23.

Per kitą laisvą pamoką Nikas vienas sėdėjo klasėje ir stengėsi įsiminti chemijos formules. Durys į koridorių buvo praviros; kai jis vienu metu pakėlė akis nuo knygos, pro jas praėjo Kolinas. Labai tyliai, labai atsargiai. Taip atsargiai, kad Nikui iškart pasidarė smalsu. Jis atitraukė kėdę ir atsistojo, bemaž be garso. Pamatė koridoriumi toliau tykinant Koliną. Dabar jis pasuko į kairę. Nikas nusekė iš paskos. Turbūt eina į kokį slaptą susitikimą?

Kolinas nulipo laiptais žemyn. Rodos, ėjo į drabužines. Nebloga vieta susitikti tokiu metu. Nikas sekė paskui jį laikydamasis deramo atstumo, vienu metu beveik pametė iš akių, bet ir vėl pamatė, kaip ir spėjo, prie laiptų į mokinių drabužines. Pamatė, kad Kolinas ieškodamas eina per paltų ir striukių eiles, pagaliau sustoja. Iš savo vietos Nikas gerai neįžiūrėjo, ką jis daro tarp visų tų drabužių, o arčiau prieiti nesiryžo, kad nebūtų pastebėtas. Jis primerkė akis ir pamatė sujudant žalią medžiagą. Visai trumpai. Po kelių akimirkų Kolinas patraukė atgal, ir Nikas kuo greičiau pasišalino, pasislėpė arčiausiame tualete ir suskaičiavo iki penkiasdešimties. Dabar Kolino tikrai nebus.

Nikas tuojau rado žaliąjį drabužį. Tai buvo kokios nors mergaitės apsiaustas. Ką Kolinas čia veikė?

Prieš kišdamas ranką į apsiausto kišenę Nikas atidžiai apsidairė. Kišenėje užčiuopė tvarkingai sulankstytą popieriaus lapą. Meilės laiškas? Jei taip, Nikui nederėtų jo skaityti. O galbūt žinia? Vis tiek kas, jam buvo pernelyg smalsu, kad viską mestų. Ištraukė popierių ir išskleidė.

Paminklo akmuo:

Darlinė Pember,

mirusi dėl įžvalgos trūkumo.

Tesiilsi ramybėje.

Nikas pasijuto, tarsi jame kas nors būtų perjungęs pavarų svirtį. Tokį laišką gavo ir Džemis. Galbūt… Nikas tuojau nuvijo tą mintį, bet ji vėl grįžo kaip oro balionas, kurį norima panardinti po vandeniu.

Galbūt Džemis nesustojo sankryžoje ne iš pykčio ir neatsargumo? Galbūt vis dėlto stabdė arba bent jau bandė stabdyti? Jis parodė Nikui tą laišką su paminklo akmeniu. Grasinimą, kurio Nikas rimtai nepriėmė. O Džemis priėmė. Ir dabar…

Sugadinti dviračio stabdžius arba įmaišyti mirtiną dozę digitalio – juk tai beveik tas pats.

Kolinas. Kolinas dalija tuos grasinimus. Ar jis juos ir įgyvendina?

Ilgai negalvojęs Nikas užlėkė laiptais į viršų ir pasileido koridoriumi, vedančiu į kavinę – priešais jį lyg niekur nieko pėdino Kolinas.

– Tu, šunsnuki! – Nikas puolė jį iš užnugario ir išmušė iš pusiausvyros. Abu pargriuvo ant grindų.

– Nikai! Išprotėjai, ar ką?

Užuot atsakęs, Nikas prikišo Kolinui prie veido laišką, ėmė juo trinti skruostus, nosį, akis.

– Ar žinai, kas čia? Ką? Kada nors matei?

– Atstok, idiote! Kas čia?

– Tu, parše!

Juodu kėlė tokį triukšmą, kad iš kavinės ėmė eiti žmonės. Nikas nepaleido Kolino, abu sunkiai atsistojo.

– Darlinei Pember netrukus irgi kas nors atsitiks?

Kolinas spoksojo į laišką, matyt, viską jau supratęs.

– Tučtuojau atiduok!

– Nė nemanau.

– Tu negali jo paimti… man reikia…

Jis puolė Niką, bet tas buvo pasiruošęs ir atšoko į šalį. Mėgaudamasis perplėšė laišką perpus, sudraskė į smulkius skutelius ir įspraudė Kolinui į delną.

– Še. Įkišk dabar Darlinei į palto kišenę. Aš jai pasakysiu, nuo ko.

Kolino veide vienu metu atsispindėjo ir pyktis, ir sutrikimas.

– Tu to nepadarysi.

– Aha, išsigandai, ką? Tavo geltonakis sėbras neapsidžiaugs, tiesa?

– Užsičiaupk.

– Neteksi kelių lygmenų iškart. – Nikas akies krašteliu pastebėjo artinantis sesutes mezgėjėles – jas traukė kivirčas, kaip dvėsena traukia grifus. Denas plačiai šypsojosi, o Aleksas atrodė sutrikęs.

– Tu pakiaulinai Džemiui. Prisipažink. Jis guli tau ant sąžinės, mačiau tavo laišką jam. Ar bent apsimokėjo? Gavai dailius bačiukus, ką?

Kolino šnervės drebėjo. Jis žengė prie Niko. Kumščiai buvo taip sugniaužti, kad ant rankų iššoko gyslos.

– Dar pasigailėsi, – pasakė jis, apsigręžė ir nuėjo.

Grįžęs po pietų namo Nikas suprato padaręs didžiulę klaidą. Nesusitvardė ir oficialiai pasiskelbė esąs Erebo priešas. Nors negalėjo įrodyti, kad Džemio nelaimė susijusi su Erebu.

Paimk žnyples, kurias rasi po parko suolu prie mokyklos vartų, ir perkirpk tamsiai mėlyno dviračio stabdžių lyną. To su Manchester United lipduku ant rėmo.

Jis viską tiesiog matyte matė. Čekšt, čekšt, ir baigta. Dar vienas lygmuo. Gali būti, kad tai padarė ne pats Kolinas, taip pat gali būti, kad kenkėjas net nežinojo, kieno tas dviratis.

Tą vakarą Nikas sėdėjo prie kompiuterio, tikrino žinutes ir svarstė, ką pasakyti Darlinei. O gal išvis nieko?

Susimąstęs suko pelės rodyklę aplink tą vietą, kur anksčiau buvo raudonoji „E“. Ar dabar norėtų būti olose, prie laužo? Taip. Ne. Taip. Jis mielai pasikalbėtų su kitais. O labiausiai troško sukapoti kaulėtąjį žygūną į gabalus.

Trečiadienį per laisvą pamoką Emilė pasigavo Niką priešais biblioteką. Jie buvo, galima sakyti, vieni, nes daugelis kitų lauke mėgavosi paskutiniu gražiu rudens oru.

– Aš turiu naujienų, – pasakė Emilė.

– Apie Džemį?

– Ne.

Netoli jų pro šalį ėjo sesutės mezgėjėlės. Jie nesikalbėjo tarpusavyje ir greičiau atrodė taip, lyg patruliuotų. Pastebėjęs Niką Aleksas šyptelėjo ir sveikindamasis kilstelėjo ranką, o Denas piktai išviepė kiaulišką marmūzę.

Nikas nusivedė Emilę į biblioteką, ten juodu įsitaisė atokiausiame kampe. Emilė tiesiog virpėjo nuo energijos.

– Tai sakyk.

Ji šyptelėjo, atidarė savo krepšį ir ištraukė kompakto dėžutę, ant kurios kažkas apvaliomis raidėmis buvo užrašęs „Erebas“.

Niko viduje nuožmiai susikovė prieštaringi jausmai. Antipatija. Nerimas. Noras.

– Tu tikrai nori su juo prasidėti?

– Taip. Manau, dabar pats metas.

Nikas žiūrėjo į kompaktą, neseniai taip karštai trokštamą. Emilė pamatys Erebą, išnaršys visas keistas, šiurpiai gražias jo vietas, patirs nuotykių. Jo paširdžiai ilgesingai susitraukė. Nikas piktai papurtė galvą.

– Džemis sakė tiesą – tu tikrai nebežaidi?

Jis tik linktelėjo.

– Išlėkiau, – kimiai burbtelėjo.

– Hm. Gaila. Būtume galėję žaisti kartu.

– Ne. – Nikas prikando lūpą. Geriau nereikia. Jis žinojo, kad taip geriau. Tas jaudinimasis, įtampa, nervai… jam gana. – Kodėl… Dėl ko apsigalvojai? Juk iš pradžių nenorėjai apie tą žaidimą nė girdėti.

– Teisybė. Bet noriu suprasti, kas jus visus taip žavi. – Ji susimąsčiusi žvelgė į šalį. – Džemis buvo įsitikinęs, kad tas žaidimas nėra vien tik žaidimas. Jis turėjo savo teoriją. – Ji vartė kompaktą rankose. – Džemis manė, kad už čia slypi kažkas daugiau. Tikslas, supranti? Visi tie dalykai, vykstantys tikrovėje, juk turi būti kam nors naudingi, kaip manai? Tai išsiaiškinti galėsiu tik pati pamačiusi, kas ten dedasi. Todėl vienam kitam užsiminiau, kad galų gale norėčiau gauti kopiją.

Nikas prisiminė. Jis pats perdavė tokią žinią žygūnui – aišku, tai padarė ir keli kiti žaidėjai.

– Vienintelis man žinomas to žaidimo tikslas – sunaikinti piktadarį, vardu Ortolanas, – pasakė Nikas. – O tai, kas vyksta tikrovėje, tarnauja vien tam, kad žaidimas būtų apsaugotas nuo tų, kurie jam trukdo.

– Nuo tokių kaip Džemis. Taigi mes turime bandyti padaryti tam galą.

Padaryti galą. Prisiminęs avariją ir kraujo klaną Nikas suprato, kad Emilė teisi, nors jis niekada daugiau nebegalės vaikščioti po Baltąjį Miestą ir dalyvauti arenos kovose. Jis atsiduso. – Aš nežinau, kaip tai padaryti. Bet pabandyti galima.

Bibliotekos durys atsidarė ir vėl tyliai užsidarė. Nikas davė Emilei ženklą tylėti – bet atėjo tik ponas Boltonas, tikybos mokytojas.

– Turime būti velniškai atsargūs, – sušnabždėjo Nikas. – Jeigu jie ką nors suuos, gali būti, kad… na, tada gali būti išties pavojinga. Tasai žaidimas pasiutiškai gudrus. Aš dar nesu visiškai tikras, kad jis norėjo pašalinti iš kelio Džemį, bet žinau, ką ketino padaryti ponui Votsonui. – Emilė klausiamai kilstelėjo antakius. – Kitąkart papasakosiu, – toliau kalbėjo jis. – Jį pergudrauti bus sunkiau, negu tu įsivaizduoji. Vos tik imsi atrodyti įtartina ar ko nors nepadarysi, išlėksi greičiau, nei spėsi suskaičiuoti iki penkių. – Jam prieš akis išskėtė sparnus akmeninis demonas. Nikas jį nubaidė.

Emilė šelmiškai šyptelėjo – tokio jos veido jis dar nebuvo matęs.

– Aš būsiu atsargi. Ir tikiuosi… – šįkart ji pati įdėmiai apsižvalgė ir pritildžiusi balsą, pašnabždomis pridūrė: – …kad galbūt tu man padėsi. Mat prastai išmanau kompiuterinius žaidimus, žaidžiu tik „Klondaiką“.

Nikui į galvą tuojau šovė antra taisyklė: žaisdamas žiūrėk, kad būtum vienas.

Kas atsitiks, jeigu jie bus dviese? Žaidimas tai pastebės? Nikas giliai atsiduso. Reikėtų pamėginti.

– Aišku, padėsiu, netgi mielai. Mano patariama tu greičiau darysi pažangą.

– Puiku. – Ji nušvito. – Ateik po arbatos pas mane. Pusę šešių, gerai?

Nikas buvo perdėm punktualus. Dešimt minučių prieš sutartą laiką jau stovėjo priešais Emilės namą Hisfild Gardene ir svarstė, kuris langas galėtų būti jos.

Jis laikėsi atsargumo. Po vakarykščio susidūrimo su Kolinu tikėjosi, kad kas nors jį seks, bet apsiriko. Nikas apsidairė – gatvė buvo beveik tuščia. Niekas nežinojo, kur jis yra.

Dar nenorėjo skambinti, kad neatrodytų persistengiantis. Tad apėjo ratą aplinkinėmis gražiomis ir gerai prižiūrimomis gatvelėmis.

Jam toptelėjo, kad nieko neatnešė, o juk mažutė dovanėlė būtų buvusi gera proga parodyti, koks jis originalus ir nepaviršutiniškas vyrukas. Deja, šaukštai buvo popiet, bet jeigu pernelyg kvailai nepasirodys, kitąkart galės pasitaisyti.

Jis paskambino lygiai pusę šešių, ir Emilė atidarė duris. Pasirodo, jos kambarys buvo palėpėje, ne rožinis ir pliušinis lėlės kamputis su minkštais žaisliniais žvėrimis prie lovos ir kino žvaigždžių plakatais ant sienų, o visai suaugėliška patalpa, pastebėjo Nikas. Dvi knygų lentynos, lovą atstojantis čiužinys ir sėdimasis kampas su staleliu, ant kurio taip pat kūpsojo knygos. Prie pasviros sienos stovėjo itin tvarkingas rašomasis stalas, ant jo buvo atvertas nešiojamasis kompiuteris. Jei Emilė kada pareikštų norą apsilankyti pas jį su atsakomuoju vizitu, Nikui tektų kaip reikiant apsitvarkyti ir apsišvarinti.

– Turime stengtis nekelti triukšmo, nes mano mama prieš pusvalandį atsigulė. Gali būti, kad šiandien jau nebeišeis iš savo kambario.

Nikas nieko neklausė, nors jam pasirodė keista, kad suaugusi moteris pavakarę eina gulti. Kad ir kaip ten būtų, bendrai jų veiklai tai itin pravertė.

– Mes nekelsime triukšmo. Iš pradžių žaidimas esti tylus. Vėliau reikės užsidėti ausines. Dėl įvairių priežasčių. Aš mačiau, kaip vienas kovotojas mirė, nes kažko neišgirdo.

– Ausines. – Emilė linktelėjo. – Gerai. Galim pradėti?

Ji išėmė kompaktą iš krepšio ir įkišo į kompiuterį.

– Aš įdiegsiu žaidimą normaliai, į savo programų skiltį. Ar turiu į ką nors atkreipti dėmesį?

– Ne. Dar ne.

Pasimatė įdiegimo langelis. Tai jis buvo jau matęs: apgriuvęs bokštas, išdegusi sausa žemė. Joje styrojo įsmeigtas kardas su raudona medžiaga ant rankenos. Danguje švytėjo raudonas užrašas: Erebas.

Niko skrandis ėmė nervingai trūkčioti. Jis nusišluostė drėgnus delnus į kelnių klešnes.

– Galiu? – paklausė Emilė.

– Na taip.

Ji davė komandą įdiegti. Mėlynas stulpelis ėmė slinkti į priekį, kaip visada tingiai.

– Tai užtruks, – pasakė Nikas, nenuleisdamas akių nuo kompiuterio. Kas ten turi pasirodyti? Miškas. Taip, teisingai, tuojau jį pamatys. Kiekvienas stulpelio trūksnis artino jį prie Erebo. Tarsi sėdėtų traukinyje, vežančiame namo.

Emilė pažvelgė į jį iš šalies.

– Tau lyg ir neramu?

– Ką? Ne. Aš… man įdomu, koks jis tau pasirodys.

– Kol kas atrodo lėtas, – atsakė Emilė ir parėmė rankomis smakrą.

Kurį laiką juodu laukė tylėdami. Nikas žiūrėjo tai į puodelį su rašikliais ant rašomojo stalo, tai į kompiuterio ekraną, tai į Emilės profilį. Kambaryje nebuvo nė vieno jos piešinio. Gaila, juodu galėtų apie juos pasikalbėti.

– Ar tavo mama visuomet eina gulti taip anksti? – paklausė jis, kai tyla pernelyg užtruko. Ir iškart pasijuto nemandagus, panoro atsiimti savo klausimą.

– Jai dabar sunkus periodas. Daug miega, mažai valgo ir dar mažiau kalba. – Emilė dar įdėmiau įsispitrijo į mėlynąjį stulpelį. – Taip yra nuo tada, kai mirė Džekas. Kartais jai pagerėja, kartais pablogėja, aš prie to jau pripratau kaip prie metų laikų kaitos.

– O tavo tėvas?

– Jis antrąkart vedęs, turi du vaikus, Dereką ir Rozę. Naujas žaidimas, nauja laimė. – Ji pajudino pelę lyg tikėdamasi, kad įdiegimas paspartės. – Suprask, aš nepykstu. Daugiau nebuvo galima tverti, ir jis neištvėrė. Be galo džiaugiuosi, kad jis turi tuos vaikus. Tik norėčiau, kad ir pati galėčiau pasprukti – kaip jis.

Nikui reikėjo šiek tiek laiko šiai informacijai suvirškinti.

– Mokykloje niekada apie tai nekalbėjai.

– Su tavim ne, tai tiesa.

Bet, be abejo, su Eriku. Akimirką pabudo senas pavydas. Vis dėlto dabar Emilė čia sėdi greta. Kalbasi su juo.

– O tu? Ar turi brolių ir seserų? – paklausė ji.

– Taip. Vieną brolį. Jis penkeriais metais vyresnis už mane ir nebegyvena su mumis.

– Judu sutariate?

– Taip, puikiai. – Nikas pagalvojo apie Finą, pabandė įsivaizduoti, kas būtų, jeigu jo netektų, bet kaipmat liovėsi. Jis nežinojo, kaip Emilė galėjo tai ištverti.

– Deja, jis susipykęs su mano tėvais. Tiksliau tariant, su mano tėčiu. Juodu nesikalba.

– Kodėl?

Nikas giliai įkvėpė oro.

– Na, mano tėtis norėjo tapti gydytoju, bet jo tėvai neturėjo pinigų studijoms. Dabar dirba sanitaru Princesės Greisės ligoninėje. Nežinau, ar kada nors su tuo susitaikys. Šiaip ar taip, visada manė, kad bent jau Finas taps gydytoju.

– O jis nenorėjo.

– Iš pradžių norėjo, kalė kaip pamišęs ir, matyt, būtų ganėtinai gerai viską išlaikęs. Bet paskui apsigalvojo. Susipažino su Beke, paukšt ir pamiršo mediciną.

Emilė šnairomis dirstelėjo į Niką.

– Kodėl?

– Bekė kaip tik perėmė tatuiruočių studiją. Ir Finas tuojau užsidegė nauju sumanymu. Baigė kelis kursus, dabar tatuiruoja ir sega žiedus kaip pasaulio čempionas. Tėvas pasakė daugiau su juo niekada nekalbėsiąs.

Emilės veide šmėstelėjo šypsenėlė, bet tuojau išnyko.

– Tai dabar tu tarsi privalai tapti gydytoju?

Ji perprato tėtušį net jo nemačiusi.

– Na taip, jis būtų patenkintas, ir man tai įdomu.

Pagaliau ji visai atgręžė galvą ir pažiūrėjo į jį taip, tarsi būtų norėjusi patikrinti, ar nemeluoja.

– Taigi tu nepyksti ant brolio, kad tenka vykdyti tėvo norus?

Užuot atsakęs Nikas apsigręžė ir nustūmė nuo sprando į šalį savo kasą. – Ne. Aš ant jo visai nepykstu.

Nors beveik niekada nežiūrėdavo, žinojo, kaip atrodo dvi skrendančios varnos, Fino jam ištatuiruotos ant sprando, ten, kur baigiasi plaukai. Ant tatuiruotės kaip lengvą oro dvelktelėjimą pajuto Emilės pirštų galus. Nikas nustėro.

– Kodėl varnos?

– Visų pirma dėl to, kad mudviejų plaukai tokie tamsūs, ir mama mus vadindavo broliais varnais. Dar Finas sako, kad jos neša laimę, ir tai abiem neprošal. Jos taip pat tarsi… antspaudas. Ženklas, kad mudu neatskiriami.

Emilė švelniai atitraukė ranką – didžiam Niko apgailestavimui. Jo kasa vėl nuslydo į įprastą vietą.

– Tavo brolis išmano savo darbą. Varnos labai gražios.

Diegimas lėtai artėjo prie pabaigos. Emilė dar nuėjo į virtuvę atnešti butelio imbierinio limonado ir dvi stiklines. Jai grįžus, ekranas kaip tik užtemo.

– Taip turi būti?

– Aha. Aš irgi iš pradžių maniau, kad kas nors negerai. Luktelėk dar truputį.

Juoduma. Juoduma. Juoduma. Paskui išniro raidės, raudonos ir tvinkčiojančios.

„Įeik.

Arba grįžk atgal.

Čia Erebas.“

– Ką gi, – tarė Emilė ir paspaudė „įeiti“.

Tamsus miškas. Mėnesiena. Proskynos viduryje susigūžęs Bevardis. Atrodė lygiai kaip Niko, tapusio Sarijumi, žaidimo figūra. Žiūrėdamas, kaip Emilė mokosi valdyti Bevardį, Nikas grūmėsi su nauja ilgesio banga.

– Jį vedžioti paprasta, – pasakė ji. – Ar jis dar ką nors moka?

– Taip! Kopti, kautis… viską! Vėliau išmokysiu kitokių gebėjimų derinių, bet kol kas nereikia.

Emilė vedžiojo savo Bevardį po laukymę. Viską kruopščiai apžiūrėjo prieš pasirinkdama žygio kryptį.

– Manau, eisiu ten, kur miškas rečiausias, nebūtina be reikalo apsisunkinti.

Traškėjo šakos, medžių viršūnėse ūžavo vėjas. Jei būtų buvusi Niko valia, jis būtų daug greičiau ginęs Bevardį per tą pirmąjį ruožą, bet stengėsi neparodyti nekantraująs. Emilė ir taip labai gerai tvarkėsi, turint galvoje, kad buvo kompiuterinių žaidimų naujokė. Skirtingai negu Nikas, ji nevaikė Bevardžio taip, kad ištvermės atsarga bemaž išsektų, bet stengėsi tolygiai paskirstyti jo jėgas. Gal dvidešimt minučių paklaidžiojusi Emilė vis dėlto atsigręžė į Niką.

– Ar yra koks tikslas? Ar taip tik bandoma kantrybė?

– Tikslas yra. Kažkur netoliese yra laužas ir tasai, su kuriuo galėsi pasikalbėti.

Andai Nikui apsižvalgyti padėjo medis, Emilei jį atstojo aukšta uola. Bevardis užkopė ant jos, jo ištvermės atsarga truputį sumažėjo. Tačiau tatai kompensavo atsivėręs vaizdas. Aplink plytėjo medžių viršūnių jūra, dešinėje kalva su šviesos taškais, rodančiais, kad ten esama gyvenvietės.

– Va! – sušuko Nikas ir parodė pirštu silpną aukso geltonio švytėjimą tarp medžių. – Tau reikia eiti tenai!

Iš nustebusio, pašaipaus Emilės žvilgsnio suprato, koks atrodo susijaudinęs.

– Na… tenai turėtum eiti. Jeigu tau įdomu.

Artindamasi prie mažojo lauželio Emilė taip pat susidūrė su kliūtimi. Nikui anąsyk reikėjo pereiti tarpeklį, o jai perkopti pylimą – šis nesidavė įveikiamas: kai tik Bevardis į jį įsitverdavo, kad pasikeltų į viršų, tuoj pasipildavo akmenys ir žemės.

– Kas dabar? – paklausė Emilė po penkto nesėkmingo bandymo.

– Tau reikia mokytis įveikti kliūtis. Jų bus dar daugiau. Turi vaizduotis, kad viskas vyksta iš tikrųjų. Ką tada darytum? – Nikas pats sau atrodė kaip sumautas mokytojas, bet norėjo, kad Emilė suprastų, kaip čia viskas įdomu ir tikra.

Emilė greitai susivokė. Ji privertė Bevardį prinešti smulkių uolų nuoskilų, visąlaik stebėdama ištvermės rodyklę, duodama jam truputį kvėptelėti, ir galop jis nesunkiai perkopė pylimą.

Kitapus jo pamatė besiplaikstant laužą. Nikas atpažino ir tamsųjį šešėlį, dunksantį šalia jo. Širdis ėmė greičiau plakti. Dabar daugiau nebepatars Emilei. Tegu pati pamato, ką gali Erebas.

Bevardžiui lėtai priėjus artyn, vyras prie laužo nė nekrustelėjo. Bet ekrano pakraštyje pasirodė sidabru blizgantys žodžiai.

„Būk pasveikintas, Bevardi. Aš tavęs laukiau.“

Nikui jis tada taip nepasakė. Tik pagyrė už greitį ir išradingumą.

Emilė privedė žaidimo figūrą arčiau jo, pabandė žvilgtelėti po juodu gobtuvu. O tada vyras pats pakėlė galvą. Jo siaurą veidą su maža burna Nikas jau buvo beveik pamiršęs; šis vyras vėliau žaidime niekada nebepasirodė.

– Esi smalsus. Tatai gali tau padėti arba pražudyti, Bevardi. Įsidėk į galvą.

Emilė sutrikusi pažvelgė į Niką.

– Ar eisi toliau? – paklausė vyras. – Žinok, su Erebu gali varžytis tik sudaręs su juo sąjungą.

Vis dar nežinodama, ką daryti, Emilė žvilgčiojo tai į Niką, tai į ekraną.

– Jis laukia atsakymo, – pasakė Nikas ir parodė į klaviatūrą.

– Rimtai?

– Taip. Pabandyk, pamatysi.

Emilė uždėjo pirštus ant klavišų, padvejojo ir parašė:

„Ką reiškia sudaryti sąjungą su Erebu“?

Vyras pabaksnojo lazda į laužą. Pažiro žiežirbos, pakilo į orą, užgeso.

– Tai reiškia peržengti ribas, įveikti ribas. Ką paskui reikš, priklausys nuo tavęs.

Emilė atitraukė pirštus nuo klaviatūros ir apstulbusi pažvelgė į Niką.

– Jis man ką tik atsakė. Kaip tai įmanoma?

– Nežinau, – atsakė Nikas. – Tai vienas šio žaidimo ypatumų. – Jis prisivertė nešyptelėti matydamas, kad Emilė tiesiog užsidegė.

Tada pasigirdo švelni melodija, grojama fleitų ir smuikų, labai miela, labai viliojanti. Stebino vien tai, kad Nikas per visą savo buvimą Erebe tokios nebuvo girdėjęs. Nėkart. „Ar jūs man patartumėte sudaryti sąjungą su Erebu? – parašė Emilė. – Ar patartumėte eiti toliau?“

Vyras ilgai ir įdėmiai žvelgė į Emilę.

– Ne.

– Kodėl?

– Nes tamsa pilna klastos ir bedugnių. Iš kai kurių sveikas neišsikapstysi. Kai kurios tave praryja amžiams.

Nikui atrodė, kad Emilė visai pamiršo esant jį greta. Ji spoksojo į to vyro žodžius, jos rankos kabojo virš klaviatūros; pagaliau ji uždavė tą patį klausimą, kurį andai buvo uždavęs Nikas.

– Kas jūs?

Vyras mąsliai pakreipė galvą į šalį, neišleisdamas iš akių Emilės.

– Aš esu Negyvėlis. Ir tiek.

Emilė garsiai įkvėpė oro.

– Jei esate negyvas, tai ką čia veikiate?

– Laukiu ir budžiu. Tu eisi toliau? Ar grįši atgal?

Jo akys žalios, nustatė Nikas, ir tokios tikroviškos, kad gali prisiekti kadaise jas matęs. Gyvo žmogaus veide.

– Einu toliau, – atsakė Emilė. – Jūs to tikėjotės, tiesa?

– Visi eina toliau, – atsakė Negyvėlis. – Suk į dešinę ir trauk palei upelį, kol atsidursi priešais tarpeklį, jį turėsi pereiti. Paskui… matysi.

Jis man sakė tą patį, prisiminė Nikas. Bet tai buvo dar ne viskas.

– Ir atkreipk dėmesį į žygūną geltonomis akimis.

Nikas perspėjo Emilę saugotis piktų rupūžių, taip įkyrėjusių jam pačiam, bet, jiems priėjus tarpeklį, priešas puolė iš viršaus. Maži, bet labai plėšrūs šikšnosparniai ėmė sukti aplink Bevardį ir kandžioti jį aštriais dantimis. Raudonas gyvybės stulpelis vis mažėjo.

– Panaudok lazdą! Paspausk kairį pelės klavišą! – Nikas turėjo susivaldyti, kad nepaimtų pelės Emilei iš rankos ir pats nepradėtų galabyti šikšnosparnių. – Paspaudusi „escape“ atsikratysi, o „space“ – užpulsi.

Emilė galų gale išmušė visus šikšnosparnius, bet tai truko ilgai ir kainavo daug Bevardžio kraujo.

– Mėsą gali pasiimti, – pasakė Nikas. – Vėliau parduosi mieste.

Gūžtelėjusi pečiais, Emilė susirinko negyvus šikšnosparnius.

– Kas dabar?

Bet į jos žodžius jau įsiterpė artėjantis kanopų bilsmas. Nikas nejučia susigūžė. Ką žygūnas pasakytų pamatęs jį čia? Ir po akimirkos papurtė galvą stebėdamasis savimi. Jis negali manęs matyti. Jis mato tik Bevardį. Aš išties kvanktelėjau.

Emilė toliau vedė savo figūrą palei tarpeklį. Priešais dunksojo uolų siena, jos viduryje žiojėjo ola; ant kyšulio priešais ją laukė pažįstama žygūno figūra ant šarvuoto arklio.

– Vaje, koks šiurpus, – sušnabždėjo Emilė.

Žygūnas nejudėdamas žvelgė į artėjantį Bevardį, jo arklys neramiai trypčiojo ir prunkštė.

– Sveikas, Bevardi. Iš pradžių visai neblogai kauniesi.

– Džiaugiuosi, – atsakė Emilė.

– Beje, turėtum toliau mokytis, antraip ilgai negyvensi.

Žygūnas nukreipė žvilgsnį nuo Bevardžio ir pasižiūrėjo į Emilę – ši nejučia atsitraukė su kėde atgal.

– Atėjo metas tau gauti vardą. Pirmojo ritualo metas.

– Ką turiu daryti?

Žygūnas kaulėtais pirštais parodė į olą sau už nugaros.

– Eik tenai. Visa kita paaiškės. Linkiu tau sėkmės ir gerų sprendimų. Mes dar pasimatysime.

Jis staigiai apgręžė arklį ir nušuoliavo siauru, vos įžiūrimu taku aukštai virš Bevardžio galvos.

– Manau, kad šie laiptai veda į viršų, juk taip? – paklausė Emilė.

– Taip. Į viršų ir į olą.

Bevardžiui dingus kalno tamsoje, kompiuterio ekranas aptemo.

– Dabar vėl teks palaukti, – pasakė Nikas. – Tik nereikia nervintis.

Emilė stumdė pelę šen ir ten, bet jos rodyklės nebuvo niekur matyti.

– Viskas beprotiškai tikra, – pasakė ji po kurio laiko. – Man pasirodė, kad tasai žygūnas išties žvelgia į mane. Tarsi būtų norėjęs parodyti puikiai žinąs, kad viskas priklauso ne nuo žaidimo figūros, o nuo to, kas ją vedžioja.

– Taip bus dažnai.

Juodu žiūrėjo į savo atspindžius ekrane.

– Ar sunkus tas pirmasis ritualas? Toks kaip kova su šikšnosparniais?

– Ne, visai kitoks. Tuojau pamatysi.

Tuktuk! Tuktuk!

– Panašu į širdies plakimą. Kas tai?

– Tai reiškia tik tiek, kad žaidimas vyksta. Spausk „enter“.

Juodame ekrane pasirodė raudonos raidės.

„Čia Erebas. Kas tu?“

Ar Emilė meluos? Prisistatys kitu vardu?

– Aš esu Emilė.

– Pasakyk savo vardą ir pavardę.

– Emilė Karver.

Pamėkliškas šnabždesys: Emilė Karver. Emilė. Emilė. Karver. Emilė Karver.

Taip jie tave pasveikina, o paskui nusviedžia į bedugnę, liūdnai pamanė Nikas. Emilė sugavo jo žvilgsnį, ir Nikas jai šyptelėjo. Viskas, girdi, kaip reikia.

– Sveika atvykusi, Emile. Sveika atvykusi į Erebo pasaulį. Kol nepradėjai žaisti, supažindinsiu tave su taisyklėmis. Jeigu jos tau nepatiks, galėsi bet kada liautis žaidusi. Sutinki?

– Aš to nesitikėjau, – sumurmėjo Emilė rašydama „taip“. – „Bet kada“ atrodo gan sąžininga.

– Puiku. O štai pirmoji taisyklė: Erebą gali žaisti tik vieną kartą. Jeigu jį praleisi, viskas bus baigta. Jeigu tavo žaidėjas mirs, viskas bus baigta. Jeigu pažeisi taisykles, viskas bus baigta. Sutinki?

– Taip.

– Antroji taisyklė: žaisdama žiūrėk, kad būtum viena. Žaisdama niekada neminėk savo tikrojo vardo. Nežaisdama niekada neminėk savo žaidėjo vardo.

Emilė atitraukė pirštus nuo klaviatūros ir pažvelgė į Niką.

– Ar tai reiškia, kad dabar turėčiau tave išvaryti?

– Parašyk „gerai“, ir viskas, – tarė Nikas. – Šiokia tokia pagalba tau dar pravers. – Ar ji tikrai jį išvarytų? Jam dar nesinorėjo išeiti. Norėjo pabūti šalia per jos pirmąjį ritualą. Galbūt net per pirmąją kovą.

Emilės, rašančios „gerai“, lūpos mažumėlę šypsojosi.

– Puiku. Trečioji taisyklė: žaidimo turinys slaptas. Su niekuo apie jį nekalbėk. Ypač su neprisiregistravusiais. Žaidimo metu gali pasikalbėti su žaidėjais prie laužo. Neskleisk jokios informacijos savo draugams ar šeimai. Jokios informacijos internete.

– Man kai kas po truputį aiškėja, – pasakė Emilė.

– Ketvirtoji taisyklė: Saugok Erebo kompaktą. Jo tau reikės žaidimui pradėti. Nieku gyvu jo nekopijuok, nebent lieptų žygūnas.

– Gerai.

Ekraną nutvieskė šviesa, kone išsiliedama už jo ribų. Bevardis sėdėjo saulėtoje laukymėje, už jo niūksojo apgriuvęs bokštas, kuriame įvyks pirmasis ritualas.

Vos tiktai Emilė nukreipė pelės rodyklę į savo žaidėją, šis pakilo, nusilupo veidą ir įžengė į bokštą.

– Dabar tavęs laukia svarbūs sprendimai, – tarė Nikas. – Todėl neskubėk. Aš tau padėsiu.

Bevardis stovėjo priešais pirmą varinę lentą.

– Pasirink lytį.

– Šis pasirinkimas nelabai svarbus, nors vyrai būna truputį stipresni…

Emilė jau buvo paspaudusi pelę ties žodžiu „Moteris“. Bevardžio kūnas pasikeitė, sulieknėjo, išryškėjo krūtinė ir klubai.

– Atsiprašau, Nikai, bet šis žaidėjas bus mano, – pasakė ji.

– Pasirink gentį.

– Gerai, aš nesikišiu, bet barbarai klasiški, – tarė Nikas. – Tiesiog stiprūs ir išties ištvermingi. Jei darsyk galėčiau rinktis, būčiau barba…

Bet Emilė buvo jau apsisprendusi.

Žmogus? Jis nusivylęs pažvelgė į ją iš šono. Kodėl ji taip pasirinko?

– Matai, savo gentį pažįstu geriausiai, – atsakė ji į jo nebylų klausimą. – Man patinka būti žmogumi.

– Pasirink išorę.

Emilė prikergė savo moteriai trumpus rudus plaukus, kuokštais styrančius ant galvos, ir aptaisė vien juodai: batais, kelnėmis, marškiniais ir striuke. Tiktai diržas buvo raudonas, bet tokį turėjo visi.

Su veido bruožais užtruko ilgiau, padarė juos švelnius, malonius ir protingus, o akis rudas, išlenkė antakius.

– Pasirink pašaukimą.

– Atrodo nelabai viliojamai, – pastebėjo Emilė. – Jeigu nuspręsčiau būti barde, ar man reikėtų dainuoti?

Nikas nežinojo. Jis buvo riteris, bet žaisdamas niekada negaudavo riteriškų užduočių.

– Man atrodo, kad pašaukimas ne itin svarbu, – atsakė jis, ir Emilė nusprendė būti barde.

Tada į bokštą įžengė gnomas. Nikas buvo visai pamiršęs nemalonų jo vizitą per pirmąjį ritualą.

– Žmogus, kaip sąmojinga. Ir juokinga – ar tau taip neatrodo? – ištarė tasai, užuot pasisveikinęs.

– Ne, anaiptol.

– Ak, ak, ak! Ir dar bardė. Matyt, nemėgsti kautis? Tau labiau patinka plėšti daineles?

Emilė ignoravo gnomo žodžius ir priėjo prie kitos varinės lentos.

– Pasirink savybes.

– Gebėjimas gydyti – mėšlas, – tuojau įsikišo Nikas. – Tatai darai savo gyvybinės jėgos sąskaita. Aš jį pasirinkau ir išties padariau klaidą.

Pelės rodyklė sukosi aplink žodžius: jėga, ištvermė, mirtinas prakeikimas, sėlinimas, gebėjimas uždegti ugnį, kopti, geležinė oda…

– Gebėjimas gydyti man atrodo geriausia savybė, – pasakė Emilė po valandėlės, gnomui šokinėjant tai į dešinę, tai į kairę ir klaikiausiai vaipantis. – Juk žaidi su kitais? Kartą aš ką nors pagydysiu, kitąsyk jis pagydys mane. Manau, tai labai praktiška.

– Bet taip nėra! – sušuko Nikas. – Visų pirma reikia stengtis prasimušti pačiai. Jei nusilpsi, iš to nieko nebus.

Gnomas kryptelėjo galvą.

– Ar tu viena, žmogmotere? Ar laikaisi antrosios taisyklės? Atsakyk!

– Aišku, viena. Kaipgi kitaip, – atsakė Emilė.

Ji staiga išblyško, nustėro ir Nikas. Kodėl gnomas to paklausė? Jis juk nei mato, nei girdi, be jokios abejonės. Žygūnas irgi nieko nepajuto.

– Aš per ilgai delsiu, – sumurmėjo Emilė. – Jeigu būčiau viena, pasirinkčiau greičiau. Todėl jis, manau, ir klausia.

Dabar ji ilgai nebesuko galvos. Pasirinko gebėjimą gydyti, greitį, gebėjimą užkurti ugnį, geležinę odą, šoklumą. Truputį pagalvojusi dar pridėjo toliaregystę, ištvermę, gebėjimą vaikščioti vandeniu, kopti ir sėlinti.

– Neblogai pasirinkta, – pareiškė gnomas. – Kaip žmogui. Gaila, kad ilgai negyvensi.

– Nuo likimo nepabėgsi, – atsakė Emilė ir sutelkė dėmesį į ginklus. Paėmė iš dėžės siaurą lenktą kardą su smaragdais papuošta rankena. Paskui mažą bronzinį skydą.

– Labai gražūs, deja, tik žaisliukai, – nusišaipė gnomas.

Paskutinė lenta. – Pasirink vardą.

– Neabejoju, kad pasirinksi bjaurų žmogišką vardą, – nerimo gnomas. – Kuo nori būti? Petronila, Batildė, Aldusa ar Bertegundė? Na? Aš laukiu! Mes laukiam! Juk kuris nors jų tau patinka!

Emilė akimirką dvejojo.

– Aš iš tikrųjų jau esu pasirinkusi. Žiūrėsim, ką jis pasakys. „Hemera“, – parašė ji.

Nikas truputį nusivylė. „Hemera“ atrodo nekaip. Niko manymu, toks vardas labiau tiko kokiam nors virtuvės prietaisui. Bet gnomui jis padarė įspūdį.

– Čia tau kas nors gudriai patarė, ką? Tik pamanyk, Hemera! Nesutepk jo prieš mano šeimininką, žmogeliuke!

Jis nušokavo ir nušlubčiojo prie bokšto durų. Nikas beveik neabejojo, kad išeidamas vėl iškiš savo neįsivaizduojamai ilgą žalią liežuvį, bet šįkart gnomas, rodos, buvo nekaip nusiteikęs, taigi be žodžių užtrenkė duris. Nuo bokšto sienų pabiro tinkas.

– Ką jis turėjo galvoje sakydamas „gudriai patarė“? – paklausė Nikas.

– Pats išsiaiškink. – Emilė išties smaginosi. – O aš visa kita norėčiau išsiaiškinti pati. Pasimatysim rytoj, gerai? Nuo šiol žaisiu viena.

Bet juk dabar ir prasideda pats įdomumas! Nusivylimas kaip švino luitas nusėdo Niko viduriuose.

– Klausyk, tu pervertini savo jėgas. Daug geriau sektųsi ir mažiau nukentėtum, jei aš padėčiau. Patikėk!

Emilė ištraukė iš savo iPod leistuvo ausines ir prijungė prie kompiuterio.

– Kaip tu patarei. Jei jos bus man ant ausų, negirdėsiu, ką tu sakai.

– Tačiau…

– Viskas, Nikai. Juk matai, koks įtarus buvo gnomas. Aš susidorosiu. Tiesiog nuo šiol kaip visi laikysiuosi taisyklių ir žaisiu viena.

Nikas pasidavė.

– Jei dabar rinksi uogas, būk atsargi, – pasakė jis. Šis paskutinis netiesioginis patarimas nepakenks. – O jei užstrigsi ir nežinosi, ką daryti, – aš mielai padėsiu. Tikrai.

– Malonu girdėti, – atsakė Emilė šypsodamasi. – Ačiū, Nikai.

Namie jis įsijungė Vikipediją. Pasirodo, Hemera buvo Erebo duktė, visiška jo priešingybė – dienos, ryto, šviesos deivė.

Kai kas sako, kad reikia gimti laimėtoju. Kuo ilgiau apie tai mąstau, tuo labiau esu linkęs pritarti. Jau seniai susitaikiau su tuo, kad nepriklausau tiems išrinktiesiems, bet jaučiu, kad dar vieno pralaimėjimo nebeištverčiau. Jei galų gale triumfuosiu, manęs jau nebebus. Tatai visapusiškai apgalvota. Mano dalyvavimo finale nereikia, tada veikėjai bus jau kiti. Jie visomis savo jėgomis sieks mano tikslo.

Netrukus tam ateis laikas. Tada aš būsiu savo padaręs ir galėsiu pasišalinti. Pabaigoje vieni laimės, kiti pralaimės. Kas laimės, nesvarbu. Svarbu, kas pralaimės, ir aš meldžiuosi, kad pralaimėtų tie, kuriems reikia pralaimėti.