KLAUDIJA LE VISTA

Kai Velykų sekmadienį mama pasiteiravo tėčio apie gobelenus, supratau, kad tas menininkas vėl ateis. Mes ėjome atgal Krosnies gatvės link, ir Žana bei mažoji Ženevjeva norėjo, kad šokinėčiau su jomis per balas, bet likau su tėvais ir klausiausi. Labai gerai nugirstu tai, ko neturėčiau girdėti.

Mama paprastai stengiasi neįkyrėti tėčiui, bet jis atrodė gero ūpo — gal kaip ir aš džiaugėsi ištrūkęs į saulę po tokių ilgų mišių! Jai paklausus, jis atsakė, kad gavo piešinius ir kad Nekaltųjų Mikalojus turėtų greitai ateiti jų aptarti. Jau vien tai prisiminęs jis, regis, susierzino. Matyt, tėtis gailisi, kad pakeitė mūšį į vienaragį — tėtis myli savo karalių ir žavisi mūšiais. Tada jis staiga atsiskyrė, taręs, kad turįs pasišnekėti su ekonomu. Mudvi su Beatriče susižvalgėm ir sukikenom, bet mama susiraukė.

Šlovė Dievui, kad yra Beatričė! Ji man viską išpasakojo — kad vietoj mūšio bus vienaragiai, kalambūrą apie spartųjį Viste ir, svarbiausia, pasakė Mikalojaus vardą. Mama nė žodžiu neprasitaria, o jos kambario durys pernelyg masyvios — kai jiedu kalbėjosi, neišgirdau ničnieko, tik kaip Beatričė juokėsi. Laimė, Beatričė man viską papasakoja, greitai ji bus mano kompanionė. Mama gali apsieiti be jos, o ir ji daug mieliau būtų su manim — jai bus daug smagiau.

Mama liko tokia nuobodi niūra — nieko daugiau nenori, tik melstis. Dabar reikalauja, kad eitume į mišias dukart per dieną.

Kartais man per Trečiąją ar Šeštąją būna šokių pamokos, tada ji vedasi mane į mišparus dėl giesmių, ir man taip nusibosta, kad vos valdausi necypusi. Kai sėdžiu bažnyčioje, mano kojos ima šokčioti, ir visos tame klaupte sėdinčios moterys jaučia, bet nežino, nuo ko tas klauptas šokčioja — išskyrus Beatričę — ji uždeda ranką man ant kojų, kad nusiraminčiau. Kai ji pirmą kartą taip padarė, iš netikėtumo pašokusi suspigau. Mama pasilenkė prie manęs ir nudelbė rūsčiu žvilgsniu, o kunigas net atsisuko. Teko užsikimšti burną rankove, kad nenusikvatočiau.

Regis, ėmiau erzinti mamą, bet nesuprantu, kas jai taip kliūva.

Ir ji mane erzina nepaliaunamu bubėjimu, esą per daug juokiuosi, per sparčiai žengiu, mano suknelė dulkina, galvos apdangas persisukęs. Ji rikiuoja mane kaip vaiką, bet norėtų, kad elgčiausi kaip moteris. Kai noriu išeiti, neleidžia, mat aš jau per didelė žaisti su vaikais mugėje prie Pievų Šv. Germano dieną ir per jauna eiti ten vakare. Bet aš ne per jauna, kitos mergaitės jau keturiolikos eina vakare pasižiūrėti žonglierių. Daugelis jų jau susižadėjusios. Kai apie tai klausiu, ji mane gėdina, sakydama, kad turiu laukti, kada tėtis parinks, už ko tekėti. Aš jau nebesižinau. Jeigu turiu būti moteris, tai kur mano vyras?

Vakar bandžiau nuklausyti mamos išpažintį Šv. Germano bažnyčioje, norėjau sužinoti, ar ji gailisi, kad taip piktai su manimi elgiasi. Pasislėpiau už kolonos prie klauptų, kur ji sėdėjo su kunigu, bet ji kalbėjo taip tyliai, kad man teko prisėlinti arčiau. Spėjau išgirsti tik tai, kaip ji tarė „C‘est mon seul desir“1, ir pastebėjęs mane kunigas nuvijo. „Mon seul desir“, — sumurmėjau aš. Šie žodžiai skambėjo taip kerinčiai, kad paskui visą dieną juos kartojau.

Kai jau įsitikinau, kad Mikalojus ateis, žinojau turintįjį pamatyti. Tai vienintelis mano troškimas. Cha! Štai mano vyras. Nuo to laiko, kai jį sutikau, galvojau apie jį kiekvieną dieną, kiekvieną valandą. Žinoma, tik Beatričei apie tai prasitariau, bet, mano nuostabai, ji nelabai maloniai apie jį kalbėjo. Tai vienintelis jos trūkumas. Pasakojau jai apie jo akis — rudas kaip kaštonai ir truputį įkypas ir apie tai, kad jis atrodo šiek tiek liūdnas net tada, kai tikrai neliūdi.

— Jis jūsų nevertas, — nutraukė mane Beatričė. — Jis tik menininkas, ir dar nepatikimas. Geriau galvokite apie kilmingus jaunikius.

— Jei jis būtų nepatikimas, tėtis jo nesamdytų, — atšoviau aš. — Dėdė Leonas nebūtų to leidęs.

Leonas nėra mano dėdė, bet senas pirklys, kuris rūpinasi tėčio reikalais. Bet aš jam kaip dukterėčia — dar neseniai jis kutendavo man pasmakrę ir atnešdavo saldumynų, bet dabar liepia man nesikūprinti ir susišukuoti.

„Sakyk man, kokio jaunikio norėtum, ir aš pasižvalgysiu, gal jau toks nunoko“, — mėgsta jis sakyti. Tai bent nustebtų, jeigu papasakočiau jam apie Mikalojų. Neabejoju, kad jis nėra geriausios nuomonės apie menininką — girdėjau, kaip jis kalbėjosi su tėčiu, bandydamas perkalbėti dėl vienaragių — tvirtino, kad jie netiksiantys didžiajai menei. Tėtės durys nėra tokios masyvios, tad pridėjusi ausį prie rakto skylutės girdžiu, ką jie kalba. Tačiau tėtis savo nuomonės nebekeis. Galėjau Leonui tai pasakyti. Vienąsyk ją pakeisti jau buvo blogai, bet vėl grįžti prie ankstesnės būtų neįsivaizduojama.

Sužinojusi, kad Mikalojus vėl ateis į Krosnies gatvę, nudrožiau tiesiai pas ekonomą paklausti kada. Kaip visad šis podėliuose skaičiavo atsargas. Jam vis vaidenasi, kad mus plėšia. Išgirdęs Mikalojaus vardą, jis išsigando dar labiau nei Beatričė.

— Jums, panele, su šia paderme geriau neturėti nieko bendra, — tarė jis.

— Aš tik paklausiau, kada jis ateis, — maloniai išsišiepiau. — O jeigu nesakysi, man teks pasiguosti tėčiui, kad tu labai nepaslaugus.

Ekonomas nepatenkintas susiraukė.

— Ketvirtadienį apie Šeštąją, — sumurmėjo jis. — Su Leonu.

— Matai, ir nieko neatsitiko. Visada turėtum man pasakyti ko klausiu, ir būsiu patenkinta.

Ekonomas nusilenkė, bet, man pasisukus eiti, nenuleido nuo manęs akių. Tarsi ketino kažką sakyti, bet taip ir nepasakė. Man pasirodė labai juokinga, ir nubėgdama nusikvatojau.

Ketvirtadienį su mama ir seserimis turėjau keliauti pas močiutę į Nanterą, bet apsimečiau, kad skauda pilvą — norėjau pasilikti namuose. Išgirdusi, kad neisiu, Žana irgi norėjo dėtis pasiligojusi, nors ir nežinojo, kodėl aš lieku. Negalėjau jai papasakoti apie Mikalojų, ji buvo per maža, kad suprastų. Sesutė vis trynėsi aplink, kol ją pavariau. Tada ji pravirko ir nubėgo. Paskui man liko nesmagu — neturėčiau taip elgtis su ja. Mes visad buvome labai artimos. Dar neseniai mudvi kartu miegojome, kol pasakiau, kad jau noriu miegoti viena. Dabar aš taip neramiai miegu. Nusispardau užklotus ir vartausi, nepakenčiama būtų net mintis, kad kas nors — be Mikalojaus — galėtų gulėti su manimi.

Dabar Žanai tenka daugiau būti su mažąja Ženevjeva, šia miela mergaite, bet jai tik septyneri, o Žana visada meilydavo būti su didesnėmis mergaitėmis. Be to, mažoji Ženevjeva — mamos numylėtinė, ir tai Žaną erzina. Žinoma, maželė turi gražųjį mamos vardą, o mūsų vardai primena, kad mes nesame berniukai, kurių norėjo tėtis.

Mama paliko Beatričę manęs prižiūrėti, o pati su seserimis iškilo į Nanterą. Tuoj pat išsiunčiau Beatričę nupirkti mano mėgstamų apelsinų žievelių meduje, sakydama, kad jos numalšins maudžiantį skrandį. Pareikalavau, kad eitų į parduotuvėlę prie pat Dievo Motinos katedros. Ji vartė akis, bet išėjo. Likusi viena, giliai atsidusau ir nubėgau į savo kambarį. Mano speneliai trynėsi į apatinius marškinius, atsiguliau ir įsikišau pagalvę į tarpkojį, ieškodama atsakymo į kūno klausimus. Jaučiausi kaip nutrūkusi ir nebaigta giedoti giesmė per mišias.

Galiausiai atsikėliau, susitvarkiau suknelę ir galvos apdangą ir nubėgau į tėčio kambarį. Durys buvo praviros, ir aš kyštelėjau nosį į vidų. Čia būta tik Marijos Selestės — ji pritūpusi krapštėsi prie židinio. Kai buvau mažesnė ir vasarą viešėdavome d’Arsi pilyje, Marija Selestė vesdavosi mus su Žana ir mažąją Ženevjevą prie upės, kur skalbdama dainuodavo mums nešvankias dainas. Norėjau papasakoti jai apie Nekaltųjų Mikalojų — kaip aš ilgėjausi jo rankų ir ką daryčiau su liežuviu. Juk tai jos dainos ir pasakojimai mane išmokė šių dalykų. Tačiau kažkas mane sustabdė. Kai buvau mergaitė, ji buvo mano draugė, bet dabar aš augu, greitai gausiu damą kompanionę ir ruošiuosi tuoktis, tad su ja apie tokius dalykus kalbėti nebederėjo.

— Kodėl kuri ugnį, Marija Seleste? — paklausiau, nors jau žinojau kam.

Ji pažvelgė į mane. Jos kakta buvo paišina, tarsi vis dar būtų Pelenų trečiadienis. Ji visad buvo terlė.

— Pas jūsų tėtį atvyksta svečių, panele, — atsakė ji.

Medis jau ėmė rūkti, vienur kitur jį lyžčiojo liepsnos. Marija Selestė įsitvėrė kėdės ir krioktelėjusi sunkiai pakilo. Jos veidas buvo putlesnis nei seniau. Baimės pagauta, pažvelgiau į jos liemenį.

— Marija Seleste, ar tu laukiesi?

Mergina nukabino galvą. Ar nekeista — tiek dainavo apie įkliuvusias tarnaites, turbūt nė nepamanė, kad ir jai galėtų taip nutikti. Žinoma, kiekviena nori vaiko, bet ne šitaip — be vyro.

— Tu kvailute! — subariau ją. — Kas jis?

Marija Selestė mostelėjo ranka lyg vydama šalin mano klausimą.

— Ar jis čia dirba?

Ji papurtė galvą.

— Tai ar jis tave ves?

— Ne, — atkirto Marija Selestė.

— Ir ką darysi?

— Nežinau, panele.

— Mama labai supyks. Ar ji tave matė?

— Aš jos vengiu, panele.

— Ji greitai pamatys. Bent apsivilktum ką laisvesnio, kad nesimatytų.

— Tarnaitės taip nesirengia, panele. Kaipgi aš dirbčiau.

— Tu vis tiek greitai negalėsi dirbti, sprendžiant iš to, kaip atrodai. Turėsi grįžti į savo šeimą. Turi pasakyti ką nors mamai. Sakyk, kad tavo mama pasiligojo ir turi ją prižiūrėti. O kai kūdikis gims, galėsi sugrįžti.

— Negaliu šitaip poniai pasirodyti, ji iškart supras, kas nutiko.

— Tai aš jai pasakysiu, kai ji grįš iš Nantero, — gailėjau Marijos Selestės ir norėjau jai pagelbėti.

Marija Selestė nušvito.

— Kaip miela, panele, kokia jūs gera.

— Geriau tu kuo greičiau keliauk.

— Ačiū, panele, ačiū. Aš pasirodysiu, kai grįšiu, — ji apsisuko eiti, bet paskui grįžo. — Jei gims mergaitė, pavadinsiu jūsų vardu.

— Būtų miela. O jei berniukas, pavadinsi jį tėvo vardu?

Marijos Selestės akys susiaurėjo.

— Na jau ne, — iškošė ji, — jis nenori nieko apie tai žinoti, tad aš irgi nebenoriu jo prisiminti.

Kai ji išėjo, aš apžiūrėjau tėčio kambarį. Jis nebuvo itin patogus. Ąžuolo kėdės be pagalvėlių ir pasisukus girgžda. Manau, tėtis tokių įsigijo, kad niekas pas jį neužsibūtų. Pastebėjau, kad dėdė Leonas atėjęs pas tėtę visad stovi. Ant sienų iškabinti jo nuosavybės žemėlapiai — d‘Arsi pilis, mūsų namas Krosnies gatvėje, Le Vistų šeimos namas Lione — ir ginčytinų vietovių žemėlapiai — šį darbą tėtė atlieka karaliui. Knygos sudėtos ir užrakintos dėžėje.

Kambaryje du stalai — prie vieno tėtė rašo, o ant didesnio išskleidžia žemėlapius ir kitus dokumentus, kai kas nors ateina. Paprastai šis stalas būna tuščias, bet šiandien čia palikti kažkokie dideli lakštai. Pažvelgiau į viršutinį ir nustebusi atšokau. Tai buvo piešinys, o jame nupiešta buvau aš. Stovėjau tarp liūto ir vienaragio, o ant mano pirštinėtos rankos piršto tupėjo papūga. Paveiksle vilkėjau gražia suknele, papuošta sege, palaidi plaukai buvo perrišti paprasta skarele. Žvelgiau į vienaragį ir šypsojausi, tarsi slapta apie kažką mąstydama. Vienaragis buvo dailus, putlus ir baltas, atsistojęs ant užpakalinių kojų su ilgu susuktu ragu. Jis buvo nusisukęs nuo manęs, tarsi saugotųsi mano grožio kerų. Jam buvo parištas apsiaustėlis su Le Vistų herbu. Jo ir riaumojančio liūto apsiaustą pūtė piešinyje juntamas vėjas, kedenantis ir mano skarelę, ir liūto laikomą Le Vistų vėliavą.

Ilgai negalėjau atplėšti akių nuo šio piešinio, nesuskubau net pažiūrėti, kas nupiešta kituose lapuose. Jis nupiešė mane. Jis galvojo apie mane, o aš galvojau apie jį. Mano krūtys sudilgsėjo. Vienintelis mano troškimas.

Bet štai tuomet salėje pasigirdo balsai. Durys prasivėrė, ir nieko geresnio nesugalvojusi pritūpiau ir šmurkštelėjau po stalu. Pastalėje buvo tamsu ir keista vienai tupėti ant akmeninių grindų. Paprastai šitaip slėpdavomės su seserimis ir taip kikendavome, kad mus tuoj pat atrasdavo. Dabar tūnojau apsikabinusi rankomis kelius ir meldžiausi, kad tik manęs nepastebėtų.

Įėjo du vyrai ir žengė tiesiai prie stalo. Vienas vilkėjo ilgą rudą pirklio drabužį, tai tikriausiai dėdė Leonas. Kitas prie pilkos tunikos iki kelių mūvėjo tamsiai mėlynom kojinėm. Jo blauzdos buvo dailios, tad dar net jam neprakalbus žinojau, kad tai Mikalojus. Ne veltui praleidau tiek dienų apie jį galvodama. Mintyse nusipiešiau visą jo kūną — plačius pečius, aplink kaklą susivijusias garbanas, jo sėdmenis kaip dvi vyšnias, tvirtą blauzdų liniją.

Ir dabar mano vaizduotei teks gerokai padirbėti, nes kai vyrai ėmė šnekėtis, mačiau vien jų kojas. Galėjau tik vaizduotis Mikalojaus veidą — surauktus siaurus antakius, įkypas akis, žvelgiančias į mane piešinyje, ilgus pirštus, liečiančius grubų piešimo popierių. Visa tai nupiešė mano vaizduotė, kol tupėjau pustamsėje ir klausiausi jų kalbų.

— Monsenjoras netrukus ateis, — pasakė Leonas. — O kol laukiame, galime kai ką aptarti.

Girdėjau čežant popierių.

— Ar jam patiko piešiniai? — paklausė Mikalojus. — Tikriausiai labai gyrė?

Jo savikliovos kupinas balsas smigo tiesiai į mano mergystę — tarsi būtų palietęs mane tarpkojyje.

Leonas nieko neatsakė, ir Mikalojus ėmė jį spausti.

— Bet juk turėjo ką nors pasakyti. Juk jūs regite, kokie puikūs piešiniai. Tikriausiai jie labai jį pradžiugino.

Leonas kikeno.

— Monsenjorui Le Vistui nebūdinga dėl ko nors taip ypatingai džiūgauti.

— Bet jis turėjo juos priimti.

— Tu nori užbėgti reikalui už akių, Mikalojui. Tokiam versle juk laukiame, kol patronas pasakys savo nuomonę. Taigi pasiruošk susitikti su monsenjoru. Pirmiausia turi suprasti, kad jis piešinių nematė.

— Bet jis turėjo juos visą savaitę!

— Taip, ir jis pasakys, kad kruopščiai juos išnagrinėjo, bet jis į juos net nepažvelgė.

— Bet kodėl, vardan Dievo Motinos?

— Ponas Le Vistas labai užsiėmęs. Jis nesiima nieko svarstyti iki paskutinės akimirkos, kai jam to reikia. Tuomet greitai nusprendžia ir tikisi, kad jam paklus neklausinėdami.

Mikalojus suprunkštė.

— Tai šitaip tokie kilmingieji kaip jis tvarko tokio svarbaus užsakymo reikalus? Abejoju, ar tikrai kilmingo kraujo žmogus taip dirbtų?

Dėdė Leonas prakalbo tyliau.

— Jonas Le Vistas pernelyg gerai žino tokią nuomonę apie save, — iš balso supratau, kad jis susiraukė. — Sunkiu darbu ir ištikimybe karaliui jis stengiasi pelnyti tą pagarbą, kurios jam pristinga net iš tokių kaip tu jam dirbančių menininkų.

— Tačiau tos pagarbos nestinga tiek, kad nenorėčiau jam dirbti, — skubiai tarė Mikalojus.

— Žinoma, žmogus turi elgtis praktiškai. Pinigas vis pinigas, iš kilmingojo ar iš elgetos.

Abudu vyrai sujuko. Aš atmečiau galvą — ir vos netrinktelėjau į stalviršį. Man jų juokas netiko. Mudu su tėčiu nesame labai artimi, jis toks pats šaltas su manimi kaip ir su visais, bet man nepatiko, kad jo vardą ir orumą švaisto lyg šuns pagaliuką. Ir dėdė Leonas. Nemaniau, kad jis galėtų būti neištikimas. Pasistengsiu užminti jam ant kojos kitą kartą, kai jį pamatysiu. Arba dar blogiau.

— Neneigsiu, kad piešiniai daug žadantys, — tarė jis dabar.

— Žadantys! Jie ne tik žadantys.

— Jei tu bent akimirką patylėtum, padėčiau tau sukurti gobelenus, kurie būtų daug geresni nei dabar — tokie geri, kokių tu net negali įsivaizduoti. Tu per daug arti savo kūrinio, kad suvoktum, kaip jį patobulinti. Reikia pašalinės akies, kad pastebėtų trūkumus.

— Kokius trūkumus? — Mikalojus pakartojo mano mintis. Kaip dar būtų galima pagerinti mano atvaizdą?

— Žvelgdamas į šiuos piešinius, galvoju apie du dalykus. Abejoju, ar Jonas Le Vistas turėtų kitokių pasiūlymų.

— Kokius du dalykus?

— Didžiąją salę turės puošti šeši gobelenai, ar ne? Du didesni ir keturi šiek tiek mažesni.

— Taip.

Ir juose vaizduojama, kaip dama suvilioja vienaragį, ar ne?

— Kaip mes su ponu sutarėme.

— Kad ji vilioja jį, visiškai aišku, bet man parūpo, ar tu šiuose piešiniuose nepaslėpei dar vienos prasmės, kitokio būdo juos interpretuoti.

Mikalojus mindžikavo.

— Ką turite omeny?

— Regis, juose slypi užuomina apie penkias jusles, — Leonas barkštelėto per vieną iš piešinių, kad net sudundėjo kažkur arti mano ausies. — Pavyzdžiui, šiame, kur dama groja vienaragiui vargonėliais, — slypi mintis apie garsą. Toji, kuri laiko vienaragį už rago, žinoma, yra lytėjimas. O čia, — jis vėl barkštelėjo į stalą, — dama į vainiką įpynė gvazdiką, simbolizuojantį kvapą, nors galbūt čia tai nėra akivaizdu.

— Tai nuotakos puošiasi gvazdikų vainikais, — paaiškino Mikalojus, — dama gundo vienaragį tuoktuvėmis ir tuoktuvių guoliu. Gvazdikas čia ne dėl kvapo.

— Aišku. Matyt, tu nesi toks išmintingas. Tad juslės — tik atsitiktinumas.

— Aš...

— Bet tu matai, kad lengvai galėtum įausti jusles? Lai vienaragis uosto gvazdiką. Arba kuris kitas gyvūnas. O tame gobelene, kur vienaragis pasirėmęs damai ant kelių, ji galėtų rodyti jam jo atvaizdą veidrodyje. Tai reikštų regėjimą.

— Bet tada vienaragis atrodytų tuštokas?

— Na ir kas? Tuštybės jis turi ir dabar.

Mikalojus neatsakė. Gal išgirdo, kaip aš po stalu prunkščiu iš jo ir vienaragio.

— Taigi dama, kuri laiko vienaragio ragą, reikštų lytėjimą. Grojanti vargonėliais — garsą. Gvazdikai — kvapą. Veidrodis — regėjimą. Kas dar liko? Skonis. Dar liko du gobelenai, kuriuose vaizduojama Klaudija ir dama Ženevjeva.

Mama? Ką Leonas turi omeny?

Mikalojus išleido keistą garsą, kuris reiškė ir prunkštelėjimą, ir šūktelėjimą.

— Ką jūs turite galvoje, Klaudija ir dama Ženevjeva?

— Liaukis, puikiai žinai, ką turiu galvoje. Tai buvo antras mano pasiūlymas. Šie atvaizdai pernelyg akivaizdūs. Jonui Le Vistui tai nepatiks. Žinau, tu įpratęs tapyti portretus, bet galutiniuose eskizuose jos turėtų būti panašesnės į kitas damas.

— Kodėl?

— Jonas Le Vistas norėjo gobeleno su mūšiu. Vietoj to tu jam pateiksi žmonos ir dukros portretus. Tai nepalyginami dalykai.

— Mes sutarėme dėl gobelenų su vienaragiais.

— Bet dėl to neturi pateikti odės jo žmonai ir dukrai. Man išties gaila damos Ženevjevos. Gyventi su Jonu Le Vistu nėra taip paprasta. Bet tu žinai, kad ji ir Klaudija kaip rakštys jo šone. Jis nenorės, kad jos būtų pavaizduotos tokiuose vertinguose gobelenuose.

— O! — sušukau ir šįsyk trinktelėjau galvą į stalviršį. Ir skaudžiai.

Jie nustebę suniurnėjo, paskui po stalu pasirodė du veidai.

Leonas piktai varstė mane akimis, o Mikalojus nusišypsojo. Jis padavė man ranką ir padėjo išlįsti.

— Ačiū, — tariau, kai jau atsistojau. Mikalojus pasilenkė prie mano rankos, bet aš atitraukiau ją, jam dar nespėjus pabučiuoti, ir apsimečiau, kad tvarkausi suknelę. Nesiruošiau taip lengvai atleisti tų įžūlybių, kurias prikalbėjo apie tėtį.

— Ką gi tu čia veikei, padykusi mergaite? — paklausė dėdė Leonas. Akimirksnį man pasirodė, kad jis pliaukštelės man, lyg būčiau mažosios Ženevjevos amžiaus, bet jis atsitokėjo ir sutramdė. — Tavo tėtis labai supyktų, sužinojęs, kad mus šnipinėji.

— Ne menkiau supyktų sužinojęs ir ką jūs apie jį kalbėjote, dėde Leonai. Ir jūs, pone, — grįžtelėjau į Mikalojų.

Visi nutilo. Aš mačiau, kad abu vyrai bandė prisiminti, ką gi jie šnekėjo, kas užgautų tėtį. Jie atrodė taip susirūpinę, kad aš nenoromis prajukau.

Dėdė Leonas susiraukė.

— Klaudija, tu tikrai labai padykusi mergaitė, — šįkart jis kalbėjo ne taip griežtai, veikiau lyg norėdamas nuraminti mažą šuniuką ant kelių.

— Oi, aš žinau. O ką jūs galvojate, pone, ar manote, kad esu pašėlusi? — paklausiau Mikalojaus. Kaip nuostabu buvo regėti dailų jo veidą.

Nežinojau, ką jis atsakys, bet pamalonino mane tardamas:

— Jūs tikrai labiausiai pašėlusi iš visų mano pažįstamų mergaičių, panele.

Antrąkart jis palietė mano mergystės vietą, ir ji sudrėko.

Dėdė Leonas pasipiktino.

— Jau pakaks, Klaudija, dabar turi eiti. Netruks ateiti tavo tėtis.

— Ne, aš noriu pamatyti savo mamos atvaizdą. Kur jis yra?

Atsisukau į stalą ir ėmiau naršyti po piešinius. Juose buvo pavaizduota daugybė damų, Le Vistų vėliavų, liūtų ir vienaragių.

— Klaudija, prašau liautis.

Nekreipiau dėmesio į dėdę Leoną ir pasisukau į Mikalojų.

— Kuris jų, pone? Aš noriu pasižiūrėti.

Netaręs nė žodžio, jis ištraukė piešinį, kuris buvo kitame stalo gale.

Man atlėgo, kai išvydau, kad mama nebuvo nupiešta taip gražiai kaip aš. Net jos suknelė buvo kuklesnė nei manoji. Be to, piešinyje nepūtė vėjas, nekedeno vėliavos, ir liūtas su vienaragiu paklusniai tupėjo, kitaip nei mano palydovai, atsistoję ant užpakalinių kojų. Tiesą sakant, tame piešinyje apskritai karaliavo ramuma, tik mama iš dėželės, kurią laikė jos damos, traukė vėrinį. Jau nebepykau, kad ir mama bus gobelene — šis sugretinimas man buvo palankus.

Bet jei Leonui pavyks įtikinti Mikalojų, mūsų veidų nebeliks. Tad turėjau ką nors daryti. Bet ką? Nors jau pagrasinau Leonui, kad pasakysiu tėčiui, iš tikrųjų žinojau, kad jis nė klausyti manęs neklausys. Skaudu buvo girdėti, kad mudvi su mama esame rakštys, tačiau Leono tiesa — mama nepagimdė įpėdinio, nes mes su sesutėmis — juk ne berniukai. Kassyk žvelgdamas į mane tėtis žinojo, kad vieną dieną visi jo turtai atiteks mano vyrui ir sūnui, kuris nebenešios Le Vistų vardo ar herbo. Nuo šios minties jis tapdavo dar dygesnis mums. Iš Beatričės žinojau ir tai, kad tėtis mamos nebekviečia į savo lovą.

Mikalojus bandė mudvi išgelbėti.

— Pakeisiu jų veidus, jei to reikalaus monsenjoras, — pareiškė jis. — Bet ne dėl jūsų. Jei pakeisiu, tai tik patrono reikalavimu, o ne jo pirklio.

Dėdė Leonas metė į jį žvilgsnį, bet dar nespėjo nieko atsakyti, kai koridoriuje išgirdome žingsnius.

— Eik! — sušnypštė Leonas, bet man jau buvo vėlu sprukti. Mikalojus uždėjo ranką ant galvos ir švelniai stumtelėjo mane žemyn, ant kelių. Akimirksnį mano veidas atsirado prie jo pūpsančios kirkšnies. Pažvelgiau aukštyn ir pamačiau, kad jis šypsosi. Tada jis pakišo mane po stalu.

Dabar po stalu buvo dar šalčiau ir tamsiau, bet šįkart man neprireikė ilgai čia tupėti. Tėčio kojos žengė tiesiai prie stalo, jis atsistojo šalia Leono, Mikalojus liko šone. Tupėjau ir žiūrėjau į Mikalojaus kojas. Man atrodė, kad dabar, kai žinojo, kad aš čia esu, jis stovėjo kitaip, nors ir negalėjau tiksliai pasakyti, koks buvo tas skirtumas. Sakytumei, jo kojose atsirado akys, kurios žvelgė į mane.

Tėtės kojos buvo kaip ir jis pats — šaltos ir abejingos kaip kėdės.

— Taigi kur tie piešiniai, — tarė jis.

Kažkas vartė piešinius, stumdė juos ant stalo.

— Štai jie, monsenjore, — pasakė Mikalojus. — Kaip matote, galima į juos žiūrėti šia tvarka. Pirmiausia ši dama pasipuošia vėriniu, ruošiasi sugundyti vienaragį. Kitoje dalyje ji groja vargonėliais, taip vildamasi patraukti jo dėmesį. O štai ji lesina papūgą — ir vienaragis priėjo artėliau, nors dar spyriojasi, suka galvą šalin. Jis linkęs pasiduoti, bet reikia dar vilionių.

Pastebėjau, kad Mikalojus, prieš sakydamas „lesina“ stabtelėjo. Taigi aš tapau skoniu. Ką gi, ragaukite manęs.

— Paskui dama pina gvazdikų vainiką — taisosi vestuvėms. Savo vestuvėms. Kaip matote, dabar vienaragis ramiai tupi. Ir pagaliau, — Mikalojus stuktelėjo į stalą, — jis prigulė jai ant kelių, ir jie žvelgia vienas į kitą. Paskutiniame gobelene ji prisijaukino jį — dama laiko vienaragį už rago. Fone pavaizduoti gyvūnai dabar surakinti — jie tapo meilės vergais.

Jis baigė, ir stojo tyla, tarsi jis tikėjosi, kad tėtis ką nors pasakys. Bet tėtis nieko nepasakė. Jis dažnai taip daro — tyli, kad kiti žmonės pradėtų savimi abejoti. Tai pasitvirtino ir dabar, nes netrukus Mikalojus vėl prabilo, tik šįkart nervingai.

— Kaip matote, monsenjore, visur greta vienaragio yra ir liūtas, kuris įkūnija kilnumą, tvirtumą ir drąsą — savybes, papildančias vienaragio tyrumą ir audringumą. Liūtas yra prijaukinto kilnaus nuožmumo pavyzdys.

— Žinoma, figūros bus apsuptos gėlių, — pridėjo Leonas. — Briuselio audėjai nupieš jas patys, jie tai moka. Mikalojus čia tik prabėgomis pažymėjo.

Dar sykį visi nutilo. Susigriebiau, kad buvau net kvapą užėmusi, laukdama, ar tėtis pasakys ką nors apie mano ir mamos atvaizdus.

— Per mažai herbų, — tarė jis pagaliau.

— Vienaragis ir liūtas visur turi Le Vistų vėliavas, — suirzęs atsakė Mikalojus.

Aš pasiekiau ir kumštelėjau jam į koją, kad nekalbėtų tokiu tonu su mano tėčiu. Jis perkeitė kojas.

— Dviejuose piešiniuose yra tik po vieną vėliavą, — pasakė tėtis.

— Galėčiau vienaragiui ir liūtui pridėti skydų, monsenjore, — tikriausiai Mikalojus suprato mano užuominą, nes dabar kalbėjo ramiau. Paglosčiau jam blauzdą.

— Vėliavų ir plakatų stiebai turi būti smailūs, o ne apvalūs, kaip nupiešei, — pareiškė tėtis.

— Bet smaigai skirti karui, monsenjore, — Mikalojus kalbėjo lyg smaugiamas. Aš kikendama nušliuožiau ranka aukštyn jam prie šlaunies.

— Aš noriu smailių stiebų, — pakartojo tėtis, — šiuose gobelenuose per daug moterų ir gėlių. Tad reikia karo stiebų ir dar ko nors, kas primintų karą. Kas nutinka vienaragiui, kai dama jį sugauna?

Laimei, Mikalojui nereikėjo atsakyti, nes jis nebūtų galėjęs prasižioti. Aš padėjau ranką jam ant kyšulio, kieto kaip medžio šaka. Nebuvau dar niekieno kyšulio lietusi.

— Argi dama nenuveda jo pas medžioklį, kuris jį nudobia? — tęsė tėtis. Jis mėgsta pats atsakyti į savo klausimus. — Turėtumėte pridėti dar vieną gobeleną, kad užbaigtumėte pasakojimą.

— Man regis, didžiojoje menėje nebėra vietos dar vienam gobelenui, — pasakė dėdė Leonas.

— Tuomet pakeiskite vieną šių moterų. Tą su gvazdikais arba lesinančią paukštį.

Aš nuleidau ranką.

— Tai labai gera mintis, monsenjore, — tarė dėdė Leonas.

Aš aiktelėjau. Laimė, Mikalojus irgi išleido kažkokį garsą, tad tėtis manęs tikrai neišgirdo.

Tuomet dėdė Leonas parodė, kodėl jam taip puikiai sekasi jo darbas.

— Tai puiki mintis, — pakartojo jis. — Žinoma, drąsa nudobiant žvėrį bus puikus kontrastas subtilesnėms mūšio stiebų užuominoms. Bet gal nereikėtų pasirodyti per daug klastingiems, ar ne?

— Na, tarkime, galima tik užuominomis kalbėti apie medžioklę ar apie mūšį, jei tai jums labiau patiktų, — tokia užuomina gali būti kad ir smailūs stiebai (puiki detalė, monsenjore) arba mūšio skydai, kaip minėjo Mikalojus, ar dar kas nors. Palaukite, tuoj pagalvosiu — kaip dėl palapinės, kokią pastato karaliui per mūšį? Tai primintų ir karalių, ir mūšį. Bet gal tai ir per daug subtilu. Gal medžioklis, dobiantis vienaragį, būtų geriau.

— Ne. Noriu karaliaus palapinės.

Abstulbinta dėdės Leono, net prisėdau ant kulnų. Jis pakabino tėtį kaip žuvį, jam to nė nepastebėjus, ir išvilko iš vandens ten, kur pats norėjo.

— Palapinė turėtų būti didesnė, tad ją reikėtų vaizduoti viename iš didesnių gobelenų, — skubiai tarė Leonas, kad tėtis nepersigalvotų. — Dama su brangakmeniais arba dama su papūga. Kurios jūs norėtumėte, pone?

Mikalojus žiojosi kažką sakyti, bet tėtis jį nutraukė.

— Su brangakmeniais, ji karališkesnė nei kitos.

Nespėjus man vėl aiktelėti, Mikalojus pakišo koją po stalu ir primynė manąją. Aš tylėjau. Jis nepatraukė savo kojos ir tapnojo ant manosios.

— Puiku, Mikalojau, čia pridėk palapinę, — tarė dėdė Leonas.

— Žinoma, pone. Ar monsenjoras pageidautų kokios nors ypatingos formos?

— Herbo.

— Tai savaime suprantama, monsenjore. Bet aš galvojau apie mūšio šūkį. Ko nors, kas rodytų, kad šis mūšis dėl meilės.

— Nieko nežinau apie meilę, — atsiduso tėtis. — Ką tu pasiūlytum? Numanau, kad esi patyręs meilėje?

Man kilo mintis, ir aš pastuksenau Mikalojui į koją. Netrukus vienas piešinys nuskrido ant grindų.

— Ach, atleiskite, monsenjore, aš toks nerangus.

Kai Mikalojus pasilenkė ištraukti piešinio, pasilenkiau ir sušnibždėjau jam į ausį: „C‘est mon seul desir“. Ir įkandau jam.

— Ar jūsų ausis kraujuoja? — paklausė tėtis.

— Atsiprašau, monsenjore, susimušiau į stalo koją. Bet man šovė mintis. O gal „A mon seul desir“? Tai reikštų...

— Tinka, — nutraukė jį tėtis. Žinau šį toną, jis reiškia, kad pokalbis užtruko. — Parodyk pakeitimus Leonui ir atnešk baigtus tapyti darbus prieš porą savaičių iki Gegužės šventės. Ne vėliau, nes per Šeštines mes vyksime į d‘Arsi pilį.

— Gerai, monsenjore.

Tėtis pasisuko eiti.

— Leonai, eime su manimi, turiu su tavim šį tą aptarti. Palydėk mane iki durininko.

Leono pridurkai subangavo, kai jis pasisuko eiti, paskui sustojo.

— Gal pasilikime čia, monsenjore. Čia patogiau aptarti reikalus. Mikalojus juk jau ketino eiti, ar ne?

— Taip, žinoma, tik susirinksiu piešinius, monsenjore.

— Ne, aš skubu, eime, — ir tėtis išėjo.

Dėdė Leonas dvejojo. Jis nenorėjo palikti manęs su Mikalojumi.

— Eikite, — sušnypščiau.

Neišlindau iš po stalo, bet likau klūpėti. Mikalojus irgi tuoj šmukštelėjo po stalu. Mes pažvelgėme vienas į kitą.

— Sveika, panele, — tarė jis.

Aš nusišypsojau. Jis buvo visai kitoks nei vyras, kokį vaizdavosi mano tėvai. Man tai patiko.

— Tai ar jūs mane pabučiuosite?

Nespėjau nė mirktelėti, o jis parvertė mane ant nugaros ir užvirto ant manęs. Jo liežuvis nardė giliai po mano burną, rankos spaudė krūtis. Buvo taip keista. Svajojau apie tai nuo tos akimirkos, kai jį sutikau, bet dabar, kai ant manęs pūpsojo kūnas, į pilvą kietai spaudėsi jo kyšulys, šlapias liežuvis laižė mano ausį — viskas atrodė visai kitaip, nei svajojau.

Vienai mano daliai tai patiko — norėjau, kad jo kyšulys spaustusi dar giliau — ir ne per visus drabužius. Mano rankos norėjo visą jį iščiupinėti — suspausti sėdmenų vyšnias ir išmatuoti plačią nugarą. Lūpos įsisiurbė į jo lūpas lyg į figą.

Bet kažkieno šlapias liežuvis, besiskverbiantis vis giliau man į burną, užgulęs svoris, kurs, regis, išspaus man dvasią, jo rankos, čiupinėjančios mane ten, kur joks vyras niekada nelietė, mane sukrėtė. Nemaniau, kad kai būsiu su vyru, teks tiek daug galvoti. Viską, ką su Mikalojumi darėme, lydėjo žodžiai: „Kodėl jis tai daro, koks šlapias jo liežuvis mano ausy, jo diržas duria man į šoną, ar tai malonu?

Galvojau ir apie savo tėtį — kad guliu po stalu jo kabinete, ir apie vertę, kurią jis teikė mano mergystei. Ar tikrai galėčiau vienu mostu jos netekti kaip Marija Selestė? Matyt, šios mintys labiausiai ir kliudė nuoširdžiai pasimėgauti.

— Ar mes turėtume tai daryti? — sušnibždėjau Mikalojui, kai jis ėmė kandžioti mano krūtis per suknelę.

— Žinau, mes išprotėjome. Bet daugiau gali nebepasitaikyti progos, — Mikalojus ėmė traukti mano sijoną. — Jie niekada nepaliks mūsų drauge — tik ne Le Vistų dukterį ir dailininkėlį. — Jis pakėlė mano suknelę ir pasijonį ir ranka perbraukė šlaunį. — Štai, gražuole, štai mon seul desir, — sulig tais žodžiais jis palietė mano mergystės vietą — siūbtelėjusi saldaus malonumo banga buvo tokia stipri, kad buvau pasirengusi jam atsiduoti.

— Klaudija!

Pakėliau akis ir išvydau į mus spoksantį apverstą Beatričės veidą.

Mikalojus ištraukė ranką man iš po sijono, bet tuoj pat nenušoko nuo manęs. Ir man tai patiko. Jis pažvelgė į Beatričę, paskui, prieš pakildamas ant kelių, stipriai mane pabučiavo.

— Už šitą aš tikrai už tavęs ištekėsiu, Nekaltųjų Mikalojau, — pasakė Beatričė. — Prisiekiu, ištekėsiu.