Butas

Boleta, Veros motina, toli gražu nebuvo religinga moteris, veikiau priešingai, bet stebuklų patyrė užtektinai, ir dabar, atvėrusi mažyčio balkono duris į Gerbitzo gatvę, stovėjo ten ir mėgavosi visa akimirkos palaima: bažnyčių varpais, skalambijančiais visame mieste vienu metu, Majorstuene, Akeryje ir Fagerborge, netgi Sagenėse ir Uranienborge, kur skambesys sklido duslus ir nenumaldomas, it pakylėtas šviesos ir vėjo bei susiliejantis į darnią galingą melodiją, visiems laikams nustelbsiančią netramdomą ir šaižų lėktuvų aliarmo aidą. — Ar negali uždaryti durų! Per duris traukia! Boleta atsisuko į svetainę kone apakinta. Ten, gilumoje, glūdinti tamsa dar labiau sutirštėjo. Rusvi baldai panėšėjo į sunkius nepajudinamus šešėlius, prismeigtus atkaklaus prieškambario laikrodžio tiksėjimo. Kelias sekundes akis turėjo prisidengti ranka. — Ar nepagalvojai, kad galime peršalti kaip tik šiandien? Kai sveikos pergyvenome visą karą! — Nėra ko ant manęs šaukti, mama.

Uždariusi balkono duris, Boleta dabar įžiūrėjo prie knygų lentynų styrančią Senolę. Ši, stovėdama su kulkšnis siekiančiais apatiniais baltiniais ir raudonomis flanelės šlepetėmis, traukė knygas ir metė jas į pečių, kažką greitakalbe nepaliaujamai bambėdama. Bažnyčių varpų skambėjimas nurimo peraugdamas į paprastą dainą. Boleta atsargiai priėjo. — Ką čia darai, mama?

Senolė neatsakė, arba negirdėjo ir todėl neatsakė. Senolė išties neprigirdėjo viena ausimi, o kita girdėjo ne taip, kaip reikėtų. Ji nukentėjo keturiasdešimt trečiųjų gruodį Filipstade įvykus sprogimui. Tąkart, sėdėdama valgomajame, gaudė bangas radijo imtuvu, kurį atsisakė atiduoti, nes, būdama Danijos pilietė, pro ausis nepraleisdavo nė vienos iš Kopenhagos transliuojamos laidos. Jos tvirtinimu, sprogimas per garsiakalbį nugriaudėjo keliskart galingesne jėga, pritariant nevaržomai Amerikos džiazo grupei, taigi kairiosios ausies būgnelis sprogo, o kitoje ausyje pasislinko vidinė ausis. Boleta nė kiek dėl to nesijaudino, nes neabejojo mamos ausis esant visiškai sveikas, manė, jog ši greičiausiai norėjo pasilikti teisę girdėti tik tai, ką nori išgirsti. Ir dabar išvydo Senolę, kuri vertė iš lentynų Knuto Hamsuno22 romanus ir grūdo juos į žalią krosnį. — Ką gi čia darai! — dar kartą riktelėjo Boleta, pagriebdama mamą už rankos. — Atsisveikinu su Hamsunu! — Hamsunu? Kurį taip myli! — Neskaičiau jo penkerius metus! Jo jau seniai neturėjo būti namuose! Senolė pasisuko į dukrą. Pamosikavo „Žemės vargais“23 priešais veidą. — O ypač po to, ką jis parašė laikraštyje! — Ką gi jis parašė?

Įmetusi „Žemės vargus“ į krosnį, Senolė atsinešė vakarykštį „Aftenposten“ leidinį. Bakstelėjo smiliumi į titulinį puslapį taip, kad šiame atsirado skylė. — Dabar tau pasakysiu žodis žodin, ką tas kretinas rašo! Mes, jo artimi gerbėjai, lenkiame galvą prieš jo Mirtį. Senolė žvilgtelėjo į viršų. — Argi rastum netinkamesnį laiką rašyti Hitlerio24 nekrologą? Be to, nevertėjo rašyti jokio nekrologo! Geriau būtume pašokę ant jo kapo!

Paleidusi laikraštį į krosnį, su nesuvaldomu įsiūčiu vėl puolė prie knygų lentynos. Ilgi pražilę plaukai stovėjo piestu aplink ją it plona vėduoklė, ji plūdosi išsijuosusi ant kiekvienos lauk metamos Hamsuno rinktinių raštų knygos; būčiau norėjęs ją pamatyti: Senolė, mūsų močiutė, tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt penktųjų gegužę vienoje Bažnyčios kelio svetainėje naikina neprigirdinčio Nobelio premijos laureato pėdsakus. Bet staiga, besviesdama paskutinį „Augusto“ trilogijos25 tomą „Bet gyvenimas tęsiasi“, stabtelėjo ir sustingo su šiuo pirmuoju leidiniu rankoje, tylom prisilenkė prie knygų lentynos, iškrapštydama kažką paslėpta už šio tėvynės išdaviko romanų — nepaliestąją 1936 metų malagą26. Senolė atsargiai pakėlė butelį, valandėlę pamiršdama Hamsuną ir visą jo asmenybę. Boleta apėjo ją, norėdama pamatyti, ko ten būta. — Va tau ir tai, ko visur ieškojau, — atsiduso Senolė. — Nešvarių skalbinių pintinėje. Saugiklių dėžėje. Cisternoje. O šis, Dieve padėk, stirkso čia, tiesiai už kreivosios „Augusto“ nugaros! Švelniai pabučiavusi butelį, vėl atsigręžė į knygų lentynas. — Ačiū, Knutai, už palydą. Nuo šiol mūsų keliai išsiskiria!

Dėl visa ko dirstelėjo už Hermano Bango27 ir Johaneso V. Jenseno28, ar nebus užsilikę kokio butelio ir ten, bet ten nieko nebuvo, net ir už Ibseno rinktinių raštų. Senolė buvo beeinanti į virtuvę. Tačiau Boleta ją sustabdė. — Ar tik ne tu paslėpei jį knygų lentynoje? — paklausė. Senolė išpūtė akis. — Aš? Tuomet būčiau jį suradusi ir išgėrusi prieš Hitleriui užimant Lenkiją! Greičiausiai pati tai padarei. Boleta prisilenkė prie sveikesnės josios ausies. — Juk daugiau nieko nepaslėpei, ką?

Bet šito Senolė nebegirdėjo ir krumplėtais susiraukšlėjusiais pirštais jau atsukinėjo kamštį: Boleta padėjo laikyti butelį, o Senolė suko ir tempė, ir taip abidvi ilgai stenėdamos stačiomis vargo. Bet nejučia butelis išslydo Senolei iš rankų, ir ši atsilošdama nustėro, nelyginant tik dabar suvokusi, jog dar neapsirengė. Pačiupo butelį iš Boletos, bemaž įsižeidusi dėl savęs pačios. — Niekas negeria 1936-ųjų malagos su apatiniais baltiniais! Kur dingo Vera? Man tučtuojau reikia manosios suknelės!

Boleta it nudiegta grįžtelėjo į ovalųjį laikrodį, stūksantį ant sekreto prie įėjimo, magišką gyvybės draudimo bendrovės „Bien“ laikrodį, po kuriuo kiekvieną mėnesį, pirmąjį mėnesio šeštadienį, padėdavome draudimo sumą, todėl manydavau laiką einant tik dėl pinigų. Boleta priėjo arčiau. Negalėjo būti tiek daug. Kažkas čia ne taip. Vera seniausiai turėjo nusileisti su drabužiais. Laikrodis skubėjo, gal paprasčiausiai neišlaikė paskutinės paros išbandymų ir peršoko kelias valandas į priekį, kai, paleidus Grinio29 kalinius, antrajame aukšte, Skaugume, generolas Rediesas užvėrė paskui save duris, įrėmė pistoletą į patį burnos galą ir paspaudė gaiduką. Boleta išgirdo silpną driokstelėjimą, atsklidusį iš dantyto sekundes skaičiuojančio apskritimo bei monetų, kurios tebežvanga stalčiuje po laikrodžio ciferblatu.

Greitai žvilgtelėjo į savo laikrodį. Laikas buvo tas pats. — Einu pažiūrėti, ką ji ten veikia. — Eik. O aš tuo metu pašildysiu kokią stiklinaitę. Boleta sustojusi atidžiai nužvelgė mamą. — Nebandyk liesti butelio, kol nenusileisime žemyn! Senolė nusišypsojo. — Nekantrauju vėl pamatyti karalių Hokoną. Kaip manai, kada jis sugrįš? Boleta prisilenkė prie kitos ausies. — Nedrįsk liesti butelio! Senolė pakštelėjo dukrai į skruostą ir nusipurtė nuo šalčio. — Manau, tikrai reikia pakurti krosnį. Karas įšaldė sienas.

Boleta atsiduso, užsimetusi ant pečių šalį nusiskubino per butą ir ėmė kopti stačiais laiptais.