Prologas

— Labai ačiū!

Pasistiebęs ant pirštų galiukų, kiek įmanydamas ištiesiau ranką ir sugriebiau Esteros paduotą grąžą, dvidešimt penkias kronų eres. Išsilenkusi pro siaurą langelį, ji panardino savo raukšlėtą ranką į mano auksines garbanas, leido minutėlę jai ten lindėti, ne todėl, jog tai būčiau mėgęs, tiesiog tai darė nebe pirmą kartą, ir buvau spėjęs prie to įprasti. Fredas buvo seniausiai atsukęs nugarą ir į kišenę įsibrukęs karamelinių saldainių maišelį, o iš jo eisenos galėjau matyti, kad dėl kažko niršta. Fredas niršo, ir niekas kitas manęs taip netrikdė. Jis vilko batus per šaligatvį, tarsi skindamasis kelią, galvą laikė įtraukęs tarp aukštų smailių pečių, lyg braudamasis per stiprų vėją ir priverstas eikvoti visas jėgas; tačiau lauke buvo rami gegužės popietė, šeštadienis, o dangus virš Marienliusto1, žydras ir giedras, it milžiniškas ratas lėtai slinko miško link, už miesto. — Ar Fredas prakalbo? — paklausė Estera. Linktelėjau galvą. — Ką jis pasakė? — Nieko. Estera šyptelėjo. — Na, skubinkis paskui brolį. Kad visko nesuvalgytų.

Ištraukė ranką man iš plaukų ir akimirką ją uostė, o tuo metu aš jau leidausi įkandin Fredo; ir kaip tik tai įstrigo atmintin, tai — mano atminties gija, ne senosios ponios pageltę mano garbanose skendintys pirštai, o tai, jog bėgte leidžiuosi paskui Fredą, savo įbrolį, ir bemaž negaliu jo pavyti. Aš — jo maželis broliukas, tad bandau suprasti, kodėl jis taip niršta; pajuntu dilgtelėjimą širdyje ir šiltą šviežią nemalonų kvapą burnoje — matyt, lėkdamas būsiu įsikandęs liežuvį. Kumštyje sugniaužęs grąžą, įkaitusią monetą, vejuosi Fredą, siaurą, tamsią žmogystą mus supančioje šviesoje. Laikrodis ant NRK2 rodo aštuonias po trijų, ir Fredas netrukus šlepteli ant suolelio ties krūmais. Skuodžiu kiek kojos neša Bažnyčios keliu, beveik tuščiu, juk šeštadienis; pro šalį važiuoja laidotuvių automobilis ir netikėtai sankryžoje užgesus varikliui iš jo išlipa vairuotojas, nuo galvos iki kojų pilkai apsirengęs, ir puola trankyti per kapotą, trankyti ir plūstis; o automobilyje, pailgame bagažo skyriuje už sėdynių, guli baltas karstas, greičiausiai tuščias, kas gi laidos šeštadienio popietę — duobkasiai juk nedirba, o jei ten ir būtų kas, kažin ar svarbu, mat mirusieji turi marias laiko; mąstau sau taip, mąstau, kad tik mąstyčiau apie ką kita, kol pilkasis vairuotojas juodomis pirštinėmis galop užveda automobilį ir nurūksta Majorstueno link3. Giliai įtraukiu sunkaus išmetamųjų dujų ir benzino kvapo ir pasileidžiu per žolę, pro mažytes pėsčiųjų perėjas, šviesoforus, šaligatvius, įrengtus ten, viduje, tarsi nykštukų mieste, kur kartą per metus augaloti pareigūnai plačiais ir suveržtais diržais išsiveda mus mokyti eismo taisyklių. Tai ten, Mažajame mieste, nustojau augti. Fredas kiurkso ant suolo, kažkur į šoną įsmeigęs akis. Prisėdu šalia, ir dabar, šią gegužės popietę, esame tik mudu.

Fredas įsikiša briaunotą karamelės gabalėlį į burną ir ilgai čiulpia; už jo žando kliuksi, matau rusvą seilę, tuoj nutįsiančią nuo lūpų. Jo akys tamsios, beveik juodos, ir virpa, jo akys virpėte virpa. Esu tai matęs anksčiau. Jis tyli. Balandžiai stypčioja be garso išblukusioje žolėje. Lūkuriuoju. Neištveriu. — Kas tau? — klausiu. Fredas nuryja seilę, ir jo liesas kaklas sutrūkčioja. — Valgydamas nekalbu. Fredas tarp dantų suspaudžia kuo daugiau karamelių ir lėtai traiško cukrų. — Bet kodėl toks įtūžęs? — sušnabždu. Sušlamštęs visas karameles, Fredas nusviedžia ant šaligatvio suglamžytą rudą maišelį. Atkrypavęs kiras išbaido balandžius ir apdergęs asfaltą pakyla apšvietimo lempos link. Fredas mesteli plaukų sruogą atgal, tačiau šiai vėl nuslydus ant kaktos leidžia jai karoti. Pagaliau suburba. — Ką pasakei tai bobai? — Esterai? — Kam gi daugiau? O jūs jau vardais vadinatės? Aš alkanas ir darosi bloga. Užsinoriu griūti į žolę ir užmigti ten, tarp balandžių. — Nemanau, kad prisimenu, ką sakiau. — Aišku, kad prisimeni. Jei tik pasuktum galvą. — Garbės žodis, Fredai. Nepamenu. — Tai kodėl aš pamenu? Jei tu to nepameni? — Nežinau, Fredai. Tai todėl tu įsiutęs? Staiga uždeda savo ranką man ant galvos. Susmunku. Jo ranka parišta. — Ar tu kvailas? — klausia jis. — Ne, nežinau, Fredai. Būk normalus, a. Būk geras. Jo kumštis lieka mano garbanose. — Būk geras? Uodega dega, mažyli. — Nekalbėk taip, a. Būk geras. Jis leidžia savo pirštams slysti mano veidu, saldžiai kvepia, tarytum teptų klijais. — Ar pakartoti, ką sakei, žodis į žodį? — Taip. Pakartok. Pasakyk tai. Fredas pasilenkia žemyn prie manęs. Neišgaliu pažvelgti jam į akis. — Tu pasakei „labai ačiū“.

Man išties palengvėjo. Pamaniau, būsiu pasakęs ką nors gerokai blogiau, ko niekada nevertėtų sakyti, kas būtų praslydę pro lūpas, žodžius, kokių nebūčiau žinojęs esant, gal nešvankybę. Krenkštelėjau. — „Labai ačiū“? Aš taip pasakiau? — Taip. Velniai griebtų, pasakei „labai ačiū!“ — išrėkė Fredas, vis dar sėdėjome ant to paties suolelio, susiglaudę. — Labai ačiū! — šaukė jis. Ne visai supratau, ką jis turėjo galvoje. Ir dabar dar labiau išsigandau. Įsinorėjau į tualetą. Sulaikiau kvapą. Taip troškau pasakyti ką nors tinkama, bet nežinojau, kas tai galėtų būti, nesupratau, ko jis nori. Labai ačiū. Verkšlenti irgi nederėjo. Fredas būtų dar labiau pasiutęs arba ėmęs šaipytis, o tai užvis blogiausia — jei būtų pasišaipęs. Užsikniaubiau kelius. — Ir kas toliau? — sušnibždėjau. Fredas atsiduso. — Kas toliau? Manau, kad vis tiek esi kvailys. — Aš nesu kvailys, Fredai. — Ir iš kur žinai, a? Reikėjo pamąstyti. — Mama taip sako. Kad nesu kvailys. Fredas akimirką patylėjo. Nedrįsau į jį pakelti akių. — O ką mama sako apie mane, a? — Tą patį, — burbtelėjau. Pajutau jo ranką ant savo peties. — Juk nemeluoji savo broliui, — tyliai paklausė Fredas. — Nors ir esu tik tavo įbrolis? Žvilgtelėjau į viršų. Aplinkui spingsinti šviesa apakino. It saulė būtų buvusi pilna garsų, aukštų ir kiaurai skrodžiančių garsų. — Ar dėl to taip pyksti ant manęs, Fredai? — Kodėl gi? — Kad aš tik tavo įbrolis? Fredas bakstelėjo rodydamas į mano ranką, kurioje vis dar gniaužiau grąžą, dvidešimt penkių erių monetą — ši buvo šilta ir lipni it plokščia pastilė, kažkieno ilgai čiulpta ir išspjauta. — Kieno tai? — paklausė Fredas. — Juk mūsų. Fredas kinktelėjo galvą keletą kartų, aš nukaitau iš džiaugsmo. — Gali imti, jei nori. Troškau jam atiduoti monetą. Fredas sėdėdamas įsistebeilijo į mane. Vėl sunerimau. — Tai kodėl sakai „labai ačiū“? Juk gauni pinigus, kurie yra mūsų? Įkvėpiau oro. — Tiesiog taip pasakiau. — Kitą kartą geriau pagalvok tai sakydamas, gerai? — Gerai, — šnabžtelėjau. — Nes nenoriu turėti tokio nevykėlio brolio. Nors tu tik ir įbrolis. — Žinoma, — vėl tariau pašnibždomis. Pagalvosiu apie tai geriau. — „Labai ačiū“ — suknisti žodžiai. Niekada nesakyk „labai ačiū“. Aišku? Atsistojęs Fredas išspjovė didžiuliu lanku storą rudą skreplį, ir šis tekštelėjo priešais mus žolėje. Pastebėjau prie jo besiartinantį skruzdėlių būrelį. — Noriu gerti, — murmtelėjo Fredas. — Nuo karamelių velniškai troškina.

Vėl nupėdinome Esteros, jos kiosko po vartų arka šalia Majorstueno bažnyčios — baltosios bažnyčios, kurios kunigas nenorėjo krikštyti Fredo, o galiausiai atsisakė krikštyti ir mane, bet tik dėl mano vardo, link. Styptelėjau ant pirštų galiukų ties langeliu, Fredas atsirėmė į lietvamzdį ir pakėlęs ranką linktelėjo galvą, lyg būtume sutarę dėl kažko svarbaus. Estera išdygo prieš mus ir pažvelgusi man į akis nusišypsojo — ji turėjo dar sykį paliesti mano garbanas. Fredas kiek įmanydamas iškišo liežuvį iš burnos apsimesdamas, jog vemia. — O ko norėsi dabar, mano mažasis ponaiti? — paklausė Estera. Papurčiau galvą nublokšdamas jos pirštus į šalį. — Maišelį limonado. Raudono. Ji dirstelėjo į mane kiek nustebusi. — Taip, taip. Turėtų būti raudono limonado. Suprantu. Surado tai, ko reikia. Fredas tūnojo ten, šešėlyje, beveik išblukęs nuo akinančio priešais stūksančios nukalkintos bažnyčios sienos švytėjimo. Nepaleido manęs iš akių. Matė viską. Girdėjo viską. Įbrukau Esterai į ranką monetą, o ši netrukus kyštelėjo man penkias eres. — Prašau, — tarė Estera. Pažvelgiau jai į akis. Stypsojau ant pirštų galiukų, į ją įsistebeilijęs, rijau ir rijau gerklėje gumulą, o virš mūsų slinko dangus, lėtai, it didžiulis mėlynas ratas miško link. Parodžiau į penkių erių monetą. — Tai mūsų, — garsiai pasakiau. — Ką tu sakai! Estera vos neišbildėjo per siaurą langelį. — Bet, Dieve mano. Kas gi tau pasidarė? — Nėra ko dėkoti, — atšoviau. Ir Fredas, pačiupęs mano ranką, nusitempė mane per Bažnyčios kelią. Įdaviau jam limonado maišelį. Limonado nenorėjau. Tas pradūrė maišelio kamputyje skylę ir išspaudė raudoną limonadą, už nugaros palikdamas dryžį. — Neblogai, — pratarė. — Įgusi. Buvau devintame danguje. Troškau jam atiduoti ir penkias eres. — Pasilaikyk jas sau, — patarė jis. Sugniaužiau pirštuose rudąją monetą. Galėsiu su ja žaisti „raštą ar erelį“, jei tik kas su manimi žais.

— Labai ačiū, — pasakiau.

Fredas giliai atsiduso, ir aš vėl ėmiau būgštauti, kad jis supyks. Norėjau nusikąsti ir praryti visą liežuvį. Bet jis tik apglėbė mane, iš maišelio į lietaus lataką ištrėkšdamas paskutinį limonado lašą. — Prisimeni, ko vakar klausiau? — pasiteirauja jis. Paskubomis linkteliu galvą ir net nedrįstu įkvėpti oro. — Ne, — išlemenu. — Ne? Neprisimeni? Prisimenu. Bet nenoriu to prisiminti. Ir nepavyksta užmiršti. Geriau Fredas apie tai nepradėtų kalbėti. — Ne, Fredai. — Gal priminti dar kartą? — Taip, — suvapu. Ir Fredas šypsosi. Visai neįtūžęs, tik ne tada, kai taip šypsosi.

— Gal užmušti tavo tėvą, dėl tavęs, Barnumai? — klausia jis.

Aš vardu Barnumas.