Dieviškoji komedija

Taigi tykiname prie mamos. Tėtis eina pirmas su uždegta žvake, bet liepsna vos regėti saulėje, kurios sklidini mūsų kambariai. Boleta prikepė bandelių, bent taip sako, nors man labiau panašu į tai, kad nupirko jų vakar Majorstuene ir dabar pašildžiusi orkaitėje papuošė jas trupučiu razinų. Mudu su Fredu kiekvienas paruošėme mamai dovaną. Sustojame prie pravirų durų ir užtraukiame gimtadienio dainą. Tėtis nustelbia visus. Jo chalato diržas atsiveržia. Sudainuojame dar posmelį. Tačiau mama guli tylėdama, atgręžusi į mus nugarą, ir neatsisuka. Nutylame ir mes. Tėtis nebeišlaukia. — Vera? — pašnabžda jis. — Sveikiname tave su gimimo diena! Tai nepadeda. Rodos, mama miegotų, o gal nenorėtų mūsų girdėti. Boleta susirūpina. — Manau, leiskime jai truputį pabūti vienai, — taria ji. Fredas išblyškęs toliau abiem rankom laiko plokščią dovaną. Tėtis nesutinka. — Vieną? Juk jos gimtadienis! Savo balsu užpučia žvakę, ir mama tą pat akimirką galop atsisuka. Jos veidas sublogęs ir papilkėjęs, kad vos begaliu ją atpažinti. Plaukai styro kuokštais, tarsi ji per savo gyvenimą niekada nesilankė pas kirpėją. Stebeilija į mus didelėmis, išsausėjusiomis akimis. Gal nebepažįsta mūsų? Gal galvoja, jog mes kokie įsibrovėliai? Dar niekada nebuvau apimtas tokios baimės. Ašaros ima suktis akyse, bet verkti neišdrįstu, tik sukūkčioju, ir Fredas spirteli man į koją. Tėtis prisiartina prie lovos. Boletai pačiupus jo ranką, tėtis ją nubloškia į šalį. Jam tai nesuprantama. Jis sutrikęs ir įžeistas. — Ar sergi, Vera? Taigi mama pasikelia nuo pagalvės. — Kiekgi man šiandien metų? — paklausia ji. Tėtis stabteli. Bando nusijuokti. — Vadinasi, ir tai užmiršai, — atsako. — Kiekgi man šiandien metų? — pakartoja mama. Ruošiuosi pasakyti tai balsu, bet Fredas dar stipriau spiria man į koją. Taigi tai pasako tėtis. — Šiandien tau ne mažiau nei trisdešimt penkeri ir viena valanda, brangioji. Mama vėlei atsigula ir lovoje atrodo it šešėlis. — Ir ko gi sulaukiau iš gyvenimo? — sumurma ji. Ir į tai atsako pati. — Ničnieko! — išrėžia ji, sušerdama per čiužinį. — Ničnieko! Nenoriu, kad ji šitaip kalbėtų. Kaip reikės gyventi, jei mama bus nelaiminga ir pasiduos! Gal ji širsta ant mūsų? Ką mes padarėme? Sukandu dantis, kad net nudiegia žandikaulius. Boleta pastato dubenį su bandelėmis ir kavą. — Taigi taigi, — burbteli ji. Tėtis stirkso prie lovos priblokštas, mėgindamas išspausti šypseną. — Ničnieko? Truputėlį perdėta. Mama mesteli į jį žvilgsnį, o jame — dar niekada neregėtas įsiūtis. — Tai pasakyk, Arnoldai Nilsenai! Ką gi gavau iš gyvenimo? Tėtis susimąsto. — Pirmiausia du dieviškus berniukus, — pareiškia jis. Mama pratrūksta ašaromis. Tada Fredas prieina prie jos ir padeda savo dovaną ant antklodės. — Mama, sveikinu su gimtadieniu, — išpyškina garsiai. Padelsusi mama išvynioja ją apsunkusiom rankom. Ten — lentelė duonai. Fredas ją išpjaustė per darbų pamoką. Viršuje išdegino: MAMAI NUO FREDO, į šoną pasvirusias rusvas raides, dar tebekvepiančias svilėsiais, ir nė viena iš jų neparašyta klaidingai. Vargu ar mama tai mato. — Ačiū, — tepasako ji tyliai. Nusivylimas it žymė pasilieka Fredo veide, jis ryja seiles, bandydamas jį nuslėpti, bet neįstengia. Tėtis patapšnoja per petį. Fredas sušnypštęs pasimuisto. Tuomet ateina mano eilė. Paduodu mamai dovaną. Ji išvynioja ją, vienodai sunkiai, lyg viskas būtų vienas vargas. Ten esama žiedo servetėlei. — Ačiū, — suniurna ji, net nepažvelgdama į mane. Paskui įkiša lentelę duonai ir žiedą servetėlei tiesiai į naktinio stalelio stalčiuką ir vėl palenda po antklode. Tėtis sunerimsta. — Taigi trūksta tik duonos ir servetėlių, — lepteli jis. Lovoje tylu. — Norėjau pasakyti, jog dabar, kai gavai lentelę ir žiedą. Tėtis skardžiai nusikvatoja. Jis juokiasi vienintelis. Mama įsmeigia į jį balčiausias visame Fagerborge akis. — Jei neturi ko daugiau duoti, nei vien tą dirbtinį juoką, keliauk iš čia sveikas! Tėtis lieka styroti. Susiveržia chalato diržą. Boleta jau būna atnešusi malagos, tad pripildo sklidinai taurę, bet net ir jos mama nenori paragauti. Boleta išmaukia ją pati, o aš įtraukiu to troškaus salsvo kvapo, kuris svaigulio sekundę leidžia man užsimiršti, užmiršti, jog dabar mamos gimtadienis, o ji nelaiminga ir nesidžiaugia mūsų padarytomis dovanėlėmis. — Tau dovanoju ne savo juoką, — taria tėtis drebančiu balsu. — O ką gi? — paklausia mama į jį nežiūrėdama. Boleta vėl pripildo taurę malagos. Tačiau mama vis dar nieko nenori. Pasisuku į Fredą. Šis gniaužo kumščius. Tėtis prieina prie lovos. — Tau dovanoju ne savo juoką, — pakartoja. — O tavo pačios juoką. Juk tave prajuokinu. — Jau nebe, — sušnabžda mama. Tėtis po šių žodžių ilgai purto galvą. — Negi aš, kuris gabeno aplodismentų kupiną lagaminą per Europą, negalėsiu prajuokinti Veros Nilsen iš Bažnyčios kelio? Mama atsidūsta ir pašvytuoja smulkia plaštaka, nuo kurios pirštai tiesiog nukąrą žemyn. Dabar žinau. Mes jai įgrisome. Ji tenori mumis atsikratyti. Ima mausti pilvo apačią. Suima net paširdžius. Ir šįkart tėtis padaro tai, ką jis moka geriausiai. Galbūt bus išlaukęs kaip tik šios akimirkos ir viską pastatęs ant vienos kortos. Jis nupėdina durų link, nunarinęs sprandą, tylus. Bet ūmai stabteli ir atsisuka. Atsilošęs spragteli pirštais, tarsi tik dabar jam būtų toptelėję, jog bus pamiršęs kažką pasakyti. Situacija pasikeičia. Jis tempia šią kankinamą minutę, palenkdamas publiką į savo pusę. Padaro nepakeliamus dalykus pakeliamus. Išvilioja juoką net apėmus slogiai nuotaikai. Ak, kaip troškau, kad tėtis kuo greičiau ir visiems laikams tai išklotų! — Jei nebegaliu tavęs prajuokinti, gal pasvarstytum, ar nenorėtum vykti kartu į Italiją? — pareiškia jis. Miegamajame įsiviešpatauja mirtina tyla. Sužiūrame į tėtį. Tas mindžikuoja nutryptais batais pirmyn atgal ir chalate susiranda pusę cigaro, kurį įsikiša į burną. Net mama nenustygsta lovoje — tuoj neiškęs neatsisukusi. — Apie ką čia kalbi? — paklausia Boleta. — Kalbu apie garsiąją Italiją, — paaiškina tėtis. Boleta, garsiai sušnypštusi, išlenkia dar vieną malagos. Užtat mama palengva pasikelia. — Italiją? — sušnabžda ji. Taigi tėtis triumfuoja. Bus nuspalvinęs mamai skruostus. Nugairinęs mamos plaukus. Darsyk ją laimėjęs. Jis meta skubų žvilgsnį per petį ir dirsteli į mane, tarsi kartu būtume sudoroję sunkumus, užgrobę mamą su lentele duonai, žiedu servetėlėms ir svajone apie Italiją, šįryt, 1960-ųjų rugpjūtį, kai jai sukanka trisdešimt penkeri. Tėtis įsigrūda cigarą atgal į kišenę ir prisėda ant lovos. Dabar jis kupinas didžios ramybės. Mes jo rankose. Prikabinti prie vienos stygos, kurią jisai įtempia ir tempia tol, kol ši trūksta, kol mama pakelia ranką, jog išpurtytų iš jo visa, kas liko. Tada paskutinę sekundę jis užbėga jai už akių. — Kartą su manimi leidaisi į šiaurę, į šiauriausią salą, kad pakrikštytume Barnumą, — prataria tėtis. — Taigi šiuokart noriu tave nusivežti į pačius pietus. Mama vėlei nutyla. Abi jos akys klausiamai žiūri. Dabar atsidūsta tėtis, ne tuo sunkiu atodūsiu, bet gera žadančiu ir atlaidžiu atodūsiu. — Antai, argi negalėtume aplankyti Flemingo Branto, Senolės draugo iš Belagijo? — priduria jis. Boleta trypteli į grindis. — Jis parašė jos nekrologą, Arnoldai Nilsenai! Ir palik jį ramybėj! Tėtis nusijuokia. — Tai vienas ir tas pats! O ką tu pasakytum, mama? Ar vyksi kartu? — Kad neturim iš ko, — atsako ji patyliukais. Tėtis tik patrauko pečiais ir linksminasi toliau. — Bet gali atsirasti iš ko, — atšauna jis. Ir it koks burtininkas iš chalato išsitraukia ryšulėlį, o kai jis nuo jo nuvynioja rudą popiergalį, pamatome, jog ten esama pinigų, banknotų krūvelių, tad sulaikę kvapą prislenkame artyn. Įsikimbu į Fredo ranką, ir šis jos nepaleidžia. — Itališkos liros, — pakužda tėtis. Boleta dar garsiau šnypšteli. — Jos nevertos ir vienos erės! — iškošia ji. Tėtis nesiklauso. Jis verčiau įsmeigia akis į mamą, kuri kilsteli plonus banknotus ir nedelsdama juos paleidžia susirūpinusi, kažką įtardama ir vėl būdama savimi. — Iš kur jie? — pasidomi ji. Taigi tėtis suvokia tuoj žlugsiąs, tad turįs stumtis į priekį, išsklaidyti šį susirūpinimą, šias abejones. Jau turįs paruoštą atsakymą. — Čia galiausiai gauti visi pinigai už bjuką, brangioji, — atsako tėtis. Pabučiuoja mamai į skruostą. Ji leidžiasi bučiuojama. Boleta atsistoja kone tarp jųdviejų. — Ir kaipgi planuoji važiuoti į Italiją? Gal eisime pėsčiomis? Tėtis pakelia į ją akis, veidas jo neramus. Mat dabar visa tai dar reikės apvainikuoti. Pralenkti patį save. Šiandien jam sekasi sutarti su Dievu. — Ogi pamaniau, jog galėtume važiuoti su mašina, — taria jis. Ir parodo pro langą. Nulėkę ten, nubloškiame į šalį užuolaidas. O ten, žemai, ant kampo stovi vienintelis gatvėje automobilis. Ne visai kaip bjukas rodmasteris kabrioletas. Ten esama juodos ratuotos dėžės. Volvo „Duett“. Na, o sau tėtis bus nusipirkęs naujas juodos odos vairavimo pirštines. Jis apsikabina mamą. — Sveikinu su gimimo diena, mano meile, — taria jis.

Tą patį vakarą mama tyliai klausia: — Kaipgi gavai šį automobilį? Girdžiu tai gulėdamas lovoje. Girdžiu, kaip tėtis krenkšteli ir kambaryje apeina ratą. — Pasakysiu trumpai drūtai, — prabyla jis. — Gerai, sakyk! — garsiai sudunda Boleta. — Ša, pritildo ją mama. — Vienas draugas man buvo skolingas paslaugą, — subamba tėtis. — Koks draugas? — parūpsta sužinoti mamai. Taigi nuaidi tėčio juokas. — Turiu daug draugų, — atšauna jis.

Tąnakt užmigti nepavyksta. Džiaugsmas atima iš manęs miegą. Vyksime vasaros atostogų. Į užsienį. Iš tėčio gavau itališką monetą, kad galėčiau prie jos pratintis. Kartoju savyje: „lira“. Lira. Ji tokia lengva mano rankoje ir mažiau verta nei erė. Ir ši besvorė moneta man primena šio ryto slogų ir šios nakties džiaugsmą temdantį mamos paniūrimą. Ir ką už tokį pinigą nupirksi? Ir kam jis man? Paleidžiu monetą į grindis, bet ši nukrinta be garso. — Kodėl mama buvo tokia prislėgta? — klausiu atsargiai. Tačiau Fredo ten nėra, tad nėra ir kam atsakyti.

Išvykome po dviejų dienų. Tėtis vairavo, mama neatsitraukė nuo žemėlapio, o mudu su Fredu sėdėjome ant galinės sėdynės, su Boleta per vidurį, ši buvo visa persikreipusi ir reikalavo tiek daug vietos, jog mudviem teko prisiploti žandu prie stiklo. Nebuvo dar keturių, kai riedėjome žemyn Jakobo Olo gatve, iš nuščiuvusio, apleisto miesto, kur net laiškanešiai dar nebuvo pabudę, riedėjome juodoje dėžėje, prigrūstoje lagaminų, rankinių, termosų, benzino bakelių, miegmaišių ir kremo nuo saulės, palei fiordą, panėšėjantį į nublizgintą linoleumą, kol mama vargais negalais rado Moso kelią. Bet dar neprivažiavus Moso, jai pasidarė bloga, tada tėtis sustabdė automobilį prie kelkraščio, ir mama, atsiklaupusi griovyje, ilgai žiaukčiodama vėmė. Gal dėl to, kad volvo „Duett“ buvo kietesnis nei rogės. Vis dėlto tėtis manė, jog jai bežiūrint į žemėlapį, kai automobilis lėkė šešiasdešimties kilometrų per valandą greičiu, įsitempė smegenys. — Ir kam viso to reikia! — subambėjo Boletai, kuri irgi atrodė be ūpo. — Kam reikia? — perklausė tėtis. Mes lūkuriavome prie automobilio. Rytas buvo puikus, jei ne mamos negalavimas. Ji vis dar tupėjo. Boleta parodė į ją. — Argi nematai, kad žmones pykina nuo tokių kelionių! Tėtis prisidegė cigaretę. — Taip, neįprasta keliauti, kai pragyveni ramų gyvenimą, — tarė jis. Boleta priėjo arčiau. — Nutilk! — riktelėjo ji. Tėtis tik nusijuokė. — Puikiai pamenu, kaip ją suėmė jūrligė beplaukiant palei krantą. Bet Boleta nepasidavė. — Neatleistina nuodėmė trikdyti mirusius, — sušvokštė ji. Tėtis kiek padelsė. — Mirusius? Ar Flemingas Brantas miręs? Boleta įtūžo kaip niekada. — Nieko apie tai nežinau, Arnoldai Nilsenai. Bet Senolė mirusi, tad nedrumskime jai ramybės! Mama išlipo iš griovio ir įkvėpė oro. — Geriau važiuokime toliau, — suvapėjo ji. Tėtis pliaukštelėjo rankomis ir akimirką padvejojęs galop parodė į mane. — Nuo šiol, Barnumai, tu būsi mano šturmanas.

Pasikeičiau vietomis su mama. Buvau šturmanas. Sėdėjau greta tėčio. Kad išlįstų virš vairo, po savimi jis buvo pasikišęs tris pagalvėles. Pasiskolinau iš Fredo miegmaišį, kad turėčiau ant ko sėdėti. Vaizdas buvo puikus. Pasidėjau ant kelių Europos žemėlapį ir pirštu vedžiojau palei raudonas linijas. Vėl keliavome. Vienu metu pamaniau, kad taip ir nuriedėsime į Italiją: tereikėjo visą kelią leistis žemyn, tereikėjo pervažiuoti Majorstueną degant žaliam šviesos signalui — ir būtume vietoje. Dabar sužinojau daugiau. Reikia važiuoti aukštyn ir žemyn, ir nėra kitos išeities. Šturmanui tai privalu žinoti. — Kiek liko iki Helsingborgo? — paklausė Tėtis. — Nuo Oslo iki Helsingborgo — 565 kilometrai, — išpyškinau. Mes buvome nuvažiavę šešias mylias43. — Vadinasi, keltą pasieksime iki pietų, — tarė patenkintas tėtis. — O keltas iki Helsingero kelia 25 minutes, — pranešiau aš. — Puiku, Barnumai! Tėtis paplekšnojo man per koją. — O kiek iki mėnulio, pamply! — burbtelėjo Fredas. Net Boleta susijuokė. Atsidarėme langus ir ėmėme užkandžiauti sudžiūvusiomis bandelėmis. Kelyje buvome vieni. Per vidurį lauko nudardėjo traukinys. Kažkas pamojavo iš paskutinio vagono. Pamojavome ir mes. Saulė kopė nuožulniu dangaus skliautu, visur skleisdama savo šviesą, o oras buvo vaiskus ir švelnus. Jei Dievas būtų bent užmetęs į mus akį, būtų pagalvojęs, jog sėdime degtukų dėžutėje, kurią pučia vėjas palei Žemės rutulį, jo paties ištiesintą visatoje.

Svinesunde prisipylėme benzino, o kioske nusipirkome „Vilią“ mineralinio vandens ir „Greiti priešpiečiai“ šokoladuką. Mama su Boleta laukė eilėje prie tualeto, tėtis apsaugai turėjo parodyti šūsnį popierių. Paskui buvome praleisti pro sieną. Taigi buvome užsienyje. Nemačiau jokio skirtumo, išskyrus tai, jog turėjome važiuoti kaire puse. Ten, kur Norvegija tapo Švedija, nebuvo net menkiausio įdubimo, o dangus buvo visiškai toks pats. — Kolia avstanden til Helsingborg, min poike44, — paklausė tėtis. Galbūt taip pasijunti atsidūręs užsienyje. Nei iš šio, nei iš to prabyli švediškai. O pasiekę Italiją, gal išsyk imsime kalbėti itališkai? Skaičiavau viską, kas tik buvo žemėlapyje. — 425 kilometrai, tėte. Kiek girdėjau, vis dar kalbėjau norvegiškai. — Men hur langt er dėt til staden G0teborg?45 — dabar jis norėjo žinoti. Kiek įmanydamas dėliojau mažus skaičiukus, surašytus palei kelius žemėlapyje. Nedaug trūko, jog apžlibčiau. Automobilis užsupo akis, taigi verčiau būčiau to šokolado neėmęs į burną. — Vienuolika mylių, — pakuždėjau. — Da kan vi vel kjaka i Goteborg, intet hur?46 Mano pilvas buvo kaip būgnas. Ryte rijau seiles. Sienos, keliai, miestai ir ežerai liejosi į vieną žemę, kurios vardo nežinojau. Gal nebūsiu atlaikęs važiavimo kaire puse? Tėtis dirstelėjo į mane. — Hur er laget, Barnum?47 — pasiteiravo jis. — Ursjakta meg48, — pasakiau. Šįkart ir aš prakalbau švediškai. O po to puoliau vemti. Vėmiau ant žemėlapio, prietaisų skydelio, vairo ir priekinio stiklo. Mane plėšė pusiau. Tėčiui staiga nuspaudus stabdį, mama suklykė, Fredas sukikeno, Boleta kaip niekur nieko snūduriavo, o pro šalį signalizuodamas praūžė autobusas. Parpuolęs prie griovio krašto, baigiau vemti visa, kas liko. Bėgo iš burnos, nosies ir akių. Visos skylės buvo užimtos. O nuo tada tereikėdavo pagalvoti apie skaičius ar pažvelgti į žemėlapį — ir mane kaipmat užsupdavo. Taigi geografijos egzamino neišlaikiau ir niekada neįstengiau gauti vairuotojo pažymėjimo. Mano, kaip šturmano, laikai praėjo ten, griovyje, atsidūrus Švedijoje, už trijų kilometrų nuo sienos. Mama padžiovė žemėlapį. Boleta surado man švarių drabužių. Tėtis nuplovė automobilį, Fredas įsiropštė į medį ir nenorėjo nuo jo nulipti. Bet kitąsyk man pabudus, jisai sėdėjo ant priekinės sėdynės šalia tėčio, o aš gulėjau suvyniotas į gniutulą tarp mamos ir Boletos. Dvelkė jūra. Atsikėliau. Kitapus galėjome įžiūrėti Daniją. Valandą laukėme eilėje. Tada įvažiavome į keltą. Užbėgome į viršutinį denį — juk niekada neužsups jūra, jei galėsi matyti horizontą. Vidury Eresundo įlankos tėtis prašneko daniškai. — Gir du en bajer, Boletta?49 — paklausė jis. Bet Boleta neatsakė. Atsukusi nugarą, Boleta nudūlino į saloną. Kuo labiau artėjome pietų link, tuo labiau Boleta darėsi apniukusi. Nenorėjo aplankyti nei namo Kegėje, kur buvo gimusi Senolė, nei pasidairyti po zoologijos sodą ir pamatyti kabargų, tiesiogiai išvestų iš žvėries, kadaise pargabento namo, į Karaliaus miestą, 1900-ųjų gruodį su garlaiviu „Antarctic“. — Drumsti mirusiųjų ramybę — didžiulė nuodėmė, — pasakė ji.

Kai išriedėjome į Helsingero krantą, buvo vėlus vakaras. Tamsa leidosi viršum Danijos. Fredui, kad įžiūrėtų žemėlapį, teko išsitraukti žibintuvėlį. Pakeliui užeigoje suvalgėme Baltijos plekšnių. Tėtis pagaliau galėjo išgerti „Bajer“ alaus. Mama pasiteiravo, ar neatsirastų ten laisvo kambario, jo neatsirado, bet jei būtume turėję palapinę, būtume ją puikiausiai pasistatę sode. Palapinės neturėjome, tad teko miegoti automobilyje. Bagažą pritvirtinus virvėmis prie stogo rėmo ir atlošus kėdes, vietos atsirado beveik visiems. Vis dėlto Fredas norėjo miegoti lauke. Boleta per miegus kažką vapėjo. Nesupratau ką. Gal kalbėjo tik jai vienai suprantama nakties kalba? Mama ją tyliai pritildydavo. Tėtis sunkiai šnopavo pro nosį, ši dirbo it tikrų tikriausias pučiamasis instrumentas. Patyliukais atkabinęs dureles, nušliaužiau pas Fredą. Tas irgi nesumerkė akių. Prisėdau šalia. Dangus buvo didesnis nei Norvegijoje, ir, be abejonės, todėl, kad Danija tokia lygi. Pro šalį nuzvimbus daniškam vabzdžiui, stojo dar gilesnė tyla. — Kodėl Boleta tokia keista? — sušnibždėjau aš. — Boleta nekeista, — tarė Fredas. — O kokia gi? — Sena, Barnumai. Dievaži, kaip man patiko, kai Fredas šitaip kalbėjo, kalbėjo su manimi. Atšliejau galvą į jo petį. — Džiaugiesi? — paklausiau. — Dėl ko? — Na, dėl Italijos. Fredas kiek patylėjo. — Geriau būtų buvę vykti į Grenlandiją, — atsakė. Tuomet išgirdome neįprastą garsą, lyg ūžesį tamsoje, lyg mus užliejančią, bet nesušlapinančią bangą. Atsistojęs Fredas ėmė leistis tolyn nuo automobilio. Nusekiau paskui. Priėjome arčiau. Įlipę į bangą sustojome. Naktyje sukosi milžiniškas ratas, bet vis toje pačioje vietoje; tai galėjo būti ir neįstengiantis nutūpti paukštis. Vis dėlto ten būta malūno. Taigi mane užplūdo prisiminimas, mums belūkuriuojant daniško šešėlio gilumoje, užplūdo slogus ir nematomas prisiminimas, iš anapus mano sąmonės ir proto ribų, neužsilikęs trumpojoje atmintyje, greičiau kaip žaizda ar per miegus užfiksuotas vaizdas, tai, ką pirmiausia galėjau prisiminti, kai po daugybės metų it koks klajūnas grįžau į Ręstą ir Vedo salos aukštikalnėje aptikau varganus tėčio išradimo griuvėsius.

Kitą dieną pasiekėme Flensburgą, ir per sieną pamojuodami mus praleido du į uniformas įsispraudę vyriškiai. Šįkart kelią rodė Boleta, ji jau buvo seniausiai sulanksčiusi visą Europą ir įgrūdusi į daiktadėžę. Atrodė, jog ji labiausiai trokšta, kad tėtis pasuktų ne tuo keliu. Tikėjausi, jog tėtis netrukus prakalbs vokiškai, tačiau šis vairavo nekalbus ir sukandęs dantis. Važiavo tolyn, pasukdamas žemyn link greitkelio. Ji vedė į Hamburgą. Ten turėjome apsistoti nakvynei. Nieko nemačiau, vien spidometro rodyklę, kuri užkliuvo už šimtosios padalos. Volvo „Duett“ nusipurtė. Turėjome stipriai įsitverti. Bet mus vis tiek visi lenkė. Žemi sportiniai automobiliai praūždavo pro mus tarsi pro stovinčius. Buvome lėčiausi. Tėtis padidino greitį iki 110. Nepadėjo. Naujos pirštinės slysčiojo nuo vairo. Jis prakaitavo. Kiti lėkė dar greičiau. Nusiminiau. Kaip galėjome būti paskutiniai, kai dar niekada gyvenime nebuvome lėkę tokiu greičiu? Tada tėtis papasakojo apie tuos, kurie nesuvokia greičio, kurie manydami stovį vietoje išlipa iš automobilio, nors švilpia mažiausiai šešiasdešimt kilometrų per valandą greičiu, ir nuo to laiko visada galvodavau, jog Fredas nesuvokia kaip tik greičio, ne parašytų žodžių, kad jis pernelyg anksti bus palikęs kalbą. Paskui vis dėlto visiems teko pristabdyti — kiek tolėliau žybčiojo mėlyna šviesa, kažkas buvo įvykę, nelaimė, gal koks rašto nesuvokiantis vairuotojas ne taip perskaitė ženklą. Išsitempiau, kad pamatyčiau duženas ir žmonių dalis, ranką, ant asfalto telkšantį kraują, drabužius, klūpančią moteriškę, neštuvus, negyvą šunį ir sulaužytą vaikišką vežimėlį, kol galiausiai mama uždengė mano akis ir stipriai laikė mane apkabinusi iki pat Hamburgo, kur pasiklydome viename apvažiavime ir tėtis vėl prakalbo, šįkart norvegiškai. Mat netikėtai į kelią, tiesiai prieš mūsų akis, iššoko žmogus, mostaguojantis rankomis ir į kažką rodantis, taigi pamanėme, jog būsime pradūrę padangą ir šis vyriškis bandė mums tai pasakyti. Tėtis bloškė automobilį ant šaligatvio ir atsidarė langą. Nepažįstamasis pasilenkė ir šypsodamas pažvelgė vidun. Jo burnos kamputį darkė randas, kuris panėšėjo į šypsenos tęsinį. — Norvegija? — prabilo jis laužytu balsu. Tėtis linktelėjo. — Norvegija? — pakartojo nepažįstamasis. — Taip, — atsakė tėtis. — Mes iš Norvegijos. Ko Jums reikia? Dabar vokietis į automobilį įkišo visą ranką, kad su visais pasisveikintų. — Lankiausi Norvegijoje karo metais, — tarė jis. — Graži tėvynė! Tėtis metė į jį šnairą žvilgsnį. Boleta pastūmė ranką, lyg ta būtų nešvari ar apkrėsta. Mama apsikabino mane ir Fredą. Besišypsantis vokietis su randu veide atrodė sujaudintas. Nusibraukė ašarą. — Viliuosi kada nors grįžti į Norvegiją, — suvapeno jis. Tada tėtis įsiplieskė. Nusimovęs pirštinę jis atkišo sumaitotą kumštį, rodos, gniaužtų kumštį su visais trūkstamais pirštais, ir šis sudrebėjo po pat vokiečio smakru. Bet staiga tėtis persigalvojo. Gal prisiminė, kad buvome pasiklydę viename iš Hamburgo apvažiavimų ir kad buvo vėlu, o mes dar neturėjome kur apsistoti, ir nė vienas iš mūsų nenorėjo dar vieną naktį praleisti volvo „Duett“ bagažinėje. Taigi sudarkytas kumštis pasidarė draugiškas, ir vyriškis sugriebė šią mėsos ataugą abiem rankom ir pravirko. — Regis, mes abudu esame sužeisti kariai, abudu, — sušvagždėjo jis. Tėtį tai nuliūdino. — Gal galėtumėte rekomenduoti kokį viešbutį netoliese? — paklausė jis, skubiai patraukdamas link savęs ranką. — Jums tiktų tik geriausias, — tarė vokietis ir parodė į kitą kelio pusę. — Dešinėje, tolimiausio ežero pusėje, rasite „Vier Jahreszeiten“. Tėtis smarkiai užsuko langą ir nučiuožė nuo šaligatvio. Atsisukęs pamačiau, kaip vokiečių kareivis, mandagus pralaimėjimą patyręs žmogelis liko stirksoti vidury apvažiavimo, atsisveikinimui kilstelėdamas skrybėlę. — Ką gi, tą karą, Arnoldai Nilsenai, puikiai laimėjai, — išdrožė Boleta. — Gal tau reikėjo jį suvažinėti? Tėtis nesakė nė žodžio. Atsirėmė į vairą, pabalęs ir sukąstais dantimis, ir ėmė knibinėti pirštinę, kad pasitaisytų dirbtinius pirštus. Užpakalyje kažkas paspaudė garso signalą. Automobiliai ūžė iš visų pusių. Mes lėkėme tiesiog pasroviui su kitais Hamburgo link, tarsi upe ant ratų, o ten, prie ežeriūkščio, apsupto plonų medžių juosta, stūksojo viešbutis — „Vier Jahreszeiten“. Tėtis sustojo priešais plačius laiptus. Ant raudono kilimo pasirengęs laukė pasiuntinukas. — Atrodo, bus brangus, — pakuštėjo mama. Tėtis tik nusišypsojo, pasitaisė plaukus, nusivalė nosine batus ir prisidegęs cigaretę užlipo laiptais, mikliai miniatiūriniam pasiuntinukui įbrukdamas pinigų, na, o viršuje jam paauksuotas duris atvėrė kitas tarnautojas. Laukėme. Praėjo kiek laiko. — Kad taip apsisuktume ir grįžtume namo, — suburbėjo Boleta. — Mama įtūžusi pasilenkė į priekį tarp sėdynių. — Tik nebandyk man sugadinti atostogų! Ir tą pat akimirką prie priekinio stiklo prisispaudė į vidų žvelgiantis pasiuntinuko veidas. Blyškios lūpos ir pabalę skruostai jį darė panašų į klouną. Boleta iškėlė kumštį, ir šis atsitraukė, atatupstas tūpčiodamas raudonu kilimu. — Gal kambaryje bus dušas, — atsiduso mama. Tyliai sėdėdami lūkuriavome. Fojė matėme pirmyn atgal lėtai vaikštinėjančius svečius, su taurėmis ir cigaretėmis rankose bei žėrinčiais papuošalais. Po kurio laiko pasirodė tėtis. Stumtelėjęs pasiuntinuką į šalį, įgriuvo į automobilį ir nuvairavo tolyn. Ant kažko širdo. Rankos jo tirtėjo taip, kad vos benulaikė vairą. — Nebuvo laisvų kambarių, — suniurnėjo jis. Mama pabandė nutaisyti šypseną. — Nė vieno laisvo kambario? Tėtis iškvėpė orą. — Ir reikia tik džiaugtis! — užriko jis. — Ta vargana pastogė tebuvo penkių žvaigždučių! Boleta įsmeigė į jį akis. — Penkių žvaigždučių? Argi to neužtenka? Šįkart nusikvatojo tėtis. — Esu gyvenęs dešimties žvaigždučių viešbučiuose, o tai dvigubai daugiau nei penkios! Boleta nusikvatojo storu balsu. — Gal tai mes buvome per prasti „Vier Jahreszeiten“ viešbučiui, — tarė ji. Tėtis užtilo, turėjo stabtelėti už kampo. Dabar buvo vėl nekokios nuotaikos. Mama nušluostė nuo jo kaktos prakaitą ir sulankstė nosinę. — Ką dabar darysime? — paklausė ji atsargiai. Iš kišenės tėtis išsitraukė Hamburgo žemėlapį. Per vidurį šio suglamžyto popieriaus buvo pažymėtas kryželis. — Jie nuoširdžiai rekomendavo viešbutėlį Grosės Fraihaito gatvėje, — paaiškino jis. — Grosės Fraihaito, — pakartojo mama. — Tai žinoma gatvė, brangioji. Turėjome dairytis dramblio. Taigi važiavome tolyn, tačiau gilyn į Hamburgą, netrukus apsupti garsų ir šviesų, kol privažiavome giliausius šios ne itin šventos miesto širdies užkaborius, širdies, kuri daužosi kaip pasiutusi ir be ritmo, it tai būtų didinga sistolė, drebinanti automobilio kapotą, ir galiausiai siauroje gatvelėje su raudonais langais įstrigome į mirtiną kamštį. Žvilgtelėjau pro langą. Išvydau moteris nuogomis šlaunimis, alų maukiančius jūreivius, šešėlius, kurie primena šunis tamsiose pavartėse, vyrus su aukštais kulnais ir vidun viliojančius durininkus. Mama darsyk rankomis uždengė mano akis ir taip stipriai, kad vos galėjau kvėpuoti. — Dramblys? — sušnibždėjo ji. Tėtis bakstelėjo pirštu. — Ten! — šūktelėjo jis. Mama paleido mane, ir akies mirktelėjimu pamatėme ženklą su drambliu. Straublys kabojo sulenktas į ratą ir mirguliavo įvairiausiom spalvom. Tėtis pavažiavo likusį atstumą ir pastatė automobilį priešais įėjimą. Vieta vadinosi „Indros“ klubu. Čia nebuvo jokio raudono kilimo, jokių durininkų ar žvaigždžių. — Ar mus atsivežei į cirką? — patraukė per dantį Boleta. Tėtis neatsakė. Valandėlę sėdėjo susimąstęs. Tada jis apsisprendė. Norėjo, jog eitume kartu su juo, ir su visu bagažu. Mudu su Fredu pro „Indros“ klubo duris įsitempėme kiekvienas po savo lagaminą. Priėjome prie drabužinės. Kitapus stalo stovėjo nuplikęs vyriškis, žiūrintis į mus išpūstom akim. Galop tėtis prašneko vokiškai. Jis kalbėjo ilgai ir sklandžiai, nežinojau apie ką, bet plikšis jo klausėsi atidžiai, po to parodė į viršų ir ištarė kažką panašaus į skaičių. Tėtis patenkintas atsisuko į mus. — Ką tik suderėjau dėl buto antrame aukšte! — pranešė jis. Mus nusivedė per blausų kambarį, kuriame prie apvalaus stalo sėdėjo keli svečiai ir iš plačių taurių su ąselėmis maukė alų. Jie žiūrėjo įkandin mūsų ir, putai varvant aplink burną, šypsodami lingavo galvomis. Pasienio gilumoje, ant scenos, dūlėjo būgnų rinkinys ir trys stiprintuvai. Juoda elektrinė gitara voliojosi ant grindų. Tada užlipę stačiais kreivais laiptais priėjome tai, kas šiąnakt turėjo būti mūsų kambarys. Mama liko stovėti išsižiojusi. Ten nebuvo net paprasčiausios kriauklės. Dvigulė lova per vidurį buvo įlinkusi, o nuo paskutinio patalynės keitimo neabejotinai buvo praėję nemažai laiko. Palangėje spingsėjo lempa su raudonu, musių priskretusiu gaubtu. Ant pagalvės mėtėsi pusė ritinėlio tualetinio popieriaus. Net tėtis įtraukė oro. — Teks su tuo susitaikyti, — tarė jis. Boleta prisėdo ant vienintelės kėdės. — Deja, nebe su tuo, kas geriausia, — burbtelėjo ji. Fredas išvyniojo miegmaišius. Mama išsėlino į koridorių ieškodama dušo. Netrukus grįžo atgal, tik dar labiau perbalusi. — Kas yra? — paklausė tėtis. Mama jau buvo pradėjusi vėl krauti mūsų daiktus. — Gal norėjai, kad gyventume viešnamyje? — išrėkė ji. Tėtis sumirksėjo. — Viešnamyje? Mama tūžo. — Taip! Viešnamyje! Kambariuose vien moterys! Tėtis pamėgino ją apkabinti, bet neišėjo, net juokas nepadėjo. — Nepasiliksiu čia daugiau nė sekundės! — sušvokštė ji. Šitaip paskubomis ir tylut tylutėliai palikome kambarį, sąskaitą ir „Indros“ klubą. Mama laikė mane už sprando ir visąlaik šnabždėjo: — Žiūrėk į priekį, Barnumai. Žiūrėk tiesiai į priekį! Nusileidę laiptais, pirmame aukšte aptikome užpakalines duris. Ir tą akimirką, kai buvome besmunkantys lauk, išvydau penkis vaikinus aptemptomis kelnėmis ir mažyčiais švarkeliais; užšokę ant scenos jie užsikabino gitaras ir pagriebė būgnų lazdeles. Valandėlę sustingau vietoje. Troškau išgirsti šį garsą. Aukščiausias vaikinukas palinko prie mikrofono, iškreipė burną ir suskaičiavęs angliškai: one, two, three, four ruošėsi uždainuoti. Mačiau, kaip jis sudeda lūpas šūksniui. Mačiau, kaip suvirpinamos stygos, kaip sunkiai į būgnus atsitrenkia lazdelės ir smailūs juodi batai rengiasi trypčioti į taktą. Ir kaip tik tada, dar visam tam neprasidėjus ir penkiems vaikinukams neįsivažiavus, stebuklingoje, slogioje tyloje, lyg tai būtų žaibą ir griaustinį skiriančios sekundės, mama mane timptelėjo lauk, ir durys už mūsų užsivėrė. Apibėgę namą nusviedėme lagaminus ir miegmaišius į bagažinę, klestelėjome į automobilį, ir tėtis visu greičiu nurūko tolyn tarp neoninių šviesų ir žvaigždžių. O tai, ką Hamburge išvydau paskiausiai, buvo ant mūrinės sienos kabantis akį rėžiančių spalvų plakatas: The Beatles. England. Liverpool.

Kitą vakarą pasiekę Belagijo, sustojome ties staigiu posūkiu prieš pat miestą. Išlipome iš automobilio. Tik Boleta pasiliko sėdėti sukryžiavusi rankas. Saulė leidosi už žaliuojančių kalnų, o visi nuožulnūs stogai tviskėjo it tamsūs kreivi veidrodžiai. Rodės, jūra grimztu taip pat — iš žydrynės į juodumą. Oras tvyrojo sklidinas tylaus, kaitraus vėjo. Ant kalvos, viršum kapinaičių, kaip tamsūs, dangų veriantys peiliai dunksojo eilė smailių siaurų medžių. Tėtis, kuriam nuo Austrijos teko traukti arijas, kad neužsnūstų prie vairo, todėl vos pajėgė atsistoti, prisiglaudė mus prie savęs. Šitaip ir stovėjome zvimbiančioje, lombardiškoje tamsoje. Buvome atvykę į vietą. — Ką darysime dabar? — sukuždėjo mama.

Pirmiausia susiradome policijos nuovadą. Ši buvo įsikūrusi prie turgaus. Ten pastatėme automobilį. Tėtis atsuko langą ir pasisveikino. Tėtis kalbėjo itališkai. Rodės, nesuvokiama, kaip vienoje burnoje gali išsitekti šitiek kalbų. Jie šnekučiavosi ilgai. Mama išdidžiai klausėsi, nuolat prikišdama pirštą prie lūpų, lyg būtų bijojusi, kad nesutrukdytume tėčiui. Bet iš susižavėjimo buvome net praradę žadą. Net Boleta kilstelėjo akies voką. Ir man atrodo, jog ta akimirka, kai jis galėjo prabilti itališkai į Belagijo turgaus prekiautojus, buvo didingiausia tėčio akimirka, paslaptingos jo karjeros viršūnė. Aplink automobilį susispietė visas tuntas žmonių. Gal jiems Italijoje dar niekada neteko regėti volvo „Duett“ automobilio? Tėtis užsuko langą ir baigė kalbėti. — Jie puikiai žinojo, kas toks Flemingas Brantas, — tarė jis papūsdamas lūpas. Boletai užmerkus akis, mama nesusilaikė jo nekvotusi toliau. — Pasakyk tai, — kaulijo ji. Tėtis išsišiepė. — Jį vadina Raudonodžiu. — Raudonodžiu? Kodėl gi? — Manęs neklausk, — nukirto tėtis. — Bet jis dirba „Serbeloni“ viloje.

Priešais mus skuodė būrys sulysusių, geraširdžių vaikėzų, kurie rodė mums kelią. „Serbeloni“ vila buvo viešbutis. Jis stūksojo pačiame iškyšulyje, nusidriekusiame giliai į Komo jūrą, ir panėšėjo į skliautuotą pilį su kolonomis ir terasomis. Be abejonės, čia galėjo lankytis vien mėlyno kraujo svečiai. Vaikėzai nebedrįso lydėti toliau ir dingo palmių šešėliuose. Tėtis palengva pristabdė, kol galiausiai sustojo prie teniso korto, apleisto akinančioje šviesoje, nuo kurios įkaitęs žvyras beveik rūko. Išlipome lauk. Išpūtę akis. Niekada nebuvome ko nors panašaus regėję. Vyriškis su fraku nedelsdamas priėjo mūsų pasitikti. Tėtis pasiteiravo Flemingo Branto. Ir tik tėčiui ištarus šį vardą, Flemingą Brantą, mumis buvo pasirūpinta kaip karaliais ir karalienėmis, kaip princais ir princesėmis. Armija pasiuntinukų nunešė mūsų bagažą. Vairuotojas pilka uniforma pastatė mūsų volvo į garažą kitoje viešbučio pusėje, o mes buvome kone užnešti ant rankų plačiaisiais laiptais. — Pasakiau, jog mes jo šeima, — šnipštelėjo tėtis. Lubos priimamajame buvo tokios aukštos, jog man susisuko galva ir turėjau atsiremti į Fredą. Boletai vėl knietėjo dingti, bet mama jos stipriai įsikibo. Tėtis padėjo ant stalo pluoštą banknotų. Priėmėja nusišypsojo ir nuo lentos nukabino milžinišką raktą. Ten stovėjo ir administratorius. Linktelėjęs nusivedė mus į pietų salę. Svečiai kilstelėjo akis nuo lėkščių. Padavėjai rideno vagonėlius, lūžtančius nuo pyragų ir nuostabių vaisių. Pačiame kampe sėdėjo vienišas vyriškis. Eiti teko tolokai. Boleta norėjo apsisukti, tačiau mama jos nepaleido. Vyras buvo labai susenęs. Dėvėjo baltas pirštines ir tamsius akinius. Siurbčiodamas kavą iš mažyčio žalsvo puodelio, skaitė knygą. Jo veido oda buvo ruplėta ir išmušta raudonio, lyg būtų perkaitinta saulėje, plaukai styrojo pražilę ir ploni. Tai buvo Flemingas Brantas. Jis nekreipė į mus dėmesio, kol neatsidūrėme prie jo staliuko. Padėjęs knygą ant staltiesės, Dantės „Dieviškąją komediją“, atsistojo kupinas nuostabos, akimirką išmuštas iš vėžių, kol mus atpažino, tiksliau, atpažino mumyse Senolę. Ir aš negalėjau matyti, koks buvo šis trumpas susitikimas, žinojau tik viena — šis akimirksnis pralenkė pats save, čia susitelkė laikas. Bet mačiau štai ką: Flemingo gailestingą rimtį, aptemdytą džiaugsmą, jam iš lėto nusiimant akinius ir nudelbiant žemyn skausmingą žvilgsnį. Ranką ištiesė mama. — Atvykome Jums padėkoti, — prabilo ji. — Padėkoti man? Flemingas Brantas nežiūrėjo į mamą. Jis stebeilijo į Boletą. — Už gražius žodžius, kuriuos parašėte mano mamai, Elenai Jebsen. Flemingas Brantas liko it įbestas stovėti priešais Boletą, o Boleta buvo praradusi bet kokią kalbos dovaną. Tuomet jis vėl lėtai atsisuko į mamą. — Sėskitės, — sušnabždėjo jis. Kalbėjo tyliai. Padavėjai nuskubėjo ieškoti daugiau kėdžių. Buvo atstumtas vagonėlis su pyragais ir vaisiais, o ant stalo išdėti vyno buteliai su taurėmis. Atsisėdome. Pamaniau Flemingą Brantą neabejotinai esant šio viešbučio savininku, galimas dalykas, jam priklausė jūra ir visas miestas. Jis kilstelėjo skaitomą knygą. — Svajojau, kad Elena Jebsen kada suvaidintų Beatričę Dantės komedijoje, — tarė jis. — Ar ji linksma? — pasidomėjau. Flemingas Brantas valandėlę susimąstė. — Taip, linksma. Kuo tu vardu? — Barnumas, — išpyškinau. Flemingas Brantas vėl užsidėjo akinius. — Aš nepaprastai sujaudintas, — pridūrė tyliai. Tėtis ištiesė ranką. — O aš Arnoldas Nilsenas! Juodu pasisveikino, su balta ir juoda pirštinėmis, Flemingas Brantas pirmasis paleido ranką ir atsiprašė. — Mane beria, — paaiškino jis. — Egzema. Įsitaisiau ją per filmavimą. — Taip, jus praminė Raudonodžiu, — nusijuokė tėtis. Kelias sekundes viešpatavo tyla. Flemingas Brantas nudelbė akis. — Nepakenčiau šviesos ir chemikalų. Iš lėto tirpau. Mama žvilgtelėjo į jį. — Ar Jūs taip pat vaidinote? Flemingas Brantas papurtė galvą šypsodamas, bet šypsena atrodė prislėgta. — Aš buvau kirpėjas, — tarė jis.

Vėliau pakilome į kambarį. Tas buvo didesnis nei butas Bažnyčios kelyje. Ten radome dvigulę lovą su baldakimu, vonią, dušą ir verandą. Mama tiek užsibuvo vonioje, kad net liovėmės kaišioję pas ją nosį. Ji skendėjo putose ir juokėsi. Tėtis sėdėjo ant krašto. Mama apsivijo jį drėgna nuoga ranka. Buvome atvykę. Suradę Flemingą Brantą. Netrukus turėjome grįžti. Tada Fredas, per visą vakarą netaręs nė žodžio, prabilo: — Kur Boleta? Mama nutilo. Tėtis pasiraitę marškinius ir nusimovęs pirštinę nuo sveikos rankos įkišo ją į putas. — Ne čia, — atšovė jis. Bet mama nesijuokė. Ji žaibiškai atsikėlė, o aš nukreipiau akis į šoną. Fredas stovėjo prie lango. Nupėdinau prie jo. Ogi ten, apačioje esančioje terasoje, su Flemingu Brantu sėdėjo ji: juodu buvo vieni, kiti staliukai buvo ištuštėję, o žibintai palei baliustradą metė ant jų melsvus šešėlius. Padavėjui atnešus pledą, Flemingas Brantas apgobė juo Boletos pečius. Pamaniau, to nežinodamas, kad ji vis tiek bus sudrumstusi mirusiųjų ramybę. — Kitaip ir negali būti — jis, matyt, labai turtingas vyras, — tarė tėtis.

Flemingą Brantą išvystu kitąryt. Visiems dar miegant, išeinu į verandą. Jis stovi apačioje, ant kranto. Jo veidas vysta.

Oda lupasi. Jis atsiremia į grėblį. Taip ir stovi, atsirėmęs į grėblį. Tada pasirodo pirmieji svečiai, vyrai ir moterys, susikabinę rankomis. Jie tylėdami žengia į vandenį ir leidžiasi plaukti. O Flemingas Brantas ima grėbstyti jų pėdas smėlyje, uoliai, nuo laiptelių iki krašto, kur atsirita mažos bangelės. Ir kai svečiai vėl išlipa iš vandens ir nuskuba į terasą pusryčiauti, Flemingui Brantui darsyk tenka užgrėbstyti pėdas, jog smėlis būtų lygus ir švelnus atėjus ir kitiems svečiams.

Tai ir išlikę mano atmintyje: vėjo malūnai naktyje, grupė, kurios neteko išgirsti, ir kirpėjas, grėbstantis pėdas smėlyje taip uoliai ir nuosekliai, kad ničnieko nebūtų matyti, ir kai netrukus nusileisiu žemyn, į tą patį krantą, kirpėjas seks man iš paskos, lygindamas mano pėdas vėsiame, lengvame smėlyje, byrančiame po mano kojomis.