painiojame idėjas, kurios visiškai skiriasi vienos nuo kitų. Aš, suprantama, pasirengęs pripažinti, kad gali būti keletas tiek materialių, tiek nematerialių objektų kokybių, mums visiškai nepažįstamų, ir jei mums patinka vadinti jas galia arba veiksnumu, tai pasaulis nuo to nepasikeis. Tačiau jei užuot įvardiję šias nežinomas kokybes, mes paženkliname galios ir veiksnumo terminais kažką, kieno aiškią idėją turime ir kas visiškai nedera su tais objektais, kuriems mes juos taikome, tai atsiras neaiškumų ir klaidų, ir klaidinga filosofija nuves mus klystkeliais. Taip atsitinka, kai minties nuostatas perkeliame išoriniams objektams ir įsivaiduojame, kad jie turi kokią nors realią suvokiamą jungtį; ši kokybė gali priklausyti tik juos svarstančiam protui.

Jei kas pasakytų, kad gamtos operacijos nepriklauso nuo mūsų minčių ir samprotavimo, aš sutinku su tuo; ir atitinkamai esu pastebėjęs, kad objektai palaiko vieni su kitais gretimumo ir sekos santykius; kad iš daugelio pavyzdžių galima pastebėti, kad panašūs objektai turi panašius santykius; ir kad visa tai nepriklauso nuo supratimo operacijų ir vyksta pirmiau už jas. Tačiau jeigu žengiame toliau ir priskiriame šiems objektams galią, arba būtinąją jungtį, tai šių niekada negalime juose stebėti, ir jų idėją turime išsivesti iš to, ką jaučiame viduje juos apmąstydami. Ir žengsiu dar toliau, ir pasakysiu, kad esu pasirengęs šį savo samprotavimą paversti jų pavyzdžiu; labai subtiliai, todėl nebus sunku suprasti.

Kai mums pateikiamas koks nors objektas, jis iškart atneša protui gyvą idėją to objekto, kuris paprastai jį lydi; ši proto nuostata ir yra šių objektų būtinoji jungtis. Tačiau, jei savo įžvalgos tašką mes pakeičiame ir pereiname nuo objektų prie suvokinių, tada įspūdį reikia laikyti priežastimi, o gyvą idėją — padariniu, ir jų būtinoji jungtis bus ta nauja nuostata, kurią jaučiame pereidami nuo vieno prie kito idėjos. Mūsų vidinių suvokinių jungimo principas yra toks pat nesuprantamas, kaip ir išorinių objektų, ir jis mums yra jokiu kitu būdu nepažįstamas, tik iš patyrimo. Na, patyrimo prigimtį ir padarinius jau gana gerai ištyrinėjome ir paaiškinome. Jis niekada neleidžia mums pažvelgti į objektų vidinę struktūrą ar operavimo principus, bet tik įpratina protą pereiti nuo vieno prie kito.

Dabar laikas surinkti visas atskiras šio samprotavimo dalis ir sujungus jas kartu suformuluoti tikslų priežasties ir padarinio santykio, šio tyrimo temos, apibrėžimą. Tokia tvarka, kad prieš paaiškindami patį santykį pirmiausia išnagrinėjome savo iš šio santykio padarytą išvadą, būtų neatleistina, jei būtų buvę galima pasinaudoti kitu metodu. Tačiau santykio prigimtis labai smarkiai priklauso nuo išvados prigimties, tad buvome priversti griebtis tokio tariamai neprotingo būdo ir vartoti terminus dar nesugebėdami jų tiksliai apibrėžti arba nustatyti jų reikšmės. Dabar ištaisysime šią klaidą ir pateiksime tikslų priežasties ir padarinio apibrėžimą.

Galima duoti du šio santykio apibrėžimus, kurie skiriasi tik tuo, kad pateikia skirtingą požiūrį į tą patį objektą ir verčia mus vertinti jį kaip filosofinį arba kaip natūralų santykį; arba kaip dviejų idėjų palyginimą ar kaip jų asociaciją. Mes galime apibrėžti PRIEŽASTĮ taip: „Tai objektas, pirmesnis ir gretimas kitam objektui, kai visi objektai, panašūs į pirmąjį, turi panašius pirmumo ir gretimumo santykius su objektais, panašiais į antrąjį“. Jei šis apibrėžimas būtų pripažintas ydingu, nes yra išvestas iš priežasčiai pašalinių objektų, mes galime jo vietoje pateikti kitą apibrėžimą, t. y.: „PRIEŽASTIS yra objektas, pirmesnis ir gretimas kitam, ir taip su juo sujungtas, kad vieno iš jų idėja duoda protui nuostatą formuluoti kito idėją, o vieno įspūdis — formuluoti gyvesnę kito idėją“. Jei ir šis apibrėžimas būtų atmestas dėl tos pačios priežasties, tai aš nežinau kito būdo jį pataisyti, be to, kad asmenys, rodantys tokį skrupulingumą, pateiktų vietoje jo teisingesnį apibrėžimą. Dėl manęs, turiu prisipažinti, kad nesugebu to padaryti. Kuo nuodugniausiai tyrinėdamas tuos objektus, kurie įprastai vadinami priežastimis ir padariniais, aš pastebiu apgalvojęs tik vieną pavyzdį, kad vienas objektas yra pirmesnis ir gretimas kitam; o pažvelgęs plačiau ir apgalvojęs keletą pavyzdžių, aš pastebiu tik tiek, kad panašūs objektai nuolat turi panašius sekos ir gretimumo santykius. Vėlgi, kai apgalvoju šios pastovios sąsajos įtaką, aš suvokiu, kad šis santykis niekada negali būti samprotavimo objektu ir niekada negali operuoti protu, bet dėl įpročio duoda vaizduotei nuostatą pereiti nuo vieno objekto idėjos prie įprastinio jo palydovo idėjos, nuo vieno iš jų įspūdžio prie gyvesnės kito idėjos. Kad ir kokia neįprasta atrodytų ši nuomonė, manau, kad bevaisės būtų mano pastangos toliau gilintis į savo tyrinėjimus ar samprotavimus šia tema, todėl remsiuosi jais kaip nustatytomis maksimomis.

Prieš užbaigiant šią temą reikėtų iš jos padaryti keletą išvadų, kurios leis pašalinti keletą prietarų ir paplitusių klaidų, labai plačiai įsigalėjusių filosofijoje. Pirma, iš pateiktos doktrinos mes galime sužinoti, kad visos priežastys yra tos pačios rūšies, ir ypač kad nėra jokio pagrindo skirčiai, kurią mes kartais darome tarp veiksnių priežasčių ir priežasčių sine qua non; arba tarp veiksnių priežasčių ir formalių, materialių, pavyzdinių ir tikslinių priežasčių. Mūsų veiksnumo idėja yra gauta iš nuolatinio dviejų objektų jungimosi, tad visur, kur matomas toks jungimasis, priežastis yra veiksni, o kur ne — niekada negali būti jokios priežasties. Dėl tos pačios priežasties mes turime atmesti ir skirtį tarp priežasties ir dingsties, jei manome, kad šie dalykai iš esmės skiriasi vienas nuo kito. Jei pastovi sąsaja apima vadinamą dingstį, tai ji ir yra tikroji priežastis. Jei ne — vadinasi, tai apskritai nėra santykis ir iš jo negali kilti joks argumentas arba samprotavimas.

Antra, tokia pati samprotavimo eiga atves mus prie išvados, kad yra tiktai viena būtinumo rūšis, nes yra tiktai viena priežasties rūšis, ir kad įprasta skirtis tarp moralinio ir fizinio būtinumo neturi jokio pagrindo prigimtyje. Tai aiškiai matyti iš jau pateikto būtinumo paaiškinimo. Tik objektų pastovi sąsaja ir kartu proto nuostata sudaro fizinį būtinumą; o jų pašalinimas yra tas pats, kas atsitiktinumas. Objektai turi arba jungtis, arba ne, ir protas turi būti nusistatęs arba ne pereiti nuo vieno objekto prie kito, todėl neįmanoma pripažinti jokio tarpininko tarp atsitiktinumo ir absoliutaus būtinumo. Susilpninę šią jungtį ir šią nuostatą jūs nepakeičiate būtinumo prigimties, nes net operuodamos kūnais jos turi skirtingus pastovumo ir jėgos laipsnius, tačiau nesukuria skirtingų šio santykio rūšių.

Skirtis, mūsų dažnai daroma tarp galios ir jos naudojimo, taip pat neturi pagrindo.

Trečia, dabar mes jau visiškai pajėgūs įveikti visą tą pasibjaurėjimą, kurį taip natūraliai jautėme minėtam samprotavimui, kuriuo stengėmės įrodyti, kad priežasties būtinumas kiekvieno egzistavimo pradžiai neparemtas jokiais argumentais, nei demonstraciniais, nei intuityviais. Tokia nuomonė jau neatrodys keista pateikus apibrėžimus. Jei mes apibrėžiame priežastį kaip objektą, pirmesnį ir gretimą kitam objektui, kai visi objektai, panašūs į pirmąjį, turi panašius pirmumo ir gretimumo santykius su objektais, panašiais į antrąjį, tai galime lengvai suvokti, kad nėra jokio absoliutaus, arba metafizinio, būtinumo, kad kiekvieno egzistavimo pradžią lydėtų toks objektas. O jei apibrėšime priežastį kaip objektą, pirmesnį ir gretimą kitam ir taip su juo sujungtą, kad vieno iš jų idėja duoda protui nuostatą formuluoti kito idėją, o vieno įspūdis — formuluoti gyvesnę kito idėją, tai mums bus dar lengviau pritarti šiai nuomonei. Pati ši įtaka protui yra visiškai neįprasta ir nesuprantama, ir jos realumu galime neabejoti tik iš patyrimo ir stebėjimo.

Kaip ketvirtą išvadą aš pridursiu tai, kad mes neturime jokio pagrindo tikėti, kad egzistuoja koks nors objektas, kurio idėjos mes negalime suformuluoti. Mat jei visi mūsų samprotavimai, susiję su egzistavimu, gaunami iš priežastingumo, o visi mūsų samprotavimai, susiję su priežastingumu, gaunami iš patirtų objektų jungčių, o ne iš kokių nors samprotavimų arba apmąstymų, tai tas pats patyrimas turi duoti mums ir šių objektų sampratą ir pašalinti iš mūsų išvadų visas paslaptis. Tai taip akivaizdu, kad vargu ar nusipelnytų mūsų dėmesio, jei nereikėtų apeiti tam tikrų šio pobūdžio prieštaravimų, kurių gali atsirasti dėl mūsų samprotavimų apie materiją ir substanciją. Man nereikia pažymėti, kad nereikia pažinti viso objekto, o tik tas jo kokybes, kurių egzistavimu mes tikime.

XV SKYRIUS

Taisyklės, pagal kurias sprendžiame apie priežastis ir padarinius

Remiantis pateikta doktrina, nėra tokių objektų, kuriuos, vien apžvelgę, nepasinaudoję patyrimu, mes galime apibrėžti kaip kitų priežastis; ir jokių objektų, kuriuos mes galime tokiu pačiu būdu aiškiai apibrėžti kaip ne priežastis. Bet kuris dalykas gali sukurti bet kurį dalyką. Kūrimas, naikinimas, judėjimas, protavimas — jie visi gali kilti iš vienas kito ar iš bet kurio kito objekto, kokį tik galime įsivaizduoti. Ir tai neatrodys keista, jei palyginsime du jau paaiškintus principus, kad objektų pastovi sąsaja nustato jų priežastingumą ir kad, tiesą sakant, joks objektas nėra priešingas kitam, išskyrus egzistavimą ir neegzistavimą42. Jei objektai nėra priešingi, niekas nekliudo jiems turėti pastovios sąsajos, nuo kurios visiškai priklauso priežasties ir padarinio santykis.

Tad jei įmanoma, kad visi objektai taptų vieni kitų priežastimis arba padariniais, derėtų sutarti dėl keleto bendrųjų taisyklių, pagal kurias mes galėtume žinoti, kada jie iš tikrųjų esti tokie.

(1) Priežastis ir padarinys turi būti gretimi erdvėje ir laike.

(2) Priežastis turi būti pirmesnė už padarinį.

(3) Tarp priežasties ir padarinio turi būti pastovi sąjunga. Kaip tik ši kokybė ir sudaro šį santykį.

(4) Ta pati priežastis visada sukuria tą patį padarinį, o tas pats padarinys niekada nekyla iš niekur kitur, tik iš tos pačios priežasties. Šį principą mes išvedame iš patyrimo, ir jis yra daugumos mūsų filosofinių samprotavimų šaltinis. Mat kai kokiu nors aiškiu bandymu mes atrandame kokio nors reiškinio priežastis ar padarinius, iškart savo stebėjimu apimame visus tos pačios rūšies reiškinius, nelaukdami pastovaus kartotinumo, iš kurio pirmoji šio santykio idėja buvo gauta.

(5) Yra kitas principas, priklausantis nuo prieš jį pateikto, t. y. jei keletas skirtingų objektų sukuria tokį patį padarinį, tai turi įvykti dėl mūsų atrastos kažkokios jiems visiems būdingos bendros kokybės. Mat jei panašūs padariniai reiškia panašias priežastis, tai mes visada turime priskirti priežastingumą tai aplinkybei, kurioje panašumą įžvelgiame.

(6) Tokiu pačiu samprotavimu paremtas ir šis principas. Dviejų panašių objektų padarinių skirtumas turi atsirasti iš tam tikrų juos skiriančių ypatybių. Mat panašios priežastys visada sukelia panašius padarinius, tad, jei koks nors pavyzdys nepatvirtina mūsų lūkesčių, mes turime padaryti išvadą, kad šis nukrypimas randasi dėl kokio nors priežasčių skirtumo.

(7) Kai kuris nors objektas padidėja arba sumažėja padidėjus arba sumažėjus jo priežasčiai, tai reikia vertinti kaip sudėtinį padarinį, gaunamą iš keleto skirtingų padarinių, kilusių iš keleto skirtingų priežasties dalių, sąjungos. Čia manoma, kad vieną priežasties dalies buvimą arba nebuvimą visada lydi proporcingos padarinio dalies buvimas ar nebuvimas Ši pastovi sąsaja užtenkamai įrodo, kad viena dalis yra kitos priežastis. Vis dėlto mes neturime daryti šios išvados iš mažai bandymų. Tam tikro laipsnio šiluma teikia malonumą; ir jei sumažinsite šią šilumą, malonumas sumažės; tačiau iš to neišeina, kad padidinus ją daugiau negu iki tam tikro laipsnio padidės ir malonumas, nes mes pastebime, kad ji virsta skausmu.

(8) Aštuntoji paskutinė taisyklė, į kurią aš atkreipsiu dėmesį, yra ši: jei koks nors objektas puikiai egzistuoja kurį laiką be jokio padarinio, jis nėra vienintelė šio padarinio priežastis, bet reikalauja kokio nors kito principo, galinčio suteikti postūmį savo įtakai ir operacijai, mat panašūs padariniai būtinai atsiranda iš panašių ir laike bei erdvėje gretimų priežasčių, jų atsiskyrimas akimirksniui rodo, kad šios priežastys nėra visos.

Štai ir visa, manau, mano samprotavimui tinkama LOGIKA; galbūt ir tai nebuvo labai būtina, nes visa tai galėjo pateikti prigimtiniai mūsų supratimo principai. Mūsų gudruoliai scholastai ir logikai nepasirodo daug pranašesni už neišmanėlius savo samprotavimais ir gebėjimu sukelti mums polinkį juos mėgdžioti ir ilgą taisyklių ir suvokimų sistemą perimti bei taikyti mūsų sprendimams filosofijoje. Visos panašaus pobūdžio taisyklės labai lengvai išrandamos, tačiau labai sunkiai pritaikomos, ir net eksperimentinė filosofija, regis, natūraliausia ir paprasčiausia, reikalauja didžiausios įtampos iš žmogaus sprendimo. Nėra kitokių prigimties reiškinių tik dėl tokios gausybės skirtingų aplinkybių atsirandantys sudėtiniai ir kintantys, tad tam, kad prieitume prie sprendžiamojo taško, mes turime kruopščiai atskirti visa, kas nereikalinga, ir naujais bandymais ištirti, ar visos tam tikros pirmojo bandymo aplinkybės buvo esminės. Šiuos naujus bandymus reikia apsvarstyti tuo pačiu būdu; tad reikia didžiausio tvirtumo tęsti savo tyrimui, ir didžiausio įžvalgumo, kad pasirinktum teisingą kelią tarp daugybės atsiveriančių. Jei taip yra net gamtos filosofijoje, kiek kartų daugiau turėtų būti moralės filosofijoje, kur daug painesnės aplinkybės ir kur visi požiūriai ir jausmai, tokie svarbūs kiekvienam proto veiksmui, yra tokie užslėpti ir tokie migloti, kad dažnai išsprūsta net ir labiausiai sutelkus dėmesį, ir ne tik jų priežastys nepaaiškinamos, bet net nežinoma, ar jie egzistuoja? Aš labai bijau, kad nedidelė sėkmė, lydinti šiuos mano tyrimus, suteiks šiai pastabai daugiau atsiprašymo, o ne pasididžiavimo dvasios.

Jei kas ir gali padėti man pasijusti saugesniam šiuo atžvilgiu, tai tik kuo platesnė mano eksperimentų apimtis; dėl šios priežasties čia galbūt derėtų patyrinėti ne tik žmogiškųjų būtybių, bet ir gyvūnų protavimo gebėjimą.

XVI SKYRIUS

Apie gyvūnų protavimą

Labai stengtis apginti akivaizdžią tiesą yra beveik taip pat kvaila kaip ir ją atmesti; ir jokia tiesa neatrodo man akivaizdesnė už tą, kad ir gyvūnams, kaip ir žmonėms, duotas mąstymas ir protavimas. Argumentai čia yra tokie aiškūs, kad jų nepastebėti negali net patys kvailiausi ir labiausiai neišprusę.

Mes suvokiame, kad mes patys, taikydami priemones tikslams pasiekti, vadovaujamės protavimu ir planavimu, o savisaugos, malonumo siekimo ar skausmo vengimo veiksmai, kuriuos atliekame, nėra nei nesąmoningi, nei atsitiktiniai. Tad kai matome kitas būtybes milijonus kartų atliekančias panašius veiksmus ir pritaikančias juos panašiems tikslams, visi mūsų protavimo ir tikimybės principai nenugalima jėga veda mus prie tikėjimo, kad egzistuoja panaši priežastis. Nereikia, mano nuomone, iliustruoti šio argumento išvardijant pavyzdžius. Jei atkreipsime mažiausią dėmesį, gausime jų daugiau negu reikia. Gyvūnų ir žmonių veiksmų panašumas šiuo atžvilgiu yra toks visiškas, kad pats pirmas pirmo pasirinkto gyvūno veiksmas pateiks mums nenuginčijamą aptariamos doktrinos argumentą.

Ši doktrina tiek pat naudinga, kiek ir aiški; ji tarsi suteikia mums kriterijų, pagal kurį galime išbandyti bet kurią šios srities filosofijos sistemą. Pagal gyvūnų išorinių veiksmų panašumą į mūsų pačių mes sprendžiame apie jų ir mūsų vidinių veiksmų panašumą, o nukėlę tą patį samprotavimo principą dar žingsnį į priekį, turėsime padaryti išvadą, kad jei mūsų vidiniai veiksmai panašūs vienas į kitą, priežastys, iš kurių jie gaunami, taip pat turi būti panašios. Todėl kai bet kokia hipotezė pateikiama paaiškinti bendroms žmonių ir gyvūnų dvasinėms operacijoms, mes turime ir vieniems, ir kitiems taikyti tas pačias hipotezes; ir drįstu tvirtinti, kad kiekviena rimta hipotezė atlaikys tokį išbandymą, o nė viena klaidinga jo neatlaikys. Įprastas sistemų, filosofų naudotų proto veiksmams paaiškinti, trūkumas tas, kad jos paremtos tokiu minties subtilumu ir tobulumu, kokio nepasiekia ne tik gyvūnų gebėjimai, bet netgi ir vaikų, ir paprastų žmonių, tokių kaip mes, nors jie patiria tokias pačias emocijas ir tokius pačius jaudulius, kaip ir didžiausio genialumo ir supratimo asmenys. Toks subtilumas aiškus bet kurios sistemos klaidingumo įrodymas, o paprastumas, priešingai — teisingumo.

Todėl atlikime mūsų aptariamos sistemos, susijusios su supratimo prigimtimi, lemiamą išbandymą ir pažiūrėkime, ar ji ir gyvūnų samprotavimą paaiškins taip pat kaip ir žmonių.

Čia mes turime atskirti paprastos prigimties ir, matyt, įprastesnio lygio gebėjimų gyvūnų veiksmus nuo pavyzdžių neįprastesnio sumanumo, kartais jų rodomo dėl savisaugos ir savo rūšies plitimo. Šuo, vengiantis ugnies ir prarajų, bėgantis nuo svetimų ir besimeilinantis savo šeimininkui, pateikia mums pirmo tipo pavyzdį. Paukštis, taip rūpestingai ir uoliai parenkantis vietą ir medžiagas savo lizdui bei tupintis ant kiaušinių reikiamą laiką ir reikiamu metų laiku taip apdairiai, kaip sugeba tik chemikas, atliekantis kruopščiausius bandymus, pateikia mums gyvą antrojo pavyzdį.

Dėl pirmųjų veiksmų, aš tvirtinu, kad jie randasi iš samprotavimo, kuris ir pats nesiskiria nuo žmogaus prigimtyje pasireiškiančio, ir nėra pagrįstas skirtingais principais. Pirmiausia būtina, kad jų atmintis ar juslės turėtų tiesioginį įspūdį tam, kad pagrįstų savo sprendimą. Iš balso tono šuo padaro išvadą apie savo šeimininko pyktį ir nuspėja savo bausmę. Iš tam tikro pojūčio, veikiančio jo uoslę, jis sprendžia, kad geidžiamas laimikis yra netoli.

Antra, savo išvadą pagal turimą įspūdį jis daro iš patyrimo ir iš savo stebėtos objektų jungties praeities pavyzdžiuose. Jei jūs keičiate šį patyrimą, jis keičia savo protavimą. Jei kartą suduosite jam po vienokio ženklo ar judesio, o paskui po kitokio, ir jis nuosekliai darys skirtingas išvadas atsižvelgiant į naujausią patyrimą.

Na, tegul koks nors filosofas atlieka bandymą ir pasistengia paaiškinti proto veiksmą, mūsų vadinamą tikėjimu, ir paaiškinti jo atsiradimo, neatsižvelgiant į įpročio ir vaizduotės įtaką, principus taip, kad jo hipotezė vienodai tiktų ir gyvūnams ir žmonėms; kai jis tą padarys, pažadu priimti jo nuomonę. Bet kartu aš reikalauju lygių sąlygų — kad mano sistema, jeigu ji bus vienintelė, atitinkanti visus šiuos reikalavimus, būtų pripažinta kaip visiškai patenkinama ir įtikinama. O kad ji vienintelė, akivaizdu beveik be jokio samprotavimo. Gyvūnai, be abejonės, niekada nesuvokia jokios realios objektų jungties. Todėl išvadą iš vieno apie kitą jie daro iš patyrimo. Niekada iš jokių argumentų jie negali suformuluoti bendros išvados, kad tie objektai, apie kuriuos jie neturi patyrimo, yra panašūs į tuos, kuriuos jie yra patyrę. Vadinasi, vien tik iš įpratimo jais operuoja patyrimas. Visa tai buvo gana akivaizdu kalbant apie žmogų. Tačiau kalbant apie gyvūnus negali būti nė mažiausio įtarimo dėl klaidos; o tai, reikia pripažinti, yra stiprus mano sistemos patvirtinimas, arba veikiau neįveikiamas jos įrodymas.

Pripratimo jėgos, leidžiančios prisiderinti prie bet kokio reiškinio, niekas neparodo geriau už tai, kad žmonės nesistebi savo pačių protavimo operacijomis ir kartu žavisi gyvūnų instinktais, o sunkiai jas paaiškina vien todėl, kad jų negalima supaprastinti iki tokių pačių principų. Jei žvelgtume į dalyką teisingai, supratimas yra ne kas kita, tik nuostabus ir neaiškus mūsų sielų instinktas, vedantis mus per tam tikrą idėjų vilkstinę ir suteikiantis joms būdingų kokybių, atsižvelgiant į būdingą jų padėtį ir santykius. Šis instinktas, tai tiesa, kyla iš praeities stebėjimo ir patyrimo, tačiau ar gali kas nors nurodyti galutinę priežastį, kodėl praeities patyrimas ir stebėjimas sukuria tokį padarinį, maža to, kodėl vien prigimtis gali jį sukurti? Aišku, prigimtis gali sukurti viską, kas gali kilti iš pripratimo; maža to, pripratimas yra ne kas kita, tik vienas iš prigimties principų, visą savo jėgą gaunantis iš šio šaltinio.