Ryšulys

Kai pabudau, gulėjau savo lovoje, Fredas buvo dingęs, o mama stovėjo pasilenkusi virš mano veido ir atrodė kažko nekantraujanti. — Kaip sekėsi? — paklausė ji. — Šokių mokykloje? Atsisėdęs lovoje viską akimoju prisiminiau. — Pederis ateis pietums, — išpyškinau. — Kas? — Pederis! Mama prisėdo ant kraštelio. — Kas toks yra Pederis? Niekada nebūčiau patikėjęs, kad dar neprasitariau apie tai, ką dabar ruošiausi pasakyti. — Tai mano naujasis draugas, — sukuždėjau. Mama kažkaip keistai šyptelėjo ir jau rengėsi paglostyti savo pirštais man plaukus, bet susilaikė. — Ar sutikai jį vakar? — Taip. Ėjome kartu namo. Mama valandėlę sėdėjo nejudėdama, su ta pačia šypsena lūpose. — Ir tu pakvietei jį pietų? — Taip. Draugai taip daro. Akimirką padelsusi mama atsistojo ir pliaukštelėjo rankomis. — Vadinasi, turime pradėti ruošti stalą! Ji išskubėjo iš kambario, o aš vėl atsiguliau. Girdėjau, kaip ji šaukia Boletą. — Eikš, sugriuvėle, padėsi man! Pietums turėsime svečių! Taigi drybsojau ir klausiausi duslaus bildesio, sklindančio nuo puodų, keptuvių, spintos trankomų durelių, dangčių, krintančių ant grindų, siurblio ir lygintuvo, ir aš ėmiau būgštauti, būgštauti dėl viso to, kuo džiaugiausi, ir man dingojosi, galbūt dingojasi ir dabar, tai aišku kaip dieną, kad tai, kas tuokart tebuvo nuojauta, abejonė, jog nieko nėra pastovaus, vis dėlto visa yra įskilę: džiaugsmas, laimė, grožis — visur rasi šukę, trūkumą, išskyrus šią išbaigtą ir bergždžią mintį apie tai, kas netobula.

Mama atidarė duris. Ji atrodė priblokšta. — Dieve brangiausias! Ar šiandien neisi į mokyklą? Po antklode sušnabždėjau: — Manau, jog labiausiai noriu likti namuose. Mama kilstelėjo plaukus nuo kaktos. Ji mūvėjo gumines pirštines ir ryšėjo didelę, baltą prijuostę. — Gal sergi? — Ne. Bet juk gali parašyti, kad taip yra. Už mamos nugaros pasirodė Boleta ir kyštelėjo vidun nosį paraudusiomis akimis ir susiraukšlėjusiomis lūpomis. — Leisk Barnumui pabūti namie. Parašyk, kad karščiuoja. — Man nepatinka meluoti, — atrėžė mama. Boleta, atsisėdusi pas mane, priglaudė ranką man prie kaktos. — Ak, mažoji Vera, tai — ne melas. Barnumas buvo šokių mokykloje, todėl jam kyla temperatūra! Be to, jam patinusi akis. Matyt, per daug žvalgėsi į mergaites. Taigi buvau jau ant kojų. — Bent jau pabūk namie. Susitvarkyk kambarį ir niekur nedink! Ji nudrožė į virtuvę. Boleta akimirką pasvyravo. — Mama tiesiog tokia laiminga, — pašnibždėjo ji. — Kad pas tave ateis svečių. Bet jai nelengva parodyti savo džiaugsmą. Ji perbraukė ranka man sprandą, kur vis dar matėsi Fredo nagų žymės. — Kaip sekėsi vakar šokių mokykloje? — pasidomėjo ji, vis tyliai. — Kaip čia pasakius. Puikiai. Boleta nusijuokė, bet lyg ir savyje. — Nereikia nieko sakyti. Aš — tik kvaila, sena moteriškė, kuri tetrokšta žinoti, ką pražiopsojo. Pažvelgiau į ją. — Tu, Boleta, ne tokia ir kvaila, — tariau. — Ačiū, Barnumai. Dabar man ramiau.

Ji nubruzdėjo paskui mamą ir įniko tvarkytis. Paklojau lovas. Visus vadovėlius susidėjau į kuprinę, pieštukus sugrūdau į penalą, senus vidpadžius nukišau į paskutinį stalčių, nupūčiau dulkes nuo M. S. Grevės „Gydymo vadovo norvegų namams“ ir atsidaręs langą nusišnirpščiau. Lauke švietė saulė. Ji metė plonus šešėlius. Laikas ėjo. Nejudėjo iš vietos ir tuo pat metu ėjo. Net laikas nebuvo pilnutinis. Bažnyčios keliu jau kopė Boleta. Ji turėjo krepšį su ratukais, lūžtantį nuo prekių, ėjo vos galėdama jį patempti. Uždariau langą, ir mane apėmė nerimas. Sutvarkiau ir Fredo daiktus. Paslėpiau peilį, cigaretes ir visus jo raktus. Po pagalve. Smailius, rudus batus padėjau į spintą, o senus guminius iškrapščiau iš palovio ir išmečiau. Žinojau, jog nereikia taip daryti. Žinojau, kad nereikia liesti Fredo daiktų. Ant grindų jis buvo nubrėžęs brūkšnį. Norėdamas jį peržengti, turėdavau gauti leidimą. Fredui leidimo nereikėjo. Jis ėjo ten, kur panorėjęs. Vyliausi, jog jis nepasirodys namuose iki pietų. Ir vis tiek to troškau — sėdėti visiems kartu, su didžiuoju broliu, jis galėtų tik sėdėti ir nieko nesakyti, taip geriau, kad nesakytų, būtų tylus ir mįslingas, tikras didysis brolis. Bet jei tėtis spėtų grįžti namo, geriau Fredas laikytųsi atokiau, vieno iš jų užtektų per akis. Girdėjau, kaip svetainėje mama dengia stalą, tiesia baltą staltiesę, dėlioja aukštas taures, servetėlių žiedus, kinišką servizą, sidabrinius stalo įrankius, šįkart didžioji praeitis buvo klojama ant stalo, tai, kas niekada netapo ateitimi. Nubėgau pas mamą. — Negi negalime pavalgyti virtuvėje? — Virtuvėje, tu ką! Dabar tikrai karščiuoji. — Mama, būk gera! Negi negalime paruošti paprasčiausių pietų! Ji atsisuko į mane, rankose laikydama lėkštę, ir akimirką nesumojau, ar ji ruošiasi ją tėkšti į žemę, ar gražiai padėti į vietą. — Ką nori pasakyti, Barnumai? — Tai, ką ir sakau! Kad tai turi atrodyti įprastai. Mama ilgai žiūrėjo į mane. — Nemanau, jog tai nori pasakyti, — nukirto ji. Paskui lėtai ir atsargiai padėjo lėkštę ant staltiesės.

Tėtis atėjo be penkiolikos penkios, tarsi jis būtų dirbęs įprastu darbo laiku, o mes būtume buvusi eilinė šeima. Jis stabtelėjo prieškambaryje, sunkus ir susilenkęs, atrodė, kad būtų atpūškavęs iš paties Majorstueno, o gal iš dar toliau. Vos galėjo pasiekti batus. Tačiau tada atsitiesė, pavedžiojo akimis ir sušnypštė. Dėbtelėjo nustebęs į mane, stovintį prie laikrodžio ir laukiantį ne jo, bet Pederio. Paskui palengva perkėlė žvilgsnį nuo blizgančių mano megztinio sagų prie svetainėje padengto stalo, kur jau buvo uždegtos žvakės, ir liepsnos virpčiojo nuo vėjo, traukiančio pro langų kraštus. Veidas jo išsipūtė, šypsena, kurios nesimatė, praplėtė jį ir panardino akis po visa oda. — Jėzau, — suvapėjo jis. — Čia tai bent. Jėzau! Mama, pro šalį nešina dubeniu bulvių, grįžtelėjo į jį. — Pas Barnumą ateis svečių, — paaiškino ji. — Pasiruošk. Tėčio veidas mažumėlę sukrito, kaip laužas, vėl išniro akys, galbūt jis manė, jog už jį viskuo pasirūpinta: staigmena, pagyrimu, netikėtu medaliu. Iš virtuvės sklido kvapai, kokių dar niekada nesame jutę: pipirų, vanilės ir virtos mėsos; receptai buvo svetima kalba, ir Boleta viršum puodų traukė šlagerius. — Svečių? Gal jau susiradai mergaitę, Barnumai? — Jis vardu Pederis, — paaiškinau. Tėtis, nuėjęs prie sekretero, į sunkiausią stiklą prisipylė viskio su soda. Kliukino jį palengva, nurydamas tris kartus. — Dabar jau pasiruošęs, — išrėžė jis.

Išmušė penkta valanda. Pederis dar nebuvo atėjęs. Mama apdengė bulves rankšluosčiu. Boleta palaikė šilumą puoduose. Tėtis dar susimaišė viskio su soda, ir galva jo nusviro. Nužvelgė mano kojas. — Tai naujų batų nenešioji? — paklausė jis. — Ne, ačiū. — Tai vis dėlto netiko? — Nemėgstu vaikščioti su numirėlio batais, — atšoviau. Tiesiog pasakiau net nepagalvodamas, tarsi žodžiai būtų iš kažkur iškilę. Nemėgstu vaikščioti su numirėlio batais. Tėtis akimirką pavedžiojo akimis, ištuštino taurę ir tryptelėjo kojomis. — Prie stalo! — užriko jis. Susėdome. Tėtis užsikišo servetėlę tarp dviejų viršutinių marškinių sagų ir ruošėsi vaišintis. Mama uždėjo savo ranką jam ant rankos. — Mes laukiame, — tyliai tarė. Tėtis suirzęs nuleido rankas į sterblę, apsidairė ir įbedė akis į mane. — Kuo vardu tas berniūkštis? — perklausė jis. — Pederis, — atsakiau. — Pederis, ką? Pamaniau: vis dėlto jis neateis. Pasakė tai, jog nori ateiti pietų, tik norėdamas pasirodyti malonus, mat tėtis stovėjo ir klausėsi, galbūt jam manęs pagailo, manęs, dulkelės, jis neatėjo, bus mane apgavęs, vadinasi, buvau išmestas iš šokių mokyklos su numirėlio batais ir likęs vienas kaip pirštas. — Pederis, — pakartojau. — Pederis. Boleta persilenkė per stalą. — Turi ateiti, — patikino ji. Ir tą pat minutę parsirado Fredas. Liko it įbestas stovėti prie durų, spoksodamas į mus kambaryje. Nusipurtęs garbaną, priėjo artyn. Išsišiepė, tačiau lūpos buvo siauros. — Kas mirė? — paklausė ir atsisėdo ant paskutinės kėdės. — Ji užimta, — tarė tėtis. — Ir niekas čia nemirė. — Dabar bus užimta, — neatstojo Fredas. — O tu būsi miręs. Fredas prisidėjo lėkštę ir įniko valgyti. — Galite manęs nelaukti, — rėžė ir pasiuntė dubenį Boletai, kuri vien tik lingavo galvą. — Pas Barnumą ateis draugas, — išbėrė mama. — Draugas? Pas Barnumą? Fredas pažvelgė į mane. Mama uždėjo savo ranką ant jo. — Nemaniau, Fredai, jog ateisi. Tėtis nusijuokė. — Ir kas tai gali numanyti? — burbtelėjo. — Kad Fredas ateis. Boleta tarp mamos ir manęs jau buvo paruošusi vietą dar vienam žmogui, tad pristūmė kėdę prie stalo. Fredas įbedė akis į tėtį. — O kas gali numanyti, kada parsirasi tu, a? Šiukšle. Tėčio ranka sudrebėjo. — Aš esu čia. Be to, nekalbėk valgydamas. Fredas ilgai žiaumojo, tada pasisuko į mane. Vyliausi, jog Pederis neateis. Vyliausi, jog pasakė tai vien norėdamas būti malonus ir jog jis neateis. — Tai kur jis dingo, a? — paklausė Fredas. — Tavo draugas. Turiu galvoj. — Turi ateiti, — tarė Boleta ir įsipylė į taurę vyno. Tėtis, pagriebęs iš jos butelį, taip pat prisipylė iki viršaus. — Galbūt tramvajus vėluoja, — sušnabždėjau. — Taip, aišku, — pritarė mama. — Tuoj čia bus, pamatysi. Fredas maivėsi. Tėtis pakėlė taurę. — Tolimame užsienyje laukiama penkiolika minučių iki pasirodymo pradžios. O dabar kaip tik penkiolika po penkių! Jis prisidėjo pilną lėkštę ir kai jau ruošėsi dėtis pirmą kąsnį nuskambėjo durų skambutis. Svetainėje visi nuščiuvo, net Fredas, jis tarsi prišalo prie staltiesės. Skambutis nuskambėjo darsyk. Vos neapvertęs stalo nuskuodžiau į prieškambarį ir atidariau. Ten buvo Pederis. Jis įėjo. Regis, gaudydamas kvapą. — Bažnyčios kelio kalnas, — išstenėjo jis. — Po velnių. — Gana status. Nusijuokiau ir aš. — Kaip suradai kelią? — Tiesiog paklausiau, kur gyvena Barnumas Nilsenas, — tarė Pederis. Atsisukome į svetainę. Ten sėdėjo mano šeima. Tėtis padėjo maistą atgal į dubenį, ir netgi Fredas nusišypsojo. Jie atrodė laimingi tarp žvakių ir taurių, lyg kitokie niekada ir nebūtų buvę. Pabandžiau pažvelgti į juos Pederio akimis, to, kuris apsilankė čia pirmą kartą. Taigi štai kokius išvydau juos pirmą kartą: tėtis, besistojantis nuo kėdės, kuri aukštesnė už kitas, paskubom ranka perbraukiantis žvilgius plaukus ir paruošiantis vietos Pederiui, mūsų svečiui. Boleta, žilagalvė, besišypsanti močiutė, sėdinti pačiame centre ir pastumianti vyno taurę į šalį, kad geriau matytų. Mama, taip pat pakylanti ir staiga pasirodanti jaunesnė nei daugelis mamų; ji išrausta ir atkiša į priekį rankas, lyg norėdama Pederį apkabinti ir prisitraukti prie savęs, na, ir Fredas, tiesiog šlamščiantis toliau, kaip nepriklausomas didysis brolis, kuriam nevalia trukdyti. Tai galėjo eitis puikiai. — Čia tai bent, — išlemeno Pederis.

Pirmiausia jis pasisveikino su tėčiu, na, o tėtis jo taip lengvai nepaleido. — Pederis Mylis, — prisistatė Pederis ir nusilenkė. — Mylis? Su trumpa ar ilgai, Pederi? — Ilga, — atsakė Pederis. Paskui jis nuėjo aplink stalą, visiems paduodamas ranką, taip, Fredas irgi pasisveikino, kol galų gale susėdome. — Ačiū, jog leidote ateiti, — padėkojo Pederis. Mama su Boleta susižvalgė. Tokio berniuko joms dar nebuvo tekę matyti. — Bet tu pavėlavai, — rėžė Fredas. — Nieko tokio, — nusijuokė mama, Boleta nusiuntė dubenis Pederiui, o tėtis pylė į jo taurę limonado tol, kol nebeliko vietos. — Laukiami visada ateina laiku, — pareiškė jis. — Taip sakydavome Amerikoje. Taip galime sakyti ir čia, namuose! Pederis linktelėjo ir ėmė vaišintis. — Kertu lažybų, kad Barnumas pamiršo pasakyti, kur gyvena, — tarė Fredas. Pederis pastūmė dubenį jo link. — Deja, vėlavo tramvajus, — pasakė jis. Fredas jį įdėmiai nužvelgė. — Barnumas šiaip dar niekada neturėjo svečių, — tęsė jis. — Tu pirmas. Pederis pasisuko į mane. — Vadinasi, nors ir vėluodamas, atėjau pačiu laiku. Visi nusijuokė, išskyrus Fredą ir galbūt mane. Valandėlę viešpatavo ramybė. Valgėme. Taip ir turėjo būti. Turėjome paprasčiausiai sėdėti ir valgyti virtą kiaulieną, šypsodamiesi vienas kitam, siurbčiodami iš taurių mažais gurkšneliais ir draugiškai vienas į kitą žvilgčiodami, galbūt dar užsiminti apie orą, jei to būtų labai prireikę. Tuomet viskas būtų ėjęsi puikiai. — Kuo užsiima tavo tėtis? — paklausė tėtis. — Pašto ženklais, — atsakė Pederis. Valandėlę vėl buvo ramu. Tėtis išsitraukė dantų krapštuką ir burnoje šiek tiek pasikrapštė. — Pašto ženklais? — galop tarė. — Taip. Jis parduoda pašto ženklus. Prieš tai juos nusipirkęs. — Ar galima iš to pragyventi? — nusistebėjo Fredas. — Pernai jis pardavė pašto ženklą iš Mauricijaus už 21 734 kronas, — išpyškino Pederis. Tėtis pamojavo su dantų krapštuku prieš Fredo nosį lyg su susitraukusia mokytojo lazda. — Jie vadinasi filatelistais. Jei nežinai. Filatelistais! Įsikišęs krapštuką į marškinių kišenėlę tėtis puolė vaišintis dar kartą. — Matau, jog žiūri į mano subjaurotą ranką, Pederi, — netikėtai tarė tėtis. Ir tik dabar pastebėjau, jog jis nemūvi pirštinės, buvome įpratę prie tos pilkšvos spalvos, prie mėsos ataugos. — Padariau tai netyčia, — sušnibždėjo Pederis. Tėtis pakėlė ranką. — Nieko baisaus. Bet tai, Pederi, yra ilga istorija. Šie brangūs pirštai nutrūko po karo, man beieškant bombų Finmarke. Fredas žiovavo. — Vokiečiai, supranti, Pederi, — kruopštūs kariai. Bet ir apsukrūs. Ši pasvirusi bomba prieš akis pasirodė visai netikėtai, tad pasipainiojo man po kojomis. Dabar žinai veik viską apie mano dešinę ranką, Pederi. — Ar buvote ir Amerikoje? — pasidomėjo Pederis. Tėtis jautėsi kaip žuvis vandenyje. Galėjo atsistoti ir išrėžti kalbą. Susilenkė, kad padėtų peilį ir šakutę ant staltiesės. — Ar aš buvau Amerikoje? Amerika, Pederi, — mano antroji tėvynė. Ir drįsčiau pasakyti, jog mane labiau pažįsta ten, nei čia, namuose. Jau troškau, kad greičiau pakiltume nuo stalo. Nusiunčiau dubenį Boletos pusėn. — Bet kaipgi, berniukai, jums sekėsi vakar pas Svėją? Pederis žvilgtelėjo vogčiom į mane. — Na, — numykė jis. — Beveik visą laiką prašnekėjo, — paaiškino Pederis. Boleta padėjo į šalį peilį ir šakutę. — Prašnekėjo? Juk nešnekama šokių mokykloje. Ten šokama! — Ji dėstė, jog turime pasikeisti apatinius, jei šokdami suprakaituojame, — porino Pederis. Ir kaip mes puolėme juoktis! Net Fredas kikeno. Tėčiui prireikė atsistoti ir pastovėjus apeiti stalą. Štai kaip jis nesitvėrė juokais. Tai galėjo eitis puikiai. Po kurio laiko tėtis atsisėdo. — Amerikoje šokdavome keletą naktų iš eilės, — prašneko jis. — Turi patikėti, kad kai kas iš mūsų tikrai apsipildavo prakaitu! Kurgi ne, Arnoldai, — nukirto mama, bet tėtis nesiliovė. — Ir tie, kas ištverdavo, laimėdavo. Kaži ar likdavo bent akimirka pagalvoti apie prakaituotus drabužius! Fredas visąlaik svilino mane akimis. — Kuo vardu ta boba iš šokių mokyklos, — paklausė jis. — Gražiau kalbėk, — tarė tėtis. — Pats gražiau kalbėk, — atrėžė Fredas. — Svėja, — pralemenau. Fredas pasisuko į mamą. — Ji čia vakar skambino. Pederis nudūrė žemėn akis. Nieko nemačiau. Užmerkiau akis. Ten, viduje, buvo tamsu. — Čionai? — nustebo mama. — Kodėl? Fredas traiškė su šakute bulvę ir neskubėjo. — Ji tik norėjo pasakyti, kad ketvirtadienį jūs pradedate pusę šešių. Ne šeštą.

Atsimerkiau. Fredas šyptelėjo, ir tą pat akimirką pasigirdo skambutis. Jo veidu nuslinko nerimas, ir tai pastebėjau vien aš. Jis pažvelgė į mane. — Ar, Barnumai, susiradai dar draugų? Papurčiau galvą. Paskambino vėl, ilgai ir šaižiai. Mama nuskubėjusi atidarė duris. Ten stovėjo sargas Bangas. Praėjo tiesiai pro ją, rankose laikydamas kuo toliau nuo savęs atitrauktą ryšulį. — Dabar jau pakaks! — riktelėjo jis, tėkšdamas jį per vidurį stalo. — Šitą radau šiandien pašto dėžutėje! Mama atlėkė įkandin. Tėčiui žaibiškai atsistojus, kėdė nubildėjo jam už nugaros. — Kas, po velnių, čia darosi? — Išvyniok ir pamatysi! — beveik suriko Bangas, jis atrodė išprotėjęs. Atpažinau tą ryšulį. Išlankstęs popierių, tėtis atsitraukė atatupstas. Ten gulėjo mano pižama. Dvokė nenusakomai. Mama užsidengė veidą rankomis. — Brangiausias Dieve, — suaimanavo ji. Boleta nusinešė savo taurę į virtuvę. Pederis sėdėjo ramut ramutėlis. Pažvelgiau į Fredą. Ir ką jis padarė? — Daugiau nepakęsiu tokių kiaulysčių! Paprasčiausiai nepakęsiu tokių kiaulysčių! Trypė Bangas su šluba koja. — Kieno tai pižama? — paklausė tėtis keistai švelniu balsu. — Mano, — sušnabždėjau. Jis skėlė man antausį. Mama puolė šaukti. Vos nenuvirtau nuo kėdės. Tuomet tėtis skubiai apėjo stalą ir sustojęs už Fredo padėjo savo sumaitotą ranką ant jo peties. — O ką tu pasakysi, Fredai? — Nieko. — Taip išeina, kad prie šios šlykščios kiaulystės pirštų neprikišai? — Nieko, — pakartojo Fredas. — Barnumas apsišiko ir aš išmečiau pižamą į šiukšlinę. Tėtis įvarė jam savo buką nykštį į sprandą. — Vadinasi, pižama pati nukeliavo pas sargą Bangą? — Nežinau, — burbtelėjo Fredas. — Ar gali kas nors bent patraukti tuos šūdus. Aš valgau. Šįkart Bangas suvyniojo ryšulį, ir ant jo visi išvydo jo vardą ir adresą, užkeverzotą didelėmis, negrabiomis raidėmis. — Tu nepaspruksi, niekadėjau! Net mano vardo nesugebėjai teisingai parašyti! Bangas dūrė pirštu į popierių, kad nagas vos neišlindo per jį. „Bnagui“ — buvo ten parašyta. Fredas buvo parašęs: „Bnagui“, „sragui Bnagui“. Tai buvo tas pats, kaip palikti ant ryšulio savo vardą, pavardę, adresą ir pirštų atspaudus. Taigi mačiau, kaip jis nulenkia galvą, išraudęs, įtūžęs, tėčiui kumščiuojant jį su sveika ranka: vieną kartą, du kartus, tris kartus, kol mama metėsi ant tėčio ir jį sustabdė. Bet tėtis ją tiesiog nustūmė. — Prašyk atleidimo! — sušnypštė jis. — Tučtuojau prašyk atleidimo, idiote! Fredas vis dar sėdėjo. Jo veidu kažkas tekėjo. Nežinau kas: ašaros, kraujas ar seilės. Tada jis pakilo, iš lėto pakilo ir išsišiepė. Tokio baisaus šypsnio dar gyvenime nebuvau matęs. Jis stovėjo akis į akį prieš sargą Bangą. — Atsiprašau. Pamaniau, kad jūs čia kieme skalbiate pižamas, Bnagai. Tėtis ruošėsi dar kartą užsimoti, bet Fredas sustabdė jo ranką, palaikė ją suėmęs keletą sekundžių ir apsidairė, su tuo pačiu šypsniu ir akimis, kurios plūdo aliejumi. Pasidarė pavojinga. Paskui paleido jo ranką ir nuėjo į mūsų kambarį. Niekas iš mūsų daugiau nieko nesakė, ir niekas nebebuvo alkanas. Manoji pižama pūpsojo per vidurį stalo it pašvinkęs desertas. Mama taip tirtėjo, kad turėjo prisėsti. Tėtis, apsikabinęs sargą Bangą, nusitempė jį atokiau į kampą ir ištraukė cigarus, kurių Bangas galėjo laisvai pasirinkti. Netikėtai mane persmelkė mintis, ką Fredas pasakys, kai pamatys, kad rausiausi jo daiktuose. Tačiau iš mūsų kambario nebuvo girdėti nė garso.

Tuomet mama staigiai pakilo, suvyniojo ryšulį ir viską sugrūdusi į krosnį jį uždegė. Truputį palydėjau Pederį. Jis pratylėjo visą laiką, kol ėjome Bažnyčios keliu. Taigi viskas žlugo. Raudau iš gėdos vien apie tai pagalvojęs — apie savo paties pižamą, padėtą pajuokai ant valgomojo stalo. Rytoj teks nudėti visus, kurie apie tai žino. Nudėti ir Pederį. Mums pasiekus Majorstueną, jis stabtelėjo, pasisuko į mane ir nusišypsojo. — Gal kitą kartą papietaukime pas mus, — pasiūlė Pederis.