NEKALTŲJŲ MIKALOJUS

Man niekuomet nepatiko savaitės prieš gavėnią. Gūdžiai šalta, ir tas šaltis laikosi jau per ilgai, skverbiasi į kiekvieną kūno sąnarį. Vargina nušalimai, girgždantys kaulai ir tai, jog turiu nuolat būt susitraukęs, nes jei atsipalaiduoju, dar šalčiau. Valgyti beveik nėra ko, o kas yra, viskas prėska, marinuota, sūdyta, džiovinta ir kieta. Ilgiuosi šviežių salotų, šviežios žvėrienos, slyvų ar žemuogių.

Nuo trečio sekmadienio prieš gavėnią mažai dirbu — rankos sugrubusios nuo šalčio, dorai nenulaiko teptuko. Jokia moteris manęs nepatenkina. Aš laukiu. Jau geriau gavėnia, net jos suvaržymai. Bent jau ima kasdien šilti, darosi šviesiau, nors į burną vis dar nėra ko dėti.

Vieną tokį žvarbų rytą, kai drebėjau po daugybe antklodžių, svarstydamas, ar verta keltis, gavau pranešimą, kad Leonas Senasis kviečia mane susitikti Pievų Šv. Germano bažnyčioje. Dabar aš ten nebesilankydavau, nes bijojau pamatyti Ženevjevą Nanterę. Nebijojau, tik neturėjau vilties išvysti ten jos dukterį. Bičiulis, kuris man Krosnies gatvėje pašniukštinėdavo, — nes aš nedrįsau ten nė pasirodyti, — pasakojo, kad Klaudiją kažkur išsiuntė praėjusią vasarą, bet niekas iš tarnų nežinojo kur. Sykiu dingo ir Beatričė.

Susitūlojau į visus savo turimus drabužius ir nuskubėjau į pietų pusę, perėjau užšalusią Seną Šv. Mikalojaus ir Mainų tiltais. Nestabtelėjau net Dievo Motinos katedroje — buvo per daug šalta. Įėjęs į Šv. Germaną, atidžiai apsidairiau — ar neišvysiu suklupusios Ženevjevos Nanterės. Tačiau nebuvo nė gyvos dvasios — vienos mišios pasibaigusios, kitos neprasidėjusios, o taip šalta, kad niekam nesinorėjo lūkuriuoti.

Pagaliau radau Leoną viename apdžiūvusiame vienuolyno sodelyje. Šiuo metų laiku menkai kas augo, nors stirksojo kelios snieguolės, o pro purvą kalėsi ir kitokie stiebeliai. Nežinojau, kas iš jų išaugs. Eleonora bandė supažindinti mane su augalais, bet man reikėjo daugiau nei žalio pyplelio, kad pasakyčiau, kuo jis taps.

Žiemą Leonas Senasis vaikšto su lazdele, taip jam tvirčiau žengti per sniegą ir ledu. Dabar jis lazda baksnojo levandos ir rozmarino krūmus. Jis pakėlė galvą.

— Niekaip negaliu atsistebėti, kokie atsparūs šie augalai žiemą, kai kiti mirę.

Pasilenkęs nugnybo po šakelę, patrynė, prisikišo prie nosies.

— Žinoma, dabar jie taip gardžiai nekvepia — tam reikia saulės ir karščio.

— Be to, tai priklauso ir nuo sodininko, ar ne?

— Galbūt, — Leonas numetė šakeles ir atsisuko į mane. — Atgabenti Jono Le Visto gobelenai.

Ši žinia siūbtelėjo per mane netikėto džiaugsmo banga.

— Jurgis baigė juos iki Grabnyčių! Ar tu juos matei?

Leonas Senasis papurtė galvą.

— Žiemą tokiais keliais aš atsisakau keliauti, net jei kviestų pats karalius. Mano amžiaus žmogus pelno sėdėti prie židinio, o ne joti visą naktį per sniegą ir purvynę, kad laiku į Paryžių pargabentų gobelenus. Noriu mirti savo lovoje, o ne apšnerkštuose pakelės nakvynės namuose. Ne, aš pasiunčiau laišką, kurį nugabeno kareiviai, o mano pažįstamas Briuselio pirklys patikrino darbą. Be to, gobelenus patvirtino vietinė audėjų gildija — ir tai svarbu.

— Ar tu juos jau matei? Kaip jie atrodo?

Leonas Senasis tik skėstelėjo lazda ir pasuko arkinio išėjimo pusėn.

— Eime į Krosnies gatvę ir pats pamatysi.

— Ar esu kviečiamas?

— Monsenjoras Le Vistas juos pakabino ir nori, kad tu ateitum patikrinti, ar tinkamas aukštis. — Jis atsisuko į mane ir pridėjo: — Ir žiūrėk, elkis padoriai.

Net girčiausiose savo fantazijose „Aukso gaidyje“ negalėjau vaizduotis, kad būsiu pakviestas laisvai įeiti pro Klaudijos Le Vistos namų duris. Tačiau čia mus pasitiko rūgščiaveidis ūkvedys. Jei ne Leonas Senasis, būčiau jį prigriebęs — atsimokėjęs už sudaužytus kaulus. Užuot tai padaręs, sekiau nuolankiai jam įkandin. Jis nuvedė mus į Didžiąją menę ir nuėjo pakviesti pono.

Stovėjau menės viduryje, Leonas Senasis greta, akys slydinėjo nuo vienos damos prie kitos, šokinėjo po kambarį, kai bandžiau jas visas aprėpti. Žiūrėjau ilgiau, nei kada nors buvau į ką nors kitą žiūrėjęs. Leonas irgi nė nekrustelėjo, netarė nė žodžio. Tarytum būtume sustingę sapne. Nebuvau tikras, jog norėčiau pabusti iš šio sapno.

Kai pagaliau Leonas sumindžikavo, aš išsižiojau, ketindamas ką nors pasakyti — bet ėmiau kvatoti. Ne tokios reakcijos tikėjausi. Tačiau niekaip nesupratau, kaip galėjau jaudintis dėl liūtų, panašių į šunis, storų vienaragių, apelsinmedžio, kuris atrodė kaip riešutmedis, kai čia buvo šios damos? Visos jos buvo gražios, ramios, patenkintos. O stovėdamas tarp jų jauteisi lyg įžengęs į jų stebuklingus, palaimingus gyvenimus. Koks vienaragis atsispirtų tokiems jų kerams?

Ne tik damos kūrė šį gobelenų paveikumą, bet ir milfleras. Kad ir kokių trūkumų turėjo šie piešiniai, jų nematei tarp tūkstančių raudoname ir mėlyname lauke pasklidusių gėlių. Pasijutau lyg stovėdamas pievoje vasarą — nors ir šaltą, tamsią Paryžiaus dieną. Tai šie gėlynai kūrė menės visumą, supynė į vieną damas ir jų vienaragius, liūtus, tarnus ir mane. Jaučiausi taip, lyg būčiau su jomis.

— Ką manai? — paklausė Leonas Senasis.

— Didingi. Jie puikūs, nesitikėjau, kad pajėgčiau tai sukurti.

Leonas sukikeno.

— Matau, jog tavo didybė nesumenko. Nepamiršk, kad tu buvai tik dalis. Didžiausios liaupsės tenka Jurgiui ir jo dirbtuvei, — Leonui Senajam patiko šitai pasakyti.

— Jurgis gerai iš jų uždirbs.

Leonas palingavo galva.

— Iš jų jis nepraturtės. Jonas Le Vistas šykščiai atveria piniginę. O kiek girdėjau, Jurgis nebeskuba imtis kito darbo. Daugelis Briuselio pirklių pasakojo matę Jurgį girtą arba miegantį, be to, jis apžvairo. Tiesą sakant, tai dailininkas turėjo padėti apsiūti kraštą — Jurgis buvo girtas, o duktė lovoje, gimdė.

Jis prisimirkęs pažvelgė į mane.

— Ar tu tai žinojai?

Aš tik gūžtelėjau, bet viduje nusišypsojau: Eleonora gavo iš manęs tai, ko norėjo.

— Nebuvau Briuselyje nuo praėjusios gegužės — iš kur galėčiau žinoti?

— Nebuvai Briuselyje devynetą mėnesių, ar ne? — Leonas Senasis palingavo galva. — Nieko tokio, ji ištekėjo už dailininko.

— A, — nustebau labiau nei parodžiau. Tai Pilypas nebuvo toks drovus su moterimis, kaip maniau. Akivaizdu, kad jo pažintis su kekšėmis išėjo jam į naudą. Vis tiek džiaugiausi dėl Eleonoros. Pilypas geras vyras, tikrai ne Jokūbas Jautis.

— Bet nepasakei, ką manai apie gobelenus, — priminiau. — Tu, kuris nori, kad moterys būtų tikros. Ar aš — ar mes — nepakeitėme tavo nuomonės — aš ir Jurgis, ir Pilypas?

Leonas darsyk apsidairė po menę, paskui šyptelėjo.

— Jose yra kažko, ko nesu anksčiau matęs ar patyręs. Jūs sukūrėte visą jų pasaulį, nors jis ir ne toks kaip mūsiškis.

— Ar jautiesi gundomas?

— Jų? Ne.

Sukikenau.

— Matyt, mes tavęs neatvertėme. Damos nėra tokios galingos, kaip vyliausi.

Už durų pasigirdo triukšmas, ir į menę įžengė Jonas Le Vistas ir Ženevjeva Nanterė. Greitai nusilenkiau, kad paslėpčiau nuostabą, nes jos išvysti nesitikėjau. Kai pakėliau galvą, ji man šypsojosi, kaip tą dieną, kai susitikome ir kai pirmą kartą flirtavau su Klaudija — šypsojosi, tarsi jau žinotų, kas mano galvoje.

— Taigi, menininke, ką apie juos manai? — paklausė Jonas Le Vistas. Aš svarsčiau, ar jis pamiršo mano vardą. Nespėjus man prasižioti, jis pridėjo: — Ar gobelenai pakabinti tinkamame aukštyje? Man regis, reiktų per sieksnį kilstelėti, bet Leonas tvirtina, kad gerai, kur yra.

Dar geriau, kad nespėjau nieko pasakyti, nes jis nė neketino kalbėti apie gobelenų grožį ar audėjų meistrystę, o tik kaip jie papuošia šią patalpą. Dar kartą pažvelgiau į gobelenus. Jie jau buvo pakelti per sieksnį nuo grindų. Damos šitaip atsidūrė kiek aukščiau mūsų. Kilstelk dar šiek tiek, ir jos stūksos mums viršum galvų.

Atsisukau į Ženevjevą Nanterę.

— Ką jūs manote, ponia? Ar dama turėtų būti aukščiau?

— Ne, — atsakė ji. — Tai nereikalinga.

Linktelėjau.

— Manau, monsenjore, jog mes sutarėme, kad menė atrodo labai įspūdingai, kaip yra dabar.

Jonas Le Vistas tik gūžtelėjo.

— Tiks progai, — ir pasisuko eiti.

Nesusivaldžiau.

— Malonėkite, monsenjore, — kuris gobelenas jums patinka labiausiai?

Jonas Le Vistas stabtelėjo ir apsidairė — tarsi tik dabar supratęs, kad gobelenai yra tam, jog į juos žiūrėtum. Jis susiraukė.

— Šitas, — tarė jis, mostelėdamas į „Garsą“. — Vėliava puiki, ir liūtas atrodo kilniai. Eime, — tarė jis Leonui Senajam.

— Liksiu persimesti žodžiu su Nekaltųjų Mikalojumi, — pareiškė Ženevjeva Nanterė.

Jonas Le Vistas, regis, jos net negirdėjo, žengdamas pro duris su Leonu Senuoju, kuris stengėsi spėti jam įkandin. Senasis žvilgtelėjo į mane išeidamas, tarsi priminė savo ankstesnį įspėjimą elgtis padoriai. Tai prisiminęs nusišypsojau. Ne ta moteris, dėl kurios ryžčiausi šunybėms.

Kai jie išėjo, Ženevjeva Nanterė sukikeno.

— Mano vyras neturi mėgstamiausio. Jis pasirinko arčiausiai kabojusį — ar pastebėjai? Ir jis nėra gražiausias — damos rankos negrakščios, staltiesė stačiakampė ir gruboka.

Ji gerai išnagrinėjo gobelenus. Bent jau nepasakė, kad vienaragis storas.

— O kuris jums labiausiai patinka, ponia?

Ji parodė.

— Šitas.

Nustebau, jog ji pasirinko „Lytėjimą“. Maniau, kad jai labiausiai patiks „A mon seul desir“. Galų gale juk toji dama — ji.

— Kodėl šis, ponia?

— Ji labai skaidri, ta dama — jos siela skaidri. Ji stovi tarpdury tarp vieno ir kito gyvenimo ir žvelgia priekin laimingomis akimis. Ji žino, kas jos laukia.

Aš prisiminiau, kas mane įkvėpė šitaip nupiešti šią damą.

Kristina stovėjo dirbtuvės tarpdury laiminga, kad aus. Jos istorija smarkiai skyrėsi nuo to, ką Ženevjeva Nanterė man ką tik papasakojo, kad vos susitramdžiau jos nepataisęs.

— O kaip ši dama, ponia? — parodžiau „A mon seul desir“. — Ar ji nepalieka vieno pasaulio ir neišeina į kitą?

Ženevjeva Nanterė tylėjo.

— Nupiešiau jį jums, ponia, kad gobelenai būtų ne vien apie gundymą, bet ir apie sielą. Ar matote — viskas prasideda nuo šio gobeleno, kur dama segasi savo vėrinį, ir ratu viena po kitos seka vienaragio sugundymo scenos. Arba galima žiūrėti kita tvarka — dama atsisveikina su kiekviena jusle — o gale, šiame gobelene, ji nusisega vėrinį, kad jį padėtų — ir atsisakytų fizinio gyvenimo. Taip sugalvojau dėl jūsų, ponia. Dama vėrinį laiko taip, kad neaišku, ji užsisega jį ar nusisega. Gali būti ir vienaip, ir kitaip. Tai paslaptis, kurią jums sukūriau šiuose gobelenuose.

Ženevjeva Nanterė papurtė galvą.

— Dama, regis, neapsisprendė, kas jai mieliau — gundymas ar siela. Aš žinau, kam teikiu pirmenybę, tad man patiktų, kad ji būtų aiškiai pasirinkusi. Taigi todėl ir geriau, kad gobelenai vaizduoja vienaragio gundymą — galiausiai jie atiteks mano dukteriai. Jai gundymas labai patiks.

Ji pažvelgė į mane, ir aš išraudau.

— Apgailestauju, kad jie nepatinka jums, ponia.

Man tikrai buvo gaila. Maniau, kad esu labai gudrus, bet mano gudrumas paspendė man spąstus.

Ženevjeva Nanterė apsisuko ir dar kartą apmetė akimis visus gobelenus.

— Jie labai gražūs, ir to gana. Jonas labai patenkintas, nors to ir neparodo, ir Klaudija jais žavėsis. O padėkodama už juos, norėčiau pakviesti tave į šventę rytoj.

— Rytoj?

— Taip, švento Valentino dieną. Kai paukščiai renkasi poras.

— Taip žmonės sako.

— Tąsyk iki rytdienos.

Prieš nusisukdama, ji pažvelgė į mane. Nusilenkiau jos nugarai. Viena jos damų kyštelėjo nosį į tarpdurį, ir jos sykiu išėjo.

Likau vienas su gobelenais. Ilgai stovėjau, žiūrėjau ir svarsčiau, kodėl jie mane nuteikia taip melancholiškai.

Ligi tol nebuvau buvęs diduomenės puotoje. Paprastai dailininkų ten niekas nekviečia. Išties nebuvau tikras, kodėl Ženevjeva Nanterė mane pakvietė. Greitai ir labai brangiai pasisiūdinau naują tuniką — juodo velveto su geltonu krašteliu ir derančią kepurę. Išsiblizginau batus ir išsiprausiau, nors vanduo buvo ledinis. Bet kai atvykau į žibintais apšviestą namą Krosnies gatvėje, mane įleido nė nemirktelėję — lyg būčiau kilmingasis. Mano kambaryje tunika ir kepurė atrodė labai elegantiškai, ir „Aukso gaidyje“ manimi žavėjosi ir šūksniais sveikino vyrai ir moterys, — bet tarp prašmatnių damų ir kavalierių apdarų pasijutau kaip valstietis.

Trys mergaitės išbėgo ir vėl susimaišė su minia. Vyriausia buvo Klaudijos sesuo, kuri žiūrėjo į šulinį kieme pačią pirmą dieną, kai susitikau Klaudiją. Antroji panėšėjo į ją ir veikiausiai buvo jauniausia Le Vistų mergaitė. Trečia buvo man tik iki kelių, ir visai ne kaip kitos Le Vistos, nors savaip graži, su tamsiom kaštoninėm garbanom, susipynusiom jai aplink kaklą. Minioje ji įsipynė man tarp kojų, ir kai ją pastačiau, ji susiraukė — jos suraukti antakiai man pasirodė pažįstami. Bet nubėgo man nespėjus paklausti vardo.

Menė prigužėjo svečių, žonglieriai pokštavo, šoko ir vartėsi, padavėjai nešiojo gėrimus ir užkandžius — marinuotus putpelių kiaušinius, kiaulienos kotletus, mėsos kukulius papuoštus džiovintomis gėlėmis, vaišino net avietėmis, kurių paprastai žiemą su žiburiu nerasi.

Jonas Le Vistas stovėjo viename menės gale po „Kvapo“ gobelenu, pasipuošęs raudona, kailiu apvedžiota mantija, tarp vyrų, apsidariusių taip pat. Tikriausiai jie kalbasi apie karalių ir jo dvarą — tie reikalai manęs niekad nedomino. Man arčiau širdies buvo Ženevjevos Nanterės galas — kur galėjau stebėti damas, pasidabinusias brokatu, audinėmis, lapėmis ir triušiais. Namų ponia vilkėjo gana santūriai — dangaus mėlynumo šilku, priderintu prie pilko triušio kailio. Ji stovėjo prie „A mon seul desir“.

Gobelenais visi žavėjosi, bet nors jie sušildė menę ir sušvelnino tokios daugybės žmonių klegesį, nebuvo tokie įspūdingi, kaip tąsyk, kai buvau likęs čia vienas. Dabar mačiau, kad mūšis su arklių kanopų bildesiu ir raitelių veržlumu būtų labiau tikęs puotų menei, o šitie turėtų kaboti damos kambariuose. Vis dėlto Jonas Le Vistas buvo teisus.

Stengiausi apie tai per daug negalvoti, gėriau prieskoniais pagardinto vyno, kiek tik man pylė. Pradžioje stovėjau vienas, spoksojau į akrobatus ir šokančias damas ir valgiau keptų figų. O čia dar mane pasišaukė viena kilminga dama, kurią buvau tapęs. Ir kalbėti, juoktis ir gerti tapo lengva, lyg būčiau aludėje.

Kai apsidariusi raudonu aksomu damų būryje — tarp jų buvo ir Beatričė — įžengė Klaudija, mano pečiai suglebo, o rankos nukabo lyg virvių ryšeliai. Juk laukiau jos pasirodant — net kai gėriau, flirtavau, valgiau figą ir šokau galiardą su linksma dama. Žinoma, ji ateis. Todėl aš čia ir esu.

Nemanau, kad ji mane pastebėjo menės knibždėlyne. Bent jau to neparodė. Ji buvo liesesnė, kaulėtesnė nei tąsyk, kai paskutinį kartą ją mačiau. Tos pačios svarainių spalvos akys, bet ne tokios gyvos. Ėjo įsmeigusi akis į savo damas, nežiūrėjo net į šokėjus. O gal ji žvelgė kiek toliau, į žolynus „Kvape“ ar „Skonyje“, bet ne į damą.

Pamačiusi mane, Beatričė drąsiai pakėlė tamsias akis. Ji irgi buvo sumenkusi. Nepasisuko į savo ponią, nepasilenkė ir nepašnibždėjo, bet spoksojo į mane, kol nusisukau.

Nė nebandžiau prieiti prie Klaudijos, žinojau, kad tai būtų tuščios pastangos — kas nors man pastotų kelią, būtų pakviestas ekonomas, kad išmestų mane gatvėn ir gal vėl gaučiau į kaulus. Man to nereikėjo sakyti — žinojau ir taip. Dabar supratau, kodėl Ženevjeva Nanterė mane pakvietė — tokia buvo jos bausmė.

Netrukus muzika ir šokiai paliovė, nuskambėjo trimitai, kviečiantys vakarienės. Klaudija sėdosi su tėvais prie aukštojo stalo — ąžuolinio stalo, ant kurio pasilipęs aš kadaise matavau sienas. Kiti svečiai sėdosi prie stalų, įrengtų palei sienas. Mano vieta buvo pačiame gale — žemiausioje vietoje, toliausiai nuo Klaudijos. Už manęs kabojo „Skonis“, priešais — „Regėjimas“, liūdnas Eleonoros veidelis buvo man draugija.

Vadovaujami Pievų Šv. Germano kunigo, sukalbėjome maldą. Tada pakilo Jonas Le Vistas ir kilstelėjo ranką. Jis negražbyliavo, bet kalbėjo tiesiai — sužeisdamas mane giliai, iki kraujo.

— Susirinkome čia, kad paskelbtume mūsų vyriausiosios dukros sužieduotuves su Gotfridu de Balzaku, karaliaus kamerdineriu. Mums bus garbė tokios garbingos šeimos narį vadinti savo sūnumi.

Jis ištiesė ranką, ir nuo aukštojo stalo pakilo jaunas vyras ruda barzda ir linktelėjo Jonui Le Vistui ir Klaudijai, kuri sėdėjo įsmeigusi akis į stalą priešais save. Ženevjeva Nanterė nepalenkė galvos, bet pažvelgė išilgai stalų į mane, pritūpusį pačiame gale. Dabar tu sulaukei mano bausmės, bylojo jos žvilgsnis. Nudūriau akis į savo padėklą ir pamačiau, kad duona papuošta susipynusiais inicialais: CLV ir GDB. Paukšteliai tikrai poruojasi.

Paskui jau nebegirdėjau, ką bylojo Jonas Le Vistas, nors pakėliau taurę su visais, gerdamas tostą. Sutrimitavo trimitai, patarnautojai įnešė keptą povą, išskleidusį uodegą priešais patelę, porą fazanų, pakėlusių sparnus, lyg būtų susiruošę nulėkti, dvi gulbes sukryžiuotais kaklais. Tai matant, man dar labiau subjuro ūpas ir peiliu nesiekiau ragauti paukščių. Kaimynams manoji draugija turėjo būti labai atkari.

Kai įnešė šerną, puoštą aukso lapeliais, jau žinojau, kad nepasiliksiu ir nelauksiu visų patiekalų, vienas kitą keičiančių gėrimų, gaminių, šio reginio, kuris truks ilgai, visą naktį iki paryčių. Neturėjau ūpo švęsti. Atsistojau ir paskutinį kartą pažvelgęs į savo gobelenus, — žinojau, kad regiu juos paskutinį kartą, — tyliai smukau prie durų. Tam turėjau eiti pro aukštąjį stalą, o einant pro šalį, mano akį patraukė kažkoks judesys. Klaudija staiga padėjo ranką ant stalo, ir jos peilis nulėkė po stalu.

— Oi, — aiktelėjo ji. Viena damų jau lenkėsi ieškoti, bet Klaudija nusijuokus ją sulaikė — ji pirmą kartą per visą vakarą pralinksmėjo.

— Pasiimsiu pati, — tarė ji ir nėrė po stalu. Jos nebemačiau — balta staltiesė, papuošta Le Vistų herbais, pasklido iki žemės ir viską uždengė.

Luktelėjau. Regis, niekas į mane nekreipė dėmesio. Beatričė stovėjo prie ponios kėdės ir kalbėjosi su vyru, kuris patarnavo Gotfridui de Balzakui. Ženevjeva Nanterė šnekučiavosi su savo būsimuoju žentu. Jonas Le Vistas žvelgė mano pusėn, bet jo žvilgsnis ėjo kiaurai. Jis jau nebeprisiminė, kas aš esu. Kai jis per petį užsakė dar vyno, numečiau ant žemės kepurę, o paskui priklaupiau jos kelti. Žaibo greitumu pakėliau staltiesę ir štai jau buvau po stalu.

Klaudija tupėjo susirietusi į kamuoliuką, rankomis apsikabinusi kojas, smakrą įrėmusi į kelius.

— Ar visad skiri pasimatymus po stalu, panele? — paklausiau, užsivoždamas kepurę.

— Po stalais labai patogu pasislėpti.

— Ar tai čia tu visą laiką slėpeisi, gražuole? Po stalu?

Klaudijos šypsena išnyko.

— Tu žinai, kur aš buvau. Bet neatėjai manęs išgelbėti.

Ji pasuko skruostą ir jos veidas pasislėpė. Mačiau tik jos raudoną aksominį galvos dangalą, nusagstytą perlais, plaukai buvo kruopščiai sukišti po juo.

— Nežinojau, kur tu buvai. Iš kur galėjau žinoti?

Klaudija vėl pažvelgė į mane.

— Žinojai, kaipgi. Marija Selestė... — ji nutilo, ir jos veide atsirado abejonė.

— Marija Selestė? Jos nemačiau nuo tos dienos, kai paskutinį kartą regėjau tave — kai mane primušė. Ar tu per ją siuntei žinią?

Klaudija linktelėjo.

— Aš jos negavau. Ji melavo, jei sakė, kad perdavė.

— O.

— Velnienė. Kodėl ji melavo?

— Turėjo tam priežasčių. Anksčiau nebuvau jai labai gera.

Po stalu atklydo kurtas — ieškojo kąsnelių, ir Klaudija ištiesė ranką jo paglostyti. Kai jos rankovė atidengė riešą, pamačiau, kad jis nudraskytas iki mėsos, lyg piktais ilgais nagais. Ištiesiau ranką ir švelniai sučiupau ją už riešo.

— Kas gi čia, gražuole? Ar susižeidei?

Klaudija ištraukė riešą.

— Kartais tai vienintelis dalykas, kurį jaučiu. Na, — tęsė ji, kasydamasi žaizdas, — išties tai nesvarbu. Tu nebūtum galėjęs manęs išlaisvinti.

— Kurgi tu buvai?

— Toje vietoje, kur mamai rojus, o man kalėjimas. Tačiau, kaip sužinojau, toks jau yra damos gyvenimas.

— Nesakyk taip. Dabar tu neįkalinta. Eime su manim. Pabėk nuo savo sužadėtinio.

Klaudijos veidas nušvito kaip saulė viršum Senos, bet vos ilgiau pagalvojo, jis vėl apsiniaukė, virto įprastine upės purvo spalva. Ta vieta, kurioje ji buvo, pakeitė jos dvasią. Liūdna buvo tai regėti.

— O kaipgi mon seul desir? — paklausiau švelniai. — Ar pamiršai?

Klaudija atsiduso.

— Dabar nebeturiu jokių troškimų. Tai buvo mamos troškimas.

Šuo apuostė jai sterblę, ir ji rankomis suėmė jam nosį.

— Ačiū už gobelenus, — pridėjo, žvelgdama į šuns akis. — Ar kas nors tau padėkojo? Jie labai gražūs, bet man liūdna į juos žiūrėti.

— Kodėl, gražuole?

Ji pažvelgė į mane.

— Jie primena, kokia buvau seniau — lengva, laiminga, laisva. Tik ta dama, kurios skraite prigulęs vienaragis, tokia kaip aš dabar.

Ji liūdna, ta dama jau žino šį tą apie gyvenimą. Man ji labiausiai patinka.

Atsidusau. Regis, visas damas pavaizdavau neteisingai.

Tuomet staltiesė subangavo, ir po stalu rėpliojo raudongarbanė mergaitė. Ji pamatė šuns uodegą ir atsekė paskui ją iki savininko.

Į mus ji nekreipė dėmesio, tik plekšnojo šuns nugarą, spaudė jo šonkaulius. Šuo to visai nepaisė — jis buvo radęs ėriuko kaulą ir graužė jį.

— Žiūrėk, kalėjime radau ir vieną gerą dalyką, — ji linktelėjo į mergaitę. — Ją ir parsigabenau. Mykolyte, veskis tą šunį. Beatričė suras jam didesnį kaulą. Eik, nagi, — ji stumtelėjo šuns užpakalį.

Bet šuo ir mergaitė jos neklausė.

— Kai užaugs, ji bus viena mano damų, — pasakė Klaudija. — Žinoma, ją reikės mokyti, bet tai bus dar negreitai. Ji dar visai vaikas.

Akis pastatęs, žiūrėjau į mergaitę.

— Ji vardu Mykolytė?

Klaudija nusijuokė, kaip buvo juokusis kadaise — tai buvo pažado kupinas mergaitiškas juokas.

— Aš ją perkrikštijau. Vienuolyne juk negalėjo būti dviejų Klaudijų, ar ne?

Ji vėl nusijuokė, o aš kilstelėjau galvą taip stipriai, kad vožiau ją į stalą. Spoksojau į mergaitę, kuri buvo mano duktė, paskui į Klaudiją, kuri žvelgė į mane savo aiškiomis akimis. Akimirką pajutau senąją aistrą stumiant mane prie jos ir jau buvau jos besiekiąs.

Taip ir nesužinojau, ar Klaudija būtų leidusi ją paliesti. Dar kartą, kaip ir anąsyk, kai mes su Klaudija sykiu buvome po stalu, Beatričė įkišo galvą į mūsų slėptuvę. Ji net nenustebo, mane išvydusi. Tikriausiai visą laiką klausėsi, kaip ir daro damos palydovės.

— Panele, jūsų ieško motina, — pranešė ji.

Klaudija susiraukė, bet atsiklaupė ant kelių.

— Sudie, Mikalojau, — tarė ji gailiai šyptelėdama. Paskui linktelėjo į Mykolytę: — Ir nebijok, ji visad bus su manim. Ar ne, mažoji?

Ji išlindo iš pastalės, paskui ją Mykolytė ir šuo.

Beatričė toliau vėrė mane akimis.

— Dabar pakliuvai, — pasakė ji, — dėl tavo išdaigų gavau devynis mėnesius prabūti pragare. Dėl tavęs turėjau klaidinti siunčiamas žinias. Dabar tavęs nepaleisiu, — ji ištraukė galvą iš pastalės ir dingo.

Tūnojau ant kelių po stalu, galvodamas, ką reiškia jos žodžiai. Galiausiai išlindau ir atsistojau. Niekas manęs nepastebėjo.

Jonas Le Vistas buvo pakilęs nuo stalo ir kalbėjosi su Gotfridu de Balzaku, atsisukęs nugara į mane. Ženevjeva Nanterė su Klaudija stovėjo kitame gale. Beatričė šnibždėjo jai į ausį.

Ženevjeva Nanterė atsisuko į mane.

— Žinoma, — sušuko ji linksmai, ištiesdama ranką ir žengdama mano pusėn taip, kad atsirado tarp manęs ir Beatričės.

— Nekaltųjų Mikalojau, kaip galėjau tave pamiršti? Beatričė man sako, kad pavargo nuo tarnybos ir mieliau būtų menininko žmona. Ar ne, Beatriče?

Beatričė linktelėjo.

— Žinoma, aš negaliu to sutvarkyti, bet Beatričė dabar mano dukters dama. Tai ji turi nuspręsti. Ką tu manai, Klaudija, ar atleisi Beatričę nuo tarnybos, kad ji galėtų susituokti su Nekaltųjų Mikalojumi?

Klaudija pažvelgė į savo motiną, paskui į mane, jos akyse spindėjo ašaros. Dabar ji baudė mus abu.

— Klaudijai ir man bus labai gaila tavęs netekti, Beatriče, — pridėjo Ženevjeva Nanterė. — Bet mano duktė duos leidimą, ar ne, Klaudija?

Klaudija gūžtelėjo pečiais.

— Taip, mama. Kaip jūs pageidaujate.

Ji nežiūrėjo į mane, kai paėmė Beatričės ranką ir įspaudė į manąją. Ji įsmeigė akis į „Skonį“.

Nežiūrėjau nei į damas, žvelgiančias į mane iš gobelenų, nei į valgančius ir geriančius, besijuokiančius ir šokančius ponus. Man nereikėjo į juos žiūrėti, nes žinojau, kad jie visi šypsojosi.