Dar tuščias stalas

Išsikvietėme taksi, kad šis nuvežtų į „Norvegijos filmus“ Jare. Kaip tik šiandien turėjau gauti premiją. Mama, Boleta ir Vivjena vyko drauge. Jos sėdėjo ant galinės sėdynės, didžiuodamosi manimi. Aš didžiavausi ne ką mažiau. Vairuotojas įsuko pro plačius vartus Vedelio Jarlsbergo kelyje. Mama sumokėjo. Išlipau. Tai buvo „Norvegijos filmai“. Čia buvo dirbtuvės. Čia buvo studijos. Čia buvo mano vieta. Nuo šiol tai turėjo būti mano vieta. Čia galėsiu slampinėti, prižiūrėti pastatymą, pridurti keletą scenų, padailinti kokią repliką, pasirašyti sutartis, užkandžiauti su aktoriais. Nebuvo matyti nė vieno žmogaus. Lapai krito nuo augalotų medžių. Dangus vėl niaukėsi. Vivjena įsikibo man į ranką. — Ar jaudiniesi? Papurtęs galvą ją pabučiavau. — Tik norėčiau, kad ir Pederis būtų čia, — tariau. Netrukus radome priimamąjį. Kažkokia mergina prie stalo ilgai plepėjo telefonu rūkydama cigaretes. Leidau jai pabaigti kalbėti. Padėjusi ragelį ji pažvelgė į mane. Ištiesiau ranką. — Aš — Barnumas Nilsenas, — prisistačiau. — Kas toks? — Barnumas Nilsenas, — pakartojau. Jai teko panaršyti kažkokius popierius, bet tai nepadėjo. — Kuo, sakėte, jūs vardu? — paklausė ji. — Aš esu konkurso prizininkas, — burbtelėjau. Pagaliau ji suprato, kas aš toks. — Pirmiausia su jumis norėtų pasikalbėti direktorius, — pareiškė ji. — Palaukite čia. Susėdome ant ankštos sofos. Ėmėme laukti. Praėjo nemažai laiko. Boleta užsnūdo. Mama neatitraukė akių nuo Vivjenos. — Ar tau viskas gerai? — pasiteiravo ji. Vivjena šyptelėjo, bet žvilgtelėjo į mane. — Aišku, gerai, — atsakė ji. Ant stalo gulėjo vakarykštis laikraštis. Įnikau jį skaityti. Prognozavo puikų orą. Pradėjo lyti. — Juk tai ta diena? — klustelėjo mama. — Tiesiog laikraštis senas, — tarstelėjau. — Ar esi įsitikinęs? — Ša, — nutildžiau. Taigi laukėme. Tokia buvo mano laiko, kurį reikia išlaukti, pradžia — scenaristui lemto didžiojo laukimo laiko pradžia. Laikrodžio rodyklė artėjo prie pirmos valandos. Pamačiau, kaip kažkas užėjo į pastatą iš kitos pusės. Vienas iš jų panėšėjo į Arnę Skaueną. Kaklą ėmė veržti kaklaryšis. Pasilenkiau prie Vivjenos. — Arnė Skauenas čia, — pašnibždėjau. Galiausiai mergina, sėdinti už stalo, pakilo. — Direktorius jūsų laukia, — pareiškė ji. Rūpėjo atkirsti, jog tai aš laukiu jo, bet nieko nebesakiau. — Ačiū, — padėkojau. Jo kabinetas buvo antrame aukšte. Užlipau laiptais. Sienos buvo nukabinėtos plakatais. Svečias Bordsenas. Surastas. Devynios gyvybės. Buvau pačioje Norvegijos filmų kalvėje. Dabar pats buvau Norvegijos filmų dalis. Vieną dieną ten, ant laiptinės sienos, pakeliui į direktoriaus kabinetą, turės atsidurti ir mano plakatas: „Atpenėjimas“. Priėjęs prie reikalingų durų, susišukavau, įkvėpiau oro ir pabeldžiau į duris. Išgirdau, kaip kažkas dūsauja. Lukterėjau dar valandėlę. Tada įžengiau vidun. Direktorius sėdėjo už scenarijais nukrauto stalo; šie gulėjo sudėti į didžiules šūsnis, net ant grindų — visi ankšto kambarėlio pakampiai buvo taip užgriozdinti scenarijais, kad ten daugiau beveik niekas netilpo. Direktorius vis dar sėdėjo ir skaitė vieną iš jų. Atsargiai užvėriau už savęs duris. Nenorėjau trukdyti. Taip ir styrojau. Direktorius vėl padūsavo. Jis vilkėjo tvido švarku su odos lopais ant alkūnių. Rūkė pypkę ir skaitė pro didelius kampuotus akinius. Atsirėmiau į knygų lentyną. To niekada nereikėjo daryti. Nėra abejonių, jog ši buvo iš „Ikea“. Ji pakrypo ir visa stirta scenarijų šastelėjo man ant galvos. Direktorius pakilo ir išsitraukė pypkę iš burnos. — Atsiprašau, — išlemenau. — Juos vis tiek reikės išmesti, — tarstelėjo direktorius. Jis nukraustė vieną kėdę. Tad vėl susėdome. Jis ilgokai stebeilijo į mane, kol prisidegė tabaką. — Tai čia esama paties Barnumo Nilseno, — pareiškė jis. Linktelėjau. Laikrodis jau seniai rodė pirmą valandą. Kaip tik dabar turėjau gauti premiją. — Ar aš blogai nusistačiau laiką? — paklausiau. Direktorius papurtė galvą. — Jiems į naudą palaukti, — tarė jis. Man patiko ši mintis, labai patiko, jog manęs laukia kiti. Viskas buvo daroma mano naudai. Laikas buvo mano pusėje. Prisidegiau cigaretę. — Papasakokite ką nors apie save, Barnumai. — Nėra čia ką labai pasakoti, — numykiau. Direktorius šiek tiek suirzo, dantimis pabrūžino kandiklį. — Keliais žodžiais, Barnumai. Viso scenarijaus nereikia. Ėmiau sukti galvą. Atmintyje iškilo kadaise tėčio pasakyti žodžiai, kad sėti abejones tiesiog būtina, nes visa ir gryniausia tiesa nuobodi — nuo jos aptingstama, užsimirštama, o abejonės niekada nepalieka ramybėje. — Gimiau ir užaugau Osle, — pradėjau. — Šeimoje buvau vienintelis vaikas. Tėvas mirė man dar negimus. Direktorius patraukiojo pečiais. — Ar toks ir jūsų vardas — Barnumas? — Naudoju šį vardą kaip pseudonimą, — tariau. Direktorius šyptelėjo. — Ar jums skauda akį, Barnumai? Pamėginau mirktelėti. — Ne, ką jūs. Toks esu nuo gimimo. Ji akla. Direktorius užsigulė stalą. — Labiausiai norėjau sužinoti, ar dar esi ką parašęs? — Turiu knygą, pilną idėjų, — patikinau. Direktorius susmuko krėsle. — Džiaugiamės, jog jūs čia, Barnumai. Tikrai džiaugiamės. — Ir dar vienas dalykas, — pridūriau. — Pirmyn, Barnumai. Šiandien yra jūsų diena. — Mano žmona — makiažo specialistė. Norėčiau, kad ji filme dirbtų grimuotoja. Direktorius ilgokai spoksojo į mane. — Filme? — nustebo jis. Akimirką suglumau. — Taip. Filme. „Atpenėjime“. Ar jau nusprendėte, kas bus jo režisierius? Direktorius pakilo, atsistojo už manęs ir abi rankas uždėjo man ant pečių. — Barnumai, Barnumai, — tarė jis, — iš jo niekada nebus filmo. Pasirodė, jog neišgirdau, ką jis sako, arba išgirdau visai ką kita. Kambaryje nuskambėjo ne tie titrai. — Nebus filmo? — Niekada, — pakartojo direktorius. — Tai kodėl aš laimėjau? — paklausiau. Direktorius patraukė rankas ir atsiduso. — Geriau lipkime žemyn ir išgarsėkime, Barnumai.

Pirmiausia nuėjau į tualetą. Stirksojau priešais veidrodį. „Tu laimėjai“, — pasakiau sau. Akies vokas vėl užkrito — rukšlėta odos klostė uždengė pusę veido. Atsirišau kaklaraištį, susigrūdau jį į kišenę ir išsitraukiau gertuvę su konjaku, kurį ketinau išgerti vėliau. Gurkštelėjau. Išgėręs vieną gurkšnį, išlenkiau ir kitą. Pirmasis buvo už geriausią scenarijų, o paskutinis — už filmą, kurio niekada nebus. Paskui per lietų nuskubėjome į medinį pastatą kitoje pusėje — „Norvegijos filmų“ bufetą. Ten ir turėjau tapti įžymus. Ten turėjo būti įteikta premija.

Žmonių susirinko nedaug. Vivjena, mama ir Boleta jau sėdėjo prie stalo ir užkandžiavo riestainiais. Du žurnalistai su fotoaparatais po kaklu stovėjo prie vyno butelių. Abudu fotografavo. Vieną vos ne vos atpažinau. Tai buvo Ditlevas iš „Aftenposten“ vakaro leidinio. Jis dar nebuvo pakeitęs kostiumo. Jis buvo praėjęs laikas. Arnės Skaueno nemačiau.

Direktorius nusitempė mane prie vienos kampuotų bruožų moteriškės su dideliais, rudais drabužiais. Ji man priminė panelę Džiūsną, taip, akimirką pamaniau, jog tai ji, — pajutau net sausą kreidos kvapą. — Tai — mūsų dramaturge, — tarė direktorius. Pasisveikinau su dramaturge. — Turėtumėte pakeisti pradžią, — šūktelėjo ji. — Ačiū, — burbtelėjau. Dramaturge paleido mano ranką, tarsi į panages jai būtų įgėlusi vapsva. Panūdau dar išgerti. Kažkas praeidamas pro šalį trinktelėjo man per nugarą. — Puiku, — pasakė jis, — puiku. Džiaugiausi nusirišęs kaklaraištį. Direktorius pasilypėjo ant kėdės. — Brangieji! Sveiki atvykę. Mūsų laukia karštas sezonas. Projektai rikiuojasi į eilę, nauja filmų kūrėjų karta ruošiasi parodyti, ką sugeba, na, o mes čia, „Norvegijos filmuose“, bent jau galiu pareikšti, irgi nesėdime sudėję rankų. Visi, išskyrus Boletą, nusijuokė. Direktorius pliaukštelėjo rankomis. — Taigi todėl atėjo laikas atskleisti, kas laimėjo „Norvegijos filmų“ didįjį scenarijaus konkursą! Direktorius suteikė žodį dramaturgei. Ši atsistojo šalia kėdės ir išsitraukė popieriaus lapą, perlenktą mažiausiai devynis kartus. — Mes sulaukėme šešiesdešimt trijų dalyvių ir pasirinkome „Atpenėjimą“ — keistą istoriją apie berniuką, kuris nustoja valgyti, nes nori būti aukštesnis, ir galiausiai būna išsiųstas į ūkį, kad — o taip — atsipenėtų. Čia jis patiria šiurkštų priekabiavimą. Jį seksualiai išnaudoja kiti berniukai. Pasakojimą galima suprasti kaip negailestingą ir išmoningą iškrypusios visuomenės puolimą. Dramaturge apvertė lapą kita puse. Mama jau ruošėsi kilti, bet, laimė, liko sėdėti. — Ir laimėtojas yra Barnumas Nilsenas. Visi, išskyrus mamą, paplojo. Abu žurnalistai pafotografavo. Iš direktoriaus gavau šampano taurę ir čekį. — Gal norėtumėte tarti keletą žodžių? — pasiteiravo jis. Stojo mirtina tyla. Mama papurtė galvą neatitraukdama nuo manęs akių. Išgėriau šampaną. Ir staiga mano liežuvis atsirišo. Nepamenu, kada paskutinįsyk tai buvo nutikę. Maniau, jog tas laikas jau praėjęs. — Velniai rautų, — nusikeikiau. Visi dar labiau nuščiuvo. Vivjena išraudusi nudūrė žemyn akis. Mamos tai nebegalėjo sukrėsti labiau nei buvo sukrėsta. Dramaturgei prireikė atsisėsti. Mane išgelbėjo Boleta. — Bravo! — suriko ji. — Bravo! Ir visi pratrūko ploti lyg apimti panikos, o direktorius tuo metu dosniai pavaišino šampanu. — O dabar Barnumą Nilseną perleidžiu spaudos atstovams, — sudundėjo jis neįprastai garsiai, — jei šiems užteks drąsos ko paklausti! Direktorius nusijuokė kone gergždžiančiu balsu. Pirmasis prabilo Ditlevas. — Ką gi, — tarė jis, — jau senokai matėmės. — Taip, laikas nestovi vietoje, — pasakiau nužvelgdamas jo nuzulintus batus. Jis išsitraukė bloknotą, tačiau persigalvojo ir vėl įsikišo jį į kišenę. — Aš nusprendžiau pakalbinti jūsų motiną, — pareiškė jis. — Nejau? Ir ką ji sakė? Ditlevas šyptelėjo. — Ji labai jumis didžiuojasi. — Ačiū. — Vis dėlto ar galėtumėte, Barnumai, pakomentuoti savo padėkos kalbą? Tuomet kitai žurnalistei trūko kantrybė. Pačiupusi Ditlevą už švarko, ji pabandė jį pakerėti savo žavesiu. — Juk nesumanėte užlaikyti Barnumo Nilseno visą dieną? Ditlevas susidrovėjęs atsitraukė, nulindo į gilumą, susirado skėtį ir išėjo į lietų. Jis darėsi nuolaidus. Turėjo keliauti į savo kambarėlį redakcijoje ir suregzti paskutinį straipsnį. — Gal prisėskime? Antroji žurnalistė surado stalelį. Aš suradau butelį. Ji buvo vardu Bentė Siunt. Ta pati, kurią vėliau ėmėme vadinti Briede. Ji buvo metro aštuoniasdešimties ūgio ir niekada nesinešiojo bloknotų. — Vadinasi, jūs ir turėsite gelbėti norvegišką filmą? — pradėjo ji kalbą. — Bent jau pasistengsiu padaryti tai, ką sugebu, — atsakiau. Ji išsišiepė. — Ar istorija, už kurią gavote premiją, autobiografinė? Ir aš pridūriau Pederio žodžius prie tėčio minties skleisti gandus ir sėti abejones. — Gal taip, gal ir ne, — atsakiau. Ji vis sėdėjo nenuleisdama nuo manęs akių. Tai truko ilgai. Gurkšnojau šampaną. Tada ji pasičiupo Ditlevo klausimą. — Vis dėlto ar galėtumėte, Barnumai, pakomentuoti savo padėkos kalbą? — Jokių komentarų, — nukirtau. Bentė Siunt sukrizeno. — Ar ne per anksti savo karjeroje imate brangintis? Pro šalį praėjo direktorius. — Ar viskas gerai? — pasidomėjo jis. Bentė Siunt pakėlė akis. — Aš tik bandau ką nors išgauti iš Barnumo Nilseno apie jo padėkos kalbą. Velniai rautų. Direktorius itin paslaptingai uždėjo jai ant peties ranką. — Juk iškeikti mus progai pasitaikius ir yra jaunimo priedermė, ar ne taip, Bente? Direktorius nuėjo tolyn. — Gryna tiesa, — paantrinau. Bentė Siunt išsitraukė cigaretę, bet jos neprisidegė. — Koks jūsų mėgstamiausias filmas? — „Badas“, — atsakiau. Ji išsišiepė patenkinta. — Vadinasi, jūsų scenarijus yra tam tikras atsakymas Hamsunui? — Galima sakyti ir taip, — tariau. — O tas jūsų pavaizduotas ūkis, kuris labiau panašus į katorgą, — tarsi tam tikras maištas prieš Hamsuno fašizmą? Susimąsčiau. — Gal, o gal ir ne, — numykiau. Bentei Siunt atsakymas nepatiko. — Ar šiuo metu turite kokių projektų? — pasidomėjo ji. — Kuriu šiuolaikinę Dantės „Dieviškosios komedijos“ versiją. — Štai kaip? — Mintyse įsivaizduoju pragarui prilygstantį didmiestį ir Beatričę, dirbančią kelionių agentūroje. — Įdomu. Bentė Siunt vėl įsikišo cigaretę į pakelį ir atsistojo. — Manau, jog pakaks, — pareiškė ji. Dar ilgai jai išėjus sėdėjau jos šešėlyje. Nejučia pajutau prie sprando kažkieno alsavimą. Atsisukau. Akimirką pamaniau, kad tai — Flemingas Brantas, kirpėjas; pasirodė, jog regėčiau jį iš lėto žingsniuojant per kambarį su surūdijusiu grėbliu rankoje — prie šio vaizdo grįždavau daugybę kartų. Tai buvo Arnė Skauenas. Jis pasilenkė prie manęs. — Niekada nepasakok apie dalykus, kurių dar neparašei, — sušvagždėjo jis, — nes tada nieko neišeis. Ir aš prisiminiau kadaise girdėjęs kažką panašaus — prieš daugel metų taip buvo pasakiusi Pederio mama. Nesakyk, ką rašai, nes kitaip niekada neišeis to parašyti. Nuėjęs į tualetą, maktelėjau konjako. Kai pasirodžiau, manęs laukė dramaturge. — Turite atsisakyti pasakojimo struktūros, — pareiškė ji. — Visos? — Tai — seniai pamiršta nauja, Barnumai Nilsenai. Atsisakykite jos. Ji sriūbtelėjo didelį gurkšnį šampano. Neapkvaito. Alkoholis ją veikė greičiau priešingai. Nuo jo ji tik blaivėjo — o gal tiesiog aš dariausi girtesnis. — Bet juk pasakojimo struktūra ir yra visa esmė, — nesutikau. — Esmė? — Aš bandau parodyti, kad gyvenimas irgi yra lyg filmas. Ir kad Dievas yra kino mechanikas. — Kodėl Dievas nėra režisierius? — Manau, jog mechanikas čia tinka labiau. Dramaturge pažiūrėjo į mane taip, kaip žiūrima į bejėgius ir kvailus vaikus. — Verčiau turėtumėte pagalvoti, kas šioje istorijoje yra priešas, — tarė ji. — Priešas? — Ar mokyklos gydytojas, ar ūkininkas, ar kiti berniūkščiai. Turite rašyti aiškiai, Barnumai. Neįstengiau į tai nieko pasakyti. — Man nesunku atsisakyti pasakojimo struktūros, — burbtelėjau. Prisipildžiau taurę. Dramaturge šyptelėjo. — Be to, ar nemanote, jog naudoti savo vardą pernelyg manieringa? — Gal galėtumėte pasakyti, kokiais atvejais nestatomas filmas? — paklausiau. Šįkart buvo mano eilė tikėtis, jog ji bus skolinga atsakymą.

Taip nebuvo. — Bet kuriuo atveju norime, kad scenarijus būtų kuo geresnis, — pasakė dramaturge.

Kai važiavome namo, aš sėdėjau ant galinės sėdynės, ir jos manimi nebesididžiavo. Vivjena tylėjo, mama vis dar negalėjo nusiraminti. — Ir kaip galėjai šitaip parašyti? — suvapėjo ji. — Ką turi galvoje? Mama beveik nesugebėjo to pasakyti garsiai. — Kad ūkyje nutiko tokie dalykai, Barnumai. Ant priekinės sėdynės pabudo Boleta. — Leisk berniukui rašyti tai, ką jis nori, — atšovė ji. Bet mama nenusileido. — Jis juk negali rašyti to, kas netiesa! Ji pasisuko į mane. — Juk ūkyje tau patiko, ar ne taip, Barnumai? Staiga pasijutau nepaprastai pavargęs. Jau antrąsyk šiandien išvydau Flemingą Brantą — jis stovėjo kampe, atsirėmęs į grėblį, ir žiūrėjo į mus. — Vis tiek tai neturi jokios reikšmės, — burbtelėjau. — Nebus jokio filmo. Vivjena paėmė mano ranką. — Nebus filmo? — Niekada. Direktorius sakė, jog iš to niekada nesigaus jokio filmo. Mama pagriebė kitą mano ranką. — Ačiū Dievui, — tarė ji.

Čekį pridaviau Majorstueno rajone esančiame banke, šalia banko buvo monopolis. Paskui lėtai grįžome namo. Lyti liovėsi. Oras buvo lengvas ir vėsus. — Ar nusiminei? — paklausė Vivjena. Stabtelėjau prie telefono būdelės Valkirijoje. Turėjau pakankamai kronų monetomis. Atsiverčiau kataloge „Teatro“ kavinę ir paskambinau. Užsakiau stalelį aštuntai valandai. Porą monetų palikau gulėti telefono aparato angoje. Gal kokie vaikigaliai aptiks jas ir galės nusipirkti limonado ar karamelių Barnumo kioske. Apkabinau Vivjeną. — Ne, — pasakiau. — Puiku, Barnumai. Tiesiog reikia daugiau rašyti, ar ne taip? Ir apipylė mane bučiniais taip, kad iš rankų vos nepametėme maišelių su buteliais.

Bet rašyti neįstengiau. Norėjau pradėti savo dieviškąją komediją, tačiau žodžiai apmirdavo vos pasiekę popierių. Galbūt čia būta tiesos, kad nebegali parašyti to, apie ką prasitari, nes tada atimi iš pasakojimo jėgą ir išbarstai ją visų ausyse. Tuomet būni išsidavęs. Tuščio lapo viršuje parašiau: „pareiga laikyti paslaptį“. Paskui perverčiau savo bloknotą. Parūpo jį išmesti. Nejučia pamaniau, kad idėjos niekam tikusios. Bloknotas besvoris. Jei išmesčiau jį į šiukšlių vamzdį, jis niekada nenusileistų. Mintyse išvydau idėjas, sklendžiančias ore, ir raštą, kurį nutrina pašvinkę pietų likučiai, riebalai, vystyklai, kavos tirščiai, nuorūkos, vėmalai, kraujas ir kiti kūno skysčiai. Galiausiai išsitraukiau „Atpenėjimą“. Perbraukiau pirmąją sceną ir savo vardą pakeičiau Pontusu. Ir kuriam galui? Šįvakar gėriau greičiau nei mąsčiau.

Pirmąsyk telefonas suskambėjo pusę septynių. Vivjena išlindo iš vonios ir prieš atsiliepdama akimirką padvejojo. Balsą girdėjau net šičia. Skambino „Norvegijos filmų“ direktorius. Vivjena padavė man ragelį. — Gal jis persigalvojo, — pašnibždėjo ji. Direktorius netrukus vėl sudundėjo. — O jūs melagis, Barnumai. — Nejaugi? — Barnumas nėra jūsų pseudonimas, o jūs ne vienturtis. Kurį laiką netariau nė žodžio. — Ar jūs ten? — paklausė direktorius. — Kurgi dar galėčiau būti? Direktorius nusijuokė. Vis dėlto netrukus jis surimtėjo. — Klausykite, Barnumai. Ir klausykitės gerai. Šios istorijos man reikia. Ir tik jūs galite ją parašyti. Pradėjau kaip niekada jaudintis. Bet po tuo jauduliu glūdėjo didelis sunkumas — slogus gumulas. — Kokios istorijos? — Istorijos apie jūsų dingusį brolį, — paaiškino direktorius. Vivjena sėdėjo ant lovos šluostydamasi plaukus. Žvilgtelėjo viršun į mane. — Iš kur tai sužinojote? — pasiteiravau. Direktorius vėl nusijuokė. Negi neskaitėte vakarinio leidinio? Padėjau ragelį. Nulėkęs laiptais nugvelbiau laikraštį iš kaimynės, kuri išpylusi šiukšles visada užmiršdavo uždaryti šiukšlių vamzdžio angą. Paskutinysis Ditlevo straipsnis buvo išspausdintas paskutiniame laikraščio puslapyje. Dabar supratau, ką jis čiauškė su mano mama. Ten puikavosi Fredo nuotrauka iš bokso rungtynių „Centrum“ bokso klube, padaryta tada, kai jis gauna lemiamą smūgį, ir jo veidas persikreipia taip, lyg oda būtų atitrūkusi ir apsisukusi aplink galvą. Žemiau, tik kur kas mažesnė, buvo įdėta ir mano nuotrauka: iš direktoriaus gaunu čekį, o vidinėje mano kišenėlėje matyti išlindęs konjakas — gertuvės kamštelis. Antraštė skambėjo: „Laimėtojas ir pralaimėtojas“. Grįžęs pas Vivjeną, atsisėdau prie jos ant lovos. Padaviau jai laikraštį. — Perskaityk, — suvapenau. Ir ji perskaitė: — Šiandien Barnumas Nilsenas gavo pirmąją premiją, laimėtą „Norvegijos filmųscenarijaus konkurse. „Aftenposten“ skaitytojams, turintiems gerą atmintį, Barnumas Nilsenas nėra toks nežinomas vardas. Jau 1966 metais Oslo rotušėje jis gavo apdovanojimą už jaunimo konkursui parašytą istoriją „Mažasis miestas“, o kalbant apie naująjį scenarijų, „Atpenėjimą“, autorius vis dėlto išlieka labai santūrus, tad kyla klausimas, ar brolio istorija nėra kur kas dramatiškesnė. Fredas Nilsenas, buvusi bokso viltis, dingo prieš dvylika metų. Vera Nilsen, vaikinų motina, pasakoja, jog ji kreipėsi ir į policiją, ir į Gelbėjimo padalinį, deja, tai nedavė jokių rezultatų. Išplėšiau laikraštį iš Vivjenos rankų ir suglamžęs išmečiau jį į balkoną. Styrojau ten per šaltį. Net dabar buvau Fredo šešėlyje. — Ateik, — sukuždėjo Vivjena. Nuėjęs atsiguliau pas ją. — Kas laimėtojas, o kas pralaimėtojas? — paklausiau. — Nebūk kvailas, — tarė Vivjena. Atsukau nugarą. — Ką gi. — Nepyk ant savo mamos, — pridūrė ji. Pabandžiau nusijuokti. — Ir tai sakai tu? — Ji tik nori, kad Fredas grįžtų, juk taip? Gal kas nors iš tų, kas skaitys laikraštį, bus jį kur nors matęs. — Aš nepykstu. Vivjena atsegė mano diržą ir pakėlė marškinius. — Ar pasakei jai, jog turėsime vaikų? Gulėjau tylut tylutėliai, akimirką baigdamas sustirti. Reikėjo atšildyti balsą. — Ar tu nėščia, Vivjena? Ji nusijuokė. — Dar ne, Barnumai. Bet ji visąlaik spoksojo į mano pilvą. Pajutau, jog Vivjena nuoga. Ji atsisėdo ant manęs. Ir kai tuo užsiėmėme, telefonas suskambo antrą kartą. Neatsiliepėme. Jos plaukai, vis dar šlapi, užkrito man ant veido. Ji atsigulė šalia, palei sieną iškeldama kojas. — Ko iš tiesų norėjo direktorius? — pasidomėjo ji. — Kad parašyčiau scenarijų apie Fredą. Vivjena patrynė rankomis pilvą. — Ar norėtum? Atsakyti neskubėjau. — Galbūt jį jau pradėjau. — Tikrai? — Taip, — tariau. Vivjena ūmai nukėlė kojas ir pasisuko į mane. — Kaip jis vadinsis? — Manau, jog vadinsis „Nakties vyras“. — Ar galiu paskaityti? — Dar anksti, Vivjena. Laikrodis jau rodė septynias. Nusiprausiau po dušu, išgėriau ir apsirengiau. Vivjena apsivilko suknelę, su kuria jos dar nebuvau matęs, — mėlyną su juodais dryžiais. Ji jai tiko. Atsistojome priešais veidrodį. Buvome išsiruošę į „Teatro“ kavinę. Tada šį vakarą telefonas sučirškė trečiąkart. Pakėliau ragelį. Tai buvo Pederio mama. — Sveikinu, — tarė ji. — Matau, jog laimėjai premiją. — Na taip, — numykiau. — Ačiū už sveikinimus! — Didžiuojuosi tavimi, Barnumai. Tačiau balsas atrodė nepaprastai keistas. Jis buvo lėtas, be jokios džiaugsmo gaidelės. — Kai ką turiu pasakyti, — pralemeno ji. Atsisėdau ant lovos. Prablaivėjau ir vėl ėmė krėsti šiurpas. — Taip? — Šiąnakt mirė Pederio tėtis. — Mirė? Bet kaip? Vivjena atsisuko, iš rankų jai iškrito auskaras. Pederio mama ilgokai tylėjo. Girdėjau tik jos šnopavimą. — Jis nusižudė, Barnumai. — O ne, — sušnabždėjau. Vivjena žengė žingsnį artyn, išblyškusi, svirduliuodama. — Labai norėčiau, jog ateitumėte į laidotuves, — tarė Pederio mama. Ji padėjo ragelį. Pakėliau akis. — Kas nutiko? — suvapėjo Vivjena. — Kas nutiko? Prisitraukiau ją žemyn, prie savęs, ir papasakojau, kas nutiko. Ir pajuntu, kaip jos kūnas suvirpa, kaip ji atsidūsėja iš palengvėjimo — kaip kad tai pajutau ir aš; mirė ne Pederis, ir šis palengvėjimas bemat perauga į gėdą ir sielvartą. Mudu pasipuošę gražiausiais drabužiais. Mudu liekame namuose. Akyse regiu tuščią stalelį „Teatro“ kavinėje su mano rezervacija — Barnumas Nilsenas, 20 val. — vienintelį stalelį, prie kurio niekas neprisėda; ir tai esti aidas, laiko aidas — po akinama saule besisukančio disko šešėlis. Apglėbiu Vivjeną. — Dabar bent namo grįš Pederis, — sukuždu ir pravirkstu.