BRIUSELIS

Sekminių savaitė, 1490

JURGIS NUO KOPLYČIOS

Man jis nepatiko iš pirmo žvilgsnio. Paprastai taip greitai nesprendžiu apie žmones — palieku tai žmonai. Bet jis įžengė su Leonu Senuoju ir apsidairė mano dirbtuvėje tokiu veidu, tarsi pakliuvęs Paryžiaus landynėn, o ne atėjęs į Aukštąją gatvę prie Šv. Koplyčios aikštės — vietos, garbios ir deramos gobelenų audėjui. Jau viduje nesiteikė nė į akis man pažvelgti, o tik žvilgsniu gaudė po kambarį besisukinėjančias Kristiną su Eleonora — savo grakščiai sukirpta tunika ir paryžietiškomis kojinėmis. Šis tai jau savim tikras, pamaniau. Nieko gero iš tokio nelauk.

Aš suvis nustebau, kad jis atvyko. Audžiu jau trisdešimt metų, ir dar nė karto joks menininkas nesukorė viso kelio iš Paryžiaus, kad su manim susitiktų. To nė reikėt nereikia — man pakanka dailininko eskizų ir gero piešėjo kaip Pilypas Tūrietis, kad tą eskizą padidintų. Audėjui iš dailininko jokios naudos.

Leonas nebuvo manęs įspėjęs, kad kartu atvyks Nekaltųjų Mikalojus, be to, atkeliavo jie anksčiau nei laukėme. Buvom visi susirinkę dirbtuvėje ir ruošėmės nuimti nuo staklių išaustą gobeleną. Aš jau buvau atskyręs kartoną nuo gobeleno ir sukau jį į tūtą, ketindamas pasidėti kartu su kitais gobelenų piešiniais, kuriuos esu įsigijęs. Jurgis Jaunesnysis rinko paskutines siūlų rites Lukas šlavė grindis, ruošė vietą, kur patiesime gobeleną, nukirpę jį nuo staklių. Kristina ir Eleonora susiuvinėjo paskutinius tarp spalvų plotų likusius plyšelius. Pilypas Tūrietis stovėjo greta, įverdavo Eleonorai siūlą ar paduodavo nukritusią adatą, ieškojo dar nesusiūtų plyšelių. Savo darbo dirbtuvėje jis neturėjo, bet žinojo, kad šiandien gobelenas bus nuimtas nuo staklių, ir rado progą pasilikti.

Kai Leonas Senasis šmėkštelėjo viename į gatvę išeinančių langų, mudu su žmona pašokome, ir ji nubėgo atverti jam durų. Nustebome, kad paskui jį įžengė nepažįstamas žmogus, bet kai Leonas pristatė jį kaip menininką, kuris sukūrė naujų gobelenų eskizus, aš linktelėjau ir tariau:

— Sveiki atvykę, džentelmenai. Mano žmona atneš jums valgio ir gėrimo.

Kristina išbrazdėjo pro duris, jungiančias dirbtuvę ir namą už jos. Mes turime du namus krūvoje — viename valgome ir miegame, o kitas skirtas dirbtuvei. Abiejuose yra langai ir durys — priekiniai išeina į gatvę, užpakaliniai — į sodą, kad audėjams būtų gana šviesos dirbant.

Eleonora pakilo paskui motiną.

— Pasakyk motinai, kad paruoštų sūrio ir austrių, — šnipštelėjau jai patyliukais, kai mergina smuko iš kambario. — Pasiųskite Magdaleną pyragų. Ir atneškite jiems po dvigubą, o ne mažą alaus.

Aš vėl atsisukau į vyrus.

— Ar ką tik atkeliavot į Briuselį? — paklausiau Leoną. — Tikėjausi sulaukti jūsų kitą savaitę, Dievo Kūno šventei.

— Mes atvykome vakar, — atsakė Leonas. — Keliai pasitaikė neblogi. Sausi kaip reta.

— Ar Briuselyje visad taip tylu? — paklausė Mikalojus, pašydamas vilnos siūlelius nuo savo tunikos. Ilgiau čia pabuvęs, greitai liautųsi — vilna kimba prie visų, kas tik būna dirbtuvėje.

— Kiti sako, kad jau per judru, — atsakiau šaltai, suirzęs, kad šis pirmuosius savo žodžius ištarė su tokia panieka. — Nors čia tyliau nei prie Didžiosios aikštės. Bet mums nėra svarbu būti arti centro. Aišku, Paryžiuje jūs pripratę prie kitko. Tenka išgirsti, kas ten dedasi.

— Jeigu jums ten taip patinka, tai ko čia atvykote? — pasmalsavo Jurgis Jaunesnysis. Aš papurčiau galvą ir subariau sūnų už tiesmukumą, bet negalėjau jo kaltinti, kad šitaip pasakė. Ir pats norėjau to paklausti. Kai žmogus akiplėša, norisi ir jam įžūliai atrėžti.

— Mikalojus atvyko su manim, nes tai itin svarbus užsakymas, — mikliai įsiterpė Leonas. — Kai pamatysite piešinius, suprasite, jog jie tikrai ypatingi, tad gali prireikti priežiūros.

— Prižiūrėtojų mums nereikia, — suprunkštė Jurgis Jaunesnysis. — Tai mano sūnus, Jurgis Jaunesnysis, — pasakiau aš. — Ir mano mokinys Lukas, kuris dar porą metų pas mus mokysis, bet labai gražiai audžia milflerą. Ir Pilypas Tūrietis, jis pagal dailininko piešinį paruošia kartonus.

Mikalojus nesislėpdamas taip dėbtelėjo į Pilypą, kad net jo blyškus veidas išraudo.

— Aš nepratęs, kad kas keistų, ką sukūriau, — pasityčiojo Mikalojus. — Todėl ir atkilau į šį pasibjaurėtiną miestą, nes noriu būti tikras, kad mano eskizai liks tokie, kaip nutapiau.

Dar nebuvo tekę girdėti menininko, kuris taip žavėtųsi savo darbu. Bet juk jis turėtų žinoti — pradinis piešinys visada keičiasi, perkeliant jį ant drobės arba kartono, pagal kurį dirba audėjas. Kad kompozicija, kuri atrodo gerai mažo formato piešiny, padidinus pasikeičia: atsiranda tuščių vietų, kurias reikia užpildyti, tam ir pridedama žmonių figūrų, medžių, gyvūnų ar gėlių. Pilypui tai puikiai sekasi — padidindamas dailininko eskizą, jis taip užpildo tuščią erdvę, kad gobelenas atrodo gyvas ir turtingas.

— Turėtumėte būti įpratęs prie to, kaip ruošiamas gobeleno piešinys ir kokie turi būti atliekami pakeitimai, — tariau aš.

Nesikreipiau į jį ponu — gal jis ir Paryžiaus dailininkas, bet turiu gerą dirbtuvę Briuselyje, tad neprivalau jo garbstyti.

Mikalojus suraukė nosį.

— Aš žinomas dvare...

— Mikalojus karaliaus dvare turi gerą vardą, — nutraukė Leonas, — ir Jonas Le Vistas buvo patenkintas jo eskizais, — berte išbėrė Leonas, ir dėl tokios jo skubos man net parūpo, kuo gi išties Mikalojus taip garsėjo dvare.

Kai moterys sugrįžo su užkandžiais, mes jau buvome pasirengę kirpti gobeleną. Audėjui tai puiki diena — darbas, prie kurio plušo taip ilgai, — šįkart aštuonetą mėnesių, — jau paruoštas nuimti nuo staklių. Juk ausdami matome tik siaurą gobeleno ruožą, pločio per rankos ilgį, paskui, kas išausta, sukame ant medinio veleno, tad visą gobeleną išvystame tik pabaigę. Be to, audžiame iš vidinės pusės, o pasitikrinti galime pakišę po audiniu veidrodį. Ir tik atkirpę gobeleną, pakloję jį ant grindų, išvystame visumą. Tuomet nuščiuvę stovime ir žiūrime, ką patys sukūrėme.

Ta akimirka kaip toji, kai po ilgų mėnesių pernykščių ropių gauni šviežių pavasarinių ridikėlių. Kartais, kai patronas nesumoka rankpinigių, kai vilnos ar šilko pirkliai, aukso gijų prekeiviai reikalauja užmokesčio, o mokėti neturiu kuo, arba audėjai, kuriuos pasikviečiau, atsisako dirbti, kol nepamatys pinigų, arba kai Kristina tyli, bet sriuba ima liesėti ir šviestis, — tokiomis dienomis palaiko tik mintis apie tą ateisiančią tylos akimirką.

Būčiau meilijęs, kad Leono ir Mikalojaus čia nebūtų buvę. Juk jie nelenkė kupros prie staklių ištisus mėnesius, aukso gija nepjaustė jiems pirštų, jiems neįskaudo galva nuo įtempto žvilgsnio į metmenis ir ataudus. Žinoma, negalėjau paprašyti jų nei išeiti, nei parodyti, kad jie mane erzina. Gobelenų audėjas nerodo tokių dalykų pirkliui, su kuriuo derasi.

— Prašom vaišintis, — tariau, mostelėdamas į Kristinos ir Eleonoros patiektas gėrybes. — Mes nuimsime gobeleną nuo staklių ir tada aptarsime monsenjoro Jono Le Visto užsakymą.

Leonas linktelėjo, bet Mikalojus vis burbė:

— Briuselio vaišės, ar ne? Ir kas jau čia tokio?

Bet vis tiek nulingavo prie lėkščių, suėmė austrę, užvertė galvą ir nugurkė. Apsilaižė ir išsišiepė Eleonorai, kuri žengė pro jį pastatyti kėdės Leonui. Aš nusijuokiau pats sau, anksčiau ar vėliau ji nustebins jį, bet kol kas jis nieko nemato. Ne toks jis ir įžvalgus.

Prieš nuimdami gobeleną, mes suklaupėme pasimelsti Šv. Mauricijui, audėjų globėjui. Kai baigėme maldą, Jurgis Jaunesnysis padavė man žirkles. Suėmiau saują metmenų gijų, įtempiau ir rėžiau per jas. Su pirmu čekštelėjimu Kristina atsiduso, bet toliau, kol nukirpau visą, niekas nė nekrepštelėjo.

Kai baigiau, Jurgis Jaunesnysis ir Lukas nuvyniojo gobeleną nuo apatinio veleno. Jiems teko garbė nukirpti kitą metmenų galą, o paskui atnešti gobeleną ir pakloti ant grindų tam parengtoje vietoje. Aš linktelėjau, ir jie išvyniojo gerąja puse. Tada visi stovėjome ir žiūrėjome — išskyrus Eleonorą, kuri nuėjo į kitą namo galą atnešti vaikinams alaus.

Gobelenas vaizdavo Trijų Karalių sceną. Jį užsakęs patronas iš Hamburgo dosniai užmokėjo. Be vilnos ir šilko, įaudėme sidabro ir aukso gijų, spalvų dėmes, kur galima, perpynėm „kregždės uodega“, šešėlius išaudėm kontrastingu siūlu. Šios audimo technikos pailgino darbą, bet neabejoju, kad užsakovas suvoks, jog rezultatas vertas jo pinigų. Lai tai byloja audėjas, gobelenas buvo puikus.

Maniau, Mikalojus vos akį mes arba nusišaipys, paskelbęs, kad piešinys menkas arba audimas nieko vertas palyginti su Paryžiaus dirbtuvėmis. Bet jis tik tylomis nagrinėjo, ir aš šiek tiek atsileidau.

Pirmasis tylą nutraukė Jurgis Jaunesnysis.

— Labai graži Švenčiausiosios Mergelės suknelė. Galėčiau prisiekti, kad čia aksomas.

— Nė neprilygsta raudonam siūlui, vingiuojančiam apie jaunojo karaliaus koją, — atsakė Lukas. — Kaip įspūdingai atrodo raudona ir žalia drauge.

Šešėliavimas buvo tikrai vykęs. Leidau Jurgiui Jaunesniajam tai atlikti pačiam, ir jam puikiai pavyko. Nėra lengva įausti plonas vienos spalvos linijas į kitą spalvą ir jų nesulieti. Spalvos karolėliai turi būti labai tikslūs — tegul vienas ne ten pakliuvęs atkreips dėmesį ir sugadins šešėlio įspūdį.

Jurgis Jaunesnysis ir Lukas įprato girti vienas kito darbą. Žinoma, vėliau ras ir trūkumų, bet pradžioje bando pamatyti tai, kas kitam pavyko. Mano sūnus elgėsi kilniai, girdamas pameistrio darbą, kai lygiai taip būtų galėjęs liepti jam eiti šluoti grindų arba atnešti vilnos sruogų. Tačiau jie ištisus mėnesius dirba greta, ir jei ko širsta, kenčia gobelenas ir mes visi. Jaunasis Lukas dar tik mokosi, bet audėjo talentą turi.

— O ar nebuvo prieš keletą metų Briuselyje išausti „Trys Karaliai“ Karoliui Burgundiečiui? — paklausė Leonas. — Mačiau tą gobeleną jo namuose Paryžiuje. Kiek pamenu, ten jaunasis karalius mūvėjo žalią kojinę.

Eleonora ėjo per dirbtuvę su alaus ąsočiais. Sulig tais žodžiais ji sustingo ir netikėtai stojusioje tyloje girdėjome ant grindų tykštantį alų. Žiojausi ką nors sakyti ir vėl susičiaupiau. Leonas mane sučiupo, ir be jokios klastos.

„Trys Karaliai“ apie kuriuos jis kalbėjo, buvo išausti kitoje Briuselio dirbtuvėje, bet gobeleno kartoną nusipirko pats Karolis Burgundietis, kad nebūtų audžiamos kopijos. Tame gobelene mane sužavėjo žalioji karaliaus kojinė, ir aš ją panaudojau savo darbe, vildamasis, kad Karolio Burgundiečio šeima tikrai nepamatys patrono iš Hamburgo „Trijų Karalių“ Aną audėją puikiai pažinojau ir galėjau papirkti gildiją, kad apie mano skolinį neplepėtų. Gal kartais nušvilpiame vienas kito užsakymą, bet kai kuriais klausimais Briuselio audėjai vieningi.

Bet pamiršau Leoną Senąjį. Jis mato didumą darbų, kurie atkeliauja į Paryžių ir iš jo iškeliauja, ir niekada nepamiršta detalių, ypač tokių raiškių, kaip žalioji kojinė su raudonai ataustu šešėliu. Ją nukopijavęs, sulaužiau taisykles, tad dabar Leonas galėjo pasinaudoti tuo derybose — reikalauti ko tik įsigeis dėl Le Visto gobelenų, ir man teks sutikti. Kitaip pasakys burgundiečiams, kad aš nukopijavau jų gobeleną, ir man paskirs didžiules baudas.

— Gal paragautumėte austrių, pone, — Kristina ištiesė Leonui lėkštę, telaimina ją Dievas. Ji protinga žmona. Nors ji negalėjo užglaistyti mūsų nusižengimo, stengėsi bent nukreipti jo dėmesį.

— Austrių man nepriima skrandis, ponia, tačiau dėkui. Gal geriau pyragaitį.

Kristina prikando lūpą. Tik Leonas taip sugeba, — kad net Kristina savo pačios namuose pasijustų neįtikusi, — ir padaryti tai taip maloniai. Šio žmogaus negali nei mėgti, nei niekinti. Aš dirbau su juo ir seniau — jis žavisi mūsų dirbtuvės milfleru ir parūpino mums keletą užsakymų, bet draugu jo nepavadinčiau. Jis su niekuo nesibičiuliauja.

— Eime į namus, ten galėsime išsidėlioti eskizus, — tariau abiem su Mikalojumi, pamojau ir Pilypui. Norėjau, kad ir jis pamatytų piešinius. Jurgis Jaunesnysis irgi buvo bežengiąs su mumis. Aš papurčiau galvą.

— Judu su Luku pasilikit čia ir imkitės tvarkyti stakles. Nurinkite nuo velenų metmenų likučius. Aš ateisiu kiek vėliau.

Jurgis Jaunesnysis nukorę rankas ir nusisuko į stakles. Kristina sekė jį akimis, paskui atsisukus į mane susiraukė. Aš irgi suraukiau nosį. Ji kažką norėjo man pasakyti. Pasakys vėliau, visada pasako.

Kaip tik tuomet Nekaltųjų Mikalojus paklausė:

— Ką ji daro?

Jis žiūrėjo į Eleonorą, susirietusią prie gobeleno — ji keliavo per jį pirštais.

— Tikrina savo darbą, — atsakė Pilypas, vėl išrausdamas. Jis apgina Eleonorą visai kaip brolis.

Aš nuvedžiau vyrus vidun, kur Kristina ir Magdalena buvo ant pakojų uždėjusios ilgąjį stalą, prie kurio mes valgome. Čia buvo tamsiau ir prirūkę, bet aš norėjau, kad vaikinai tęstų savo darbą, neblaškomi naujo užsakymo. Leonas ėmėsi išvynioti drobes, o Kristina parūpino sunkių ąsočių ir puodelių kampams prispausti. Mačiau, kaip dėliodama ji žvilgčiojo į priešinius. Ji savo nuomonę pasakys vėliau, kai būsime vieni.

— Palaukite, žiūrėti reikėtų štai taip, — tarė Mikalojus ir ėmė keisti piešinius vietomis. Man nepatiko laukti, kol jis šokinėjo, tad nusisukau nuo prieš akis mirgančių raudonų ir mėlynų dėmių ir apžvelgiau kambarį bandydamas pamatyti jį paryžiečio akimis. Tikriausiai jie įpratę prie daugiau prabangos — didesnio židinio, gal atskiros virtuvės, daugiau medžio raižinių, pagalvių ant kėdžių, išdėliota daugiau sidabro nei alavo lėkščių, gobelenų ant sienų. Keista, audžiu gobelenus kitiems, bet pats savo austo neturiu nė vieno. Jie labai brangūs — gobelenų audėjai verčiasi neblogai, bet mes vis tiek negalime sau leisti turėti savo darbų.

Gal Nekaltųjų Mikalojus mano, kad mano žmona ir duktė turėtų vilkėti puošniomis suknelėmis, o plaukus puošti brangakmeniais ir kad joms nuolat turėtų patarnauti tarnai. Bet mes nesipuikuojame savo turtais kaip paryžiečiai. Mano žmona turi brangakmenių, bet jie saugiai užrakinti. Mūsų tarnaitė Magdalena — didelė paspirtis, bet Kristina ir Eleonora pačios mėgsta ruoštis, ypač Eleonora, ji vis nori parodyti, kad jai nereikia pagalbos. Jei norėtų, Kristina ir Eleonora galėtų nesusiuvinėti gobelenų, palikti šį darbą kitiems, nesibadyti pirštų adatomis ir vaikščioti švelniomis rankomis. Bet jos mieliau padeda dirbtuvėje. Kristina moka ant staklių užmesti metmenis, o jos stiprios rankos įtempia gijas ne menkiau nei vyro. Jeigu man trūksta audėjo, ji gali austi lengvesnes vietas, nors gildija neleistų to daryti ilgiau nei porą dienų.

— Na štai, paruošta, — tarė Mikalojus.

Aš apsisukau ir nuėjęs atsistojau šalia Pilypo.

Niekas nepradeda derybų su patrono atstovu nuo pagyrų. Aš niekad nepasakau, ką manau apie piešinius. Visada pradedu nuo kliaučių. Pilypas irgi gerai pasveria žodžius. Jis geras vaikinas ir gerokai pramoko iš manęs derybų gudrybių.

Kurį laiką mes tik žiūrėjome. Kai pagaliau prabilau, mano balsas neišdavė nuostabos. Tai aš pasilikau vėlesniems pokalbiams — su Kristina. Priešingai, mano balse skambėjo pasipiktinimas.

— Jis anksčiau nėra kūręs eskizų gobelenams, ar ne? Tai tapyba, ne eskizai. Atskirose dalyse nėra nei pasakojimo, nei pakankamai figūrų — akis krypsta tik į damą centre kaip paveiksluose, vaizduojančiuose Švenčiausiąją Mergelę su Kūdikiu, o ne nardo grožėdamasi po visą gobeleną.

Mikalojus buvo kažką besakąs, bet Leonas jį nutraukė.

— Ar tai viskas, ką turi pasakyti? Pasižiūrėk geriau, Jurgi. Veikiausiai nieko panašaus daugiau neteks pamatyti.

— Ką gi jie vaizduoja? Kokį pasakojimą?

Eleonora išdygo tarpdury, abiejose rankose laikydama po tuščią ąsotį.

— Kaip dama suvilioja vienaragį, — tarė Mikalojus, perkeldamas svorį ant kitos kojos taip, kad veidu pasisuko į Eleonorą. Kvailys. — O dar čia vaizduojamos penkios juslės, — ir jis parodė kiekvieną, — kvapas, garsas, skonis, regėjimas ir lytėjimas.

Eleonora žengė prie statinės kampe.

Mes vėl žiūrėjome.

— Per mažai figūrų, — bylojau aš. — Kai jos bus gobelenų dydžio, liks labai daug tuščios vietos. Teks sukurti visą lauką gėlių.

— Bet tu ir garsėji savo milfleru, todėl tave ir pasirinkau šiam užsakymui, — atsakė Leonas. — Tau tai neturėtų būti sunku.

— Nėra ir taip paprasta. Reikės pridėti ir kitų dalykų.

— Kokių dalykų? — nerimavo Mikalojus.

Pažvelgiau į Pilypą tikėdamasis, kad jis ką nors pasakys, nes tai jo darbas parengti eskizus gobelenui, užpildyti tuščius plotus. Bet jis tylėjo. Jis drovus vaikinas ir neskuba kalbėti. Maniau, kad jis su galva, bet dabar išvydau, kad jis kvaila išraiška spoksojo į paveikslus, lyg žvelgtų į išvaizdžiausią Briuselio moterį.

Bet neskubėkime — nupieštosios moterys buvo — aš papurčiau galvą, kad ji praskaidrėtų. Nesileisiu jų sugundomas.

— Daugiau žmonių, daugiau gyvūnų, daugiau augalų, — tariau. — Ei, Pilypai?

Pilypas atplėšė akis nuo piešinių.

— Žinoma.

— Ką dar tu pridėtum, be žmonių ir gyvūnų?

— Galbūt medžių, kad atsirastų struktūra. Arba lipynę rožėms.

— Aš neleisiu net prisiliesti prie šių piešinių, — užrėžė Mikalojus. — Jie tobuli, kokie yra.

Kristina terkštelėjo žemėn lėkštę su austrėmis — net mes krūptelėjom. Ji jos nepakėlė, bet piktai nuvėrė akimis Mikalojų.

— To tai jau neleisiu savo namuose! Joks žmogus negali sukurti nieko tobulo — tai tik Viešpaties galioje. Jūs ir jūsų piešiniai kupini trūkumų, kaip ir bet ko kito.

Aš pats sau nusišiepiau. Štai Mikalojus ilgai netruko patirti mano žmonos būdo. Luktelėjęs jis nusilenkė.

— Atleiskite, ponia. Įžeisti nenorėjau.

— Turėtumėte melsti Dievo atleidimo, ne mano.

— Tiek to, Kristina, — tariau. — Geriau eikite siūti „Trijų Karalių“ krašto. Jau netrukus turėsime nešti gobeleną į gildiją.

Tas kraštas galėjo palaukti, bet jei ji būtų pasilikusi, galėjo ir paklupdyti Mikalojų melstis. Tai gal ir būtų pramoga, bet deryboms nepadėtų.

Kristina dibtelėjo į mane, bet paklausė. Eleonora pritūpė, kur mama buvo išvertus lėkštę, ir apčiuopomis rinko austrių geldeles. Pilypas jau žengė jai padėti, bet aš spustelėjau jam alkūnę, kad pasiliktų. Jis gyvena netoliese ir padeda Eleonorai, kai čia būna, nuo pat vaikystės ją globoja. Dabar jis dažnai dirba su manim, kai rengiame gobelenų eskizus. Kartais net pamirštu, kad jis ne mano sūnus.

— Kokio dydžio bus gobelenai? — paklausiau Leono Senojo.

Jis man aiškino, o aš mintyse skaičiavau.

— Kaip dėl aukso ar sidabro gijų? Venecijos šilko? Angliškos vilnos? Po kiek figūrų bus kiekviename? Kokio tankumo milfleras? Kiek mėlynos? Kiek raudonos? Atskirų spalvų siūlai supinti ar ne? Kaip dėl šešėliavimo?

Leonas atsakinėjo į klausimus, ir su kiekvienu atsakymu keitėsi laikas ir kaina.

— Aš galiu juos išausti per trejus metus, — tariau pagaliau. — Tai kainuos 400 Turnė livrų, ir aš pasiliksiu piešinius.

— Monsenjoras gobelenų nori 1492-ųjų Velykų sekmadieniui, — tuoj pat atsakė Leonas. Jis visada atsako greitai, tarsi mąstytų kelis žingsnius į priekį. — Jis mokės 300 Turnė livrų už gobelenus ir piešinius, o piešinius pasiliks — jis nori iki galo ištapytų kartonų, kad galėtų pakabinti juos gobelenų vietoje, jeigu šiuos kur nors išsivežtų.

— Neįmanoma, — tariau aš. — Tu žinai, kad tai neįmanoma, Leonai. Tai mažiau nei dveji metai. Negaliu jų išausti taip greitai — ir taip pigiai. Tavo pasiūlymas netgi įžeidžiantis. Geriau neškis jį kur nors kitur. — Jis tikrai buvo įžeidžiantis. Geriau jau rizikuosiu dėl tos žalios kojinės, nei dirbsiu už tokį atlygį.

Eleonora pakilo surinkusi austres. Žvelgdama į mane, ji papurtė galvą. Ji kaip ir motina, pamaniau, saugo mane. Bet santūriai. Ji negali sau leisti prarasti savitvardos.

Nekaltųjų Mikalojus vis dar vartė akis į ją. Žinoma, ji nieko nepastebėjo.

— Juk gali pasamdyti dvigubai daugiau žmonių ir išausti per pusę to laiko, — pasakė Leonas.

— Tai ne taip paprasta. Dirbtuvėje gerų geriausiai telpa dvejos horizontalios staklės, ir net kai audžia antra tiek žmonių, prižiūriu tik aš. Tokio darbo negali skubinti. Be to, yra kitų darbų, kuriuos pažadėjau daug anksčiau, nei tu pasiūlei šį.

Leonas mostelėjo ranka, atmesdamas nerimtus argumentus.

— Atsisakyk kitų darbų. Tu sugebėsi. Pažvelk į juos, Jurgi, — jis ištiesė ranką į piešinius. — Juk matai, kad tai svarbus užsakymas, gal pats svarbiausias, kokį kada nors yra gavusi ši dirbtuvė. Juk nenori, kad tokia smulkmena, kiek tai užtruks, sutrukdytų tau jų imtis.

Mikalojus atrodė patenkintas. Leonas Senasis pagyromis nesišvaistydavo.

— Aš matau, kad šie piešiniai žmogaus, kurs nieko neišmano apie gobelenus. Mums reikės gerokai juos pakeisti.

Leonas vėl puolė glaistyti Mikalojaus purkštavimų.

— Gal kai ką pakeitus ir sąlygos atrodys patrauklesnės.

Aš svyravau. Pasiūlytos sąlygos buvo tokios blogos, jog nebuvau tikras, ar verta derėtis. Toks užsakymas gali mus visai sužlugdyti.

— Kaip dėl aukso gijos? — pasiūlė Pilypas. — Dama nėra karališkos kilmės nei Švenčiausioji Mergelė, net jei ji su vienaragiu ir primena Švenčiausiąją Mergelę su Kūdikiu. Jos suknele neturi būti auksuota.

Aš griežtai pažvelgiau į jį. Dabar jis kalba, kai meilyčiau, kad patylėtų. Tai aš deruosi, ne jis. Bet gal jis ir teisus.

— Taip, — pritariau aš. — Aukso gija brangi ir austi ja sunku. Ilgiau užtrunka.

Leonas truktelėjo pečiais.

— Tai apsieikime be aukso gijos. Ir ką tai sutaupo?

— Atsisakysime ir sujungimų, — pridėjau. — Supinti spalvas sudėtinga, austi trunka ilgiau, nors išaudus atrodo gražiau. Bet jei mes nesupinsim, o susiūsim spalvų gabalus, taip sutaupysim laiko. Jei ponas Le Vistas tikrai nori geriausio, jis turi mokėti brangiau ir duoti daugiau laiko.

— Laiko daugiau nėra, — atsakė Leonas. — Jis nori jų 1492-ųjų Velykoms, svarbiai progai. Žmogus jis kaip degtukas — nė nesiklausytų jūsų apgailėtinų pasiteisinimų.

— Tuomet teks apsieiti be aukso gijos ir supintų spalvų plotų. Pats pasirinkai.

Aš stebėjau Leoną, kol jis mąstė. Jo veidas kaip kaukė — niekaip neįžvelgsi, kokią mintį pina. Todėl jam taip puikiai ir sekasi šis amatas. Iki mintis nėra skaidri, jis jos neatskleis. Bet jau kai pasako, sunku nesutikti.

— Gerai, — pasakė jis.

— Aš dar nesutikau imtis šio darbo, — tariau. — Yra daug ką aptarti. Pilypai, judu su Mikalojumi neškite piešinius į dirbtuvę. Aš ateisiu vėliau. O tu, Eleonora, eik padėti motinai siūti krašto.

Eleonora susiraukė. Ji mėgsta klausytis, kai deramės.

— Eik, — pakartojau.

Kai jie visi išėjo, kliūstelėjau dar alaus, ir mudu su Leonu prisėdome išgerti. Dabar, kai jie nebesmaksojo kaklus ištiesę, galėjau rimtai pagalvoti apie Leono pasiūlymą.

Tą vakarą mudu su Kristina ėjome pasivaikščioti iki Didžiosios aikštės. Atėję į aikštę, sustojome pasigrožėti rotuše su jos smailiuoju bokštu — Jurgis Jaunesnysis ir Lukas mėgsta į jį užkopti ir apžvelgti miestą iš viršaus. Šį pastatą statė visą mano gyvenimą, bet kaskart jį išvydęs nepaliaunu stebėtis. Dėl jo ir didžiuojuosi gyvenantis Briuselyje, kad ir kiek Nekaltųjų Mikalojus šaipytųsi.

Mudu žingsniavome palei aplink aikštę išsirikiavusias gildijas — siuvėjų, tapytojų, kepėjų, žvakių gamintojų ir dailidžių, lankininkų, valtininkų. Net vakare jose virė gyvenimas. Reikalai nesustoja nusileidus saulei. Mes linksėjome ir šypsojomės bičiuliams ir kaimynams, šnekučiavomės priešais „Aukso medžio“ vardą gavusį statinį, kuriame įsikūrusi audėjų gildija. Priėję keletas audėjų klausinėjo apie Leono Senojo vizitą, eskizus, sąlygas, ko atvyko Nekaltųjų Mikalojus. Atsimušinėjau į jų klausimus kaip vaikas, kuris atsako į klausimą klausimu.

Pagaliau iš ten pajudėjome — Kristina norėjo pamatyti Šv. Mykolo katedrą ir Šv. Gudulos bažnyčią vakarėjant. Kai ėjome Kalnų gatve, ji pasakė tai, kas, kaip žinojau, jai visą dieną sukosi ant liežuvio.

— Reikėjo leisti Jurgiui Jaunesniajam klausytis, kai judu su Leonu derėjotės.

Kita žmona būtų tik nedrąsiai užsiminusi. Bet ne manoji — ši drožia tiesiai, ką galvoja. Nieko neatsakiau, ir ji toliau kalbėjo.

— Jurgis Jaunesnysis geras vaikinas ir geras audėjas. Tu puikiai jį to išmokei. Bet jei jam reikės perimti dirbtuvę, jis turi žinoti ir apie verslą — kaip deramasi, kokios sąlygos aptariamos. Kodėl slepi tai nuo jo?

— Aš dar ilgai vadovausiu dirbtuvei — kam skubėti?

Kristina papūtė lūpas.

— Jurgi, tavo plaukai žyla. Mūsų sūnus jau vyras ir panorėjęs galėtų vesti. Vieną dieną dirbtuvė bus jo. Argi nori, kad jis nugyventų ją ir sunaikintų viską, ką sukūrei? Tu privalai...

— Skalsu, Kristina, — nesu sudavęs savo moteriškei, bet pažįstu tokių, kurie būtų taip padarę, jei ji būtų jų žmona.

Kristina užsičiaupė. Aš pagalvosiu apie tai, ką ji pasakė, privalėsiu pagalvoti, nes ji ir vėl grįš prie to paties. Kiti vyrai neklauso savo žmonų, bet aš visad jos paklausau. Būčiau tikras molio motiejus, jei neklausyčiau — Kristina buvo išaugusi audėjo netoli Sablono Dievo Motinos katedros šeimoje, ir kaip tvarkytis dirbtuvėje, išmano ne blogiau nei aš.

Ėjome tylėdami, kol tamsoje priešais mus išniro du katedros bokštai.

— Kaip Briuseliui ir Paryžiui sekasi ruošti eskizus?

Kristina suprunkštė.

— Tas Nekaltųjų Mikalojus pasiutusiai geros nuomonės apie save. Pilypas tikrai turės ką veikti, kol įtikins jį, kad mes privalome pakeisti piešinius. Man teko kartą įsikišti — Pilypas geras vaikinas, bet Paryžiaus gaidžio jis nenurungs.

Aš sukikenau.

— Man reiktų eiti. Jie laukia manęs „Senajame šunyje“, išgersim už derybų pabaigą.

— Palauk, Jurgi. Ką gi tu nusprendei? Judu su Leonu Senuoju? Ar paėmei iš jo darbą?

Aš spyriau mėšlo grumstelį.

— Dar nepasakiau nei taip, nei ne. Gali būti, kad neturiu pasirinkimo dėl anos žalios kojinės. Leonas gali papasakoti burgundiečiams, kad nukopijavau jų piešinį.

— Nenukopijavai, o tik pasiskolinai vieną detalę. Gildija tave parems.

Tuomet ji staiga sustojo, o jos sijonas dar suposi.

— Sakyk — mes ausime tuos gobelenus ar ne?

Neturėčiau jų imti. Visa mano kaip dirbtuvės vadovo patirtis sakė neimti jų — pinigai bus menki, dirbtuvė perkrauta, stengdamasis pabaigti juos laiku, neteksiu kitų darbų. Jeigu nebūsiu labai atsargus, pats sugriausiu dirbtuvę.

— Taip, — tariau, ir mano viduriai susigniaužė į gniutulą. — Mes juos ausime. Nes aš niekada nemačiau tokių gražių piešinių.

Kristina skardžiai nusijuokė — lyg peilis būtų žlegtelėjęs į grindis. Man atrodo, kad ji nusiramino.

— Jie bus mūsų gulbės giesmė, — tarė ji. — Pamatysi.