16.

– Nikai! Nikai! Viešpatie, kas tau? Pabusk!

Buvo sunku vien pakelti vokus, bet nepalyginti sunkiau atsisėsti. Kažkas bildėdamas nukrito nuo stalviršio, tai buvo klaviatūra, prilipusi Nikui prie skruosto. Jis staigiai dirstelėjo į ekraną. Viskas juoda, dėkui Dievui.

– Tu čia miegojai? Sėdėdamas?

– Ė… gali būti. Tikriausiai.

Burna buvo išdžiūvusi, smilkiniuose tvinksėjo.

– Klausyk, tikiuosi, nepasidarysi priklausomas nuo kompiuterio? Ką, po galais, taip ilgai veikei?

Kapojau kojas milžiniškiems vorams.

– Naršiau. Buvo įdomu, pamiršau, kiek laiko. Atsiprašau, mama. Daugiau taip nebus.

Mama nusibraukė nuo kaktos plaukų sruogą.

– Ar išvis gali eiti į mokyklą? Turėtum būti mirtinai pavargęs. Kodėl taip elgiesi, ką? Maniau, tavimi galima pasitikėti. Tau reikia išsimiegoti, Nikai, juk žinai, kaip sunku mokykloje…

– Viskas gerai, man nieko nėra, – nutraukė ją Nikas. – Tuoj išsimaudysiu po šaltu dušu ir pasijusiu žvalus.

Netiesioginiu, bet labai viliojančiu pasiūlymu neiti į mokyklą, papildžiusiu mamos žodžių srautą, šiandien jis, deja, negalėjo pasinaudoti. Naktį Sarijų taip nustekeno vorai, kad galop vėl prireikė žygūno pagalbos, teko prižadėti, kad įvykdys dar vieną užduotį. Taigi žaisti, užuot ėjęs į mokyklą, Nikas negalėjo. Be to, jam buvo smalsu. Norėjosi pamatyti Eriką ir Emilę. Sužinoti, kas nutiko, jei išvis nutiko.

Vonios kambario veidrodyje apžiūrėjo gilius įspaudus, veide paliktus klaviatūros. Kada jis užmigo? Dar prisiminė užduotį, prisiminė, kaip degančiomis akimis ieškojo lapelio, kad užsirašytų žygūno diktuojamus duomenis. Paskui, matyt, užsnūdo.

Paleido karštą vandenį, paskui šaltą ir vėl karštą, kol ėmė suktis galva. Iš virtuvės sklindantis kavos aromatas maišėsi su dušo želė kvapu, nuo tokio derinio Nikui darėsi bloga. Turbūt likti namie būtų geriausia išeitis. Vis dėlto laisvos dienos brangiai kainuoja. Jis sulankstė lapelį, kuriame buvo užrašyta užduotis, ir įsikišo į piniginę. Tada į mokyklinį krepšį įsidėjo fotoaparatą. Užduoties prasmės nesuprato kaip ir praėjusią naktį. Na ir kas. Svarbu, kad paskui bus aštuonetas.

Eidamas į mokyklą visąlaik galvojo apie savo norą, jis atrodė visiška nesąmonė. Po kelių dienų žygūnas pamos jam ir lieps pageidauti ko nors kito. Nikas turi būti tam pasiruošęs, jis sumanys ką nors gera. Prasminga. Kaip tik taip. Tada nereikės vaikščioti nešvaria sąžine.

Su tokiomis mintimis jis įsuko į mokyklos gatvę, joje buvo neįprastai ramu. Tarsi kas nors būtų paėmęs nuotolinio valdymo pultelį ir prislopinęs garsą. Prieš pastatą, tiesa, kaip paprastai stoviniavo vienas kitas mokinys ir keli jų būreliai, bet garso lygis buvo minimalus. Kas kalbėjosi, darė tai tyliai. Nikas pastebėjo dvi jaunesnes mergaites, stovinčias prie mokyklos vartų ir tarsi ko laukte laukiančias, ieškančias akių kontakto su kiekvienu ateinančiu. Jų kūno kalba buvo aiški: mes to dar nedarėme.

Po kaštonu paraudusiais lapais stovėjo Emilė. Eriko šalia nebuvo. Tai privertė Niko širdį smarkiai daužytis. Nebūk juokingas. Tai neturi nieko bendra su tavo noru. Nieko.

Vis dėlto Emilė buvo ne viena, kalbėjosi su Eidrianu. Mažius Makvėjus stovėjo apsivijęs rankomis liemenį ir kalbėdamas nežiūrėjo į Emilę. Ji klausėsi, linkčiojo, paskui staiga persibraukė veidą ir nusigręžė.

Buvo sunku atsispirti norui prieiti prie jų, bet Nikas suprato, kad vos tik jam prisiartinus juodu nutrauks pokalbį.

Tuo tarpu vienai mergaitei prie mokyklos vartų pasisekė: vyrukas, Niko žiniomis, mokyklos orkestre grojantis saksofonu, pamojo jai, kažką pašnabždėjo į ausį, ji linktelėjo, jis dar pašnabždėjo ir po kurio laiko išsitraukė iš kišenės plokščią daiktą…

– Nikai!

Jam už nugaros buvo pritykinęs tylusis Gregas. Nikas atsigręžė, jo širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Ko jis taip išsigando?

– Padėk man, Nikai, būk geras.

Grego apatinė lūpa truputį virpėjo, lygiai kaip rankos, laikančios naują tuščio kompakto dėžutę.

– Vakar vakare iškritau. Tik per klaidą, patikėk, aš būtinai turiu pasikalbėti su žygūnu ir prašau tavęs nukopijuoti man žaidimą.

Nikas nejučia žingtelėjo atgal, toliau nuo Grego brukamo kompakto, bet tas vėl prie jo prisiartino.

– Aš buvau taip toli pažengęs, jau turėjau…

– Nieko nenoriu girdėti! – sušuko Nikas.

Keli mokiniai, stovintys už kelių žingsnių, atgręžė galvas. Daugiau netaręs nė žodžio Nikas patraukė prie durų, bet vos jam atsidūrus vestibiulyje, Gregas nutvėrė už rankovės.

– Sakau tau, tai buvo klaida! Viską padariau, ko jis norėjo, tik truputį pavėlavau, ir tada jis mane paprasčiausiai… – Gregas prikando lūpą. – Išties klaida. Nukopijuok man žaidimą, būk geras. Labai prašau!

Mirė per vėlavimą, pamanė Nikas ir tai jį prislėgė.

– Negaliu, pats turėtum žinoti, – atsakė jis.

Ar jiems už nugaros nestovi Kolinas? Ar nežiūri į jį?

– Taisyklės aiškios: žaisti galima tik vieną kartą. Man labai gaila.

– Taip. Taip! Betgi suprask, įvyko klaida! Todėl čia visai kas kita. Klausyk, aš tau kitąsyk padėsiu, gerai? Padėsiu mokytis chemiją. Arba sumokėsiu už kopiją, ką? Dvidešimt svarų, gerai?

Nikas nuėjo sau; už jų nerūpestingai atsirėmęs į sieną išties stovėjo Kolinas ir stebėjo, kas vyksta.

– Šūdžius! – Nikui pavymui suriko Gregas, staiga pamiršęs savo tylų būdą. – Sušiktas šūdžius.

Kolinas išsišiepė, Nikui einant pro šalį.

– Ko iš tavęs norėjo Gregas?

– Ne tavo reikalas.

– Rodos, jį nuvylei.

– Tu labai pastabus.

Man vis dėlto reikėjo likti namie, pamanė Nikas, stovėdamas priešais savo spintelę ir staiga pamiršęs, ko jam reikia pirmai pamokai. Biologijos knygų? Ar anglų kalbos? Ir kokia gi šiandien diena?

Jis nusižiovavo ir pasisveikino su Aiša – ši pastirai žvelgė pro šalį ir jam neatsakė. Atrodo, šiąnakt dar kai kas prastai išsimiegojo. Aiša kelissyk bergždžiai bandė įtaikyti raktą į spintelės spyną. Kai pagaliau atidarė dureles ir įkišo ranką į vidų, knygų krūva iškrito ir pasklido ant koridoriaus grindų. Kažkas pašaipiai sukikeno.

Aiša nuleido rankas ir nė nebandė rinkti savo turto.

– Ei, – tarė Nikas. – Gal tau padėti?

Ji piktai papurtė galvą ir lėtai pasilenkė prie pirmos knygos, bet nepakilo, liko tupėti prispaudusi ją prie krūtinės. Jos pečiai drebėjo.

– Tau bloga? – tyliai paklausė Nikas, bet nesulaukė atsakymo. Jis apsidairė ieškodamas pagalbos. Kurgi kiti? Pavyzdžiui, Džemis. Arba Brinė, juk ta visada sukiojasi netoliese.

Nežinodamas, ką daugiau daryti, Nikas surinko knygas ir sukrovė atgal į spintelę.

Žiovaudamas priėjo Rašidas, net nežvilgtelėjo į Aišą ir nupėdino pasikišęs po pažastimi biologijos knygas.

Taigi vis dėlto biologija. Nikas paskutinįsyk paieškojo Aišos žvilgsnio, bet ji buvo užsimerkusi. Prislėgtas, bet palengvėjusia širdimi jis pasičiupo savo daiktus ir nukūrė paskui Rašidą.

Buvo sunku neužmigti, labai sunku. Nikas parėmė smakrą kaire ranka ir spoksojo į lentą, kol akys ėmė ašaroti. Tik nežiūrėti į dešinę, kur sėdi Gregas ir varsto jį žvilgsniais. Arba į kairę, kur viename suole įsitaisę Emilė ir Džemis intensyviai šnabždasi. Antai ir Aiša, ji, rodos, vėl suėmusi save į nagą. Na va.

Jei užsimerks, akys taip labai neperšės. Tik trumpai. Kaip gera. Labai gera. Išties…

Jis gavo smarkų niuksą į pašonę ir vos nenuvirto nuo kėdės.

– Nekirmyk, idiote, – sušnypštė Kolinas. – Mes turime nekristi į akis. Nejau pamiršai?

– Ką? Ne…

– Tiek to. Susiimk.

– Daugiau manęs nedaužyk, supratai?

Kolinas pašaipiai kilstelėjo antakius.

– Taip, madam!

Nikas šiaip taip iškentė tą ir dar vieną pamoką. Per pertrauką atsistojo į eilę prie kavos automato. Kažkas plekštelėjo per nugarą. Tai padarė Brinė; vos tik jam atsigręžus, ji pakštelėjo į skruostą.

– Vakar po pietų buvo taip gera, – sušnabždėjo ji.

– Aha. Miela. – Nikas demonstratyviai nusižiovavo, kad nuovargiu pridengtų menką entuziazmą. Vis dėlto Brinės šypsena kiek priblėso.

– Ar ir tau skubiai reikia kavos? – paklausė Nikas, ieškodamas nekaltos temos, bet Brinė nespėjo atsakyti. Veriantis riksmas privertė nutraukti bet kokias šnekas.

Apsupta gausėjančios mokinių kirbinės vidury vestibiulio stovėjo Aiša ir laikėsi įkibusi į Emilę. Priešais jas apstulbusiu veidu stovėjo Erikas Vu.

– Neliesk manęs! Gana! – klykė Aiša.

Nikas paliko eilę prie kavos automato ir ėmė brautis pro vis tirštėjančią žiūrovų minią lyg gydytojas, skubantis į nelaimės vietą. Jam burna išdžiūvo.

Aiša įsikniaubė veidu Emilei į petį ir ėmė kūkčioti.

– Vis dėlto manau, kad tu klysti, – tyliai ištarė Emilė. Ji glostė Aišai galvą ir netyčia nubraukė skarą. – Tai, be abejo, buvo kas nors kitas.

– Ne. Esu tikra. Ten buvo jis. Po literatūros klubo sueigos pasisiūlė palydėti mane iki metro ir sakė, kad daug maloniau eiti per parkelį… – Ji ėmė dar garsiau kūkčioti.

Emilė bandė drebančiais pirštais grąžinti skarą į vietą, bet netrukus liovėsi.

– Jis per…plėšė ma…an bliu…zelę ir vi…sur gra…ba…lio…jo… – Aiša kalbėjo skiemenimis. Ji atsiraitojo rankovę ir parodė mėlynai raudoną dėmę ant alkūnės. – Va! – iškošė pro dantis.

Nikas skaudžiai prikando lūpą. Tai neturi nieko bendra su manimi. Tikrai. Tik ne taip greitai.

– Viskas netiesa, – sušuko Erikas. Jis atrodė išblyškęs ir vis purtė galvą. – Netiesa, ir tiek.

– Aš mačiau, kaip judu kartu išėjote, – pasakė Rašidas.

– Ir aš, – pritarė Aleksas.

Emilė primerkusi akis nužvelgė mezgėjėlę.

– Įdomu, kaip, juk judu nė vienas nepriklausote literatūros klubui.

– Na ir kas? Juk yra ir kitų dalykų, dėl kurių galima ilgiau užtrukti mokykloje, – atkirto Aleksas.

Emilės žvilgsnis klaidžiojo nuo Alekso iki Eriko ir kūkčiojančios Aišos.

– Ji meluoja, – pasakė Erikas, šįkart garsiau.

Aiša staigiai atsigręžė.

– Vyrai paskui visada taip sako, tiesa?

– Ką visada sako vyrai? – Pro mokinius brovėsi ponas Votsonas, eidamas pro šalį jis padavė Aleksui savo termosą su kava ir prakąstą sumuštinį. – Aiša, kas atsitiko? – Jis uždėjo ranką jai ant peties, bet Aiša ją nusipurtė ir dar labiau prigludo prie Emilės.

– Prašau manęs neliesti.

– Kaip nori, atleisk. Gal kiti galėtumėt eiti į klases? Tuoj prasidės pamoka.

Niekas nepajudėjo iš vietos, tik Erikas žengė žingsnį į priekį.

– Aiša sako, kad vakar parke aš ją… grabinėjau. Jai ant alkūnės mėlyna dėmė, kurią, atseit, palikau aš. Bet viskas netiesa.

Aiša užbliovė garsiau.

– Jis bandė mane išprie…vartauti. Perplėšė man sijoną ir parvertė ant žemės…

– Negaliu įsivaizduoti, kad tai tiesa, – sušnabždėjo Emilė. Tada atsargiai, bet ryžtingai atlenkė raudančios ir įsikibusios jai į marškinius Aišos pirštus ir žingtelėjo atgal. Ši netekusi atramos atsitūpė ant žemės ir užsidengė veidą rankomis.

Aš šito nenorėjau. Nikas sugniaužė šaltas kaip ledas rankas į kumščius. Tik ne šito. Su tuo neturiu nieko bendra, tikrai.

O kas, jeigu tai tiesa? Juk gali būti, kad Erikas tikrai lindo prie Aišos, ir žygūnas apie tai vakar vakare jau žinojo. Tada būtų aišku, kodėl taip lengvai galėjo pažadėti tokį didelį dalyką.

Pirmiau amo netekęs ponas Votsonas pamažu susitvardė.

– Tai labai rimtas kaltinimas, Aiša.

– Jame nėra nė žodžio tiesos! Prisiekiu! – Eriko balse pirmąkart pasigirdo kažkas panašaus į neviltį. – Tai visiška nesąmonė!

– Šiaip ar taip, mes čia prie visų nesiaiškinsime, – pasakė ponas Votsonas. – Aiša, Erikai, eime su manim.

Abu nusekė paskui jį, stengdamiesi laikytis kuo didesniu atstu vienas nuo kito.

Vos jiems nuėjus, koridoriuje kilo karšta diskusija.

– Manau, kad ji meluoja.

– Kam jai meluoti?

– To Eriko nesuprasi, manęs jo poelgis nenustebino.

– Jis norėjo palįsti tai kvaišai turkei po sijonu.

– Nesąmonė, ji paisto niekus.

– Bent skandalas!

– Kažin, ar Votsonas pakvies policininkus? Jų jau kelios dienos pas mus nebuvo.

Nikas tuo metu nenuleido akių nuo Emilės. Ji stovėjo ir susimąsčiusi lygino šlapią nuo ašarų dėmę ant savo peties.

Dabar man reikėtų prie jos prieiti, pamanė Nikas, pakalbėti, paguosti.

Kol kaupė tam žingsniui drąsą, pamatė, kad prie Emilės jau prisiartino Džemis ir užkalbino. Jie persimetė keliais sakiniais, paskui kartu užlipo laiptais į viršų.

Kita pamoka buvo matematika, to Nikui tik ir trūko. Bet jis veikiai susivokė ir nebesijautė toks pavargęs. Aišos spektaklis jį prablaivė labiau negu dvigubos ekspreso kavos puodelis.

Per pietų pertrauką prie valgyklos jo laukė Džemis.

– Kaip sekasi?

Aha, pirmoji normali Džemio frazė, jam pasakyta per kelias pastarąsias dienas. Čia spąstai, galima iš bet ko lažintis.

– Visai neblogai. O tau?

– Aš nerimauju, – atsakė Džemis ir nutaisė atitinkamą veidą – smarkiai suraukė kaktą. – Ta istorija su Eriku… Kas, manai, privertė Aišą taip jį apkalbėti? Erikas baisiai priblokštas, ponas Votsonas išsiuntė jį namo.

Nikas prisivertė nenueiti sau.

– Kas ją privertė? Nagi pamąstykim… Galbūt tai, kad jis palindo jai po sijonu?

– Tu pats tuo netiki.

– O tu manai, kad Aiša jį tiesiog juodina? Ar matei, kaip bliovė? O ta mėlynė?

– Ak, – atsakė Džemis, – manau, kad kažkam rūpi atskirti Eriką. Jis ne jūsų žaidimo aistruolis, prisimeni?

– Kokia nesąmonė! – Nikas prasibrovė pro Džemį į valgyklą. – Nuo tada, kai gavai tą laiškelį su paminklu, tau visur vaidenasi pavojai.

Jis paėmė padėklą iš krūvos ir staiga pajuto ant peties kažkieno ranką. Džemis buvo atsekęs paskui jį ir atrodė lyg besiruošiąs žliumbti.

– Ar žinai, kas dar įvyko? Kažkas mokyklos kieme paslėpė pistoletą ir šovinių. Už šiukšliadėžių. Direktorius sako, kad čia ne mokinių darbas, bet nori išvengti spaudos dėmesio.

Nikas paprašė paduoti porciją žuvies su keptomis bulvytėmis. Visi valgiai atrodė prastai ir nekėlė apetito.

– Bet Džemis, aišku, viską geriau žino, tiesa? – vamptelėjo jis. – Džemis žino, kad čia kalčiausi blogiukai, žaidžiantys kompiuteriu. – Jis prikando lūpą ir trenkė ant padėklo kolos butelį. – Gana tų šnekų.

– Džemiui atrodo keisti keli dalykai, – pabrėžtinai ramiai atsakė tasai. – Aš kalbėjau su ponu Votsonu, jis pasakė, kad profesionalas būtų padaręs gudriau. Būtų geriau paslėpęs pistoletą, o ne paprasčiausiai įdėjęs į seną cigarų dėžutę ir užkišęs už šiukšliadėžės.

– Aha. Galbūt ponas Votsonas iš tiesų yra daktaras Votsonas? O tu – Šerlokas Holmsas? Atstok nuo manęs, Džemi. Neturiu nieko bendra nei su pistoletais, nei su išprievartavimais.

– Be to, kažkas ant tos dėžės užrašė lyg ir kodą ar žinią, – toliau kalbėjo Džemis, tarsi nieko negirdėjęs. – Kaip būna tokiuose žaidimuose. Kelis skaičius ir kažkokį keistą žodį „galaksis“ ar panašiai.

Bum!

Nikas išsigando to garso bent jau ne mažiau negu kiti, buvę valgykloje. Jis nepastebėjo, kaip išmetė padėklą.

Galarisė.

Viskas sutampa. Cigarų dėžutė, žodis, skaičiai, atitinkantys jo gimimo datą. Vaje!

Dėžutė atrodė sunki, o daiktas joje gan mažas… Ar galėjo būti pistoletas? Taip. Be abejo.

– Ką čia išdarinėji? – paleido gerklę už prekystalio stovinti virėja. – Dabar pats išvalyk! Viešpatie!

– Gerai, – sušnabždėjo Nikas, imdamas šluotą ir semtuvą. Pakaušiu jautė prilipusį lyg košė Džemio žvilgsnį, bet ryžosi neatsigręžti.

Pistoletas? Kam jo reikia? Kodėl žygūnas liepė paslėpti pistoletą po Dolis Bruko viaduku?

– Tu kažką apie tai žinai, – tarė Džemis jam už nugaros.

– Ne. Nieko.

Ar kas nors tai nufotografavo? Kaip jį su Brine kavinėje? Jis atsiklaupė ant grindų ir ėmė šluoti į semtuvą savo bulvytes, vis šlavė ir šlavė, nors nebebuvo ko šluoti, ir negalėjo atsistoti. Priešais akis šokinėjo juodi taškai.

– Aš juk mačiau, Nikai. Tu mirtinai persigandai. Tu kažką žinai.

– Užsičiaupk, – sumurmėjo jis ir sunkiai pakilo. Juodieji taškai susiliejo į liulančią sieną. Jis padavė virėjai semtuvą ir sunkiai atsirėmė į prekystalį.

– Eime pas poną Votsoną. Padėk įminti šią mįslę, pasijusi geriau. Juk tai, kas čia dedasi, yra…

– Užčiaupk marmūzę! – suriko Nikas. Emilė, Erikas, pistoletas, Aiša, Galarisė… to jau per daug. Jis nieko nebesuprato. Valgyklos kvapai jį pykino, tuoj ims visų akyse vemti ant grindų. Jeigu yra tokia nuotrauka, jei ji atsidurs mokykloje, jis iš čia išlėks. Tai taip tikra kaip dukart du.

Nikas puolė iš valgyklos, stumdydamas į šalis kitus ir stumdomas kitų, rado atidarytą langą ir iškišo galvą. Grynas oras, ačiū Dievui.

Jam reikėjo pagalvoti. Galbūt pasikalbėti su žygūnu. Tasai, aišku, bus dėkingas, jei Nikas jį informuos. Galbūt net paaiškins apie pistoletą. Tiktai pirma turi įvykdyti gautąją užduotį. Nesuvokiamą, beprasmę užduotį.