Gyvenimas geras.

Ne, nusprendė Brija. Gyvenimas nuostabus. Ji beprotiškai įsimylėjusi vyruką, kuris irgi ją myli, kurio svarbiausias gyvenimo tikslas, galėtų atrodyti, – įtikti jai. Gana dažnai pagalvodavo, kad tiesiog arba sapnuoja, arba regi haliucinacijas, bet kai sau žnybtelėdavo, Tomas būdavo, kur buvęs, ir šypsodavosi jai, tarsi Brija būtų atsakas į visas jo maldas.

Vos prieš keletą mėnesių Brija nebūtų nė patikėjusi, kad galėtų rasti tokį gerą, tokį protingą, tokį garsų, tokį mylintį vyrą. Tai yra, būtų negalėjusi patikėti tuo anais laikais, kai dar nebuvo išvydusi šviesos būtybės. Su Tomu jautė tokią pat ramybę, kokią jautė tada, priartėjusi prie šviesos būtybės. Tokį patį gerumą, tokią pačią meilę. Retkarčiais net pamanydavo, ar Tomas tik nėra tos būtybės įsikūnijimas. Kitą sykį vėl svarstė, kad tikriausiai ji mirė ir buvo sugrąžinta atgal dėl vieno vienintelio tikslo, – kad būtų su Tomu. Kartais jai dingtelėdavo, gal ji yra Tomo maldų išsipildymas. Ji jam taip tiko. Jei Tomui reikėjo atsipalaidavusios moters, Brija ir buvo atsipalaidavusi, jei jam reikėjo atviros ir nuoširdžios, Brija buvo atvira ir nuoširdi. Nors iš mažo miestelio, skaitė tokias knygas, kokias skaitė jis, ir savo nuomonę galėjo išsakyti bet kokioje Tomo pradėtoje diskusijoje. Brija suteikė jo gyvenimui centrą, kurio jis jau seniai neturėjo. Ji patenkino jį seksualiai. Taip, taip. Tai patvirtindavo garsai, kurie kilo jam iš krūtinės, kai ji ranka perbraukdavo jam nuo krūtinės iki pilvo, patvirtindavo tas drebulys, kuris jį sudrebindavo, kai liežuviu palytėdavo švelnią kirkšnies odą, o kai jis atmesdavo galvą ir apnuogindavo dantis, pasiekęs ilgą ir galingą pasitenkinimą, paskui lėtai susmukdavo šalia jos su nuoširdžios meilės išraiška veide, Brija žinojo, kad tai tikra.

Dar nepasakė jam, kad negali turėti vaikų.

Tačiau jei Tomas ją myli, tai neturi reikšmės.

O jei iki pavasario Tomas išvyks, tada tai tikrai neturi reikšmės.

Kad ir kas vyks, dar yra laiko.

Be to, žinojo, kad beprasmiška jaudintis dėl to, kas nutiks ateityje. To ją pamokė šviesos būtybė, nors ir šią tiesą, kaip ir žinią apie tris norus, Brija priėmė be jokių žodžių. Daug svarbiau gyventi šia akimirka, o tai ji sugebės. Taip, veikti ir gyventi dabar ji sugebės.

Bet ji dar nepasiruošusi galvoti apie tuos tris norus. Dar ne.

Padėkos diena Panamoje buvo bendruomenės šventė nuo to meto, kai ją švęsdavo miestelio įkūrėjai. Tais laikais įtakingiausios miestelio šeimos, kurių namai supo miestelio žaliąją aikštę, paruošdavo iškilmingą kalakutienos patiekalų puotą ir atverdavo namų duris visiems miestelio žmonėms. Kai tos šeimos išmirė ar išsikėlė kitur, papročiai keitėsi. Namai aplink aikštę ir dabar atveria duris, bet paruošti vaišes padeda visi miestelėnai.

Brija buvo priskirta Nolanų namams. Ji atėjo su dviem didžiuliais salotų dubenimis ir Tomu. Čia pavalgę šventinę vakarienę, kaip reikalauja tradicija, keliavo iš vienų namų į kitus ragauti saldumynų.

− Mažiau šventiška, kai lyja, − tarė Brija, prisiminusi, per kokį purvą klampojo daug kitų Padėkos dienų. Na, šiandien bent nelyja. Kai tik šventė prasidėjo, debesys kabėjo tiršti ir balti. Kol atėjo metas vaikščioti iš namų į namus, ėmė snyguriuoti. Aikštė atrodė it kokia užburta vieta, užtvindyta miestelėnų, pasipuošusių ryškiaspalvėmis skrybėlėmis, švarkais ir šalikais, įkaitusiais nuo gero maisto ir vyno veidais, o ant jų minkštai leidosi lengvutės baltos snaigės.

Brija nė svajoti negalėjo apie geresnę dieną. Spinduliavo nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Tomas beveik nuo jos nesitraukė, nebent tik tam, kad prikrautų lėkštę, pripiltų taurę ar atneštų paltą. Atrodė, kad ją dievina, ir rodė tai pačiais švelniausiais, subtiliausiais būdais.

Miestelyje kaipmat tapo aišku, koks svarbus Tomas Brijai, kitaip juk nebūtų atėję drauge. Bendruomenės renginiuose ji nebuvo pasirodžiusi su vaikinu nuo tų laikų, kai į mokyklos šokius ėjo su Kurčiu Lemu. Nors, žinoma, Tomo buvimas šalia jau niekam ne staigmena. Visi žino, kad kasdien priešpiet jis atveža ją į užkandinę, paima pasibaigus pamainai ir didumą naktų praleidžia Brijos namuose.

Bet šią Padėkos dieną jau įvyko kažkas nauja. Lašelis to draugiškumo, su kokiu miestelėnai pasitinka savus ir kokio gerokai daugiau tenka tokiems numylėtiniams kaip Brija, užtiško ir ant Tomo. Ne, jie nepuolė jam į glėbį, vis dar elgėsi apdairiai. Bet jau įtraukdavo į savo pokalbius.

Gal tiksliau būtų pasakyti, kad Tomas buvo kvočiamas ir klausinėjamas. Nepasitikėjimas ėmė užleisti vietą smalsumui.

Klausinėjo apie advokato darbą. Klausinėjo apie rašytojo karjerą. Klausinėjo apie šeimą. Klausinėjo tų pačių dalykų daugybę kartų, iš pradžių pas Nolanus, paskui kitų namuose, o jis kantriai atsakinėjo. Tik Brija žinojo, kaip nelengva jam atsakyti į klausimus apie šeimą.

Kai likę dviese jie stovėjo atsirėmę į šiltas Nolanų židinio plytas, Tomą užplūdo prisiminimai, jis ėmė pasakoti:

− Mūsų namai per Padėkos dieną būdavo pilnutėliai žmonių. Broliai irgi žaidė futbolą, tad visuomet vykdavo rungtynės, paskui visi sugrįždavo į namus, draugai, šeima, treneriai, mokytojai. Na, panašiai kaip čia.

Akivaizdu, kad Tomui rūpi, ką veikia jo šeima šią Padėkos dieną. Brija matė, kaip ryte, kai manė esantis vienas, jis nukėlė telefono ragelį ir ilgai laikė priglaudęs prie krūtinės, o paskui tylutėliai padėjo. Brija matė, kokiomis liūdnomis akimis jis žvelgia į vieną šeimą po kitos, į tėvus ir senelius, tetas, dėdes, uošvius ir anytas, vaikus.

Jei Brija tikrai turėtų tuos tris norus, panorėtų, kad Tomas paskambintų namo. Tačiau kas ji, kad jam tai siūlytų. Geriausia, ką gali padaryti, tai padėti užmiršti liūdesį.

Ir ji pasiruošusi tai padaryti. Tačiau dar nepasiruošusi nuslopinti savo pačios liūdesį, tuos netikėtus širdies dilgčiojimus, kai išvysta šeimas, kurios nuo praėjusių metų padidėjo vienu vaiku. Žiūri į varvančias nosis, į taukuotas nuo kalakuto odos rankutes ir primena sau, kad vaikų auginti vis vien juk neketina.

Tačiau širdį toliau dilgsi.

Po Padėkos dienos Džojis Litlis priprato nuolat lankytis Tomo kabinoje. Iš pradžių vaikas likdavo savo pusėje prie stalo, stumdydavo dangtelį Tomo link, lįsdavo po stalu to dangtelio paimti iš Tomo rankos, vėl ropšdavosi atgal prie stalo iš savo pusės. Pamažu priprato pralįsti po stalu ir išlindęs Tomo pusėje atsisėsti šalia. Po truputį nebylų žaidimą pakeitė kikenimas ir klyksmai.

Sykį, kai sukliko ypač garsiai, atbėgo Liza. Rado Džojį susirangiusį Tomui po ranka ir besivaipantį apverstam savo atvaizdui sriubos šaukšte, kurį iškėlęs laikė Tomas.

− Vaje, − tarė Liza, − jis tau tikriausiai įkyri.

Tomas spustelėjo mažylį.

− Nieku gyvu, mes su Džoju geriausi draugai.

− Jo gali būti pilnos rankos, tikras vijurkas.

− Nesvarbu, mano rankos didelės, − atsakė nė nesusimąstęs. Panašiai žaisdavo su dukterėčiomis ir sūnėnais tais retais kartais, kai juos aplankydavo. Vaikai jį žavėjo. Vaikų motyvai akivaizdūs, instinktas neklaidingas.

Nudžiugo, kai Liza klestelėjo iš kitos pusės už stalo.

− Na, ką manai apie Padėkos dieną? − paklausė ji. − Šiek tiek neįprasta?

Jis buvo šventęs Padėkos dieną Laguna Nigele, prabangioje sodyboje į šiaurę nuo Manhatano, Aspeno pašlaitėse.

− Na, šiek tiek skiriasi nuo visko, ką mačiau per pastaruosius kelerius metus, − prisipažino Lizai ir pridūrė: − Man patiko labiau.

− Patiko ir Brijai. Dar niekada nemačiau jos tokios laimingos. Ir aš ne viena taip manau, daug kas sakė. Tai, manau, turėtume tau padėkoti.

Senasis Tomas būtų sau ir priskyręs visus nuopelnus. Tačiau naujasis neketino pakliūti į šias pinkles.

− Brija išgyveno neeilinį rudenį. Ji visa mato naujai. Laiminga, kad gyvena.

− Ir ne vien tai, − pasakė Liza atsiremdama. − Tai ar tu užduosi jai širdį ir išvažiuosi? Ar pasiliksi?

− Širdies jai neužduosiu. − To negalėtų padaryti neįskaudindamas pats savęs, o mazochistu niekad nebuvo.

− Tai tik pusė atsakymo.

Tomas juto, kad Liza nusiteikusi jo atžvilgiu draugiškai. Jam patiko jos vyras, jautėsi į juos abu panašus. Jie irgi atvyko iš miesto. Irgi turi profesinį gyvenimą, nepriklausomą nuo Panamos. Jie irgi dievina Briją.

Tad Tomas prisipažįsta:

− Kitos pusės aš nežinau. Dar nenusprendžiau.

− Martinas Spragas įsitikinęs, kad rašai knygą, kurios veiksmas vyksta Panamoje.

− Ne. Nerašau, ir taškas.

− Martinas norėtų manyti, kad rašai, nes antraip gali pakabinti privačios praktikos iškabą ir imti jo valdose advokatauti.

Tomas krenkštelėjo.

− Nujaučiu, kad dėl to jaudinasi, bet to nedarysiu.

Liza nudūrė akis į stalą. Pabrūžino murzinus Džojo pirštelius į megztinio rankovę.

− O galėtum, nes advokato reikia.

− Martinas susitvarko.

− Vargiai, − nukirto žvelgdama jam į akis. − Nesuprask manęs neteisingai. Jis nuostabus žmogus, Panamos reikalus tvarkė metų metus. Bet bėda ta, kad kai kas iš mūsų, tų, kurie Panamoje nauji, turi ir naujų poreikių. − Atsikvėpė. − Mes su Benu kuriame reklamą mažoms įmonėms. Praėjusią vasarą vienam klientui pristatėme savo paslaugas. Prezidentui mūsų pristatymas nepatiko, jis pasamdė pigesnę agentūrą vietoj mūsų. Ir staiga lyg niekur nieko ta kompanija ima naudoti reklamai medžiagą, kurią rodėme jiems kaip pavyzdį. Tai vagystė.

− Ką sako Martinas?

− Jis to nevadina vagyste. Vadina tai neteisėta verslo praktika, sako, kad mums kainuos brangiau tai įrodyti, negu būtume iš jų uždirbę. Man atrodo, kad jis tiesiog nežino, kaip iš jų pareikalauti atsilyginti.

− Na, jis nėra toks advokatas, kuris spręstų ginčus.

− Ne, jis nėra, − tarė Liza, žiūrėdama į jį. − Bet tu esi.

Tomas pasijuto sugautas ir užspęstas. Gudruolė Liza.

− Bet aš tuo neužsiimu.

− O galėtum.

Papurtė galvą.

– Kodėl gi ne? – spyrė ji.

− Pirma, teisininko darbo nedirbu jau aštuoneri metai. Antra, nepriklausau vietinei advokatų asociacijai. Trečia, kaip jau pati sakei, tai Martino valdos.

− Tai ar pritari tam, kad neverta nė pradėti bylinėtis?

− Negaliu pasakyti, nežinodamas daugiau. Intelektinė teisė nėra mano specialybė. Ar nepažįstate advokatų Niujorke?

− Manėm, kad pažįstame, bet paskambinus paaiškėjo kas kita. Matyt, jų nedomina, nes čia juk nekalbama apie didelius pinigus, ir ta prasme jie teisūs. Bet mums dabar tai jau principo reikalas. Juk mūsų nesaugo autorinės teisės. Iki šito dar niekada nebuvo prieita.

− Tada gali nepavykti pradėti bylos.

− Turime savo sukurtus reklaminius skelbimus. Turim ir kopijas tų reklamų, kuriomis dabar jie reklamuojasi. Žinom, kad kai kurie dalykai, kurie, bendrovės prezidento nuomone, reklamose neturėjo būti paminėti, dabar kaip tik ir yra minimi.

− Ar galėtumėte tai įrodyti?

− Mes turime susitikimo su juo įrašą.

− Tą, kur prezidentas išdėsto prieštaravimus?

− Taip, tą.

Tomas vos atsispyrė pagundai. Bet visi tie trys argumentai, kuriuos ką tik paminėjo, juk niekur nedingo.

− Gerai, nesakyk nieko dabar, − nuramino Liza, kaip visuomet gudruolė. − Tiesiog pagalvok apie tai, sutarėm? − Apsižvalgė. − Kur Džojis?

Tomas parodė sau iš kairės. Susirangęs, maloniai sušilęs Tomui prie šono, Džojis Litlis miegojo.

Kaskart atėjus į Tomo namus, Brijos laukdavo nauji netikėtumai. Vienądien bendrame kambaryje išsirikiavo knygų prikimštos lentynos, dingo visos kartoninės dėžės. Kitąsyk dėžės išgaravo iš virtuvės, visa, kas jose buvę, atsidūrė spintelėse. Dar vėliau ant svetainės sienų pasirodė aliejiniais dažais tapyti paveikslai.

Labiausiai Brija susijaudino išvydusi įrėmintas fotografijas. Diduma nedidelės, nemažai išblukusios. Už kiekvienos – ištisa istorija.

− Čia mano vyriausias brolis Karlas, − pasakojo jai Tomas. − Na, ir čia visi jaunesni, Maksas, Piteris, Danas, aš. O čia mano sesuo Alisa, pasipuošusi eiti į abiturientų šokius. Atkreipk dėmesį, kad jos vaikino nematyti. Tas mūsų bijodavo.

− Negali būti.

− Na, iš pradžių bijodavo. Paskui vėl pasirodė. Nusprendė, kad labiau bijo to, ką mes jam padarytume, jei nepasirodytų. Gyveno kelio gale. Visą gyvenimą buvome pažįstami. Šaunus vyrukas. Tačiau Alisa negalėjo dėl jo apsispręsti.

Brija paėmė kitą fotografiją. Lygindama su pirmąja ir turėdama galvoje, kiek praėjo laiko, paklausė:

− Ar čia Maksas?

− Su žmona Sandra tuoktuvių dieną. Draugavo nuo mokyklos, bet Sandra išvažiavo mokytis ir ištekėjo už kažko kito. Kai išsiskyrė, grįžo namo. Maksas jos laukė. Jokiu būdu neįstengė vesti kitos. Vaikai iš jos pirmos santuokos. Bet nuo to laiko, kai čia fotografuota, kartu susilaukė dviejų vaikų.

− Atrodo labai darni šeima.

− Tokia ir yra, − atsako Tomas.

− Kiek iš viso anūkų?

− Paskutiniais skaičiavimais, dvylika.

Brija išgirdo pasididžiavimą. Pakėlusi akis išvydo ir ilgesį. Susijaudinusi padėjo fotografiją ir paėmė trečią.

− O čia mano tėvas, − sako Tomas, rodydamas stambų vyrą, kuris stovėjo atsilošęs, savininkiškai uždėjęs ranką ant „Chevrolet“, regis, naujausio tų metų modelio. Pirmame plane išsibarstę Tomas, penki kiti vaikai, du šunys, katė.

− Šitam automobiliui tėvas taupė metų metus. Iš visų jo turėtų tai buvo pirmas naujas automobilis. Mes susigrūsdavome aplink jo kėdę ir žiūrėdavome automobilių pardavimo agento brošiūrą. Kasmet vykdavo pasiimti vis naujos brošiūros, taip ilgai taupė. Vis negalėdavo jo įsigyti, nes reikėjo būti sutaupius visą sumą. Pagaliau šešiasdešimt penktaisiais įsigijo tą automobilį. Karlas ir Maksas jau turėjo vairuotojo pažymėjimą, bet pavažiuoti automobiliu tėvas jiems leido tik už kelių mėnesių. Maksas pateko į avariją pirmąsyk sėdęs už automobilio vairo.

Brija sulaikė kvapą.

− Ką darė tėtis?

− Rėkė ir barėsi, kol mama liepė jam nutilti. Maksas paklojo savo santaupas, kad užmokėtų už remontą. Tik praėjus daugeliui metų sužinojo, kad tėtis sumokėjo už remontą ir padėjo Makso pinigus į banką jo vardu. Tuos pinigus panaudojo per medaus mėnesį su Sandra.

Ši istorija nemažai pasako apie žmogų, nusprendė Brija. Nepaisant atšiaurios išvaizdos, Tomo tėvas geros širdies. Kažin, pagalvojo, ar dar tos širdies nors kiek likę.

Žiūrėdama į fotografiją nutarė, kad kiti broliai daug labiau panašesni į tėvą negu Tomas. Jie su Alisa kitokie, veido spalva ir šypsena tarpusavyje panašūs.

− Jūs su Alisa tikriausiai panašesni į mamą, kodėl jos nėra šiose fotografijose?

− Nes fotografuoja.

− Ar turi mamos nuotrauką?

− Viršuje.

Nuotrauka stovi ant tualetinio stalelio, kuris anksčiau buvo tuščias. Paprastuose rėmeliuose – fotografija, kurioje dvidešimt kelerių metų Tomas su moterimi, atrodančia kaip sesutės Alisos vyresnė kopija. Brija ilgai žvelgia į ją. Kai pakelia žvilgsnį į Tomą, šis tebežiūri į fotografiją.

− Tada ką tik buvau baigęs teisės mokyklą, − tepasakė.

− Tikriausiai mama didžiavosi.

Linktelėjo ir pastatė nuotrauką ant stalelio.

− Paskambink jiems, Tomai, − sušnibždėjo Brija.

Susikišdamas rankas į džinsų kišenes, nusuko žvilgsnį į langą.

− Norėčiau.

− Tai ir padaryk.

Pažiūrėjo į ją kažkaip keistai, tarsi išsigandęs.

− O jei tėvas numes ragelį?

− Tada paskambink Alisai, tu jai artimiausias.

− O jei ir ji numes ragelį?

− O jei nenumes?

Vėl užmegzti ryšį su šeima gali nuspręsti tik pats Tomas. Bet Brija žinojo, kad privertė jį susimąstyti, nes pažvelgęs į ją su nuostaba papurtė galvą, nusijuokė ir apkabino ranka jai kaklą.

− Tu kieta, − pasakė, prisitraukdamas arčiau.

− Gal man to panorėti, kaip manai?

− Nedrįsk, − subarė. − Tie norai tavo.

Taip, Tomas panašus į tėvą, galvojo Brija. Griežtas balsas, minkšta širdis.

− Na, o ko man panorėti? − paklausė užtvindyta šios akimirkos džiaugsmo. − Aš per daug laiminga, kad ko nors norėčiau. Man visai nieko nereikia.

− Tau reikia naujos krosnies, − priminė. − Panorėk jos.

Ji susiraukė.

− Ne, dėl krosnies noro tikrai nepaaukosiu.

− Bet tavoji juk leisgyvė. Tada gal galėčiau nupirkti tau naują?

− Nedrįsk, − iškart sviedė atgal jo žodžius. Ne, šito tai ji jam tikrai neleis padaryti. O pagaliau, jei viskas klostysis taip, kaip viliasi, gal ilgai ir negyvens Pietų Girios gatvėje.

Štai ko verta panorėti, jei ji jau patikėtų, kad tie norai gali išsipildyti.

Pirmąją gruodžio savaitę pasnigo jau visai rimtai, ir ne tik snigo, bet ir šalo, visur apledėjo, kaip dera metų laikui. Jei sakytum, kad gyvenimas Panamoje sulėtėjo, tai reikštų, kad miestelis nesusidorojo su sniegu, bet tai būtų netiesa. Išrikiavę statines su smėliu, prikabinę prie mašinų sniego plūgus, miestelėnai pūgas nugalėjo be vargo. Jei gyvenimas dėl ko ir sulėtėjo, tai dėl tradicijų, Rytų Pagrindinės rogių varžybų.

− Kas vyksta? − paklausė Tomas, kai Brija, norėdama atsikvėpti nuo lankytojų aptarnavimo, užsuko į jo kabiną. Prisėdusi šalia pranešė, apie ką dūzgia visa užkandinė:

− Visi susijaudinę dėl Rytų Pagrindinės rogių varžybų. Lenktynės prasideda miesto žaliojoje aikštėje, o baigiasi kalno papėdėje. Tinka viskas, mokyklos priešpiečių padėklai, kartoninės dėžės, šiukšliadėžių dangčiai, kėdės, – gali slysti bet kuo, kas neįprasta. Prizai skiriami greičiausiam, lėčiausiam, originaliausiam, seniausiam, jauniausiam. Tiesą sakant, visi, kurie baigia lenktynes, gauna prizą.

− Visi laimi? − nusistebėjo Tomas. − Tai koks įdomumas?

Brija nusišypsojo. Gal Tomas ir keliavęs po pasaulį, bet apie Vermonto Panamą jam dar teks šį tą sužinoti. Patenkinta, kad gali būti jo mokytoja, aiškino:

− Laimi tik tada, jei pabaigi, o pabaigi tada, jei nuslysti nuo viršūnės iki apačios nesustodamas. Viršuje ant kalno leidžiama įsibėgėti, bet paskui reikia slysti visą laiką be sustojimo. Apsiverti – iškrinti, nuvažiuoji į šalį – iškrinti, jei tave kitas pastumia ar kaip kitaip padeda nuslysti – iškrinti.

Matė, kad Tomo galvoj gimė sumanymas, nes ūmai jis itin atjaunėjo.

− Kada? − paklausė.

− Jei nustos snigti, rytoj vidurdienį. Vienu metu paleidžiamos šešios rogės.

− Ar rogėse gali važiuoti tik vienas?

− Rogėse gali būti kiek nori, bet tiek pat turi likti nuo starto iki finišo.

− Ar dalyvauti gali bet kas?

− Taip.

− O tu dalyvauji?

− Kažkada, kai dar mokiausi vidurinėje. Su trimis draugėmis nuėmėm kojas nuo seno priebutyje stovėjusio suolo, vašku įtrynėme apatines lentas. Manėm, pavyks nuvairuoti suolą pakalnėn perkeliant svorį, − lėtai papurtė galvą.

− Nuvažiavot į šoną?

− Labai greitai.

− Tai ar dėl to nesinorėjo bandyti daugiau?

− Ne, ne dėl to, bet tėvas vis sakydavo, kad kvaila rizikuoti susižeisti, o paskui, kai jau ėmiau dirbti pas Flešą, manęs reikėjo čia. Užkandinė kaip tik pusiaukelėje leidžiantis nuo kalvos. Ir vienintelė vieta, kur gali stovėti žiūrovai. Visą popietę pilstome karštą šokoladą. − Na, tai darė paskutinius vienas Dievas žino kiek metų, bet dabar tokia perspektyva nuskambėjo be galo nuobodžiai. − Mielai dalyvaučiau. Paprastai niekas nesusižeidžia. − Bent jau tikrai ne taip, kaip susižeidė nekalčiausiai žingsniuodama po darbo namo.

Tomas atrodė aiškiai susidomėjęs.

− O tu pajėgsi? Na, fiziškai? − paklausė.

Brija išsitiesė. Fiziškai jautėsi puikiai, emociškai dar puikiau. Šįmet susižeisti nebijojo. Jei būtų lemta mirti, jau būtų numirusi. Ir, po velniais, šįmet ji tikrai nepilstys karšto šokolado.

− Sugundei. Kokių turi pasiūlymų?

Tomo sumanymas, kuriam įgyvendinti ir paskyrė visą tą vakarą bei didžiąją dalį kitos dienos, buvo toks: nuo miške už namų nuvirtusio plačiakamienio medžio atpjovė didžiulį gabalą, perskyrė į dvi dalis, išskobė vidurį, per skylę iš galo prakišo paprastą vairą, apačią išvaškavo ir praplaukė Rytų Pagrindine. Ne, nebuvo nei greičiausi, nei lėčiausi, nebuvo nei seniausi ar jauniausi, nei originaliausi, bet lenktynes pabaigė.

Tikrai taip linksminusis Brija dar iki šiol gyvenime nebuvo.

Kitą savaitę Tomui teko išvysti, kaip atrodo Panamos žiemos. Įsisiautusi antroji pūga privertė kone pusmetrį sniego ant tų kone dešimties centimetrų, kurie jau buvo iškritę anksčiau ir suledėję. Kelius greitai nuvalė ir pabarstė smėliu, tad be vargo galėdavo nuvežti Briją į darbą, bet dėl tų sniego pusnių ant žemės jautėsi tarsi įkalintas, nuobodžiavo.

Tiesiog šiaip, užlipo į kambarį, kurį vadino savo kabinetu. Šiame vieninteliame kambaryje daiktai vis dar buvo neišpakuoti, tačiau ne to dabar čia užkopė. Tiesiog prijungė kompiuterį, sujungė laidu su telefonu, pasirinko „Lexis“ teisines paslaugas ir šiek tiek patyrinėjo teisinius dalykus.

Paskui, tiesiog šiaip, kadangi Brijai dar kelias valandas reikėjo dirbti, o veikti nebuvo ką, užrašė vieną kitą mintį apie Litlių atvejį, prisimindamas tai, ką buvo pasakojusi Liza. Nurodė pagrindines strategijas, paskui jas sujungęs parengė pavyzdį laiško, kokį Martinas Spragas galėtų parašyti Litlių paslaugas atmetusiam bendrovės prezidentui. Visa tai sudėjo į oficialų voką ir įkišo į knygą, kurią tuo metu skaitė.

Ir vėl tiesiog šiaip, kadangi žinojo, kad Martinas valgo užkandinėje kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį, o buvo trečiadienis, ir kadangi vis viena ketino važiuoti ten pats pavalgyti sykiu su Brija, kai ta baigs darbą, nuvažiavo anksčiau. Jei Martino nebūtų radęs, voką būtų palikęs knygoje, o padavęs kada nors vėliau. Jei šalia Martino prie baro būtų sėdėję kitų žmonių, būtų pasielgęs lygiai taip pat. Tačiau kėdė Martinui iš kairės buvo tuščia.

− Kaip laikaisi? − paklausė Tomas, prisėsdamas ant neužimtos kėdės. Mirktelėjo Brijai, ta jam atgal, bet instinktas kuždėjo jai žygiuoti pro šalį.

− Neblogai, − atsakė Martinas.

− Noriu paprašyti paslaugos.

− Kokios? − atsargiai teiravosi Martinas.

− Kalbėjausi su Liza Litl apie jos darbą, ir ji minėjo susidūrusi su neteisinga konkurencija. Iškart sakau, tai ne mano sritis, bet mane sudomino, tad patyrinėjau. Manau, tą klausimą būtų galima nesunkiai išspręsti, ypač turint galvoje tai, kad Liza su Benu turi įrašą. − Išvydęs su kavinuku priartėjančią Lianą, mostelėjo ranka, kad nereikia, ėmė kalbėti tyliau. − Tokiame kaip šis laiške išdėstyti grasinimai, ko gero, paskatintų bendrovės prezidentą derėtis dėl skriaudos atlyginimo Litliams.

− Kokie tie grasinimai? − paklausė Martinas.

Tomas truktelėjo pečiais.

− Grasinimas iškelti bylą pagal Vermonto valstijos darbo įstatymus. Grasinimas auditu. Grasinimas siekti teismo sprendimo. Įgyvendintas bet kuris iš šių grasinimų mažai įmonei kainuotų daugiau pinigų, negu ji norėtų išleisti. Man bent taip atrodo. Galiu klysti. Kaip sakau, intelektinė nuosavybė – ne mano sritis, nesu vietinės advokatų asociacijos narys. Tau reikėtų šituo užsiimti. − Išėmė iš knygos voką ir stumtelėjo baro paviršiumi taip, kad tas atsidūrė po Martino lėkšte. − Gal norėtum pažiūrėti? Pasakysi man savo nuomonę, ar pakanka pagrindo bylai. Kalbant apie Lizą, pamiršau apie tai vos jai paminėjus, tad nemanau, kad jie ko nors tikisi. Bet jie su Benu juk geri žmonės. Būtų neteisinga, jeigu jie negautų atlygio už savo idėjas. Jei susėdus prie derybų stalo pavyktų atkovoti jiems grynųjų, būtų gerai. − Pliaukštelėjo per barą, pakilo nuo kėdės. − Tavo klientai. Tau spręsti.

Apie trečią gruodžio savaitę užkandinė pasipuošė Kalėdoms. Padėkliukai pražydo Kalėdų Senio galva, kyšančia iš keptuvės. Nuo lubų plytelių kyburiavo snaigės. Prie automatinio patefono stovėjo papuošta eglutė. Patefono repertuaras buvo atnaujintas kalėdinėmis melodijomis, jas Flešas leido groti nemokamai. Ant kiekvieno stalelio pasirodė nedidelės juodos vazelės su puokštėmis iš raudonųjų sedulų šakelių, kuokštelių su bugienio uogomis ir amalo. Net kasdieninis Flešo meniu tryško šventės nuotaika. Vienądien buvo siūlomas „Santos suši“, kitą – padažas „Kalėdų karbonaras“, trečią – prancūziškos kalėdinės salotos.

− Per daug neskoninga? − atsargiai paklausė Brija Tomą, žinodama, kad tas yra matęs didingesnių ir subtiliau švenčiamų švenčių.

− Tikrai neskoninga, bet nuostabu, − atsakė tas, džiaugdamasis šventiniu laikotarpiu, kurį Brija išvydo naujomis akimis ir kuris patiko jai kaip dar niekad iki šiol gyvenime.

Brijos Kalėdos su seneliais būdavo rami šventė. Jie šią šventę suprato kaip padėkos už Išganytojo gimimą dieną, tad neįžvelgė ryšio tarp šios šventės šventimo ir dovanų dovanojimo vienas kitam ar Brijai. Kai dar buvo mažytė, gaudavo nuo tėvo mažų žaisliukų, šis pasiteisindavo savo tėvams nenorintis, kad Brija manytų, jog Kalėdų Senis jos nemyli. Tačiau šis paprotys numirė, vos Brija išaugo tikėjimą Kalėdų Seniu.

Dovanų Brija nepasigesdavo. Tačiau šventinės nuotaikos visada be galo ilgėjosi.

Šįmet ir nuotaikos, ir viso kito buvo tikrai gausiai. Šventiškumas užkandinėje buvo tik pradžia. Bažnyčioje, kaip ir kasmet, buvo renkami drabužiai, kartu tai tapo puikia proga pasidalinti kalėdiniais sausainiais. Vyko žiemos saulėgrįžos šventė − metiniai šokiai, kur Brija mielai šoko lėtą šokį su Tomu. Artėjo ir Kalėdos.

Dvidešimt trečią dieną, kol Brija dirbo, Tomas netikėtai nustebino ją, – papuošė jos namą taip, kad senmergiškos sugižusios išvaizdos viktoriškasis įgavo linksmumo.

− Bet aš norėjau padėti, − buvo vienintelis jos skundas, iš to didžiulio susijaudinimo dėl to, ką jis padarė, nenuskambėjęs itin ryžtingai. Tačiau net ir jos noras padėti išsipildė. Vos spėjo kitą rytą Tomas nuvežti ją į darbą, Flešas išlydėjo ją atgal į lauką.

− Ką tu darai? − šūktelėjo, nes Flešas nepaleido rankos.

− Šiandien tau laisva diena, − tarė. − Ir neaiškink man, kad yra daug darbo, nes mes abu žinome, kad darbas tau rūpi daug mažiau nei anksčiau. Tu juk nepalieki man darbų sąrašo. Po velnių, tu net nebambi dėl Stafordo pieno, nors jis prarūgsta kaip ir anksčiau. Nenoriu, kad šiandien dirbtum, noriu, kad keliautum iš čia.

Nespėjo paklausti, kur jai keliauti, kai žvilgtelėjusi priešais save išvydo išsišiepusį Tomą. Automobilis laukia įšilęs. Tomas aiškiai nusiteikęs puikiai praleisti laiką.

Brija nuėjo nesipriešindama, iš pradžių slėpdama džiugesį, o paskui jau neįstengdama sutalpinti jo savyje. Tomas nusivežė ją į apsnigtą mišką nukirsti eglutės savo namams. Jis ištraukė kukurūzų spragėsių vėrinius, atvėrė dėžutes su blizgučiais, mažulyčiais pakabinamais žaisliukais, raudonais aksominiais kaspinais. Kai visa buvo vietoje, kilstelėjo ją, kad užmautų ant eglutės viršūnės spindinčią žvaigždę.

Tą vakarą su kitais miestelėnais ėjo į vidurnakčio pamaldas, kurios irgi buvo nepaprastos. Anksčiau nebuvusi itin religinga, Brija pasijuto palaiminta. Sėdėdama bažnyčioje šalia Tomo, visiems pažįstamiems žmonėms susibūrus netoliese, patyrė tą patį priklausymo jausmą, kokį jautė tada, kai teko prisiglausti prie šviesos būtybės.

Šviesos būtybę nuolat juto šalia. Nežinojo, ar ta būtybė yra Dievas, Jėzus, šventasis Petras, ar visai kas nors kita, bet sėdėdama bažnyčioje juto jos šilumą ir meilę.

Brija jautėsi neįprastai, tarsi iš naujo užgimusi. Gal todėl su didžiausiu malonumu puolė prie krūvelės dovanų, kurią aptiko po eglute jiems atėjus į Tomo namus. Vaikiškai susijaudinusi vieną po kito atidarė visus paketėlius.

− Gal paliksi vieną kitą rytui? − paklausė jis erzindamas, juokdamasis.

Ji tik papurtė galvą ir atrišo dar vieną kaspiną. Savo namuose irgi buvo paruošusi jam dovanų. Jei būtų įstengusi palaukti, dovanėles būtų galėję išpakuoti sykiu. Tačiau apie tai negali būti nė kalbos.

Iš pradžių išvynioja linksmas dovanėles − ranka raižytą trik trak žaidimą, knygas, kurias norėjo perskaityti, naują Garto Brukso plokštelę. Atplėšia ir praktines dovanėles − kašmyro megztinių komplektą, kurio niekada nebūtų sau leidusi įsigyti, šaliką ir pirštines, vaflinę.

Geriausią Tomas paliko pabaigai, ir tada, tarsi žvaigždę ant eglutės viršūnės, padavė jai dovanėlę, kuri spinduliuoja. Tai auskariukai, kurie įtartinai spindi tarsi deimantiniai.

Nurijo susijaudinimą, pažvelgė į jį, vėl nurijo, ir tada, pagauta pagarbios baimės, vos įstengė sušnibždėti:

− Jie juk ne... jie atrodo kaip... negi?

Jis linktelėjo ir nusišypsojo.

− Tikri.

Iš pradžių jai tenka nuraminti drebančias rankas, kad šios įtaikytų auskarų kojeles į skyles ausyse, tada apsvaigusi ji ilgai žiūri į veidrodį, ilgai laiko apkabinusi Tomą jam dėkodama, nors gerklėje tebestovi gumulas, trukdantis kalbėti, o paskui tik labai labai negreit jie užmiega.

Brijai nereikėjo trijų norų. Taip vėl nusprendė Kalėdų dieną, ir visa, kas vyko paskui, per keletą dienų po Kalėdų, tik patvirtino jos apsisprendimą. Tomas visą savaitę pavertė viena nesibaigiančia švente. Vieną vakarą jis iškepė žąsį. Kitą nusivedė ją vakarieniauti į užeigą už Berlingtono. Tarpušvenčio savaitgalį nuvežė ją į Bostoną, kur žiūrėjo „Spragtuką“, nakvojo „Keturių metų laikų“ viešbutyje, valgė priešpiečius „Ritz“, pašmirinėjo po Niuberio gatvės parduotuves.

Brijai teko buvoti Bostone, bet tikrai ne taip prabangiai, ir niekad nesilankė ten su savo svajonių vyru. Važiuodama namo atsilošė, pasuko galvą į Tomą, išsišiepė ir tarė:

− Aš numiriau ir nuėjau į dangų, nieko daugiau negaliu pasakyti.

− Ir vėl numirei?

− Vis dar esu mirusi.

Taip jai atrodė. Bet išmušė Naujųjų metų sutiktuvės, ir kartu su šampanu jos svajų burbulas ėmė sproginėti.