PILYPAS TŪRIETIS

Mano žmona — tyli moteris. Ir tai neblogai — tylios mažiau liežuvauja ir jas mažiau liežuviais plaka.

Be aš vis tiek meilyčiau, kad ji daugiau su manimi kalbėtų.

Kai mudu tuokėmės, ji nė žodžio nepratarė, tik atsakė kunigui. Apie nešiojamą kūdikį niekad nekalba, nei apie Mikalojų. Net nepasakė man ačiū. Sykį prasitariau, kad džiaugiuosi, galėjęs ją išgelbėti.

— Aš pati išsigelbėjau, — atkirto ir nusisuko.

Mes dar negyvename su mano tėvais ir negyvensime, kol gobelenai nebus pabaigti. Jiems reikia, kad ji naktį siūtų, o ne gulėtų su manim. Nors mes klūpėjome prieš kunigą Sablone, dar nekart nebuvome sugulę, kad darytume tai, ką išmokau iš kekšės vasarą. Eleonoros pilvas per didelis, ir ji dar nenorėjo. Bet aš viliuosi, kad viskam ateis laikas.

Kai Jurgis su Kristina ėjo pas Jokūbą Jautį, man liepė pabūti pas kaimynus, kol praeisiąs pavojus. Aš niekur nesislėpiau — negi slapstysiuos nuo jo visą gyvenimą. Jie man nepasakojo, kaip teko pranešti, kad Eleonora bus mano žmona, bet po kelių dienų sutikau jį pats. Jis pastebėjo mane turguje Koplyčios aikštėje, kur pirkau graikinius riešutus, ir užbaubė. Dar būčiau suskubęs pabėgti, bet stovėjau ir žiūrėjau, kaip jis puolė prie manęs it bulius. Turėjau išsigąsti, bet galvojau tik apie kreivą Eleonoros šypseną. Ji ir man retai šypsodavosi, bet šis dvokiantis stuobrys nebūtų regėjęs jos šypsenos. Net dabar, kai jis virto ant manęs, džiaugiausi, kad ją išgelbėjau.

Kai jis mane partrenkė, aptemo akyse. Atsikvošėjau paslikas sniege — buvo pirmąkart tą žiemą pasnigę, — aplink pabirę riešutai, o virš manęs stūksojo Jokūbas Jautis. Aš žiūrėjau į aukštus filigraninius Koplyčios langus už jo ir galvojau, ar jis mane užmuš. Bet išties jis paprastas žmogus ir nieko ypatingo jam nereikia. Partiesti mane jam buvo skalsu. Jis pasilenkė prie manęs ir suriaumojo:

— Ir turėk ją sau. Kokia nauda iš beakės žmonos? Aš vesiu pusseserę, ir ji man bus daug naudingesnė.

Neketinau su juo ginčytis. Ir negalėjau. Nuo jo smarvės man vėl sutavaravo akyse. Kai atsigavau, jo pėdos buvo atšalusios, o mane nešė Aukštąja gatve į Jurgio namus. Eleonora pati nuplovė žaizdas, laikydama mano galvą atrėmus į didžiulį pilvą. Ji nieko nepasakė, kai aš paklausiau, kas nutiko. Ir prakalbo tik tada, kai pasiteiravau, su kokiu augalu buvo uždarytas vanduo.

— Verbena, — tarė ji.

Tik vienas žodis, o skambėjo kaip muzika.

Paskui Jokūbas Jautis paliko mane ramybėje, bet pareikalavo, kad Jurgis tuoj pat sumokėtų jam už paskutinę mėlynosios vilnos dalį, antraip daugiau netieksiąs. Jurgis jau buvo atidavęs Jokūbui skirtus pinigus dailidei už dirbinamą Eleonoros kraitinę lovą. Dabar galėjau jam padėti — tai buvo pirmas mano kaip žento naudingas veiksmas. Mano pusseserė rengėsi netrukus tekėti, ir aš įtikinau jos tėvus nupirkti tą riešutmedžio lovą. Taip Jurgis atgavo savo pinigus. Mudu su Eleonora lovos palauksime.

Kai jam padėjau, Jurgis truputį atlyžo, nors vis dar pastebėdavau jį piktai šnairuojant. Arba jis nesuprato, kaip aš galėjau būti su Eleonora, o jis to nežinojo, arba kodėl aš taip elgiausi. Ligi tol jis manim kliovėsi, o dabar nebežinojo, ką apie mane galvoti. Jis turėjo priimti mane kaip žentą, bet užuot maloniai pakvietęs į šeimą, manęs sarmatijosi ir laikėsi iš aukšto.

Ir Jurgis Jaunesnysis elgėsi keistai, nebe taip draugiškai kaip seniau, nors dabar mes buvome broliai. Tomas su Luku traukė mane per dantį, ir juos aš suprantu. Bent jau jie paliko Eleonorą ramybėje. Niekas jai daugiau nė žodžio nepasakė.

Kristina man buvo maloni, tad pakelti kitų keistumus buvo lengviau. Ji aiškiai priėmė mane kaip šeimos narį, tai ir kitiems tekdavo apsiramdyti, kad ir ką jie jautė. Regis, niekas nesuprato, kas išties nutiko, nors raktas gulėjo jiems panosėje — siūluose ant staklių. O gal kaip visi geri audėjai jie buvo pernelyg arti savo darbo, kad tinkamai jį pamatytų. Jie niekada nepagalvojo apie Mikalojų. Manė, kad vienaragis — tai aš. Šitaip buvo lengviau.

Antra vertus, nebuvo ir kada tokių mįslių minti — maža teliko laiko „Regėjimui“ ir „Lytėjimui“ baigti. Kartais atrodydavo, kad Koplyčios varpai tik ką skambėjo, pradėdami dieną, ir štai jau skamba, ją baigdami, o kas išausta, beveik nematyti. Ir šaltis nepadėjo. Gobelenų dirbtuvės būna itin šaltos, nes langų ir durų negalima uždengti, kad pakliūtų šviesa, o krosnies nestato bijodamiesi žarijų. Šalčiausiais mėnesiais daugelis dirbtuvių audžia daug mažiau arba visai nedirba, bet Jurgis, žinoma, negalėjo to padaryti. Nors buvo dar tik adventas, šaltis gėlė lyg jau seniai būtų po Trijų Karalių. Magdalena atnešdavo kibirus anglių iš krosnies ir statė audėjams prie kojų, bet tai mažai gelbėjo. Apsirengti labai šiltai jie irgi negalėjo — sunkūs drabužiai trukdytų austi. Visi mūvėjo pirštines be pirštų, kurias Kristina nunėrė iš vilnos likučių, bet pirštai vis tiek šalo.

Trumposios dienos Jurgiui buvo itin sunkios. Mėnesių mėnesiai rūpesčio dėl darbo paliko pėdsakus jo veide. Po akimis įsirėžė juodi ratilai, akys raudonavo. Regis, per naktį jis visiškai pražilo. Gerokai gunktelėjo, šykščiai kalbėjo, dar mažiau linksmai. Kristina neleido jam dirbti sekmadieniais, bet jis būdavo toks pervargęs, kad per mišias užmigdavo. Niekas jo ir nebandė žadinti, net kai turėdavo atsistoti ar atsiklaupti. Net kunigas nepriekaištaudavo. Jis kaip ir visi žinojo, kokia našta užgulusi Jurgio dirbtuvę.

Beveik kasdien ateidavau į dirbtuvę padėti. Neturėjau užsakymų piešti kartonus — žiemą gobelenų audėjai retai gauna naujų darbų, mat niekas nekeliauja iš Paryžiaus ar kitur. Be to, norėdavau ateiti čia vien todėl, kad būčiau šalia savo žmonos. Eleonora padėdavo Magdalenai arba siūdavo gobelenus, kai jai atsirasdavo vietos prie staklių. Tačiau daugumą laiko mudu kaip katės, uostinėjančios skersgatviuose atliekų, bandėme susirasti darbo. Sunku buvo regėti kitus taip sunkiai plušančius ir negalėti daryti to paties. Pavydėjau Kristinos darbštumo, nors ir neramu buvo regėti ją audžiančią gobelenus, kuriuos turės priimti gildija. Žinoma, nė žodžiu neprasitariau, — dabar priklausiau jų šeimai ir saugojau šeimos paslaptis.

Kalėdų laikas nebuvo labai šventiškas. Bent šventėme Kūčias — nors maisto buvo šykščiai ir tas prėskas, nes gardesniam — mėsai, pyragams ir vynui — nebuvo pinigų. Per šventą Steponą nedirbo tik Juozapas su Tomu. Per Nekaltųjų vaikelių šventę Kristina ėjo į mišias. Per Kristaus Apsireiškimo šventę ji pareikalavo, kad visi eitų į Sabloną, bet paskui, užuot šventę, mes dirbome. Net Juozapo su Tomu nepaviliojo gatvės linksmybės — jie nekantravo baigti „Lytėjimą“.

Jiedu pralenkė kitus audėjus — nors tai ir nebuvo nei žaidimas, nei rungtynės, nes su „Regėjimu“ buvo bėdos. Vieną dieną Jurgis pažvelgė į gobeleną ir susiraukė, pamatęs Kristinos audžiamus ąžuolo lapus.

— Tu praleidai šakos gabaliuką. Žiūrėk, ji pasibaigia čia, o šičia vėl prasideda, ir kur turėjo būti šakelė, atsirado lapai.

Kristina įsmeigė akis į savo darbą. Kiti audėjai tylėjo. Jurgis Jaunesnysis priėjo pasižiūrėti.

— Koks skirtumas? — paklausė jis, slysdamas akimis per lapiją. — Niekas nepastebės.

Jurgis nužvelgė jį griežtai, paskui tarė:

— Pasitrauk, Kristina.

Ji atsistojo ir nuėjo prie vilnos lankstuko, kur darbavos Eleonora, o kai jis ėmė ardyti jos audimą, pravirko. Niekada nebuvau matęs jos verkiant.

— Gerą dieną!

Visi atsisukome į galvą, kuri įlindo pro dirbtuvės langą. Tai buvo kitas vyriausiasis audėjas, Rožjė Le Briunas, kurį gildija pasiuntė patikrinti dirbtuvių. Meistras Jurgis ir pats yra lankęs kitas dirbtuves, taip gildija užtikrindavo, kad jos nariai laikytųsi taisyklių, audėjai neapgaudinėtų, ir Briuselio gobelenai ir toliau būtų audžiami tokios puikios kokybės.

Nežinau, kaip ilgai Rožjė Le Briunas mus stebėjo. Jei jis matė Kristiną audžiant, galime turėti bėdos. Kad ji verkė, jis tikrai matė, ir norės sužinoti kodėl. Tą patį galvojome visi, kai Kristina nusibraukė ašaras į rankovę ir nuskubėjo su vyru sutikti meistro.

— Žinoma, neatsisakysite alaus, o dar turime pyragaičių su prieskoniais, liko nuo Trijų Karalių. Magdalena! — šūktelėjo ji, žengdama namų pusėn. Rožjė Le Brunas bandė atsisakyti gėrimo ir užkandžių. Juk veikiausiai žinojo, kaip sunkiai vertėsi dirbtuvė. Pyragėliai buvo dovanoti mielaširdingo kaimyno.

— Magdalena išėjus, — sušnibždėjau Eleonorai, kuri tuoj padavė man vilną, turėtą rankose, ir puolė gelbėti motinai. Rožjė Le Brunas sekėją akimis, kai ji žengė per dirbtuvę su suknelėj netelpančiu pilvu. Kai Eleonora išėjo, jis žvilgtelėjo į mane, tarsi bandydamas suvokti, kaip toks drovus žmogus galėjo šitaip sugebėti. Mano veidas nukaito iš gėdos.

— Taigi ardote padarytą darbą? — pastebėjo jis, pasisukdamas į Jurgio ardomus ąžuolo lapus. — Kaip visad, pameistrys pripainiojo? — jis kepštelėjo Lukui per pakaušį. Lukas piktai sušnairavo, bet, laimė, nepaneigė. Jis nuovokus vaikis ir žino, kada patylėti. Rožjė Le Briunas prisimerkė ir atsisuko į Jurgį.

— Užjaučiu, Jurgi. Meistrui nėra nieko blogiau, nei ardyti išaustą. Tačiau tokiuose gobelenuose kiekviena rumbelė turi būti tinkama, ar ne? Jei kas negeba austi, tokių gobelenų neturėtų liesti. Juk gildija nepriimtų tokio darbo?

Visi tylėjo.

— Lukas beveik nepadarė klaidų, — sumurmėjo Jurgis.

— Žinoma, ne, aš tikras, kad tu gerai jį išmokei. Bet dėl tojus sugaišite, ar ne, kai kiekviena minutė brangi. Kada gobelenai turi būti baigti?

— Grabnyčioms.

— Grabnyčiomis? Kaipgi jūs pabaigsite?

Jurgiui nespėjus atsakyti, sugrįžo Kristina su alaus bokalais.

— Nesijaudink dėl mūsų, Rožjė, — nutraukė ji. — Apsisuksim. Žiūrėk, šis gobelenas beveik baigtas, ir tada audėjai pereis prie kito.

— Už didesnį atlyginimą — galbūt, — prunkštelėjo Tomas.

Rožjė Le Briunas beveik nesiklausė. Mačiau, kad jis skaičiuoja, kiek likę darbo, kiek audėjų — ar jis skaičiavo ir Kristiną? — ir kiek laiko. Mes visi matėm, kaip jis mintyse skaičiuoja. Ant suolelio sėdėję audėjai kryptelėjo, suolelis sugirgždėjo. Aš mindžikavau vietoje. Nors buvo šalta, Jurgis braukė prakaitą.

Kristina susikryžiavo rankas ant krūtinės.

— Viskas bus gerai, — pakartojo ji, — kaip ir tau, tikiuosi, kai Jurgis, įgaliotas gildijos, apsilankys pas tave. — Ji jam nusišypsojo.

Stojo trumpa tyla, kol Rožjė Le Briunas gromulojo jos priminimą, kaip gildijos nariai padeda vienas kitam. Jis pažvelgė į ją, ir aš mačiau, kaip ryjant sukrutėjo jo Adomo obuolys.

Eleonora žingtelėjo prie jo.

— Prašau, pone, paragauti, — tarė ji ir pakėlė lėkštę su pyragaičiais.

Rožjė Le Briunas net prajuko.

— Jurgi, — tarė jis, — gal ir turi rūpesčių dirbtuvėje, bet tavo moterys tikra paguoda.

Kai jis išėjo, Jurgis su Kristina susižvalgė.

— Ne kitaip, Jurgi, tik šventasis Mauricijus mus saugo, — Kristina kraipė galvą. — Jei nebūčiau suklydus su tuo ąžuolu, kai pasirodė meistras Rožjė, būčiau sėdėjusi staklėse. Pagavęs mane už rankos, jau niekaip nebūtų galėjęs pro pirštus praleisti.

Po daugelio savaičių Jurgis pirmą kartą nusišypsojo. Tarsi ledas skilo ant tvenkinio po ilgos žiemos, tarsi kokie apžavai išsisklaidė. Vaikinai kvatojo ir mėgdžiojo Rožjė Le Briuną, Kristina nuėjo dar alaus. Aš priėjau prie Eleonoros ir pabučiavau ją į kaktą. Ji nepakėlė galvos, bet nusišypsojo.

Likus porai savaičių iki Grabnyčių, audėjai pabaigė „Lytėjimą“. Iškilmingos nukirpimo ceremonijos nebuvo, kaip tikėjosi Jurgis Jaunesnysis, Juozapas ir Tomas, viskas įvyko greitai, paskubomis. Kai gobelenas buvo išvyniotas ir atsuktas, Jurgis linksėjo ir gyrė, bet jo mintys kirbėjo pirštuose, nes šie skubėjo austi. Tačiau Kristina matė jų nusivylimą, ir kai ji bakstelėjo jį alkūne, Jurgis atidavė paskutinius sū — pragerti aludėje.

Jurgis Jaunesnysis persėdo pas Luką ir tėvą prie „Regėjimo“, o Kristina pasikėlė — jai reikėjo siūti „Lytėjimo“ kraštą. Jiedvi su Eleonora užlenkė metmenų galus, paskui aplinkui kraštus prisiuvo rudos vilnos gabalą. Aš sėdėjau prie Eleonoros ir žiūrėjau, kaip jos su Kristina siuva. Staiga man šovė į galvą:

— Pamokyk mane, kaip reikia siūti.

Kristina sukikeno, o Eleonora susiraukė.

— Kam? Juk tu dailininkas, ne moteris?

— Aš noriu padėti.

Tu mano žmona, ir aš sėdėsiu su tavim, norėjau pasakyti.

— Tai kodėl nesusirandi deramo darbo?

— Jei tu mane išmokysi, aš padėsiu tau siūti kraštą, o Kristina galės austi su kitais.

Kristina pažvelgė į Jurgį. Šis luktelėjęs linktelėjo.

— Gerai, — tarė ji, pervėrė adata per vilną ir atsistojo. — Eleonora parodys tau, kaip siūti.

— Mama, — Eleonora atrodė suirzusi.

Kristina atsisuko į ją.

— Jis tavo vyras, mergaite. Geriau priprask prie to ir būk dėkinga. Pagalvok apie kitą.

Eleonora nukabino galvą. Kristina man nusišypsojo, ir aš padėkojau jai žvilgsniu.

Eleonora neleido man iškart siūti krašto, bet liepė mokytis su vilnos skiautele. Tai buvo pats paprasčiausias siuvimas, tik mano dygsniai negulė taip lygiai kaip jos, aš vis įsidurdavau į pirštą, kol Eleonora ėmė juoktis.

— Mama, mes niekada nebaigsime, jei tu leisi Pilypui siūti. Aš viską, ką jis susius, turėsiu išardyti. Arba jis paplūs kraujais!

— Leisk jam pabandyti, — atsakė Kristina, nepakeldama galvos. — O gal jis tave nustebins.

Po dienos klaidų ėmė sektis vis geriau, ir pagaliau Eleonora leido man siūti pakraštį, nors siuvau daug lėčiau nei ji. Iš pradžių dirbdami beveik nekalbėjome, bet šitaip sėdint ilgas valandas, regis, kokie ledai tarp mūsų tirpo. Jai tyla — visada gaivintoja. Paskui pamažėl ėmėme kalbėtis — apie šaltį, apie siuvamą pakraštį, marinuotus graikinius riešutus, kuriuos valgėm priešpiečių. Mažmožius.

Mes buvome beveik pabaigę kraštą, kai prisirinkau drąsos paklausti, kas svarbiau. Pažvelgiau į didžiulį rutulį, ant kurio ji užsitraukdavo gobeleną ir lyg ant stalo pasidėdavo rankas.

— Kaip mes pavadinsime vaikelį? — paklausiau tyliai, kad kiti negirdėtų.

Eleonora paliovė siuvusi, jos adata stabtelėjo viršum audinio. Jos akys mirusios, tad kartais iš akių sunku suprasti, ką ji galvoja. Tenka laukti balso. Laukiau ilgai. Kai ji atsakė, jos tonas nebuvo toks liūdnas, kaip tikėjausi.

— Steponu, kaip tavo tėvas. Arba Stepute, jei gims mergaitė.

— Ačiū, Eleonora, — mane nušvietė šypsena.

Mano žmona tik gūžtelėjo. Bet neėmė siūti. Pervėrė adatą per siūlę ir paliko ten. Tada atsisuko į mane.

— Norėčiau pačiupinėti tavo veidą, kad žinočiau, koks mano vyras. Pasilenkiau ir uždėjau jos rankas sau ant skruostų. Ir ji ėmė spaudyti ir maigyti visą mano veidą.

— Tavo smakras smailus kaip mano katės! — sušuko. Ji mėgsta savo katę — mačiau ją ištisas valandas sėdint su ja ir glostant.

— Taip, — atsiliepiau. — Kaip katės.

Likus savaitei iki Grabnyčių, Jurgis baigė paskutinį liūto uodegos užsisukimą. Likus trims dienoms, pirma Kristina, paskui Lukas pasiekė gobeleno pakraštį. Jurgis vis dar audė savo parašą — triušelį, letenėle prisidengusį snukelį, o Jurgis Jaunesnysis baigė šunelio uodegą. Eleonora sėdo ant suolelio prie tėvo ir brolio siūti plyšių. Jos pilvas taip pūpsojo, kad ji sėdėjo per gerą tarpą nuo gobeleno. Kai žiūrėjau į ją, ji stabtelėjo, rankomis suėmė pilvą, suraukė kaktą. Paskui vėl siuvo. Po kelių minučių padarė tą patį, ir aš supratau, kad gimdymas prasideda.

Jei ji pati nieko nepasakė, tai nenorėjo, kad ir aš ką kalbėčiau. Todėl tyliai prisitraukiau Kristiną ir parodžiau jai.

— Mes manėm, kad tai turėtų įvykti tik už kelių savaičių — ji ankstyva, — paaiškino Kristina.

— Ar ji neturėtų gulėti? — paklausiau.

Kristina papurtė galvą.

— Dar ne, vėliau prisigulęs. Gali praeiti dar ne viena diena. Lai dirba, jei nori, — aš nukreipsiu jos mintis nuo skausmo.

Taigi Eleonora tą dieną siuvo daugybę valandų, kai jau seniai buvo sutemę ir audėjai nebedirbo. Net kai visi sumigo, ji dar siuvo. Aš budėjau, gulėjau ant gulto ir klausiau, kaip ji sukruta ant suolo ir įsitempia. Pagaliau vėlai naktį ji sudejavo:

— Pilypai, pakviesk mamą.

Jie paguldė ją į lovą namuose, o Jurgis atėjo miegoti į dirbtuvę. Rytą Kristina pasiuntė Luką pribuvėjos. Netrukus jis įvirto į dirbtuvę:

— Jono Le Visto kareiviai mieste! — sušuko jis. — Išgirdau išėjęs. Jie patraukė į gildiją Didžioje aikštėje teirautis apie tave.

Jurgis ir Jurgis Jaunesnysis pakėlė galvas nuo darbo.

— Grabnyčios dar tik už poros dienų, — pasakė Jurgis, — šiandien mes baigsime, bet reikia apsiūti kraštus, o moterys užsiėmusios, — jis žvilgtelėjo į namus — iš ten atsklido ilga dejonė, pasibaigusi riksmu.

— Aš galiu apsiūti, — tariau laimingas, kad pagaliau galiu pasitarnauti.

Jurgis pažvelgė į mane.

— Gerai.

Pirmą kartą, kai vedžiau Eleonorą, tapau dirbtuvėje reikalingas.

— Nebijok, vaikine, — tarstelėjo Jurgis Lukui, trepinėjančiam prie durų. — Kareiviai palauks. Ogi va, nueik pas Juozapą ir Tomą, kad ateitų šią popietę, kai kirpsime nuo staklių — jie norės būti čia. Moterų laukti nebegalėsim.

Iš namų vėl atsklido tokia dejonė, kad jiedu susigūžė prie staklių, o Lukas išbėgo iš dirbtuvės.

Kai kirpome „Regėjimą“, ji jau spiegė. Kirpimas turėtų būti džiaugsmingas, bet jos riksmai vertė mus kirpti kaip tik pajėgėm greičiau. Tik kai apvertėme gobeleną ir aš išvydau jį pirmą kartą, Eleonoros dejonių jau nebegirdėjau.

Jurgis pažvelgė į jį ir prapliupo juoktis. Tarsi ištisus mėnesius laikė užėmęs kvapą ir staiga iškvėpė. Jurgis Jaunesnysis, Lukas ir Tomas ėmė daužyti vienas kitą per kuprą, o Jurgis kvatote kvatojo, paskui prapliupo ir Juozapas. Jie taip juokėsi, kad teko vienam kitą palaikyti, ašaros tryško jiems iš akių. Keistai atsiliepė jiems ši ilga kelionė, bet pagaliau prajukau ir aš. Mes tikrai keliavome labai toli.

Eleonora vėl suspigo, ir visi paliovė. Meistras Jurgis nusibraukė ašaras, pažvelgė į mane ir tarė:

— Mes būsime „Senajame šunyje“. Pranešk man, kai pasirodys kūdikis — arba kareiviai. Kas pirma pasirodytų.

Paskui beveik po dvejų metų darbo pražilęs, gunktelėjęs ir apžvairęs meistras pakilo ir išėjo, palikdamas gobeleną, net į jį nepažvelgė. Manau, jis tuo labai džiaugėsi.

Kai jie išėjo, ilgai tyrinėjau „Regėjimą“. Dama sėdi, o vienaragis prigulęs jai ant kelių. Gali pagalvoti, kad jiedu myli vienas kitą. Galbūt. Bet dama laiko veidrodėlį, tad gal vienaragis meilės akimis žvelgia į savo atvaizdą, o ne į damą. Jos akys kreivos, vokai sunkūs. Šypsena sklidina širdperšos. Gal ji jo net nemato.

Tai šitaip aš galvojau.

Jurgis pamalonino mane, patikėdamas man kraštą. Išsitraukiau rudos vilnos, adatą, siūlų ir kruopščiai suvyniojau po apačia metmenų siūlus — kaip buvau matęs darant Eleonorą su Kristina. Atsisėdau prie lango ir vėriau vieną dygsnį, paskui kitą. Dygsniavau lėtai, tarytum kirpčiau plaukus miegančiam vaikui. Kiekvieną sykį, kai Eleonorą surikdavo, sukąsdavau dantis ir tramdžiau drebančias rankas.

Buvau susiuvęs pusę vieno gobeleno krašto, kai riksmai paliovė. Lioviausi siuvęs, paprasčiausiai sėdėjau ir laukiau. Nors būčiau turėjęs melstis, bijojau daryti net tai.

Pagaliau Kristina pasirodė tarpdury nešina minkštos drobelės ryšulėliu. Ji nusišypsojo man.

— Eleonora? — paklausiau aš.

Kristina nusijuokė iš mano veido išraiškos.

— Tavo žmona sveika. Visos moterys taip rėkia. Toks yra gimimas. Bet argi tau neįdomu? Turime naują audėją, — ji kilstelėjo savo anūką. Jo veidas buvo raudonas ir susiraukšlėjęs, galvytė be plaukų.

Atsikrenkščiau ir ištiesiau rankas paimti Steponą.

— Pamiršai, kas jo tėvas, — tariau. — Jis bus dailininkas.