25.

Priešais trisdešimt antru numeriu pažymėtą namą stovėjo itin keistos išvaizdos tipas su ugniaspalve barzda ir ilgais tokios pat spalvos plaukais. Barzda ir plaukai buvo supinti į kasas. Jis, matyt, laukė Niko, nes vos pamatęs kaipmat priėjo.

– Tu esi Nikas, taip? Ponia tave teisingai apibūdino. Aš esu Spidis. Eime.

Siaurais laiptais jis užvedė Niką į antrą namo aukštą. Tenai atidarė žalias medines duris.

– Prašom į vidų. Ką tu geri kolą, alų ar imbierinį limonadą? Viktoras sako, kad smegenims gerai arbata. Ji jam padeda.

Nikas, iki šiol tik pasisveikinęs ir daugiau neištaręs nė žodžio, paprašė stiklinės vandens. Kodėl Emilė jį čionai pasikvietė? Ar ji irgi čia?

Jis nusekė paskui Spidį per stulbinamai prigrūstą virtuvę į didelę patalpą, pripildytą daugiabalsio dūzgesio. Nikas suskaičiavo dvylika kompiuterių, be Emilės nešiojamojo. Ji sėdėjo nišoje prie lango su ausinėmis ant galvos ir didžiai susikaupusi žiūrėjo į ekraną.

– Geriau netrukdyti, – pasakė Spidis. – Ten kaip tik dedasi beprotiški dalykai. Eikš, aš tave nuvesiu pas Viktorą.

Jis pravedė Niką pro milžinišką visokiausių įrenginių sangrūdą, už kurios visiškai pasislėpęs sėdėjo apkūnokas vien juodai apsitaisęs vyras. Nikas tik užmetė į jį akį ir tuoj pat įsispitrijo į mažiausiai dvidešimt dviejų colių ekraną, kuriame violetiškai mirguliuojantis driežažmogis kaip tik patiesė kirmino pavidalo baisūną. Jis neapsakomai mikliai švytavo kardu ir žaibiškai judėjo. Putlūs žaidėjo pirštai lakstė klaviatūra ir tiksliai kaip skalpelį valdė pelę. Milžiniškas kirminas buvo pasmerktas, nors ir turėjo smailius kaip adatos dantis. Čekšt, ir buvo padalytas perpus. Priekinė dalis, toji dantingoji, kovėsi toliau, kol driežažmogis nukirto jai galvą.

Spidis nutraukė tam vyrui ausines nuo galvos.

– Nikas atėjo!

– O, kaip tik laiku! Ar pakeisi mane?

– Žinoma. Beje, Nikas geria tik vandenį.

– Apie tai negali būti nė kalbos. – Vyras pakilo ir išsitiesė. Nikui jis siekė daugiausia iki smakro. – Turi bent jau paragauti mano arbatos. Aš esu Viktoras.

– Malonu.

– Dabar mes eisime į gretimą kambarį ir ramiai pasišnekėsime.

Jis užmovė jau besidairančiam kitų priešų Spidžiui savo ausines ir parodė į grafičiais išmargintas duris. Jau uždėjęs ranką ant durų bumbulo Nikas kai ką prisiminė.

– Išmėsinėk jį, – šūktelėjo jis Spidžiui. – Sukapok į kuo smulkesnes dalis, galbūt ką nors rasi.

Spidis parodė iškeltą nykštį ir pradėjo doroti nukautą priešą.

– Neskubėk, – pasakė Viktoras, – jie gali pastebėti skirtumą, turi laikytis mano tempo.

Spidžiui iš krūtinės ištrūko gilus atodūsis. Driežažmogis dabar kapojo lėčiau, bet vis dar greitai ir mitriai kaip japonas sušių virėjas.

– Eik pirmas, – pasakė Viktoras. – Atnešiu mudviem arbatos.

Už grafičiais išmargintų durų Nikas rado tris milžiniškas sofas ir tiek pat staliukų. Nė viena dalis nederėjo prie kitos. Nikas nebūtų kreipęs dėmesio, bet vien nuo spalvų jam ėmė suktis galva. Atsisėdo ant pačios bjauriausios sofos – žalsvos ir alyvinės spalvų su geltonais rožių žiedais ir mėlynais burlaiviais, – kad bent jos nereikėtų matyti. Po kelių sekundžių pro duris įėjo Viktoras su padėklu, iš kurio vaizdo Nikas galėjo spręsti, kad čia esama tam tikros stilių sistemos.

– Ką tu renkiesi, Viktorijos laikų žibučių spalvos porcelianą ar Simpsonus?

– Jei jau esi Viktoras, palieku tau Viktorijos porcelianą, – atsakė Nikas ir paėmė puoduką su Homerio atvaizdu, po kuriuo buvo parašyta: Trying in the first stepp towards failure.

Kol Viktoras palaimingai užmerktomis akimis siurbčiojo arbatą iš savo pilvoto puoduko, Nikas turėjo progą geriau jį apžiūrėti ir nusprendė, kad jam turėtų būti kokie dvidešimt dveji ar treji metai. Iš pirmo žvilgsnio atrodė vyresnis, matyt, dėl barzdos. Muškietininko ūsai užriestais galais ir smailus trikampis kuokštas ant smakro darė Viktorą panašų į Portą, Portą gotą, segintį auskarus su svaro monetos didumo kaukolėmis ir ant kiekvieno piršto mūvintį mažiausiai po vieną sidabrinį žiedą – ir čia parlamentinę daugumą sudarė kaukolės, skaičiumi šiek tiek pranokstančios gyvates. Pusiausvyrai palaikyti ant kaklo tabalavo vienišas angelas.

– Gerk arbatą, – pasakė Viktoras.

Nikas iš mandagumo paragavo ir nustebo, kad ji tokia skani.

– Emilė mums atgabeno kažką išties neregėta, – tarė Viktoras, nugėręs dar vieną gurkšnį. – Aš, žinok, truputį nusituokiu apie kompiuterinius žaidimus, bet tokio kaip Erebas tikrai nesu turėjęs rankose.

– Ji jį tau tiesiog atidavė?

– Ką tu. Tik pagal visus trečiojo ritualo reikalavimus. Aš esu jos naujokas. – Jis suktelėjo ūsus į viršų ir išsišiepė. – Išties esu žalias žalutėlis, žaidžiu tik nuo šios dienos popietės. – Viktoras prisistatydamas linktelėjo. – Skvamatas, driežažmogis. Tiesą sakant, norėjau pasivadinti Brokoliu, bet tada žavusis bokšto gnomas man vos neužvanojo mano paties bronziniu skydu. Iš Erebo negalima šaipytis, paaiškino jis. Humoras šiame žaidime netoleruojamas, – jis pastatė puodelį. – Betgi, Viešpatie, koks interaktyvumas!

– Kalba su tavimi, žinau, – pasakė Nikas. – Paklausi, ir jis tau logiškai ir teisingai atsako. Ar nutuoki, kaip tai įmanoma?

– Nė kiek. Iš pradžių tikrai maniau, kad kas nors sėdi centriniame terminale ir vaidina žygūną bei tą negyvą tipą. Bet juk tai neįmanoma. Emilė sako, kad Erebą žaidžia daugybė žmonių. Kiek, manai, jų gali būti?

Nikas prisiminė arenos kovas. Jose dalyvavo netgi ne visi kovotojai.

– Maždaug trys keturi šimtai. Galbūt ir daugiau.

– Taigi. Tada reikėtų visos armijos žygūnų, įsimenančių visas užduotis ir tarpusavio sąsajas. Kompiuteris tokius dalykus įsidėmi dešimtis tūkstančių kartų geriau už bet kokį žmogų, bet nesugeba tuo pat metu su visais bendrauti.

Viktoro puodelis ištuštėjo, tad jis dar įpylė sau ir Nikui.

– Papasakok man ką nors apie užduotis. Emilė vakar turėjo sekti trylikametę, einančią pirkti mėtų arbatos. Tos mergaitės ji nepažinojo, kaip ir ana jos. Matyt, iš kitos mokyklos. Vis dėlto žygūnas parūpino Emilei jos nuotrauką ir pasakė vardą, pasakė, kada ji eis pirkti, nurodė parduotuvės adresą. Šakės, ką? O kokios buvo tavo užduotys? Ar pagal jas galima susidaryti bendrą vaizdą?

Nikas susimąstė.

– Deja, ne. Kartą turėjau nunešti medinę dėžę iš Toteridžo prie Dolis Bruko viaduko. Vėliau ta dėžė atsirado prie mūsų mokyklos, joje buvo pistoletas. Be to, kartą fotografavau vieną žmogų ir jo automobilį ir… buvau kai ką pasikvietęs į kavinę.

Viktoras smagiai prunkštelėjo.

– Lyg ir nelabai grėsminga. Ar bent nutuokei, kam viso to reikia?

– Ne. Tik dėl paskutinės užduoties esu gan tikras. Turėjau įpilti digitalio mūsų anglų kalbos mokytojui į arbatą. Jam atrodė, kad Erebas… na, pavojingas, mokytojas bandė nuo jo atkalbėti mokinius. Vienas gnomas kartą pasakė, kad su priešais turime elgtis kaip su priešais, ir man atrodo, kad žaidimas tai supranta tiesiogiai.

Viktoras nustebęs išpūtė akis.

– Į arbatą? – paklausė taip, lyg tai būtų smerktiniausia užduoties dalis.

– Taip. Bet aš nesiryžau ir dėl to buvau išmestas. – Nikas nustebo, kad apie tai kalbėti šitaip lengva. Staiga visa ėmė atrodyti nebe taip baisu.

– Ar tu kada pagalvojai, kodėl žaidimas reikalauja tokių dalykų? – paklausė Viktoras po pertraukėlės.

Ne, nepagalvojo. Rimtai – ne. Kartais, tiesa, galvoje šmėstelėdavo toks klausimas, ypač kai reikėjo eiti į pasimatymą su Brine ir fotografuoti tą žmogų. Kam iš to nauda? Tačiau greit vėl jį pamiršdavo. Tai buvo tiesiog užduotys. Kliūtys, kurias reikia įveikti, kad žengtum toliau, kaip skiaučių ieškynėse.

– Manau, užduotys reikalingos vien tam, kad žaidimas būtų įdomesnis, – atsakė jis ir dabar, garsiai tai ištaręs, suprato, kaip tai neįtikima.

– Jeigu neklystu, tasai žaidimas verčia dalyvius veikti darniai, lyg gerai suteptą mašiną, – susimąstęs ištarė Viktoras. – Vienas ką nors paslepia, kitas randa ir nuneša į kitą vietą. Vienas ką nors nuperka, kitas jį tuo metu paseka ir praneša, kad žaidimas galėtų numatyti tolesnius žingsnius. Kai šį tą išgirdau iš Emilės, man atrodo, kad jūs visi darote tai, ko niekas kaip reikia nesupranta, nes kiekvienas mato tik mažulytę dalį. Vieną ar du didžiulės dėlionės akmenėlius. – Viktoras dusliai sukikeno. – Ir dabar į tai įsivėliau aš, bet aš, po velnių, noriu matyti visą vaizdą!

Visas vaizdas. Akimirksnį Nikui prieš akis blykstelėjo vaizdas, spalvingas, pažįstamas vaizdas, bet tuoj pat išnyko, jam net nespėjus suvokti, ką matė.

– Žinai, kas padėtų? Jei išgirsčiau daugiau tokių istorijų kaip tavo. Jei žinotume, kokių dar užduočių žaidimas yra davęs. Tada galėtume visą turimą informaciją sudėti į krūvą, ir ką gali žinoti? – Viktoras pasitrynė rankas. – Gal imtų ir paaiškėtų, kad ieškome šventojo Gralio ar ko nors tokio, cha, cha!

Gera Viktoro nuotaika užkrėtė Niką.

– Jeigu nori, pabandysiu paklausinėti kelis buvusius žaidėjus, – pasiūlė jis. – Kai esi išmetamas, gauni nurodymą tylėti.

– Pabandyti verta. O mes tuo tarpu čia įkursime mažą savo tyrimų laboratoriją. Tikiuosi, netrukus būsiu žaidimo pakeltas. Mano puikusis Skvamatas, deja, dar tik pirmalygis.

– Turi užtraukti jam kokią nors bėdą. Kai bus bepakratąs kojas, pasirodys žygūnas, išgelbės ir duos kokią nors užduotį, ją įvykdęs gausi aukštesnį lygmenį.

Viktoras plekštelėjo delnu sau per kaktą. – Taigi aš žaidžiu per gerai, kad pakilčiau? Tai bent naujiena.

Palauk, pasakysiu Spidžiui, kad susimautų…

Viktoras išsmuko pro duris ir po minutės kikendamas grįžo.

– Spidis dabar kuliasi su milžinišku skeletu. Ar nori pažiūrėti?

Pažįstamas jaudulys vėl suėmė Nikui paširdžius. Taip, nori, aišku, kad nori.

Jie atsistojo kiek atokiau Spidžiui už nugaros. Tas kaip tik neapdairiai paleido Skvamatą prieš patį didžiausią kaulėtąjį karį, kurio galvą puošė karūna. Jie negirdėjo, kas vyksta, – ausinės leido girdėti vien Spidžiui, – bet matė, kad Skvamato diržas darosi vis pilkesnis. Vienas blogai atmuštas skeletų karaliaus smūgis, kitas… ir jis jau guli su vos regimu gyvasties likučiu, aplink tebesiaučiant mūšiui.

Nikas suleido nagus sau į delnus. Daugelio mūšyje dalyvaujančių karių jis nepažinojo arba buvo matęs tik arenoje. Stop! Juk ten Sapujapas! Išeina, kad jis dar gyvas, tai gerai. O tolėliau kaunasi Lelantas – čia jau blogiau. Nikas vis naršė akimis po ekraną ir sugavo save ieškant Sarijaus. Kaip kvaila. Kvaila ir tai, kad jam iki šiol taip skaudžiai trūksta savo antrojo aš.

Po kelių minučių kova baigėsi, pasirodė žygūnas. Nikas nejučia atsitraukė žingsnį, mintyse išvadino save idiotu ir vėl atsistojo už Spidžio. Žygūno žodžiai sublizgo juodame fone pažįstamu sidabriniu šriftu.

– Lelantas kovėsi kaip didvyris, jis gaus didžiausią atlygį.

Ir įteikė tamsiajam elfui maišelį aukso bei skydą, švytintį kaip žvaigždė. Lengvai sužeistas Sapujapas gavo tris butelius gydomojo gėrimo – taigi labai daug – ir Nikas pasidžiaugė jo sėkme. Kiti buvo užganėdinti vidutinėmis dovanomis, tada žygūnas kreipėsi į Skvamatą.

– Iš pradžių koveisi meistriškai, o paskui visai ištižai. Man tai nepatinka.

– Va, – tarė Viktoras.

– Atsiprašau, aš sutrikau. Bet daugiau taip nebus.

– Tikiuosi. Tu, galima sakyti, jau negyvas. Jei liksi čia, mirsi. Jei josi su manim, aš tave išgelbėsiu. Ką renkiesi?

– Josiu su tavimi.

– Gerai.

Žygūnas užsikėlė Skvamatą ant arklio sau už nugaros ir juodu nušuoliavo. Nikas labai gailėjosi, kad negirdi muzikos, skambančios jiems jojant.

Paskui viskas vyko kaip visada: oloje žygūnas atskleidė savo kortas – Skvamatas liks gyvas ir pakils į antrą lygmenį, jei įvykdys tam tikrą užduotį.

– Nueik šiandien septintą vakaro prie paminklo kavalerijai Haid Parke. Už jo stovi balti suolai. Po trečiu iš dešinės rasi voką su adresu ir keliais žodžiais. Nuvažiuok tuo adresu ir išpurkšk grafičiu tuos žodžius ant garažo sienos. Tada nufotografuok savo darbą, ir Erebas tave vėl priims kaip antro lygmens karį.

– Čia tai bent, – sumurmėjo Nikas.

Spidis sureagavo labai natūraliai, apsimetė apstulbęs.

– Aš, rodos, kai ko nesuprantu. Juk tai neturi nieko bendra su žaidimu.

– Turi, Skvamatai. Daugiau, nei tu įsivaizduoji.

– Taigi jūs turite galvoje tikrą paminklą kavalerijai ir tikrą Haid Parką?!

– Taip.

– O jei aš ten, po tuo suolu, nieko nerasiu? Kas tada?

– Tada grįši atgal ir praneši man. Tik nemeluok. Aš tai pastebėsiu.

Spidis susižvalgė su Viktoru – šis atrodė nemaloniai nustebintas žaidimo eigos.

– Ta užduotis ne visai legali, – parašė Spidis. – O kas, jei mane nutvers?

Žygūnas užsismaukė ant veido gobtuvą, dabar jo geltonos akys žibėjo iš tamsos.

– Iki šiol buvai nutvertas tik kartą. Pasistenk mikliai apsisukti ir neverkšlenk. Pasimatysim, kai įvykdysi užduotį.

Ir Erebą apgaubė sutemos.

– Kad jį kur, – burbtelėjo Viktoras. Jis pasikvietė Niką ir Spidį į gretimą kambarį, nes Emilė, rodos, atsidūrė sunkioje padėtyje. Galėjai girdėti, kaip trata jos spaudomi klavišai.

– Ką jis turi galvoje sakydamas „buvai nutvertas tik kartą“? – Nikas buvo nuoširdžiai nustebęs. – Nutvertas ką darant?

– Prieš daugelį metų aš kurį laiką aktyviai reiškiausi kaip sienų tepliotojas. Vis dėlto neišmanau, iš kur geltonakis… tai žino. Velniava. Jau mieliau vežiočiau po Londoną medines dėžes negu rizikuočiau gauti baudą už turto gadinimą.

– Ar supratote? – įsiterpė Spidis. – Jis nepastebėjo, kad aš žaidžiu vietoj Viktoro. Tik suirzo, kad pabaigoje susimoviau.

– Taip, mums pavyko jį apgauti. Vis dėlto daugiau šitaip nerizikuosime. Tas žaidimas kraupiai protingas. Kol nesužinosime šiek tiek daugiau, reikia nieko nepažeidinėti. Be to, tu nuo šiol mano naujokas. Ar viskas aišku?

Spidis persibraukė ranka rudą galvą.

– Manau, kad taip. Paskambink, kai reikės pradėti, o dabar aš einu. Keitė, matyt, jau laukia.

Spidžiui išėjus, Viktoras ėmė raustis savo spintose – ieško senų dažų, spėjo Nikas. Emilė kaip ir anksčiau sėdėjo savo nišoje ir buvo visą dėmesį sutelkusi į žaidimą.

Gal jau eiti? O gal palaukti Emilės? Nikas nesiryždamas vartė kompiuterių žurnalus, išmėtytus ant visų stalų. Jis niekaip neperprato Viktoro. Kas čia – jo butas, jo studija? Ar ir viena, ir kita? Kokia jo profesija?

Dabar negalėjo to paklausti, nes Viktoras kaip tik grūmėsi su popierių kalnais, besibaudžiančiais iškristi iš spintos į kambarį. O su kuo grumiasi Emilė?

Nikas priėjo artyn, labai tyliai, kad netrukdytų, ir metė žvilgsnį jai per petį. Hemera bėgo kažkokiu tuneliu. Buvo trečialygė, jau turėjo neblogą krūtinšarvį ir padorų kardą.

Priešais ją ir už jos skuodė pažįstamos figūros: Dricelis, Fenielė ir Nureksas. Hemera buvo pakliuvusi į tą patį ratą, kuriame anksčiau sukosi Sarijus.

Šlumšt! Popierių segtuvai pažiro ant grindų. Viktoras pažeidė netvirtą prikimštos spintos pusiausvyrą, ir ant jo užgriuvo visas jos turinys. Iš suplyšusios batų dėžės ant galvos pasipylė tuščios spaustuvės dažų skardinės.

Emilė trumpai pakėlė akis, bet paskui vėl sutelkė dėmesį į žaidimą. Buvo jau išlindusi iš tunelio į šviesą ir dabar stovėjo po milžinišku medžiu su auksinių lapų karūna. Po juo degė laužas ir pamažu mezgėsi pokalbis.

Ar buvo kokių naujienų? Ne, kalba sukosi vien apie tai, kaip sunku rasti norų kristalų.

Žvilgtelėjęs į laikrodį Nikas pamatė, kad tuoj bus šešios. Metas namo. Viktoras irgi tuoj pasišalins, kad laiku spėtų prie paminklo kavalerijai.

Paskutiniai dienos spinduliai žaidė Emilės plaukuose. Nuo tada, kai Nikas atėjo, jie dar nepersimetė nė vienu žodžiu, bet tai nesvarbu, jai negalima trukdyti. Vis dėlto Emilė atrodė tokia graži, kad Nikas negalėjo išeiti be atsiminimo. Jei tai nebus žodžiai, išsineš bent vaizdą. Jis išsitraukė iš kišenės telefoną ir nufotografavo prie kompiuterio palinkusią Emilę. Ji to nė nepastebėjo. Nikas atsargiai įsikišo telefoną į kišenę lyg kokį lobį. Nuo šiol visada jį nešiosis.

Viktoras pagaliau rado savo dažus.

– Tikiuosi, dar ne visai uždžiūvę, – pasakė jis ir papurtė skardinę su žalia etikete.

– Aš jau einu, – tarė Nikas.

– Gerai. Nepamiršk, kad negali siųsti įmantrių žinučių nei man, nei Emilei. Aš nesu visai tikras, bet nustebčiau, jeigu tas žaidimas negalėtų kontroliuoti ir tavo pašto. Ir žinok, jis supranta, ką mes rašome.

Nikas pažadėjo apie tai pagalvoti. Po velnių, jis vien apie tai ir galvoja. Žygūnas skaito jo paštą?

Važiuodamas namo traukiniu vis žiūrėjo į Emilės nuotrauką. Būtų labai norėjęs ją čia pat pabučiuoti, bet nusprendė palūkėti, kol liks vienas.