Per pusryčius Brija sėdėjo kaip ant adatų, nerimavo ir visą rytą, kai padėjo Tomui skusti pilkšvus dažus nuo pušinių apvadų svetainėje. Dirbdami šalia retkarčiais pasikeisdavo laukimo kupinais žvilgsniais. Menkiausias garsas iš lauko – ir pakelia galvas, tačiau durų skambutis taip ir nesuskambėjo.

Brija stengėsi nenusivilti.

− Tai gali užtrukti. Juk gaisras įvyko tik po šešių valandų man panorėjus. Gal man reikia eiti į darbą. Na, žinai, kad galvočiau apie kitus dalykus.

Bet pasijuto dėkinga, kai, užuot išleidęs ir nuvažiavęs, Tomas pastatė mašiną ir įėjo vidun. Kol ji dirbo, skaitė mėgstamoj kampinėj kabinoj, paskui, kai pietų metą prisirinko žmonių, nuėjo prie baro. Jo buvimas netoliese ramino, kaip ir žiedas ant rankos. Dėl jų jautėsi ne tokia vieniša, kokia galėjo pasijusti.

Nuolatiniai lankytojai atėjo ir išėjo. Iš naujai pasirodžiusių veidų nė vienas nebuvo moters.

Praslinko pietų metas. Brija ėmė nerimauti.

− Ką manai? − paklausė Tomą, vėl sugrįžusį į savo kabiną.

− Tikriausiai atvyksta iš toli. Dar palaukime.

Balse neišgirdo pašaipos. Jis ne mažiau negu ji troško, kad išsipildytų noras. Jei dar jo nemylėtų, pamiltų vien už tai.

− O jei tai užtruks ištisas dienas? − dabar jau nerimavo.

Padrąsindamas šyptelėjo.

− Jei jau laukei šitiek...

Tiesa, laukė. Laukdama dabar prisiminė visus tuos metus. Senojo smalsumo nuotrupos − kaip klausinėdavo apie motinos išvaizdą, skonį, asmenybę, − visą dieną kilo atmintyje taip, kad net pamiršo paprasčiausius dalykus. Tarkim, kad Karlas Brinas mėgsta sausesnį plaktą kiaušinį, o Trevisui Fičui patinka pupelių ir mėsos troškinys su sūriu. Tomas teisus. Ji laukė taip ilgai. Nieko nenutiks, jei palauks ir dar.

Grįžo dirbti. Kai nauja vietinių banga ėjo per duris, jai dingtelėjo dar viena mintis.

Tomas papurtė galvą.

− Ne, liksiu su tavim.

− O jei motina lauks namuose?

Jis trumpam nutilo.

− Manai, kad gali laukti namie?

− Nežinau, − atsakė Brija sumišusi. − Aš nieko nežinau. − Atmesdama užkritusias plaukų sruogas nuo veido, vėl pažiūrėjo į duris. − Kaip tai erzina.

Užvertęs knygą paklausė:

− Ką padaryti, kad pasijustum geriau?

Pasvėrė, kas geriau: ar jo buvimo čia teikiamas nusiraminimas, ar baimė dėl to, kad motina gal ieško jos kur nors kitur.

− Jei nuvyks prie namo Pietų Girios gatvėj ir pamatys, kad sudegęs, gali juk sustoti miestelyje ir paklausti. Daugelis juk nukreips ją čia, tik kai kas į tavo namus. O gal ji pati žinos, kad reikia vykti į tavo namus, − pridūrė jau tyliau, nes to tikrai nebūtų įmanoma racionaliai paaiškinti. Bet juk trijų norų idėja taip pat neturi jokio racionalaus paaiškinimo, o štai ji jau laukia antro noro išsipildymo.

− Manau, − tarė Brija, − kad reikėtų patikrinti visur, na, kad įsitikintume.

− Gerai, − linktelėjo jis, − nuvažiuosiu ir pažiūrėsiu, patikrinsiu ir Pietų Girios gatvėje. − Jis išėjo iš kabinos. − Tu čia nesinervinsi?

Pakėlė į jį akis ir nurijo gumulą, prispaudė veidą jam prie peties, įkvėpdama švaraus vyriško kvapo, kokiu dvelkia tik jis. Tą akimirką žinojo, kad be jo pagalbos niekaip neįstengtų šito padaryti. Jis teikė jai saugumo net galvojant, kad nieko gero iš šio noro gali ir neišeiti.

− Laikysiuos kuo puikiausiai, − nuramino. − Man reikia užsakyti produktus. Galiu pasidėti kompiuterį čia ir stebėti duris. Daug lankytojų nebus, nes vakarienės metas toli.

Pažadėjęs iki tol grįžti, Tomas išvyko. Likusi kabinoje Brija atvožė nešiojamąjį kompiuterį. Iš čia jai matyti ir užkandinė, ir mašinų stovėjimo aikštelė lauke. Akys vis krypo į aikštelę.

Pusę keturių dienos šviesa ėmė dilti. Tačiau Panamos spalvos nubluko iki pilkšvų ir baltų ne tiek dėl menkos šviesos, kiek dėl vėlyvo sausio šalčio. Žemė girgždėjo nuo sniego, keliai buvo purvini. Visžaliai augalai parudę, susitraukę. Apšerkšniję visa, kas matyti, nuo langų iki pikapų buferių, nuo medžių šakų iki iš burnos iškvėpto kvapo.

Nuėmus kalėdinius papuošimus, spalvomis teko rūpintis miestelio gyventojams. Brija matė, kaip grupelė rajono vidurinės mokyklos moksleivių neono spalvomis švytinčiomis striukėmis pasipylė iš raudono „Chevy“ su galingesniu varikliu ir sugužėjo užkąsti. Iš pikapo išlipę telefono kompanijos darbininkai ryškiai oranžinėmis šviesą atspindinčiomis liemenėmis ir įraudusiais skruostais užsisakė karštos kavos ir sumuštinių. Angas, Oliveris ir Džekas languotais puspalčiais ir ryškiomis vilnonėmis kepurėmis įkrypavo nusipirkti lipnių saldžių bandelių. Geltonu furgonėliu privažiavo Džulija Din su kupeta šviežių gėlių.

Brija visuomet gėrėdavosi Džulijos puokštėmis, o ypač niauriais žiemos mėnesiais. Džulija įžiūri spalvas ten, kur niekas kitas jų nemato. Ji gali išeiti į miškus ir grįžti pilnu glėbiu krūmų šakelių, paparčių lapų, uogų kekių. Šios ir savaime būdavo gražios, o pridėjus prie jų kokį nors šiltnamio žiedą tapdavo kvapą gniaužiančiomis. Iš visų Flešo sąskaitų, kurias tvarkydavo Brija, didžiausias malonumas kas mėnesį būdavo apmokėti tas, kurias tyliai, kone atsiprašydama, paduodavo Džulija.

Iš Rytų Pagrindinės išsuko automobilis. Brijos akys vėl kaipmat įsmigo į langą, kaip tik laiku, kad išvystų, kaip automobilis įtaiko į vairuotojams su negalia skirtą stovėjimo vietą priešais priekinius laiptus. Nors žymėjimas užsnigtas, nuolatiniai užkandinės lankytojai žino, tad mašinų ten nestato. Tai pirmas ženklas, atkreipęs Brijos dėmesį. Antras ženklas – pats automobilis, nedidelis sportinis „Mercedes“, ant kurio sparnų juk turėtų būti to paties žiemos purvo, kaip ant kitų aikštelėje stovinčių mašinų, bet nėra. Trečias ženklas – pati vairuotoja. Ji išlipo iš mašinos ir Brija išvydo, kad ji vidutinio ūgio, kad perbraukė ranka per plaukus, trumpesnius už Brijos, bet tokius pat tamsius. Netrukus plaukus sutaršė vėjas, o moteris atsigręžė ir užrakino automobilį. Bandydama prisidengti nuo šalčio iš koto verčiančio tamsiai mėlyno kostiumo atlapais, užlipo laipteliais.

Brijos širdis ėmė daužytis. Žiūrėjo, kaip moteris įžengia į užkandinę, atverčia apykaklę, apsižvalgo, veikiau susidomėjusi, nei ko ieškodama. Žvilgsnis stabtelėjo prie Brijos, bet nukeliavo toliau. Kol Brija stengėsi įvertinti, ar tas žvilgsnis stabtelėjo prie jos bent mažumėlę ilgiau nei prie ko kito, moteris priėjo prie jos.

Brija sulaikė kvėpavimą.

Moteris atsisėdo per dvi kabinas nuo jos, pasidėjo portfelio formos rankinę, nusirišo nuo kaklo šilkinį šaliką ir įsigilino į meniu.

Veido spalva kaip tik ta, svarstė Brija. Galėtų tikti ir bruožai. Oda atrodo jauna, plaukuose nesimato žilų, nors Brija žinojo, kad ir viena, ir kita galima pasiekti dirbtinai. Tačiau kaklas nemeluoja. Nemeluoja ir rankos. Kaklas ir rankos bylojo, kad ši moteris tikrai galėtų būti penkiasdešimt trejų.

Iš už baro išniro Liana, ir akimirksniu Brija pašoko jai mojuodama.

− Aš ją aptarnausiu, − pasakė nervingai pastverdama užsakymų bloknotą. Dar nespėjusi sugraibyti iš prijuostės rašiklio, atsidūrė prie moters stalo.

− Sveiki, − tarė uždususi, šypsodama. − Sveiki atvykę. − Užkišo už ausies plaukų sruogą, trokšdama, kad būtų šiek tiek daugiau patvarkiusi plaukus, bijodama, gal atrodo nedailiai. Nors vėjas ir sutaršė šios moters plaukus jai žengiant iš mašinos, dabar kiekviena sruogelė sukritusi į vietas. Atrodo profesionali, rafinuota, prabangiai kvepia, visa tai dera su automobiliu, kostiumu, didžiuliu smaragdo žiedu ant piršto.

Moteris žvilgtelėjo į Briją ir nė nešyptelėjusi nudelbė akis.

Brija neprarado narsos. Manė, kad jei moteris turi nors kiek širdies, tai tikriausiai ji mirtinai išsigandusi, pirmą kartą po trisdešimt trejų metų sutikusi savo dukrą. Juk akivaizdu, kad pasistengė atrodyti kuo gražiau. Jau nežinia kiek metų užkandinė nematė taip pasipuošusios viešnios. Tiesą sakant, nematė nė pats miestelis.

Brija panaršė kišenėje butelių atidarytuvo, nedrįsdama kreiptis į moterį ir paklausti tiesiai.

− Ar Panamoje pirmąsyk? − pagaliau išdrįsto.

− Taip jau taip.

− Ar tik pravažiuojate?

− Jei Dievas duos, − atsainiai ranka mostelėjo į meniu, pridėjo tą pačią ranką prie gerklės ir pažvelgė tiesiai į Briją. − Aš ištroškusi. Gal gali atnešti man vandens „Perrier“? Ir norėčiau suvalgyti ko nors karšto, bet lengvo. Ką parekomenduotum?

Didelės bendrovės vadovė, nusprendė Brija. Tokią padėtį užimančiam žmogui būtina mokėti kontroliuoti padėtį. Galima neabejoti, kad moka atlyginimą šimtams, gal net tūkstančiams darbuotojų. Be abejo, turi daugiau nei vieną biurą ir tikrai ne vienus namus. Neabejotina, kad nežino kur dėti sukauptus kilometrus už dažnus skrydžius. Aišku, kad yra keliavusi po egzotiškas šalis ir sutikusi egzotiškų žmonių. Ambicinga.

Brijai dingtelėjo, kažin ar tos ambicijos ir pastūmėjo ją apsispręsti atiduoti kūdikį. O jei būtų nusprendusi pasilikti, kažin ar Brija būtų užaugusi kaip ji? Viena visiškai aišku. Ši moteris, kažkada nesutramdomos dvasios, Heivudą Milerį visiškai sutrypė.

− Atsiprašau, − priminė moteris, − jūs čia atėjot priimti mano užsakymo, tiesa?

Brijai iškrito rašiklis. Pasilenkė jo pakelti.

− Taip, atsiprašau, norėjote „Perrier“. Ir ko nors karšto ir lengvo. Ar pasižiūrėjote dienos ypatingųjų lentoje?

– Ne. Ar ten yra kažko karšto ir lengvo?

Brija jau norėjo parodyti į lentą, bet pastebėjo moters veido išraišką. Jame buvo matyti toks nekantravimas, jog buvo akivaizdu, kad ji žiūrėti neketina, laukia patarimo. Pagalvojusi, gal moteris ją taip išbando, Brija patarė:

− Naminė daržovių sriuba. Flešas gamina daržovių tyrę, tad sriuba sveika ir skalsi, bet nesunki. Patiekiama su duonos lazdelėmis, kurios paskrudintos su parmezanu.

− Bus gerai, − pareiškė moteris ir nusisuko į rankinę. Išsitraukė akinius, bloknotą, storą automatinį plunksnakotį, kuris rankoje atrodė be galo prabangiai. Nuėmusi dangtelį žvilgtelėjo į Briją.

− Ar kas negerai?

Brija nulėkė vandens, visą laiką save įtikinėdama, kad jei moteris ūmi, tai tikriausiai dėl to, kad nervinasi. Tokioje situacijoje nesmagiai jaustųsi net labiausiai įgudusi bendrovės vadovė. Juk vadovauti verslui viena, o atsidurti tokioje delikačioje šeimyninėje situacijoje – visai kas kita. Brija negalėtų įsivaizduoti nieko jausmingesnio ir artimesnio nei toks motinos ir dukros susitikimas.

− Štai, prašom, − pastatė prieš ją aukštą stiklą. Paprastai „Perrier“ butelį paliktų šalia. Šį kartą pati pripylė vandens į stiklinę. Pripylusi sklidiną, atsargiai pastatė už jos butelį. − Tuoj bus sriuba.

Moteris susiraukė.

− Norėjau su citrina.

Brija nuėjo atgal. Supjaustė šviežią citriną, grįžo. Pastačiusi lėkštutę šalia stiklinės, išlygino siaurą prijuostę. Tuo nesąmoningu judesiu pabandė nusiraminti, nes skrandis susimetęs mazgais. Kartu Brija pamanė, kad gal ir gerai, nes jokia gyva smegenų turinti moteris negalėtų nepastebėti jos žiedo. Jis ne mažiau įspūdingas, negu jos pačios smaragdas. Tikrai nuo šito galėtų pradėti pokalbį.

Moteris nepastebėjo.

Lyg niekur nieko Brija paklausė:

− Iš kur jūs?

Pro akinių viršų moteris dėbtelėjo į ją.

− Iš Niujorko. − Padėjusi į šalį rašiklį, paėmė kelias riekeles citrinos, išspaudė sultis į vandenį, įmetė į stiklinę, gurkštelėjo.

− Ar dabar irgi ten važiuojate?

Papurtė galvą.

− Į Monrealį. − Paėmusi rašiklį, pradėjo rašyti.

− Darbo reikalais?

Vėl linktelėjo.

Žinoma, jei Brija atsidurtų šios moters vietoje, jai turbūt irgi būtų sunku išspausti žodį. Nė viena ja dėta, būdama sveiko proto, per greitai neišsiduos, neįstums savęs į tokią padėtį, kad taptų pažeidžiama, neįsitikinusi, kaip ją priims.

− Mano tėvas kažkada turėjo bičiulę. Tiesą sakant, daugiau nei bičiulę. Buvo beprotiškai ją įsimylėjęs. Iš to, kaip apie ją pasakodavo, galėtumėte būti jūs. − Tai buvo netiesa. Nepaisydamas Brijos maldavimų, tėvas daug apie motiną nepasakodavo. Tačiau gudravo juk turėdama gerą tikslą.

− Hm, − tarė ši, parodydama, kad išgirdo, bet ne daugiau. Regis, tai jai nepadarė jokio įspūdžio, nė nesudomino. Brija svarstė, ar taip laikosi irgi dėl to, kad neišsiduotų.

− Ar kada buvote Bostone?

Atsidususi padėjo rašiklį.

− Užaugau Bostone.

− Tiesa? Ne Kalifornijoje?

− Ne, ne Kalifornijoje.

– Ar kada gyvenote Kalifornijoje?

− Ne. − Žvilgtelėjo virtuvės link. − Gal mano sriuba jau paruošta? Norėčiau šiek tiek padirbėti.

− Patikrinsiu.

Per virtuvę Brija nėrė tiesiai į darbuotojų tualetą. Susišukavo plaukus, smarkiai pažnaibė skruostus, iš naujo užsitepė blizgiu lūpas. Tyliai keiksnodama nusibraukė nuo juodų džinsų pūkelius. Nusiplovė rankas, pablizgino į šlaunį žiedą ir nuėjo tos sriubos.

Kai grįžo prie stalo, moteris šnekėjosi mobiliuoju telefonu. Statydama dubenį su sriuba ant padėkliuko, Brija nugirdo tokius žodžius kaip „prisiekusieji“, „parodomoji byla“, ir susijaudinusi iš naujo apsvarstė savo teoriją. Nuėjo, kad moteris galėtų netrukdoma pašnekėti, bet vos ta padėjo telefoną, grįžo.

− Atsiprašau, netyčia nugirdau, apie ką kalbėjotės. Ar jūs advokatė? − Jau norėjo sakyti, kad jos sužadėtinis advokatas, kas suteiktų joms bent menko bendrumo, bet moteris pažvelgė į ją nutildančiu žvilgsniu.

− Ne, aš ne advokatė. Klausyk, šiandien iš toli atvažiavau, todėl esu pavargusi ir alkana. − Paėmė šaukštą ir išlenkė antakius.

Atsiprašydama Brija prisivertė trumpai nusijuokti.

− Atleiskit, − pasakė ir pasitraukė, pirmą kartą praradusi viltį. Tomas buvo ją įspėjęs, kad motina, kurią suras, gali visai nebūti tokia, kokios nori, taigi Brija tam buvo pasiruošusi. Ji ir nesitikėjo, kad jos puls viena kitai į glėbį ir taps neišskiriamos. Nei ji to nori, nei jai to reikia. Turi savo gyvenimą. Kuo puikiausiai gyveno be motinos iki šiol, gali gyventi ir toliau.

Jei tik ši moteris yra jos motina.

Drebėdama ir jau niekuo neįsitikinusi, grįžo į kabiną, užvėrė kompiuterį. Flešas snūduriavo kabinete, išsitiesęs kėdėje, kojas užkėlęs ant stalo. Brija įsėlino, padėjo kompiuterį, tyliai ištykino, tada paskambino Tomui virtuvės telefonu.

− Ji čia, bent man atrodo, kad tai ji, − sušnabždėjo išsigandusi. − Aišku, tiksliai nežinau. Graži ir turtinga, ir taip skiriasi nuo visų kitų, čia ateinančių, kad nė nežinau, ką jai sakyti ar kaip priversti pasakyti, kad ji yra ta, kas man atrodo.

− Ką dabar daro?

− Valgo sriubą. Bet ji nieko nepripažįsta, nelabai draugiška, nė nežinau, ką šnekėti.

− Gerai, luktelėk, mieloji, aš atvažiuoju.

Brija padėjo ragelį, nubėgo prie durų, žvilgtelėjo pro langelį. Moteris tebesėdėjo, atrodė be galo elegantiška, labai netinkanti prie šios vietos. Būtų buvę dar blogiau, jei užkandinė būtų buvusi pilna, bet dabar visi po pietų ilsisi. Liana prie baro šnekučiuojasi su Gevinu, Džulija merkia paskutines šakeles, mėsos kepėjas ir virėjas užkandinės gale rūko.

Pasiėmusi šlapią šluostę, giliai įkvėpusi, Brija nuėjo į priekį ir ėmė šluostyti laisvų kabinų suolus, ruošdamasi vakaro minios antplūdžiui. Šis darbas leido jai apsižiūrėti, einant iš kabinos į kabiną.

Moteris pakaitomis kažką užsirašinėjo ir sėmė sriubą. Ranka tvirta, judesiai sklandūs. Vienu metu vėl kažkam paskambino. Atrodė užsigalvojusi, tolima. Retkarčiais pakeldavo akis. Brija nusuko žvilgsnį ir įsijautusi dirbo, bet kuo daugiau galvojo apie tai, kas vyksta, tuo jai darėsi baisiau. Laikas ėjo. Netrukus moteris suvalgys sriubą, apmokės sąskaitą ir išvyks. Jeigu šis vienintelis trumpas susidūrimas su motina – Brijos noro išsipildymas, ji turėjo tai sužinoti.

Įsivaizdavo šviesos būtybę, pabandė nurimti prisimindama šios ramybę, bet ta ramybė nesuteikė jokio atsakymo. „Pasakyk man, kad tai ji, – maldavo, – duok man ženklą, kad žinočiau, jog kartą ją mačiau, kad žinočiau, jog mano noras išsipildė.“

Nieko.

„Tada sugrąžink greičiau Tomą, – vėl maldavo, žvalgydamasi pro apšalusius langus į Rytų Pagrindinę, ar nepamatys jo pikapo. – Sugrąžink jį kuo greičiau. Jis žinos, ką daryti. Jis iškvos ją geriau už mane.“

Bet Tomas nesirodė. Ji viena, kaip ir dažniausiai gyvenime, ir kodėl? Dėl to, kad kažkokia moteris − galbūt šita − nusprendė nenorinti būti motina, nusprendė jau gerokai vėliau po to, kai ja tapo.

Trokšdama sužinoti, užkišo drėgną šluostę už prekystalio ir nuėjo į kabiną, kur sėdėjo moteris.

− Turiu jus kai ko paklausti, − prabilo į ją tokiu balsu, kuriame aiškiai buvo girdėti baimė, bet nieko geriau neįstengė sugalvoti.

Iš didelės odinės rankinės moteris išsitraukė piniginę.

– Kiek aš skolinga?

− Ar jums ką nors sako vardas Heivudas Mileris?

Iš piniginės pasirodė dešimtinė.

− Bijau, kad nieko. Kur mano sąskaita?

Brija ištraukė iš kišenės bloknotą.

− Prieš trisdešimt penkerius metus Heivudas Mileris dirbo Bostone, ten sutiko moterį vardu Metė Rajan. Maniau, kad jūs galėtumėte būti ji.

− Aš? − sudrebėjo moteris. Mostelėjo į Brijos bloknotą. − Man reikia važiuoti. Aš tau skolinga kiek − penkis, šešis dolerius?

− Jie vienas kitą pamilo, bet kažkas nutiko, jiems teko išsiskirti. Jis niekada tos moters neužmiršo. Mylėjo ją iki mirties.

Moteris padėjo dešimtinę, paėmė rankinę.

− Šito turėtų pakakti.

− Palaukite, aš turiu sužinoti. Tai gali būti vienintelė galimybė.

Bet moteris jau kišo rankinę po pažastimi ir traukė prie durų.

Brija nustvėrė ją už rankos.

− Gal tai ir skamba keistai, bet jūs galite būti mano motina.

Ledinės akys prikaustė ją prie vietos.

− Tavo motina? O, supratau! Klausyk, aš nepažįstu jokio Heivudo Milerio, mano vardas nėra Metė Rajan, ir aš dėkoju Dievui, kad jokia mano dukra nepuldinėja pakeleivių užkandinėje. O dabar, − pažvelgė į Brijos ranką ant kostiumo rankovės, − jei tu nepaleisi mano rankos, paduosiu tave į teismą už priekabiavimą.

Brija paleido ranką. Žiūrėjo, kaip moteris išeina iš užkandinės, lipa į automobilį, greitai važiuoja Rytų Pagrindine link greitkelio. Akys paplūdo ašaromis.

− Tik neverk, − pasigirdo tylus balsas iš už nugaros. Ranka nedrąsiai palytėjo petį. − Ji ne tavo motina. − Už jos stovėjo susisielojusi Džulija Din. − Negalėjau neišgirsti jūsų pokalbio.

Brija pažvelgė į Džuliją ir už jos. Jas stebi beveik visa užkandinė. Susigėdusi išleido keistą garsą, papurtė galvą ir nuėjo į kabinų galą. Džulija atsekė iš paskos.

Alkūnėmis pasirėmusi į automatinį patefoną, Brija prispaudė pirštus prie akių, tramdydama ašaras.

− Ne, viskas gerai. Tikrai. Nežinau, ko tikėjausi. − Piktai tarė: − Taip, ta moteris turbūt tikrai ledinės širdies, kad paliko naujagimį. Ji turbūt tikra egoistė, ramiai gyvena savo gyvenimą, nors nė karto nepaskambino, neatsiuntė laiško. Ji turbūt beširdė, kad taip paprasčiausiai išnyko. − Drebėdama atsiduso. − Laukdavau gimtadienio. Galvodavau, gal tokios dienos nepamirš. Bet ji pamiršdavo, kasmet. Maniau, gal pasirodys, kai mirė tėvas, bet matau, kad jai tai nieko nereiškė, − maldaujamu žvilgsniu atsisuko į Džuliją. − Kokia moteris šitaip elgiasi?

Džulija neatsakė. Atrodė įskaudinta ne mažiau už Briją, mažais rateliais glostė šiai petį. Pagaliau švelniai ištarė:

− Gal buvo kažkokia priežastis. Gal ji visus tuos dalykus padarė ne todėl, kad pati taip apsisprendė. Gal ji net labai daug apie tave galvojo.

Brija norėtų tuo tikėti. Beveik patikėjo tuo, girdėdama Džulijos balsą. Tačiau užkandinėje dar tvyrojo moters, kuri pasirodė ir dingo, aromatas.

− Ta moteris nė neatrodė smalsaujanti.

− Ji nėra tavo motina.

− Iš kur aš galiu žinoti, kaip galiu būti tikra?

− Tavo motina su tavimi taip nešnekėtų. Nesėdėtų taip ir nevarinėtų tavęs. Ji tikrai neatvažiuotų iš taip toli tik tavęs įskaudinti.

− Iš kur žinote?

− Nes tu juk ne tokia, − tarė Džulija, nesmarkiai spustelėdama petį, vis taip pat ramiai įsitikinusi. − O juk visi miestelyje tvirtina, kad esi panaši į motiną.

Brija atsiduso.

− Niekas niekada nėra jos matęs.

− Na, bet tai tikriausiai tiesa.

− Ko gero. − Nes ji tikrai nepanaši į tėvą.

Prie jos uždusęs pripuolė Tomas.

− Aš jos nepamačiau.

Brija atsirėmė į jį.

− Ne, o Dieve, ji tikrai verta, kad pamatytum.

− Ji tikrai ne tavo motina, − vėl pakartojo Džulija ir paliko ją su Tomu.

− Ne? − paklausė Tomas Briją.

− Ji tai paneigė.

− O kas dar?

− Ji tikrai nepaprastai graži. Tokia graži, kokia buvo mano svajose. Bet ne itin maloni. Gal aš per smarkiai prie jos puoliau. Gal aš ją išgąsdinau.

− O gal Džulija teisi, gal tai ne ji.

− Gal. Bet kaip man sužinoti, Tomai? Kaip įsitikinti?

Nors Tomas jos gyvenime ir buvo tikras stebuklas, atsakymo jis neturėjo. Kai tą vakarą grįžo namo, klausinėjo ją apie tą į užkandinę atvykusią moterį. Brija jam papasakojo viską, ką prisiminė, iki pat šviesiai rausvo jos nagų lako. Tačiau neįsidėmėjo jos mašinos numerio, ir Tomas pritarė, kad sportinis raudonas „Mercedes“ Niujorke nėra nė kiek nepaprastesnis negu moteris su madingu tamsiai mėlynos spalvos kostiumu ir portfeliu, kuriame nešiojasi mobilųjį telefoną.

Tad moteris išvažiavo. O Brija toliau kankinosi dėl trijų norų.

Tačiau Tomas nenorėjo nieko daugiau apie juos girdėti.

− Ne, Brija, viskas baigta. Užteks. Dviejų norų pakaks.

− O kas, jei tai nė nebuvo norai?

− O kas, jei buvo? Nerizikuočiau.

− Bet juk tai aš rizikuoju.

− Ne, tai mes rizikuojame, − tarė jis, tvirtai papurtęs galvą, tokia ryžtinga veido išraiška, kokios iki šiol ji dar nebuvo mačiusi. − Juk rizikuoju ir aš. Nes aš tave myliu. Man tavęs reikia. Aš noriu gyventi su tavimi visą likusį gyvenimą. Gal prieš trejetą mėnesių ir būtum galėjusi sakyti, kad viena rizikuoji, bet dabar tai mes rizikuojame. Todėl sakau, užmiršk tuos norus. Tu panorėjai dukart, ir mes negalime įrodyti, kad jie neišsipildė. Nenoriu, kad mėgintum trečiąjį. Tikrai ne po to, ką man pasakojai tada ligoninėje, kad kai trečias noras išsipildys, tau skirtas laikas baigsis.

Gal Brija būtų prieštaravusi ir smarkiau, jei jai būtų pasirodę, kad Tomas imasi vadovauti vien tam, kad vadovautų, bet juk taip aistringai ją įtikinėjo iš meilės.

− Paskirkime datą, − paragino.

Surado jo akis. Šiuo pilku metų laiku jos buvo sidabro pilkumo, bet šiltesnės, įkvepiančios labiau nei bet kokia kita pilka spalva šiame mieste. Pagalvojo, kažin ar jos išliks tokios šiltos ir tada, kai jis realiai suvoks, kad ji negali turėti vaikų.

− Tau reikėtų pagalvoti apie tai daugiau.

− Apie ką dar galvoti?

− Apie vaikus.

− Jau pagalvojau. Nutarta. Kaip ir trijų norų klausimas. Nuspręsta ir baigta. Mes įsivaikinsime.

− Pagalvok apie tai, Tomai.

− Kaip tu manai, ką aš darau visą laiką, kol tu darbe?

− Dažai sienas. Obliuoji medį, šlifuoji grindis.

− Ir galvoju apie tave, − susiraukęs nutilo. − Ar yra dar kas nors, ko nežinau, kas tave stabdo?

− Dėl Dievo, ne. Myliu tave.

− Bet nepasitiki manimi.

− Aišku, kad pasitikiu.

− Dėl mano praeities, tiesa?

− Ne. Niekuo kitu nesu taip pasitikėjusi, kaip pasitikiu tavimi.

− Kodėl tada netiki tuo, ką sakau? Dėl vaikų nė kiek nesijaudinu. Dar prieš sutikdamas tave jau buvau apsisprendęs, kad neturėsiu vaikų. Viskas.

− Tu kilęs iš didelės šeimos. Žinau, kad nori ir savo vaiko.

− Maža šeima, didelė šeima, galėsime turėti, kokią norėsime, tik nesakyk, − įspėdamas iškėlė ranką, − kad įsivaikinti ne tas pats, nes aš nesutinku. − Žingtelėjo atgal. − Visa tai ne dėl įsivaikinimo. Galiu kartoti nežinia kiek kartų, bet neatrodo, kad norėtum tuo patikėti. Taigi turbūt nerimauji dėl kažko kito. Gal kai išsiaiškinsi dėl ko, pasakyk ir man.

Jo veide Brija išvydo pyktį ir nuoskaudą. Nežinojo, kaip elgtis, o paskui jau pasidarė per vėlu. Pirmą kartą per visą jų bendravimą Tomas atsitraukė.

Brija gerokai užtruko, kol suprato, kas verčia dvejoti. Tai įvyko tik tuomet, kai šiek tiek atitolusi nuo Tomo pažvelgė į visą paveikslą. Taip, dėl vaikų nerimavo, bet daugiau pati nei Tomas. Jai pačiai dar reikėjo susitaikyti su ta mintimi, kad kūnas su trūkumais. Iš to susijaudinimo, kad ji su Tomu, kad įsimylėjo, kad jis padovanojo jai žiedą, Brija nespėjo to padaryti. Buvo labai laiminga, nes atsidūrė pasakiškame pasaulyje, kuris priminė slapčiausias svajones.

Tačiau kaip tik dėl to pasakiško pasaulio ir nerimavo. Iki ano spalio buvo realistė. Po avarijos jos gyvenimas pasikeitė. Tačiau realistės gyslelė išliko. Ji ir neleidžia užmiršti, iš kur atėjo Tomas, kas jis buvo. Brija paprasčiausiai negali patikėti, kad jis apsistos Panamoje, ir dar kaip jos mylimasis. Giliausiame sąmonės kampelyje knibžda abejonė, ar visa tai tikra. Blaivaus proto pradas bando suderinti tą gyvenimą, kuris jai atrodė visiškai geras iki tol, kol prasidėjo šis naujasis, su šiuo, tarsi ir pernelyg nuostabiu, kad galėtų būti tikras.

Brija pažįsta tik vieną žmogų miestelyje, kuris galėtų padėti jai suprasti, kaip yra iš tiesų.