27.
Pagaliau vėl savaitgalis. Ir pagaliau vėl pasikvietė Viktoras. Jie visi nakvosią, kaip jis pavadino, jo studijoje.
– Žaisime, plepėsime, gersime arbatą, – pasakė telefonu. – Turi būtinai ateiti. Išsiaiškinau keletą smagių dalykų!
– Gerai, kad vėl pabūsi tarp žmonių, – pasakė mama, kai jis supažindino ją su savo sumanymais. – Pastaruoju metu beveik neatsitrauki nuo rašomojo stalo.
Nikas iškeliavo apsirūpinęs miegmaišiu, čiužiniu ir didžiuliu kiekiu kramtomų dalykų. Matyt, atrodė keistokai. Ties kiekviena sankryža, ties kiekvienu kampu dairėsi, ar niekas neseka, ir vėl važiavo didžiausiais aplinkkeliais, kad atsikratytų nematomų persekiotojų.
– Sveikas atvykęs, brolau! – Viktoras atidarė duris ir padėjo nusimesti naštą. – Aš taip seniai nerengiau pižamų vakarėlio! Tikiuosi, sutiksi gukštelėti arbatos ir pasisveikinti su Emile!
Ši sėdėjo tame pačiame kampe kaip ir paskutinį kartą. Nikui įėjus, tik kilstelėjo galvą, atsiprašydama parodė į kompiuterį ir vėl įniko žaisti. Už jos pasienyje pūpsojo raudona iškylų kuprinė. Ir Emilė liks nakvoti?
Ant rėksmingai margų gretimo kambario sofų jau drybsojo Spidis ir mergina, kurios plaukai vienoje pusėje buvo nudažyti juoda kaip derva spalva, o kitoje nuskusti.
– Keitė, – pristatė ją Spidis. – Mano sužadėtinė.
– Malonu.
Mergina šyptelėjo parodydama dvi kalnų krištolu inkrustuotas iltis.
– Metas pradėti žaisti, Spidi, – pasakė Viktoras. – Tik žiūrėk, kad nežaistum pernelyg čempioniškai.
– Aš juk sveiko proto, – sumurmėjo tasai ir pakilo nuo sofos. Spidis atsisėdo ne prie to kompiuterio, kuriuo žaidė anąkart, o prie kito.
– Taip reikia, – paaiškino Viktoras, matyt, pastebėjęs Niko žvilgsnį. – Programa visų pirma įsidėmi IP adresą. Jei jį atpažins, neparodys net menkiausios pradinio vaizdo skiautės.
Taigi Nikas nelabai klydo ketindamas pasiskolinti kompiuterį iš Fino.
– Kaip tau sekėsi purkšti?
– Ak, galima sakyti, gerai. – Viktoras pastatė prieš Niką ant stalo aštuonkojo pavidalo puodelį su ąsele, kurią sudarė du paslaugiai sunerti čiuptuvai. – Radau raštelį, nuvykau nurodytu adresu, išpurškiau užrašą ir neįkliuvau.
Jis pastūmė į šalį kelis kompiuterinius žurnalus ir ištraukė fotografiją – ant sienos dailiomis juodomis raidėmis buvo užrašyta: „Kas vagia mūsų svajones, tas mus žudo.“
– Citata iš Konfucijaus, – paaiškino Viktoras. – Erebo programuotojas labai mėgsta cituoti.
Niko veidas, matyt, ištįso iš nuostabos, nes Viktoras šyptelėjo.
– Apsiprask su mintimi, kad Erebas pats savęs neišrado. Kas nors turėjo parašyti pradinį tekstą, kaip ir kiekvienai programai. Tiktai čia turime programų programą. Nesuvokiamai puikų gaminį.
Nikas būtų galėjęs prisiekti, kad Viktoro akys sudrėko.
– Ar žinai, kiek metų siekiama sukurti programą, kalbančią ir mąstančią kaip žmogus? Kiek, manai, kainuotų ši? Milijonus, Nikai! Milijardus! O mes ją gauname dykai, kaip traškučių pakelio priedą! Kodėl?
Šiuo požiūriu Nikas Erebo niekada nevertino. Žaidimas jam nuo pat pradžių atrodė kaip gyvas partneris, jis niekada negalvojo apie finansinę jo vertę.
– Todėl, kad… tuo ko nors siekiama? – pratęsė Viktoro mintį jis ir buvo už tai apdovanotas švytinčiu žvilgsniu.
– Kaip tik taip! Jis yra įrankis, brangiausias, išmoningiausias pasaulyje įrankis! Mintyse aš nuolankiai klaupiuosi prieš jo kūrėją ir jį garbinu. – Jis gurkštelėjo arbatos. – Tas, kuris sugeba sukurti tokį dalyką, nedarys atsitiktinių užuominų. Ką jis sako mums arba, kitaip tariant, tam nežinomam garažo savininkui?
– Kas vagia mūsų mintis, tas mus žudo.
– Kad nori jį nužudyti? Arba kad tas kitas grasina jam mirtimi?
– Taigi. Man tai atrodo lyg perspėjimas. Šiaip ar taip, čia ne bet kokia citata ir ne bet koks adresas.
Viktoras perlaužė sausainį, o Nikas tuo tarpu vos nesprogo iš nekantrumo.
– Ir ką? Kas ten gyvena?
– Deja, nieko įdomaus neišgirsi. Buhalteris, išsiskyręs, bevaikis, vidutinis maisto eksporto įmonės sraigtelis. Ką nors banalesnio sunku net įsivaizduoti. Bet asmeniniame gyvenime jis gali būti tikras velnias.
Buhalteris. Išties nieko įdomaus.
– O tu ar aptikai vertų dėmesio dėlionės dalių? – paklausė Viktoras.
– Bijau, kad ne. Radau tik vieną buvusią žaidėją, ji sutiko kai ką pasakyti. – Nikas papasakojo apie Darlinės užduotis – kaip ši dalyvavo kompiuterių vagystėje, kopijavo dokumentus, padėjo nurodyton vieton telefono kortelę.
Viktoras viską užsirašė.
– Ką žinai, gal kada nors ir pravers, – pasakė jis. – O dabar imkimės užuominų, vartojamų žaidime. Galbūt jos mums daugiau pasakys. Ar gerai išmanai meno istoriją?
Vaje. Nikas papurtė galvą.
– Tu kreipiesi ne tuo adresu.
– Ką gi, tada pradėsime nuo paukščių pažinimo. Ką tau sako žodis „ortolanas“?
– Tai priešas, su kuriuo kovoja visi Erebo žaidėjai, – pasakė Nikas patenkintas, kad pagaliau žino atsakymą.
– Labai teisingai. – Viktoras pasuko pirštais ūsų galus ir dabar atrodė kaip fokusininkas, tuojau ištrauksiantis triušį iš skrybėlės. – Ar galiu tau parodyti ortolano nuotrauką?
Jis turi nuotrauką? – Aišku, parodyk, – atsakė Nikas.
Viktoras paėmė kitą nešiojamąjį kompiuterį.
– Šis visiškai neužkrėstas Erebu. Tai reiškia, kad juo galime laisvai naršyti po internetą, ir programa to nepastebės, netrinktelės mums per nagus. – Jis atvėrė kompiuterio dangtį. – Taip, o dabar paieškok ortolano, – pasakė jis.
Nikas paklausė apie jį per Google. Pirmą informaciją pasiūlė Vikipedija, jis ją įjungė.
– Kokia nesąmonė, – pasakė.
Ortolanu viso labo buvo vadinama sodinė starta, paukštis giesmininkas, Prancūzijoje ir Italijoje laikomas delikatesu.
– Labai glumina, ką? – sukikeno Viktoras. – Aš, deja, irgi neišsiaiškinau, ką ponas programuotojas mums tuo nori pasakyti. Bet neabejoju, kad nori. Pastebėjau ir dar kai ką, neabejoju, tau tai patiks. – Viktoras suplojo rankomis kaip vaikas priešais gimtadienio tortą, uždėjo kaukolėmis žieduotus pirštus ant klaviatūros, bet paskui apsigalvojo. – Ne, pirma tavęs kai ko paklausiu. Ar kada nors dalyvavai tose nelemtose arenos kovose? Rytoj naktį jos vėl vyks, visi herojai iš susijaudinimo jau myžčioja į savo grañdines kelnaites.
Nikas šyptelėjo.
– Taip, vienąkart dalyvavau. Antrąkart, deja, neteko. Velniškai įdomu, pamatysi!
– Puiku. Aišku, turėjai į jas užsirašyti, tiesa? Nagi pasakyk man, kur.
Viktoras mėgo mįslių žaidimėlius, to nenuginčysi.
– Antrąkart užsirašyti reikėjo pačioje arenoje, pas ceremonimeistrą. O pirmąkart pas kažkokį kareivį Atropės smuklėje.
Viktoro šypsenėlė virto žaismingai sutrikusia mina.
– Tu pasakei – Atropės?
– Taip. Tai ką?
– Kur mus tai nuves! – sušuko Viktoras su apsimestine neviltimi. – Vaikai mokyklose visai nieko nebeišmoksta! Pasakyk bent, koks tau pasirodė tasai ceremonimeistras?
– Jis nederėjo prie žaidimo. Atrodė kitaip negu visi kiti, lyg būtų… netikras. Aš jį visuomet vadinau dičkiu išverstakiu.
Viktorui tai labai patiko.
– Puiku, taikliai pasakyta. O tas išverstakis tau nepasirodė pažįstamas? – Jis pats išsprogino akis ir pabandė pamėgdžioti dičkio išraišką.
– Ne. Atsiprašau.
– Tai žvilgtelėk čionai.
Viktoras užrašė adresą peržiūriklio langelyje – atsivėrė Vatikano muziejų įvadinis puslapis. Dar kartą spragtelėjo pele ir pakreipė kompiuterį, kad Nikas geriau matytų ekraną.
– Štai tavo išverstakis, nutapytas paties Mikelandželo.
Truko kelios akimirkos, kol Nikas susivokė. Viktoras jam rodė milžinišką paveikslą, kuriame mirgėjo šimtai figūrų. Viduryje buvo Jėzus ir Marija, aplink ant visokių debesų stovėjo ir sėdėjo pusnuogiai žmonės. Apačioje keli angelai pūtė trimitą, kiti nešė žmones iš žemės į dangų. Palei žemutinį paveikslo kraštą žmonės raičiojosi purve, o truputį link vidurio… stovėjo jis. Ceremonimeistras, lygiai toks, kokį Nikas pažinojo Erebe. Juosintis vien strėnjuoste, su keistais plaukų kuokštais ant galvos ir ilga lazda – paveiksle buvo ją iškėlęs, lyg ketindamas mušti žmones, sėdinčius jo valtyje.
– Taip, tai jis! – sušuko Nikas susijaudinęs.
– Ar žinai, koks jo vardas?
– Ne.
Viktoras išsitiesė ir nutaisė reikšmingą veidą.
– Tai Charonas. Mitologinis senovės graikų keltininkas, per Siksto upę gabenantis mirusiuosius į mirusiųjų karalystę.
Nikas geriau įsižiūrėjo į paveikslą ir nejučia pašiurpo. Charonas kuldamas ginė mirusiuosius per upę.
– Manau, reikėtų paminėti tavojo dičkio išverstakio tėvus. Charonas yra nakties deivės Niksės ir… Erebo sūnus.
Nikui ėmė suktis galva.
– Ir ką visa tai reiškia?
– Sunku pasakyti. Bet galbūt daugiau paaiškės, kai pamatysime Mikelandželo šedevro pavadinimą. Žiūrėk! – Pelės strėlyte jis parodė žodžius po nuotrauka:
„Mikelandželas Buonarotis
Paskutinis Teismas
Siksto koplyčia“
– Per Paskutinį Teismą Dievas atskiria išganytuosius nuo prakeiktųjų, – pasakė Viktoras. – Vaizdas nekoks. O aš klausiu savęs, ar žaidimas nedaro ko nors panašaus? Jis atrenka. Dėl ko dar šitaip negailestingai šalintų visus nesugebančius susidoroti su užduotimis?
– Ar tai bent kiek nepanašu į beprotybę?
Viktoras keliskart spragtelėjo pele ir taip padidino paveikslą, kad juodu galėtų aiškiai įžiūrėti Charono veido detales.
– Gal ir beprotybė. Bet svarbiausia, apgalvota iki menkiausios smulkmenos. Ką tu pirmiau pasakei? Ta vieta, kur registravaisi į arenos peštynes, vadinasi Atropės taverna, tiesa?
– Iš tiesų ji vadinasi „Paskutinis čekštelėjimas“, – patikslino Nikas.
– Ak, vyruti, mano vargšas aklas vyruti! – teatrališkai sušuko Viktoras ir vėl kažką parašė. – Žiūrėk: Atropė yra viena iš trijų moirų, graikų likimo deivių. Vyriausia ir nemaloniausia, mat jos užduotis – perkirpti žmogaus gyvenimo siūlą. Paskutinįkart čekštelėti. – Viktoras atsidusęs užvertė kompiuterį. – Žaidimas mums duoda labai aiškių nuorodų. Programuotojas jaučia didelę silpnybę graikų mitologijai. Tai viena. Kiekvienas jo naudojamas simbolis susijęs su pražūtimi ir mirtimi. Tai antra. O programos genialumo ir paieškos veiksnio derinys toks, kad ojojoj! Jau verčiau sutikčiau sėdėti ant dinamito statinės.
Viktoras, beje, neatrodė sunerimęs, greičiau labai patenkintas. Jis vėl įsipylė į puodelį arbatos ir atsilošė.
– Viskas gražu ir gerai, – pasakė Nikas, juodviem kurį laiką patylėjus. – Bet ką darysime su tuo, ką sužinojome?
– Pirmiausia pasigėrėsime esantys tokie gudrūs, – atsakė Viktoras. – O paskui dairysimės kitų nuorodų. Kada nors pasitaikys tokia, kad ja bus galima pasinaudoti.
Kitą valandą Nikas stebėjo, kaip Spidis bokšte tapo barbaru Kvoksu. Viktoras aprūpino Niką bloknotu ir šratinuku, ir tas užrašinėjo bokšte pastebėtas detales. Plokštės varinės, ar tai ką nors reiškia? Jis fiksavo kiekvieną gnomo ištartą frazę ir ieškojo slaptų ženklų. Keitė jam padėjo, ji atkreipė jo dėmesį į brėžius bokšto sienoje. Nikas juo persipiešė. Gal už jų slypi koks nors paveikslas, planas, vardas – kas nors?
Viktoras sėdėjo prie savo kompiuterio ir vedė kardą iškėlusį Skvamatą per nykią dykrą. Kas keli žingsniai šalia jo iš žemės iššokdavo žmogaus ilgio gyvatės, mėgindavo įgelti ir vėl dingdavo po žeme. Viktoras, rodos, turėjo šeštą jausmą, kiekvienąkart išsisukdavo ir nesileisdavo įgeliamas.
Hemera tuo metu stovėjo prie laužo su keturiais kitais kariais, tarp jų Nureksu, ir kalbėjosi apie būsimas arenos kovas. Nureksas pareiškė numatantis prisidėti mažiausiai du lygmenis ir, jeigu viskas vyks pagal planą, galbūt net bandysiantis išsikovoti vietą Vidiniame Rate.
Emilė nerimo ant savo kėdės. Nikas spėjo, kad ją nervina tai, jog jis žiūri jai per petį. Tad grįžo su savo užrašais į gretimą kambarį, atsisėdo ant rožėmis ir burlaiviais padabintos sofos ir atsivertė kompiuterį, kurį Viktoras buvo apibūdinęs kaip švarų. Kėlė nerimą mintis, kad jo paties kompiuteris galbūt ne toks. Ar todėl Emilė andai sakė, kad jokiu būdu jai nieko nerašytų?
Jeigu šis kompiuteris Erebo nekontroliuojamas, kas bus, jei Nikas juo pasidomės per Google?
„Erebas“ parašė jis ir rado tinklalapį „Erebas – žaidimas“, andai tėškusį asmeniškai Nikui skirtą perspėjimą. Dabar vėl jį įjungė – pasirodę žodžiai buvo visai kitokie.
O draugystės džiaugsme šventas,
Kiek daug laimės tu žadi!
Mes į tavo šviesų krantą
Žengiam su liepsna širdy.
Išsklaidai tu tamsą niūrią,
Saulėtais vedi keliais.
Ir laimingi susibūrę
Mes po tavo spinduliais.
Kraipydamas galvą Nikas išjungė tinklalapį. Tie žodžiai jam buvo žinomi iš Bethoveno simfonijos. Čia jie išvis neturi jokios prasmės. Galbūt skirti vien atsitiktinai užklydusiems žmonėms? Nesvarbu. Ieškom toliau.
Nikas įjungė Google, paprašė informacijos apie varines lentas ir gavo visą krūvą varinių plokščių gamintojų adresų; tokios plokštės, rodos, turi kažką bendra su senųjų knygų spausdinimu. Tad labiau jomis domėtis, matyt, neverta.
Paskui pabandė, ką duos „gyvačių“ ir „graikų mitologijos“ derinys. Pasirodė, kad būta devyngalvės hidros, bet Viktoro gyvatės turėjo tiktai vieną galvą. Buvo gyvatė, apsivijusi Asklepijo lazdą, ir dar viena, sauganti Delfų orakulą. O tokių, kad šokinėtų iš žemės, – ne. Kuo toliau, tuo blogiau.
Kas dabar? Nikas žvilgtelėjo pro praviras gretimo kambario duris. Visi buvo įnikę į žaidimą, tiktai Keitė brazdėjo virtuvėje. Jis nuėjo pažiūrėti, ar nereikia padėti, bet ji kaip tik kišo į krosnį dvi skardas su pica.
– O kokia Viktoro pavardė? – paklausė jis.
– Lanskis. – Keitė per plauką padidino temperatūrą, atsiduso ir vėl sumažino. – Svetimos krosnys – košmaras, jose kepta mano pica būna arba beskonė, arba pajuodusi. Lieka vien tikėtis, kad tu mėgsti itališką kumpį ir daug svogūnų.
– O taip, ačiū. – Nikas grįžo ant savo sofos ir į Google paieškos langelį įrašė „Viktoras Lanskis“. Rado vieną Viktorą Lanskį Kanadoje ir vieną Londone. Valio! Kompiuterinių žaidimų aplinkoje Viktoras buvo žinomas asmuo. Jis netgi leido nedidelį žaidimų žurnalą, tiesa, išeinantį nereguliariai, bet turintį gerą vardą. Aha, o čia dar kai kas: toksai Cobolinas savo puslapyje rašo esąs geras liūdnai pagarsėjusio Viktoro draugas.
Viktoras ir aš turime brangių prisiminimų iš to meto, kai nuo mudviejų meno nebuvo apsaugota jokia siena, joks geležinkelio vagonas. Mums niekada nekildavo klausimo, purkšti ar nepurkšti. Buvome grafičių scenos dievai, ir jei nebūtume kartą įkliuvę, ir šiandien tebepuoštume Londoną savo kūriniais.
Nikas keliskart perskaitė tą tekstą. Čia buvo aiškiai rašoma, kad Viktoras turėjo reikalų su grafičiais ir kad buvo sugautas. Erebas mokėjo skaityti ir reikalavo, kad kiekvienas užsiregistruotų savo tikruoju vardu. Ir, matyt, pasidomėdavo kiekvienu naujoku. Čia tai bent!
Erebas renka informaciją internete, užrašė Nikas. Iki šiol mes į tai neatkreipėme dėmesio. Visame internete? Be jokios abejonės, patikrina standųjį diską, galbūt net seka, kokiais tinklalapiais domiesi. Tad jis, galima sakyti, visažinis.
Jeigu tai tiesa, jis, matyt, skaitė ir Niko kompiuterio MSN protokolą ir įvertino dialogą su Finu. Taip sužinojo, kad Nikas nori Hell Froze Over grupės marškinėlių.
Būtų mielai pasidalijęs savo atradimais su Viktoru, bet Skvamatas kaip tik dabar sėkmingai kopė į milžinišką sieną. Nikas nekantriai išgurgė du puodelius arbatos, jau spėjusios ataušti. Trečią apvertė, vėl čiupdamas bloknotą, kad patikrintų savo pastabas.
– Velnias! – Jis skubiai patraukė kompiuterį, penkis kilogramus kompiuterinių žurnalų ir savo užrašus – pastarieji, beje, gan smarkiai nukentėjo.
– O! Čia irgi esama bėdų? – Emilė su pavargusia šypsena veide stovėjo tarpduryje, jos akys buvo paraudusios.
– Taip, aš esu nugrubnagis, palauk, atnešiu skudurą.
Nikas nulėkė į virtuvę, rado popierinių rankšluosčių ritinį ir parkūrė atgal. Emilė tuo tarpu stengėsi popierinėmis nosinėmis užtverti kelią arbatai, kad nelašėtų ant grindų.
– Kaip sekasi Hemerai? – paklausė Nikas, karštligiškai šluostydamas.
– Jai sužeistas pilvas ir koja. Ausinėse taip cypė, kad vos galėjau ištverti. – Emilė griuvo ant antros pagal bjaurumą sofos ir nusižiovavo. – Man skubiai reikia kavos, bet Viktoras jos čia neturi. Mat šiandien dar turiu įvykdyti vieną užduotį, laimė, nesunkią. Vis dėlto ne tokią, kad man patiktų. – Ji vėl nusižiovavo.
– Aš nueisiu į Starbuksą ir atnešiu kavos, – pasiūlė Nikas.
– Kad labai toli, – suabejojo Emilė ir tuo pačiu atsikvėpimu pridūrė: – Ir aš eisiu. Man vis tiek reikia pakvėpuoti grynu oru. Ir telefono būdelės.
– Užduočiai?
Ji linktelėjo.
– Bet kokios telefono būdelės. Taigi neteks važiuoti per visą Londoną.
Nikas dėl visa ko jau pirmiau pasižiūrėjo pro langą, bet nepastebėjo nieko įtartina; paskui prie namo durų vėl atidžiai apsidairė aplink.
– Jei mus kas nors seka, tai gerai slepiasi.
Jie patraukė Kremerio gatve ir įsuko į Greis In gatvę – tokiu dienos metu joje dar nebuvo labai gyva; Emilė vis dairėsi per petį, kaskart praeinant būreliui jaunuolių. Nerimas abu vertė eiti sparčiau. Jie pasiekė Kings Kroso stotį, pasirodė pirmosios telefono būdelės, ir Emilė prie pat jų stabtelėjo.
– Aš negaliu, – blaiviai konstatavo ji.
– Ko?
– Paskambinti ir pagrasinti. – Ji maldaujamai žvilgelėjo į Niką tarsi tikėdamasi, kad jis padės rasti išeitį. – Negaliu net žmoniškai kalbėti, nes man nurodyta, koks turi būti tekstas.
– O, išties nemalonu, – pasakė Nikas puikiai suprasdamas, kaip lėkštai kalba. – Bet įsivaizduok, kad tai tyrimo tikslams. Juk pati taip nemanai. Tu sieki, kad mes atskleistume Erebo užmačias.
– Betgi mano auka to nežino, – sumurmėjo Emilė.
– Galvok apie Viktorą ir Konfucijaus citatą.
– Mano užduotį sumanė ne Konfucijus. Tikrai. – Emilė rūsčiu veidu patraukė prie pirmos telefono būdelės. – Dabar viską padarysiu, – sumurmėjo ji išsitraukė iš krepšio su diržu smulkių pinigų, i’Pod leistuvą ir raštelį.
– Kam tau leistuvas?
– Man reikia užrašyti pokalbį. Ir, tarsi to būtų negana, dar įkelti į kompiuterį.
Nikas žiūrėjo, kaip ji renka numerį, nutaisiusi nevilties kupiną veidą įjungia leistuvą ir prikiša prie ragelio. Vos tik pasigirdo signalas, Emilė užmerkė akis. Nikas išgirdo, kad kitame laido gale kažkas atsiliepė.
– Niekas dar nebaigta, – pasakė Emilė tarsi iš karsto sklindančiu balsu. – Jūs neturėsite ramybės. Jis jūsų nepamiršo. Jis nieko neatleido. Neišnešite sveiko kailio.
– Kas čia? – išgirdo Nikas kitame laido gale pratrūkusio rėkti vyro balsą. – Aš ant jūsų visų užsiundysiu policiją, prakeikti valkatos! – Ir viskas, vyras dar tyliai ištarė „po velnių“, ir telefonas ėmė pypsėti. Emilė drebančia ranka pakabino ragelį.
– Fu, man darosi bloga, – ištarė sausai. – Kas per mėšlas? Daugiau niekada to nedarysiu. O dabar turiu išgerti kavos.
Pentonvilio gatvės Starbukse juodu rado ramų kampą. Emilė užsisakė dvigubą kapučino su ekstra ekspreso porcija. Nikas pasekė jos pavyzdžiu, dar paėmė dvi bandeles su šokoladu ir pasijuto be galo laimingas, kad ji leidžiasi vaišinama.
– Iš kur pažįsti Viktorą? – paklausė jis, kai juodu suvalgė po pusę bandelės ir pūsčiojo į kavą, nes ši vis dar tvilkino burną.
– Jis buvo Džeko draugas. – Ji susimąsčiusi šyptelėjo. – Viktoras sako tebesąs Džeko draugas ir kad kažkoks prigėrimėlis tikrai draugystei nekenkia.
Dar gerai nesuvokdamas, ką daro, Nikas uždėjo delną Emilei ant ant plaštakos. Ji neatitraukė jos ir net sunėrė pirštus su jo pirštais.
– Viktoras man labai padėjo. Jis mane priėmė kaip jaunesnę seserį.
– Jis nuostabus, – iš visos širdies pareiškė Nikas, daugiau nieko neįstengdamas pasakyti; jautėsi taip, lyg bet kurią akimirką galėtų pakilti ir nuskristi. Kad nuslėptų sumišimą, sriūbčiojo kavą – pagaliau ji ganėtinai atvėso.
– Keitė mums užkurs pirtį, – pareiškė jis po kiek laiko, – ji kepa picą, o mudu čia šlamščiame bandeles.
– O aš galiu kirsti ir pyragaičius, ir picą, – pasakė Emilė. – Viktoras, beje, irgi. Nesijaudink. Kita vertus, negalima gaišti. Pirma, šiuo metu ši vieta nekelia pasitikėjimo, antra, turiu įrašyti į Google savo aukos numerį.
Lauke Emilė, lyg tai būtų savaime suprantama, paėmė Nikui už rankos. Vieta visai netiko romantiškiems pasivaikščiojimams, bet Nikas būtų čia klajojęs visą naktį.
Juodviem grįžus į Viktoro butą, picos buvo likę tik keli kąsneliai.
Keitė apgailestaudama skėstelėjo rankomis.
– Viktoras. Jis sako, kad genijui reikia maisto. Daug maisto. Pusę picos dar turiu. Be to, galėčiau išvirti makaronų.
Jie tik numojo ranka, paėmė picos likučius ir atsidarė žemės riešutų dėžutę. Sofa su rožėmis ir laivais staiga virto gražiausia vieta pasaulyje. Nikas atvėrė nešiojamąjį kompiuterį ir įrašė į Google Emilės padiktuotą numerį.
– Deja, jokių duomenų.
– Aš to beveik tikėjausi, – tarė Emilė. – Matyt, numeris įslaptintas. Kaip negerai, kad jis neprisistatė, pasakė tik „alio“.
Žodis „įslaptintas“ Nikui kai ką priminė – jis privalo Emilei pasakyti vieną dalyką. Dabar. Reikia tikėtis, tada šypsena jos veide iškart neišnyks.
– Aš noriu tau kai ką prisipažinti. Jau keli mėnesiai skaitau tavo tinklaraščio įrašus DeviantART svetainėje. Ir eilėraščius. Jie puikūs kaip ir tavo piešiniai.
Ji ėmė gaudyti orą.
– Iš kur žinai mano slaptažodį?
– Kažin kas išplepėjo. Tik nepyk. Tu neturėtum dėl to jaudintis.
Ji dirstelėjo į jį iš šalies.
– Gaila.
– Ko gaila?
– Mat aš pati būčiau viską tau parodžiusi. Kada nors. – Ji pakreipė galvą į šoną ir nusižiovavo. Viduje iš palengvėjimo šokte šokantis Nikas tik dabar pastebėjo tarpduryje stovint Viktorą.
– Tenai, prie laužo, vyksta grupinis glaustymasis, – pasakė jis, – tad, sakau, pažiūrėsiu, kaip judviem sekasi. Bet čia irgi glaustomasi, tiesa? – Jis klestelėjo ant priešais stovinčios sofos.
Emilė papasakojo apie savo užduotį.
– Aš grasinau visiškai nepažįstamam žmogui. Kas žino, ką jis dabar mano. Gal net nežino, apie ką buvo kalbama.
– Ką tiksliai turėjai pasakyti? Ar dar prisimeni?
Emilė padavė Viktorui raštelį.
– „Niekas dar nebaigta. Jūs neturėsite ramybės. Jis jūsų nepamiršo. Jis nieko neatleido. Neišnešite sveiko kailio.“ – Viktoras ėmė tiesiog tirtėti iš susijaudinimo. – Virsk iš koto! Gerai, reziumuoju: kažkoks jis labai pyksta ant tavo pašnekovo, Emile. Galiu kirsti lažybų, kad mielai pasodintų į Charono valtį arba lieptų Atropei čekštelėti jo gyvenimo siūlą.
Emilė atrodė sutrikusi, ir tai leido Viktorui progą pasipuikuoti savo begaliniu išprusimu.
– Tas telefono numeris, deja, ne manojo garažo savininko, antraip būtume galėję perspėti jį švelniau. – Viktoras paieškojo arbatinuke arbatos, nerado ir nukorė savo užraitytus ūsus. – Jei manęs paklaustumėt, atsakyčiau štai ką: Erebo tikslas vienas – kai kam atkeršyti: Ortolanui, mūsų paukščiui giesmininkui.
– Hm, apipurkšti garažą ir kam nors paskambinti – kerštą aš įsivaizduoju kitaip, – įsiterpė Nikas.
– Labai nustebčiau, jei būtų pasitenkinama vien tuo, – atsakė Viktoras. – Kiek pamenu, tu man kai ką pasakojai apie pistoletą cigarų dėžėje.
Nikas pasijuto krečiamas šalčio, paskui mušamas karščio ir vėl šalčio.
– Tu manai, Erebas nori, kad mes ką nors nušautume?
– Labai galimas daiktas. Jei neklystu, žaidimas siekia sudaryti elitinę grupę specialiai užduočiai atlikti. – Viktoras šyptelėjo, bet šįkart nelinksmai. – Būtų gerai sužinoti, kas tie Vidinio Rato nariai.
Tasai Vidinis Ratas paskui visą pusvalandį sukosi Nikui galvoje kaip degantis diskas. Elitinis būrys. Keršto komanda. Vis dėlto kokia jos užduotis?
Viktorui grįžus žaisti, Nikas su Emile nuėjo į virtuvę užkaisti vandens šviežiai arbatai.
– Tu netrukus vėl prijungsi, taip? – paklausė jis Viktoro. – Juk įvykdei užduotį.
– Užteks prisijungti rytoj. Noriu dalyvauti arenos kovose, gal tada galėsiu padaryti kokias nors išvadas. Kaip negerai, kad nežinome tikrųjų žaidėjų vardų.
Emilė užpylė verdančio vandens ant brangiosios Viktoro arbatos lapų.
– Beje, žaidime dalyvauja veikėjas, atrodantis kaip tu.
– Žinau. Mane tai visąlaik trikdė, bet ką padarysi!
Emilė šyptelėjo.
– O aš kiekvienąsyk apsidžiaugiu jį matydama.
Kai juodu grįžo į sofų kambarį, Nikas papasakojo Emilei apie Sarijų.
– Jis, žinok, buvo kietas. Pasiutiškai mikliai valdė kardą ir puikiai bėgiojo. Būdamas penktalygis aplenkdavo visus.
– O dėl ko tu iškritai?
– Per poną Votsoną ir jo arbatos termosą. – Nikas papasakojo apie savo užduotį ir apie tai, kaip vos jos neįvykdė. – Tikrai nedaug trūko, aš sunkiai įveikiau pagundą.
Emilė pasipurtė, lyg jai būtų šalta.
– Žaidimas išties puikiai tvarkosi su savo priešininkais. Kaip manai, ar ta Aišos ir Eriko istorija taip pat jo darbas?
Nikas dirstelėjo į ją iš šalies, bet nepastebėjo nieko, išskyrus nuoširdų domėjimąsi.
– Gali būti. Net labai.
– Mes turime saugotis, Nikai. Visų pirma tu. Kolinas andai pasakė keistą dalyką: „Metas Nikui išleisti orą“ – po to, kai judu susimušėte kavinėje. Nenuvertink jo.
Taip, pamanė Nikas, Kolinas linkęs paambryti.
Jis įpylė arbatos į Viktoro puodelį ir nunešė jam prie kompiuterio. Skvamatas kaip tik kalbėjosi su Beroksaru, kuo kirviai pranašesni už kardus.
Beroksaras. Nikas pasičiupo šratinuką ir popieriaus lapelį. Beroksaras buvo Vidiniame Rate, paskui jį išstūmė Bladvorkas, parašė jis.
Viktoras parodė jam iškeltą nykštį.
Užėjo naktis. Emilė išpakavo savo kuprinę ir susivyniojo į miegmaišį. Jie kalbėjosi apie mokyklos draugus, bandė atspėti, kurio koks slapyvardis žaidime. Abiejų nuomonės paprastai išsiskirdavo.
Tuoj po vidurnakčio įsvirduliavo Viktoras.
– Šiandien užteks. Esu gatavas. Ar kas turi kokio mitalo?
Emilė ištraukė iš kuprinės šokolado su riešutais plytelę, ir Viktoras, nutaisęs atsiprašomą veidą, pusę jos atsilaužė.
– Kažkas vyksta, – pasakė kramtydamas. – Aplink zuja gnomai, visi kažką kiauksi apie didįjį mūšį ir kad artėja išbandymų metas.
– Manau, rytoj vyks įnirtingos kovos dėl vietų Vidiniame Rate, – tarė Nikas. – Per andainykštes kovas irgi būčiau bandęs į jį pakliūti, jei nebūčiau iškritęs. Žygūnas sakė, kad įsivaizduoja mane kaip silpniausią Vidinio Rato karį. Taip ir būtų buvę, jei… būčiau atlikęs jo užduotį.
Viktoras linktelėjo pilna burna ir iškėlė pirštą.
– Labai teisingai! Jis būtų tau pataręs, kaip jame atsidurti. O dabar klausiu: kam jam tavęs reikėjo? Atsakau: nes būtum įrodęs, kad dėl Erebo ryžtiesi žengti per lavonus. Arba sėsti į kalėjimą.
Nikas ir Emilė susižvalgė. Kažkas vos neperžengė per Džemio lavoną. Ar rytoj jis stovės ant auksinio skydo?
– Beje, anoks čia žygdarbis žengti per mokytojo lavoną, – sumurmėjo Viktoras ir pasičiupo kitą pusę šokolado. – Kadaise nesyk to troškau, be jokių žygūnų užduočių.
Paskui jis nuėjo į savo kambarį. Paskui Spidis liovėsi žaidęs ir įsitaisė su Keite ant milžiniško pripučiamo čiužinio kompiuterių patalpoje.
Paskui Nikas ir Emilė sustūmė dvi sofas į krūvą – atsirado aibė gulimo ploto, o sofų atlošai atskyrė juos nuo viso kito pasaulio.
– Labanakt, – sušnabždėjo Emilė ir įsegė Nikui į lūpas neįsivaizduojamai minkštą ir švelnų bučinį. Jos pirštai pakasė jam sprandą. – Labanakt, varne.
Tada padėjo galvą jam ant peties ir užmerkė akis. Nikas juto, kaip jos plaukai kutena jam kaklą, ir girdėjo ją vis giliau kvėpuojant. Norėjo, kad viskas būtų kaip dabar, lygiai taip. Norėjo visada čia gulėti. Norėjo sustabdyti laiką.