19.

Bumpt! Kamuolys atsitrenkė į lentą per trisdešimt centimetrų nuo krepšio. Betanis ėmė keiktis, Nikas spyrė į sieną. Mėšlas, viskas mėšlas. Jis nebeturėjo jokio noro beprasmiškai strikinėti šioje dvokiančioje sporto salėje, jis norėjo namo – reikėjo pasistengti, kad Sarijaus reikalai pagaliau vėl imtų gerėti.

Pastarosios keturios dienos buvo kupinos nusivylimų. Teko kovoti su devyngalviu slibinu, su nuodingomis milžiniškomis dilgėlėmis, o vakar su neįtikimai gyvais skeletais tamsių tamsiausiame kapų rūsyje. Visas kovas Sarijus gan neblogai atlaikė, bet pernelyg nepasižymėjo. Tebebuvo aštuntalygis. Kad ir kaip stengėsi, tegavo truputį aukso, gydomųjų gėrimų ir naujas pirštines. Ir nė vienos žygūno užduoties. Jokios progos pasižymėti.

Nikas pasivijo Džeromą, atėmė iš jo kamuolį ir nusivedė per aikštelę. Prisitaikė. Metė. Bumpt! Ir vėl pro šalį.

– Ar man kilstelėti tave prie krepšio, Danmorai, o gal tau reikia tramplino? – užbaubė Betanis.

Ne. Jam reikia naujo kardo ir didesnių gebėjimų. Kovos arenoje vis artėja, kiti vis stiprėja, o Sarijus trypčioja vietoje. Kad žygūnas bent suteiktų galimybę, duotų užduotį, ir Sarijus galėtų parodyti, ko vertas.

Džeromas sugriebė kamuolį ir ilgais žingsniais pralėkė pro Niką. Šis beveik nevalingai pasvarstė, kas jis galėtų būti žaidime. Lelantas? Nureksas? Dricelis? Stipresnis už Sarijų? Silpnesnis?

– Užmigai, Danmorai? – suriko Betanis. – Gal nori dvidešimties pritūpimų, kad atsibustum?

Nikas apsidžiaugė, kai treniruotė baigėsi. Namo. Ten, tiesa, laukia anglų kalbos rašinys, bet tai smulkmena. Kam tada internetas? Atbarškins du puslapius, ir baigta. Tada viską pakreips kita linkme, pagaliau baigs tą nesėkmių ruožą. Šiąnakt, nujaučia, tai turi pavykti.

Tamsa slegia žemę, lyg turėtų masę ir svorį. Kariai bėga. Skuba. Jiems reikia užimti tiltą, toks gnomo įsakymas. Kelias, kuriuo bėgama, tamsiai mėlynas, spalva panaši į gilų vandenį.

Sarijus bando paspartinti žingsnį ir aplenkia tris savo bendražygius: Dricelį, Nureksą ir Arvenos Vaiką. Greta jo bėga lordas Nikas, juodviem įkandin Sapujapas, Gegnaras ir Lelantas. Pačiame gale keli naujokai – Sarijus nebando įsiminti jų vardų. Jie yra pirmo ir antro lygmens, tad arenoje nebus pavojingi.

Dabar pajunta, kad tikslas jau netoli. Sarijus įsitempęs, bet ta įtampa maloni, kupina smalsos ir kraujo troškimo. Kas bus tie priešai, iš kurių reikės atimti tiltą, – orkai, skorpionai, vorai? Jam vis tiek. Šįkart kausis taip puikiai, kad žygūnui teks jį apdovanoti. Iki kovų arenoje likusios trys dienos. Tada Sarijus turi tapti mažiausiai dešimtalygiu.

Bėgti jam jau seniai nesunku. Probėgšmais prisimena, kaip turėdavo po kiekvienos kalvos stabtelėti ir pailsėti. Dabar gali visu greičiu lėkti į kalną ir žemyn nejausdamas nė mažiausio nuovargio. Puiku turėti jėgų. Puiku būti aukštesnio lygmens.

Priešais jį plyti nedidelė tolygi pakiluma. Pernelyg tolygi, kad būtų natūralios kilmės. Sarijus atidžiau apsidairo ir pamato, kad kelias atsiskyręs nuo žemės ir išlinkęs kaip mėlyna vandens spalvos vaivorykštė tamsoje. Taigi tiltas.

Priekyje metalas daužosi į metalą. Ten jau kovojama. Sarijus išsitraukia kardą ir pamato, kad taip pat padaro ir lordas Nikas. Kad bent matytų priešą, bet gali įžiūrėti vien kelis milžiniškus siluetus. Bam! Panašu į varpo dūžį. Kažkas nukrinta nuo tilto. Daiktas? Karys?

Kovos garsai sustiprėja, ir dangaus fone išryškėja blizgančios figūros: milžiniški sidabro spalvos šarvais apsitaisę riteriai, ginantys tiltą.

Sarijaus entuziazmas išgaruoja. Kaip juos nugalėti? Jis sumažina greitį ir pamato, kad Dricelis išvengia aukšto kaip medis riterio kardo smūgio, ima trypčioti priešais jį, bet pats negali pataikyti. Nureksui sekasi ne ką geriau.

Čia reikia kokios nors išmonės, pamano Sarijus. Būtina ieškoti silpnos vietos, ko nors tokio. Kai prieisiu arčiau, pamatysiu.

Lordas Nikas prabėga pro jį, puola pirmą pasitaikiusį šarvuotą milžiną, smogia jam kardu per kelius. Riteris net nevirpteli, ir lordui Nikui tenka iš visų jėgų gintis, kad nebūtų perkirstas perpus.

Galėčiau pamėginti prasiveržti pro juos. Įsakyta užimti tiltą, o ne nugalėti riterius.

Iš arti priešininkai atrodo aukšti kaip bokštai. Jų judesiai byloja apie didžiulę jėgą, bet nėra labai greiti. Sarijus prabėga pro pirmąjį, pro antrąjį. Trečiasis bando jį sulaikyti, iš viršaus smogia kardu. Sarijus išsisuka, atsiduria prie pat tilto krašto, atsargiai. Bam! Riteris žengia prie jo, duria, ir milžiniškas kardas kliudo Sarijų – truputį, vos vos. Nesužeidžia, tik išmuša iš pusiausvyros. Sarijus supranta neišsilaikysiąs. Nėra į ką įsitverti, nei turėklų, nei sienelės.

Jis krinta. Sudie riteriams, sudie mėlynajam išgaubtam tiltui. Sudie svajonėms šiąnakt tapti devyntalygiu. Jis net nenutuokia, kas apačioje. Būtų gerai, kad vanduo arba bent jau minkšta žolė. Sarijus įsivaizduoja smailius akmenis ir dyglius. Oras aplink jį švilpia. Jis vis dar nepasiekęs žemės.

Mirė per kvailumą.

Taip neturi būti, tik ne dabar. Ne taip. Ne dėl vienintelio klaidingo žingsnio.

Sarijui nukritus, sužeidimo garsas toks stiprus, kad jis sudejuoja. Akimirką tenori, kad viskas baigtųsi, tuojau pat. Bet spiegimas yra gyvybės ženklas, jis reiškia, kad dar ne viskas baigta. Jam reikia tik palaukti. Ištverti.

Taigi Sarijus laukia stengdamasis kuo mažiau judėti. Netrukus pradeda skaudėti galvą, garsas virsta tikra kančia, jis nustelbia viską, net kovos triukšmą ant tilto. Kodėl kova trunka taip ilgai? Ar ant tilto dar išvis kovojama? Tikriausiai. Vis dėlto daugiau niekas nenukrito, tik jis.

– Nekaip pasirodei, Sarijau.

Pagaliau. Jis dar niekada taip nesidžiaugė, išvydęs geltonas akis.

– Spėju, tau reikia mano pagalbos.

– Taip. Prašau.

– Žinok, man jau nusibodo nuolatos tave gelbėti.

Sarijus tyli. Ką gi jam sakyti? Bet žygūnas, rodos, laukia jo atsakymo, ir Sarijus tikrai nenori, kad jis imtų dar labiau nuobodžiauti.

– Atsiprašau. Man pritrūko vikrumo.

– Kurgi ne. Atleistina, kai kokiam nors antralygiui pritrūksta vikrumo, bet aštuntalygiui tai gėda.

Jis tuojau atims iš manęs vieną lygmenį, liūdnai pamano Sarijus. O gal ir daugiau.

– Iki šiol tu visada galėjai manimi pasikliauti, tiesa?

– Taip.

– O ar galiu aš tavimi pasikliauti, Sarijau? Net jei tau bus sunku.

– Žinoma.

– Gerai. Tada darsyk tau padėsiu. O tu privalai įvykdyti vieną mano užduotį ir šįsyk neapsijuokti.

Sužeidimo garsas nutyla, Sarijus lėtai stojasi. Jis vos nežuvo. Kitąkart suims save į nagą, tai niekada nepasikartos. Po dviejų dienų kovos arenoje, ten turi būti žvalus.

– Aš atliksiu tą užduotį, kad ir sunkią. Susidorosiu.

Žygūnas susimąstęs linkteli.

– Džiugu tai girdėti. Pirma leisk kai ko paklausti. Ar ponas Votsonas yra tavo anglų kalbos mokytojas?

– Taip.

– Sako, jis dažnai nešiojasi termosą. Ar tai tiesa?

Sarijus truputį pagalvoja.

– Taip. Man atrodo, kad jame būna arbata.

– Gerai. Rytoj penkios minutės prieš trečią pamoką nueisi į pirmo aukšto tualetą. Į tą, kur virš kriauklės įskilęs veidrodis. Šiukšlinėje rasi buteliuką. Jo turinį turi supilti į pono Votsono termosą. Kas tame buteliuke, tau neturi rūpėti. Tik reikės mikliai apsisukti – to niekas neturi pastebėti.

Sarijus klausėsi žygūno aiškinimų vis labiau nerimaudamas. Vienu metu jam kilo mintis pabėgti iš čia ir apsimesti, kad nieko negirdėjo. Vis dėlto galima likti vietoje ir palaukti, kol žygūnas atsiims savo žodžius, pasakys nevykusiai pajuokavęs. Bet šis tik sukryžiuoja rankas ant kaulėtos krūtinės.

– Na? Ar viską supratai?

Sarijus pergali save.

– Taip.

– Ar padarysi tai? Užduotis sunki, tad gali tikėtis didelės dovanos. Gausi naują magišką galią ir tris lygmenis. Tada būsi vienuoliktalygis, Sarijau. Toks jau turėsi galimybių patekti į Vidinį Ratą, o aš galėčiau tau nurodyti silpniausią jo narį.

Sarijus giliai atsikvepia. Juk tai tik žaidimas, tiesa? Galbūt žygūnas tik bando jo drąsą, gal tame buteliuke bus pienas. Arba vynuogių cukrus.

– Padarysiu.

– Puiku. Rytoj lauksiu tavo ataskaitos.

Tamsa. Šįsyk ji užeina greit ir palieka Sarijų kaip niekad sutrikusį.

Kurti. Išlaikyti. Griauti.

Visoms šioms užduotims induistai turi atskirą dievybę. Aš su jomis tvarkausi vienas.

Aš sukūriau tai, ko dar niekas nebuvo sukūręs, bet pasaulis to nepaliudys, niekada.

Tada bandžiau išlaikyti, kas sukurta – visomis jėgomis, visa savo valia. Kęsdamas skausmus, kartais ašarodamas, šiaip ar taip, daug ką aukodamas.

Dabar aš griausiu. Kas mane dėl to apkaltins? Jei yra teisingumas, man turi bent tai pavykti.

Mielai būčiau likęs kūrėjas ir džiaugęsis savo kūriniu, puoselėjęs jį, dalijęsis juo su kitais. Bet ir griauti gali būti savaip įdomu. Ypatingą žavesį tam suteikia galutinumas.