BRIUSELIS

1491 — Gegužinė — trečias sekmadienis prieš gavėnią, 1492

JURGIS NUO KOPLYČIOS

Kai jis atvyko, jau buvom audę gerą pusdienį. Dirbtuvėje tvyrojo tyla. Ištisą valandą niekas nė žodžio nepratarė — net prašydamas vilnos, šeivos ar adatos. Staklių pakojai, ir tie judėjo tylomis, tarsi apsukti audiniu. Moterys krapštėsi tykiai arba būdavo išėjusios. Kristina vyniojo ant šeivos vilną, Eleonora tupinėjo sode, Magdalena buvo išsiruošus turgun.

Tyloje dirbti man užvis geriausia. Audžiu ir nė nepastebiu, kaip srūva laikas, galvoje nesisuka jokios mintys, vien tik apie spalvotus ataudus, kuriuos kaišau pirmyn atgal tarp metmenų. Bet vienas nenuorama audėjas ar plepi moteris gali sujaukti visos dirbtuvės rimtį. Jei dar tikimės pabaigti gobelenus laiku, mums ši tyla dabar būtina, kad galėtume dirbti kaip reikiant. Man šiomis dienomis net ramybės valandą galvą beldžia laikas — kiek jau jo praėjo ir kiek liko, kaip mums tvarkytis ir ką daryti, kad šiek tiek prisivytume.

Sėdėjau tarp Jurgio Jaunesniojo ir Luko, baigiau austi brangakmenius, kuriuos laiko dama „A mon seul desir“ dalyje, o sykiu stebėjau, kaip sūnus audžia perėjimą iš geltonos į raudoną ant damos peties. Jis audžia meistriškai — išties man jau nė nebereikia žiūrėti, ką jis daro. Tai tik įprotis, kurio sunku atsikratyti.

Du samdyti audėjai, tėvas ir sūnus, Juozapas ir Tomas, audė milflerą „Skonyje“. Jie ir anksčiau yra audę man gėlynus, vyrai dirba sparčiai ir gerai. Be to, tyleniai, nors Tomas mina savo staklių pakojį daugiau nei reikia. Aš išmokiau Jurgį Jaunesnįjį pakeisti pakojus tyliai ir tik tada, kai jam reikia didelių žiočių. Žinoma, negaliu nurodinėti kitam audėjui, ką daryti, bet griežiu dantimis, kai Tomas taip baladojasi.

Nelengva būti audėjų meistru. Be to, kad prižiūriu kitus, pats audžiu sunkiausias dalis — damų veidus ir rankas, liūto karčius, vienaragio galvą ir ragą, sudėtingus medžiagos raštus. Šokinėju tarp dviejų gobelenų, bandydamas neatsilikti, kai kiti audėjai laukia, kada galės toliau varytis su milfleru ir gyvūnėliais, kai tik užpildysiu skylę viduryje.

Liepiau audėjams sėdėti staklėse pasirengus austi dar prieš skambant Koplyčios varpams — dabar, gegužę, pradedam anksčiau. Šį rytą darbo ėmėmės septintą. Kitoms dirbtuvėms varpai — tik signalas ruoštis dienai, tačiau gildijos taisyklėse niekur nėra pasakyta, kad audėjai negali susirinkti anksčiau panagrinėti kartono, pažiūrėti, ką jie tą dieną aus, pasiruošti šeivas. Tik suskambus varpams, jie jau gali austi.

Aš ramus dėl Jurgio Jaunesniojo ar Luko — jie žino, kad negalime leisti sau prarasti ryto. Kiti du audėjai kolei kas sugebėjo prisitaikyti, tačiau tai ne jų dirbtuvė ir ne jų užsakymas, ir nors pasitikiu jų darbu, — jų milfleras ne prastesnis už manąjį, — drebu, kad jie vieną dieną, susiradę lengvesnį užsakymą, nedingtų, o mums jų dar reikės. Juozapas nesiskundžia, bet matau, kaip Tomas sėdi prie staklių nuskambėjus varpams ir spokso, kol galiausiai pakelia rankas prie gijų — nelyginant jam akmenys būtų prie riešų pririšti. Tačiau man reikia dar devynių mėnesių jo darbo, kad ir kaip triukšmingai jis mina pakojį. Gal jis dar silpnas po ligos šią žiemą. Eleonora tupinėjo aplink jį ir Jurgį Jaunesnįjį, kai jiedu gulėjo karščiuodami, bet vaikinai ilgai neatsigavo. O mes dar neprisivijome prarasto laiko.

Melskis, vis kartoja Kristina. Bet maldoms reikia tiek daug laiko, tad aš liepiu jai eiti į Sabloną ir melstis už mus visus, kad galėtume likti dirbtuvėje ir austi.

Dabar išgirdau balsus virtuvėje. Magdalena parkilo iš turgaus, o su ja kažkoks vyriškas. Bet dėl to aš nesijaudinu — jaunikiai nuolat sukasi apie Magdaleną. Vienąsyk kuris nors jai ir įgels.

Iš sodo keista veido išraiška įėjo Eleonora.

— Kas nutiko? — paklausė Kristina, nutraukdama brangią tylą.

Eleonora įsiklausė į garsus namuose.

— Jis grįžo.

Jurgis Jaunesnysis paklausė:

— Kas?

Galėjo nė neklausti. Žinojau kas. Dabar mūsų ramybė bus išblaškyta — tas žmogus niekad nenutyla.

Tarpdury kvailai išsišiepus išdygo Magdalena.

— Paryžietis grįžo.

Už jos pasirodė ir Nekaltųjų Mikalojus, dar nė kelionės purvo nenusibraukęs, rodydamas dantis.

— Sėdit kaip sėdėję, kai palikau jus praėjusią vasarą, — pasišaipė jis. — Pasaulis sukasi, bet Briuselis nė krust.

Aš pakilau.

— Sveikas atvykęs, — pasveikinau. — Kristina, atnešk svečiui gėrimo. Mažą alaus.

Kad ir koks jis įkyrus, neleisiu jam skųstis, kad mes nesvetingai priimame svečius, ypač atkilusius iš toli.

Jurgis Jaunesnysis irgi norėjo stotis, taip pat ir Lukas, bet parodžiau, kad austų toliau. Mikalojus neturi nutraukti visų darbo.

Kristina linktelėjo jam praeidama pro šalį:

— Tai atvykai vėl pasižiūrėti, ar ne?

Ji kryptelėjo galva, tarsi rodytų ir stakles, ir Eleonorą, vis dar lūkuriuojančią tarpdury.

— Tikrai taip, ponia. Vyliausi pamatyti, kaip Eleonora šoka apie Gegužės medį, bet susivėlinau.

Kristina pranyko troboj, taip ir nepasakiusi, kad per Gegužinę mes dirbome — nors Luką su Tomu išleidau anksčiau, mugės pažiūrėtų.

Žengęs į dirbtuvę, Mikalojus susiraukė it vinį primynęs.

— Ar pasiligojęs? — paklausiau.

Mikalojus gūžtelėjo, bet alkūnę toliau laikė prispaudęs prie šono.

— Dar sukratytas po kelionės, tik tiek.

Jis atsisuko į Eleonorą:

— Ir tu, Eleonora, kaip tu laikaisi?

Kai jis nusišiepė jai, pastebėjau, kad netekęs dviejų dantų, o po akimis juoduoja mėlynė. Nukrito nuo arklio arba įsivėlė į muštynes. O gal pakeliui plėšikai užpuolė.

— Labai gerai, pone, — atsakė Eleonora, — bet sodas laikosi dar geriau. Tik pauostykite — kokie kvapai.

— Tuoj, gražuole. Pirma noriu išvysti gobelenus.

Eleonora kreivai šyptelėjo.

— Nori ją pamatyti, ar ne? Atkeliavai per anksti.

— A, — tarė jis, nukabinęs nosį.

Supratau, ką ji turėjo omenyje tik tada, kai Mikalojus pažvelgė į staklėse išlindusią „Skonio“ juostą. Buvo matyti tik papūgą laikančios damos ranka, viršutinės suknelės klostė, beždžionėlės kampelis ir šarkos sparno galiukas. Ir gėlynai, žinoma. Audėjas čia rastų kuo grožėtis, bet numaniau, kad tokiam žmogui kaip Mikalojus regėti tik juostą turi būti nusivylimas. Jis žvilgtelėjo į „A mon seul desir“, matyt, vildamasis ten pamatyti veidą. Bet jame buvo tik kitos damos ranka, iškėlusi brangakmenius, suknelės fragmentas, beždžionėlė ir mėlynos palapinės atvartas, papuoštas auksinėmis liepsnelėmis.

— Galėjo būti dar blogiau, — ramino Eleonora. — Jei būtume jau išaudę jos veidą ir susukę ant veleno, galėtum jį pamatyti, tik kai gobelenas bus visai baigtas.

— Nebent jūs atvyniotumėte man pažiūrėti, panele.

— Tėtė niekam neatvynioja gobeleno, — griežtai atrėžė Eleonora. — Atsipalaiduotų įtempti metmenys.

Tai buvo meistro dukros atsakymas.

Mikalojus vėl nusišypsojo.

— Ką gi, tąsyk man teks pasilikti, kol ją išausite.

— Negi tik dėl to sukorei visą šį kelią — kad pamatytum gobeleno juostą? — aš netikėjau. — Tai ilgas kelias dėl moters veido.

Mikalojus papurtė galvą.

— Turiu reikalą su tavimi Leono Senojo vardu.

Susiraukiau. Ko Leonas galėtų norėti? Jis žino, kad niekaip negalėčiau paimti kito užsakymo. Ir kodėl atsiuntė vietoj savęs menininką? Visi audėjai sužiuro į mane. Kad ir kas tai būtų, aš norėjau, kad jie austų, o ne klausytųsi.

— Eime į sodą, — tariau, — pamatysi Eleonoros gėles. Ten ir pasikalbėsime.

Aš ėjau pirmas. Kai Mikalojus žengė paskui mane, Eleonora pasitraukė, leisdama mums praeiti.

— Eik padėti motinai, — paliepiau, kai ji bandė sėlinti iš paskos. Dabar buvo jos eilė nukabinti nosį, bet ji padarė, kaip liepiau.

Gegužę Eleonoros sodas visų gražiausias. Gėlės ką tik šviežiai sužydėjusios, neišblukusios saulėje. Baltašaknės, žiemės, žibuoklės, sinavadai, saulutės, gvazdikai, neužmirštuolės — visos plaška. Tačiau nuostabiausia, kad žydėjo ir Eleonoros trumpai žydinčios pakalnutės, ir visur tvyrojo jų keistai gundantis kvapas. Sėdėjau ant suolelio, o Mikalojus klajojo aplink, uostydamas ir gėrėdamasis.

— Buvau pamiršęs, koks nuostabus šis sodas, — jis lyg gydomasis balzamas, ypač po ilgos kelionės.

— Tai dėl ko keliavai?

— Nekantrus kaip visuomet, — nusijuokė Mikalojus.

Patraukiau pečiais. Mano rankos virbėjo — šiuo metu jos turėtų austi.

— Esu užsiėmęs. Darbo turiu per akis.

Mikalojus pasilenkė, nusiskynė saulutę. Eleonora nepakenčia, kai žmonės skainioja gėles — ir taip pakanka rūpesčio, net kai niekas nenaikina. Jis suko žiedą tarp pirštų.

— Atvykau, — tarė jis pagaliau, — nes Jonas Le Vistas nerimauja, ar gaus savo gobelenus laiku.

Tai tas prakeiktas pirklys, kuris braižėsi per gavėnią apie dirbtuvę. Žinojau, kad jis šnipinėja Leonui Senajam, nors kalbėjo, kad labai norėtų užsakyti man darbą. Paskui nieko iš jo negirdėjau.

Už manęs kažkas sušnarėjo. Eleonora tupėjo tarp prieskonių su virtuvės augalų žirklėmis. Ji stengėsi likti nepastebėta, bet aklai merginai paprastai nesiseka pasislėpti.

— Ką tu čia darai, mergele, — sudundėjau. — Juk sakiau padėti motinai.

— Aš padedu, — mekeno Eleonora. — Ji prašė daržinio builio sriubai.

Tai mama pasiuntė ją pasiklausyti. Pažįstu savo žmoną — ji nemėgsta likti nuošaly. Nevariau Eleonoros šalin. Jos su Kristina ir taip greitai sužinos.

— Niekam nepasakok, ką išgirsi, — prisakiau. — Nei audėjams, nei kaimynams, niekam.

Ji linktelėjo ir ėmėsi kirpti prieskonines žoles į prijuostę.

— Nėra ko nerimastauti, — atsakiau Mikalojui. — Žiemą uždelsėme dėl ligos, bet dabar jau vejamės. Mes pabaigsime juos kitoms Velykoms, kaip monsenjoras Le Vistas prašė.

Mikalojus atsikrenkštė ir pritūpęs uostinėjo gvazdikus, čiupinėjo minkštus jų žiedlapius. Jis turėjo ir daugiau žinių. Žinojau tai, bet jis delsė. Kai Magdalena pasirodė su alaus bokalais, jam tarsi širdis atlėgo.

— O, dėkui, ponia, — sušuko jis ir pašokęs žengė jos pasitikti.

Paprastai Kristina pasiųstų Eleonorą arba Magdaleną paduoti alaus, bet šįsyk atėjo pati, vildamasi išgirsti Mikalojaus naujienas išsyk, užuot laukusi, kol vėliau perpasakosiu.

— Sėskis, — tariau padarydamas vietos ant suolo šalia. Lai girdi ir Kristina. Kad ir kokios būtų jo žinios, mums jos nieko gero nežada. Mes sėdėjom ant suolo atsisukę į Mikalojų, o už mūsų tyliai karpė Eleonora. Visi laukėme.

Kai pagaliau Mikalojus susitaisė pranešti naujienas — išmaukęs alaus ir dar pasigrožėjęs gėlėmis, jis pareiškė:

— Jonas Le Vistas nori gobelenų Grabnyčioms.

Eleonora paliovė šnarėjusi.

— Tai neįmanoma! — sušuko Kristina. — Mes ir dabar dirbame išsijuosę — kiekvieną Viešpaties duotą minutę.

— O ar negali pasamdyti daugiau žmonių? — pasiūlė Mikalojus. — Pasodinti po tris audėjus prie kiekvienų staklių?

— Ne, — atsakiau. — Mes nebeišgalim mokėti dar vienam audėjui — jei taip darytumėm, visai nieko neuždirbtume. Aš mokėčiau Jonui Le Vistui už suteiktą garbę austi gobelenus.

— Jeigu pabaigsite greičiau, galėsite pradėti kitą darbą ir uždirbsite pinigų.

Papurčiau galvą.

— Dabar aš visai neturiu iš ko mokėti. Negalėsiu pasamdyti audėjo, nesumokėjęs jam rankpinigių.

Mikalojus skėstelėjo rankomis.

— Jonas Le Vistas nori jų Grabnyčioms, jis atsiųs kareivių jų paimti. Jei gobelenai nebus baigti, jis juos atims ir nesumokės, kas priklauso.

— Kieno kareivių? — prunkštelėjau.

Mikalojus patylėjo, paskui tyliai atsakė:

— Karaliaus.

— Bet sutartyje parašyta Velykos, — pasakė Kristina. — Jis negali sulaužyti sutarties.

Nuvijau ranka jos žodžius. Kilmingieji gali daryti ką įsigeidę. Be to, Leonas vis dar galėjo mane pagąsdinti žaliąja kojine iš „Trijų Karalių“. Jeigu gausiu sumokėti baudą, tai tikrai žlugsiu.

— Kodėl Leonas neatvyko pats? — pasišaipiau. — Aš mieliau aptarčiau šitai su juo.

Mikalojus tik susimuistė.

— Jis per daug užsiėmęs.

Eleonora vėl paliovė šnarėjusi. Mano duktė kaip aš, kai reikia spręsti apie žmogų. Jos ausis jautri melui, o mano akis tai iškart pagauna. Ji kažką išgirdo jo balse, o aš išvydau melą jo akyse — Mikalojaus žvilgsnis blaškėsi aplink, bet vengė mano akių. Kažką šitoj istorijoj jis slepia. Bet neklausiau, nes įtariau, kad man nepavyks to sužinoti — galbūt vėliau, kai jis jausis jaukiau.

— Pakalbėsime vėliau, — pasakiau. — „Senajame šunyje“.

Atsisukau į Kristiną.

— Ar vakarienė paruošta?

Ji pašoko.

— Tuoj.

Palikau jį sode pabaigti alaus ir grįžau į dirbtuvę. Nebepradėjau austi, bet stovėjau tarpdury ir žiūrėjau į audėjus. Palinkę prie staklių, jie sėdėjo tylutėliai, it keturi paukščiai, išsirikiavę ant medžio šakos. Kartais vienas kuris paspausdavo pakojį, kad pakeistų pakeltus siūlus ir žiotis, bet be to medžio dunkstelėjimo buvo visiškai tylu.

Kristina sustojo greta.

— Juk žinai, ką turime daryti, — tarė ji tyliai.

— Negalime, — atsakiau aš taip pat tyliai. — Maža to, kad laužysim gildijos taisykles, vargas akims, o žvakės varva ant gobelenų. Vašką išvalyti sunku, ir jis paliks įkaltį kiekvienam gildijos nariui, jei kas norės prisikabinti.

— Aš ne tai turėjau galvoje. Niekas gerai neaudžia tamsoje. Net tu.

— Tai nori, kad austume sekmadieniais? Keista, kad tai siūlai. Nors gal tu galėtum papirkti kunigą. Žinotum, kaip prie jo prieiti.

— Aš ne tai turiu omeny. Žinoma, kad neausim sekmadieniais. Jie šventi.

— Tai ką tuomet turi galvoje?

Kristinos akys spindėjo.

— Leisk man austi milflerą, o Jurgis Jaunesnysis su tavim atliks sunkiąsias dalis.

Aš tylėjau.

— Kaip ir sakei, dar vienam audėjui mokėti nebeišgalim, — dėstė ji. — Bet tu turi mane. Tai panaudok mane ir leisk sūnui daryti tai, ką jis sugeba, — ji nuskverbė mane akimis. — Tu puikiai jį išmokei. Dabar leisk jam pačiam būti audėju.

Ji norėjo pavaizduoti, lyg šitai būtų svarbiausia, bet aš žinau, kas slypėjo už jos žodžių: ji norėjo austi.

— Klausyk, aš alkanas, — tik tiek pasakiau. — Ar maistas jau paruoštas?

Vos nuskambėjo varpas, skelbiantis dienos darbo pabaigą, išsivedžiau Mikalojų į „Senąjį šunį“. Man nepatinka smuklės erzelis, bet gal tai bus geresnė vieta pasiderėti su juo dėl Jono Le Visto reikalavimų. Kartu atėjo ir Jurgis Jaunesnysis, o Luką pasiunčiau pakviesti Pilypo. Jau senokai buvom taip vakare susirinkę.

— Aaa, — Mikalojus dairėsi aplinkui ir gėrė čepsėdamas lūpomis. — Briuselio alus ir Briuselio kompanija. Smuklės kaip kapai, kur duoda vandens ir vadina alumi. Ar tai dėl to purčiausi dešimtį dienų prastais keliais?

Aš džiaugiausi, kad dar buvo ramu.

— Vėliau bus gyviau. Palauk, dar pasilinksminsi.

Jurgis Jaunesnysis klausinėjo apie kelionę — kaip arklys, ar geras joti, kas su juo keliavo, kur apsistodavo. Jį labai vilioja mintis apie kitas vietas, bet kai buvom drauge iškilę į Antverpeną ir Briugę, jis prastai miegojo, mažai valgė ir vis bijojo nepažįstamų žmonių. Ir visad laimingas, grįžęs namo. Nors sakosi vyksiąs kada pamatyti Paryžiaus, žinau, kad jis niekad neišsiruoš.

— Ar pakeliui užpuolė plėšikai? — dabar klausė Jurgis Jaunesnysis.

— Ne, tik purvynė trukdė mums keliauti — purvynė ir raišas arklys.

— Tai iš kur šitą užsidirbai? — Jurgis Jaunesnysis parodė geltonuojantį Mikalojaus paakį — Ir šoną užsigavęs.

Mikalojus tik gūžtelėjo:

— Vienoj aludėj, kur geriu Paryžiuje, kilo muštynės. Nors manęs tai nelietė, vis tiek įsipainiojau. — Jis pasisuko į mane. — Kaip Eleonora? Ar jos kraitis jau suruoštas?

Man tai nepatiko. Ką jis galėtų žinoti apie Eleonoros kraitį? Tik Kristina ir Jurgis Jaunesnysis žino apie mūsų sutarimą su Jokūbu Jaučiu. Kristina reikalavo, kad pasakytume sūnui. Jis turėjo žinoti, ko tikėtis, kai perims dirbtuvę. Tačiau jis tikrai niekam daugiau nepasakė — jis moka saugoti paslaptis.

Kol spėjau susigriebti, ką atsakius, pasirodė Pilypas su Luku.

— Nesitikėjom, kad sugrįši, — prisėdęs tarė jis Mikalojui. — Pernai vasarą taip sparčiai tapei, kad buvau tikras, jog labai džiaugeisi, galėdamas grįžti. Man regis, buvai prisiekęs daugiau nė kojos iš Paryžiaus nekelti.

Mikalojus nusišypsojo.

— Turiu reikalų su Jurgiu ir norėjau pamatyti, kaipgi atrodo gobelenai. Ir, žinoma, visada malonu matyti Kristiną ir Eleonorą. — Jis vėl pasisuko į mane. — Tai kaipgi ji laikosi?

— Eleonora dabar turi labai daug darbo, — nesileidau su juo į kalbas. — Ji ištisas naktis siuva gobelenus, kad dieną nekliudytų mums austi.

— Tai jūsų pranašumas, kokio neturi kitos dirbtuvės. Jei Eleonora matytų, ji niekaip negalėtų siūti naktį. Bet būdama akla, gali dirbti visą naktį, ne tik nuo ryto iki vakarinių varpų. Turėtumėt būti dėkingi už tokią ypatingą pagalbininkę.

Niekad apie tai nesusimąsčiau.

— Taigi ji ir neturi laiko kraičiui taisytis, — pridėjo Mikalojus. Pilypas nustebo. Kiekvienas nustebtų — juk niekas nesitikėjo, kad Eleonora galėtų tekėti.

— Mano dukra nesuka galvos dėl kraičio — jai rūpi šitie gobelenai, kaip ir mums visiems, — sumurmėjau. — O dabar, kai neteksime dviejų mėnesių, bus dar blogiau. — Neketinau visko išdėti, bet Mikalojus mane taip išerzino, kad nebesusivaldžiau.

Jurgis Jaunesnysis spoksojo į mane.

— Kodėl neteksime dviejų mėnesių? Mes jau dabar atsiliekame.

— Klausk Mikalojaus.

Visi — mano sūnus, Lukas, Pilypas ir aš — sužiurome į Mikalojų, o tas tik markstėsi, nudūręs akis į alų.

— Aš nežinau, — prisipažino jis galiausiai. — Leonas pasakė, kad Jonas Le Vistas nori gobelenų anksčiau, o ne kodėl jis jų nori anksčiau.

Jei jis nežino net to, mums nėra dėl ko derėtis.

— Leonas turi žinoti, — paprieštaravau pašaipiai. — Jis viską žino. Kodėl jis pats neatvyko? Nepūsk man miglos, kad užsiėmęs, anksčiau jam tai netrukdydavo — bent ne tada, kai kalbama apie Jono Le Visto reikalus.

Mikalojus pažvelgė nė nemanydamas nusileisti. Jam tikrai nepatinka, kai iš jo šaiposi. Jis pakėlė savo bokalą ir išmaukė lig dugno. Visi žiūrėjome, kaip jis, pakėlęs ąsotį, vėl prisipylė ir bokalą išgėrė vienu ilgu mauku. Suleidau nagus į delną, bet tylėjau, nors jis mane apgėrę.

Mikalojus atsiraugėjo.

— Jono Le Visto žmona liepė Leonui pasiųsti mane. Ji norėjo, kad išvykčiau iš Paryžiaus.

— Ką tu jai padarei? — paklausė Pilypas. Jo balsas tylus, bet mes girdėjome puikiai.

— Bandžiau susitikti jo dukterį.

— Kvailys, — sumurmėjau aš.

— Taip negalvotum, jei būtum ją matęs.

— Matė, — priminė Pilypas. — Mes visi matėme, „Skonyje“.

— Dabar mes mokame už tavo paikybę, — tęsiau. — Jei čia būtų Leonas, galėtume tinkamai pasikalbėti apie sąlygas. Galėtume priversti Joną Le Vistą atsikvošėti. Bet tu... tu tik pasiuntinys. Ką čia su tavim derėtis.

— Atleisk, Jurgi, — pasakė Mikalojus. — Bet labai abejoju, ar Leonas būtų ką nors pakeitęs. Jonas Le Vistas užsispyręs — jei ką nors nusprendė, taip paprastai nuomonės nemainys. Man sykį pasisekė, kai šie gobelenai turėjo vaizduoti mūšį. Bet nemanau, kad man ar Leonui pavyktų dar kartą.

— Tai tu pakeitei mūšį vienaragiais? Turėjau atspėti, turint galvoje, kaip tu žaviesi savo damomis.

— Tai jo žmona. Turėtumėte ją kaltinti. Kaltos moterys, — jis pakėlė bokalą geltonai apsitaisiusiai kekšei. Toji išsišiepė jam. Briuselio kekšės mėgsta atvykėlius — joms atrodo, kad paryžietis mokės geriau ir bus meilesnis. Gal jos ir teisios. Ir dabar spiečiasi apie Mikalojų kaip antys apie padvėsusią žuvį. Buvau su kekše tik kartą, dar iki Kristinos — bet ir tąsyk tiek pripliumpęs alaus, kad vargiai pamenu, ką ji darė. Kekšės pritupia man ant kelių, kai nėra kur sėstis arba nėra su kuo siausti. Bet žino, kad iš manęs nieko nepeš.

— Paklausyk, Jurgi, — bylojo Mikalojus. — Aš atsiprašau už visa tai. Kurį laiką galiu pagelbėti dirbtuvėje, jei iš to būtų kokia nauda.

— Tu... — Prunkštelėjau.

Bet tuoj pat susigriebiau. Beveik girdėjau Kristiną šnypščiant man į ausį „imk, kas tik kokią pagalbą siūlysi Linktelėjau.

— Ką tik atvyko nauja siūlų siunta, juos reikės rūšiuoti. Galėtum padėti.

— Nepaklausei apie du pirmus gobelenus, — tarė Pilypas. — „Kvapą“ ir „Garsą“. Juk tavo „Skonis“ galų gale nėra vienintelė moteris pasaulyje.

„Kvapas“ ir „Garsas“ buvo susukti, į juos įkišta rozmarino šakelė, kad neįsimestų kandžių, ir užrakinti ilgoje medinėje dėžėje dirbtuvės kampe. Kai dirbtuvėje yra baigtų gobelenų, sudie ramiam miegui. Nors Jurgis Jaunesnysis ir Lukas miega greta, kaskart išgirdus žingsnius lauke man vaidensi vagys, o ugnis krosnyje po puodais — liepsna, kuri juos sunaikins.

— Jūs jų nepakeitėte, ar ne? — paklausė Mikalojus.

— Ne, jie tokie, kaip mes juos nutapėme. Pakabinti labai gražiai atrodo. Tarsi kokie atskiri pasauliai.

— Ar tikrai kilmingos moterys visą dieną tik tą ir veikia? — klausinėjo Jurgis Jaunesnysis. — Muzikuoja, lesina paukščius, vaikšto po miškus pasipuošusios brangakmeniais?

Mikalojus pasipiktino:

— Kaip kurios jų taip.

Jis pasiekė ąsotį ir pakratė jį. Bet niekas neteliūškavo.

— Lukai, eik paimk dar alaus, — tariau. Lioviausi pykti ant Mikalojaus. Galbūt jis teisus: Jonas Le Vistas nori to, ko jis nori, ir mes nieko negalime padaryti.

Lukas pagriebė ąsotį ir nuėjo prie pilstančio iš statinės kampe. Jam laukiant, kol pripils ąsotį, geltonoji kekšė ėmė suktis aplink, mosčiodama į Mikalojų. Luko net akys iškopė — bet nepratęs prie moterų dėmesio, jis tik muistė galvą.

— Tai ar tu kada nors matei vienaragį? — pareikalavo paaiškinti Jurgis Jaunesnysis.

— Ne, — atsakė Mikalojus. — Bet mano vienas bičiulis matė miškuose — per poros dienų kelio nuo Paryžiaus.

— Tikrai? — visad maniau, kad vienaragiai gyvena toli į rytus su drambliais. Bet apie tokius dalykus aš nieko neišmanau, tai prilaikiau liežuvį.

— Jis pasakojo, kad bėgęs labai greitai, tarsi balta šviesa plykstelėjo tarp medžių, ir kad, be rago, kitų bruožų jis vargiai įžiūrėjo, nors sakė, jam atrodė, kad jis nusišypsojo jam. Todėl ir pavaizdavau jį tokį patenkintą.

— O moterys, ar jos irgi visos patenkintos?

Mikalojus tik pečiais patraukė.

Ąsotis jau buvo sklidinas, bet, užuot davęs jį Lukui, aludininkas atkišo jį iš paskos atslinkusiai kekšei, o ši pagavusi prispaudė prie krūtinės ir atvingiavo prie mūsų.

— Jūsų alus, džentelmenai, — pranešė įsiskiepydama priešais Mikalojų ir lenkdamasi, kad matytųsi krūtinė, patupdė ant stalo ąsotį. — Ar man čia atsirastų vietos?

— O kaipgi, — atsiliepė Mikalojus, traukdamas ją sėstis greta. — Koks stalas be kelių kekšių.

Aš niekad taip nepasakyčiau moteriai, net kekšei, bet geltonoji tik kvatojosi.

— Tai pakviesiu savo drauges, — ir netrukus dar dvi pleptelėjo greta mūsų, ir mūsiškių stalas suūžė garsiau už visus kitus aludėje.

Aš netrukus išėjau. Kekšės — jaunų vyrų žaidimas. Kai pakilau, geltonoji sėdėjo Mikalojui ant kelių, žaliai apsitaisiusi buvo apsikabinus išraudusį Jurgį Jaunesnįjį, o trečioji, raudonu apdaru, šaipėsi iš Luko ir Pilypo.

Pakeliui į namus išmyžau beveik visą alų. Kai grįžau, Kristina sėdėjo ir laukė manęs. Ji nieko nesakė. Žinojau, ką ji norėjo išgirsti.

— Gerai, tu ausi, — tariau. — Antraip mes jų nepajėgsim pabaigti. Bet niekam nė žodžio.

Kristina linktelėjo ir nusišypsojo. Pabučiavo mane ir patraukė prie mūsų lovos. Taip, kekšes geriausia palikti jaunimui.