30.

Paryčiui atėjo pagalbi Viktoro žinutė: Gnomai tauškia apie Ortolaną ir tamsiuosius jo brolius. Gali būti, kad dėl Dominikonų stoties mes per daug neklydome.

Jis pranešė tai ir Emilei. „Kuo ypatingas tasai Dominikonų kvartalas?“ – parašė ji Nikui.

Ogi niekuo, na, gerai, galima išskirti Dominikonų tiltą, teatrą ir didelę geležinkelio stotį – bet ar juos galima laikyti tvirtovėmis? Šiaip ten stūkso vien įstaigų pastatai, restoranai ir… tasai garažas, kuriame Nikas fotografavo! Visai netoli Dominikonų stoties. Ko gero, atsitiktinumas, o gal ir ne!

Nikas permetė galvoje visa, ką žino. Garažas ir jaguaras buvo ne vieninteliai atspirties taškai. Dabar tik pusė aštuonių. Jeigu jis visą dieną tykos priešais tą garažą…

Tu kuoktelėjai.

Kvailiausia buvo tai, kad nieko geriau negalėjo sugalvoti. Pasiuntė Emilei žinutę, kad šiandien neateis į mokyklą, ir čiupo kuprinę.

Prie garažo atėjo penkiolika po aštuonių. Vieta laukti buvo visai netinkama. Niekur jokio kampo ar nišos, kur galėtum pasislėpti. Taigi vaikščiojo šen ir ten, stengdamasis kuo mažiau kristi į akis, stebėdamas automobilius. Tą garažą, matyt, mėgo aplinkinių įstaigų tarnautojai. Jų automobiliai vienas po kito važiavo pro geltonai ir juodai nudažytą barjerą. Bet tarp jų nebuvo nė vieno jaguaro.

Nesistebėk, Danmorai, barė save Nikas. Pats sumanei čia atsibelsti. Vien todėl, kad anas vyras kartą čia pasistatė automobilį, bet jis neprivalo kasdien taip daryti.

Vis dėlto žygūnas andai sakė, kad Nikas turės čionai vaikščioti tol, kol padarys nuotraukas, ir, matyt, žinojo, ką kalba.

Vėlei gatve šen ir ten. Fordas, tojota, suzukis, dar viena tojota. Folksvagenas golfas. Nikas pajuto slopstant dėmesį ir suėmė save į nagą. Tik nenuklysti mintimis į šalį. Antai atvažiuoja mersedesas. Honda, dar viena honda.

Po pusvalandžio jis pavargo. Sumanymas ištverti čia visą dieną atrodė neįvykdomas. Be to, Nikui ėmė darytis šalta, jis keikė save, kad neapsivilko storesnės striukės. Vis dėlto valandą dar iškęs bendram labui…

Priešais barjerą sustojo sidabrinės spalvos jaguaras. Negi tas pats? Nikas primerkė akis: LP60HNR. Tas pats numeris. Barjeras pakilo, jaguaras įčiuožė į garažą.

Viktoras teisus, aš esu genijus, genijų genijus!

Dabar tereikia nepražiopsoti jaguaro šeimininko, kai išeis į lauką. Kur čia išėjimas? Įvažą rado, o kur išėjimas?

Nikas pasileido bėgti. Tenai, priekyje, išeina žmonės, ar čia ta vieta? O gal yra keli išėjimai?

Jis sustojo, darsyk atsigręžė ir pamatė jį – tai buvo tas pats žmogus, kurį Nikas andai fotografavo, jis ėjo Niubridžo gatvės pusėn. Gerai, dabar reikia tik nepamesti iš akių. Nikas sekė paskui tą žmogų šiek tiek atsilikdamas, nedrįsdamas nė mirksėti, kad tasai nedingtų.

Jie ėjo Niubridžo gatve žemyn. Ar tas vyras juto esąs sekamas? Atrodė sunerimęs, kas keli žingsniai karštligiškai dairėsi per petį arba į šalis. Kaip tasai, kuris bijo. Nikas padidino atstumą tarp jo ir savęs, nors nuo to ėmė diegti pilvą. Dabar reikėjo nesileisti niekieno sutrukdomam, tad kai japonų turistų porelė šypsodamasi paklausė, kaip rasti Šv. Povilo katedrą, jis tik tylomis parodė ranka, reikia manyti, teisinga kryptimi, ir nudrožė toliau.

Jie pasiekė Braidvelo aikštę, tenai vyras įėjo į įstaigų pastatą, šiuo metu renovuojamą. Statybos pastoliai užstojo didumą jo stiklinių langų ir balto fasado. Nikas dvejodamas stabtelėjo. Iš pradžių ketino pats įeiti, bet jokia mada nenorėjo išsiduoti, todėl tik stebėjo savo sekamąjį, besisveikinantį su durininku ir traukiantį prie žalvariu blizgančių liftų.

Tai reiškė, kad jo biuras turi būti viename viršutinių aukštų. Minties iškvosti durininką Nikas iškart atsisakė. Bet priešais įėjimą buvo daug įmonių iškabų, galbūt jos ką pasakys.

Verslo konsultavimo, nekilnojamojo turto biurai. Pagal savo išvaizdą žmogus galėjo dirbti ir šen, ir ten. Farmacijos įmonė ir dar… Nikui užkando žadą. Ketvirtoji įmonė buvo ta, kurios jam reikėjo:

Soft Suspense

Kompiuteriniai, mobiliųjų telefonų ir stalo žaidimai

Everything’s done for you to have fun

Nikas dėl visa ko nufotografavo tą iškabą telefonu. Kažin, ar pranešti Emilei, ką aptiko? Ne, ji dar mokykloje. Viktorui! Jis papasakos Viktorui. Bet tasai nekėlė ragelio. Velniava! Ką gi, Nikas nuvažiuos pas jį.

Jis patraukė atgal į metro stotį ir, matyt, nuo ankstesnių persekiojimų paaštrėjus juslėms, kitoje gatvės pusėje išsyk pastebėjo Rašidą.

Ar tas jį irgi pamatė? Atrodo, ne. Kaip visuomet nuleidęs galvą, vilkdamas kojas Rašidas ėjo gatve ir nesidairė nei į kairę, nei į dešinę. Nešėsi prispaudęs prie krūtinės pilkai žalią krepšį, jo turinys Niką labai sudomino.

Rašidas, aišku, ėjo prie to biurų pastato. Nikas pasislėpė gretimo namo įėjimo šešėlyje. Rašidas sustojo, pakėlė akis į namą ir išsitraukė iš kišenės fotoaparatą. Kelis kartus nufotografavo pastatą – iš arti, iš tolėliau, iš skirtingų kampų.

Nikas nufotografavo to vyro automobilį, o dabar Rašidas fotografuoja jo biurą. Matyt, norėjo nuotraukos ir iš šono, nes tebelaikydamas rankoje aparatą pasuko į kairę.

Nikas laukė tikėdamasis, kad jis vėl pasirodys, ir neramiai kaišiojo galvą iš savo užuoglaudos. Jei eis paskui Rašidą, gali susidurti kaktomuša. Palaukė dar penkias minutes, išvadino save idiotu ir nuėjo. Nors Rašidas nuo jo ir paspruko, šio ryto laimikis buvo vertas dėmesio.

– Tikiuosi, turi rimtą priežastį iškrapštyti mane iš lovos vidury nakties. – Viktoras žiovaudamas ir vos pramerkęs akis stovėjo tarpduryje su savo Snupiais išmargintu chalatu.

– Aš išvirsiu tau arbatos, – pasakė Nikas, – tada pasišnekėsime.

– Kalbi kaip mano buvusi draugė. – Viktoras apsnūdęs nupėdino į virtuvę ir atsirėmė į šaldytuvą. – Aš, žinok, šiandien iki pusės penkių ryto koviausi šventyklos apylinkėse. Mano ginkluotė dabar auksinė ir puikiai tinka prie violetinių driežo žvynų.

Nikas įjungė virintuvą ir įbėrė į tinklelį arbatos lapų.

– Ar tau ką nors sako pavadinimas Soft Suspense?

– Aišku, – nusižiovavo Viktoras. – Everything’s done for you to have fun. Ta įmonė, pavyzdžiui, yra sukūrusi „Nakties prakeiktuosius“, „Pirmąjį šūvį“ ir „Karališkuosius sakalus“. Visi šie žaidimai gan geri.

– Jų biuras netoli Dominikonų kvartalo. Braidvelo aikštėje.

– Šit kaip. – Viktoras suraukė kaktą. – Atleisk, bet aš nesuprantu, kur lenki.

Nikas papasakojo apie savo užduotį nufotografuoti vyrą ir jam priklausantį jaguarą.

– Tuomet, kai žaidžiau, man tai buvo vienintelė užduotis, susijusi su Dominikonų kvartalu. Todėl šįryt nuvažiavau ten ir luktelėjau prie garažo. Tas vyras pasirodė, aš jį pasekiau – turbūt nutuoki, kur jis nuėjo.

– Į Soft Suspense būstinę. – Raukšlės Viktoro kaktoje pagilėjo. – Man tai vis dar nieko nesako. Esu tikras, kad Erebas nėra Soft Suspense kūrinys. Aš apie tai būčiau seniai girdėjęs, apie tai būtų seniai paskelbusi žiniasklaida. Visi aistruoliai būtų to laukę ir laižęsi pirštus.

– Ką dar žinai apie tą įmonę?

– Iš tiesų nieko. Žinau tik apie jos žaidimus. Girdėjau, kad Soft Suspense prarijo kelias smulkias programavimo įmones, bet šioje šakoje tai gan normalus reiškinys. Jiems gerai sekasi. Štai ir viskas.

Nikas susimąstęs pylė verdantį vandenį ant arbatos lapų ir uodė kylantį kvapą.

– Tarp tos įmonės ir Erebo turi būti koks nors ryšys. Braidvelo aikštėje mačiau ir vieną savo mokyklos draugą, fotografuojantį tą pastatą.

– Tikrai? Ar jis taip pat sekė jaguaro savininką? – Viktoras smarkiai papurtė galvą. – Mane tai labai trikdo. Mano smegeninė dar neveikia. Jai reikia daugiau miego.

– Bet dabar mes turime pėdsaką. Aš turiu žinoti, kas tas žmogus.

– Taip, būtų gerai, – sumurmėjo Viktoras ir užsimerkė.

Nikas kol kas liovėsi stengęsis išgauti iš jo ką nors prasminga. Įtaisė Viktorą ant sofos, įpylė arbatos ir sukrapštęs paskutinius skatikus išėjo pirkti abiem pusryčių.

Stovėdamas eilėje priešais kepyklą neatsispyrė pagundai ir pasiuntė Emilei žinutę: Turiu įdomių naujienų. Esu Kromerio gatvėje, norėčiau, kad būtum čia.

Grįžusio jo laukė išblyškęs, bet labai budrus Viktoras.

– Dabar nieko negaliu valgyti.

– Kodėl?

– Kai buvai išėjęs, aš truputį panaršiau po Google. Nepatikėsi! – Jis palaukė, kol Nikas padės bandeles, ir nusitempė jį prie nešiojamojo kompiuterio. – Štai. Pasižiūrėk.

Buvo atverstas įmonės Soft Suspense įvadinis puslapis. Jo pradžioje puikavosi naujo žaidimo „Dievų kraujas“ reklama. Bet dievai atrodė ne senovės graikų, o veikiau plieniniai, grafika neturėjo nieko bendra su Erebu.

– Tai ką?

Viktoras uždėjo ranką jam ant peties.

– Čia tik pirmas puslapis. Peržiūrėk spaudos pranešimus.

Nikas spragtelėjo naujienų langelį ir perskaitė: „Įmonė Soft Suspense džiaugiasi „Karališkųjų sakalų“ pardavimo rekordu. Jau pirmą mėnesį parduota daugiau kaip 600 000 kopijų.“

Po pranešimu buvo nuotrauka – jaguaro savininkas sėdi odiniame biuro fotelyje ir šypsosi kamerai. Valio, pamanė Nikas. Mano pėdsakas buvo tikras. Paskui jis dirstelėjo į parašą po nuotrauka ir susižvalgė su Viktoru.

– Taip ar ne?

– Taip. Tu aptikai aukso gyslą. Aladino turtus. Po velnių, Nikai, mums reikia jį perspėti.

– Aha, gerai sakai. – Nikas žiūrėjo į abejingai šypsantį veidą nuotraukoje, bet jo dėmesį vis traukė užrašas po ja.

„Į „Karališkuosius sakalus“ mes sudėjome visas savo pastangas ir išmonę“, – sako Soft Suspense valdytojas Endrius Ortolanas.“

Štai tau ir paukštis.

– Mums reikėjo uoliau pasikapstyti, – sumurmėjo Nikas. – Būtume daug anksčiau jį aptikę.

– Nebūtinai. Žmonių tokia pavarde aibės. Na gerai, ne aibės, o vienas kitas.

Endrius Ortolanas ramiai šypsojosi iš nuotraukos.

Ar Erebas iš tiesų buvo sukurtas vien tam… kad jį sunaikintų, kaip sakė žygūnas? Kodėl? Kaip tą žmogų perspėti? Ir, svarbiausia, dėl ko, tiesą sakant?!

– Aš tai padarysiu, – pasakė Viktoras ir surinko įmonės įvadiniame puslapyje skelbiamą numerį.

– Alio! Norėčiau pakalbėti su ponu Ortolanu. Taip, prašau sujungti.

Pauzė.

– Aš esu Viktoras Lanskis, – pasakė Viktoras, dabar, matyt, jau kam kitam. – Ne, mano skambučio jis nelaukia.

Nikas nesuprato, ką sako sekretorė, bet girdėjo aukštą, priekaištingą jos balsą.

– Kaip norite, – bandė kitaip prieiti Viktoras, – aš esu žurnalistas ir turiu ponui Ortolanui svarbią žinią.

Vėl spigus sekretorės atsakymas.

– Klausykite, – pabrėžtinai kantriai toliau kalbėjo Viktoras, – esu tikras, kad jūsų viršininkui bus įdomu, ką ketinu pasakyti. Kaip? Lanskis. L-A-N-S-K-I-S. Taip, jis gali man paskambinti. Ir tegu paskuba!

Jis padėjo ragelį ir piktai sušnarpštė.

– Ortolanas, aišku, nepaskambins. Jo cerberė net nepaklausė mano numerio.

– Gal matė jį ekrane?

– Vargu. – Viktoras išsitraukė iš maišelio bandelę su šokoladu. – Numeris įslaptintas. Nerodomas.

Nikas trumpai pasvarstė ir paspaudė numerio kartojimo mygtuką.

– Laba diena, norėčiau pakalbėti su ponu Ortolanu.

– Sujungsiu jus su šefo sekretoriatu.

Kol kitame laido gale kažkas atsiliepė, skambant saksofono muzikai.

– Endriaus Ortolano biuras, Emė Visborn. – Vėl tas pats nemalonus balsas.

– Ė, alio. Aš esu Nikas Danmoras, man reikia pakalbėti su ponu Ortolanu. Skubiai! Čia gyvybės ar mirties reikalas.

– Ką jūs sakot?

– Gyvybės ar mirties. Aš kalbu rimtai. – Nikui iš susijaudinimo išdžiūvo burna. Kaip paaiškinti esamą padėtį, kad Ortolanas nepalaikytų jo bepročiu?

Ragelyje kažkas sušlamėjo, Nikas išgirdo prislopintus balsus – matyt, sekretorė pridengė ragelį ranka. Paskui kažkas tarsi plyšo, garsai vėl tapo aiškūs, ir į ragelį ėmė baubti vyras:

– Aš įsitaisysiu numerių fiksavimo įrangą! Tai telefoninis teroras! Aš jus nutversiu, šunsnukiai, ir tada keliausite į belangę! Paskutinįsyk jus perspėju! – Kaukšt. Ragelis buvo padėtas.

Niko širdis daužėsi kaip po šimto metrų bėgimo.

– Pamanė, kad aš jam grasinu.

– Girdėjau. Jis kalbėjo ganėtinai garsiai.

Dabar viską sudėti krūvon buvo vieni niekai.

– Galiu kirsti lažybų, kad pastaruoju metu tokių provokuojamų skambučių buvo ne vienas.

– Taip, pavyzdžiui, Emilės, – pasakė Viktoras.

Bendri jų pusryčiai vyko tyliai. Abu buvo pasinėrę į savo mintis. Nikas svarstė jiems likusias galimybes. Jis galėjo dar kartą nuvažiuoti į Dominikonų kvartalą ir tol belstis į Ortolano biuro duris, kol tas jį išklausys.

Bet tu nežinai, kodėl Erebas jo taip neapkenčia. Juk turi būti kokia nors priežastis.

– Viktorai, tu, be abejo, gerai pažįsti kompiuterinių žaidimų terpę?

– Puikiai.

– Ar gali kaip nors paaiškinti tokią neapykantą? Įvardyti kokią nors rimtą dingstį?

– Ne. Klaidžioju visiškoje tamsoje. Manau, mums reikėtų daugiau sužinoti apie Ortolaną.

Kai pasirodė Emilė, anksčiau, negu tikėtasi, Nikas ir Viktoras nebuvo pasistūmėję nė per žingsnį į priekį. Jie žinojo, kad Ortolanas yra Vimbldono parko golfo klubo narys, kad kartais rengia labdaringus Unicef pietus ir retai duoda interviu.

Gerokai susidomėjusi tikrąja to žmogaus tapatybe Emilė įnirtingai kibo į paieškas.

– Gal ši neapykanta ne asmeniška? Gal susijusi ne su tuo žmogumi, o su įmone? – Ji atkreipė kompiuterį į save ir pasiteiravo apie Soft Suspense per Google.

– Ieškosi adatos šieno kupetoje, – išpranašavo Viktoras. – Kol perkratysi visas kritines pastabas apie žaidimą ir Ebay aukcionų skelbimus, ateis Kalėdos.

– Gerai sakai. – Ji taip primerkė akis, kad liko vien siauri plyšiai. Tada Google langelyje įrašė „Ortolano priešai“ ir gavo krūvą informacijos, kad šiuos paukščius giesmininkus medžioja sakalai keleiviai. – Mėšlas. Bet nieko. Pabandykim kitaip.

Paklaususi apie Soft Suspense aukas ji visų pirma gavo įvairių „Karališkųjų sakalų“ aprašymų, o įmonės pavadinimo ir konkurencijos derinys pažėrė įvairių ekonominių duomenų, susijusių su kompiuteriniais žaidimais.

Emilė nemoteriškai nusikeikė.

– Aš čia nieko nesuprantu. Jeigu yra konkurentas, norintis šitaip sužlugdyti Soft Suspense, mes jo niekada nerasime. – Ji valandėlę pamąstė žiūrėdama į įvairių žaidimus gaminančių įmonių sąrašą. – Galbūt ši įmonė yra ką nors iškrėtusi?

Emilė parašė naują klausimą – Soft Suspense nusikaltimai.

Atsakymų gavo nedaug, šįkart tiktai keturis puslapius. Pirmuosiuose saituose buvo rašoma, kad piratiškai kopijuoti žaidimus yra nusikaltimas ir kad Soft Suspense neseniai pagerino savo žaidimų apsaugą. Emilė ieškojo ir spragsėjo toliau, kol sustojo prie dvejų metų senumo teismo pranešimo.

…buvo pripažintas kaltu dėl apgaudinėjimo ir vagystės ir nuteistas šešerius metus kalėti. Žaidimas, grindžiamas naujus kelius atveriančia technologija, sukurtas Soft Suspense įmonės, kurios…

Emilė atidarė tą saitą. Tai buvo archyvinis laikraščio „Independent“ straipsnis. Nikui ir Emilei užteko perskaityti vos kelias jo eilutes, kad suprastų, jog daugiau ieškoti nereikia. Čia buvo viskas išdėstyta, juoda ant balta, viskas atrodė blogiau, negu Nikas kada nors galėjo įsivaizduoti.

„Nuteistas žaidimų kūrėjas

Po dvejų metų pagaliau baigėsi byla dėl kompiuterinio žaidimo „Dievų kibirkštys“ autorinių teisių. Laris Makvėjus, Londono programavimo įmonės Vay too far savininkas ir valdytojas, buvo pripažintas kaltu dėl apgaudinėjimo ir vagystės, nuteistas šešerius metus kalėti. Žaidimas, grindžiamas visiškai nauja technologija, buvo sukurtas Soft Suspense įmonėje. Jos vadovas Endrius Ortolanas pasveikino tokį sprendimą. „Į tą žaidimą mes įdėjome daugelį darbo metų ir milijonus svarų, – pasakė jis. – Tai ne šiaip daiktas, kurį taip lengvai galima pavogti.“

Makvėjus nuo pat bylos pradžios tvirtino pats sukūręs žaidimą „Dievų kibirkštys“, esą Soft Suspense jį iš jo pavogusi. Vis dėlto jis neįstengė pateikti įrodymų. Grindė savo teiginį tariamomis Soft Suspense vagystėmis, papirkinėjimais ir manipuliacijomis. Firmos vadovas Ortolanas visus tuos kaltinimus atmetė. „Mūsų įmonė perdėm padori, ne kokia nors nusikaltėlių organizacija, ir mes džiaugiamės, kad tai pripažįstama. Kai kas išties stengėsi viską išversti antraip, pats neturėdamas jokių įrodymų.“

Makvėjus pareiškė pasinaudosiąs visomis teisinėmis galimybėmis ir nepasiduosiąs.“

Nikas pravėrė burną, bet neįstengė ištarti nė žodžio. Jis pažvelgė į Emilę – ši sėdėjo išblyškusi ir sučiaupusi lūpas.

O Viktoras, skaitęs kartu su jais, suplojo rankomis.

– Na štai! Emile, tavo uoslė kaip Šerloko Holmso ir Filipo Marlou kartu paėmus. Jėga!

Niko galvoje siautė chaosas. Ar gali būti, kad Laris Makvėjus yra Eidriano tėvas? Pavardė nedažna. Toks sutapimas jam atrodė nesąmonė.

– Kas yra? – paklausė Viktoras nustebęs. – Jūs nieko nesakote, nors mes žengėme milžinišką žingsnį į priekį. Tasai Laris Makvėjus galėtų būti dėlionės dalis, juk pralaimėjo bylą prieš Ortolaną. Aišku, jis pyksta ant jo. Ir galbūt ką nors žino apie Erebą. Mums reikėtų su juo pakalbėti.

Nikas pagaliau įstengė atgauti balsą.

– Tai neįmanoma. Jis nusižudė.

Jie papasakojo Viktorui apie Eidrianą ir keistą jo elgesį pastarosiomis savaitėmis.

– Jam visąlaik rūpėjo žinoti, kas yra tuose kompaktuose, o vėliau, kai sužinojo, kad ten įrašytas žaidimas, tiesiog maldavo mane jo nebežaisti.

Nikas vis dar nesuprato, kodėl, nes žaidimas, dėl kurio buvo teisiamas Makvėjus, vadinosi ne „Erebas“, o „Dievų kibirkštys“. „O draugystės džiaugsme šventas“, niūriai pamanė jis.

Viktoras pasičiupo kompiuterį ir darsyk perskaitė straipsnį.

– Lyg ir prisimenu tą bylą. Įdomiausia buvo tai, kad nė viena pusė nenorėjo iš esmės paaiškinti, kas tame žaidime taip nepaprasta. Tik laikėsi įsikibę į jį kaip šunys į kaulą. Vis dėlto rinkoje jis iki šiol nepasirodė.

Kol Viktoras toliau gilinosi į savo skaitalus, Nikas ir Emilė tarėsi, ką toliau daryti.

– Turime pakalbėti su Eidrianu, – Emilė giliai atsiduso. – Jis toks neįtikimai mielas. Mudu neseniai ilgai kalbėjomės, jis išties labai subrendęs pagal savo amžių, pasakė keletą labai protingų dalykų.

– Pakalbėkime, – pritarė jai Nikas. Kaip tik prisiminė, ką Eidrianas jam kalbėjo prieš kiek laiko: kad neimtų to kompakto, bet turįs žinoti, kas jame yra. Atokiame Niko sąmonės kamputyje tai staiga įgijo prasmę, tik neaišku, kokią. Jis turėjo atskleisti Eidriano kortas. Papasakoti, ką nori žinoti, o tasai savo ruožtu…

– Ne! – Viktoro šūksnis privertė Niką ir Emilę atsigręžti tuo pat metu. – Klausykit, jau darosi šiurpu.

– Kas?

– „Programuotojas nusižudė, – perskaitė Viktoras. – Rugsėjo 13 dienos vakare ant savo namo aukšto šiaurės Londone rastas pasikoręs L. Makvėjus, vienos programavimo įmonės savininkas. Po pirminio tyrimo policija atmeta kitų asmenų įsikišimo galimybę, visi duomenys rodo, kad Makvėjus iš gyvenimo pasitraukė pats. Galima priežastis – prieš tris savaites pasibaigusi byla, per kurią Makvėjus buvo nuteistas šešerius metus kalėti už apgaudinėjimą. Paleistas už užstatą jis buvo pareiškęs, kad kreipsis į apeliacinį teismą.“

– Mes tai jau žinome, – pasakė Nikas.

Viktoras niūriai dėbtelėjo į jį.

– Ar tu pažinojai Larį Makvėjų? Ar buvai su juo susitikęs?

– Ne. Eidrianas atėjo į mūsų mokyklą po jo mirties.

– Aš taip ir maniau. Tai pasiruošk netikėtumui. – Viktoras atgręžė į juos ekraną.

Dabar jau Emilė tyliai šūktelėjo ir įsitvėrė Nikui į ranką.

– Ar… ar čia ne…

– Taip, – sušnabždėjo Nikas. Jis pažvelgė į Makvėjaus veidą, atpažino akis, siaurą veidą, mažą burną. Laris Makvėjus buvo Negyvėlis.