2.

Ant virtuvės stalo gulėjo pinigai ir pasakiško ilgumo pirkinių sąrašas. Mama buvo įnikusi į plaukų garbiniavimo vajų, tarsi ruduo Londono moterims būtų sukėlęs nenumaldomą norą atnaujinti šukuoseną. Nikas suraukęs kaktą studijavo sąrašą. Begalė šaldytų picų, taip pat lazanijų, žuvų pirštelių ir gatavų makaronų patiekalų. Neatrodo, kad artimiausiu laiku mama ketintų virti pati. Jis atsiduso, pastvėrė tris didžiausius pirkinių krepšius ir išėjo į parduotuvę. Tada vėl prisiminė Deno ženklą ir nebylų Kolino atsakymą į jį. Gal jam vaidenasi? Taip manė ir Džemis. „Tu nuobodžiauji, dički, – pareiškė jis. – Susirask naują pomėgį arba merginą. Nori, aš tau surengsiu pasimatymą su Emile?“

Nikas pasiėmė pirkinių vežimėlį ir nusikratė minčių apie mokyklą. Džemis sako tiesą, verčiau rūpintis gyvenimiškesniais dalykais. Pavyzdžiui, kaip, po šimts, partempti namo dvidešimt mamos užrašytų butelių vandens.

Kai jis kitą dieną įžengė į mokyklą, oras tiesiog dūzgė nuo susijaudinimo. Vestibiulyje buvo gausiau mokinių negu visada, daugelis jų būriavosi po kelis. Jie šnabždėjosi, murmėjo, jų kalbos liejosi į vientisą gausmą, kuriame Nikas nesugebėjo išskirti jokių suprantamų žodžių. Visų dėmesys buvo sutelktas į du policininkus, ryžtingai traukiančius koridoriumi link direkcijos.

Viename kampe, netoli laiptų, jis pastebėjo Džemį, įsitraukusį į karštą pokalbį su sesute Aleksu, Rašidu ir dar vienu berniuku, kurio vardo Nikas iškart neprisiminė. Ak taip, Eidrianas, jam trylika ir jis paprastai nebendrauja su vyresniais mokiniais. Vis dėlto Nikas jį pažinojo – berniuko, prieš dvejus metus atėjusio į jų mokyklą, šeimos istoriją visi plačiai aptarinėjo, mat sklido gandas, kad jo tėvas pasikorė.

– Eikš! – plačiu mostu pasikvietė jį Džemis. – Šiandien nenuobodu.

– Ką mokykloje veikia farai?

Džemis iššiepė dantis.

– Įvyko nusikaltimas. Šunsnukiai. Padugnės. Pavogti devyni kompiuteriai, naujutėlaičiai nešiojamieji, visa elektroninio duomenų apdorojimo mokomoji įranga. Dabar kompiuterinėje jie ieško pėdsakų.

Eidrianas linktelėjo.

– O juk ji buvo užrakinta, – nedrąsiai įsiterpė jis. – Ponas Gertas taip sakė policininkams, aš girdėjau…

– Užsičiaupk, mažiau, – užriko Aleksas. Jo spuogai švytėjo – matyt, iš susijaudinimo, spėjo Nikas. Jam staiga užėjo noras trenkti tam idiotui per marmūzę. Kad nereikėtų į jį žiūrėti, atsigręžė į Eidrianą.

– Ar durys buvo išlaužtos?

– Ne, tas ir yra, – uoliai išpylė berniukas. – Jos buvo užrakintos. Kažkas, matyt, pavogė raktą, bet ponas Gertas sako, kad tai neįmanoma, visi trys raktai savo vietoje, vieną jų jis nešiojasi pats…

– Niekai… – Eidriano kalbos srautą nutraukė tylus balsas, ir jo petį lengvai palietė pirštai skaidriu laku nudažytais nagais. Emilė, akimirką dingtelėjo Nikui, bet jis tučtuojau nuvijo šią mintį. Emilė nemūvi trijų žiedų ant kiekvieno piršto ir nekvepia taip… rytietiškai.

Jis atsigręžė ir išvydo Brinės akis, šviesiai mėlynas kaip vandens balos.

– Nikuti, ar negalėtum… Norėjau pasakyti, ar mudu negalėtume – trumpam, vieni du…

Aleksas išsišiepė ir apsilaižė. Nikas mintyse sugniaužė kumščius.

– Gerai, – atsakė jis Brinei. – Bet tik trumpam.

Nervingas jo tonas Brinės, rodos, nesutrikdė, o jeigu ir sutrikdė, ji neišsidavė. Brinė buvo graži, ką ir sakyti, bet didelė palaidaliežuvė ir, jo nuomone, kvaila kaip avis. Dabar ji siūbuodama klubais kaukšėjo priešais Niką koridoriumi, vedančiu į sporto salę. Ten šiuo metu buvo dar tuščia.

– Tai va, Nikai, – sušnabždėjo ji. – Norėčiau tau kai ką duoti. Tai beprotiškai klasiškas daiktas, rimtai. – Ji įkišo ranką į kabantį ant peties rankinuką ir po kurio laiko vėl ištraukė.

Nikas spoksojo į rankinuką. Jis nutuokė, apie ką bus kalbama, ir vos nešyptelėjo.

– Bet pirmiau turiu tavęs kai ko paklausti. – Ji pabrėžtinai lėtai nusibraukė nuo kaktos plaukų sruogą.

Jeigu nori padaryti man paslaugą, tai neklausk, ar man patinki.

– Klausk.

– Ar tu turi kompiuterį? Atskirą, – tai svarbu, – savo kambaryje?

Pagaliau!

– Taip, turiu.

Ji patenkinta linktelėjo.

– Ė, o ar tavo tėvai dažnai knisasi po tavo daiktus?

– Mano tėvai yra normalūs žmonės.

– Ak. Gerai. – Ji kažką neramiai pasvarstė, suraukusi kaktą. – Palauk, dar kai kas. Teisingai. – Ji priėjo žingsnį arčiau, pakėlė į jį savo veidą. Brinės kramtomos gumos ir haremo kvepalų aromatas sudarė keistą mišinį. – Niekam to nerodyk. Antraip nieko nebus. Iškart įsidėk į kišenę ir niekam nesakyk, kad daviau. Pažadi?

Tai buvo kvaila. Jis susiraukė.

– Kodėl?

– Tokios taisyklės, – įsakmiai pabrėžė Brinė. – Jeigu nepažadi, aš negaliu duoti.

Nikas garsiai ir demonstratyviai atsiduso.

– Tegu bus taip. Pažadu.

– Tik nepamiršk, gerai? Antraip aš turėsiu bėdų. – Ji atkišo jam ranką, jis ją paspaudė. Ranka buvo karšta. Karšta ir truputį drėgna.

– Gerai, – sušnabždėjo Brinė. – Aš tavimi pasitikiu. – Ji metė į jį žvilgsnį, – šis, kaip būgštavo Nikas, turėjo atrodyti gundantis, – tada ištraukė iš rankinuko ploną stačiakampį plastiko pakelį ir įspraudė jam į delną.

– Sėkmės, – šnipštelėjo ir nuėjo.

Jis nepalydėjo jos akimis. Visas jo dėmesys buvo sutelktas į rankoje laikomą daiktą, kompaktą be užrašo. Nikas atidarė dėžutę, degdamas smalsumu.

Kas per Linkin Park?

Koridoriuje buvo tamsu, tad jis atsuko kompaktą į šviesą, kad geriau įžiūrėtų, ką ant jo savo įmantria rašysena buvo užrašiusi Brinė.

Vieną vienintelį Nikui visiškai nežinomą žodį: Erebas.

Visą kitą dienos dalį Džemis jį erzino dėl Brinės – ir tegu sau, tokia jau to Džemio mada.

Sunkiau buvo atsispirti pagundai išsitraukti kompaktą iš kišenės ir parodyti draugui. Bet Nikas vis susilaikydavo. Pirma pažiūrės, kas ten yra ir kodėl visi elgiasi taip paslaptingai. O pats tikrai neslapukaus, nes tatai jį ganėtinai prinervino.

Pamokos slinko kankinamai ilgai. Nikui buvo sunku susikaupti, jo mintys vis krypo į tą neišvaizdų kvadratėlį, gulintį kišenėje. Jautė jį per tris medžiagos sluoksnius. Jo svorį. Jo kraštus.

– Tau bloga? – paklausė Džemis prieš pat paskutinį skambutį.

– Ne, kodėl?

– Todėl, kad tavo veidas toks keistas.

– Aš tik galvoju.

Džemio lūpų kampučiai pašaipiai truktelėjo.

– Pabandysiu atspėti, apie ką. Apie Brinę? Susitarei su ja susitikti?

Nikas niekada nesupras, kaip Džemis gali manyti, kad jam gali patikti tokios kaip Brinė. Bet šiandien nenorėjo Džimiui prieštarauti.

– O jeigu taip? – atšovė nekreipdamas dėmesio į Džemio išraišką, sakyte sakančią: aš taip ir maniau.

– Tada tikiuosi rytoj sužinoti visas smulkmenas.

– Gerai. Tai yra nežinau. Galbūt.