Karstas
Fredas grįžo namo su karstu. Buvo naktis. Snūduriavau. Pabudau išgirdęs, kaip jis eina per kiemą, tempdamas kažką sunkaus per sniegą, ir tada iškart pašaukia mane vardu, negarsiai. Atsikėliau tylut tylutėliai, būgštaudamas dėl to, ką Fredas bus šį kartą sumanęs. Pravėręs langą, žvilgtelėjau lauk. Taigi ten buvo Fredas, keliaujantis pro skalbinių virves, kurios sunkios kabėjo nuo pažliugusio sniego, kone besivilkdamos žeme. Paskui save jis traukė roges, o ant rogių gulėjo karstas, baltutėlis karstas. Stabtelėjęs prie užpakalinio įėjimo, pažvelgė į langą, kur stovėjau pašiurpęs. Kvapas aplink jo veidą laikėsi kaip pilkšvas debesis. — Gal ateisi padėti, ką?
Skubiai apsirengęs nutipenau per butą. Kiti miegojo. Prie rakto skylutės, kai pro šią dirstelėjau, traukė skersvėjis. Mamos nesimatė, gulinčios už tėčio, kuris išsidrėbęs ant pilvo priminė negyvą banginį. Jei tik jis būtų mamą užgulęs, ta būtų žuvusi vietoje. Ausis pasiekė aštrus, žviegiantis šnopavimas, sklindantis iš kreivos, užsikimšusios jo nosies. Negalėjo būti, kad Fredas bus parsitempęs karstą. Matyt, man pasirodė. Vis dėlto daugelis dalykų, susijusių su Fredu, buvo tiesa. Kaip norėjau eiti ir atsigulti, apsimesti, jog šįryt būta tik dar vieno sapno. Nuėjau į valgomąjį ir apklosčiau Boletą, kad ši neperšaltų. Tėčiui be paliovos stambėjant, Boleta buvo pradėjusi trauktis. Jei ir toliau tai būtų tęsęsi, o ji gyvenusi gana ilgai, galiausiai iš jos turėjo nieko nelikti. Būtų buvęs nieko sau būdas numirti. Veidas jos priminė galvą mumijos, kurios nuotrauką mačiau „National Geographic“ žurnale ir kuri po piramide buvo išgulėjusi du tūkstančius metų. Švelniai uždėjau ranką ant jos kaktos, bet bučiuoti nebučiavau — nuo jos trenkė žuvų taukais. Kakta buvo susiraukšlėjusi it piniginė, o pati per miegus šypsojosi. Žinoma, kad man pasirodė. Fredas nebūtų galėjęs gauti karsto. Nukūriau užpakaliniais laiptais. Man pasirodžius, Fredas buvo kaip reikiant suirzęs. Traukė dūmą. Jo pirštai buvo pageltę. — Gal pirmiausia turėjai nusimaudyti vonioje, ką? Aš tik spoksojau į roges. Man nepasirodė. Ten gulėjo karstas. — Kas čia? — paklausiau patyliukais. Fredas bakstelėjo pirštu man į smilkinį. — O kaip tau atrodo? — Ar čia karstas? — Ne, Barnumai. Čia — bobslėjus. Vienvietis bobslėjus. Treniruosiuosi olimpiadai. Gal, Barnumai, tau pasimaišė protas? — Bet iš kur jį gavai, Fredai? — Dėl to per daug nekvaršink galvos.
Patraukęs pirštą nuo smilkinio leido man užtraukti dūmą. Tai būta vienų iš stipriausių cigarečių be filtro, kurių paliko Senolė: jos buvo sausos kaip šienas ir susuktos maždaug tuo laiku, kai karalius Hokonas įkėlė koją į Norvegijos žemę. Puoliau kosėti. Fredas, iškrapštęs man iš burnos nuorūką, nusviedė ją į sniegą. Ten ji irgi neužgeso. Stuktelėjo man į nugarą. — Kaip manai, Barnumai? Gal prikeliam visą kiemą, ar nereikia?
Rydamas tabaką, pakėliau aukštyn akis. Visi langai viršum mūsų galvų juodavo. Viduje dabar dauguma gulėjo ir miegojo, ničnieko nenumanydami, kas vyksta aplink. Ir aš pamaniau, jog bene pusę savo gyvenimo, o gal net daugiau, mat daugelis pramiega beveik visą sekmadienį, ničnieko nežinome; pusę gyvenimo praleidžiame mirę lovose, o likusį gyvenimą — tas lovas klodami. Buvau užmiršęs uždaryti mūsų langą. Šiąnakt peršalsiu. Šiąnakt išnyksiu. Fredas stumtelėjo mane rogių link. — Ei, atsipeikėk! Ar visai pakvaišai?
Pamačiau, kaip cigaretė it akis baigia rūkti ir prasmenga sniege. Paėmę karstą už galų, nuvilkome jį aukštyn užpakaliniais laiptais. Turėjome pailsėti kiekvienoje laiptų aikštelėje, netardami nė žodžio, kad nieko nepažadintume. Aš nešiau iš priekio, Fredas — iš galo, o palėpėje šaltis buvo toks sausas ir geliantis, kad net aižė veidą, mat krosnys buvo išjungtos arba sugadintos, beveik niekas nebesinaudojo palėpe. Nuo vėjo sienos tiesiog girgždėjo. Mane supo. Rodės, viskas siūbuotų it jūroje, o aš kartu. Lemputė palubėje kabėjo sudužusi, bet Fredas buvo ir apie tai pagalvojęs. Su savimi turėjo pasiėmęs žibintuvėlį, šį įsikišo į burną, kad galėtų jį nešti pašviesdamas. Tai man niekada nebūtų atėję į galvą. Bet aš ir nesinešiau namo karsto vidurnakty. Ant nusvirusios skalbinių virvės kažkas buvo užmiršęs ilgas apatines kelnes, kurios, visiškai pageltonavusios, tįsojo iki pat žemės, tarsi norėdamos nušokti žemyn ir amžiams iš čia pasprukti. Po to šviesa nuslydo kitur: prie voratinklio, surūdijusio rakto, tuščio degtinės butelio, seno laikraščio, gulinčio ir besiplaikstančio ant grindų. Nutempę karstą į giliausią užkaborį, atsargiai jį pastatėme. Mėnulis kabojo stoglangyje. Juodos dulkės kilo nuo tuščių palei sieną sudėtų kokso maišų. Buvau čia lankęsis anksčiau, bet staiga pasirodė, kad tai buvo nepaprastai seniai ir kad dabar viskas taip pasikeitę. Man nebereikėjo laužyti rankos. Paprasčiausiai atsinešėme karstą. Mama nenorėjo, kad čia liptume. Fredas, išspjovęs iš burnos žibintuvėlį, atstatė jį tiesiai man į veidą. Prisidengiau akis. — Jis nebuvo toks jau sunkus, — suvapėjau. Fredas sukikeno. — Manei, kad ten kas nors yra?
Nieko nesakiau. Fredas ūmai mestelėjo man žibintuvėlį it auksinį tamsą persmelkiantį lanką, o aš jį šiaip ne taip sugriebiau. Pašviečiau į duris: gal ten stovėjo kas nors, apie ką nežinojome. Norėjau išsemti tamsą ir užpildyti ją šviesa. Norėjau matyti. — Vadinasi, čia mama džiausto skalbinius, — tarė Fredas. Tuomet išvydau jį, negyvą paukštį, gulintį tiesiog po mėnuliu, šviečiančiu pro stoglangį; nekas iš jo buvo likę, vien sparno, priskretusio prie juodų dulkių ir primenančio pėdsaką, skeletas. Priėjau artyn. Dabar įžiūrėjau ir akį, rukšlėtą kamuoliuką, tarytum kokią raziną. Fredas paėmė mane už rankos ir timptelėjo atgal. — Pašviesk man, — pakuštėjo jis.
Turėjau šviesti į karstą laikydamas žibintuvėlį abiem rankom. Fredas nukėlė dangtį. Vidus buvo raudonas, apvilktas kažkuo, kas panašu į šilką, klostėmis gulantį palei šonus. Ten būta ir pagalvės, atrodė, jog ten ne taip jau blogai gulėti. Per nugarą staiga nuėjo šiurpas — šalta banga nusirito per sprandą. Fredas pasisuko į mane išsiviepęs. — Elegantiška, — pareiškė jis.
Tada nusivilko švarką ir atsigulė į karstą. Sunėręs rankas ant krūtinės, tysojo ten tylut tylutėliai, plačiai atmerktomis akimis. Pasirodė, jog jis pabalo ir net sulyso, tarsi skruostai būtų įdubę, o veidas susitraukęs. Gniaužydamas žibintuvėlį, laikiau jį kiek įstengdamas tvirčiau, ir galbūt nuo blankios šviesos, nuo blausaus mėnulio jis atrodė šitaip, kaip miręs: jo akių spalva irgi buvo išblukusi, jis vis dar nejudėjo. — Nekvailiok, Fredai, — išlemenau.
Prie stoglangio traukė. Apkalai buvo apšarmoję ir apsitraukę ledu. Girdėjau, kaip sniegas, sniego gabalai, atitrūksta ir nusklendžia stogu. Magėjo sužinoti, kiek yra valandų, kiek jau praėję laiko, bet nedrįsau į jį pažvelgti. Mėnulis buvo dingęs. Mano šešėlis baigė susilieti su tamsa.
— Fredai? Būk geras, Fredai. Tačiau jis tik gulėjo sunertomis rankomis ir apmirusiu žvilgsniu, kuris atrodė išsemtas, tarsi visa, ką buvo matęs, jam nebeegzistavo, nebeegzistavau aš, ir net mano rankoje esantis žibintuvėlis bei jį užtikusi šviesa, ir netikėtai Fredas man tapo neatpažįstamas, tarytum ten, karste, negyvas būtų gulėjęs kas nors svetimas.
Paskui jis prabilo, tylom, nežiūrėdamas į mane. — Dabar, Barnumai, uždenk dangtį. Daviausi aukštielninkas. — Ne, — išdrožiau. — Pirmyn. Uždenk dangtį. — Kam, Fredai? Gal nereikia? — Daryk, kaip sakau, Barnumai. Uždenk dangtį. O tada eik gulti ir niekam nė šnipšt. Vėl žengiau žingsnį artyn. — Ar pasiliksi čia? — pralemenau. — Ruošiuosi, o kaipgi. — Bet ką man sakyti, jei mama paklaus, kur tu? — Juk sakiau. Nė šnipšt. Nešk čionai dangtį, po galais. — Nenoriu, Fredai. — Tai gal nori pats čia atsigulti, Barnumai? A? — Ne, Fredai. — Galiu tau gauti vaikišką karstą. Nes tau nereikia didelio.
Padėjęs žibintuvėlį ant grindų pakėliau dangtį. Rodos, žliumbiau, tačiau užsimerkiau, kad jis nematytų. Nekenčiau jo. Galėjo mielai sau likti tame karste. Reikėjo priveržti dangtį taip, jog niekada iš ten nebeišlįstų. Ir nereikėjo niekam sakyti, kur jis pasislėpęs. Būtų nutroškęs, o paskui gavęs galą iš bado, bet pirmiausia jam būtų pasidarę bloga, nors tai nesvarbu — jei tik būtų numiręs ir niekas jo nebūtų laiku radęs. Ir kam gi būtų šovusi mintis eiti jo ieškoti? Palengva šiaip ne taip užvožiau dangtį, pasilenkiau žibintuvėlio ir kaip tik tada išgirdau du garsus: vieną iš jų — Fredo juoką, jis gulėjo karste, o kitą — vos girdimą girgždesį; bet prieš man pakylant, šviesa rankoje baigė degti ir mane apgaubė tamsa, o Fredas nesiliovė juoktis; ir kaip tik šitai prisimenu — juoką ir tamsą, tokia seka, vėliau, laikui bėgant ir mintimis sugrįžtant prie tos nakties palėpėje, prisiminimas apie juoką ir tamsą susiliedavo į viena, tai nustodavo būti vienas kitą sekančiais įvykiais, tai vykdavo vienu metu ir būdavo neatskiriama; todėl nebegaliu girdėti ko nors juokiantis nepajutęs sunkumo tamsos, kuri vis dar didelė ir auga mano drebančiose rankose.
Paleidau iš rankų žibintuvėlį. Šis džerkštelėjo ant žemės. Karste irgi buvo tylu. — Kas atsitiko, Barnumai? — Nebėra šviesos, — sukuždėjau. — Na, ir kas, — tarė Fredas viduje. — Išlįsk, — paprašiau aš. — Nieko negaliu matyti. Fredas atsiduso ir, regis, trinktelėjo kumščiu į dangtį. — Dabar dink iš čia, Barnumai! Daugiau man tavęs nebereikia!
Susiradau duris. Šliaužiau palei sieną. Pasirodė, jog išgirdau kažką plakant sparnais, gal paukštį, per tamsą nuvilnijantį sparnų plazdesį, gal ten būta šikšnosparnio, o gal tik Fredo juoko. Tada patekau į laiptinę, iš apačios skverbėsi šviesa, taigi nulėkiau jos link.
Visi miegojo. Atsiguliau su visais drabužiais. Negalėjau sumerkti akių. Gulėjau budrus kitų įmygyje. Viskas egzistavo kažkur kitur. Kad tik greičiau būtų išaušę, kad tik diena būtų atsinešusi švytintį trintuką ir ištrynusi nakties įrašus. Fredą, kuris nemokėjo išskiemenuoti net „karsto“. Nutykinęs į svetainę, išsitraukiau sekretero stalčiuką ir išsiėmiau Vilhelmo laišką. Bandžiau jį paskaityti, bet vis vien negalėjau nurimti. Laivo ekspediciją sudaro Vyriausiasis laivyno leitenantas G. Amdrupas, komandoras Jakobsenas, šaltkalvis Nilsenas, šturmanas Lėtas, botanikos ir geologijos mokslų kandidatas Hartsas, daktaras Deichmanas, laivo gydytojas ir buvęs gamtos tyrinėtojas geologijos mokslų kandidatas Jensenas, zoologas ir tapytojas Ditlevsenas bei asistentas Madsenas iš zoologijos sodo, kadangi užduotis yra sumedžioti kabargą ir atgabenti ją į Kopenhagą. Jei tik būčiau galėjęs rinktis, būčiau tapęs komandoru, o galbūt Madsenu, kuris turėjo parsivežti kabargą. Bet, matyt, niekas negrįžo namo, jie taip pat turbūt pasiliko ten, šiaurėje, ledynų ir sniegynų toliuose, didžioje, baltoje tyloje, kuri nutildė juos amžina mirtimi.
Boleta pažvelgė į mane. Pajutau smailias akis, svilinančias mano sprandą. Padėjau laišką į vietą ir užstūmęs stalčiuką atsisukau į ją. Ji gulėjo ir šypsojosi. Prabilo kažkaip keistai. — Kiek, Barnumai, tau iš tiesų metų? — paklausė Boleta. Pasakiau, kiek man metų, nors, be abejonės, ji tai žinojo. Boleta nusišypsojo visomis raukšlėmis. — Po septynerių metų būsi tokio paties amžiaus kaip mano tėtis. Turėjau prieiti arčiau. — Ką pasakei, senele? — Aš juk jo niekada nemačiau. Ir jei sutikčiau jį dabar, būčiau triskart senesnė už jį. Šlykšti senė, sutinkanti savo jauną gražų tėtį. Tik pagalvok. — Ar ilgai skaičiavai? — sušnibždėjau. Boleta paėmė mano ranką. — Kiekvieną mielą dieną skaičiuoju, Barnumai. Tai suteikia man sveikatos. Jai paleidus mano pirštus, nupėdinau durų link. Išgirdau, kaip ji atsisėdo. Gal ruošėsi pradėti naują savos matematikos dieną. — Kaip laikosi tavo naujasis draugas? — pasidomėjo Boleta. Atsigręžiau. — Pederis? Neblogai. Susitiksiu su juo šįvakar. Tai yra šįryt. Arba šiandien. Boleta vėl šyptelėjo, tik šįkart gana liūdnai, burna atrodė kaip raukšlė gunklėtame veide. — Pasirūpink Fredu, — suvapeno ji. — Aš? Aš negaliu pasirūpinti Fredu, — atšoviau. — Kaipgi, Barnumai, turi pasirūpinti Fredu. Dabar, kai turi kitų draugų. — Jam manęs nereikia, — išrėkiau. — Ką tu, kaip tik dabar jam tavęs reikia. Nes Fredui ne taip lengva susirasti draugų.
Nuskuodžiau į savo kambarį. Buvau kone įpykęs. Vis dėlto nedrįsau pakilti iki palėpės. Sėdėjau prie lango/kol pro siaurą danguje nusidriekusį ruoželį, per patį vidurį tarp blyškaus mėnulio ir miesto, plūstelėjo šviesa. Fredas nenusileido. Išėjau dar kitiems nepabudus, prieš pusryčius, net Estera dar nebuvo spėjusi atidaryti kiosko, o kad jį atidarytų, turėjo nukasti mažiausiai toną sniego. Didumą sniego nukasiau jai su stalčiumi, rastu prie vartų — kad bent vienas žmogus šiandien būtų laimingas. Mat aš krimtausi ir kartu džiaugiausi. Štai taip. Džiaugiausi dėl iškritusio sniego, bet krimtausi dėl sniego gniūžčių. Džiaugiausi, jog sutiksiu Pederį, bet krimtausi dėl to, kas galėjo nutikti. Tai, apie ką vien numaniau, ką įtariau, ką nujaučiau, nejučia mano mintis persmelkė neįtikėtinai aiškiai: už malonumus turi būti atlyginta baime, o juokas esti tamsos balsas. Fredą laikiau giliausiame savo širdies kampelyje, bet kaipgi aš, mažasis Barnumas, galėjau juo pasirūpinti? Juk tai Fredas privalėjo manimi rūpintis.
Pasiekęs mokyklos kiemą pirmiausia sulaukiau sniego gniūžtės į veidą. Ji buvo ne tiek kieta, kiek šlapia, ištirpo vos pataikiusi į mane ir nuvarvėjo už marškinių. Aš tik sukalenau dantimis ir nusijuokiau. O toliau nėra prasmės pasakoti, išskyrus tai, kad per paskutinę pertrauką buvo mano eilė mesti. Nusitaikiau į atvirą mokyklos virtuvės langą. Metimas išėjo visai neblogas. Išgirdau, kaip žemyn garma puodai ir keptuvės. Per kitą pamoką, ieškodamas kaltininko, užėjo direktorius. Ranką pakėliau savu noru, tad teko atsėdėti dar keturiasdešimt penkias minutes. Tai nebuvo iš tiesų nukreipta prieš mane. Be to, turėjau trisdešimt kartų dailyraščiu parašyti: Nemėtyk sniego gniūžčių. Kai pabaigiau, pradėjau rašyti ant naujo lapo. Ten devyniolika kartų suraizgiau: Nesigulk į karstą, kol nemirei. Taigi laikas praėjo, ir aš galėjau žygiuoti namo. Parke niekas nestovėjo ir nelaukė, kad išmaudytų mane didžiulėse sukasto sniego šūsnyse už bažnyčios. Pasilikti po pamokų buvo tik į naudą. Bet namo vis dėlto nėjau. Nusileidau iki Biugdės alėjos ir Drameno kelio kampo ir atsistojęs po medžiu likau laukti Pederio. Ant šakų kadaravo dar keli lapai. Žiema užklupo pernelyg staiga. Ruduo dar nebuvo spėjęs baigti savo darbų. Kai užverčiau galvą ir pažiūrėjau viršun į milžinišką kupolą, lapai panėšėjo į rausvas vandens lelijas, plūduriuojančias mažame balkšvame ežere, kuris sruvo manęs link. Taip stypsojau mažiausiai valandą. Tuomet kažkas papurtė mano vėjo neperpučiamą striukę. Ten buvo Pederis. — Tu, po galais, man panašus į šlykščiojo sniego žmogaus sūnų! — šūktelėjo jis. Jis nesiliovė purtyti mano drabužių. — Ar ilgai laukei, a? — Valandėlę, — tariau. — Blogai pažiūrėjau į laikrodį. Pederis atsišliejo į kamieną. — Nežinau kvailesnio dalyko už sniegą, — pareiškė jis. — Kodėl gi? — Kodėl? Duok man bent vieną priežastį, kodėl turi snigti? Susimąsčiau. — Juk gali slidinėti, — tariau. Pederis dėbtelėjo į mane, išreikšdamas nelyginant pasibjaurėjimą. — Slidinėti? Ar daug slidinėji, Barnumai? — Nelabai, — burbtelėjau. — Ką gi, taip ir atrodo. Pasakysiu tau štai ką. Per metus Osle iškrinta maždaug tūkstantis milimetrų kritulių, o man tenka nukasti mažiausiai penkiasdešimt. Kitaip mama nepravažiuotų. Pederis išsitraukė skėtį, kurį turėjo paslėpęs po laisvu paltu, ir išskleidė virš mūsų. Kurį laiką stovėjome netardami nė žodžio sniego priedangoje. — Ką turėjai galvoje? — paklausiau. — Negi manai, jog mama gali nusivalyti sniegą? Ir tėtis nepajėgia. Bet aš už tai kas savaitę gaunu atlyginimą. Tai yra gražiausia, ką galiu pasakyti apie sniegą. Kad iš jo uždirbu. Prašau dešimtinės už kiekvieną milimetrą. — Tu pasakei, jog taip ir atrodau, — sumurmėjau. Pederis nusijuokė. — Manai, kad aš panašus į ilgų distancijų slidininką, ką? Papurčiau galvą. — Jokiu būdu, — atsakiau. — O tu irgi ne! Abu nusijuokėme. Nė vienas iš mūsų nebūtų buvęs itin miklus trasoje. Nebuvome tam sudėti. Šis reikalas buvo aiškus. Reikėjo palikti pėdsakus kituose keliuose. Tada kai ką sumaniau. — Turbūt žinau gerą priežastį, — pareiškiau. — Ir kokią gi? — Tavo mama gali jį piešti. Sniegą, turiu galvoje. Pederis atsiduso. — Tai sakė ir mama. Regis, tu jai patinki. Tik viena man rūpi žinoti, — Pederis liko stovėti tamsos gilumoje po juodu skėčiu. — Ką taip? — nustebau. — Juk galima piešti sniegą ir man jo nevalant.
Daugiau ne kažin kiek kalbėjome, po šių Pederio žodžių. Buvo apie ką pamąstyti. Tūnojome už rausvojo medžio, kad niekas mūsų nepastebėtų. Pirmąsyk kažko laukėme drauge. Šokių pamokos turėjo prasidėti po penkiolikos minučių, taigi pirmieji jau buvo įžengę į Prekybos pastatą, tarsi būtų manę, jog juos kas nors užims vien dėl to, kad išsiruošė gerokai anksčiau. — Ji neateis, — galop tariau. — Žinoma, ateis, — ramiausiai patikino Pederis. — Gal lažinkimės? — Už kiek? — O kiek turi? — Pačiupinėjau kišenes. — Dvi kronas ir dvidešimt erių. — Puiku. Tada lažinamės iš dviejų kronų ir dvidešimt erių. — Sutarta, — sutikau. Pederis stuktelėjo man į nugarą. — Ir tu ką tik praradai dvi kronas ir dvidešimt erių! Mat Biugdės alėja artinosi Vivjena, bėgdama per sniegą, su didžiule raudona kepure ant galvos, ji peršoko kelkraštį ir atbrido iki mūsų. Veidas jos buvo šlapias, perbraukusi ranka kaktą, atsistojo po skėčiu. Ėmė darytis ankšta. Šnopavome vienas į kitą. — Barnumas manė, jog neateisi, — prabilo Pederis. Vivjena pažiūrėjo į mane. — Aš atėjau, — tarė ji. — Gal Barnumas pripratęs būti nuviltas, — tęsė Pederis neatlyždamas. — Galbūt, — tarstelėjo Vivjena nusimaudama kepurę. — Ar sakei ką namie? — paklausiau, jog nukreipčiau kalbą kita linkme. Ji papurtė galvą, ir lašai, atitrūkę nuo jos plaukų, pažiro aplink ją žėrinčia aureole. — Ko nežinos, dėl to ir nesinervins, — pareiškė Pederis. — Kitaip tariant, kvailiams geriausia. Tada pasirodė ir kiti, kiti iš šokių mokyklos, tamsiais drabužiais ir su krepšiais, slepiančiais pernelyg siaurus batelius, rodės, jog mažų mažiausiai jie buvo išsiruošę į laidotuves arba traukė į skerdyklą, kurioje netrukus plaktuku gaus per kaktą ir bus padžiauti ant kablio palubėje, kol suminkštės, o Svėja tuo metu, prieš nunerdama jiems odą su nagų dildele, be perstojo gros Heidenroslein59. Tai buvo ne šiaip apgailėtinas susibūrimas, jie atrodė kvaili per visą pilvą. Kvatojome. Rodėme į juos pirštais ir raitėmės iš juoko. Dabar atėjo mūsų laikas. Mes juokėmės iš jų. Jautėmės tokie pranašūs. Buvome drauge. Mes patys buvome prieš juos, prieš visą būrį, ir buvo mūsų viršus. Tad turbūt pirmąkart kaip tik ten, po juoduoju skėčiu už rausvojo medžio, pajutau bendrumo jausmą anapus šeimos, taip, anapus savęs paties, tokį bendrumo jausmą, kuris širdies gelmėje numalšina nerimą ir kuris atranda vietos po saule, pajutau tai stipriai ir aiškiai su Pederiu ir Vivjena šįvakar. Tuomet tarp elektros stulpų Drameno kelyje liko vien sniegas ir jame įspaustos pėdos, o mes galėjome girdėti pro pirmojo aukšto langus sklindančią muziką, taktą ir žingsnelius, pakrinkančius po parketą, kurį buvome palikę kartą ir visiems laikams.
Valandėlę nepravėrėme burnos. Tik žvalgydamiesi šypsojomės. Nebuvo ko baimintis. Galėjome užsiropšti kad ir į pačią medžio viršūnę ir joje praleisti visą likusį vakarą, jei tik to troškome. Pederis suskleidė skėtį. Nustojo snigti. — Varom pas tėtį, — tarė jis ir pasileido eiti. Nusekėme jam įkandin. Jis kulniavo tolyn, Vikos link60. Ilgiausiai eiti nebuvo gera mintis. Gatvės buvo net nenuvalytos, o sniegas pūpsojo rudas. Bet aš nebijojau. Mes laikėmės drauge. Ir kaip tik tada Vivjena man įsikibo į ranką, o iki šiol dar niekas man nebuvo įsikibęs į ranką, išskyrus artimuosius. Galop Pederis sustojo prie parduotuvės Huitfelto gatvėje. Ant lango, kurį dengė grotos, didelėmis raidėmis buvo užrašyta: „MYLIO PAŠTO ŽENKLAI“ — SUPIRKIMAS IR PARDAVIMAS. Sugraibęs didžiulį raktų ryšulėlį Pederis atrakino duris. Mums sugužėjus vidun, duris uždarė. Ten nieko nebuvo. Pederis uždegė palubėje lempą, kuri spigino ryškiai ir balkšvai. Tiek daug pašto ženklų dar gyvenime nebuvau matęs. Stiklinis diskas buvo prigrūstas senų laiškų. Trenkė klijais ir rūkalais, ir dar kažkuo, ko nepažinojau, galbūt specialiais garais, kuriuos naudodavo pašto ženklams atklijuoti nuo vokų, kad tie nesuplyštų. — Kvepia guma, — paaiškino Pederis. — Po truputį priprasi. Vivjena smalsiai apsidairė aplink. — Negi tikrai galima pragyventi iš pašto ženklų prekybos? — pasidomėjo ji. — Žinoma, — patikinau. — Mauricijaus pašto ženklas kainuoja 21 734 kronas. Pederis šyptelėjo ir pastūmė mus tolyn, galinės patalpos link. Ten stovėjo sofa, šaldytuvas ir rašomasis stalas, kur puikavosi keisti ir blizgantys instrumentai, didinamasis stiklas, lupos ir mikroskopai, tai priminė operacinį stalą. Pederis ištraukė iš šaldytuvo butelį alaus ir butelį kokakolos ir atidarė juos su pincetu. Po to, sumaišęs alų ir kokakolą, sriūbtelėjo gurkšnį ir pasiuntė gėrimą ratu. Skonis buvo saldus, bet kartu ir rūgštus. Vienoje ausyje ėmė spengti. Įsitaisėme ant sofos. Vivjena sėdėjo per vidurį. — Ar tau galima čia būti? — paklausė ji. Pederis įpylė dar daugiau alaus į kolą. — Tėtis sako, jog vieną dieną vis tiek turėsiu perimti visą tą šlamštą. Aš pats skaičiuoju dantelius! Nusikvatojęs Pederis surado pašto ženklą, tūnantį giliai stalčiuje, kurį teko atrakinti dviem raktais. Vėl atsisėdo prie mūsų. — Pašto ženklai man labiausiai patinka todėl, jog vertingiausi iš jų visada turi trūkumų. Mums parodė atsineštą ženklą, ir mes iš eilės palaikėme jį rankose. Ten būta švediško, auksinės spalvos pašto ženklo, kuris, regis, buvo siųstas senokai. — Trijų šilingų vertės, 1855-ųjų, — pakuždėjo Pederis. — Iš tiesų turėjo būti žalias. 1938-aisiais Rumunijos karalius tokį nupirko už penkis tūkstančius svarų. Tik dėl to, kad buvo žalias. O ne auksinis. Pederis įdėjo pašto ženklą atgal į stalčių ir pasisuko į mus. Tačiau jis spoksojo į Vivjeną. — Aš storas, — pratarė jis. — O Barnumas visiškas neūžauga. Kas, Vivjena, su tavimi ne taip? Nedrįsau net įkvėpti oro. Tyla tvyrojo taip ilgai, jog pamaniau, kad Pederis bus viską sugadinęs. Vis dėlto vėliau ji pasakė, pakeldama aukštyn akis ir nusišypsodama. — Aš gimiau per nelaimę, — prabilo Vivjena.
Mąsčiau apie tai visą kelią namo, apie tai, ką ji pasakė, jog gimė per nelaimę, taip įtemptai galvojau, kad net pats pamiršau, ką turėčiau pasakyti. Ar mes buvome vertesnį nes turėjome trūkumų? Mama jau stovėjo prieškambaryje, o svetainėje mieguistas kėdėje sėdėjo tėtis. Boletos niekur nesimatė, tad greičiausiai jai vėl tai buvo užėję ir ji bus patraukusi į „Šiaurės polių“. — Vėl likai po pamokų? — paklausė mama drebančiom lūpom. — Taip, — atsakiau. — Gerai nors tiek, kad nemeluoji! Nes direktorius jau skambino ir viską papasakojo! Ir kaip tu galėjai! Tėtis pakilo iš kėdės, o tai kiek užtruko. — Taigi taigi taigi, — sumurmėjo jis. — Tai sviedei sniego gniūžtę į langą, Barnumai? — Taip, — išlemenau. — Tai žada neblogus rezultatus. Pavasarį imsimės disko, o diskas yra geras tuo, jog bus lengviau sugriebti paneles! — Nutilk! — užriko mama. Bet tėtis nesiliovė juoktis ir vėl ruošėsi sėstis į kėdę. Mama timptelėjo mano švarką. — O šokių mokykloje buvai su šiais drabužiais! Nukreipiau žvilgsnį į šoną. — Mes tik šokome ča ča ča, — burbtelėjau. Mama giliai atsikvėpė skėsteldama rankomis. — O kur Fredas? Ar matei jį? — Jis guli palėpėje karste, — atsakiau. Mamos rankos tiesiog nusviro. Tėtis vis dar stovėjo, tik jau visai prabudęs ir baltas kaip drobė. — Ką pasakei? — paklausė jis. — Nieko. Gomurys buvo visiškai išdžiūvęs. Liežuvis lipo. Tėtis palengva pajudėjo artyn. — Nieko? Nieko nesakei! — Nepamenu, ką sakiau, — pralemenau. Tėtis sustojo tiesiai priešais mane, visas jo kūnas tirtėjo. — Tu sakei, kad Fredas guli palėpėje karste! Nudelbiau akis. — Greičiausiai, kad taip.
Niekas iš mūsų nebūtų patikėjęs, jog tėtis gali bėgti laiptais taip vikriai. Mama, skuodusi jo įkandin, vos galėjo jį pavyti, o iš paskos dūmiau aš. Turėjau pamatyti, kas nutiks. Ir štai ką išvydau: tėtį, sustojantį palėpėje, tiesiai po stoglangiu, karstą, gulintį ant grindų, mamą, užsidengiančią rankomis veidą ir suklykiančią be jokio garso. Tačiau keisčiausia yra tai, jog tėtis į karstą nežiūri — pirma jis nužvelgia skalbinių virves, segtukus, negyvo paukščio draiskanas, tuščius kokso maišus, taip sunkiai šnopuodamas, kad aplinkui pakelia dulkes; styro šitaip, neatitraukdamas nuo viso to akių, tarsi pamiršęs, ko atėjęs, tarsi užsimiršęs. Tada Fredas pats pakelia dangtį ir atsisėda. Atrodo pritrenkiamai. Sėdi taip ir vapa, išblyškęs ir liesas tarp šilko klosčių. Įsmeigia akis į mane. Atsistoju šešėlyje už mamos, kuri vis dar laiko užsidengusi veidą. — Nedaryk jam nieko, — išlemena mama. Ir tėtis pasisuka į ją, lyg kupinas gailesčio, lyg atsiprašydamas. Paskui nutinka kažkas neįtikėtina. Pasilenkęs tėtis apkabina Fredą, prisispaudžia jį prie savęs ir patapšnoja jam nugarą, net mama turi pažiūrėti — tėtis nemuša Fredo, jis Fredą apkabina, o per tėčio petį sugaunu Fredo žvilgsnį, sumišusį ir išgąstingą; ir vienas iš jųdviejų verkia, ne Fredas, verkia tėtis, Arnoldas Nilsenas.
Parbėgęs žemyn atsiguliau. Kiti sugrįžo po valandėlės, balsai skambėjo tyliai ir lėtai. Vis vien užsikimšau ausis. Nenorėjau girdėti, ką jie kalba. Bet negirdėjau Fredo. Gal jis norėjo man duoti pylos, kad prasitariau, kur jis gulįs, o kadangi tėtis jam nė kiek neįkrėtė, reikėjo tikėtis ir dvigubos pylos. Būtų buvę geriausia, jei Fredas iškart būtų gavęs mušti ir viskas būtų buvę baigta. Sielojausi ir negalėjau užmigti. Kaip ir Fredas, buvau sumišęs ir kupinas išgąsčio. Jis atėjo, kai visi buvo sugulę. Prisėdo ant mano lovos. Nepratariau nė žodžio. Laukiau. Jis tiesiog sėdėjo. Tuomet nebeiškenčiau. — Atleisk, — sušnibždėjau. Fredas ir dabar nieko nesakė. Mirtina tyla jo šešėlį laikė pakibusį viršuje. Rankose jis kažką gniaužė. Negalėjau matyti, ką taip. Pagaliau jis ruošėsi kažką pasakyti. — Manau, jog esu blogas, — prakalbo Fredas. Geriau jis būtų visai nieko nesakęs. — Tu ne blogas, — pakuždėjau. Fredas palinko prie lovos. — Iš kur žinai? Reikėjo pagalvoti. Geriau būtų davęs pylos. — Tu niekada neiškrėtei nieko bloga, — galop išlemenau. — Nejaugi? Fredas buvo iškrėtęs ne taip jau mažai: įgrūdęs mano pižamą į sargo Bango pašto dėžutę, nekalbėjęs beveik dvejus metus, atsigulęs į karstą palėpėje, ir tai buvo tik nedaugelis jo sumanytų dalykų, bet jei Dievas yra, šis neturėtų žiūrėti į tokius dalykus pro pirštus, tik ar atras savo kartotekoje vietos tokioms piktadarybėms? — Tu niekada neiškrėtei ko nors labai bloga. Fredas nusuko akis. — Dar ne, — suvapeno ji. Dabar sukuždėjau ir aš. — Dar ne? O ar sugalvojai ką iškrėsti, Fredai?
Bažnyčios keliu nuvažiavus automobiliui, mūsų kambariu nuslydo žibintų šviesa. Tuomet pastebėjau, ką jis laiko rankose. Laikė diską. Jis neatsakė. Sėdėjo šitaip, su disku sterblėje, ir glostė jį pirštais. Fredas vypsojo. — Mokyklinis diskas, — sumurmėjo jis. — Pusantro kilogramo. Ir nebetarė nė žodžio. Atsigulė miegoti. Diską paliko gulėti ant palangės. Nunešiau jį atgal į svetainę. Svėrė nemažai. Džiaugiausi, kad diskas nebuvo skirtas suaugusiems. Ką gi Fredas bus sumanęs? Mane apėmė nerimas. Pasiėmiau laišką ir užsidegęs mažą lemputę virš lovos ėmiau skaityti balsu. Nežinau, ar Fredas tai girdėjo, ar jau miegojo. Vis dėlto skaičiau toliau, visą laišką, nuo pradžios iki galo, iki paskutinio, gražiausio, kokį tik yra tekę girdėti, sakinio, ir visa tai įveikiau neišspausdamas ašaros nė vienoje vietoje. Tai būta paskutinio karto, kai skaitėme laišką.
Osle nebuvo pranešta apie jokius tuo metu dingusius karstus. Tėtis nusuko paauksuotas rankenėles, išėmė visą šilką ir sukapojo karstą malkoms, kurias gruodį, kai ėmė šalti ir prie balkono durų traukti skersvėjis, sukrovė ant krosnies. Jos pleškėjo visai neblogai. Bet man ne itin patiko sėdėti toje šilumoje, nuo jos pylė prakaitas ir kartu krėtė šiurpas, taigi paprastai išeidavau, tėčiui pakūrus karstą, kuriame kitados gulėjo Fredas. O vieną tokį vėlų vakarą, kai visi buvo truputį apkvaišę nuo stipraus, svilinančio karščio, sklindančio iš krosnies, ir net tėtis buvo išėjęs atsivėsinti, Boleta atplėšia mūsų kambario duris ir lieka it įbesta stovėti su kretančiu pirštu, vos galėdama ištarti žodį. Nenumaniau, jog ji gali būti tokia įpykusi, niekada nebuvau jos tokios matęs, mielosios Boletos, ji priminė išsitempusią, ką tik iššovusią spyruoklę. — Kur laiškas? — sušvokštė ji. — Kur laiškas! Ji spokso į Fredą, nes jis taip pat yra namie, guli lovoje ir trauko pečiais. — Nenutuokiu. Gal tu žinai, Barnumai? Boleta pasisuka į mane. — Ar jo nėra stalčiuje? — klausiu. — Ne, jo nėra stalčiuje! — Gal nusinešei jį į „Šiaurė polių“? — numykiu. Boleta pakelia aukštai savo liesą ranką. — Dabar ir tu, Barnumai, iš manęs tyčiojiesi? — Ne, senele. Bet aš juk padėjau jį į sekreterą, kai paskutinį kartą skaičiau. Boleta vėl užsipuola Fredą. — Jei tu paėmei laišką, žinok, išniekinai ne tik mirusiuosius, bet ir gyvuosius! Ar girdi! Fredas pakyla. — Neliečiau jo! — užrinka jis. — Po velnių, neliečiau to sumauto laiško! Kodėl visada man verčia kaltę!
Mama irgi atėjusi. Jai tenka prilaikyti Boletą. Tada jos apverčia visą butą, bet laiško taip ir nesuranda. — Pati jį kur numetei, — sako mama. Boleta nebežino, kuo tikėti, tad tiki beveik visu kuo. Susijaudinusi ir nelaiminga ji prigula ant kušetės. Tada prisėdu prie jos, norėdamas ją paguosti. — Nieko baisaus, — pratariu. — Moku jį mintinai. Boleta pramerkia akis. — Mintinai? — suvapena ji. Palinksiu galva ir nušluostau lašus nuo jos kaktos. O tada pradedu skaityti jai laišką, be popieriaus ir be rašto perskaitau visą laišką. Bet kai baigiu, kai ištariu paskutinius žodžius, nieko nei pridėjęs, nei atėmęs, nebent kitur perkėlęs kablelį, Boleta paima mano ranką, palengva atsitiesia ir sušnabžda: — Tai ne tas pats, Barnumai. Ne, vis dėlto ne tas pats.
Daugiau nieko nesakiau. Taip ir sėdėjome, valgomajame, ant kušetės, gruodžio mėnesį, karščiui tvieskiant iš krosnies kaitriais pliūpsniais, ir nuo tada niekada negalėjau pagalvoti apie tą laišką, parašytą baltųjų naktų žemėje, sniegynų ir ledynų toliuose, neprisimindamas karsto, kuris štai dega ir nuo kurio apima snaudulys ir išnyksta sapnai.