PARYŽIUS ir ŠELIS

Nuo Velykų iki Sekminių, 1491

NEKALTŲJŲ MIKALOJUS

Nė nesitikėjau kada nors vėl išvysti anuos gobelenus arba jų piešinius. Kai tapau miniatiūrą, dekoruoju skydą ar padarau eskizą vitražui, savo darbą regiu tik tol, kol dirbu. Baigęs ir pats pamirštu, todėl verčiau tapau kitą miniatiūrą, karietos duris ar Švenčiausiosios Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą koplyčiai. Kaip ir su moterimi — vagoju vieną ir smaginuosi, paskui randu kitą ir smaginuosi su ta. Atgal nesigręžioju.

Ne, nėra tai visiškai tiesa. Dėl vienos žvalgausi atgal, apie ją nepaliaunu galvojęs — nors jos neturėjau.

Tie Briuselio gobelenai dar ilgam liko su manimi. Iškildavo atminty keistomis aplinkybėmis — išvydus puokštelę žibuoklių turgelyje Šv. Dioniso gatvėje, slyvų pyragui pakvipus pro pravirą langą, išgirdus vienuolius giedant mišparus Dievo Motinos katedroje ar sukandus gvazdikėlį, kuriuo buvo pagardintas troškinys. Sykį buvau su moterim, ir staiga šovė mintis, ar mano liūtas „Lytėjime“ neatrodo per daug panašus į šunį, ir mano stiebas nulinko merginos rankoje kaip sutežus salota.

Daugelį darbų greitai pamirštu, bet ligi šiol akyse stovi įvairiausios kartonų detalės — ilgos oranžinės „Garso“ tarnaitės rankovės, beždžionė, tempianti grandinę ant kaklo „Lytėjime“, vėjyje plevenantis „Skonio“ damos šalis, „Regėjimo“ veidrodyje už vienaragio atspindžio tvyranti tamsa.

Tais eskizais man pavyko kažką įrodyti. Leonas Senasis dabar pagarbiau su manim apsieina, kaip lygus su lygiu, o ne kaip turtingas pirklys, malonėjęs bendrauti su varganu dailininkėliu. Nors toliau tapiau miniatiūras, jis gavo man kitų kilmingų šeimų užsakymų gobelenams. Leonas apsukriai laikė šešių damų paveikslus, kuriuos nutapiau, vis rasdamas priežasčių negrąžinti jų Jonui Le Vistui, nors jie priklausė monsenjorui. Leonas rodydavo juos kitiems kilmingiesiems, anie papasakodavo nemačiusiems, ir taip žinia sklido, rasdavosi ir daugiau norinčių panašių gobelenų. Aš piešiau gobelenus su vienaragiais — kartais vienumoje miškuose, kartais medžiojamus, kartais su dama, tąsyk itin stengdavausi, kad jie neprimintų Le Vistų damų. Leonas džiūgavo.

— Matai, kaip žmonės džiaugiausi net nedideliais eskizais, — sakydavo jis. — Bet palauk, kol jie išvys tikrus gobelenus, kabančius Jono Le Visto didžiojoje menėje, darbo nepristigsi iki dienų galo.

Ir pinigų į mano kišenę — galėjo pridėti. Bet ir aš buvau patenkintas — jei viskas ir toliau klostytųsi taip gerai, man daugiau nebereiktų tapyti karietų ar skydų.

Anądien nuėjau į Leono namus aptarti naujo gobeleno užsakymo — ne su vienaragiais, bet medžioklės su sakalais. Leonas puikiai prasigyveno iš tarpininkavimo. Turi didžiulį namą netoli Rožynų gatvės, atskirą kambarį paskyręs verslo reikalams. Kambaryje išdėlioti meniški, brangūs daiktai iš tolimų kraštų — sidabrinės lėkštės su išraižytomis nepažįstamomis raidėmis, filigraninės prieskonių dėžutės iš Rytų, stori persiški kilimai, tikmedžio dėžutės, inkrustuotos perlamutru. Apsidairęs aplink, įsivaizdavau savo paprastą kambarėlį viršum „Auksinio gaidžio“ ir susiraukiau. Tikriausiai jis buvęs ir Venecijoje, pamaniau. Veikiausiai jis lankėsi visur. Tačiau ateis metas, ir aš užsidirbsiu tokiems rafinuotiems daiktams.

Kol kalbėjomės apie užsakymą, primečiau sakalo sparnų ir uodegos eskizą. Tada padėjau angliuką ir atsilošiau kėdėje.

— Jei oras pagerės, veikiausiai baigęs šį eskizą dingsiu iš čia. Pabodo Paryžius.

Leonas Senasis irgi atsilošė.

— Kur?

— Nežinau, matyt, į piligriminę kelionę.

Leonas išvertė akis. Jis žino, kad aš tik retsykiais pasirodau bažnyčioje.

— Tikrai, į pietus, į Tulūzą, Lurdą. Gal net iki Santjago de Kompastelos.

— Ir ką tikiesi rasti ten nusigavęs?

Gūžtelėjau pečiais.

— O ką žmonės tikisi rasti iškilę į piligrimystę? — neišsidaviau, kad nesu anksčiau buvęs tokioj kelionėj. — Bet tokie kaip tu, žinoma, apie tai nenuraukia, — tyčia pridėjau, erzindamas jį.

Leono tokios pašaipos nejaudino.

— Piligriminė kelionė ilga, o atlygis gali būti labai menkas. Ar apie tai pagalvojai? Pasvarstyk, kiek darbo atsisakysi, o pamatysi visai niekniekius. Mažą visumos dalelę.

— Aš tavęs nesuprantu.

— Tų palaikų, kurių žiūrėti keliaujama. Ar Tulūzoje nesama tik Išganytojo kryžiaus šapelio? Kiek kryžiaus tu gali išvysti toje medžio skiedrelėje? Gali pamatęs labai nusivilti.

— Nenusivilčiau, — spyriausi aš. — Man keista, kad nesi keliavęs kaip piligrimas — o jau toks krikščionis.

Ištiesęs ranką, pasiekiau vieną sidabrinių prieskonių dėžutę. Filigraninis raštas buvo taip gudriai susuktas, kad susidarė durelės su vyriais ir užraktas.

— Iš kur šita?

— Jeruzalės.

Kilstelėjau antakius.

— O gal man tenai patraukus?

Leonas garsiai nusikvatojo.

— Norėčiau tai išvysti, Nekaltųjų Mikalojau. Taigi kalbi apie keliones. Keliai iš Paryžiaus į Briuselį dabar sausi, o man pažįstamas pirklys atnešė žinių apie tavo gobelenus. Jis mano prašymu buvo sustojęs Jurgio dirbtuvėje.

Jau keletą mėnesių nebuvome su Leonu tų gobelenų prisiminę. Advento pradžioje keliai buvo labai prasti, kad taip paprastai nukeliautum iš Paryžiaus į Briuselį. Leonas neturėdavo žinių, kaip sekasi juos austi, ir aš palioviau klausinėjęs. Padėjau dėžutę atgal.

— Ir kokios žinios?

— Jie baigė du pirmuosius po Kalėdų ir per Tris Karalius pradėjo du kitus — ilguosius. Tačiau jie atsiliko, kažkas namuose sirgo.

— Kas?

— Jurgis Jaunesnysis ir vienas kviestinių audėjų. Dabar jiems jau geriau, bet laikas prarastas.

Man palengvėjo, kai išgirdau, kad ne Eleonora. Žinios mane nustebino. Vėl paėmiau anglies gabalėlį ir nupiešiau sakalo galvą ir snapą.

— Kaip gobelenai atrodo?

— Jurgis parodė jam du pirmuosius — „Garsą“ ir „Kvapą“. Pirklys sakė, kad puikūs.

Nupiešiau sakalo akį.

— O tie du, kuriuos audžia dabar, kiek jie jau išaudė?

— Jie audžia šunelį, kuris tupi ant damos suknelės šleifo „Skonyje“. O „A mon seul desir“ dalyje pasiekė tarnaitę. Žinoma, juk audėjai mato tik nedidelę juostą to, ką audžia, — jis nusišypsojo. — Mažą visumos dalelę.

Bandžiau smulkiau įsivaizduoti piešinius. Ilgai prisiminiau juos taip puikiai, kad būčiau galėjęs nupiešti juos užsimerkęs. Nustebau, jog buvau pamiršęs šunelį, tupintį ant damos suknelės šleifo.

— Leonai, išimk piešinius. Noriu į juos pažiūrėti.

Leonas sukikeno.

— Jau kuris laikas nebeprašei jų parodyti, — tarė jis, grabinėdamas raktų, kurie kabojo prie diržo, ir rakindamas tikmedžio spintą. Ištraukė piešinius ir padėjo ant stalo.

Susiradau šunelį „Skonyje“ ir bandžiau skaičiuoti, kiek audėjams užtruks pasiekti damos veidą. Klaudijos veidą.

Jau ištisus mėnesius nemačiau Klaudijos Le Vistos. Nuo tada, kai vasarą grįžau iš Briuselio, neteko būti namuose Krosnies gatvėje. Dabar jie nebeturėjo man užsakymų, ir visa šeima buvo savo pilyje prie Liono. Girdėjau, per Mykolines jie sugrįžo, ir kartais aš stoviniuodavau prie Pievų Šv. Germano, vildamasis, gal bent akies krašteliu pamatysiu Klaudiją. Ir vieną dieną išvydau jas su motina ir damomis Krosnies gatvėje. Kai ji praėjo, pasileidau kita puse gatvės, vildamasis, kad mergina žvilgtelės ir mane pamatys.

Pamatė. Sustojo, lyg būtų susimušusi kojos nykštį. Damos praplaukė jai iš abiejų pusių, paskui liko tik ji ir Beatričė. Klaudija mostelėjo savo damai ir pasilenkė užsirišti batelio. Paridenau monetą netoli jos ir žengiau per gatvę pasiimti. Kai pasilenkiau, mes vienas kitam nusišypsojome. Tačiau nedrįsau jos paliesti — aš neliečiu tokių moterų kaip ji gatvėje.

— Norėjau tave pamatyti, — sušnibždėjo Klaudija.

— Ir aš. Ar ateisi pas mane?

— Pabandysiu, bet...

Dar nespėjau nė pasakyti, kur aš gyvenu, kai prie mūsų prišoko Beatričė ir jas lydėjęs ekonomas.

— Eik šalin, — sušnypštė Beatričė, — kol ponia Ženevjeva tavęs nepamatė!

Ekonomas pagriebė mane ir nuvilko nuo Klaudijos, kuri liko klūpoti gatvėje, o jos spindinčios akys žvelgė į mane.

Paskui mačiau ją iš tolo porą ar trejetą kartų, bet beveik nieko negalėjau padaryti. Galų gale ji kilminga dama — ir gatvėje kartu negalėjome pasirodyti. Nors troškau jos savo lovoje, ėmiau abejoti, ar kada nors sugebėsiu prasiskverbti pro ją supančių damų skydą. Kitos moterys manęs nepatenkino. Kiekvieną kartą baigdavau jausdamasis neišsikrovęs, kaip alaus bokalas su geru gurkšniu alaus dugne. Dabar, žvelgdamas į damą „Skonyje“, vėl jaučiau tą patį — viso kito buvo negana.

Leonas jau siekė sudėti paveikslus.

— Palauk, — tariau, uždėjęs ranką ant „A mon seul desir“, kur dama stovėjo sustingusi su brangakmeniais rankose. Ar ji juos segasi ar nusisega? Man tai liko mįslė.

Leonas pliaukštelėjo liežuviu ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

— Argi tu nenori į juos pažiūrėti?

Leonas gūžtelėjo pečiais.

— Aš juos mačiau.

— Jie tau nepatinka, ar ne, nors taip juos giri prie kitų.

Leonas paėmė prieskonių dėžutę, su kuria aš žaidžiau, padėjo ant lentynos su kitomis.

— Jie naudingi verslui. Jie padarys Jono Le Visto didžiąją menę vertą pokylių. Bet ne, tavo damos manęs nesuviliojo. Aš labiau mėgstu naudingus dalykus — lėkštes, spintas, žvakides.

— Gobelenai irgi naudingi. Jie uždengia grubias sienas, ir patalpa tampa šviesesnė ir šiltesnė.

— Taip. Bet jei renkuosi sau, man labiausiai tinka dekoratyvinis piešinys — kaip šis, — jis parodė nedidelį gobeleną ant vienos sienos, išaustą vien milfleru, be figūrų ar gyvūnų. — Nenoriu jūsų damų iš sapnų pasaulio — nors gal tau jos tikros.

Norėčiau, kad jos būtų tikros, troškau pasakyti, bet tariau:

— Tu per daug žemiškas.

Leonas pakreipė galvą į vieną pusę.

— Taip aš išgyvenu. Visada taip išgyvenau, — jis ėmė rinkti piešinius. — Ar dabar ruošiesi ką nors nupiešti, ar ne?

Tuoj pat sumečiau eskizą — sakalai puola garnį, vyrai ir moterys stebi, apačioje laksto šunys, o fonas užpildytas milfleru. Jau buvau sukūręs daugybę gobelenų, ir man tai buvo aišku ir lengva. Išėjęs Eleonoros sodelio pamokas, galėjau net tiksliai pavaizduoti augalus ir gėles.

Leonas žiūrėjo, kaip piešiau. Žmonės dažnai žiūri — piešimas, jiems regis, magiškas dalykas, kaip pasirodymas mugėje. Man tai visad buvo lengva, bet dauguma žmonių, paėmę angliuką, vedžioja juo lyg turėtų rankose žvakigalį.

— Daug išmokai per šiuos mėnesius, — pasakė jis.

— Aš irgi galiu būti praktiškas.

Tą naktį sapnavau gobeleno juostą su Klaudijos veidu ir pabudau visas lipnus. Taip man nebuvo nutikę jau kuris laikas. Kitą dieną radau priežastį nueiti į Pievų Šv. Germano bažnyčią — esą ten sutiksiu draugą, kuris išmano apie sakalus. Žinoma, galėjau paklausti ko nors Šv. Dioniso gatvėje, bet ten kelias vedė Krosnies gatve — tai galėsiu žvilgtelėti į Le Vistų langą. To jau kuris laikas nebuvau daręs. Langus radau užsklęstus langinėmis, nors buvo dar tik po Velykų, tad vargu ar šeima jau galėjo būti išvykusi į Lioną. Luktelėjau, bet niekas nė nekrustelėjo.

Draugo irgi nesutikau, tad patraukiau miesto link. Kai išėjau pro Šv. Germano vartus ir stūmiausi pro juos supančius turgininkų stalelius, pastebėjau pažįstamą moterį, susiraukusi ji čiupinėjo jaunas salotų galvas. Dabar ji nebebuvo tokia stora.

— Marija Seleste, — šūktelėjau vardu, pats nežinodamas, kad jį prisimenu.

Ji atsisuko ir pažvelgė į mane visai nenustebusi, kai priėjau prie jos.

— Ko nori? — griežtai paklausė.

— Kad nusišypsotum.

Marija Selestė kažką burbtelėjo ir nusisuko.

— Šita pajuodavus, — pasakė ji pardavėjui.

— Tai susirask kitą, — jam buvo vis tiek.

— Ar tu jas perki Le Vistams?

Marija Selestė rausė salotas, piktai sučiaupus lūpas.

— Nebedirbu ten. Turėtum žinoti.

— Kodėl ne?

— Turėjau eiti gimdyt vaiko. Klaudija žadėjo užtarti mane, bet kai grįžau, mano vietoje buvo kita mergina, ir šeimininkė nė girdėti nieko nenorėjo.

Išgirdęs Klaudijos vardą, visas sudrebėjau iš aistros. Marija Selestė pažvelgė į mane, ir aš bandžiau galvoti apie ką nors kitą.

— Na ir kaip kūdikis?

Akimirkai Marijos Selestės rankos sustingo. Paskui ji vėl ėmė rausti salotas.

— Atidaviau ją vienuolėms, — ji pakėlė salotą ir pakratė ją.

— Ką? Kodėl?

— Reikėjo grįžti į darbą, išlaikyti motiną. Ji sena ir per daug pasiligojusi, kad galėtų prižiūrėti vaiką. Turėjau taip padaryti. O dar netekau buvusio darbo.

Tylėjau, galvojau apie dukterį kažkur su vienuolėmis. Nesitikėjau, kad taip nutiks nors vienam mano vaikui.

— Kaip tu ją pavadinai?

— Klaudija.

Aš taip šėriau Marijai Selestei, kad salotos galva išskriejo jai iš rankų.

— Štai tau! — sušuko salotų pardavėjas. — Numetei, tai dabar mokėk.

Marija Selestė pravirko. Ji čiupo savo krepšį ir nukūrė.

— Pakelk salotą! — šaukė pardavėjas.

Aš susėmiau salotą byrančiais lapais ir pliumptelėjau ant krūvos su kitomis, o paskui pasileidau įkandin. Kai ją pasivijau, Marija Selestė buvo visa išraudusi — ji bėgo, toliau šnirpšdama.

— Kodėl ją pavadinai jos vardu? — pagriebiau ją už rankos.

Marija Selestė muistėsi, bandydama išsiplėšti iš mano gniaužtų. Jau rinkosi minia — turguje bet kas pramoga.

— Ar tu jai vėl vožtelsi? — rėkė viena bobelė, — jei taip, tai palauk, kol ateis mano dukra, kad galėtų pasižiūrėti.

Ištempiau Mariją Selestę iš minios į šoninę gatvelę. Prekybininkai suvertė čia savo atliekas — pūvančias kopūstų galvas, pagedusias žuvis, arklių mėšlą. Iš po kojų spruko žiurkė, kai stūmiau ją pro dvokiančią krūvą.

— Kodėl taip pavadinai mano dukrą?

Marija Selestė pažvelgė pavargusiu žvilgsniu. Ji paliovė verkusi. Jos putlus veidas atrodė kaip bandelė su dviem įspaustais agrastais, juodi plaukai išsidraikė iš po kepuraitės. Pamaniau, kaip išvis galėjau jos norėti.

— Pažadėjau Klaudijai, kad pavadinsiu jos vardu, — atsakė Marija Selestė. — Jaučiausi tokia dėkinga, kai ji pasakė sutvarkysianti viską su šeimininke. Bet ji nieko net neužsiminė — paskui aš šnekėjau su ponia Ženevjeva, ir toji prisiekė, kad panelė nė žodžiu neminėjusi. Ponia pamanė, kad aš pabėgau, ir tiek. Taigi dukrelė turi panelės vardą dovanai — po viso to gero, kiek jai padariau, kai ji dar buvo mergaitė. Laimei, gavau kitą vietą, pas šeimą Kordeljerų gatvėje. Belviliai. Ne tokie turtingi kaip Le Vištai, bet gerai ir ten. Kartais jie net priima Le Vistų damas.

— Le Vistų damos ateina pas jus?

— Aš stengiuosi nesirodyti, kai jos ateina, — Marija Selestė atsigavo. Ji apsižvalgė ir šyptelėjo. — Nemaniau, kada nors vėl su tavim atsirasiu akligatvyje.

— Kurios damos ateina? Tik ponia Ženevjeva ar ir dukterys?

— Paprastai su ja ateina Klaudija, mano šeimininkai turi jos amžiaus dukterį, ir jos mėgsta susitikti.

— Ar jos dažnai ateina?

Marija Selestė susiraukė kaip sena moteriškė, kokia vieną dieną taps.

— O kas tau parūpo?

— Įdomu, ir tiek. Kaip žinai, dirbau Le Vistams, ir man įdomu, kaip dabar jo moterims.

Marija Selestė pažvelgė į mane smailiai.

— Matau, nori ateiti manęs ten aplankyti, ar ne?

Spoksojau į ją, stebėdamasis, kad ji man meilinasi po viso to, kas nutiko. Bet ji gali man būti naudinga. Nusišypsojau, nubraukiau plunksnelę jai nuo peties.

— Gal ir ateisiu.

Kai ji ištiesė ranką ir prispaudė, aš labai greitai sukietėjau, ir jos veidas staiga nebeatrodė toks tešlinis ir rausvesnis. Tačiau ji tuoj pat atitraukė ranką.

— Man reikia grįžti. Užbėk kada manęs aplankyti.

— Galbūt ateisiu, kai viešės Le Vištai. Sykiu galėsiu patenkinti savo smalsumą.

— Kaip nori. Tiesą sakant, jos lankysis poryt. Girdėjau, kaip mano ponia minėjo.

Negi taip paprasta? Kai Marija Selestė nupėdino mosuodama savo krepšiais, pagalvojau, ką ji ketino iš viso to gauti — be akimirksnio malonumo tarpkojyje. Bet ilgai nesivarginau spėlionėmis. Pamatysiu Klaudiją Le Vistą, ir to gana.

Tai tikrai buvo per daug paprasta. Marija Selestė neketino taip lengvai man atleisti.

Belvilių namai nebuvo tokie prašmatnūs kaip Le Vistų. Jie buvo dviejų lygių, kai kurie langai įstiklinti, bet pats namas įspaustas tarp kitų, buvo ir patrūnijusių rąstų. Ištyrinėjau jį, kol laukiau Marijos Selestės kitoje gatvės pusėje, vildamasis pamatyti įeinančią Klaudiją. Su ja bus motina ir Beatričė, taip pat kitos jų namų damos. O dar Marija Selestė — man gali tekti ją vagoti, vien kad ja atsikratyčiau. Neturėjau jokio plano, tik nepamesti galvos ir žvalgytis, kur viskas links. Bent jau stengsiuosi prisigauti prie Klaudijos ir paskirti kitą susitikimą. Aš net užmokėjau žmogui, kad parašytų man raštelį, Klaudija perskaitys, net jei aš ir negaliu. Anas žmogus pasišaipė iš mano žodžių, bet parašė. Žmonės paprastai padaro viską, jei gauna už tai kokį pinigėlį.

Marija Selestė virstelėjo priekines duris ir iškišo galvą. Pamojo man. Perbėgau gatvę ir įsmukau vidun. Ji vedė mane per vieną kambarį, paskui per kitą, kur kabėjo gobelenai, nors prieblandoje negalėjau jų įžiūrėti, paskui per virtuvę, kur į mane pašnairavo prie puodo pasilenkęs virėjas.

— Netriukšmauk, nes bus bėdos, — suniurzgė jis.

Aš neprisiminiau, ar Marija Selestė praskėtusi kojas šūkauja, bet atsakiau jam suvaidinęs labai įsiaitrinusį.

— Kvailys, — metė virėjas, bet nebespėjau suvokti, kad tai įspėjimas.

Kai tik įžengiau į sodelį už namo, išgirdau už savęs kažkokį garsą ir taip gavau per makaulę, kad žiežirbos pažiro iš akių. Svirduliuodamas nespėjau nė išvysti užpuoliko, kuris spyriu į nugarą partiesė mane ant žemės. Tada ėmė mane spardyti į šoną ir į galvą. Nors kraujas plūdo man į akis, išvydau Mariją Selestę, kuri stovėjo sunėrusi rankas.

— Atsargiai, skalbiniai, — tarė ji vyrui, kurio nemačiau. Bet buvo per vėlu — paklodė už jos buvo aptaškyta krauju.

Atgavau kvapo tiek, kad pajėgiau sudejuoti, bet anas vyras spyriu man jį vėl atėmė.

Buvo keistai tylu, tik smūgių garsas ir Marijos Selestės bato gurgždėjimas, kai ji perkeldavo svorį nuo vienos kojos ant kitos. Susiriečiau, bandydamas apsaugoti vidurius ir pakišti smūgiams nugarą. Po poros smūgių į galvą akimirką viskas aptemo. Kai atsigavau, išgirdau aukštą spiegimą, lyg triušio, pakliuvusio į spąstus.

— Tylėk, — sušnypštė Marija Selestė, ir supratau, kad tai aš skleidžiu šį garsą.

— Spirk jam į kiaušius, — paragino ji mano užpuoliką, — spirk taip, kad daugiau jis niekam vaiko neužtaisytų.

Vyras nusitaikė man į kelius, kad išsitiesčiau ant nugaros. Kai jis pasiruošė šiam coup de grace, užsimerkiau. Tada išgirdau, kaip sugirgždėjo veriamos langinės. Atsimerkiau ir išvydau Klaudijos veidą, žvelgiantį į mane — ji rymojo ant palangės aukštai viršum manęs. Jos akys buvo plačiai atmerktos ir aiškios. Visai kaip gobeleno juosta.

— Palauk, — šūktelėjo Marija Selestė. Vyras sustojo, žvilgtelėjo aukštyn ir akimirksniu išgaravo. Nė nemaniau, kad kas nors galėtų taip greitai dingti. Tačiau spėjau pamatyti jo veidą, kad pažinčiau Le Vistų ekonomą. Saugok šikną — na štai. Jis visad manęs nekentė — taip labai, kad net rizikavo tarnyba. Arba pats buvo įsižiūrėjęs Mariją Selestę.

— Kas atsitiko? Ar tai tu, Marija Seleste? — sušuko ji. — Ir... Mikalojus?

Lange išdygo ir kiti veidai — Ženevjevos Nanterės, Beatričės, Belvilių ponios ir panelės. Buvo taip savotiška matyti jų visų veidus krūvoj žvelgiančius į mane, tarsi paukščiai medyje spoksotų į kirminą, kad vėl užsimerkiau.

— O, panele, kažkas užpuolė poną! — sušuko Marija Selestė, — nežinau, iš kur jis atsirado, tikriausiai ant jo užšoko.

Skausmas nuo smūgių staiga mane rieste surietė. Prieš savo valią aš dejavau. Burnoje jaučiau kraujo skonį.

— Aš bėgu žemyn, — pasišoko Klaudija.

— Ne, tu niekur nebėgi, — tarėjos motina. — Beatriče, eik ir padėk Marijai Selestei juo pasirūpinti.

Kai atsimerkiau, visos galvos buvo dingusios, išskyrus Klaudijos. Ji žvelgė žemyn į mane. Mes abu šypsojomės. Matyti jos veidą buvo tarsi žvelgtum į žydrą dangų pro medžio šakas. Paskui ji staiga dingo, lyg kažkas būtų ją nutempęs nuo lango.

— Nebandyk prasitarti, — sušnypštė Marija Selestė. — Tu mane lankei, o jis bandė tave apiplėšti.

Aš gulėjau ir tylėjau. Nieko nepešiu pasakęs Beatričei, kas išties nutiko, nes Marija Selestė gali Beatričei papasakoti, kad mes turime dukterį, o toji perduos Klaudijai. Nenorėjau, kad Klaudija žinotų.

Beatričė pasirodė su vandens dubeniu ir skiaute drobulės. Ji atsiklaupė prie manęs, pakėlė mano galvą sau į skraitą ir ėmė plauti kraują man nuo veido. Vien pajudinus galvą, mane supykino, ir turėjau vėl užsimerkti.

Kai Marija Selestė pakartojo savo pasaką, kaip mane užpuolė ir norėjo apiplėšti, Beatričė nieko nepasakė. Tuomet Marija Selestė ėmė įnirtingai pinti vis pinklesnį tinklą, pripasakojo apie pagiežą, pinigines, brolių draugus ir piktus žodžius. Ji baisiai susipainiojo.

— Kaip tas vyras pateko į namus? — nukirto ją Beatričė, — juk jis turėjo ką nors pažinoti.

Marija Selestė dar bandė kalbėti, bet paskui suprato, kad žodžiai jai dabar tik kenkia, ir staiga nutilo, lyg kas būtų šluoste užkimšęs jai burną.

Beatričė praskleidė mano tuniką ir prispaudė skiautę man prie pečių ir krūtinės, o aš iš skausmo vaitojau ir marksčiausi. Mano dejonės vėl atrišo Marijai liežuvį.

— Eik ir atnešk vandens, — nutraukė ją Beatričė. — Šilto.

Kai Marija Selestė įbėgo vidun, kažkas pasirodė tarpduryje už manęs, nes Beatričė pasuko galvą.

— Paklausk, ar nėra leopardo tepalo. Jei ne, bus gerai sauja medetkų arba saulučių į šiltą vandenį.

Tas, kas ten stovėjo, pasisuko ir nuėjo.

— Ar tai buvo Klaudija? — aš vos judinau lūpas.

— Ne, šeimininko duktė.

Negalėjau suprasti, ar ji melavo. Pasukęs galvą, išspjoviau du dantis, jie nuskriejo per Beatričės mėlyną muaro rašto suknelę ir atšoko nuo grindinio.

— Ką padarei, kad šitaip gavai? — švelniai paklausė Beatričė. — Kad ir kas tai buvo, tikriausiai to nusipelnei.

— Beatriče, įkišk ranką į mano kišenę.

Jos išriesti akių pieštuku antakiai dar labiau išsirietė.

— Prašau, ten yra kai kas, ką prašau tave perduoti.

Ji sudvejojo, paskui kyštelėjo ranką į kišenę ir ištraukė raštelį iš mano liemenės. Jis buvo kruvinas.

— Paduok jį Klaudijai.

Beatričė apsidairė.

— Juk žinai, kad negaliu to daryti, — sušnibždėjo ji.

— Žinoma, gali. Prašau, ji norėtų, kad tai padarytum. Juk tu jos moteris, tai turi daryti, kas jai geriausia, — aš pažvelgiau jai giliai į akis. Moterys daugkart man sakė, kad mano akys — didžiausias mano turtas. Ir gerai, kad ne dantys.

Beatričės veidas sušvelnėjo, smakras susmego į kaklą, nosies šnervės išsiplėtė. Ji nieko nepasakė, bet įsikišo raštelį rankovėn.

Marija Selestė grįžo nešina dubeniu, kuris kvepėjo gėlėmis. Aš užsimerkiau, kol jos su Beatriče mane mazgojo. Kitais sykiais man būtų buvę malonu būti globstomam dviejų moteriškų rankų, bet dabar man viską sopėjo — norėjau tik miegoti, kad nejausčiau skausmo. Trumpam pasirodė ponia Belvilė ir liepė vyrams nuvežti mane namo. Kai jos griežtas balsas kreipėsi į Mariją Selestę, vėl grimzdau į miegą.

Tris dienas tysojau lovoje, kol vėl galėjau pajudėti. Sąnariai buvo sustingę, aplink akis — juoda, nosis ištinus, įskilęs šonkaulis — kai bandydavau pasijudinti, per kūną siūbtelėdavo aštrus skausmas. Tūnojau po patalais, gėriau tik alų ir nieko nevalgiau, didumą dienos miegodavau, bet naktį gulėdavau akių nesudėdamas ir keikiau skausmą.

Aš laukia Klaudijos. Ketvirtą dieną išgirdau žingsnius ant laiptų, bet duris pravėrė ne ji. Tarpdury stovėjo Leonas Senasis — jis apžvelgė šaltą, apšniaukštą kambarį. Mergaitė iš„ Auksinio gaidžio“ dar nebuvo atėjusi pakurti židinio ir sutvarkyti vakarykščių maisto likučių. Leonas paprastai manęs nelanko, bet siunčia pasiuntinį atsivesti į jo namus. Vargais negalais bandžiau atsisėsti.

— Tai prisivirei košės, vyruk?

Bandžiau protestuoti, paskui lioviausi. Leonas, atrodo, žinojo viską, tad jam meluoti nebuvo prasmės. Atsiguliau vėl.

— Gerokai gavau į šonus.

Leonas kikeno. “

— Dabar pailsėk. Greit turėsi pasveikti — už tavo skausmus siunčiu tave į piligrimystę.

Spoksojau į jį.

— Ką? Kur?

Leonas nusišypsojo.

— Ne į pietus, bet į šiaurę. Pamatyti Briuselio relikvijos.