Tomo ketinimai buvo kuo geriausi. Paskambino draugui tyrėjui, paprašė jį užsiimti šiuo reikalu. Skambino dar keletą kartų, bet tyrėjas pranešė, kad šykšti informacija apie Brijos motiną, kurią jam pavyko gauti iš Čikagos ligoninės, kur gimė Brija, niekur nevedė. Tai reiškia, kad moteris arba pateikė neteisingus duomenis, arba adresas, kurį pranešė ligoninėje, tiek kartų keitėsi, kad neliko jokių pėdsakų. Tomas paprašė jį dirbti toliau, parinkti medžiagos apie niujorkietes, vairuojančias nedidelius raudonus „Mercedes“. Moteris, kurios galbūt užsiima bylinėjimusi ir keliauja verslo reikalais į Monrealį.

Tačiau netrukus gyvenimas privertė jį šias paieškas užmesti.

Visų pirma atšilo. Įpusėjusi gegužė atnešė giedrą dangų, saulės šilumą, kvapnius obelų žiedus, sprogstančius medžių lapus, žaliuojančią žolę. Neminint statomo dviejų automobilių garažo kitoje pastogės automobiliui pusėje, buvo ir smulkesnių darbų. Reikėjo pakeisti išorinius langus tinkleliais, nukirsti per arti namo augusius medžius, išvalyti kiemą, pirmąkart šį pavasarį nupjauti žolę. Prieš metus, kai buvo vienišas, skaudama siela, tie darbai veikė gydomai. Šįmet jie teikė malonumą.

Antra, buvo Brija. Kaip galėjo nuolat bijoti, kai ji jautėsi tokia laiminga? Šypsodavosi ryte, įveikdama blogumą, šypsodavosi po pietų, kai pavargdavo. Užkandinėje dabar dirbdavo keturias valandas ir dažniausiai būdavo šalia jo, krapštydavosi po namus ir vis šypsodavosi. Jei kada ir pagalvodavo, kad ši istorija gali turėti ir ne tokią laimingą pabaigą, toms mintims stengdavosi nepasiduoti. Brija buvo linksma ir graži. Jo meilė jai stiprėjo sulig kiekviena diena.

Trečia, nuolat čirškiantis telefonas. Vis dažniau skambindavo žmonės, kuriems reikėdavo teisinio patarimo. Skambindavo ir iš daugelio kitų miestelių, skambindavo šeimos, smulkūs verslininkai su bėdomis, kurios buvo tokios naujos, kad vietiniai advokatai nežinojo, kaip jiems padėti. Kartais Tomas tiesiog pasidalindavo mintimis čia pat, paklaustas. Kartais reikėdavo pasigilinti. Galvoti jam patikdavo, taip lengviausiai vėl grįždavo prie teisės, tiek metų šio darbo nedirbęs. Tačiau už šiuos patarimus pinigų neimdavo. Kitaip bėda jau virstų darbu, ne intelektualinėmis pratybomis. Jei kokiu reikalu tekdavo užsiimti daugiau, siųsdavo juos pas Martiną Spragą.

Martinas jį maloniai nustebino. It triūslus arklys, jis buvo iš tų advokatų, kurie stropiai atidirba, pabaigia darbą ir taip atsilygina už kūrybingumo stoką. Tomas mielai nukreipdavo jam darbą, ir ne tik dėl Martino darbštumo, ne vien dėl to, kad žmogui to darbo reikėjo, bet ir dėl to, kad Tomas dabar buvo panamietis, o panamiečiai vienas kitam padeda.

Ketvirta, buvo jo paties šeima. Norėjo pranešti jiems apie Briją ir kūdikį, bet vis atrodė, kad neištvertų, jei tėvas vėl numestų ragelį, tikrai ne dabar, kai tai, ką norėjo pranešti, buvo jam taip brangu. Tad įsigijo paprastą skaitmeninį fotoaparatą, pradėjo rašyti laiškus. Keli pirmieji buvo trumpi ir tiesūs. Įdėjo Brijos ir savo fotografijų, ir nors troško atsakymo, nesivylė jo sulaukti. Kas savaitę nusiųsdavo po laišką. Birželio pradžioje įdėjo jiems namo su naujai išdažyta veranda, Brijos prie upelio nuotraukų. Parašydavo trumpų raštelių broliams, nerūpestingų, nieko nereikalaujančių žinučių, kuriomis primindavo, kad apie juos galvoja.

Su seserimi šnekėdavosi kas kelias savaites. Ji pagimdė berniuką ir buvo sveika. Beje, Haris Geitsas atsileido. Sesuo padėkojo Tomui už didžiulį ryšulį vaikiškų drabužėlių, kuriuos jiedu su Brija nusiuntė. Tačiau į krikštynas Tomo nepakvietė.

Tomas sesers nekaltino. Jam pasirodžius, visi būtų užmiršę, ko susirinko. Tačiau dėl to ant Alisos nesupyko. Tai tik sustiprino pasiryžimą nuolat domėtis, kaip laikosi ji ir kūdikis.

Birželio gale tyrėjas atsidūrė aklavietėje. Sukaupė ištisą kaugę informacijos apie panašaus amžiaus moteris verslininkes iš Niujorko, vairuojančias raudoną sportinį „Mercedes“, bet iš fotografijų, kurias pateikė, Brijai nepavyko identifikuoti kurios nors kaip matytos moters.

– Nekeista, – tarė tas. – Juk automobilis, kurį moteris vairavo, galėjo būti jos vyro ar viršininko, galėjo būti išnuomotas. Patikrinau Monrealyje viešbučius ir motelius, bet nė viename iš pigesnių tą konkrečiai dieną man nepavyko rasti užregistruoto tokio automobilio. O brangesni viešbučiai savo registracijos duomenų niekam neteikia. Laikai pasikeitė, Tomai. Dėl to, kad tokie vyrukai kaip tu jiems paskutines kelnes numauna besiteisdami, viešbučiai dabar tvirtai užsirakinę. O kai dėl bylinėjimosi paslaugų, tai irgi nieko neradau. Galbūt tądien moteris paprasčiausiai šnekučiavosi su drauge.

Tomas nė nenusivylė taip, kaip manė nusivilsiąs. Ėmė kone pritarti Brijos požiūriui, kad kūdikį jie pradėjo natūraliu būdu, o tai reiškė, kad moteris užkandinėje nebuvo niekuo ypatinga, o gaisras Pietų Girios gatvėje – tik atsitiktinumas. Aiškinti visa natūraliomis priežastimis buvo protingiausias dalykas, ir taip elgtųsi bet kuris racionalus žmogus.

Tačiau nors Tomas ir laikėsi šaltakraujiškai, sykiu ir saugojosi. Jis pasirūpino išgirsti antrą ir trečią nuomonę iš gydytojų Niujorke. Susipažinę su Brijos ligos istorija, šie pritarė Siliui ir Midui dėl to, kad nors Brijos galimybės pastoti buvo menkos, visai jų neigti negalima. Niujorko gydytojai, išvydę gegužės mėnesį Polio atliktų Brijos tyrimų rezultatus, pritarė, kad ji sveikesnė nei daugelis kitų besilaukiančių motinų. Jie užtikrino Tomą, kad jos širdis stipri, ir nematė jokios priežasties, kodėl Tomas turėtų lakdinti Briją į Niujorką gimdyti.

Tad išmetęs iš galvos trijų norų teoriją, atkakliai ėmėsi visa aiškinti natūraliomis priežastimis. Natūralios priežastys gąsdina mažiau negu trys norai. Jis norėjo tikėti natūraliomis priežastimis, nes jo gyvenimas su Brija nieko nestokojo. Jie retai išsiskirdavo, o jei išsiskirdavo, tai tik neilgam. Ne vieną dieną, kol Brija dirbdavo, jis tiesiog pabūdavo užkandinėje. Dabar retai kabinoje sėdėdavo vienas. Jau turėjo draugų – jos ir savo. Jei jį kalbindavo apie teisę, ant popierinės servetėlės brūkštelėdavo pastabas. Jei ateidavo pabendrauti, jis patogiai įsitaisydavo ir atsipalaiduodavo. Kad ir kas vyktų, jautėsi patenkintas daug labiau nei kada nors anksčiau, o netoliese visada būdavo Brija.

Ji – gimininga Tomo siela. Kitaip jų ryšio nusakyti neįmanoma. Ji galvojo kaip Tomas, jautė kaip jis. Širdy jie abu – mažo miestelio žmonės. Ji tai žinojo jau seniai. Jam tiesiog užtruko ilgiau tai sužinoti.

Daug už ką ją mylėjo, bet labiausiai už tai, kaip ji akimirksniu atsiliepdavo į jo reikmes. Dar niekada su niekuo jo nesiejo toks darnus ryšys. Kai jis nori skaityti, ir ji nori. Kai ji pasijunta alkana, valgyti užsinori ir jis. Kai jis sumano pavaikščioti po miškus, ji jau žengia pirma jo. Kai ji užsigeidžia pasikaitinti saulėje, dar nespėja persirengti, o jis jau ištraukęs kėdes. Basi braidžiodavo po žolę ir ilgai bučiuodavosi po alyvomis. Šnekėdavosi ir juokdavosi, skaitydavo vienas kito mintis, o ginčydavosi retai. Ji buvo geriausia Tomo draugė. Niekada negalėjo įsivaizduoti, kad žmona galėtų būti tokia, ir jų gyvenimas jam patiko kasdien vis labiau.

Liepos mėnesį oras įšilo, žaluma suvešėjo. Nepriklausomybės dieną Panamos dangų nutvieskė fejerverkai. Šia švente prasidėjo ilga virtinė vasaros pramogų. Žaliojoje miestelio aikštėje vyko koncertai, pasitiesę kilpotus patiesalėlius, šiltais vasaros vakarais žmonės klausydavo vietinės vidurinės mokyklos orkestro ar dainuodavo sykiu su Panamos kirpyklos kvartetu. Aikštelėje už rotušės vykdavo dar piknikai, mokyklos kieme – vaikiško beisbolo rungtynės, nugrumėjo „pasigamink savo ledų su sirupu“ šventė, skirta naujam Panamos ledainės gaminiui „Oooey Gooey“, – vanilinių ir mokos ledų mišiniui su karamele, šokoladu, zefyrais ir riešutais. Net tais vakarais, kai oficialiai nieko nebūdavo suplanuota, miestelėnai vis tiek rinkdavosi į žaliąją aikštę.

Tomas įsigijo sudėtingesnį fotoaparatą. Nuolat nešiodavosi jį prie šono, dažnai matydavai jį su fotoaparatu rankose ar prie akies. Fotografuodavo Briją profiliu ryto saulėje, vieną ranką uždėjusią ant išryškėjusio iškilimo su kūdikiu, svajinga išraiška akyse. Ji ėmė dėvėti nėščiosios drabužius, anksti, tvirtino pati, bet senieji tapo ankšti per krūtinę ir pilvą, be to, išdidžiai prisipažino, kad jaučiasi nėščia ir nori tokia atrodyti. Fotografuodavo ją įvairiomis pozomis namie, fotografuodavo susiglaudusią su Flešu ir Liana užkandinėje, besijuokiančią su Džeine ir Džulija miestelio aikštėje ant suolelio. Fotografuodavo kirpėją per priekinį kirpyklos langą, duonos furgoną, išvežiojantį šviežią duoną, „Mieguistojo slėnio“ alaus daryklos pilstytojus, besigaivinančius vėsiu alumi alaus daryklos mašinų stovėjimo aikštelėje po darbo dienos.

Užkandinė vasaros papročiu ėmė prekiauti šviežiu limonadu ir citrinos kokteiliais, minkštu šaldytu jogurtu, kapučinu su ledu. Flešo dienos ypatingųjų lentoje paprastai būdavo siūloma dvejos šaltos salotos su kiekvienu karštu dienos ypatinguoju, reklamuojami „Oooey Gooey“ ledai. Ant žolės priešais užkandinę išdygo užkandžių staleliai. Populiariausiu patiekalu tapo sumuštiniai išsinešti.

Panamoje burzgė žoliapjovės, šniokštė purkštuvai, girdėjosi linksmi balsai, kvepėjo šilta žole, ant grilio čirškinamu viščiuku. Saulė maloniai žvelgė pro ūkus. Tomui šio metų laiko esmę įkūnijo senoviškas Panamos ledų vagonėlis su „Pied Piper“ užrašu ant šono, žvangančiu varpeliu ir senoviškais ledų sumuštiniais, kuriuos nusipirkus iš furgonėlio reikėjo valgyti nuo kraštų į vidurį.

Jau buvo nusistovėjusios karštos rugpjūčio dienos, kai Martinas Spragas paskambino Tomui kviesdamas užeiti į biurą. Mat norįs dėl kažko susitikti. Tikriausiai pasitarti dėl to reikalo, kurį visai neseniai Tomas jam nukreipė. Tik į biurą jį pakvietė pirmą kartą.

Federalinės valdžios pastate, kur būta banko, tilpo ir Martino biuras – du kambariai su langais į žaliąją aikštę. Vienas kambarėlis skirtas sekretorei, kurios Tomui pasirodžius nebuvo. Kitas kambarėlis Martino. Jame užuodė senų popierių kvapą ir išvydo Martiną: jis atrodė užverstas darbais labiau, nei Tomas įsivaizdavo. Bylos išdėliotos pačiose keisčiausiose vietose, knygos išpampusios nuo keistų į jas prikaišiotų objektų, kuriais buvo pažymėtos reikiamos vietos. Nuo karščio aptingęs pastatomas ventiliatorius vos judėjo. Tik kompiuteris ant nedidelės šoninės spintutės atrodė gana naujas, beveik toks pat svečias kaip Tomas.

– Nieko prabangaus, – tarė Martinas, nesmagiai apsidairęs aplink. – Tačiau mano reikmėms pakanka.

Mostelėjo Tomui sėstis ant kėdės tiesia atkalte, pats nuėjęs atsisėdo už rašomojo stalo. Išsitraukęs nosinę ir nusišluostęs kaktą pašoko, atidarė spintutę po kompiuteriu. Ten būta nedidelio šaldytuvo.

– Atsigersi ko nors šalto?

– Žinoma.

Net ir sukantis ventiliatoriui, kabinete karšta. Keturi langai atidaryti, po du iš abiejų rašomojo stalo pusių, bet nuo žaliosios aikštės nepučia nė menkiausias vėjelis. Tomas vilki sportinius marškinėlius ir trumpus džinsinius šortus, panamiečių vasarinę uniformą. Martinas vienintelis miestely bet kokiu metų laiku vilki kostiumą. Tačiau šiandien, dėkui Dievui, bent jau marškinių rankovės trumpos.

– Galiu pasiūlyti šaknų alaus ir šaknų alaus, – pasakė jis. Atsitiesdamas nuo šaldytuvo padavė Tomui gėrimo. Grįžo prie rašomojo stalo, atsivertė arčiausiai padėtą aplanką.

– Dėl Ulrichų. Gavau tavo pastabas. Tu teisus, tai įprastas diskriminavimo amžiaus pagrindu atvejis, bet tam, ką siūlai, teks eiti į teismą, o į teismus aš nevaikštau. Tai sėdžiu čia ir galvoju, kad galėčiau paskambinti Donui Herikui Montgomeryje, ir jis nueitų su šia byla į teismą, bet paskui nusprendžiu, kad kokia prasmė tai daryti, kai tu gyveni čia pat miestelyje ir, atrodo, pasiliksi. Ar pasiliksi?

Tomas matė, kad Martinui nesmagu klausinėti, bet šis nesmagumas kitoks nei tada, prieš keletą mėnesių, kai skambėjo veikiau kaip Tomo atkalbinėjimas. Šį sykį išgirdo daugiau smalsumo nei priešiškumo.

– Pasiliksiu.

Martinas nustūmė šalin Ulricho aplanką ir iš krūvos iškniso kitą. Atvertė, paieškojo kažkokių popierių. Nežiūrėdamas į Tomą, tiesiai tarė:

– Kai kur pasiskambinau. Daugiau kaip penkerius metus užsiėmei teise Niujorke, tad tau nereikia laikyti jokio egzamino, kad būtum priimtas į advokatus čia. Tik parašysi pareiškimą ir padirbėsi sekretoriumi. Tris mėnesius reikia padirbėti su vietiniu advokatu, na, tarkim, kad ir su manimi. Tu jau, galima sakyti, tai darai. – Kilstelėjo butelį, bet negurkštelėjęs vėl pastatė. – Tai, – tarė stengdamasis žiūrėti bet kur, tik ne į Tomą, – ką manai?

Tomas apstulbo.

– Ir nesakyk, kad nežinai vietinių įstatymų, – suburbėjo Martinas, – nes žinai. Tu per porą mėnesių padarei man tiek darbo, kiek koks nors vaikas iš teisės mokyklos nepadaro per metus. Vietiniai įstatymai, po velnių, tai juk tie patys šalies įstatymai, dabar jau vis dažniau. Ir nesakyk, kad daug kas iš tų dalykų ne tavo sritis, nes, nepaisant to, susitvarkei kuo puikiausiai. Juk tu padėjai popieriaus fabrikui rasti investuotojų ir išvengti perėjimo į kitas rankas. Tai ne tavo sritis, bet juk daug kas ir iš tavo srities. Na?

Tomas priglaudė šaltą butelį su gėrimu prie riešo, kur tankiai mušė pulsas.

– Kai čia atvažiavau, advokatauti neketinau.

– Taip ir sakei.

– Ne tik sakiau, taip ir ketinau daryti. Tikrai nenoriu atimti iš tavęs klientų.

Martinas pamojavo kaip seniai susitaikęs žmogus.

– Į tave jie kreipiasi dėl kitų dalykų. Dėl tų, kokių aš nesugebu. Kokių nenoriu daryti. Jie ir toliau kreipsis į mane dėl testamentų ir paveldėjimo, dėl problemų su banko paskolomis būstui, dėl nuomos sutarčių, bet jei nerasiu, kas padeda su kitais dalykais, – paklaikusiu žvilgsniu įvertino krūvą ant stalo, – tiesiog nueis kur nors kitur. Manau, – baikščiai žvilgtelėjo į Tomą, – jei tu dirbsi savo, o aš savo, tai mes išsilaikysime rinkoje. Supranti, ką turiu galvoje?

– Manau, kad suprantu.

– Po velnių, jei mes nepadarysime šio darbo, jį padarys kas nors kitas, o man labiau norėtųsi, kad tie pinigai liktų mūsų kišenėje. Aišku, pinigai čia ne tokie kaip Niujorke. Ir praktika kitokia. Jau žinai, su kokiomis čia susiduriame bylomis. Su gana paprastomis, jei lygini. Tik gal tau bus nuobodu.

Tomas suabejojo:

– Juk turiu ką veikti ir be teisės. Nenoriu dirbti taip, kaip Niujorke. – Nejuto jokio troškimo varžytis, konkuruoti. Užsiimti advokatavimu Panamoje veikiau bus pramoga negu tikras darbas.

– Tiek sutvarkei bylų, o niekada nepaprašei mokesčio, kad nukreipi klientus, – pasakė Martinas.

– Užsiimu šituo ne dėl pinigų.

Tomas nesusitvardė nenusišypsojęs. Taip, tai tikrai maloniai paprastas susitarimas.

Martinas nusišluostė kaktą.

– Galiu pasiūlyti tau gretimą kambarį, o Celija įsikurtų kambary koridoriaus gale.

– Turiu darbo kambarį namuose. Galiu dirbti ten. – Žvilgtelėjo į kompiuterį. – Ar šitas veikia?

– Jis tai veikia, bet mano galva – ne, ir nepažadu, kad išmoksiu. Nepasitikiu šitais dalykais. Klausyk, čia juk ne penkiasdešimtas dangoraižio aukštas. Čia juk antras aukštas pastato, kuriame nėra oro kondicionavimo, o jis miestelyje, kurio gaisrinėje vien savanoriai. Klientai čia atvyksta ne apsirengę prabangiais drabužiais, o jei nori nusivesti juos priešpiečių, tai vediesi arba pas Flešą, arba niekur kitur. Mes čia paprasti, bet teisinių poreikių turime.

– Gerai, sutarta, – jausdamasis patenkintas tarė Tomas.

Martinas nustebo.

– Tai ką, nenori nė pagalvoti?

– Ne. Viskas tinka.

Martinas susiraukė.

– Nesitikėk, kad kai atliksi padėjėjo praktiką, atidarysi kitam gatvės gale atskirą biurą, nes į sutartį įtrauksiu punktą dėl konkurencijos. Ir nemanyk, kad po poros metų galėsi įsikraustyti čia ir viską perimti, kai atversiu kanopas, nes man tik šešiasdešimt šešeri. Taip greitai versti kanopų nesiruošiu.

– Viliuosi, kad ne. Nes mažiausiai norėčiau rūpintis testamentais ir palikimais, būsto paskolomis ir nuosavybės nuoma. Tvarkysiu kitus reikalus.

– Tai tu patenkintas?

– Taip.

Martinas kilstelėjo nuo kėdės tik tiek, kad atkištų ranką, Tomas ją paspaudė. Sutarta.

Sunku patikėti, bet Martinas nusišypsojo. Tai keista įsitempusio, bet patenkinto žmogaus šypsena. Užvertė Ulricho aplanką, nustūmė jį šalin ir atsilošė.

– Gal galėtum man padėti dar su tokiu vienu dalyku? – Gurkštelėjo šaknų alaus, pastatė butelį, perbraukė atgalia ranka retus plaukus. – Padėtis subtili. Viena moteris iš Di Moino nori mane pasamdyti. Čia gyvena jos motina, lyg Džulija Din?

Paminėjus Di Moiną, Tomas iškart įsivaizdavo Džuliją.

– Taip?

– Eliotas apie tai žino. Neseniai skambino sūnus. Eliotas sakė tau minėjęs.

Tomas linktelėjo.

– Aš jam sakiau, kad sūnui teks kreiptis į pareigūnus Di Moine, jei nori apskųsti netinkamą elgesį su palikimu.

– Nusprendė šito nedaryti, kol surinks apie motiną įrodymus. – Jis nutilo ir susiraukė. – Įrodymus prieš motiną, – burbtelėjo nepritardamas. – Duktė ketina pasamdyti ką nors Džulijai stebėti ir pranešti apie jos nestabilią psichiką.

– Nestabilią psichiką? – Tomas būtų nusijuokęs, jei Martinas nebūtų šnekėjęs taip rimtai. – Brija su Džulija dabar susidraugavusios, kiek matau, Džulijos psichika visiškai stabili.

– Pats taip visada maniau, bet sakau, kad jei aš tuo nepasidomėsiu, dukra pasamdys ką nors kitą, tad tegu Džulija šį nemalonumą verčiau patiria su manimi. Ar tavimi.

– Bet mes ne psichiatrai.

– Dukra ir neprašė psichiatro. Tikino, kad pakaks, jei pasamdysiu bet ką, kas turi dvi akis. Tad aš samdau tave. Na, taip sakant, samdau.

Savo laikais Tomas apgynė nemažai kaltų žmonių. Jo darbas buvo priversti prokurorą gerokai paplušėti įrodant, kad Tomo klientas be jokių abejonių kaltas. Verždamasis į savo tikslą, be gailesčio triuškindavo liudininkus, kurie liudydavo prieš jo klientą, atimdavo pasitikėjimą patikimais, apkaltindavo nekaltus. Atsitikdavo ir taip, kad dėl šito liudininkai smarkokai nukentėdavo. Žinojo, kad keletas prarado darbą dėl to, kad jis suabejojo jų liudijimais, kitų nukentėjo santuoka, ir čia tik tie atvejai, apie kuriuos girdėjo. Pirmaisiais tremties, į kurią pats save ištrėmė, mėnesiais galvodavo apie tuos, kurių lemties nesužinojo, ir jautėsi kaltas.

Pasiryžęs nekartoti senų nuodėmių, nusprendė, kad paslapčia Džulijos netykos. Tokiame mažame miestelyje kaip Panama tai tikrai neduos vaisių, nes čia žmonės mato, kas vyksta, ir šneka. Jau vien Džulijos paštas sukelia pakankamai apkalbų. Tomas nenorėtų suteikti gandų nešiotojams daugiau peno.

Tad pirmiausia paskambino dukrai, vildamasis, kad pasišnekėjęs su ja nuramins, bet Nensė Anderson nervinosi. Ji vis kartojo, ką pirmo pokalbio su Eliotu metu buvo sakęs sūnus.

– Po tėvo mirties ji tarsi nesava. Kai klausiu, kas negerai, viską neigia, bet juk pažįstu savo motiną, pone Geitsai. Visą gyvenimą nemėgo keliauti. Visuomet mėgo būti namie. O po tėvo mirties susidėjo daiktus ir persikėlė į kitą šalies pusę, į kažkokį miestą, kuriame nepažįsta nė vieno žmogaus.

– Dabar ji čia pažįsta žmones. Pažįsta miestelyje visus iki vieno. Gal jai tiesiog reikėjo permainų.

– Permainų visada nekentė.

– Jūsų tėvo mirtis privertė ją ieškoti permainų, – pasakė Tomas. Nesidėjo psichoterapeutu, bandė dėstyti sveiko proto argumentus. – Gali būti, kad ji tiesiog neįstengė ten likti ir kasdien daryti tai, ką darydavo sykiu su juo.

– Ne, čia kažkas kita. Išvyko labai apsisprendusi. Tarsi vieną dieną jos nervai būtų neišlaikę. O dar tas palikimas.

– Gal jums ar broliui reikia pinigų? Ar tai didžiausia bėda?

– Ne, bet jei kada nors prireiks? Juk tėvas paliko mums. Pakako, kad ji galėtų gyventi iš procentų, bet to nedaro. Tačiau mes imamės tokių priemonių ne dėl šito, – atkakliai tvirtino dukra. – Mes jaudinamės.

Tomas tuo neabejojo. Sprendžiant iš Nensės Anderson tono, ji suglumusi, gerokai įskaudinta.

– Jaudintis nėra dėl ko, ji čia labai puikiai įsikūrusi.

– Ar jūs apie gėlių parduotuvę?

– Ar anksčiau motina gėlių nemėgo?

– Mėgo, kur jau ten. Augino gėles kieme. Šokdavo tarp jų. Gėlės ją kažkaip neįprastai veikia, ji išprotėja. Galite suprasti, kodėl nervinuosi.

Tomas buvo matęs Briją šokančią tarp laukinių gėlių prie upelio. Tas vaizdas išliko atminty skaidrus kaip diena, mielas.

– Ar ji turi kokį vyriškį? – paklausė Džulijos dukra. – Nes jei tuos pinigus paėmė dėl kokio vyro, tada tikrai baisu.

– Apie jokį vyrą nieko nežinau. Paskalų nešiotojai tikrai būtų pranešę, jei kas būtų. Ar šnekėjotės su ja dėl tų pinigų?

– Negaliu. Juk pagalvos, kad man tik tai ir rūpi, o taip juk nėra. Tikrai ne.

– Ką konkrečiai norėtumėte, kad padarytume mes?

– Stebėkite ją. Policijos viršininkas atsisakė padėti. Tad aš pasiruošusi užmokėti, kad tai būtų padaryta. Noriu, kad kas nors ją atidžiai stebėtų ir įvertintų, kokia jos būklė.

– Bet kodėl ne jūs pati? Kodėl jums neatskridus aplankyti?

– Iš pradžių, kai tik persikėlė, norėjau, bet liepė man nevažiuoti. Kaskart, kai apie tai užsimenu, tik mosteli ranka, neva, jai lengviau aplankyti mus čia. Man atrodo, ji kažką slepia.

– Na, bet tai tikrai nėra neteisėta.

– O gali ir būti. Norime sužinoti, kodėl daro tai, ką daro.

Tomas įtarė, kad paprastas motinos ir dukters pokalbis iš širdies padėtų išspręsti šią problemą, bet ką gi jis galėjo patarti. Kai tėvas, kartą jam paskambinus, numetė ragelį, daugiau nebeskambino. Kištis į tėvų ir vaikų santykius – didžiulė emocinė rizika, kad ir kokio amžiaus abi dalyvaujančios šalys.

– Turiu jums pasakyti, ponia Anderson, – įspėjo Tomas, – kad šiame mieste Džulija turi daugybę draugų. Ją žmonės gerbia kaip talentingą, patikimą asmenybę. Nemanau, kad čia sutiksite bent vieną, kuris pasakytų, jog jūsų motina emociškai nestabili. – Turėdamas galvoje, kad dukra gali kreiptis kur nors kitur, jei iš jo nesulauks to, ko nori, pabandė laimėti laiko pridurdamas: – Išsiaiškinsiu, ką galėsiu, o kol kas prašyčiau pagalvoti ir apie tą galimybę, kad motinai paprasčiausiai reikėjo pabandyti ką nors naujo. Gerai?

Tomas, nuvežęs Briją į darbą, nuvyko į gėlių parduotuvę. Ant durų lentelė, kad Džulija ravi sode už namo, ir tikrai ją ten randa, sėdinčią tarp lysvių, ramią ramutėlę, su beforme šiaudine skrybėle, aplink kurią retkarčiais sudūzgia bitė, ant galvos.

Džulija – patraukli moteris, liekna, vidutinio ūgio. Rusvus plaukus vagoja sidabro gijos, bet jie vis dar tankūs. Kai sukeldavo juos į viršų, kaip dažnai darydavo atgabendama gėles į užkandinę, atrodydavo dešimtmečiu jaunesnė nei persiritusi penkiasdešimt. Jaunino ir rami išraiška veide.

Tomas nusišypsojo. Jam patiko Džulija. Be to, tapatinosi su ja. Ji irgi atvyko į Panamą, nepažinojo čia nė gyvos dvasios, ir susikūrė gyvenimą. Ar tai ji stokoja emocinės pusiausvyros? Po velnių, atrodo tvirta kaip uola ir klestinti.

Kai Džulija jį pastebėjo, Tomas žvilgtelėjo į besiniaukstantį dangų.

– Rizikuojate?

– Kuo rizikuoju? – šypsodama atsakė klausimu. – Sušlapti? Nieko, neištirpsiu. Tokiu metų laiku maloniau dirbti, kai apsiniaukę, nei per karštį. Kaip Brija?

– Puikiai. Užkandinėje.

– Sakė man, kad rytais jau nebepykina.

– Pagaliau.

– Įsivaizduoju, kad tau buvo sunkiau negu jai. Vyrai irgi kenčia per nėštumą.

– Ačiū, – pasakė dėkingas už supratimą.

Ji užvertė galvą ir pažiūrėjo į jį iš po skrybėlės.

– Ar atvykai dėl gėlių?

– Ne, dėl jūsų, – mostelėjo, vydamas atkakliai dūzgiančią bitę. – Gal galime pasikalbėti, kol dirbate?

– Žinoma, – atsakė, bet padėjo į šalį šakes, su kuriomis ravėjo, nusimovė pirštines. Ramiu veidu perbėgo nerimas. – Ar kas nutiko?

Jis įsitaisė šalia ant žolės lopinėlio.

– Martinui Spragui skambino jūsų dukra. Jaudinasi dėl jūsų.

Supratingai linktelėjusi, Džulija atsiduso.

– Na, manęs tai nė kiek nestebina.

– Ji nesupranta, kodėl darote tai, ką darote.

– O ko ji nori iš Martino?

– Kad jis pateiktų nešališką nuomonę apie jūsų psichinę būklę.

– Kuriam galui? – paklausė Džulija, paskui pasakė: – Galite nė neatsakyti. Nenoriu girdėti. – Riešu stumtelėjo atgal skrybėlę. – Didžiąją trisdešimties metų dalį praleidau popindama Nensę ir Skotą. Jie negali suprasti, kodėl toliau to nedarau.

– Kodėl nedarote?

– Nes jie suaugę. Nensei trisdešimt, Skotui dvidešimt aštuoneri. Abu susituokę, abu tėvai. Jiems manęs nereikia. Bent jau neturėtų reikėti.

– Dukra tvirtina, kad po vyro mirties pasikeitėte.

– Be abejo. Tedis mirė lėta, skausminga mirtimi, jam tebuvo penkiasdešimt dveji. Mylėjau jį nuo dešimties metų. Kai jo neliko, man reikėjo keliauti kur nors ten, kur nuolat nematyčiau jo veido.

– Bet kodėl į Panamą?

– Čia nebuvo gėlių parduotuvės.

– Ar galvojote apie kitus miestus?

– Nereikėjo nė galvoti, kai radau Panamą. – Vėl atskrido bitė, moteris grakščiai ją nuvijo. – Vaikai mano, kad apsisprendžiau staigiai. Jie turbūt nesupranta tiesos, o tiesa yra tokia, kad paskutiniais gyvenimo mėnesiais Tedis sunkiai sirgo ir sėdėti šalia jo lovos buvo taip sunku, taip skausminga, kad išgyventi galėjau tik svajodama. Tad tyrinėjau žemėlapius, gilinausi, kūriau planus. Mylėjau jį visa širdimi ir su juo palaidojau dalį savęs, bet kita mano dalis turėjo gyventi toliau. Ar tai skamba žiauriai?

Tomui tai nė kiek neatrodė žiauru. Neatrodė ir kad kalba emociškai nestabili moteris.

Pasilenkusi į šoną Džulija plika ranka išrovė kuokštą piktžolių. Įmetė į puspilnį krepšį. Nusibraukdama rankas paklausė:

– O ar sakė jums apie palikimą?

Tomas linktelėjo.

– Kaip tik dėl to labiausiai karščiavosi ir nervinosi. Aišku, tiesiai to nesako. Na, jie pasakys, tarkime, ką nors tokio: „Ar nemanai, kad imtis verslo tavo amžiuje rizikinga?“ Tarsi mano viena koja jau būtų grabe, – nutęsė ji. – Na, bet tai turbūt mano kaltė. Kai Tedis merdėjo, kai bandėme susitaikyti su mintimi apie jo mirtį, aš vis primindavau jiems apie palikimą: norėjau, kad žinotų, jog Tedis jais pasirūpino. Tačiau gal jie nežino visos tiesos.

– Kokia ta tiesa?

– Kad Tedis man leido panaudoti tiek pinigų, kiek panorėsiu. Nesvarbu, daugiau ar mažiau. Jis išdėstė tai raštu. Turiu dokumento kopiją, ją turi ir advokatas. Tačiau vaikai neis pas tą advokatą, nes jis geras mano ir Tedžio bičiulis. Jie neabejoja, kad palaikys mane. Bet mes abu turime to dokumento kopijas, – perbėgo delnu per gelsvai rausvų sprigių salelę. – Namą čia nusipirkau už tai, ką gavau pardavusi namą Di Moine, o parduotuvei reikėjo paimti iš palikimo. Bet vaikams liko pakankamai. – Maldaujamu žvilgsniu atsisuko į Tomą. – Metų metus suteikdavau jiems viską, ką galėjau, net tada, kai būdavo dalykų, kurių labiausiai trokšdama negalėjau turėti. Metų metus jie buvo svarbiausi. Dabar mano eilė.

– Ar tai pasakėte Nensei?

– Kaip galėdama švelniau, bet ji nenori nė girdėti, o brolis dar ją kursto.

– Ar norėtumėte, kad aš su ja pakalbėčiau? Šiek tiek jai paaiškinčiau?

Džulija viltingai pasitempė.

– O galėtumėte?

– Ar galiu paminėti dokumentą, kurį paliko jūsų vyras?

– Jei reikia. – Padėkojo be žodžių, tik šypsena. – Tu geras žmogus, Tomai. Brijai pasisekė. Jos tėvui būtum irgi patikęs, na, nebent jei tiesa tai, kad jos tėvas taip nuo visų nutolo, kad toliau savo nosies nieko nematė.

– Buvo titnagas?

– Nepatenkintas. Kiek teko girdėti.

– Trokštantis meilės. Kiek man teko girdėti. Niekad taip ir nesiliovė mylėjęs Brijos motinos.

Tolumoje sugrumėjo griaustinis, ir Džulijos galva kryptelėjo jo pusėn.

– Gal jei būtų buvęs stipresnis vyras, – ištarė vėl atsigręždama į Tomą.

– Ar jei ji būtų buvusi stipresnė moteris, – atrėmė jis. – Kokia turi būti moteris, kad nueitų ir niekada neatsigręžtų atgal?

– Gal turėjo labai rimtą priežastį?

– Rimtą priežastį?

Džulijos antakiai kilstelėjo išgirdus sarkazmą.

– Ne viskas visada yra taip, kaip atrodo, Tomai. Štai kad ir priežastis, dėl kurios tu atėjai čia. Mano vaikai tvirtina, kad man pasimaišė galvoje, – vien todėl, kad palikau juos ir išvažiavau. Tačiau aš tau juk pateikiau visai suprantamas kitas priežastis, ar ne? Tad gal ir Brijos motina turėjo priežasčių.

Tomas pasikrapštė galvą.

– Na, taip, bet man sunku įsivaizduoti scenarijų, kuris parodytų ją kaip šventąją.

– Nė vienas mes ne šventas. Tiesa paprastai kažkur per vidurį.

Jis atsilošė prisilaikydamas rankomis.

– Tik kurgi čia ta vidurio žemė? Kas galėtų pateisinti moterį, palikusią kūdikį su tėvu ir dingusią nuo žemės paviršiaus?

Džulija atrodė suglumusi.

– Na, nežinau.

– Paspėliokime.

Ji susiraukė, papurtė galvą, truktelėjo pečiais.

– Gal turėjo kitų ryšių, kitų pareigų?

– Nėra stipresnio ryšio už motinos ir vaiko. Nebent jei jau turėjo šeimą. Bet jei taip, tai jai pirmiausia nereikėjo prasidėti su Heivudu Mileriu.

Džulija atsakė liūdnai:

– Dabar kalbi kaip mano vaikai. Jei geriau tavęs nepažinočiau, manyčiau, kad dabar šneku su vienu iš jų.

– Na gerai, aš teisiu, nes pykstu už Briją. Jei moteris nebuvo laisva, jai nereikėjo susidėti su Heivudu. Jei jau buvo ištekėjusi, vadinasi, apgaudinėjo vyrą.

– Taip atrodytų. Bet konkrečių detalių mes nežinome.

Tomo veidas sugriežtėjo.

– Stengiausi išsiaiškinti konkrečias detales. Bandžiau sužinoti, kur ji, bet nepavyko. Ji velniškai gerai paslėpė savo pėdsakus.

– Po kiek metų?

Na taip, jos tiesa. Trisdešimt treji metai – ilgas laikas. Ir kadangi daugelis jų praėjo dar prieš atsirandant kompiuteriams, tų pėdsakų nereikėjo nė slėpti. Jie lengvai išdilo ir patys.

Vėl sududeno griaustinis, dar toli, bet jau garsiau nei pirma. Džulija tarė garsiau:

– Tai pabandyk išsiversti su tuo, ką žinai. Gal iš to kas nors išeis.

– Mes žinome tik tiek, kad moteris atvyko iš Kalifornijos, kad Bostone sutiko Heivudą, o Čikagoje pagimdė Briją.

– Ar jie buvo sykiu, kol ji laukėsi?

– Bevielis telefonas sako, kad taip.

– Tad kur buvo jos vyras?

Tomas nusivylęs atsiduso.

– Tai tu man pasakyk.

Džulija suprato jo raginimą pažodžiui.

– Vadinasi, kažkur visai kitur. Taip spėju. Gal buvo komivojažierius. Gal kariuomenėje. – Susiraukė. – Tai galėjo vykti septintam dešimtmety?

– Pačioje pradžioje.

Moters veide pasirodė skausmas.

– 1962-ais jau pirmieji mūsų vyrai žuvo Vietname.

Tomą sudomino jos išraiška.

– Maniau, vėliau.

– Ne, prasidėjo tada. – Liūdnai šyptelėjo. – Ne paslaptis, iš kur aš žinau, Tomai. Mano vyras ten buvo pasiųstas vienas iš pirmųjų. Negali įsivaizduoti, ką reiškia nežinoti, jaudintis. Pažinojau moterų, kurių vyrai dingo be žinios. Tai pribloškianti patirtis. Moteris sutrinka, jaučiasi vieniša.

– Ir pažeidžiama? Ar apie tai kalbate? Tokia pažeidžiama, kad pultų kitam vyrui į glėbį?

– Tai įmanoma. Ar nemanai?

– Tačiau net ir tokiu atveju, – nenusileido Tomas, sulenkdamas kojas ir atsiremdamas alkūnėmis į kelius. – Net turint galvoje tokią galimybę, kad kareivio našlė rado paguodą su kitu vyru, kodėl paliko jį susilaukusi kūdikio?

– Na, tiesą sakant, Tomai, iš kur man žinoti? Tesakau tik, kad elgiesi panašiai, kaip elgiasi mano vaikai. Galvoji apie blogiausia. Na, kad ir ši istorija tarp manęs ir mano vaikų. Taip ir ana, gal buvo dar kas nors, dėl ko jos pasirinkimas atrodytų visai kitaip. – Mostelėjo ranka. – Na, sakau vien norėdama pasiginčyti, kas, jei moteriai buvo pranešta, kad vyras žuvo kare, o paskui paaiškėjo, kad žinios neteisingos, kad jis gyvas ir grįžta namo, na, visai kaip filme. Juk nutinka, patikėk, nutinka ir dar keistesnių dalykų. Ar vis viena ir toliau ant jos nirštum?

Tomas šiek tiek atlyžo, bet tik mažumą.

– Na, net jei ir taip, jei nutiko kas nors tokio sunkiai įsivaizduojamo, kaip paaiškinti, kad ji per trisdešimt trejus metus neatsiliepė nė žodžiu? Tad ir vėl tenka svarstyti iš naujo. Jei ir turėjo priežastį juos palikti, kaip galėjo išsižadėti kūdikio taip, kad jos nerastų nė pėdsakų?

Džulija užjaučiamai linktelėjo.

– Tu teisus. Mes ir vėl pradedame iš pradžių. Juk galimybių begalės, galėtume spėlioti ištisas dienas. Be daugiau detalių niekuomet tikriau nesužinosime, kodėl ji paliko kūdikį, – pritilo, tarsi galvodama, kaip dar apginti moterį, kaip ką tik gynė save. – O ar galvojai kada apie tokią galimybę, kad čia galėjo būti ne vien tos moters apsisprendimas? Gal kūdikio tėvas taip nusprendė. Gal privertė ją išvykti.

– Kodėl būtų turėjęs taip pasielgti?

– Iš nuoskaudos, pykčio. Juk tu vyras, pasakyk man. Gal neleisdamas jai bendrauti su vaiku jis nubaudė moterį.

– Bet Heivudas mirė prieš trejus metus, – nesutiko Tomas. – Jei ji nepasirodė dėl jo, tai negi nebūtų pasirodžiusi po jo mirties?

– Gal irgi mirusi. O gal ji pasirodė?

– A, moteris užkandinėje. Bet juk buvote ten. Girdėjot, ką šnekėjo. Buvote įsitikinusi, kad ne ji Brijos motina.

– Gal ir ne ji. Tačiau nepažįstami žmonės užsuka į užkandinę kasdien. Brijos motina galėjo būti viena iš jų. Tiek mažai apie ją težinome, gal ji ir kiekvieną vasarą nuo tada, kai mirė Heivudas, prakeliauja pro čia ir pažiūri, kaip sekasi Brijai. Žinome tiek mažai – gal ji prasukdavo pro mus net iki jo mirties kiekvieną vasarą.

– Ir nepasakydavo, kas esanti?

– Žinoma. Juk pasirodyti po šitiek metų gerokai rizikinga.

– Ar dėl Brijos? Juk Brija – maloniausia, geriausios širdies moteris pasaulyje.

Džulija atsakė lėtai:

– Tu nematei Brijos su ta moterimi, Tomai. Buvo tokia įpykusi. Dar niekada gyvenime nebuvau jos tokios mačiusi.

– Ar ją kaltinate?

– Nė kiek. Juk jai taip trūko motinos. Ji turi teisę taip pykti.

– Sakyčiau, tikrai, – sutiko Tomas. Ištiškus pirmiems lietaus lašams, ištiesė kojas. Irgi pakilusi, Džulija nubraukė žemes nuo kelnių užpakalio.

– Nepavydžiu tai moteriai. Liūdna situacija. Tikrai, – pasilenkė paimti ravėjimo šakių.

Tomas pakėlė piktžolių kaupiną krepšį ir jie patraukė į parduotuvę. Lašai ėmė kristi vis greičiau, jie ėjo vis sparčiau, pagaliau teko pabėgėti. Parbėgo į vidų juokdamiesi.

– Na, štai ir pila, – tarė Džulija, smarkiai purtydama skrybėlę, žvelgdama pro lietų. – Bet tai tiesiog puiku, nes mano gėlėms reikėjo lietaus. Kitą savaitę gabensiu gėles vestuvėms Montgomeryje. Noriu, kad lelijos atrodytų kaip galima geriau.

– Tai verslas sekasi gerai?

– Taip, puikiai.

– Ar patinka?

– Taip. Visada mėgdavau gėles. Leisk mane į kambarį su šviežiomis rožėmis, ir aš apsvaigsiu.

Tomas nesunkiai įsivaizdavo Džuliją apsvaigusią nuo rožių aromato, šokančią po gėlių lysves, o paskui vėl prisiminė, ko pirmiausia atvyko.

– Paskambinsiu Nensei ir pasakysiu, kad šnekėjomės. Manau, turėtų pavykti įkalbėti ją šiek tiek atlyžti. Būtų dar geriau, jei jūs abi susėstumėte pašnekėti. Jei ją taip įaudrina brolis, tai reikia, kad kas nors jai išdėstytų ir antrą pusę. Kada vėl matysitės?

– Per Padėkos dieną.

– Ar nenorit susitikti greičiau?

Džulija papurtė galvą.

– Ir dar turiu įspėti. Ji pyksta, nes pasakiau, kad per Kalėdas neatvažiuosiu. Važiuodavau kasmet. Bet šįmet noriu būti čia. Nė už ką nenoriu pražiopsoti tavo kūdikio gimimo.

Galvodamas apie Kalėdas Tomas susijaudindavo ir kartu išsigąsdavo.

– Brijai darys cezario pjūvį. Maniau, gydytojas nustatys datą, bet jis nori, kad ji pati pradėtų gimdyti. Tai gali vykti ir vėliau. Kažin ar verta laukti.

– Ne, noriu būti čia.

Tomas daugiau nesiginčijo. Moters žvilgsnis aiškiai bylojo, kad ji nenusileis.

Vos grįžęs namo, Tomas paskambino Nensei Anderson. Papasakojo apie susitikimą su Džulija, kiek įmanydamas stengėsi perteikti tai, kokia ji patenkinta gyvenimu. Kai Nensė paminėjo palikimą – vieną, antrą ir trečią kartą, – Tomas pranešė jai apie tėvo pasirašytą dokumentą. Jos balse pajuto kone palengvėjimą. Suprato pateikęs jai argumentą, kurį galės išdėstyti broliui.

Geras advokatas asmeniškai nesibičiuliauja su klientais. Tai pagrindinė taisyklė. Tačiau Nensė juk ne jo klientė, nes jokių pinigų niekas niekam nemoka. O dėl Džulijos Tomui neramu. Tad jei Nensė nuspręstų atvykti, pasisiūlė sutikti ją oro uoste.