PASKUTINIS SCENARIJUS

Festivalis

Trylika valandų praleidau Berlyne, o jau nusibaigęs. Skambėjo telefonas.

Girdėjau. Jis mane pažadino. Bet buvau kitur. Šalia. Atsijungęs. Neįžemintas. Neturintis jokio signalo, tik širdis pašėlusiai daužėsi. Telefonas vis čirškė. Atplėšiau akis nuo visiškai bespalvės tamsos. Jau galėjau matyti savo ranką. Nekoks vaizdas. Ši prislinko artyn. Palietė man veidą, tyrinėdama, lyg būtų atsibudusi su kuo svetimu vienoje lovoje, sugriebė kitą ranką. Nuo glitnių pirštų staiga pasidarė bloga. Vis dar tysojau. Nesiliovė skambėti. Ausis pasiekė kažkokie žemi balsai, tarpais atodūsiai, gal kas atsiliepė į skambutį? Tai kodėl šis toliau nepaliaujamai čirškia? Kodėl kažkas slampinėja po mano kambarį? Gal ne vienas atsiguliau? Grįžtelėjau. Supratau — garsai sklido iš televizoriaus. Du vyrai buvo užgulę vieną moterį. Neatrodė, kad ji džiaugtųsi, veikiau buvo abejinga. Ant vieno jos sėdmens švysčiojo tatuiruotė, apgailėtinai šiurkščiai išbadyta plaštakė. Šlaunys buvo nusėtos mėlynių. Nutukę ir išblyškę vyriškiai, rodės, jau pasiruošę erekcijai, vis dar delsė — dejavo staugdami ir tampė ją iš visų pusių. Buvo prėska ir liūdna. Akimirką moters abejingumą pakeitė skausmas; veidą iškreipė grimasa vienam iš vyrų mostelėjus savo nukarusį pimpalą ir trenkus jai per burną. Ranka dingo nuo mano veido. Bemat išnyko ir vaizdas. Jei tik būčiau surinkęs savo kambario numerį, būčiau galėjęs žiūrėti mokamas televizijos programas dvylika valandų. Nebenorėjau žiūrėti. Neprisiminiau kambario numerio. Drybsojau skersas lovoje, pusiau išsiropštęs iš kostiumo, matyt, po pastangų prisnūsti ilgesniam laikui, nusirengusiam ir normaliam, bet daugiau, rodos, taip ir nepavyko nuveikti prieš šviesai patenkant į tolimiausiąjį kairiosios galvos pusės užkaborį. Taip, batas mėtėsi ant palangės. Nejaugi pats ten stovėjau grožėdamasis vaizdu arba šiaip ką galvodamas? Gal. Gal ir ne. Neturėjau jokio supratimo. Nudiegė kelį. Vėl suradau ranką. Štai ji. Pastūmiau ją naktinio stalelio link ir it paliegusiam ištįsusiam paukštyčiui pakibus virš baltos, raudona žaižaruojančia akimi mirksinčios žiurkės, telefonas liovėsi skambėti. Ranka parsklendė atgal. Ramybė užliejo iš už nugaros, atitraukdama nuo pakaušio užveržtą užtrauktuką ir palaižydama stuburą geležiniu liežuviu. Ilgai nesijudinau. Reikėjo pabūti gulsčiai. Žalias oro burbulas nuskendusiame kūne, sielos duburyje, netrukus turėjo subliūkšti. Nieko neprisiminiau. Didysis trintukas kėsinosi į mane, kaip ir daugelį kartų anksčiau. Ne tiek mažai jų sutrinta. Atsiminiau tik savo vardą, nes kas galėtų tokį vardą užmiršti: Barnumas, Barnumas! Ir ką sau tėvai mano pasmerkdami savo dukras ir sūnus kalėti ligi gyvos galvos už tokių raidžių grotų. Kodėl to vardo paprasčiausiai nepakeiti, patarė kažkas, kas nežinojo, ką kalba. Nes tai nepadės. Vardas ima persekioti su dvigubai didesne gėda, jei tik bandai jo atsikratyti. Barnumas! Pusę gyvenimo pragyvenau su šiuo vardu. Tik dabar pradėjau jį mėgti. Tai buvo blogiausia. Tuomet pastebėjau kažką laikąs kitoje rankoje, kambario įėjimo kortelę, plastiko gabalėlį su tam tikros formos skylutėmis, jį galėjai įkišti į mini baro duris ir ištuštinti kambario sąskaitą, jei šios dar neištuštino prieš mane gyvenęs svečias, palikęs tik nukandžiotus nagus po lova ir išgąstingus krūpčiojimus čiužinyje po sunkių sapnų. Dabar galėjau būti bet kur. Kambaryje Osle, gal Reste4, kambaryje be vaizdo. Lagaminas dūlėjo ant grindų, senas tylus lagaminas, taip ir neatidarytas, juk vis tiek tuščias, be aplodismentų viduje, tik su scenarijumi paskubomis prikeverzotais puslapiais. Vis išeinu ir sugrįžtu. Tai aš. Išeinu ir sugrįžtu, vėl paršliaužiu. Bet įskaityti įskaičiau. Virš kėdės, prie lango, kabojo baltas viešbučio baseino chalatas. Ant jo įžiūrėjau viešbučio pavadinimą. „Kempinski“. „Kempinski“! O dabar išgirdau miestą. Išgirdau Berlyną! Išgirdau traktorius rytuose ir bažnyčių varpus vakaruose. Lėtai lėtai pakilau. Diena prasidėjo. Prasidėjo be manęs. Bematant prisiminiau. Buvau susitaręs. Raudona telefono lemputė nesiliovė bliksėti. Atėjo pranešimas. Velniop visus. Tegu Pederis palaukia. Kas gi daugiau, jei ne Pederis, tokiu metu būtų skambinęs ir palikinėjęs žinutes? Žinoma, kad Pederis. Galėjo palaukti. Pederis mokėjo laukti. Tai aš jį to išmokiau. Niekas, kas turi nors kiek smegenų, nesitars susitikti prieš priešpiečius pirmąjį rytą Berlyne — išskyrus Pederį, mano draugą, partnerį, agentą, tik jis tardavosi susitikti prieš pusryčius, nes Pederis dirbo kaip krovikas. Laikrodis rodė be dviejų minučių pusę pirmos. Kampuoti skaičiai švietė žalia spalva po užgesusiu televizoriaus ekranu, ir tarp dviejų netolygių mano širdies dūžių išmušė lygiai pusę pirmos. Nubloškiau nuo savęs patalus ir atidaręs mini barą išmaukiau du jėgermeisterius. Išgėręs dar vieną, nusliūkinau į vonią ir dėl viso pikto išsivėmiau. Neprisiminiau, kada paskutinį kartą valgiau. Klozeto kraštų užklotas atrodė neliestas. Netgi nebuvau lankęsis tualete. Tada išsivaliau dantis, užsimečiau chalatą ir įsispyriau į baltas viešbučio šlepetes, o prieš išeidamas išvydau į mane tebespiginančią įkaitusią telefono akį, bet Pederis privalėjo laukti, toks buvo jo darbas. Pederiui būtų nieko nereiškę postringauti, kol kambaryje, kuriame sėdi, įsisiautėtų ugnis.

Nusileidau liftu iki baseino, išsinuomojau maudymosi kelnaites ir išgėręs dar vieną alaus ir vieną jėgermeisterį triskart perplaukiau baseiną, kol visai nusiplūkiau. Gulėjau ant vandens. Klasikinė muzika liejosi per nematomus garsiakalbius — be abejonės, Bachas, žmogaus rankos nepaliestos sintetinės variacijos. Kelios moterys, gulėdamos ant nugaros, ramiai plūduriavo. Plūduriavo amerikietiškai, atsispirdamos rankomis it sparnais, su saulės akiniais, kuriuos retkarčiais reikėdavo stumtelėti ant kaktos, kad geriau matytųsi ar kad pavyktų pagauti kieno nors žvilgsnį, — juk palei kraštą skrosdamas vandenį galėjo atsiirti Robertas Dauni, Al Pačino su platforminiais batais, o gal mano senasis draugas Šonas Koneris, tada jį būčiau pavaišinęs gero gėrimo taure ir padėkojęs už praeitą susitikimą. Tačiau tame dangiškame aukšte niekas į mano akiratį nepakliuvo, o juo labiau niekam nepakliuvau ir aš. Moteriškės, pasitaisiusios akinius, yrėsi toliau, lėtai ir pamėlusiomis rankomis; buvo tiesiog chloro angelai su mažyčiais išpūstais pilvukais. Nejučiom mane apėmė tokia ramybė, nuovargis ir ramybė, gal net džiaugsmas. Aš irgi plūduriavau. Tik norvegiškai, rankas laikydamas prie šonų, o pirštus — it mentę, kad išlaikyčiau pusiausvyrą ir plūdrumą; yriausi. Laikiausi gulsčiai. Bet ten tykojo nerimas — nerimas visada užklupdavo netikėtai, nors ir žinodavau, jog užklups, užklups kaip sniegas. Nerimas brovėsi į mano ramybę. Stūmė lauk mano ramybę. Gal kas pernakt įvyko? Gal kam nenupirkau gėlių, gal reikėjo atsiprašyti, maldauti atleidimo, padirbėti be atlygio, pakeliaklupsčiauti? Nenumaniau. Visko galėjo nutikti. Tapau nerimo įkaitu. Apsivertęs vandenyje ir sukėlęs bangas po amerikietiškomis damomis, užsiropščiau tirtančiomis kopėtėlėmis tarytum kuprota, dvilytė Afroditė, ir mane pasiekė vandeniu atsklidęs tylus juokas: tuo metu iš rūbinės išžengė Klifas Ričardas (vargu ar tai galėjo būti kas kitas), apsisiautęs viešbučio chalatu ir įsispyręs į šlepetes. Jo plaukai styrojo ant galvos it plokščiakalvė, o veidas atrodė išlygintas ir žvalus. Panėšėjo į mumiją, pabėgusią iš septintojo dešimtmečio piramidės. Žodžiu, buvo gerai išsilaikęs, taigi moteriškės baseine atgijo, ėmė kvėpuoti nelyginant gerosios fėjos, nors Klifas vargu ar buvo jų sąraše pirmutinis. Užtat man jis net labai tiko. Jis nors akimirką privertė pamiršti nerimą; savo nuogu buvimu šalia suteikė pertraukėlę, kaip ir tą kartą, tame gyvenime, kuris virto mūsų istorija, mano ir Fredo istorija, istorija, kurią tiesiog vadinu tuo kartu, kai man sėdint mūsų kambaryje, tą kartą, Bažnyčios kelyje, ausis prikišus prie patefono ir klausantis Livin’ lovin’ doll, Fredas, nebylus ir plačiai atmerktomis akimis, gulėjo lovoje; jis buvo pratylėjęs jau dvidešimt du mėnesius, tiek, kiek laukiasi drambliai; po Senolės mirties dar nebuvo ištaręs nė žodelio, ir visi jau buvo praradę viltį kada nors jį prakalbinti: mama, Boleta, klasės auklėtoja, mokyklos dantų gydytojas, Estera iš kiosko, Dievas ir visi eiliniai — niekas negalėjo išpešti iš jo jokio žodžio, bent jau ne aš. Tuomet, man pakėlus patefono galvutę ir ruošiantis klausytis Livin’ lovin’ doll kokį dvidešimtą kartą, Fredas pakilo iš lovos, nuplėšė galvutę, nusileido į sodą, šveitė patefoną į šiukšlių dėžę ir prabilo. Taigi trūko tik Klifo. Už tai ir norėjau jam padėkoti. Bet seras Klifas Ričardas apėjo mane dideliu lanku ir apsižergęs treniruoklį kampe tarp veidrodžių ėmė minti priešais savo atvaizdą, net neįkvėpdamas, nelyginant mumija su skaudančiomis, patemptomis galūnėmis. O mano delnas nuslydo baro paviršiumi, pakeldamas tai, kas pirmiausia pakliuvo po ranka, — džiną su toniku, tikrą balzamą širdžiai. Keturi laikrodžiai rodė laiką Niujorke, Buenos Airėse, Džakartoje ir Berlyne. Man pakako Berlyno. Be penkiolikos dvi. Dabar Pederis prakaitavo. Bendravo, atsiprašinėjo, nešiojo alų, kavą, sumuštinius, skambino į viešbutį, klausinėjo manęs, palikinėjo žinutes, bėgiojo į spaudos centrą, linkčiojo visiems pažįstamiems, tūpčiojo prieš visus nepažįstamus ir dalijo vizitinę kortelę visiems jo dar nepažįstantiems. Girdėjau jį sakant: Barnumas netrukus pasirodys, greičiausiai kažkur trumpam užsuko, juk žinote, kaip būna, ar ne taip, geriausios idėjos gimsta išsiblaškiusiose galvose, aš tik praktiška vaizduotė, galinti šias idėjas padaryti matomas, — pakelkime taurę į Barnumo sveikatą! Taip, Pederis tikrų tikriausiai liejo prakaitą, ir tai jam buvo tik į naudą. Aš kvatojau, skardžiai kvatojau ant „Kempinski“ viešbučio baseino krašto, kol Klifas Ričardas mynė dviratį, varžydamasis su trimis veidrodžiais ir putliais amerikietiškų moteriškių žvilgsniais, bet netikėtai, kaip netikėtai buvo apėmęs nerimas ir juokas, manyje aptemo. Kas man pasidarė? Į kokią atvirkščią ekstazę puoliau, kokia čia velniška laimė apsėdo? Nejaugi juokas nuskambėjo paskutinįkart, prieš ateinant kažkam, ko dar nenumaniau, bet ko už viską labiausiai bijojau? Mane krėtė šaltis. Akimirką susvirduliavau, susvyravau ant žaliųjų marmuro plytelių. Siurbiau į save juoką. Prašiau jo vėl prasiveržti. Bet tai nebuvo tyla prieš audrą. Veikiau tyla, kuri verčia kates ilgai šokinėti prieš prapliumpant lietui.

Palindau po dušu ir valandėlę svarsčiau, ar neprigulus soliariume. Truputis įdegio ir lygesnis veidas prieš susitikimą būtų nepakenkę. Bet dabar manęs neapleido šleikšti ir apatiška būsena. Todėl atsinešiau alaus. Barmenas nusišypsojo paduodamas butelį. Netikėtai dingtelėjo mintis, koks jis jaunas. Jis dėvėjo viešbučio uniformą su nerangiu pagarbumu, kiek užsispyrusiai, nelyginant tamsų tėvo kostiumą pavogęs vaikas. Pamaniau jį atvykus iš Rytų Vokietijos — tai dėl to užsispyrimo. Jis pradėjo savo ilgą žygį po „Kempinski“ baseino patalpas. — Ponas Barnumas? — tyliai paklausė. Akivaizdžiai manė, jog tokia mano pavardė. Ne jis vienintelis. Tegu bus jam atleista. — Taip? Tai aš. — Jums palikta žinutė. Jis įteikė man platų voką su viešbučio pavadinimu. Pederis vis dėlto mane surado. Nors ir slėpčiausi už Ręsto žuvies džiovyklų, surastų. Nors miegočiau blaivykloje, prižadintų ne kas kitas, o Pederis. Jei pabusčiau Bogstado kelio „Kok“ pensione, tai tik Pederiui pasibeldus. Užsiguliau barą. — Kuo tu vardu? — paklausiau. — Kurtas, sere. Linktelėjau veidrodžių kampe link. — Ar matai tą vyruką, Kurtai? Tą, kuris vis mina. — Taip, sere. Matau. — Bet ar žinai, kas jis toks? — Deja, ne, sere. Ne. Ir aš supratau, lėtai, bet aiškiai, jog pasenau. — Nieko tokio, Kurtai. Nunešk jam kokakolos. Light. Ir įtrauk į mano kambario sąskaitą.

Sulanksčiau voką keturlinkai ir įsikišau į chalato kišenę. Jei Pederis norėjo, kad paprakaituočiau, dabar jo noras galėjo išsipildyti. Nusinešiau vieną alaus į sauną ir įsitaisiau ant viršutinio gulto. Kažkas ten jau sėdėjo, jutau, tik negalėjau nuspėti, kurioje vietoje, todėl pasisveikinau nesulaikydamas žvilgsnio, kiek nunarindamas galvą, — tai buvo mano ypatingas bruožas, mano asmeniškas gestas pasauliui. Tačiau kiti spoksojo į mane išvertę akis ir nė kiek nesigėdydami. Tikėjausi, jog tarp jų nėra tėvynainių: dramaturgų iš Norvegijos kino studijos, žurnalistų iš humoristinių puslapių, žurnalų tuščiažodžiautojų ir kitokių vadovų. Netrukus pasigailėjau šio manevro, šio karšto nuklydimo, nes čia visiems reikėjo būti nuogiems, čia buvo ir vyrų, ir moterų. O tasai tipas su paprasčiausiu rankšluosčiu ant liemens privertė kitus pasijusti nejaukiai. Tai aš jų nuogumą bemat padariau dar labiau matomą ir nepakenčiamą — su visomis išsiplėtusiomis venomis, plačiais užpakaliais, liulančiais apvalumais, nukarusiomis krūtimis, randais, raukšlėmis, apgamais, galbūt net piktybiniais. Privalėjau nusimesti rankšluostį. Kitos išeities nebuvo. Sprukti negalėjau, nes taip tik būčiau atskleidęs savo bailumą ir įsiminęs kaip įtartinas tipas, mėgėjas pasidairyti, o festivalis turėjo trukti dar tris dienas. Nenoriai atlapojau rankšluostį, parodydamas, kad ir aš galiu būti natūralus po visais savo kostiumais, kad ir aš esu išsaugojęs savo nuogumą. Taip ir sėdėjau, sukryžiavęs kojas, išsirengęs bendroje vokiškoje saunoje, ir stebėjausi, kad šioje įstatymus gerbiančioje ir humoro nesuprantančioje šalyje užsinorėjęs paprakaituoti privalai sėdėti kartu su vyrais ir moterimis. Natūralumą mėgstančioje ir ką tik iš ledynų išsivadavusioje Norvegijoje tai būtų sukėlę vyriausybės krizę ir leidėjus užvertę skaitytojų laiškais. Nors faktas, jog tai buvo leistina, irgi atrodė logiškas. Viešbutyje buvo tik viena sauna, kuria turėjo naudotis ir vyrai, ir moterys, nuogi ir tuo pačiu metu. Jei tai būtų buvęs savanoriškas veiksmas, būtų buvę nepadoru. Tad tai greičiau dvelkė karu. Viskas dvelkė karu, ir aš susimąsčiau apie koncentracijos stovyklas — paskutinį dušą, kuriame vyrai ir moterys, kartą ir visiems laikams, buvo atskiriami nuo uolių liaudies žudikų; ten buvo net stovyklos moterims, Ravensbriukas, ir valandėlę kiek susijaudinęs svarsčiau, kad tai kam nors gali tikti, šis minties šuolis nuo masinio naikinimo iki atsitiktinio susitikimo „Kempinski“ saunoje festivalio metu naujajame Berlyne. Bet, kaip nutikdavo įprastai paskutiniu metu, mintis pabėgo. Mintis pabėgo, nes kabliuko užkarpa pasirodė esanti pernelyg buka, ir išslydo, taigi pasinėriau į dar gilesnes abejones. Ką iš tiesų galėjau pasiūlyti? Kokias istorijas buvau pajėgus suręsti? Kiek gali vogti, kol būsi nutvertas? Kiek gali meluoti, kol tavimi patikės? Gal ne visada buvau toks dvejojantis, toks eilinis neapsisprendėlis? Taip, dvejojau dėl daugelio dalykų, nekalbant apie save, iš viso abejojau, ar yra kas nors, ką būtų galima vadinti „savimi“; liūdnomis valandėlėmis save įsivaizdavau kaip tam tikrą kūno masę, sugrūstą į kažkokią sistemą ir pavadintą Barnumo vardu. Viskas man kėlė abejones, išskyrus Fredą, nes Fredas buvo neabejotinas, aukščiau visų abejonių. Pamenu tėvą sakant: Svarbiausia ne tai, ką matai, o tai, ką manai matąs. Išmaukiau butelį ir dabar atpažinau kai ką iš ten sėdinčių. Ten buvo tai, ko labiausiai bijojau, — žinoma kritikė, sena pažįstama, kurios vardo neminėsiu, tik pasakysiu, jog ją vadinome tiesiog Briede, nes ji visada primindavo saulėlydį. Vienu metu ji parašė, kad aš viso labo esu „folksvagenas tarp rolsroisu“, bet niekada neskaičiau to straipsnio, mat tuomet gyvenau toli nuo žmonių. Pederis planavo pateikti ieškinį už priekabiavimą, tad, laimė, nieko iš to neišėjo, tačiau, jei ji ruošėsi kibti į metaforų dvikovą, bus pasirinkusi ne tą žmogų. Dabar ji žiūrėjo į mano pusę, šyptelėjo, ir nors atrodė kur kas mažiau pasipūtusi nei savo rašiniuose, nors buvo tik apyminkštis peiliu apipjaustytas vaisius, mieliau būčiau išvengęs atsilyginti jai šypsena. Kas žino, galėjau leptelėti ir tai, ko nederėtų. Ji buvo mano blogoji žinia. Ką ruošėsi pranešti šį kartą? Nedrįsau apie tai pagalvoti. Nusišypsojau. — Velniai griebtų! — ištariau. Užsiguliau kelius ir ėmiau stipriai kosėti. Negalėjau tuo patikėti. Mano liežuvis vėl susipainiojo. Tikra kliūtis. Tavo liežuvis — kaip čiuožykla, sakydavo Fredas. Tai išgirdau tik aš. Velniai griebtų. Briedė nustebusi pakėlė akis; kosėjau iš visų jėgų, lyg ketindamas vemti, ir štai dar kartą man į pagalbą atėjo Klifas Ričardas. Jis įžengė į sauną tą pat akimirką, su kokakola rankoje, prikeldamas prisiminimą apie Livin’ lovin’ doll viršelį, ir keletą sekundžių styrojo prie smėlio laikrodžio, kuriame smėlis tai išbyrėdavo, tai vėl prisipildydavo, lyg laikas būtų buvę ne tai, ką palieki už nugaros, bet tai, ką pasidedi į šalį. Tada Klifas prisėdo viršuje, kur kiūtojau ir aš. Buvo ankšta. Dar mažumėlę — ir turėjo būti per karšta. Rodyklė stabtelėjo ties devyniasdešimt. Briedei to pakako. Ji išsmuko su rankšluosčiu už nugaros, paskutinį kartą dirstelėjusi per petį. Ar tik nešyptelėjo? Nejaugi pasišaipė iš manęs? Galbūt gavo istoriją, kurią galės papasakoti prie baro šįvakar? Kažkas ant akmenų pylė vandenį, šie šnypštė. Drėgmė darėsi matoma it kunkuliuojanti migla. Grįžtelėjau Klifo link. Jis neprakaitavo. Sėdėjo sausut sausutėlis. Su ta pačia šukuosena. Gražiai parudavusia oda. Dabar galėjau tai ištarti. — Ačiū, — prabilo jis netikėtai. — Už kokakolą. — Priešingai, tai aš turėčiau dėkoti. Ačiū. Klifas kilstelėjo butelį ir nusišypsojo. — Už ką gi? — Jūsų daina prakalbino mano brolį, — pasakiau. Akimirką jis atrodė sutrikęs. — Tuomet jį prakalbino ne mano daina, o Dievo jėga, — sumurmėjo Klifas.

Pasidarė per karšta. Pagriebęs rankšluostį išlingavau apsvaigęs ir ištroškęs, vėl palindau po dušu, mane nužvelgė Kurtas iš baro. Nežymiai linktelėjęs, mirktelėjo. Dabar jis buvo savas žmogus. Pakilau liftu į kambarį. Telefonas vis dar kaito. Pakėlęs numečiau ragelį, sviedžiau chalatą ant lovos, apsivilkau kostiumą ir į kiekvieną kišenę susikišau po buteliuką iš mini baro. Kišenių kostiume buvo daug. Stovėjau apsiginklavęs alkoholiu. Paskui susiverčiau paskutinį jėgermeisterį, kuris stojo it ugnies stulpas nuo pilvo iki gomurio, ir suvalgęs šaukštą dantų pastos įsidėjau vidpadžius į naujuosius itališkus batus. Susitikimui buvau pasirengęs.

Ir iš kur galėjau žinoti visa tai, kas įvyko man ten nebūnant, apie judesius, man nepasiekiamus. Nieko nežinojau. Vis dar klaidžiojau nieko neišmanydamas įtarimų nelaisvėje ir nieko nenorėjau žinoti, kai stovėjau ten, lėtame veidrodžiais ant visų sienų ir net lubų apkabinėtame lifte. Troškau tik būti tą akimirką, būti šiuolaikiškas vyras, naudojantis kiekvieną sekundę iš eilės, įspraustas į visų mažiausią laiko tarpą, kur vietos pakaktų tik man. Pagavau savo žvilgsnį veidrodyje ir pagalvojau apie vaiką, kuris klumpa, keliasi ir ima klykti tik tada, kai aplinkui išvysta pastėrusius ir susirūpinusius žmones — it pavėlavusį skausmą, šoko atspindį. Siektelėjau degtinės. Netrukus duris atvėrė baltaplaukis portjė, ketindamas mane su skėčiu palydėti į lauką. Daviau jam penkias markes, kad tik atstotų. Jis pažvelgė nusiminęs į banknotą, ir šis bemat pranyko tarp jo glotnių, pilkšvų pirštų, taigi buvo sunku suprasti, ar jį įžeidžiau per daug duodamas, ar duodamas per mažai. Jis panėšėjo į kolonijinio laikotarpio tarną. Tai jis viskam dirigavo „Kempinski“ viešbutyje. Tai jis keisdavo klozetų kraštų užklotus. Žengiau ant raudono apibrizgusiais kraštais kilimo. Keturi juodi limuzinai tamsintais stiklais stovėjo prie šaligatvio krašto. Nė vienas jų nebuvo skirtas man. Mūsų versle gyvavo senas posakis: No limo, no deal5. Man nusispjauti. Degtinė svilino gerklę. Prisidegiau cigaretę. Dvi televizijos, CNN ir NDR, laukė ko nors įvykstant. Virš Berlyno driekėsi plonas lietaus sluoksnis. Pelenų kvapas. Nenumaldomas triukšmas nuo statybviečių. Kranai sukinėjosi iš lėto, vos matomi iš po žemų debesų. Atrodė, tarsi Dievas žaistų su mašinomis. Tiesiai prieš įėjimą į viešbutį sustojo dar vienas limuzinas — ilgas, baltas lokomotyvas su amerikietiškomis trikampėmis vėliavėlėmis, o iš jo išlipo moteris, tiesiausia iki šiol man matyta nugara. Jai į pagalbą atskubėjo devyniolika skėčių. Ji nusijuokė juoku, pamirkytu viskyje, įteptu derva ir nušveistu stambiu švitriniu popieriumi. Ji juokėsi ir žengdama raudonuoju kilimu mojavo liesa ranka, su kišenvagio elegancija vinguriuojančia tarp lašų, kurių nepasiekia juodieji skėčiai. Ir niekas nemokėjo žengti raudonuoju kilimu taip, kaip ji. Tai buvo Lorena Bekol6. Ne kas kitas, o pati Lorena Bekol. Ji buvo čia visa savo esybe, kiekviena kūno dalele. Buvo pripildžiusi save pačią iki pirštų galiukų, iki ausų spenelių, iki antakių. Jai į priekį atkišus smakrą, skėčiai virš jos išsivertė į kitą pusę. Ką tik pavergė Vokietiją. Aš likau stirksoti tvirtai prikaustytas to reginio — Lorenos Bekol, lėtai ir laisvai žengiančios pro mane, pasidavęs jos stichiškai traukos jėgai. Tai buvo lyg atvirkščias lemties ženklas, veidrodinis deja vu; regiu tai prieš savo akis: „Rosenborg“ kino teatrą, 14 eilę, 18,19 ir 20 vietas, The Big Sleep, Vivjena sėdi per vidurį, vaizdas toks artimas ir ryškus, galiu net justi naująjį golfą, graužiantį sprandą, galiu girdėti Loreną Bekol, šnabždančią Hemfriui Bogartui balsu, nuo kurio pašiurpsta oda ir užverda kraujas, — A lot depends on who’s in the saddle, o tada vienu metu Pederis ir aš apkabiname Vivjeną, mano ranka nuslysta prie Pederio pirštų, nė vienas nepratariame nė žodžio, o Vivjena šypso, ji šypso sau, ir atsiremia į mūsų rankas. Bet kai atsisuku, matau ją verkiant.

O dabar stoviu lietuje Berlyne, šalia raudonojo kilimo, prie „Kempinski“ viešbučio. Kažkas įvyko. Kažkas vis dar šaukė, bet ničnieko negirdėjau. Lempos jau buvo užgesintos, kameros išjungtos, limuzinai išsivažinėję. Tas pats portjė atsargiai palietė mano ranką. — Ar viskas gerai, sere? — Ką? Jo veidas priartėjo. Visiems tenka prisilenkti prie manęs. — Sere, ar jums viskas gerai? Linktelėjau galvą. Apsidairiau. Kranai buvo nutilę, Dievas nepajėgė ilgiau žaisti su mašinomis, o gal tik debesys slinko dangumi priešpriešais, todėl visa taip atrodė. — Esate tuo įsitikinęs, sere? Cigaretė plūduriavo nutekamajame griovyje. Kažkas buvo pametęs fotoaparatą. Šis gulėjo ten ir atsukinėjo juostą. — Gal galėtum iškviesti taksi? — Mielai, sere.

Švilptelėjo rankoje paruoštu švilpuku. Suradau banknotą, kurį norėjau jam įduoti, nes to nusipelnė. Bet jis tik papurtė galvą ir nusuko akis. — Pasilaikykite jį sau, sere. Įsibrukau pinigus atgal į kišenę. — Labai ačiū, — padėkojau jam.

Taksi automobiliui privažiavus, portjė atidarė dureles. Automobilyje dvelkė prieskoniais arba smilkalais. Ant priekinės sėdynės gulėjo maldų ritinėlis. — Zoo Palatz, — iškošiau. Vairuotojas grįžtelėjęs šyptelėjo. Juodoje burnoje spindėjo auksinis dantis. — Ar sustoti prie Zoologijos sodo? Turėjau nusišypsoti ir aš. — Ne, prie Festivalių centro. Ten galima rasti linksmesnių gyvūnų.

Nukakti iki vietos prireikė pusės valandos. Pėsčiomis būtų pakakę penkių minučių. Gurkštelėjęs šiek tiek konjako, prisnūdau. Snūduriuodamas mačiau vaizdą — Fredą, kieme per sniegą traukiantį karstą. Vairuotojui teko mane žadinti. Buvome atvykę į vietą. Jis juokėsi. Dabar jau girdėjau. Tą nuoširdų juoką. Auksinis dantis tiesiog akino. Sumokėjau gerokai daugiau nei būtina, o jis pamanė, tai turbūt nesusipratimas, kad aš viso labo nemokantis skaičiuoti turistas, o gal pernelyg išsipustęs kino teatro direktorius. Buvo begrąžinąs pinigus atgal, dorasis Berlyno musulmonas, bet aš jau žengiau šaligatviu, tarp griuvėsių ir katedrų, tarp beždžionių ir žvaigždžių. Kažkas norėjo nedelsiant parduoti odinį švarką. Pastūmiau juos šalin. Liovėsi lyti. Kranai toliau lėtai važinėjosi ratais, o dangus virš Berlyno staiga nušvito ir tapo kone perregimas. Vėsoka saulė spigino stačiai į akis, kol būrys balandžių, kažko ieškodami, kapojo šviesą į gabalėlius.

Įžengiau į Festivalių centrą. Du ginkluoti sargybiniai patikrino akreditacinę kortelę su mažyte, išvakarėse padaryta nuotrauka — Barnum Nielsen, screenwriter — ir kiek per ilgai užsižiūrėję į veidą praleido mane pro apsauginę zoną, šventuosius vartus tarp tų, kurie čia ir kurie ne čia. Dabar buvau čia. Žmonės brovėsi vienas per kitą tarytum išprotėję, pilnomis rankomis alaus, brošiūrų, kasečių, mobiliųjų telefonų, plakatų ir vizitinių kortelių. Moterys buvo aukštos ir lieknos, pakeltais plaukais, virvele palei kaklą parištais akiniais bei aptemptais, pilkšvais sijonais, lyg parsiradusios čia tiesiai iš tos pačios parduotuvės. Vyrai šiaip jau atrodė įmitę ir krėsni, mano amžiaus, o mataruojanti jų širdis tvinkčiojo krauju pasruvusiuose žvilgsniuose; buvome panašūs vienas į kitą kaip du vandens lašai, ir bent vienas iš mūsų troško numirti dar dienai nepasibaigus. Didžiulis ekranas rodė vilkiką iš japoniško filmo apie gangsterius. Estetiškas smurtas netrukus turėjo prasidėti. Žudyti lėtai buvo įprasta. Kažkas padavė taurę sakės. Išgėriau. Gavau dar porciją. Užliejau kepenis aklinai. Bilė Augustas7 davė interviu australų televizijai. Jo marškiniai buvo tokie pat balti. Niekas nevilkėjo baltesnių marškinių nei Bilė Augustas. Jiems reikėjo paklausti: Kiek Jūs turite baltų marškinių? Kaip dažnai Jūs juos keičiate? Atokiau, gestikuliuodama prieš kamerą, stovėjo Spaik Li. O per visą tą sąmyšį įsiveržė Pederis su ties pilvu nukarusiu kaklaraiščiu ir neužsičiaupiančia burna — atrodė, lyg jis būtų galingas ventiliatorius arba tik bandytų pasiekti naują pasyvaus rūkymo rekordą. Galimas daiktas, kad būtent Pederis gali numirti šįvakar. Sustojo tiesiai prieš mane, gaudydamas orą. — Tai ką, — tarė jis. — Vėl ėmei gerti? — Kad nebuvau metęs. — Ar labai girtas? — Penkios su puse. Pederis prisilenkė arčiau, jo nosis vibravo. — Penkios su puse? Tai labiau panašu į priemoką už pašto siuntinį, Barnumai. — Nekalbėk taip. Aš kontroliuoju save. Nusijuokiau. Man patiko, kai Pederis žerdavo senus sąmojus. Bet Pederis nesijuokė. — Kur, po šimts pypkių, tu buvai? — Saunoje. — Saunoje? Ar žinai, kiek čia stirksojau tavęs laukdamas? Ar žinai? Pederis pakratė mano ranką. Prarado pusiausvyrą. — Aš, velniai griebtų, tiek daug gražaus apie tave prišnekėjau, kad dabar, po velnių, tuoj apsivemsiu! Jis ėmė mane tempti prie skandinavų stendo. — Atsipalaiduok, — pratariau. — Aš jau čia. — Ar negali, velniai rautų, įsigyti mobiliojo telefono! Kaip normalūs žmonės! — Man nereikia smegenų vėžio. — Tai įsitaisyk asmeninį detektyvą! — Manai, kad jie dirba saunose? — Jie dirba ir Mėnulyje! — Juk vis tiek mane rasi, Pederi. Staiga sustojo, ilgokai į mane stebeilijo. — Žinai ką? Po perkūnais, tu man vis labiau daraisi panašus į savo pamišėlį įbrolį! Ir Pederiui tai pasakius, mano žvilgsnis — mano kuras — užsiliepsnojo, o laikas užpuolė mane iš visų pusių. Čiupau jį už švarko ir prirėmiau prie sienos. — Niekada daugiau to nesakyk! Niekada! Pederis žiūrėjo į mane it iš dangaus nukritęs, sakė varvėjo jam per kelnes. — Po šimts, Barnumai. Nenorėjau taip pasakyti. Regis, kažkas mus stebėjo. Buvo apėmęs toks įniršis, kokio seniai neatsiminiau patyręs. Net darėsi gera. Buvo dėl ko. — Man nusispjauti į tai, ko tu norėjai! Bet niekada manęs nelygink su Fredu! Supratai? Pederis pabandė nusišypsoti. — Supratau! Paleisk mane, Barnumai. Reikėjo kiek palaukti. Tuomet Pederį paleidau. Šis stovėjo tylut tylutėlis palei sieną, nustebęs ir sutrikęs. Pyktis pasitraukė, paskui save palikdamas tik gėdą, nerimą ir sumišimą. — Aš tik nenoriu, kad apie jį primintum, — tyliai pratariau. — Atleisk, — sušnabždėjo Pederis. — Tai išsprūdo netyčia. — Viskas gerai. Pamirškime tai. Atsiprašau. Išsitraukiau iš kišenės nosinę ir pabandžiau nutrinti nuo jo kelnių japonišką degtinę. Pederis stovėjo kaip įbestas. — Ar greitai eisime į susitikimą? — Su kuo? Pederis atsiduso. — Su dviem danais ir vienu anglu. — Skamba gerai. Ar čia sąmojis? — Jie dirba Londone ir Kopenhagoje. Daug prisidėjo prie „Kelionės su panele Deize“. Pasakojau apie tai vakar, Barnumai. Sakės buvau prilaistęs ir ant jo batų. Klūpodamas šveičiau juos kiek įmanydamas. Pederis ėmė spardytis. — Suimk save į rankas! — iškošė jis. Išsitiesiau. — Ko jie iš tiesų nori? — Ko jie nori? O kaip manai? Žinoma, kad susitikti su tavimi. Jie dievina „Vikingą“. — Labai ačiū, Pederi. Tai dabar abu pataikausime? — Ne, eime, Barnumai.

Išėjome. Žmonės po truputį skirstėsi. Norvegų stendas kaip įprastai buvo nugrūstas į pačią gilumą, į patį kampą, dar nebuvome atsisveikinę su „Žvejo gyvenimo klajonėmis“ — kertiniu norvegų melancholijos akmeniu, nustūmusiu mus į Europos ir festivalio pakraštį. Reikėjo ištverti visą žygį, kad pasiektum Norvegiją. Pederis rūsčiai nužvelgė mane. — Po velnių, tarški eidamas kaip visas mini baras. — Tuoj ištuštės, Pederi. Atsisukau viskį ir visą susiverčiau. Pederis pačiupo man už rankos. — Mums reikia to, Barnumai. Tai rimta. — Panelė Deizė? Argi tai nebuvo visiškai sušiktas filmas? — Sušiktas filmas? Gal nežinai, kiek jis gavo nominacijų? Jie — dideli vaikinai. Didesni už mus. — Tai ko tuomet laukė tris valandas? — Aš gi sakiau, Barnumai. Jie dievina „Vikingą“.

Jie sėdėjo prie stalo nuošaliame kampe prie baro. Jiems buvo kiek per trisdešimt, vilkėjo dailiai pasiūtus kostiumus su saulės akiniais kišenėlėje ties krūtine, buvo su arklio uodegomis, auskarais ausyse, išdribusiais pilvais ir siauromis akimis. Šio laikmečio vyrai. Jau ėmiau jų nekęsti. Įtraukęs oro Pederis pasitaisė kaklaryšio mazgą. — O tu, Barnumai, ar būsi padorus, mandagus ir blaivus? — Ir genialus. Paplekšnojau Pederiui per nugarą. Jis buvo permirkęs. Taigi nuėjome prie jų. Pederis suplojo rankomis. — Štai ir turime mūsų ilgai lauktą draugą! Sukėlė tikrą šurmulį tame zoologijos sode. Man buvo tas pats. Jie pakilo. Nutaisė šypsenas. Dar nebuvo trijų valandų, o Pederis jau buvo spėjęs prišnekėti kone vulgarybių. Vienas danas, Torbenas, palinko ties pelenine, kurioje gulėjo smilkstantys cigarai. — Barnumas — pseudonimas ar Jūsų tikras vardas? — paklausė jis. — Tai mano tikras vardas. Bet naudojuosi juo kaip pseudonimu. Nuvilnijo juokas, o Pederis jau bandė pakelti taures, bet danas taip lengvai nepasidavė. — Ar tai jūsų vardas, ar pavardė? — Ir tas, ir tas. Priklauso nuo to, su kuo kalbu. Torbenas šyptelėjo. — Ar tik Barnumas nebuvo Amerikos kontrabandininkas? There’s a sucker born every minute8. — Ne, — atšoviau. Tą pasakė vienas bankininkas. Deividas Hanumas. Bet Barnumas pasakė šitai: — Let’s get the show on the road9. Pederiui galop pavyko įterpti vieną tostą. Susidaužėme, ir dabar prie stalo ruošėsi palinkti kitas danas, Prebenas. — Mes tiesiog dieviname „Vikingą“! Nuostabus scenarijus. — Labai ačiū, — padėkojau ir išlenkiau taurelę. — Tik gaila, kad iš jo taip ir neišėjo filmas. Pederis pagavo mintį. — Dabar nesigilinkime į detales. — Priešingai, manau, jog būtina. Pederis spirtelėjo po stalu man į koją. — Dabar žvelgiame į priekį. Nauji projektai. Naujos idėjos. Buvau besistojąs, bet nepajėgiau. — Tačiau, jei manote, kad scenarijus nuostabus, kodėl nepastatote filmo? Pederis dėbtelėjo į mane, o Torbenas kiek pasimuistė kėdėje, lyg būtų sėdėjęs ant didelio smeigtuko. — Jei pagrindiniam vaidmeniui gautume Melą Gibsoną, gal ir išeitų. Kitas danas, Prebenas, palinko prie manęs. — Be to, veiksmo filmai out, — paaiškino jis. — Veiksmo filmai jau old fashioned10. — But what about vikings in outer space?11 — paklausiau. Suskambo vienas iš telefonų. Taigi išsekę revolverininkai kiekvienas čiupo už savojo. Timas, anglas, laimėjo. Buvo kalbama apie kažkokius didelius skaičius, ir paskubomis buvo ištarti keli žymūs vardai — Harvi Keitei, Džesika Lanž. Neliko ką daugiau veikti, tik šypsotis vienas kitam ir siurbčioti gėrimus. Šiaip taip pavyko atsistoti ir nusigauti iki tualeto. Iki dugno iškliukinęs džiną, įrėmiau veidą į sieną ir stengiausi sugalvoti, ką jiems pasakyti. Nenorėjau duoti to, ką turėjau. Pamanyk, ryškusis scenaristas, kurio laukta net tris valandas. Lifte matytas veidrodžio atvaizdas staiga vėl iškilo prieš akis. Tai nebuvo labai gražus vaizdas. Bandžiau surasti bent akimirką, kurioje galėčiau pasislėpti. Neradau. Man sugrįžus, Pederis buvo spėjęs pakeisti mano taurelę kava. Dabar užsisakiau dvi taureles. Timas sėdėjo su atverstu vadovo kalendoriumi, storesniu už bibliją „Kempinski“ viešbutyje. — Supranti, Barnumai, esi scenaristų, su kuriais pageidaujame dirbti, sąrašo viršuje. Pederis išsišiepė nuo ausies iki ausies. — Ar Jūs turite konkrečių projektų? — paklausiau. — Mielai norėtume išgirsti, ką pats esi paruošęs. — Pradėkite pirmi, — pasiūliau. — Kad geriau suprasčiau, apie ką kalbama. Timo žvilgsnis nuslydo nuo manęs prie danų. Pederį vėl nežmoniškai išpylė prakaitas. — Barnumui patinka perduoti kamuolį, — išbėrė jis. Tai nuskambėjo taip beprasmiškai, jog negalėjau susilaikyti nesusijuokęs. Garsiai nusikvatojau. Barnumui patinka perduoti kamuolį. Pederis niuktelėjo man į koją. Dabar elgėmės it sena sutuoktinių pora. Priešais staiga išdygo dar viena taurelė.

Kalbą pradėjo Torbenas. — Okei, Barnumai. Mes išmesime kamuolį. Norime statyti „Laukinę antį“12. Veiksmo, kaip sakiau, neturėtų būti. Publikai reikia artimų dalykų, ar ne taip? Pavyzdžiui, šeimos. Taigi „Laukinės anties“. Pederis sėdėdamas neatitraukė nuo manęs akių. Tai be galo vargino. — Tai būtų lyg ir tau, Barnumai, — galiausiai prabilo. — Kaip manai? Juk perdarysi šį kūrinėlį į filmą per porą mėnesių, tiesa, Barnumai? Bet niekas Pederio nesiklausė. — Ar filmą statys norvegai, — pasiteiravau, — ar skandinavai? — Didesni, — šypelėjęs pasakė Torbenas. — Amerikiečiai. Keitei. Landž. Robins. Ne pro šalį būtų privilioti Maksą arba Gitą. Bet dialogas turės būti anglų kalba. Arba pinigų nebus. — Taip pat turėsime kai ką šiek tiek pataisyti, — įsiterpė Prebenas. — Veiksmas turės vykti mūsų dienomis. Laukinė antis dvidešimtame amžiuje. — Kam viso to reikia? — paklausiau. — Žinoma, veiksmą perkelsime į dabartį, — išpyškino Pederis. — Argi kam įdomus kostiuminis filmas, juk ne? Akimirką stojo tyla. Aptikau dar vieną taurelę. Timas kažką pašnibždėjo Prebenui, šis atsisuko į mane. — Turėjome galvoje kažką tokio, kaip Rainman13 sutinka „Rudens sonatą“, — tarė jis. Turėjau prisilenkti arčiau. — Atsiprašau? Kas ką sutinka? — Mes tik norime atskleisti Ibseno genialumą, — paaiškino Torbenas. — Būtent jo amžinumą. — Amžinumą? Panašiai kaip „Kelionė su panele Deize“ sutinka „Pirklio mirtį“? Torbeno žvilgsnis trūkčiojo. Kiti du krenkštelėjo. Pederis nebeištvėrė. Pabandė sušvelninti toną. — Gal kas nori ko užvalgyti? Niekas neatsakė. Pederis užsirūkė. Buvo nerūkęs aštuonerius metus. Suspaudęs rankas Torbenas dirstelėjo per krumplius į mane. — O kokį kamuolį mesi tu, Barnumai? — Pornografinį filmą, — išdrožiau. — Pornografinį filmą? — Šįryt sėdėdamas kambaryje žiūrėjau mokamą televizijos kanalą. Ir man toptelėjo mintis, kokie šie pornografiniai filmai netalentingi ir prėski. Jokios dramaturgijos. Beviltiški charakteriai. Pasibaisėtinai atrinkti aktoriai. Neįtikėtinai skurdūs dialogai. Pasišlykštėtina scenografija. Torbenas neteko kantrybės. — Turi omenyje erotinį filmą, juk taip? — Ne. Turiu omenyje pornografinį. Visiškai pornografinį. Su gera istorija, įdomiais personažais ir įžvalgia scenografija. Aristoteliška kompozicija iki orgazmo. Pornografija, skirta šiuolaikiškai publikai. Ir moterims, ir vyrams, ir visiems kitiems. Nelyginant Nora14 sutiktų Deep Throat15. Tai amžina.

Anglas pakilo pirmas. Danai nusekė įkandin. Jie paspaudė Pederiui ranką. Pasikeitė vizitinėmis korelėmis. — Susisieksime, — pratarė Pederis. — Barnumas gali parengti juodraštinį variantą per du mėnesius. — Primink jam, kad tai — Ibsenas, — išrėžė Torbenas. — O ne mokamas televizijos kanalas. Pederis nusikvatojo. — Nebijokite! Aš Barnumą kontroliuoju.

Didieji vaikinai išėjo. Likome sėdėti. Pederis buvo tykus. Taip sakau tik apie Pederį. Kai Pederis nuspręsdavo tylėti, būdavo itin tykus. Tykus kaip niekada. Išmokau su tuo gyventi. Jei sugebu ką nors, tai tik gyventi su tykiais žmonėmis. Užčiaupi burną ir klausai, kas ką pirmas pasakys. Pederis pralaimėjo. — Juk iš pradžių ėjosi visai gerai, — pratarė dirstelėdamas į mane. — Bet tris valandas vėlavai, o kai galiausiai atėjai, buvai akiplėšiškas, nusigėręs ir tuščiomis rankomis. Visiškai tuščiomis rankomis. Neįtikėtina. Į sveikatą, Barnumai. Šiek tiek siurbtelėjome, toliau buvo mano eilė ką nors pasakyti. — Negi manai, jog Meril Stryp norės vaidinti antį? — paklausiau. Pederis nusuko akis. — Tu artėji prie ribos, Barnumai. Dieve mano. Aristoteliška pornografija! — Ką turi galvoje sakydamas „artėji prie ribos“? — Puikiai žinai. — Ne, nežinau to puikiai. Pederis staigiai grįžtelėjo į mane. — Tai esu matęs anksčiau, Barnumai. Tavo nuopuolį. Nepajėgsiu daugiau tavęs sekti. Pakilau. Buvau sutrikęs. Išvydau atsigręžiantį veidą iš lifto, pilną avilį veidų, kurie buvo veriami ant manęs, vienas paskui kitą. — Po šimts, Pederi. — Nekenčiu, kaip jie kalba. Rainman sutinka „Rudens sonatą“. Visas tas mėšlas, kurį prisiverčia pasakyti. Tiesiog nekenčiu to. — Ką gi. Aš to taip pat nekenčiu. Bet ar būtina galvoti, kad taip ir yra? Jie taip kalba. Taip visi kalba. Graduate16 sutinka „Vieną namuose“, o Waterfront17 sutinka Pretty Woman18. Vieną dieną ir mes taip kalbėsime. Pederis stumtelėjo nuo savęs taurelę ir atrėmęs galvą į rankas vėl pasidarė tykus. — O aš sutikau Loreną Bekol, — pratariau. Pederis lėtai pakėlė akis. — Ką pasakei? Vėl prisėdau. Reikėjo sėdėti tai pasakojant. — Pasakiau — Loreną Bekol, — pakartojau. — Buvau beveik šalia jos. Pederis prisistūmė kėdę arčiau šypsodamas. — Ar mūsų Loreną Bekol? — Taip, Pederi. Negi yra kitų lorenų bekol? — Žinoma, ne. Atleisk. Aš kaip nesavas. Tą pat minutę pastebėjau tuos tris pinigų maišus paliekant kambarį. Paėmiau jo ranką, šiltą ir sudirgusią. — Kaip ji atrodė? — sušnibždėjo jis. Atsakyti neskubėjau. — It sfinksas, — tariau. — It žydras sfinksas, nutrūkęs nuo prožektoriaus rėmo. — Puiku, Barnumai. — Lijo, o ji nesušlapo, Pederi. — Įsivaizduoju, Barnumai. Pederis, regis, kelias sekundes klajojo mintimis kažkur kitur. Pederio veidas pasidarė kaip vaikystėje, ir aš galėjau aiškiai matyti jo pašiurpusią odą nuo marškinių apykaklės iki ausies, lyg ši būtų ten visam laikui priaugusi tą vakarą „Rosenborg“ kino teatre, 14 eilėje, kai rankomis po lygiai apkabinome Vivjeną, ir tuo metu Lorena Bekol kimiu, susijaudinusiu balsu ištarė: Nothing you can’t fix19.

Tada jis tarsi sugrįžo ir akimirksniu suseno. Gili raukšlė, kurios nebuvau pastebėjęs anksčiau, vagojo veidą įkypai nuo kairės akies, per patį raukšlelių vėduoklės vidurį, sudarkydama veido pusiausvyrą, kad galva, atrodė, tuoj nuvirs. Pederis ir aš pradėjome panėšėti vienas į kitą. — Tiesa, skambino Vivjena, — pratarė jis. — Manau, jog ji jaudinasi dėl Tomo, — pridūrė. Pabandžiau nusišypsoti. Nekaip sekėsi. — Žinoma, — nusijuokiau. — Juk prisimeni, ką dideli vaikinai pasakė? Dabar svarbiausia — šeima. Pederis spoksojo į savo taurę, valandėlę buvo tykus. — Visi mano, kad tu — šiknius, — galop sušnibždėjo jis. Girdėjau, jog jis tai pasakė, bet žodžiai manęs nepasiekė. — Visi? — paklausiau. — Negaliu dabar taip greitai prisiminti, kas taip nemano, — pasakė. — Ar Tomas taip pat? Pederis nusigręžė. — Tomas — geras vaikis, Barnumai. — Nežinau, ką jis supranta. Prisidegiau cigaretę. Skaudėjo burną. Uždėjau ranką ant Pederio pirštų. — Gal susimetę ką nors jam nupirkim? Ką nors tikrai gražaus. A? — Žinoma, — tarė Pederis.

Paskui leidome laiką festivalio bare. Ten būriavosi mūsų verslo visuomenė. Pederio nuomone, turėjome būti matomi. Taip jis ir pasakė. Reikėjo būti, kur verda gyvenimas, iš arti, tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Pusiausvyrai palaikyti sukirtome kelias riebias dešreles. Išmaukėme kažkokio skysčio su ledu. Tapome matomi. Aišku, kalba vėl pasisuko prie Sigridos Undset20 ir to, ar apskritai vyras režisierius pajėgtų pastatyti filmą pagal „Kristiną, Laurenso dukterį“21. Kalbėjo elitas. Nesikišau. Maišiau tik gėrimus ir mąsčiau apie Tomą. Buvau tikras šiknius. Reikėjo nupirkti jam didžiulę dovaną, reikėjo nupirkti visą sieną, kurią galėtų prirašyti, ir kraną iš Berlyno. Reikėjo parvežti Dievo mašinų rinkinį, kad Tomas, Vivjenos sūnus, sukonstruotų dangų iš naujo. Balsai dabar sklido iš visų pusių. Užmerkus akis, visi garsai dingdavo, lyg regėjimo nervas būtų prijungtas prie ausies kriauklės, bet tai buvo seniai, kai maniau, jog pasaulis gali išnykti žaismingai ir lengvai, vos pasistengus gerai užmerkti akis. Labiausiai troškau, jog išnyktų abu dalykai — ir garsai, ir pasaulis, iš kurio kyla garsai. Atsimerkus prieš akis išdygo ne kas kitas, o kritikė iš viešbučio saunos, mano blogoji žinia. Jau spėjusi pasižvalgyti po festivalį — apgirtusi kiklope. Žinoma, paglostė Pederiui nugarą. — Gal turite ką nors, apie ką parašyčiau namams, vaikinai? Išskyrus tai, jog Barnumas saunoje kokakola vaišina Klifą? Pederis pajudino horizontaliai galvą, it lubos būtų pavojingai žemos. — Per anksti apie tai kalbėti, — tarė. Bet raketa tuoj iššaus. Parašykite, jog Mylis ir Barnumas jau skinasi kelią. Briedė prisispaudė prie jo visa suknele. Buvau beužsakantis vamzdelius kvėpavimui. — Gal jau turite kupė „Kristinos“ traukinyje? Gal Barnumas išvers scenarijų iš švedų kalbos? Pederis nustūmė jos ranką. — Jei „Kristina, Laurenso duktė“ — šampanas, — tarė jis, — tai padarysime iš jo vandenį. Briedė susijuokė ir išsilenkė, kad susiverstų visa, kas liko, ant plačios konjako taurės dugno. — Papasakokite ką nors daugiau, vaikinai. Senų metaforų jau prisiklausėme. — Pagalvokite apie tai, kaip Briedė pasitinka Saulėlydį, — pasiūliau. Ši palengva į mane atsisuko apsimesdama, jog tik dabar pastebėjo mane ten stovint. Žinoma, taip nebuvo. Matė mane visąlaik. Padarė grimasą. — Pranešime Jums, kai ateis laikas, — Pederis užbėgo jai už akių. — Tiesiog puiku. Bet ta nesiliovė į mane žiūrėjusi. — Ką gi, vadinasi, susitariame. Perduok linkėjimus Klifui, Barnumai. Briedė staiga prisilenkė prie pat mano ausies. — Velniai griebtų, — šnipštelėjo ji.

Netrukus ji dingo tirštame rūke tualetų pusėje. Pederis ėmė tampyti mane už švarko. — Ar ji pasakė „Klifas saunoje“? Klifas ir Barnumas saunoje? — Vokietijoje saunos bendros, Pederi. Ar nemanai, jog tai dvelkia karu? — Apie ką tu kalbi? Buvai saunoje kartu su Klifu? — Briedė ten sėdėjo man atėjus. Pirmąkart mačiau ją nuogą. — Geriau man to negirdėti. — Ji panėšėjo į minkštą kriaušę. — O ką ji tau sušnypštė į ausį? — Tik mano seną keiksmažodį. Velniai griebtų. Pederis pakėlė akis į viršų ir susmuko. — Neleisk jai rašyti niekų apie save, Barnumai. To tau mažiausiai reikia.

Nors Pederis prisigerdavo retai, viskas krito į akis: jo plaukai, raukšlės, burna, pirštai, pečiai. Alkoholis laikėsi jo kūne it našta. Pederis visas nuožulniai pasviro batų link. Galėjau jam pasakyti, kad bemaž pasenome, kad išlikome du nuostabūs bičiuliai, kurie šiame gyvenime dalijosi viskuo ir dabar sėdėjo tik su puse viso to, ką davė gyvenimas. Dar galėjau šypsodamasis pirštu perbraukti jam per giliausią raukšlę veide.

— Mažiausiai reikia, — pratariau, — jog sakytum, ko man mažiausiai reikia.

— Mažiausiai, ko reikia, — dar išgerti, — tarė Pederis.

Ištiesė ranką, bet ši nusviro ir liko gulėti tarp peleninių, šlapių servetėlių ir taurių.

Kažkas už stalo, prie kurio, laimė, užteko vietos vos keliems, traukė norvegiškas dainas. Mažiausiai reikalingi gėrimai atkeliavo. Pederis pakėlė taurę abiem rankomis. — Už tave, Barnumai! Lyg ir nebėra ką čia, Berlyne, veikti. Išskyrus tai, kad turime nupirkti dovaną Tomui. Ar ir tai pamiršai? Nudūriau akis ir staiga prisiminiau, ką buvau palikęs lagamine viešbučio kambaryje. — Turiu atsivežęs scenarijų, — pasakiau. Pederis tylomis pastūmė gėrimą į šalį. — Ir sakai tai tik dabar? Kad, po šimts, turi scenarijų? — Nejaugi nesidžiaugi, Pederi? — Nesidžiaugiu? Po perkūnais, duokš jį šen, Barnumai! Ir nė menkiausios užuominos apie tai. O pavadinimas? — „Nakties vyras“, — pasakiau. — „Nakties vyras“, — tarė Pedėris nusišypsodamas. — Ar būtinai turi pakartoti? — Apie ką jis? Rėžk, Barnumai! Dabar turėjau nusišypsoti. Taip mes kalbėjomės. Rėžk man. Pripildyk mane. Duokš ką nors. — Apie šeimą, — numykiau. — Kas dar? Pederis stvėrėsi už galvos abiem rankomis ir ją papurtė. — Kodėl neprasitarei per susitikimą? Kodėl, po velnių, neatsinešei scenarijaus į susitikimą? — Nes tu mane pažadinai, Pederi. Jis paleido galvą, ir ši nusviro ant pečių. — Tave pažadinau? — Taip, Pederi. — Skambini, pažadini mane, palieki žinutes, ir tai darai visur. Net saunoje vos galiu nuo tavęs pabėgti, Pederi. Nekenčiu to. Ir tai žinai. — Žinau, Barnumai. — Nekenčiu, kai įkyriai lenda. Visą gyvenimą man nurodinėjo ir prie manęs lindo. Visi nurodinėjo. Man tai galiausiai nusibodo, Pederi. Šis žvelgė apniukusiomis akimis. — Ar jau baigei, Barnumai? — Neerzink, — tariau. Pederis priėjo arčiau, mėgindamas išsitiesti. Lyg ir paėmė man už rankos. — Ne aš tau skambinau, — sušnabždėjo. — Nepalikau tau jokių žinučių.

Sulig jo žodžiais man pasidarė aišku, ir aš pašiurpau; viskas aplinkui virpėte virpėjo, atstumiamai ir prikišamai. Žinojau tai. Visa, ką atidėliojau, įvyko dabar. Pederis mėgino mane sulaikyti. Bet neįstengė. Išėjau į Berlyno naktį. Snigo, šviesos tamsoje virpėjo. Girdėjau gyvūnus, klykaujančius zoologijos sode. Žingsniavau tarp griuvėsių, pro niekada neužsidarančius restoranus, į „Kempinski“ viešbutį, kur išsirikiavę stovėjo tie patys limuzinai, nelyginant beviltiškoje eilėje laukiantys perdaryti laidotuvių automobiliai. Senasis baltaplaukis portjė atvėrė sunkias duris, prispaudęs ranką prie kepurės pasisveikino ir nusišiepė, o aš pasikėliau liftu į kambarį ir užsirakinęs duris išvydau sutvarkytą kambarį, pakeistus rankšluosčius, šliures, chalatą bei įkaitusį telefoną, paskui griebiau ragelį, bet ten tik pasigirdo užsienietiškas jungimo signalas, ir tik tada pastebėjau voką, kurį buvau sulankstęs ir įsikišęs į kito chalato kišenę — dabar šis gulėjo prie indo su vaisiais ir festivalio raudonojo vyno butelio. Numetęs ragelį nuėjau tenai. Praplėšiau voką ir ištraukiau popieriaus lapą. Prisėdau ant lovos. Lapas buvo atsiųstas faksu, viršuje galėjau įskaityti, iš kur jis gautas: Gaustado ligoninė, psichiatrijos skyrius, šios dienos rytas, 7.45 val. Motinos rašysena suraizgytos dvi pasviros virpančių raidžių eilutės. Brangusis Barnumai. Nepatikėsi. Fredas sugrįžo. Grįžk namo kuo greičiau. Mama.

Dar sykį perskaitęs tas dvi eilutes, lėtai pakilau, beveik ramus; popieriaus lapą laikančios rankos nė kiek nejudėjo, taip, rankos nejudėjo, tuomet dirstelėjau per petį, vogčiomis, kaip tai darydavau manydamas ką nors tūnant ten, durų šešėlyje, ir mane stebint.