ELEONORA NUO KOPLYČIOS

Vyrai rado mane ravinčią žemuoges. Jas aš pasodinusi taip, kad būtų vietos atsiklaupus ravėti. Kaip augalai jos labai paprastos — žiedai nekvepia, lapai nei minkšti, nei dygūs, nei ploni, nei mėsingi. Bet uogelės dieviškos. Dabar ankstyva vasara, ir jos jau užsimezgusios, tik dar mažytės, kietos ir beveik be kvapo. Bet kai prinoks, mielai leisiu ištisas dienas šiame kampelyje, traiškydama uogas pirštais, uosdama jas ir ragaudama.

Taku tarp sodo plotelių išgirdau ateinant Pilypą — jis eidamas braukia vienu nykščiu. Už jo šoklia eisena žengė Nekaltųjų Mikalojus. Pirmą kartą įkėlęs koją į mano sodą, Mikalojus sušuko:

— Šventoji Mergele, čia tikras rojus! Nesu buvęs tokiame darže Paryžiuje. Ten tiek tanku namų, kad beveik niekam nėra vietos — tik jau kam itin pasiseka, pasikaišo kopūstų eilę.

Pirmąkart išgirdau jį giriant ką nors labiau Briuselyje nei Paryžiuje.

Mano sodelis žmones visad stebina. Jis suskirstytas į šešis kryžiaus forma išdėliotus kvadrato formos plotelius, vaismedžiai — obelys, slyvos ir vyšnios — auga kampuose. Pora sklypelių skirta daržovėms — auginu kopūstų, porų, žirnių, salotų, ridikėlių, salierų. Vienas kvadratas skirtas žemuogėms, prieskoniams ir vaistažolėms. Dar turime rožių lysvę, jos dygios ir man nelabai patinka, bet mama jomis itin grožisi, ir dar porą lopinėlių gėlių ir žolelių.

Čia aš visų laimingiausia. Tai saugiausia vieta pasaulyje. Man čia savas kiekvienas augalas, kiekvienas medis, akmuo ar dirvos grumstelis. Sodas apjuostas iš žilvičio supinta tvorele ir apsodintas dygliuotomis rožėmis, kad neįsmuktų gyvuliai ar koks perėjūnas. Dažniausia čia būnu viena. Atlekia ir tupia ant vaismedžių paukščiai, vagia nusirpusias vyšnias. Tarp gėlių lakioja drugeliai, nors aš jų nepažįstu. Kartais, kai būnu ramiai, ties skruostu ar ranka jaučiu jų sparnelių vasnojimą, bet niekada jų neliečiu. Tėtis sakė, kad jų sparneliai padengti dulkelėmis, o juos palietus, tos dulkelės nubyra. Tuomet drugeliai nebegali skristi, ir juos sulesa paukščiai. Tai aš geriau jų neliečiu, tik prašau, kad man papasakotų, kaip jie atrodo.

Dabar aš nusišypsojau, kai Pilypas pranešė:

— Tai tik mudu, Eleonora, aš ir Nekaltųjų Mikalojus. Mes čia, prie levandų.

Jis pažįsta mane visą gyvenimą, ir vis dar man sako, kur esąs, kai aš ir taip žinau. Jaučiau abejingą, medžio kvapą, pasklidusį jiems užkliudžius levandų krūmą.

Prisėdau ant kulnų ir pakėliau veidą į saulę. Ankstyvą vasarą saulės visad gausu, nes ji ilgiau išbūna pakilusi tiesiai viršum galvos. Šiluma man visada patiko, bet ne ugnies. Ugnis baugi. Jau tiek sykių žarija pradegino man sijoną.

— Gal paieškotum man žemuogėlės, panele? — paklausė Mikalojus. — Aš toks ištroškęs.

— Kad jos dar žalios, — atkirtau. Norėjau kalbėti maloniai, bet kai jis taip prakalbo, pasijutau keistai. Jis kalbėjo per garsiai — žmonės dažnai taip daro, kai sužino, kad aš akla.

— A, nieko. Veikiausiai prinoks, iki išvyksiu į Paryžių.

Pasilenkusi priekin, grabinėjau žemę aplinkui žemuoges, atsargiai tarp pirštų trupinau saulėje iškepusią žemę, ieškodama žliūgių., žilių ir žvaginių. Radau kelias piktžoles, bet visos buvo vos sudygusios, nes žemuoges ravėjau prieš kelias dienas. Jaučiau, kaip abu vyrai spokso įsmeigę į mane akis, tarsi akmenukai jos buvo įsispaudę man į nugarą. Keista, jaučiu tokius dalykus, kai net neįsivaizduoju, ką reiškia matyti.

Kai jie taip žiūrėjo, žinojau, ką jie galvoja — kaip aš randu piktžoles ir iš kur žinau, kad tai piktžolės? Bet piktžolės lygiai kaip ir kiti augalai turi lapus ir žiedus, kvapą, stiebelius ir sultis. Iš kvapo ir apčiupinėjus aš pažįstu jas kaip ir kitus augalus.

— Eleonora, reikėtų tavo pagalbos — piešime milflerą gobelenams, — tarė Pilypas. — Aš jau perpiešiau kai kuriuos eskizus ant didelio kartono. Reikėtų tavo patarimo, kokius augalus mums parinkti.

Aš vėl prisėdau ant kulnų. Esu laiminga, kai kas nors paprašo padėti. Visą gyvenimą stengiuosi būti naudinga, kad mano tėvai nejaustų, jog esu jiems našta, ir niekur manęs neišsiųstų.

Žmonės dažnai giria mano darbą.

— Kokie lygūs tavo dygsniai, — kalba jie. — Kaip plaška žiedais tavo gėlės, kaip raudonuoja vyšnios. Kaip liūdna, kad tu jų nematai.

Iš jų balsų jaučiu, kad jie gailauja ir stebisi, kad galiu būti tokia naudinga. Jie neįsivaizduoja pasaulio be akių, o aš negaliu įsivaizduoti, koks pasaulis būtų, jei jį matyčiau. Mano akys — tai tik paprasčiausi judantys rutuliai mano veide, kaip žandikaulis, kai kramtau, arba šnervės, kai jos išsiplečia. Aš pažįstu pasaulį kitaip.

Pavyzdžiui, viską žinau apie gobelenus, kuriuos pati susiuvinėju. Jaučiu kiekvieną metmenų gijos ruoželį ir kiekvieną ataudų gumbelį. Galiu apčiuopti milflero gėlių pavidalus ir dygsneliu apeiti užpakalinę šunelio koją, triušio ausį ar valstiečio drabužio rankovę. Spalvas aš jaučiu pirštais. Raudona — šilko švelnumo, geltona — dygi, mėlyna — riebi. Po mano pirštais — žemėlapis iš gobeleno.

Žmonės taip pagarbiai kalba apie regėjimą, kad aš, jei turėčiau akis, pirmiausia trokščiau išvysti Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Ji vilkėtų mėlyną, švelnią mano pirštuose suknelę. Jos oda būtų lygi, o skruostai šilti. Ji kvepėtų žemuogėmis. Ji uždėtų rankas man ant pečių, ir jos būtų lengvos, bet sykiu tvirtos, taip, kad jau sykį jai mane palietus, nuolat jausčiau jos rankų svorį.

Kartais svarstau, ar jei matyčiau, medus taptų saldesnis, levam dos gardžiau kvepėtų ir saulė šilčiau kaitintų skruostus.

— Tąsyk gausi papasakoti man apie gobelenus, — tariau Pilypui.

— Jau pasakojau anądien.

— Dabar smulkiau — į ką žiūri dama — į liūtą ar į vienaragį? Ką ji vilki? Ar ji liūdi ar smagi? Ar savo sode ji saugi? Ką daro liūtas? Vienaragis tupi ar stovi? Ar jis džiaugiasi, kad jį sugavo, ar nori pasprukti? Ar dama myli vienaragį?

Pilypas ėmė čežinti popierių — vėl dėliojo piešinius. Šis garsas mane suerzino. Aš pasisukau į Mikalojų.

— Pone, jūs tai piešėte. Žinote juos taip gerai, kad galite apibūdinti nežiūrėdamas.

Pilypas liovėsi čežinęs.

— Žinoma, panele, — jo žodžiuose buvo justi šypsena. Jam tupiantis ties lysvės kraštu, po jo kojomis sugrukšėjo akmenukai.

— Jūs užmynėte ant mėtos, — pasakiau aštriai, pajutusi jos kvapą.

— Oi, atleiskite, — jis šiek tiek pasitraukė. — Tai ko jūs ten klausėte?

Dabar jau nebežinojau, ką norėjau sužinoti. Nebuvau pratusi prie tokio vyro dėmesio.

— Kiek mėlynos yra gobelenuose? — galiausiai paklausiau. Man nepatinka, kai tėtis audžia gobelenus, kur daug mėlynos. Žinau, kad tada mus daug kartų lankys Jokūbas Jautis — savo sunkiais žingsniais, bjauria šneka ir, žinoma, kvapu, su kuriuo gyventi galėtų tik palaužta, nelaimingiausia mergina.

— O kiek jūs norėtute, kad būtų?

— Nė kiek, nebent jūs pasiliktumėte ir kautumėtės kassyk Jokūbui Jaučiui užėjus.

Mikalojus juokėsi.

— Dama stovi ant mėlynos žolės, kuri sudaro kiekvieno gobeleno apatinę dalį. Bet jei jūs norite, mes galime žolės dalį sumažinti. Pavyzdžiui, palikti žolės salą, plūduriuojančią raudoname fone. Tai kuo puikiausiai tiktų. Ir šį pakeitimą galime padaryti patys, ar ne? Juk tai žalumos dalis?

Pilypas nieko neatsakė. Jo pikta tyla pakibo ore.

— Ačiū, pone, — pasakiau. — O kaipgi atrodo dama? Aprašykite ją man. Papasakokit man apie „Skonį“. — Pasirinkau damą, kurios nemėgau.

— Kodėl ją? — suniurnėjo Mikalojus.

— Taip aš baudžiu save. Ar ji labai graži?

— Taip.

Mano pirštai klajojo po žemuoges, ir staiga aš nugnybau vieną. Numečiau ją šalin.

— Ar ji šypsosi?

— Taip, vos pastebimai. Ji žiūri kairėn užsisvajojusi.

— Apie ką ji svajoja?

— Apie vienaragio ragą.

— Skalsu, Mikalojau, — aštriai nutraukė Pilypą.

Man liko dar smalsiau.

— Ir ką tas ragas?

— Vienaragio ragas yra stebuklingas. Turi ypatingų galių. Sakoma, jei vienaragis panardina savo ragą į užnuodytą šulinį, vanduo vėl lieka tyras. Jis gali nuskaidrinti ir kitus dalykus.

— Kokius?

Jis nutilo.

— Šįkart užteks. Galbūt papasakosiu tau kitą kartą, — tai Mikalojus pridūrė pašnibždomis, kad tik aš girdėjau. Mano ausys aštresnės nei Pilypo.

— Gerai, — tariau, — man reikia pagalvoti. Tarp gėlynų turi būti mėta, ji saugo nuo nuodų. Ir baltašaknė. Paskui veronika, saulutė ir serentis — skrandžiui gydyti. Žemuogės irgi saugo nuo nuodų, be to, jos skirtos Viešpačiui Kristui — nes dama ir vienaragis yra kaip Švenčiausioji Mergelė ir Jėzus Kristus. Todėl Švenčiausiajai Mergelei mes įpinkime pakalnutę, rusmenę, sinavadą, žibuoklę. Taip, ir erškėčių — baltų — Švenčiausiosios Mergelės tyrumui, o raudonų — Kristaus kraujui. Gvazdikas lai žymi Dievo Motinos ašaras, kai ji rauda Sūnaus, būtinai jauskite jų į tą gobeleną, kuriame vienaragis pasidėjęs kojas damai į skraitą, nes juk tai kaip Pieta, ar ne? Kuri tai dalis? — aš jau žinojau, aš viską prisimenu. Tik norėjau paerzinti juos.

Jie luktelėjo. Pilypas kostelėjo.

— „Regėjimas“.

— A, — tęsiau toliau lyg niekur nieko. — Gvazdikai yra ir čia, kur dama pina vestuvinį vainiką, taip?

— Taip, tai „Kvapas“.

— Į nuotakų vainiką kartais įpina ir žiemės, ji reiškia ištikimybę. Ir dar reikėtų leukonijos pastovumui, o neužmirštuolių — tikrai meilei.

— Palauk, Eleonora, neskubėk taip. Pasiimsiu dar popieriaus eskizams ir suolelių prisėsti, — Pilypas nubėgo į virtuvę.

Likau viena su Mikalojumi. Dar niekada nesu buvusi viena su tokiu vyru kaip jis.

— Kodėl jus vadina Nekaltųjų Mikalojumi?

— Gyvenu netoli Nekaltųjų kapinių Paryžiuje, paėjus Šv. Dioniso gatve.

— Aš ir nemaniau, kad jūs nekaltas.

Mikalojus sukikeno.

— Tu jau mane pažįsti, gražuole.

— Aš norėčiau paliesti jūsų veidą, kad geriau jus pažinčiau.

Tai buvo labai drąsu — nesu prašiusi paliesti net Pilypo veido — nors mes drauge nuo vaikystės. Bet Mikalojus iš Paryžiaus — jis pratęs prie drąsaus elgesio.

— Žinoma, — tarė jis ir žengė į žemuoges, batais traiškydamas mėtas, melisas ir žalias žemuoges. Jis atsiklaupė priešais mane, ir aš rankomis paliečiau jo veidą. Jis turėjo minkštus plaukus iki pečių, jo smakras ir skruostai šiurkštūs nuo šerių. Plati kakta. Smakras su aštriu įdubimu. Abipus plačios jo burnos buvo po gilią raukšlę. Aš suspaudžiau jo ilgą siaurą nosį, ir jis nusijuokė.

Tik spėjau apčiuopti jo veidą, ir jis iškart pašoko ir žengė atgal ant tako. Kai vilkdamas per akmenukus suolelius grįžo Pilypas, rado mus kaip palikęs.

— Tai nori, kad parodyčiau gėles, kurias paišysi? — pašokau taip greitai, kad net galva susvaigo.

— Taip, — tarė Pilypas.

Žengiau ant tako ir nuvedžiau juos prie gėlių lysvių.

— Daugelis jų dabar žydi, nors kai kurios jau nužydėjo. Nebežydi žibuoklės, pakalnutės, nei žiemės. Lapų dar yra, bet žiedų jau ne.

Ir baltašaknė jau ėmė vysti. Tačiau sužydo rusmenė ir veronika, vienas kitas serentis. Ar matot — ten prie slyvų?

— Taip, — pasakė Mikalojus. — Tu čia augini viską, ar ne? Kodėl taip jas puoselėji, kai negali jų matyti?

— Auginu kitiems pasigrožėti, o ypač tėčiui, kad matytų gėles, kurias jis audžia, perteiktų jų tikrą formą ir spalvas. Paimti jas iš gamtos — visų geriausia. Tai dirbtuvės paslaptis — todėl mūsų milfleras ir yra toks puikus.

— Va, leukonija. Aš sodinu jas ties sklypelių kampais dėl kvapo, kad žinočiau, kur esu. O va sinavadas — viskas po trejetą — trys lapeliai trijose grupelėse ant trijų šakelių — kaip Šventoji Trejybė.

O štai gvazdikai, saulutės ir ramunės. Ko dar norėtumėte?

Pilypas paklausė manęs apie kitus augalus, kurie augo šalia, ir aš atsiklaupusi juos pačiupinėjau — mėlynasis kietagrūdis, uolaskėlė ir putoklis. Ir jis sėdo jų paišyti — jo angliukas grikšėjo per šiurkštų popierių.

— Gal reikėtų ir ankstyvųjų pavasarinių gėlių, — priminiau. — Snieguolių ir hiacintų. Žinoma, jie nebežydi, bet gali pasižiūrėti į kitus tėčio eskizus, jei neprisimeni. Reikia ir narcizų, vienaragiui iš „Regėjimo“ — juk jis žvelgia į save veidrodyje kaip Narcizas.

— Matyt, tu kalbėjai su Leonu Senuoju, kai jis čia lankėsi. Jums abiem atrodo, kad vienaragis tuščiagarbis.

Aš nusišypsojau.

— Leonas išmintingas žmogus.

Išties Leonas Senasis visad buvo man labai geras, elgėsi su manim beveik kaip su dukra. Kartą pasakojo man, kad jo šeima buvo žydai, nors čia atvykęs jis eina su mumis į mišias. Tad jis žino, ką reiškia būti kitokiam, kaip tenka stengtis prisitaikyti ir būti naudingam.

— Mikalojau, atnešk drobę, kur aš pradėjau paišyti „Garsą“, aš nupiešiu žalumą, — aštriai įsiterpė Pilypas.

Maniau, kad Mikalojus ką nors atšaus, bet jis nesiginčijęs iškart nuėjo į dirbtuvę. Nežinau kodėl, bet staiga pajutau nenorą, kad Pilypas man dabar ką nors pasakytų. Tad jam nespėjus nė prasižioti, smukau pas mamą vidun.

Čia užuodžiau, ką ji gamina pietums — upėtakį, šviežių morkų iš daržo, džiovintų pupelių ir žirnių košę.

— Ar Mikalojus su Pilypu irgi valgys? — paklausiau, dėdama ant stalo stiklines.

— Manau, kad taip, — mama bumbtelėjo ant stalo kažką sunkaus — dubenį su žirnių koše. Apsisukus vėl grįžo prie ugnies ir išsyk išgirdau kažką čirškinant — kepė dar žuvies. Aš ėmiausi pilstyti alų — paprastai girdžiu, kai stiklinė jau sklidina alaus.

Prie ugnies nesijaučiu taip užtikrintai kaip sode. Man jaukesni tie dalykai, kurie taip greitai nesikeičia. Todėl ir mieli mano širdžiai gobelenai — auga jie lėtai, ištisus mėnesius nelyginant augalai sode. Kai mama taiso maistą, kassyk rakandus perkelia į kitą vietą, ir aš nežinau, ar peilį rasiu kur palikusi, ar nesuklupsiu ant žirnių maišo, kėpsančio ant tako, ar dubuo su kiaušiniais bus padėtas pasieny ir aš jo neapversiu. Prie krosnies iš manęs menka pagalbininkė. Ugnies prižiūrėti negaliu, daugely kartų ji buvo į mane įkibusi. Anąkart užkūriau per didelę ugnį, liepsnos įsimetė į kaminą — būtume ir sudegę, jei ne brolis, kurs užplojo ugnį vandeny pamirkytos vilnos gabalu. Po ano įvykio tėtis uždraudė man ruoštis prie krosnies. Aš negaliu kepti mėsos ar paukščio. Negaliu perkelti puodų ant ugnies. Negaliu nė viralo maišyti, nes karšta sriuba tyška ant rankų.

Bet pjaustyti daržoves sugebu, — mama sako, kad morkas supjaustau net smulkiau nei reikia, bet kitaip negaliu, nusirėžčiau pirštą. Galiu grandyti puodus. Iškabinti viralo likučius ir sukrėsti kur kitur. Galiu gardinti maistą, bet lėtai, muskato, cinamono ar pipiro turiu įsipilti į delną, o paskui kelis kartus paragauti, ar jau gana. Bet aš labai stengiuosi būti naudinga.

— Ką tu manai apie Nekaltųjų Mikalojų? — paklausė mama.

— Tuščias, pasipūtęs vaikinas.

— Toks jis yra. Bet išvaizdus. Manau, Paryžiuje nemažai merginų turėjo per jį bėdos. Tikiuos, kad nors čia nieko neprikrės. Tu atsargiai su juo, dukrele.

— Ko gi jis norėtų iš tokios neregės kaip aš?

— Ne akių jis ieško.

Aš nukaitau. Nusisukau nuo jos ir atidariau medinę duoninę.

Iš garso pajutau, kad joje telikę trupinių. Apieškojau ant mažo staliuko prie krosnies, paskui didįjį stalą.

— Ar turime duonos? Bent papjaustyti ant padėkliukų? — pagaliau paklausiau. Nemėgstu sakyti, kad ko nors nerandu.

— Magdalena išėjo nupirkti.

Anksčiau man atrodydavo, kad tai mano kaltė, jog mes samdome tarnaitę. Magdalena buvo tarsi mano akys, ji darė viską, ką turėtų motinai pagelbėti duktė. Bet kai tėvelio dirbtuvė ėmė garsėti savo milfleru, jis ėmė vis daugiau ir daugiau užsakymų, ir mudvi su mama gavome jam padėti, tada buvo labai paranku turėti Magdaleną. Dabar be jos negalėtume verstis, bet mama vis dar gamina pati, kai gali. Ji sako, kad Magdalenos troškiniai prėski ir jai skauda nuo jų pilvą. Bet kai dirbame prie staklių, būnam visai patenkinti, gaudami Magdalenos pagaminto maisto, prausdamiesi jos atneštu vandeniu, šildydamiesi prie ugnies, kurią ji užkūrė ir malkų pati pririnko.

Dabar Magdalena įžengė nupirkus duonos. Ji aukšta mergina, ūgio kaip mama ir stuomeningesnė. Aš čiupinėjau jos rankas, — jos kaip ėriuko kojos. Ji patinka vyrams. Aną vakarą girdėjau juos su Jurgiu Jaunesniuoju sode. Tikriausiai manė, kad aš negirdėsiu jų dejonių arba nepastebėsiu, kad mano narcizai prie tvorelės išvolioti. Žinoma, aš nieko nesakiau. O ką galėčiau pasakyti?

Vos grįžus Magdalenai, parėjo ir tėtis su vaikinais iš susitikimo su vilnos pirkliu.

— Užsakiau vilnos ir šilko, — pasakė jis mamai. — Ostende yra pakankamai metmenims užmesti, šiek tiek pradžiai audimo. Šią atgabens už kelių dienų, ir galėsim užmesti metmenis ant staklių. Likusi dalis priklauso nuo to, kaip pirkliams pavyks persikelti jūra iš Anglijos iki mūsų.

Mama linktelėjo.

— Maistas gatavas. Kur Pilypas su Mikalojumi?

— Sode, — pasakiau. Nueidama jų pakviesti, jaučiau į nugarą įsmigusias jos akis.

Kai susėdom valgyti, tėvelis klausinėjo Mikalojų apie Paryžių. Mums visad smalsu išgirsti apie nematytas vietas. Tėvelis yra buvęs Ostende ir kituose audėjų miestuose, Lilyje ir Tumė, bet ne taip toli kaip Paryžius. Mama su Jurgiu Jaunesniuoju kartą keliavo su juo į Antverpeną, bet aš nekart nesu buvusi už miesto sienų — man būtų nejauku. Man gana, kad pažįstu kai kurias Briuselio vietas — Dievo Motinos bažnyčią prie Koplyčios aikštės, prieš yra aikštė, kur būna turgus, Sablono Dievo Motinos bažnyčią, vartus vidinėje sienoje išeiti į Didžiąją aikštę, šios turgų ir katedrą. Tai pasauks, kurį pažįstu. Bet man patinka paklausyti apie kitas vietas ir įsivaizduoti, kaip ten turėtų būti. Pavyzdžiui, jūra — norėčiau pajusti, kaip aplink viskas kvepia druska ir žuvimi, girdėti, kaip bangos dūžta ir atslūgsta, just ant veido jų purslus. Tėtis man visa tai pasakojo, bet norėjau pabūti prie jūros ir patirti tai pati — koks beribis ir galingas gali būti vanduo.

— Kokia toji Paryžiaus Dievo Motinos katedra? — pasmalsavo tėtis. — Girdėjau, ji net didesnė už čionykštę.

Mikalojus nusijuokė.

— Jūsų katedra — piemens trobelė, palyginti su Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Dievo Motinos katedra — tai dangus, perkeltas ant žemės. Nuostabiausi bokštai, garsiausi varpai, kvapą gniaužiantys vitražai. Jei tik pajėgčiau tokius vitražus sukurti!

Buvau dar beklausianti apie varpus, bet čia tyliai įsiterpė Pilypas:

— Mes, briuseliečiai, didžiuojamės savo katedra. Vakarinį fasadą pabaigs šįmet kiek vėliau. Ir mūsų kitos bažnyčios — Dievo Motinos bažnyčia Koplyčios aikštėje ir Sablono Dievo Motina — labai gražios, bent jau tiek, kiek pastatyta. Vitražai ne mažiau meniški nei Paryžiuje.

— Gal jie ir meniški, bet ne tokie didingi kaip Paryžiuje, — nesiliovė Mikalojus. — Man patinka stovėti priešais katedrą ir žiūrėti, kaip žmonės net išsižioję grožisi. Prie katedros zuja vagišių kaip niekur kitur, nes žmonės taip įsispokso, kad nebepastebi, kaip juos apvagia.

— Žmonės vagia vieni iš kitų? — nusistebėjo mama. — Ir nebijo kilpos?

— Paryžiuje daug pakaria, bet ir ilgapirščių apstu. Kai aplink tokia prabanga ir turtai, vagys neatsilaiko. Visą dieną į Dievo Motinos katedrą plaukia kilmingieji ir jų damos, išsitaisę prašmatniausiais apdarais. Moterys Paryžiuje vilki gražiau nei bet kur kitur.

— O ar esi buvęs kituose miestuose? — paklausė Jurgis Jaunesnysis.

— O, daug kur.

— Kurgi?

— Lione. Gražios moterys.

— Ir?

— Tėtis yra buvęs Turnė. Sakė, kad šurmulingas miestas.

— Nykus miestas tas Turnė, — bylojo Mikalojus, — prisiekiau kojos ten daugiau nekelti.

— Turnė išaudžiama puikių dalykų, — kalbėjo tėtis. — Kai kas pranoksta visus Briuselio audinius.

— Moterys plokščiom krūtinėm ir nuolat raukėsi, — Mikalojus kalbėjo prisikimšęs burną.

Aš suraukiau nosį.

— Ar teko būti Norviče? — paklausė tėtis. — Ten tai norėčiau kada nors apsilankyti. Pamatyti vilnų turgų.

— Venecija, štai kur mane traukia, — bylojo Mikalojus.

— Kodėl, pone? — paklausiau, — ar jums labiau patinka šilkas nei vilna?

— Ne tik šilkas, viskas keliauja per Veneciją — prieskoniai, paveikslai, brangakmeniai, kailiai. Visa, ko širdis trokšta. Maišosi visokiausi žmonės — maurai, žydai, turkai. Ten tai jau yra kur akis paganyti, — jis užsikirto. — A, atleiskite, panele.

Aš truktelėjau pečiais. Visi man pasakoja apie tai, ką mato — esu prie to pratusi.

— Ir venecijietės jau tau tikriausiai tiktų, ar ne? — paklausė Pilypas.

Mes su Magdalena sukikenom. Žinau, kad Pilypas tai pasakė, kad visi vėl jaukiau pasijustų. Toks jis yra.

— Kokie gi tie Jono Le Visto namai? — nutraukė juos mama. — Ar labai prašmatnūs?

— Prašmatnūs. Tik kad už miesto sienų, prie Šv. Germano abatijos — labai graži bažnyčia, seniausia Paryžiuje. Jo žmona dažnai ten vaikšto.

— O ponas Le Vistas?

— Jis užsiėmęs žmogus — vis dirba karaliui. Nemanau, kad turi laiko mišioms.

— Neranda laiko mišioms! — mama pasipiktino.

— Ar jis turi vaikų? — paklausiau, krapštinėdama savo padėklą. Dar turėjau likusios žirnių košės — buvau taip įsijausminusi, kad negalėjau nė valgyti.

— Tris dukras, panele.

— Ir sūnų neturi? Jam tikrai reikėjo daugiau melstis, — pareiškė mama. — Neturėti įpėdinio jam turėtų būti tikra kančia. Kas gi lauktų šios dirbtuvės, jei ne Jurgis Jaunesnysis?

Tėtis suniurnėjo. Jam nepatinka, kai mama primena, kad dirbtuvė vieną dieną atiteks Jurgiui Jaunesniajam.

— O per kiek laiko pereitum Paryžių? — klausinėjo Lukas.

— Bent jau kiek truktų dvejos mišios vienos išsyk po kitų, — pasakojo Mikalojus. — Ir tai, jei neužgaištum nei prie prekeivių, nei aludėse, nesustotum pasilabinti su pažįstamais. Gatvėse tiršta žmonių — dieną naktį. Žvalgykis — kiek akys aprėpia, pirk — kiek širdis geidžia.

— Atrodo, kad labai panašu į Briuselį — tik kad didesnis miestas ir daugiau nepažįstamų žmonių, — pastebėjo Lukas Jaunesnysis.

Mikalojus prunkštelėjo:

— Nuo šio miesto smarkiai skiriasi.

— Bet kuo gi? Jei neskaitysime moterų?

— Tiesą sakant, Briuselio moterys gražesnės, nei aš maniau. Reikia tik įdėmiau pasižiūrėti.

Aš nuraudau. Magdalena sukikeno ir pasikreipė ant suolo prispausdama mane prie mamos.

— Skalsu kalbos, pone, — aštriai nukirto mama. — Elkitės pagarbiau šiuose namuose, nes paryžietis dailininkas ar ne, gausite keliu į užpakalį!

— Kristina! — tramdė ją tėtis, o Jurgis Jaunesnysis su Luku pagavo juoktis.

— Kalbu, ką jaučiu. Be manęs dar reikia pagalvoti ir apie Eleonorą su Magdalena. Aš nenoriu, kad koks saldžialiežuvis vilioklis suktųsi aplink jas.

Tėtis buvo kažką besakąs, bet Mikalojus suskubo pirmas.

— Užtikrinu jus, ponia, kad nenorėjau elgtis nepagarbiai — su jumis, jūsų dukteria ar gražiąja Magdalena.

Magdalena vėl ėmė kraipytis, ir turėjau bakstelėti jai kojos nykščiu.

— Pamatysime, — nukirto mama. — O savo pagarbą galėtumėte išreikšti pasirodęs mišiose. Dar nebuvote nė vienose, kai atvykote.

— Jūs teisi, ponia. Aš neleistinai apsileidau. Atsiteisiu nueidamas į Devintąją. Gal net eisiu su jumis į Sabloną, pasižiūrėsiu tų garsiųjų vitražų.

— Ne, — paprieštaravo tėtis. — Mišios palauks. Man kuo greičiau reikia pirmojo gobeleno eskizo, kad galėtume imtis darbo. Judu su Pilypu dirbkite, ligi pabaigsite, paskui nueisite į mišias.

Mama iš pykčio net sudrebėjo, bet nieko nepasakė. Ji niekad nepraleistų mišių dėl darbo, bet vyriausias audėjas yra tėtis ir jis sprendžia šiuos dalykus. Ir ji ilgai ant jo neširdo. Niekad ilgai nepyksta. Po pietų jiedu nuėjo į dirbtuvę. Nors mama negali austi, nes gildija skirtų tėveliui baudą, ji dažnai padeda jam atlikti kitus darbus. Jos tėvas buvo audėjas, ir ji moka įriesti metmenis ant staklių, suverti ataudų siūlus į nytis, suvyti, išskirstyti vilną ir apskaičiuoti, kiek vilnos ir šilko reikia kiekvienam gobelenui ir kiek truks jį išausti.

Aš negaliu padėti tuose darbuose, bet galiu siūti. Naktį, kai audėjai baigia savo darbą, sėdžiu prie audinio ištisas valandas ir apčiuopomis prie staklių surandu plyšelius, kur baigiasi vienas spalvos plotas ir prasideda kitas. Taip ir pažįstu gobelenus ir audėjus, kurie juos audžia.

Žinoma, jei patronas pasirengęs už tai mokėti ir piešinys leidžia, tada tėvelis supina spalvas „balandžio uodega“ ausdamas, o kai vienos spalvos siūlas įaudžiamas į kitos spalvos plotą, plyšių nebelieka. Tai darbas smulkus ir pinklus, ilgiau trunka ir brangesnis, tad daugelis užsakovų to neprašo, kaip ir ponas Le Vistas. Regis, jis per daug šykštus ir labai skuba, kaip ir tikėjausi iš Paryžiaus kilmingųjų. Šiuos mėnesius turėsiu daug siūti.

Kol jiedu buvo dirbtuvėje, aš vėl išėjau į sodą, ravėjau ir rodžiau vyrams gėlės, kurių jiems reikėjo, o jie piešė ir tapė gobeleno eskizą ant didžiulio drobės gabalo. Mes triūsėme taikiai, ir man tai tiko — man mieliau, kai mes nuolat nesikauname.

Vėliau Jurgis Jaunesnysis ir Lukas išėjo į sodą ir žiūrėjo, kaip Mikalojus ir Pilypas tapo. Saulė pakibo mums iš priekio. Pasiėmiau du kibirus vandeniui augalams, ir eidama per virtuvę prie šulinio, kurs buvo kiek atokiau, išgirdau minint Jokūbą Jautį. Sustojau tarpdury į dirbtuvę.

— Šiandien buvau su juo susitikęs, sakiau, kad tuoj užsakysiu mėlyną, — pasakojo tėtis. — Jis vėl apie ją klausinėjo.

— Bet nėra ko skubėti, argi ne? — atsiliepė mama. — Jai tik devyniolika. Daugelis merginų laukia daug ilgiau, kol gaus tinkamą porą arba kol jų vyrai susitvarkys, arba rengiasi kraitį. O prie jo durų tai jau tikrai nesirikiuoja nuotakos.

— Pirmiausia jos nuo kvapo nukeiptų, — tarė tėtis.

Abu sukikeno.

Stovėjau užgniaužus kvapą, tylutėliai laikiau kibirus, bijodama, kad tėvai manęs neišgirstų. Pajutau, kaip kažkas, atėjęs iš sodo, sustojo už manęs tarpdury.

— Kad ir koks tas pasiūlymas, — kalbėjo tėtis. — Vienintelis, kurį ji gavo. Neturėtume taip iškart atmesti.

— Bet ji gali gyventi ir kitaip, nebūtinai tekėti už mėlynžolininko. Negi to linki savo dukrai?

— Nelengva aklai merginai rasti vyrą.

— Nebūtinai ji turi tekėti.

— Ką, kad visą gyvenimą būtų dirbtuvei našta?

Aš krūptelėjau lyg užduota. Aiškiai per maža iš manęs naudos.

Tas, kas už manęs stovėjo, sukrutėjo ir po akimirkos žengė atgal į sodą, palikdamas mane vieną, apsipylusią tyliom ašarom. Tam tikusios ir mano akys — jos paberia ašarų.