Sniegas iškrito gruodžio dvidešimt pirmą. Snaigės didžiulės, beveik tokios pat tirštos, kaip tą lemtingą dieną prieš keturiolika mėnesių. Tačiau šį sykį miestelis buvo pasiruošęs. Keliai nuvalyti, pabarstyti smėliu dar dieną, ypač arčiau Vakarinės Guobų gatvės. Visi žinojo, kad Brija turi gimdyti. Visi nuogąstavo, kad tik kur nors neįstrigtų, kai išmuš valanda.

Tomas būtų mielai nevažiavęs per sniegą, bet tą popietę Brijai buvo paskirtas susitikimas su Poliu Siliu, tad norėjo, kad ją dar apžiūrėtų. Dar prieš atvažiuojant į medicinos centrą, jis nusprendė, kad jei Polis pasakys, jog Brijai jau greitai reikės gimdyti, pasiliks.

Bet Polis pasakė, kad atsidarymas dar neprasidėjęs.

Tomas susinervino. Internete buvo radęs straipsnį apie tai, kaip moterys numiršta dėl sunkaus gimdymo, ir, kaip suprato, to priežastis – nepakankamas atsidarymas. Tiesa, ten daugiausia kalbėta apie moteris iš trečiojo pasaulio šalių, bet vis viena.

− Ar tai negerai? − paklausė Polį, ramiai, kad nesunervintų Brijos, nors ta atrodė ramesnė už jį patį.

− Ne, viskas gerai, − tarė Polis. − Kartais tiksliai žinome, kada moteris pastojo, ir vis viena neatspėjame gimdymo datos. Kiekviena moteris kitokia. Kiekvienas nėštumas kitoks. Ji gali negimdyti ir dar dešimt dienų.

Tomui dingtelėjo, kad Polis galėtų dabar padaryti cezario pjūvį, ir jiems nereikėtų jaudintis dėl to, koks bus oras. Tačiau neprašė dėl to kito netikrumo, kuris it švino luitas gulėjo pasąmonėje. Kūdikio gimimui Tomas dar nebuvo pasiruošęs. Troško ilgiau pabūti dviese su Brija.

Lėtai, atsargiai parvežė ją per sniegą namo. Pravažiavo pro rotušę, kur, nepaisant oro, tuoj turėjo prasidėti Žiemos saulėgrįžos šokiai. Bet nė vienas nenorėjo linksmintis, bent jau ne su kitais. Bendrajame kambary Tomas užkūrė židinį, pagamino sveiką vakarienę, paspragino kukurūzų, įjungė muziką. Jie lingavo daugiau nei šoko, glaustėsi vienas prie kito, juokėsi. Paskui gulėjo ant sofos apsikabinę, žiūrėdami į liepsnas.

− Sauskelnių turim, − tarė Brija, mintimis jau trečią kartą patikrindama sąrašą. − Turim kūdikio vonelę, rankšluosčių. Turim pudros ir losjono kūdikiui. Turim vaikiškų knygelių. Turim vaikiškų drabužėlių ir kūdikio kėdę. Turim žieminį kombinezoną. Turim maistelio, jei kartais...

Tomui nepatiko tie žodžiai.

− Ššš... − sušnibždėjo ir tvirčiau ją priglaudė.

− Jei kartais neturėčiau pieno...

− Turėsi.

Kaip galėtų neturėti? Juk buvo moteriškumo įsikūnijimas, su šiltu kvapu ir brandžiu kūnu, sunokinusiu vaisių. Jos krūtys papilnėjo, pilvas tapo apvalus ir tvirtas. Per paskutines kelias savaites, kai įprastai mylėtis būtų buvę nepatogu, jie patenkindavo vienas kitą kitokiais būdais. Tomo orgazmai būdavo audringi. Iš tų garsų, kuriuos leisdavo Brija, suprasdavo, kad jos taip pat. Jai neprilygo nė viena kada nors jo turėta moteris, ji buvo seksualiausia būtybė, kokią kada nors laikė glėbyje.

Fotoaparatas neįstengia pagauti jos dvasios, nors Dievas mato, jis stengiasi. Vis dėlto dvimačiai vaizdai riboti. Jie neįstengia įamžinti Brijos širdies, jos dvasios. Tomo gyvenimui ji suteikė gelmės, atnešė į jo būtį optimizmo, nekaltumo, gėrio.

Dar kartą pagalvojo, kad reikėjo jam spirtis, kad gimdytų Niujorke. Bet ji čia jaučiasi laiminga. Tiki Poliu. Dabar, jau gerai jį pažinęs, tiki ir Tomas.

− Aš tave myliu, − sušnibždėjo Brija jam prie burnos.

Apkabino ją, bet nieko nepasakė. Jam užgniaužė gerklę, neįstengė pratarti nė žodžio.

Dvidešimt antrąją Brija padėjo Tomui papuošti namus. „Padėjo“ veikiau simboliškai, nes jis mažai ką leido jai daryti. Gal ir būtų mėginusi pasiginčyti, jei būtų turėjusi nors menkiausią viltį, kad jį įkalbės. Bet Tomas užtikrino ją, kad tokios vilties nėra, tad jai teko tenkintis tuo, kad vadovavo puošimui.

O linksmybių miškuose Brija tikrai neketino praleisti. Šiltai apsitūlojusi su Tomu ir Benu Litliu važiavo į mišką išrinkti eglutės, kuri jai patiko, linksmai šūkčiojo ragindama, kol ją nukirto. Vadovavo vyrams įnešant ją į namus, o paskui viduje padėjo jiems pravairuoti pro kampus, ir pagaliau eglutė atsidūrė savo vietoje, bendrajame kambaryje. Brija papuošė žemesnes šakas, Tomas aukštesnes: daugiau blizgučių, didesni kaspinai, ryškesni nei pernai kalėdiniai žaisliukai. Kai atėjo metas uždėti žvaigždę, jis pasodino Briją sau ant peties ir tvirtai laikė, kol ji užkėlė ant viršūnės garbingiausią papuošalą. Išmušė stebuklingas metas. Amalai kabėjo kiekviename tarpduryje, didžiulės storos žvakės skleidė aromatą kiekviename kambaryje, ir visur buvo girdėti kalėdinių giesmių melodijos, tylios, malonios, skaudžiai mielos.

Užsukdavo draugai kiaušininio su vynu kokteilio ir karšto sidro, švęsti pradėję anksti, – apie tai nuolat svajodavo Brija. Dievino Kalėdų vaizdus, garsus ir kvapus, dabar tapusius tikrove. To nebuvo tą spalio naktį, prieš keturiolika mėnesių, kai stovėjo ant sniego priešais užkandinę ir svajojo. Gyvenimas šiandien visko pilnas, sklidinas iki kraštų. Nebuvo to, ko norėtų ir neturėtų. Jautėsi palaiminta, ir jautėsi taip dar neišvydusi Tomo kalėdinės dovanos. Dovana atvyko prieš temstant, su milžinišku raudonu kaspinu ant žvilgančio raudono stogo − jai skirtas naujutėlaitis keturiais ratais varomas automobilis.

− Su kūdikio kėdute, − tarė Tomas, ir tikrai, gale, prijuosta diržu, buvo mažylio kėdutė.

Brijai užėmė žadą. Jie taip ir neprisiruošė dviese nuvykti pasidairyti automobilio Brijai. Tiesiog jo taip smarkiai ir nereikėjo, nes Tomo pikapas visuomet būdavo po ranka, ir dažniausiai jie visur vykdavo drauge. Nė nesapnavo, kad jis padarytų tai savarankiškai. Ilgiausiai stovėjo it įkasta, apstulbusi, žvelgdama į dovaną.

− Ar tau patinka?

− Dieviškas. − Rankomis apsivijo jam aplink kaklą ir prispaudė kiek galėdama tvirčiau, kiek leido tarp jų esantis kūdikis. Netrukus atsitraukė ir ėmė ropštis už vairo, atkišo delną.

− Duok man raktus. Noriu pasivažinėti.

Tomas papurtė galvą.

− Tomai, − protestavo, − na, leisk, Tomai.

− Kai gims kūdikis.

− Aš kūdikiui nieko nepadarysiu. Važiuosiu lėtai.

− Juk nepasieki nė vairo.

− Pasiekiu, − parodė. Alkūnes teko beveik ištiesinti, bet tai nieko. − Tik iki keliuko galo ir atgal.

Pagaliau jis nusileido. Tiesą sakant, leido jai nuvažiuoti iki gatvės galo ir atgal. Brija jautėsi devintame danguje.

Dvidešimt trečiosios rytą Tomas pabudo išpiltas šalto prakaito. Sapnavo, kad lova Brijos pusėje ledo šaltumo, tada greitai uždėjo ant jos ranką. Brija šilta ir nubudusi. Jis prisitraukė ją.

− Tu drebi, − sušnibždėjo jis.

Ji čia, tarė sau. Ji visuomet bus čia, tikino.

− Kiek laiko tu jau nubudusi?

− Senokai. Žiūrėjau, kaip miegi.

Pridėjo ranką jai prie pilvo.

− Kaip kūdikis?

− Įsitaisęs šiltai ir patogiai.

− Gudruolis, žino, kur gerai.

− Ką sapnavai?

− Nieko ypatingo. − Visai nedaug tereikėjo, kad išpiltų šaltas prakaitas. Vienos minties. Vienos vienintelės. Jam pavyko jos išvengti kone visą laiką ruošiantis Kalėdoms, bet sutramdyti nuojautas naktį daug sunkiau.

Brija palietė jo veidą.

− Viskas bus gerai.

− Žinau.

Jos akys nušvito.

− Kitą savaitę tokiu metu būsime tėvai.

Pridėjo jos ranką prie lūpų, pabučiavo, palaikė.

− Juk viską padarėme, kaip reikėjo, − samprotavo ji. − Juk atlikome visus tyrimus, ir kūdikio, ir mano − širdies, plaučių, kraujo, − ir daktarai nerado nieko, nė mažiausios smulkmenos, kas būtų blogai. Šį gimdymą ištversime kuo puikiausiai, mes visi. Žinau, jaučiu štai čia, − palytėjo širdį.

Ką galėjo Tomas jai atsakyti? Negalėjo pasakyti apie tą grėsmingą jį smaugiančią nuojautą. Tai buvo jausmas, visiškai priešingas tam įsitikinimui, kurį juto tada, avarijos naktį, kankindamasis ligoninės laukiamajame sykiu su Flešu, − kad viskas bus gerai. Na gerai, dabar jis turi daugiau ką prarasti. Bet kodėl neapleidžia bloga nuojauta? Ir ką jam pasakyti Brijai?

Nieko, visiškai nieko, išskyrus:

− Vajatas, jei berniukas, Chlojė, jei mergaitė?

Ji linktelėjo ir nusišypsojo.

− Noriu didelių krikštynų, ir kad visi susirinktų, o Džulija būtų krikšto motina.

− Ne Džeinė?

− Džeinė išvyksta į meno mokyklą. Dotė to dar nežino, bet sužinos. Džeinė bus nuostabi teta, kuri aplanko, bet Džulija yra čia. Ji turi laiko ir meilės. Ir jai tai tikrai daug reikš... Ir dar galvojau... Ta žemė Pietų Girios gatvėje... Parduokime ją.

− Ar tu tikra? Juk galime palaukti. Niekur nedings.

− Ne, aš tikrai noriu parduoti. Tu moki elgtis su pinigais, investuok mažyliui. Ir kai gims kūdikis, iškart paskambink Alisai, tegul praneša tėvui. Jis paskambins mums, žinau.

− Tu nusiuntei jiems tokių gražių dovanų.

Nusišypsojo.

− Tikrai buvo nesunku.

− Su laiškeliais kiekvienam atskirai.

− Na, o ką gi man dar veikti? Juk nieko neleidi man daryti. − Lūpomis susirado jo lūpas, erzindama, šypsodamasi. − Automobilis nuostabus, Tomai, ačiū. Nekantrauju, kada pasirodys tavo dovana.

− Kokia dovana?

− Nesakysiu. Ji atvyksta rytoj.

− Na, bent užsimink.

− Jei užsiminsiu, atspėsi.

− Neatspėsiu, pažadu.

Ji nusijuokė, nykščiu surado jo smakrą, nuvedė nykštį skruostu aukštyn, iki rando ant skruostikaulio, paskui per smilkinį, per antakius ir į plaukus. Dažnai taip darydavo. Ir žiūrėdavo į jį taip, tarsi jis būtų geriausia, ką gyvenime sutiko, − ir kaskart jį tai pripildydavo nuolankumo ir sykiu pasididžiavimo. Jei ir buvo gyvenimas iki Vermonto, tai jis neprisimena. Niekada dar nesijautė toks susitaikęs, toks patenkintas, toks visko pilnas, toks mylimas.

Jo dovana, traktorius žoliapjovė, kurią žadėjo nusipirkti rudenį, bet susijaudinęs dėl viso kito, kas vyko, pamiršo, atvyko dvidešimt ketvirtos dienos rytą.

− Aš tiesiog matau tokį vaizdą, − pasakė Brija. − Tu pjauni žolę su kūdikiu glėbyje. Ar pažadi tai padaryti?

Tomas pažadėjo. Ar jis galėjo rinktis? Jis vaizdavosi sykiu su ja, džiaugėsi dovana. Tačiau nedžiugino jo tas jausmas, kuris niekaip neapleido, kurį teikė visos tos šnekos apie krikšto tėvus, krikštynas, tas namų aprūpinimas atsargomis, kurių užtektų mėnesių mėnesiams, kai jos nebus.

− Nedaryk šito, − šnibždėjo jis, panardindamas rankas į plaukus ir prisitraukdamas artyn jos veidą.

Ji neapsimetė nesuprantanti, ką jis sako, tik nutvėrė jam už riešų, žvelgdama nuo ašarų skaisčiomis akimis.

− Aš tave taip myliu.

Žodžiai, ašaros, prisilietimai, − visa smigo jam tiesiai širdin. Tad ryžtingai pareiškė:

− Kaip tik todėl mums ir bus viskas gerai. Pati sakei: mes padarėme viską, ką reikėjo. Kūdikis bus kuo sveikiausias, tu pati ištversi kuo puikiausiai, − ir priglaudė jos veidą sau prie krūtinės.

− Aš pavargau laukti, − tarė, nors skųsdavosi tikrai retai. − Noriu, kad tai greičiau baigtųsi.

− Jau greitai, angele, greitai.

Diena čia pasirisdavo spėriau, čia išsitempdavo. Brija tai nurimdavo, tai imdavo drebėti. Iškraustė ir vėl sukrovė nedidelį kūdikio krepšelį, iškrovė ir vėl sukrovė savo. Išskalbė keletą drabužių, kuriuos jie su Tomu buvo vilkėję nuo tada, kai vakar paskutinį sykį skalbė, nuvalė dulkes nuo stalų, kurie dar nebuvo spėję apdulkėti, įjungė indaplovę, paklojo lovą. Dešimtą kartą patikrino šaldytuvą, norėdama įsitikinti, kad jame pilna maisto. Paskambino Flešui, paskambino Džulijai. Paskambino Džeinei, paskambino Alisai.

Visa padaryta, o dar tik vidurdienis.

Ji sėdėjo bendrajame kambaryje svarstydama, kur dėtis, kai Tomas tarė:

− Išvyniok dovanėles. − Suvyniotos į ryškius paketėlius jos buvo sukrautos po eglute. Dovanėlės jai, dovanėlės jam, net dovanėlės kūdikiui.

Pagalvojo, bet papurtė galvą.

− Ne. Palauksiu rytdienos.

− Juk padarei tai pernai, prisimeni?

Šypsodamasi apkabino rankomis jį per liemenį.

− Pernai buvo mano pirmosios Kalėdos, šįmet jau esu šiek tiek suaugesnė, bet tu gali išvynioti savo, jei nekantrauji.

− Aš juk savo jau gavau, net ir kai ką be šito, − paglostė pilvą. − Gal einam į užkandinę, papietausim?

Tai užėmė porą valandų. Kitas dvi prastūmė žiūrėdami filmą prekybos centre. Kol grįžo į vėjuotą ir pilką miestelį, jau temo, bet vis dėlto buvo Kalėdų išvakarės. Medžiai miestelio aikštėje papuošti ryškių šviesų girliandomis. Languose, kur tik matyti, žvakės. Bažnyčia aikštės ovale visa skendi baltume. Oras tirštas nuo medžio dūmų ir pušų aromato.

Jiems sukant apie žaliąją aikštę, Brija pajuto keistą nerealumo jausmą, pasijuto tarsi nutolusi nuo švenčių, nors ir pačiame jų sūkury. Jautėsi išsiblaškiusi. Jautėsi, tarsi jos čia nebūtų.

Grįžus namo, Tomas užkūrė židinį. Ji užsnūdo šalia jo, o pabudusi pasijuto tarsi prislėgta kelių tonų sunkumo. Vakarieniauti nesinorėjo. Jautėsi soti dar nė nepradėjusi valgyti. Truputį paknibinėjo, kol Tomas pavalgė, kaip galėdama dažniau vis jį ramindama, kad dėl jos nesijaudintų.

Ketino eiti į vidurnakčio pamaldas, kur dalyvavo visas miestelis. Brija nusiprausė po dušu ir stovėjo priešais drabužių spintą su chalatu, dvejodama, ar pavyktų užsitraukti bent nėščiosios drabužius ant negailestingai išpampusio pilvo, kai nubėgo vandenys. Valandėlę tik stovėjo žiūrėdama į grindis, žinodama, kas įvyko, bet suparalyžiuota. Paskui atgijo, ilgu trūkčiojančiu atodūsiu įtraukė oro.

− Tomai, Tomai!

Tomas išgirdo baimę balse gerokai greičiau, nei išvydo balą ant grindų ar išsigandusį veidą. Pamatęs išgąstį, susitvardė.

− Ką jauti? − paklausė.

− Šlapia, − tarė plonu balsu.

− Sąrėmius jauti?

− Dar ne.

− Gerai, − tarė. Žinojo, ką daryti, juk mintyse repetuodavo ištisas dienas. Nuvedė ją į vonią ir padėjo nusišluostyti, pasodino ant tualeto dangčio, liepęs nejudėti, ir paskambino Poliui Siliui.

Kai grįžo, ji tebesėdėjo ant tualeto dangčio, o tai reiškė, kad ji labai išsigandusi.

Jis suėmė rankomis jai veidą.

− Polis važiuoja, − pabučiavo akis ir nosį. − Na, renkimės.

Ji linktelėjo ir pabandė padėti, kiek įstengė, bet taip drebėjo, kad sekėsi vargiai.

Tomas dėl to nesijaudino. Jis energijos turėjo už abu.

− Kairę koją, na, jau užmoviau, dabar dešinę, šaunuolė, − ramino, ir kai apatinė kūno dalis jau buvo aprengta, ta patį padarė su viršumi. − Na, štai, ir antrą ranką, na, štai ir viskas. Dabar šitą per galvą. Gerai. − Pirštais pašukavo jai plaukus. − Ar gerai?

Ji konvulsyviai linktelėjo.

− Gerai.

Kol pasodino ją į mašiną ir prijuosė saugos diržu, Brija pradėjo justi lengvus sąrėmius.

− Kas, jei prasidės anksčiau? − nerimavo ji. − Jei nenuvažiuosime laiku?

− Nuvažiuosime laiku.

− Važiuok greičiau.

Visą kelią laikydamas jos ranką, retkarčiais ją vis pabučiuodamas, važiavo tokiu greičiu, kokiu tik drįso. Būtų nė kiek nenusiminęs, jei būtų sustabdęs ir palydėjęs policininkas, deja, Kalėdų išvakarės. Kažin ar policininkai apskritai patruliuoja, o šiame miškų gale tai jau tikrai ne. Namai nutvieksti šviesų, žmonės viduje. Keliai tušti.

Paskutinį sykį važiuodamas šiuo keliu Tomas drebėjo iš baimės, kad Brija nemirtų. Giliai širdyje vėl sukirbėjo ta pati baimė.

− Aš tave myliu, Tomai, − pasakė ji drebančiu balsu.

− Viskas bus kuo geriausiai, Brija, juk gimsta mūsų kūdikis. Tai nuostabiausia kalėdinė dovana pasaulyje.

− Kalėdinė, o Dieve, − virpėdama įkvėpė ir šyptelėjo Tomui. − Paskutinė galimybė sukirsti lažybų. Ką tu manai? Vajatas ar Chlojė?

− Aš mylėsiu bet kurį.

− Lažinkis, Tomai, pralaimėjęs savaitę vidunaktį keičia sauskelnes.

− Sakyčiau, Vajatas.

− Ir aš taip manau. Tai kas bus dabar?

− Teks sauskelnes keisti sykiu. − Ta mintis Tomui patiko, bet netrukus lažybos užsimiršo. Privažiavęs prie medicinos centro greitosios pagalbos įėjimo, įveiktas baimės, kurią bandė kaip nors nuslopinti, vėl pagalvojo − dar sykį, − kodėl, kodėl nevežė Brijos į Niujorką, kur geriausi pasaulio gydytojai būtų užtikrinę, kad ji išgyvens. Atsakymą prisiminė pasirodžius Poliui Siliui ir medicinos seserims, kurias abu pažįsta, kuriomis pasitiki, kurios atbėgo pasodinti Brijos į ligoninės kėdę su ratukais.

Tomas jokiu būdu neketino atsiskirti. Laikė Briją už rankos, kai įvežė ją vidun, kai užkėlė laiptais, paleido tik akimirkai, kol sesutė užvilko ligoninės drabužius. Paskui vėl palinko prie jos, kalbėjo su ja per ilgėjančius sąrėmius, bandydamas nuraminti ją, bandydamas nusiraminti pats, − ir visą tą laiką bijodamas, kad atsidūrė vis greičiau lekiančiame traukinyje, kuris dunda bėgiais žemyn, kurį suvaldyti ar sustabdyti nėra jokios vilties. Žaibo greičiu ji buvo perrengta, paruošta, nuvežta į operacinę. Greitai anesteziologas suleido į nugarą anestetikų, stebėjo jos būklės rodiklius, uždanga nusileido ten, kur prasideda pilvas.

− Myliu tave, − šnibždėjo Tomas jai į krumplius, semdamasis jėgų iš jos tvirtų pirštų. Jų žvilgsniai susitiko, o kai jos akys prisipildė ašarų, jas nubučiavo. Šypsojosi jai.

− Tu graži. Ir stipri.

− Ką jis daro? − sušnibždėjo Brija.

− Išima kūdikį, − nubraukė tamsias plaukų sruogas nuo veido, išblyškusio, bet nuostabiai šilto.

− Aš nejaučiu.

− Prisimeni, ką jis sakė? Tie vaistai padės tau nejausti skausmo.

− Myliu tave, − ištarė tik lūpomis.

Jis be žodžių pakartojo tai, nubraukė ranka ašaras.

Iš už paklodžių pasigirdo patenkintas balsas:

− Na, na... Atrodo, turime sveiką, puikiausiai susiformavusį mažylį berniuką, kuris tuojau pravirks.

Pasigirdo verksmas, sveikatingas ir ilgas. Brija nusišypsojo, bet jos šypsena paskendo Tomo ašarose. Jis glostė jos veidą, bučiavo, lytėjo kaklą ir vėl bučiavo. Jam palengvėjo, kad ji gyva ir laiminga, ir jo.

− Berniukas, − iškvėpė Tomas.

− Kaip džiaugiuosi, − pro ašaras juokėsi Brija. Juokas nutilo, kai iš už uždangos išniro sesutė, laikydama laisvai suvystytą kūdikį. Raudonas ir raukšlėtas, aiškiai norintis būti nupraustas, ne tik nušluostytas, kaip jos padarė, bet Tomui atrodė, kad niekada nieko nuostabesnio pasaulyje nebuvo matęs. Tada jam ir dingtelėjo, kas niekada per tuos mėnesius nebuvo dingtelėję, nes laukdamas neįsivaizdavo, ko laukia, kad šis padarėlis yra jo kūnas ir kraujas. Šis mažulėlis buvo žmogus. Ši berniukėlį sukūrė jiedu su Brija.

Drebančiomis rankomis paėmė kūdikį iš sesutės, nežinojo, kaip laikyti. Bet niekas nebūtų įstengęs jo sustabdyti. Laikant šį vos prieš kelias minutes gimusį kūdikį atrodė, kad išsipildė visos jo svajos. Bet ne, dar ne visos. Visos svajos išsipildė, kai mažylį ryšulėlį padavė į Brijos laukiančias rankas.

Ji ir vėl verkė, šypsojosi taip plačiai, kaip ir jis. Jam svaigo galva, ir nenuostabu. Jam nuo pečių nuimtas didžiulis akmuo. Brija liko gyva. Gyva. Ir jie susilaukė sūnaus.

Maždaug tuo pačiu metu, kai vyko vidunakčio pamaldos, Brija buvo nuvežta į kambarį, primenantį tą, kuriame gulėjo prieš metus. Bet šį sykį atmosfera buvo šventiška, ji buvo budri ir kupina energijos. Visai nesijaudino ir nebijojo, kad kai nuskausminamieji vaistai nustos veikti, ims jausti skausmą dėl padarytos operacijos. Ji mylėjo Tomą. Mylėjo kūdikį. Ji buvo gyva.

Iš ten, kur gulėjo, puikiai matė Tomo veidą, kai jis stovėjo prie lovelės jos lovos kojūgalyje. Mylėjo jo baimingą pagarbą, mylėjo jo meilę, mylėjo jo susijaudinimą ir malonumą, ir dėkingumą. Mylėjo gyvenimą, mylėjo net pomirtinę patirtį, kuri leido išmokti labiau vertinti visa, ką suteikė šis gyvenimas. Jautėsi drąsi ir tvirta, jautėsi tokia neapsakomai laiminga, kad jei būtų dabar numirusi, tai būtų mirtis, laimingesnė už daugelio kitų žmonių.

Tai buvo širdį draskantis prisipažinimas, toks, kurio apmąstyti neturėjo laiko. Netrukus pasirodė Džulija su Džeine. Neišvydusios Tomo su Brija bažnyčioje jos suprato, kad tai ženklas, o kai niekas neatsiliepė paskambinus telefonu į namus, jos vyko tiesiai čia. Kadangi buvo šventės, o jos prisiekinėjo esančios artimiausiais žmonėmis Brijai po Tomo, medicinos seserys jas įleido.

− Jis gražuolis, gražuolis, − kartojo Džeinė.

Džulija nekalbėjo, bet tą patį iškalbingai bylojo jos veidas ir akys, o kai priėjusi prie Brijos paėmė ranką, kai tvirtai suspaudė, Brija pajuto ir daugiau. Džulija laiminga. Laiminga už Briją, laiminga už Tomą. Didžiavosi kūdikiu dar nežinodama, kad Brija kvies ją tapti Vajato krikštamote. Tą prašymą ras raštelyje prie kalėdinės dovanos, kurią Brija paliko pas Džuliją namuose.

Netrukus pasirodė Flešas. Po jo – Liza ir Abė. Niekas nesijaudino dėl to, kiek laiko. Juk šventė, ir geresnio dalyko per šventę negalėtų įvykti. Brija gulėjo nugrimzdusi į palaimą, nejausdama skausmo, šalia sėdėjo jos vyras, o lovos kojūgalyje miegojo jų sūnus.

Apie antrą ryto medicinos seserys išprašė visus, išskyrus Tomą. Apie trečią Brija ėmė ir jį raginti eiti namo.

− Tau reikia pamiegoti, − tvirtino ji.

− Ne, nenoriu miego, − viena ranka laikė jos galvą, kita – jos ranką. Jis aiškiai nenorėjo niekur eiti.

− Na, tada aš noriu.

− Liksiu čia ir žiūrėsiu, kaip miegi.

− Aš nemiegosiu žinodama, kad tu čia. O jei nė vienas mūsų nemiegosime, kas rytoj pasirūpins kūdikiu? Neįstengsiu daug nuveikti ir dar jausiuos siaubingai žinodama, kad tu nė kiek nemiegojai. Be to, juk kūdikis kol kas kažin ko ypatingo nedarys. − Ji jau buvo pridėjusi jį prie krūties, nors pieno dar neturėjo. Tomas jau pakeitė pirmąsias sauskelnes. Jie aikčiojo dėl kiekvieno jo kūno lopinėlio, dėl mažulyčių pirštelių ir kojų pirštų, Brijos burnos, Tomo akių ir tamsiai rudų plaukų lopinėlio, kurį paveldėjo vienas Dievas žino iš ko. − Pamiegok kelias valandas. Paskui paskambink Alisai ir tėvui. Pakrauk fotoaparatą ir sugrįšk kokią aštuntą. Gal ryte jau ir man leis atsikelti. Galėsi padėti nueiti man į tualetą, na, kaip anais senais laikais, gerai?

Jis nepajudėjo.

Erzindama pakratė jo ranką.

− Rasi mane čia.

Lengviau atsiduso.

− Juk būsi, tiesa? − pabučiavo ją, tada priėjęs prie lovelės pabučiavo kūdikį. Kai grįžo vėl pabučiuoti Brijos, balse girdėjosi susijaudinimas.

− Tu nuostabiausia moteris pasaulyje. − Suspaudė jos rankas tarp savo delnų, pakėlė prie lūpų. − Ar žinai, ką dabar įsivaizduoju?

Ji papurtė galvą.

− Kaip sulaukiu senatvės sykiu su tavimi, − tarė jis. − Matau, kaip kūdikis užauga, kaip susilaukia savo vaikų. Kaip einame taku, lėtai, nes greičiau paeiti nebegalime. Sėdime verandoje prieš saulę, nes girgždantiems mūsų kaulams reikia šilumos. Argi tai nėra nuostabiausi vaizdai?

Taip, tikrai, tai nuostabūs vaizdai. Brija dar ilgai regėjo juos ir Tomui išėjus, ilgai šypsojosi apie visa tai galvodama. Iki šiol neišdrįsdavo mintimis nukeliauti taip toli. Dabar išdrįso, ir tos mintys atnešė ramybę. Ramybė joje augo, šviesi, ryški, ji skleidėsi, susiliedama su šviesos būtybe, kurios dėka šis nuostabus gyvenimas prasidėjo.

Ar norai buvo tikri? Brija tiki, kad buvo. Ji pradėjo kūdikį, nes jo panorėjo, o tai reiškia, kad daugiau vaikų neturės, bet tai gerai, net labai gerai. Juk turi Tomą ir Tomo kūdikį, ir laimę, kuriai nėra jokių ribų. Šviesos būtybė jai buvo labai gera. Brija turėtų būti jai be galo, be krašto dėkinga.

Užsimerkė ir įsivaizdavo šviesos būtybę. Šį sykį ilgai laukti neteko. Ji buvo čia pat, tikriausiai buvo čia per visą šią reikšmingą naktį. Juto šviesos būtybės meilę ir pritarimą, jos šypsenos šilumą. Kai ta ištiesė rankas ją kviesdama, Brija atsakė jai šypsena. Jausdamasi spindulinga ir nežemiška, motiniška ir mylinti, ji patenkinta atsiduso – giliai, lėtai, – ir pakilo šviesai į glėbį.