Tomas negalėjo miegoti. Bandė, vien todėl, kad Brija prašė, bet nuolat pašokdavo patikrinti, kiek laiko, blaškėsi iš kambario į kambarį, kunkuliuodamas pasididžiavimu, palengvėjusia širdimi. Norėjo kuo greičiau grįžti į ligoninę, bet žinojo, kad Brijai reikia pamiegoti. Ėmėsi ruošti fotoaparatą pirmosioms sūnaus nuotraukoms.

Buvo bededantis fotoaparatą į dėklą, kai prisiminė tą paskutinę išryškintą juostą. Vokas gulėjo neatplėštas ant kulinarijos knygų, virtuvėje ant darbastalio. Ištraukė nuotraukas, iškart ieškodamas tų, kuriose būsimoji motina Brija paskutinėmis nėštumo dienomis. Nesusilaikęs nusišypsojo. Ne, ji nepakartojama.

Šypsodamas, galvodamas apie tai, kaip fotografuos motiną ir sūnų, išsiblaškęs pervertė ir kitas nuotraukas, tas, kurias padarė viešint Nensei Anderson. Kol peržiūrėjo krūvelę, jo šypsena išblėso. Vėl atsivertė kelias, atidžiau įsižiūrėjo į vieną, paskui kitą, trečią. Visose Nensė, Džulija, Brija, visos sykiu. Visose fotografijose moterys šypsosi vienodomis šypsenomis. Staiga jam visa atsivėrė kaip ant delno. Džulija žinojo, kad į užkandinę užsukusi moteris nėra Brijos motina... Džulija pasiūlė Brijai savo vestuvinę suknelę... Džulija sode bandė apginti Tomui Brijos motiną... Džulija padrąsino ir palaikė Briją šiai laukiantis kūdikio.

Jei viskas pasaulyje šiuo metu nebūtų taip teisinga, dabar smarkiai įpyktų. Bet dabar atleidimo metas. Tačiau nekantravo kuo greičiau pasakyti Brijai.

Pastvėrė telefoną ketindamas skambinti, bet apsigalvojo, nubėgo aukštyn į dušą. Vos spėjo apsirengti, ketindamas važiuoti į ligoninę, įsėlinti į Brijos kambarį ir pabandyti sutramdyti susijaudinimą, kol pati nubus, suskambo telefonas.

Buvo penkios ryto. Nusišypsojo įsitikinęs, kad nuostabioji žmona vėl skaito jo mintis, bet skambino ne ji.

− Pone Geitsai, čia gydytojas Liberis iš medicinos centro, − balse įtampa, tonas įsakmus. − Manau, jums reikia atvykti.

Tomas sustingo.

− Kas nutiko?

− Mums jūsų tikrai reikia.

Širdis ėmė daužytis.

− Kas nors negerai?

− Bijau, turim bėdų.

− Kokių?

− Su Brija. Ją ištiko priepuolis.

Akimirkai sustojo kvėpavimas.

− Priepuolis?

− Širdies smūgis.

O, Dieve. Išgąsdintu balsu:

− Ar ji gyva?

− Manau, būtų geriau, jei atvažiuotumėte.

− Ar ji gyva? − suklykė.

Pauzė, paskui tylus atsakymas:

− Ne. Padarėme viską, ką galėjome, bet kai ją radome, širdis jau buvo sustojusi per ilgai. Man labai gaila.

Tomą nutvilkė šaltis, venose sustingo ledas.

− Ar atvyksite? − paklausė gydytojas.

Tomas nurijo gumulą.

− Taip, už penkiolikos minučių. − Pakabino ragelį, pažiūrėjo į jį, perbraukė ranka plaukus, sumirksėjo.

Trys norai. Vienas šilumos, antras motinos, trečias vaiko. O po trečiojo?

Negali būti, ginčijosi pats su savimi. Čia tikriausiai kažkokia klaida. Juk ji išgyveno gimdymą, jautėsi kuo puikiausiai vos prieš porą valandų. Be to, kaip ją galėjo ištikti širdies smūgis? Tam buvo per daug sveika. Per jauna.

Vėl nurijo gumulą, pajuto blogumą skrandyje. O gal šis skambutis – pokštas? Negali būti. Tikrai niekas šitaip nejuokaus, ypač Kalėdų rytą.

Jei ne pokštas, gali būti nesusipratimas. Tvirtindamas sau, kad taip ir yra, prabėgdamas stvėrė raktus nuo virtuvės stalo. Jau buvo mašinoje, kai dingtelėjo paskambinti Džulijai. Palikęs duris praviras, įbėgo atgal, puolė prie telefono, bet apsigalvojo. Ne, negali jai skambinti. Brija nemirusi. Įvyko kažkokia klaida, štai ir viskas.

Nuvažiavo per priešaušrio tamsą tokiu greičiu, kokiu nedrįso važiuoti praėjusią naktį, bet dabar Brijos automobilyje nebuvo, o reikėjo skubėti. Reikėjo kuo greičiau atsidurti medicinos centre ir ištaisyti tą klaidą.

Palikęs pikapą prie pagrindinio įėjimo, įlėkė į vidų, aukštyn laiptais. Vienas žvilgsnis į veidus, susirinkusius medicinos seserų poste, griežtus šventinių blizgučių ir linksmumo fone, ir šaltis jo viduje virto siaubu.

Polis Silis atsiskyrė nuo grupės. Atrodė visiškai palaužtas, kai suspaudė Tomui ranką.

− Sesutė patikrino trečią penkiasdešimt. Brija su kūdikiu miegojo. Kai ji vėl atėjo tikrinti po valandos, Brija buvo mirusi.

Tomas nesuprato.

Polis, atrodė, irgi neįstengė suprasti.

− Jos širdis paprasčiausiai sustojo. Nebuvo jokio įspėjimo, jokių priepuolio požymių. Rezidentas bandė defibriliuoti, bet buvo per vėlu. Tikriausiai numirė iškart po trijų penkiasdešimt patikrinimo.

Tomas susiraukė. Perbraukė ranka plaukus.

− Aš nežinau, kas nutiko, − tarė Polis. − Patikrinome širdį, ji buvo sveika.

− Kur ji? − paklausė Tomas nesavu balsu.

− Palatoje. Kūdikį perkėlėme į vaikų palatą, jam viskas gerai.

Tomas paskutinių žodžių beveik negirdėjo. Jau lėkė koridoriumi į palatą, kur taip neseniai paliko Briją gyvą. Trumpai stabtelėjo prie durų. Ji miega, tik tiek. Trys žingsniai ir atsidūrė prie lovos, tačiau vos palytėjęs skruostą viską suprato.

Šaltas kaip ledas. Palytėjo kaklą, petį, ranką. Visa šaltutėlė.

Patrynė ranką, bandydamas šildyti, pašaukė vardu, vis tokiu pat nesavu balsu. Jos veidas išblyškęs it vaškinis, tamsios blakstienos išsiskiria ant skruostų, o tamsūs plaukai ant pagalvės. Nosytė maža, smakras apvalainas. Lūpos išlenktos į nežymią švelnią šypseną.

Atrodė rami, net laiminga ir graži, per daug graži, kad būtų mirusi.

− O, mažyle, − sušnibždėjo jis, glausdamas jos ranką sau prie burnos. Kvepėjo alyvų aliejumi voniai, kurį naudojo aną vakarą, ir antiseptiku, kuriuo ją nuvalė anesteziologas, prieš įdurdamas lašelinės adatą.

Kol pastovėjo, antiseptiko kvapas išsisklaidė, palikdamas tik alyvų aromatą. Prispaudęs ranką, tyliai pratisai sudejavo.

Tai ne pokštas. Ne klaida. Brijos − jo Brijos − nebėra.

Laikas prarado prasmę. Sėdėjo šalia ant lovos, gniauždamas pirštus, glostydamas ranką, bučiuodamas skruostą. Kalbėjo jai, kad ją myli, pūtė šiltą orą į šaltus pirštus. Spausdamas juos prie gerklės, tyrinėjo jos veidą, įsidėmėdamas kiekvieną bruoželį, įsimindamas minkštumą ir formą. Negalėjo patikėti, kad ji niekada daugiau nepabus ir nenusišypsos ta šypsena, kurią taip mylėjo.

Po kurio laiko prie jo priėjo Polis. Tylutėliai paklausė:

− Ar galiu kuo padėti?

Apimtas beprotiško įtūžio, Tomas greitai į jį atsigręžė. Norėjo rėkti: „Kas nutiko? Juk tau buvo patikėta ja rūpintis, tai kodėl nesirūpinai? Kodėl niekas nepatikrino anksčiau? Juk žinojai, kad sykį jau mirė, žmogau. Juk žinojai tai! Kaip galėjai šitiek ją tikrinti ir nematyti, kad jos silpna širdis?“

Pyktis išblėso suvokus, kad Brijos širdis visai nebuvo silpna. Tad tegalėjo sielvartingai ištarti:

− Sugrąžinkite ją.

Polis perbraukė ranka sau per kaklą.

− Kažin ką atiduočiau, kad galėčiau tai padaryti. Tie nedaugelis pacientų, kuriuos praradau, mirė dėl avarijos, pakirsti baisios ligos ar senatvės. Aš dar niekada iki šiol nepraradau nieko taip, kaip Brijos.

Tomas irgi dar iki šiol nebuvo taip praradęs. Palytėjo jos skruostą. Šaltis nuo jos odos pervėrė jį kiaurai, užgniauždamas jutimus giliai viduje.

− Ar yra kas nors, kam galiu paskambinti? − paklausė Polis.

Džulija. Tomas turi paskambinti Džulijai. Tačiau dar nesijaučia pasiruošęs dalintis Brija. Tad tik papurto galvą.

Aušti ėmė po septynių. Tomas nekrutėjo. Jei krustelėdavo, tai tik tam, kad paliestų kitą Brijos kūno dalį, plaukus, klubą, koją. Jos pėdos buvo šaltos. Pėdos visuomet būdavo šaltos, kažkada pati jam sakė. Prisimena, kaip sakė jai, ką jam buvo sakiusi jo motina, kad moters šiluma susikaupusi apie šios širdį.

Taip pat ir vyro, galvojo jis dabar. Jo širdis skilo. Visa joje buvusi šiluma tarsi ištekėjo per plyšį, jis atšalo kone taip, kaip Brija.

− Tomai? − jam už nugaros pasigirdo išsigandęs balsas. Prie durų stovėjo Džulija, išblyškusi kaip šmėkla ir drebėdama. Akys ieškojo Brijos. − Aš pabudau prieš valandą, apimta tokio keisto jausmo. Negalėjau juo nusikratyti, tai atvažiavau čia. Mane sustabdė prie budėtojo stalo. − Artinosi vis dar žiūrėdama į Briją. Laikė rankose nedidelę dovanėlę, bet ši nukrito ant grindų nepastebėta, kai ištiesė ranką paliesti Brijos veido.

Užsidengė burną. Žvilgsnis smigo į Tomą.

− Širdis, − pasakė jis.

− Ne, ne, ji tik miega, šypsosi kažką gero sapnuodama.

Tomas papurtė galvą.

− Bet juk viskas buvo gerai, − protestavo Džulija, − juk buvo sveika, stipri. Moterys juk nemiršta gimdydamos. Tik ne čia. Jau seniai nebe. − Pasuko link durų, tarsi ketindama pakviesti daktarą, kad pagydytų Briją.

Tomas sustabdė ją kimiu balsu:

− Per vėlu. Jos jau nėra.

− Ne.

− Jos jau nėra. Buvau su ja nuo šiek tiek po penkių. Jos čia jau nėra.

Džulija papurtė galvą vis dar neigdama, bet kai vėl pažvelgė į Briją, pravirko.

Tomas ją apkabino, ramindamas tiek save, tiek ją. Juos su Džulija nemažai sieja. Jie abu iš visos širdies myli Briją. Džulijos ašaros išreiškia ir jo sielvartą, išlieja jį taip, kaip išlieti neleidžia viduje sustingęs ledas.

Paverkusi atsitraukia, prispaudžia prie akių servetėlę. Trūkčiojančiu tyliu balsu taria:

− Ketinau jai šiandien pasakyti. Surašiau viską nedidelėje knygelėje, kad galėtų perskaityti viską, kas nutiko tada, visas priežastis, kaip aš jaučiausi. – Pažvelgė į jį pro ašaras. − Tu juk atspėjai tiesą tądien sode?

− Ne, supratau vos prieš kelias valandas. Žiūrėjau jūsų su Nense ir Brija nuotraukas. Visos esate panašios. − Pagalvojo, kad reikia pataisyti laiką, bet neįstengė, tiesiog neįstengė.

Džulija palietė Brijos petį. Išlygino ligoninės drabužio medžiagą, švelniai liesdama ir petį po ja. Šypsojosi taip liūdnai, kad jei Tomas nebūtų visiškai sugniuždytas, jo širdis būtų plyšusi dabar.

− Gražioji Brija, − šnibždėjo ji. − Gražutė nuo pat pirmosios akimirkos. − Žodžiai pasiliejo, atrodė, jie keistai čia dera, net ramina. − Labai išsigandau sužinojusi, kad laukiuosi. Bet ji buvo gyvenimas, po ištisų mėnesių mirties viešpatystės. Mylėjau ją visą laiką, ją nešiodama, o Heivudas mylėjo mane. Jis padėjo man užmiršti Vietnamą. Kartu susikūrėme fantazijų gyvenimą. Buvau tokia laiminga, kai gimė Brija. Kaip nors, galvojau, kaip nors viskas susitvarkys.

Ji nutilo. Tomas pridėjo Brijos ranką prie burnos, pabučiavo. Pakėlęs akis pasvarstė, kažin ar žino, kad jis čia. Kažin, svarstė, ar žino, kad Džulija čia, ar girdi Džulijos išpažintį? To troško labiau už viską.

− Ar šeima žinojo apie Briją? − paklausė.

Džulija sunkiai atsiduso.

− Dieve, ne. Juk buvome katalikai. Aš juk nusidėjau, buvau neištikima. Jie nebūtų supratę. Nesuprato net to, kad išvažiavau į rytus pas vieną iš Tedžio karo draugų žmonų. Tedis buvo dingęs be žinios. Jie buvo įsitikinę, kad turiu laukti namuose, prie telefono. Bet, Viešpatie, kaip tai slėgė. Skambindavau namo kas savaitę, patikrindama, ar yra kokių naujienų. Dažniau skambinti buvo nepakeliama. Brijai buvo dvi savaitės, kai paaiškėjo, kad Tedį rado. Atgabeno jį į ligoninę Vokietijoje. Buvo netekęs kojos, jam reikėjo slaugos. Nežinojau, ką daryti.

− Ar mylėjote Heivudą? − paklausė Tomas, nes žinojo, kad Brija būtų paklaususi.

− Taip, kaip mylėjau Tedį? − Džulija vėl liūdnai šyptelėjo atsigręždama į Briją. − Apie Heivudą galvodavau, kai nebegalėdavau daugiau galvoti apie Tedį. − Balsas užlūžo. − Bet Briją aš mylėjau. Mylėjau. − Skruostais vėl pasipylė ašaros. Kone pamaldžiai perbraukė Brijai skruostą, virš kaktos, per antrą skruostą, vėl prie smakro. − Brija, − šnibždėjo ji. − O, Brija! Gal jei būčiau buvusi vyresnė, tikresnė savimi. Buvau įsitikinusi, kad Tedis miręs. Kai sužinojau, kad ne, jaučiausi tokia kalta. Juk sulaužiau tuoktuvių įžadą, kai mano vyras tuo metu kentė košmarą. Skausmas tave paliekant man atrodė teisėta bausmė.

− Ar kada galvojote grįžti pas Heivudą?

− Galvodavau nuolatos. Bet Tedis buvo ligonis, paskui gimė Nensė, tada Skotas, laikas ėjo, ir vis sunkiau atrodė pasakyti jiems apie Briją. Be to, Heivudas uždraudė man susisiekti su ja. Pagrasino atskleisti, kas aš, jei tai padarysiu. Teko laukti, kol numirs. Tedis mirė mėnesiu anksčiau. − Sudrebėjo. − Koks nejaukus sutapimas.

Tačiau niekas jau nebegalėjo Tomo nustebinti.

− Visą šį laiką, − apgailestavo Džulija, − visą šį laiką čia buvau ir nepasakiau. Bijojau, kad ji mane atstums. Man pakako vien ją matyti. Tad nesakiau nė žodžio iki tos dienos, kai ji pamanė, kad ta kita moteris užkandinėje – jos motina. Net ir tada nepasakiau visos tiesos.

Tomą nustebino tai, kaip tiksliai išsipildė Brijos noras. Tą pačią dieną, kai panoro pamatyti motiną, prie jos prisiartino Džulija. Moteris su „Mercedes“ pasirodė tam, kad atitrauktų dėmesį.

− Ar gimėt Kalifornijoje? − paklausė jis.

− Netoli Sakramento.

− O kas ta Metė Rajan?

− Tai aš. Rajan mano mergautinė pavardė. Martina vidurinis vardas. Kai buvau maža, visi šaukdavo mane Mete. Visi, išskyrus Tedį, jam visuomet buvau Džulija.

− Iš kur Brijos vardas?

− Mano tėvo. Brisas. − Palietė Brijos plaukus. − Heivudas leido tau pasilikti bent vardą. Nebuvau tikra, ar leis. Kiek daug man reiškė, kai sužinojau. Mano tėvas buvo galingas vyras su tankių tamsiai rudų plaukų kupeta. − Sudrebėjo smakras. − O, Brija, kodėl nepasakiau tau anksčiau? − ėmė tyliai raudoti.

Tomas pakėlė nuo grindų užmirštą dovanėlę. Paketėlis mažas ir kompaktiškas, matyt, dienoraštis. Padėjo šalia Brijos.

− Man atrodo, Brija žinojo. Nuolat man sakydavo, kokia jūs jai svarbi. Norėjo, kad taptumėte kūdikio krikšto mama.

Džulija ėmė raudoti dar smarkiau. Iš servetėlės, kurią spaudė prie nosies, gniutulo pasigirdo žodžiai:

− Jaučiausi tokia laiminga − anksti šį rytą − negalėjau miegoti, tad išvyniojau Brijos dovanėlę − albumą kūdikio nuotraukoms, − sykiu su šituo. − Ištraukė sulankstytą lapą iš kišenės ir padavė Tomui.

Tomas žiūrėjo į laiškelį, atsargiai jį sulankstė, padavė Džulijai. Uždėjo ranką jai ant peties, bet prabilo negreit:

− Nežinojau, kad tai parašė, bet nuoširdžiai dėl to džiaugiuosi. − Tačiau tai sužinojus sielvartas nudiegė tik giliau, palikdamas širdyje tik dar didesnę tuštumą.

Kai Džulija nurimo, šniurkščiodama pažvelgė į lovos kojūgalį.

− O kur dabar kūdikis?

− Vaikų palatoje.

− Ar ten buvai?

− Ne.

− Aš padėsiu, Tomai. Ar leisi?

O ar jis galėjo rinktis? Apie kūdikį neįstengė nė galvoti. Apie ateitį neįstengė galvoti, tiesiog ne. Kiek kartų buvo teismo salėje, kai nusikaltusį nuteisdavo kalėti iki gyvos galvos, be teisės pakeisti bausmę lygtine. Nuoširdžiai bandydavo įsivaizduoti, kaip jaustųsi, jei prieš jį prasivertų tie nesibaigiantys šalto, tuščio gyvenimo metai. Dabar pirmą kartą supranta, koks tai jausmas.

Mažame miestelyje gyvenimas paprastesnis dėl to, kad nėra iš ko rinktis. Panamoje vienas laidojimo biuras, vienos kapinės. Čia pat iš ligoninės Tomas susitarė dėl visko, ko reikėjo, ir pabuvo su Brija, kol atvyko katafalkas. Įstengė išeiti tik tada, kai ją išgabeno.

Žinojo, kad Brija būtų to norėjusi, tad parsivežė mažylį namo. Medicinos seserys aprengė jį mažulyčiais jo krepšelyje buvusiais drabužėliais, suvyniojo į antklodes, kad nesušaltų. Džulija laikė priglaudusi, o Tomas vairavo. Kartu paguldė jį į mažą lovelę, išrinktą Brijos, ir Tomas ilgai stovėjo dairydamasis aplink.

Brija žvelgė iš visur. Iš kiškio pavidalo lempos ant rašomojo stalo, juostelės su klounų piešiniu, aprėminančios sienas, besisukančio vėžlio virš lovelės. Išbandė gal tuziną supamųjų krėslų, kol nupirko šitą baltą, su tamsiai mėlyna ir geltona pagalve. Su meile pastatė jį prie lango.

Suglumęs, medinėmis kojomis ėjo iš kambario į kambarį. Brija buvo visur − ant miegamojo staliuko, vonios vaistų spintelėje, ant darbo kambario sienų, ant lentynų bendrame kambaryje, ant spintelių virtuvėje. Jos kvapas jį vedė, balso aidas persekiojo. Atsisukdavo tikėdamasis išvysti ją, išvysdavo, kad jos ir vėl nėra. Jį tvirtai apglėbė vienatvė, – nevaisinga, beširdė.

Į duris kažkas paskambino. Atėjo Flešas, ne mažiau sutrikęs nei Tomas. Jam įkandin įžengė raudanti Džeinė, ją reikėjo palaikyti. Po kelių minučių pasirodė jos motina su Ema. Netrukus vienas po kito, vieni iš kitų sužinoję, atvyko ir kiti − Liza, Abė, Martinas ir Liana, Eliotas ir Erlas su žmonomis, pastorius, kuris mažiau nei prieš metus sutuokė Tomą ir Briją. Visi, regis, pamiršo, kad Kalėdų rytas, sielvartavo iš širdies gelmių, kuo nuoširdžiausiai užjautė Tomą.

Apie vidurdienį namai buvo pilni miestelėnų, atėjusių pareikšti užuojautą. Atėjo Brijos vaikystės draugai, jos tėvo vaikystės draugai, nauji draugai, nuolatiniai užkandinės lankytojai. Jie atidarydavo vienas kitam duris. Jie atsakinėjo į Tomo telefono skambučius, jie atnešė maisto, nors jis neįstengė praryti nė kąsnio. Jie reiškė užuojautą, liejo ašaras, patyliukais šnekučiavosi apie Briją. Vieni išeidavo, kiti ateidavo. Draugai ir pažįstami apglėbdavo Tomą. Visus kaip vieną prislėgė sielvartas.

Vienintelis šviesos spindulėlis buvo kūdikis. Lankytojai, tyliai užlipę į viršų, į kūdikio kambarį, grįždavo šypsodamiesi.

− Koks gražus berniukas, – tarė vienas, o kitas pridūrė: – Aukštas, ilgakojis kaip tėtis.

Pats Tomas kol kas nežinojo, ką jautė kūdikiui. Buvo taip pavargęs, toks sustiręs, kad neįstengė to prisipažinti nė Džeinei, kuri aptiko jį virtuvėje vieną. Jis tvarkė virtuvėje ant stalo sudėtus, į foliją suvyniotus paketėlius, − beprasmiškas užsiėmimas, turint galvoje, kad maistu rūpinosi tiek moterų, − bet nežinojo, kur daugiau dėtis. Neįstengė juoktis, neįstengė verkti. Kažkada malonaus pokalbio meistras, dabar neįstengė žodžio išspausti.

Džeinė pradėjo prisipažindama:

− Žinau apie tuos norus, Tomai. Brija man sakė. Ji jaudinosi, kad šitai gali įvykti.

Jis perbraukė ranka plaukus.

− Ji žinojo daugiau negu aš. Reikėjo man jos klausyti.

− Nieko ji nežinojo. Nebuvo tuo tikra. Tik nerimavo. Bet labai džiaugėsi dėl kūdikio. Norėjo tau jį padovanoti. Tikrai nenorėtų, kad gailėtumeisi.

− Kaip galiu nesigailėti? Ji man sugrąžino mano gyvenimą, o ką aš padariau? Atėmiau jos.

− Ne, neatėmei.

− Juk numirė dėl mano kūdikio.

− Pati apsisprendė gimdyti tavo kūdikį.

− Taigi, kad apsisprendė, − pabandė nusimesti įtampą nuo pečių. – Geriau būtų neapsisprendusi, o verčiau paklaususi ir manęs. Aš būčiau pasirinkęs ją, ne kūdikį.

− Kūdikis tikrai nekaltas. Kad ir ką darytum, tik jo nekaltink.

Tomas ir pats sau tai kartojo. Kaip lengva būtų pasakyti, kad jei ne kūdikis, Brija būtų su juo. Taip lengva, taip žiauru, taip moraliai neteisinga.

Atsiduso.

− Aš nežinau, ar įstengsiu.

− Ką įstengsi?

− Gyventi be Brijos.

− Gyvenai juk be jos ir anksčiau.

− Ir koks buvo mano gyvenimas?

− Dabar turi kūdikį, jis neleis tau užsimiršti.

Tomas žiūrėjo į terasą, kurią taip mėgo Brija, į mišką, kurį taip dievino Brija, upelį, kurį taip buvo pamilusi Brija.

− Aš noriu Brijos. Norėjau būti tėvu sykiu su ja. Tai ne tas pats.

− Negi tu jo nemyli? − paklausė Džeinė.

− Myliu, − įkvėpė. Po sekundės išsiveržė audringas atodūsis. − Bet kaip sutikti su šituo? Ant ko pykti? Ką kaltinti? Ką daryti?

Į užpakalines duris pabarbeno. Pro stiklą Tomas išvydo Veritę ir pajutęs keistą troškimą ją išvysti atvėrė duris. Ši glaudė prie savęs kaip dovaną suvyniotą ryšulėlį. Kol dvejojo, atsargiai žvelgdama pro jį ir bandydama išvysti, kas dar viduje, įtraukė ją į namus.

Iš pradžių ji nieko nesakė, regis, neįstengė. Jos akyse buvo matyti toks sielvartas, kad Tomas suprato, kodėl norėjo ją išvysti.

− Tokie žmonės kaip Brija šioje žemėje sutinkami nedažnai, − pagaliau pasakė. Jos švelni pietietiška tarsena tapo dar lėtesnė dėl sielvarto.

− Ji mirė per anksti.

− Nuolat klausinėju save, ar būčiau galėjusi ją nuo šito apsaugoti.

− Aš irgi tai darau.

− Ji mirė darydama tai, ko troško.

Tomas norėjo ginčytis, bet negalėjo. Prisiminė mirusios Brijos veidą. Ta šypsena, ta ramybė liks su juo amžinai.

− Ji norėjo, kad būtum laimingas, − tarė Veritė.

− Be jos?

− Tikrai nežinojo, todėl rizikavo. Bet dėl to nesigailėjo.

− Taip, bet dabar aš vienas su kūdikiu.

− Tai tavo kūdikis.

− Jam reikia Brijos.

− Brijos jis neturės. Tad kas jį mylės ir augins taip, kaip būtų mylėjusi ir auginusi Brija?

Tomas žinojo kas. Tik nežinojo kaip.

Veritė nervingai žvilgtelėjo į Džeinę, paskui už jos, nes ten ūmai pasirodė Dotė su Ema.

− Turiu eiti, − sušnibždėjo ir apsisuko eiti.

Bet Tomas pačiupo ją už rankos. Mostelėjo į jos gniaužiamą ryšulėlį.

− Ką atnešei?

Vis dar pašnibždomis ji pasakė:

− Gali palaukti.

Staiga už jo išdygo Džeinė.

− Kažką numezgei, tiesa?

Veritė sutriko.

− Čia tokia smulkmena, norėjau pabaigti kūdikio kraitelio šventei.

− Atsiprašau dėl tos kraitelio šventės. Brija norėjo, kad atvyktum. Ir aš norėjau, kad atvyktum. Motina prišnekėjo niekingų dalykų, bet ji buvo neteisi.

Už nugaros pasigirdo pasipiktinęs murmesys, bet Džeinė nekreipė į jį dėmesio.

Neatsigręžė ir Tomas. Brija žavėjosi Verite, ji būtų norėjusi šios dovanos. Net tokiu metu, kai sviro pečiai, pajuto kažin kokį iššūkį primenantį jausmą ir tarė:

− Mudu su mažyliu norėtumėm to, ką tu numezgei.

Veritė sutrikusi dar palaikė ryšulėlį, priglaudusi prie savęs, o paskui ištiesė rankas. Ji laikė du paketėlius. Mažesnis, ant viršaus, buvo paslėptas. Vos Tomas spėjo juos paimti, Veritė nėrė pro duris ir dingo.

Ją pasivijo Dotės strėlė.

− Ačiū Dievui, bent susiprato ateiti pro užpakalines duris.

Tomas žiūrėjo į Džeinę, ši žvelgė tiesiai į jį. Gavęs tylų pritarimą, padėjo ryšulėlius ant stalo.

− Duok, aš juos kur nors priglausiu, − pasiūlė Ema.

Bet Tomas jau vyniojo didįjį, susuktą į ryškų, kūdikiui skirtą popierių. Įsivaizdavo, kaip susijaudinusi draskytų popierių Brija, ir net pats pasijuto nudžiugęs už ją. Dar vienas sluoksnis minkšto servetėlinio popieriaus, jį nulupęs iškėlė nertą užklotą. Lovelės dydžio, tamsiai mėlynos, geltonos ir baltos spalvų, derančių prie kūdikio kambario, ir daug gražesnis už bet ką, ką jiedu su Brija matė parduotuvėse.

− Koks nuostabus, − aiktelėjo Džeinė, braukdama ranka per švelnią kabliuku nertą vilną.

Dotė suspirgėjo:

− Negi ji mano, kad iki šiol kūdikis neturi antklodės lovytei?

Tomas atsakė:

− Tas, kurį turi dabar, nėra rankų darbo. Daug mieliau užklosiu jį šituo, Brija taip būtų padariusi.

− Jei ne ta moteris, Brija būtų gyva.

Tomas pažvelgė į Dotę.

− Iš kur tai ištraukei?

− Veritė juk ją ir sukurstė. Brija jau buvo per sena gimdyti.

− Mama! Tai beprotybė. Be to, tu juk liepei jai dar palaukti.

− Ai, patylėk.

− Ne, tai tu patylėk, − atrėžė Džeinė, išsitiesdama dar aukščiau už Dotę. – Brija padarė, ką norėjo. Niekas jos nevertė. Jei ji rizikavo, tai dėl to, kad nenorėjo gyventi kitaip. Man prireikė laiko, kol tai supratau, bet dabar gerai žinau, ką ji jautė.

Dotė linktelėjo.

− Taigi tu vyksti į tą savo meno mokyklą. Jei nesisaugosi, tau irgi baigsis kaip Brijai.

− Tai geriau, nei gyventi taip, kaip gyvenu dabar.

Dotė aiktelėjo.

Ema išvedė Dotę iš kambario sakydama:

− Matai juk, kad susinervinusi. Palauk, atsipeikės.

Džeinė žiūrėjo joms įkandin, sukandusi dantis, paskui atsigręžė į Tomą.

− Taigi, kad aš jau atsipeikėjau, ir pačiu laiku! Taip, aš vykstu į meno mokyklą. Ypač dabar. Aš padarysiu tai tiek dėl Brijos, tiek dėl savęs, − akys paplūdo ašaromis, prispaudė nukramtytus nagus prie burnos ir trūkčiojančiu balsu prisipažino: − Dieve, kaip man jos trūks!

Tomas neįstengė šnekėti. Jo gyvenimo tuštuma vėl prasivėrė visu smarkumu, tuštuma, kurią atvėrė Brijos išėjimas. Kad nors galėtų verkti. Emocijos skaudžiai susitvenkė jame, ėmė dusinti. Džeinė padavė jam mažesnį paketėlį. Buvo suvyniotas į kalėdinį popierių, ant jo Brijos ranka užrašytas jo vardas. Pirmiausia instinktyviai panoro padėti jį šalia kitų dovanėlių po egle. Dar negalėjo jų išvynioti. Juk tai paskutinės dovanos, kurias gavo nuo Brijos. Kai išvynios, jų daugiau nebeliks. Bet kažkas paskatino jį paimti paketėlį iš Džeinės, atskleisti atviruką.

Naktį Tomas praleido kūdikio kambaryje, apsivyniojęs kaklą vyšninės spalvos šaliku. Vien iš nuovargio, kol kūdikis miegojo, jis irgi užsnūdo ant kilimo. Pabusdavo, kai pabusdavo mažylis, pakeisdavo jam vystyklą ir pamaitindavo, kaip parodė Džulija. Paskui atsisėsdavo į dailų baltą supamą krėslą ir sūpuodavo jį, kol užmigdavo, kaip būtų dariusi Brija, ir visą tą laiką jos balsas nepašaukė, jos šypsena nenušvito.

Tada jam ir atėjo mintis, kad bepigu spėlioti apie šviesos būtybę ir tris norus, bet kaip susitaikyti su mirtimi, kuri yra negailestingas, užbaigtas, mokslinis faktas.

Sūpavosi vis smarkiau, bandydamas nusiraminti ir neįstengdamas. Sulig kiekviena minute jos ilgėjosi vis skaudžiau.

Ilgėjosi vis skaudžiau.

Bijojo ateities.

Siaubas. Grynas siaubas. Ją turėjo laidoti rytoj po pietų. Nežinojo, kaip įstengs stovėti ten, sušalęs iki kaulų smegenų, vienišas, koks dar niekada nėra buvęs, ir žiūrėti.

Bet vienišas jis nebuvo. Kai atvyko, kapinėse prie bažnyčios jau buvo susirinkusios minios žmonių, kai jis laukė prie kapinių įėjimo, katafalkas lėtai važiavo keliais, kuriuos užkimšo dar daugiau susirinkusių palydėti. Regis, čia buvo visas miestelis. Ir kai žmonės tiesdavo rankas palytėti karstą, kurį nukėlę nuo katafalko nešė siaurais kapinių takais, jie tiesdavo rankas palytėti ir Tomą, kuris sekė paskui karstą.

Jie saugojo, kad jis nesušaltų taip, kaip būtų galėjęs sušalti. Buvo niauri diena. Kapinėse priversta per pusmetrį sniego. Nors vilkėjo tamsų kostiumą ir paltą, ir Brijos nunertą šaliką, jo galva ir rankos buvo plikos.

Prie kapo žmonės apsupo jį. Beveik nesuvokė, nė kas aplink buvo, žinojo tik, kad tie žmonės arti, kad jiems rūpi. Pastorius pakalbėjo paprastai. Choro solistas gražiai pagiedojo. Tomo žvilgsnis kabinosi į karste gulinčią Briją. Gulėjo apvilkta ta pačia suknele, kurią vilkėjo, kai tuokėsi. Džulija pareikalavo. Tomas visuomet prisimins Briją tokią, kokia buvo tą dieną, jo nuotaka, jo pirmoji ir paskutinė, jo vienintelė nekalta meilė.

Kai jie pasirengė nuleisti ją į žemę, Tomas pajuto, kaip akimirką perskrodė baimė. Ištiesęs ranką, nutvėrė už medžio, laikėsi, tarsi galėtų sulaikyti ją nuo artėjimo į mirties baigtinumą. Tačiau medis buvo šaltas. To, kas buvo Brija, − viltis, gaivalingumas, meilė, − karste nebuvo.

Jam ant pečių užvirto tikrovė. Nevilty žingtelėjo atgal. Karstą lėtai nuleido į žemę. Žiūrėdamas, kaip tas dunksteli į žemę, pajuto tokį skausmą, jog ėmė drebėti.

Staiga debesis praplėšė vienintelis saulės spindulys, palytėjo medį, suteikdamas jam švelnaus kaštoninio atspalvio ir šilumos, kurios Tomas troško. Užsimerkė, vėl atsimerkė, šiluma išliko. Tomas pasijuto tvirčiau kūnu. Širdis krustelėjo. Visai kaip sapnuose, pajuto ją šalia. Tas neįtikėtinas saulės spindulys ėmė šildyti, jis įsiskverbė į aplink kaklą apvyniotą šaliką, bet čia nesustojo. Šilumą pajuto žmonėse, kurie apkabino rankomis ir vienas po kito spaudė glėby eidami iš kapinių. Pajuto šilumą, atsklindančią nuo balto bažnyčios, kurioje su Brija tuokėsi, bokšto, nuo žaliosios miesto aikštės, kur jiedu juokdavosi; pajuto šilumą, atkeliaujančią gatvėmis, kuriomis jiedu vaikščiodavo. Žinojo ir tai, kad ta šiluma lauks jo namuose Vakarinių Guobų gatvėje, kur prižiūrimas budraus močiutės žvilgsnio miega jų sūnus.

Brija buvo Tomo gimininga siela, ir mirtis neįstengs to pakeisti. Ji buvo šviesos spindulys tamsią dieną, buvo tas spindulys jam nuo pat pradžių, ir dabar ji buvo su juo, savo vaizduotės galia pergudravusi mirtį. Ją esant čia jautė taip stipriai, kad kai minia ėmė skirstytis, kone laukė jos pasirodant.

Tačiau vietoje Brijos ant naujai suminto sniego visai netoliese išvydo stovintį tėvą.

Tomo viduje kažkas lūžo. Iki šiol nesusigaudė, kad atvykusi ir Alisa, ir trys broliai. Tačiau tėvas atlaikė jo žvilgsnį, tėvas, kuris senstančiu kūnu pasitempė iki Tomo ūgio ir ėmė artintis prie jo. Tėvas nesustojo, kol priėjo visai arti, paskui nuliūdęs trumpam stabtelėjo.

Tomas nežino, ką tuomet išvydo, nes akis jam užtemdė ašaros. Tačiau pajuto visa tai, kas buvo per daug įšalę, kad būtų juntama, pajuto meilę, sielvartą ir poreikį. Pajuto atgailą ir atsiprašymą, pajuto priėmimą. Staiga vėl pasijuto dešimties metų, grįžtantis į namus, kur viešpatauja besąlygiška meilė.

Ištiesta tėvo ranka buvo tas vienintelis kvietimas, kurio jam reikėjo. Apsivydamas abiem rankomis aplink tėvą, panardino veidą į palto apykaklę, kurioje namų kvapas tebuvo pažįstamas ir šiltas net po šitiek metų, ir verkė taip, kaip verkti neįstengė iki šiol. Verkė Brijos, verkė motinos, verkė visų tų dalykų, kuriuos prarado sėkmės liūne. Rauda kilo iš jo tyliais kūkčiojimais, kurie būtų buvę gėdingi, jei tėvas būtų bent krustelėjęs atstumti jo atgal. Tačiau net kai Tomas liovėsi verkęs, jis vis dar glaudėsi prie tėvo, o šis laikė sūnų tvirtai apkabinęs.

Tuo metu priėjo ir kiti. Jis apkabino brolius, kiekvieną ilgai palaikęs glėby ir nebyliai dėkodamas, paverkė kartu su Alisa, kuri pažinojo Briją ir suprato jo praradimą. Nuvedė juos prie kapo, nes žinojo, kad Brija tam būtų pritarusi, juto jos pritarimą kaip šilumą viduje. Tada, šildomas tos pačios šilumos, pakvietė juos į namus.

Dabar Tomas turėjo dėl ko skubėti. Nors važiuoti reikėjo netoli, ėmė nekantrauti. Namuose, palikęs šeimą kartu su tais artimiausiais draugais, kurie vėl čia susirinko, laiptais užbėgo į mažylio kambarį. Džulija, pasilenkusi per lovytės turėklą, glostė mažyliui nugarėlę. Tomas matė, kad ji neseniai buvo verkusi. Žinojo, kad vos žvilgtelėjusi jam į akis ji suprato, jog verkė ir jis.

− Ką tik jį pamaitinau, − tarė ji. − Beveik miega. – Žvilgtelėjo į jį, nuramindama ir užjausdama, ir išėjo iš kambario.

Kūdikis gulėjo po Veritės numegztu užklotu. Tomas atitraukė užklotą, pakėlė mažylį, viena ranka prilaikydamas galvą, kita nugarą, pakišęs ranką jam po užpakaliuku. Mažylis nesipriešino. Nesiraukė, nesiraitė. Mažulytės rankytės ir kojytės beveik nepajudėjo iš gemalo pozos. Lėtai pramerkė akis, kurias jau buvo beveik užmerkęs.

Tomas pajuto jų šilumą, tą akimirką Brija vėl buvo su juo. Mažylis paveldėjo jos burną, dailias ausytes, veido formą, taikingą jos nusiteikimą. Visos šios motinos paliktos dovanos jam gyvenime dailiai derės. Tačiau, be Tomo akių, mažylis turėjo nemažai vien savo bruožų: nosį ir smakrą, žavų balselį, smegenis, kurios judino jo mažuliukus pirštelius taip, kaip tik jos vienos išmanė.

Įtaisęs jį savo alkūnės linkyje, Tomas įkišo pirštą tarp mažų kūdikio pirštelių. Tie tvirtai apsivijo tėvo pirštą ir laikėsi. Atsisėdo į supamąjį krėslą ir ėmė lėtai sūpuotis, ramindamasis, pirmyn ir atgal.

Brija pritarė, Tomas juto plačios jos šypsenos galią. Na ir kas, jei tai neatrodė protinga? Nesvarbu, nes Briją jis vis viena juto. Kai ji taip šypsodavosi, jam sugrįždavo jėgos. Jusdavo, kad gali būti geras tėvas, kad gali būti geras žmogus, kad įstengs išgyventi, kad ji galės juo didžiuotis. Kai Brija šitaip šypsodavosi, jis tikėjo.

− Koks gražus berniukas, − pasigirdo prikimęs balsas iš tarpdurio.

Tomas pakėlė galvą.

− Jis vardu Vajatas.

Haris Geitsas priėjo pažiūrėti iš arčiau.

− Aiškiai turi jūsų ir vieno, ir kito. Na, žinau. Niekada jos nesutikau, bet juk mačiau nuotraukas. Atrodė geras žmogus.

− Geriausias pasauly, − atsakė Tomas. Giliai įkvėpė, giliau nei bet kada nuo tos akimirkos, kai užmerkė akis Brija. Skausmas dar yra, bet jau tampa pakenčiamas. − Stačiai sunku patikėti. Prieš porą metų nežinojau, kad ji egzistuoja. Iš tiesų pažinojome vienas kitą viso labo keturiolika mėnesių. Kartais man atrodo, kad tie keturiolika mėnesių buvo iš anksto nulemti. Gal jie ir buvo viskas, kas mums buvo skirta. − Glostydamas šilkinius rusvus mažylio plaukus, nurijo sunkų gumulą. Akyse vėl susitvenkė ašaros. Nesidrovėjo jų, nė nenubraukė. − Pagalvodavau, ar tik ji negrįžo į gyvenimą vien tam, kad mane atpirktų.

− Na o tu?

O jis? Suteikė Brijai namus, kuriuos mylėjo, papuošalų, tuoktuves, medaus mėnesį, automobilį. Buvo jos virėjas, padavėjas, vairuotojas. Klausė, kai ji kalbėdavo. Buvo su ja nuo ryto iki vakaro, patirdamas malonumą iš jos malonumo. Pavertė ją savo visatos centru, mylėjo ją visa širdimi.

Ar nuodėmių atpirkimas galėtų būti toks saldus? Juk nieko nėra neįmanomo.

− Ji parašė man laiškelį, − tarė tėvas. − Atsiuntė sykiu su dovana. Jame sakė, kad padarei ją laimingesnę, nei galėjo laimę įsivaizduoti. Negi ji apsiriko?

Tomas žiūrėjo į kūdikį. Mažas skruostelis glaudėsi prie motinos nerto šaliko. Akys užmerktos, mažos lūpytės papūstos miegant. Tomas prisiminė, kaip Brija irgi taip pūsdavo lūpas. O paskui jos prasiskleisdavo palaimos kupina šypsena, kai pažadindavo ją pabučiuodamas.

− Ne, neapsiriko.

− Ar padarei tai dėl avarijos? Dėl to, kad jauteisi jai skolingas?

− Ne, ne dėl avarijos. Dėl jos. Nes ją mylėjau. Nes norėjau padaryti ją laimingą. Nes suteikdamas jai laimę pats jaučiausi laimingas. − Ir tie žodžiai vėl nuskambėjo egoistiškai. − Tai negi ir vėl svarbiausias buvau aš pats?

Paneigdamas tai tėvas papurtė galvą.

Tomas tyrinėjo raukšlėtą tėvo veidą. Nuo amžiaus šis sulyso, jame pagausėjo raukšlelių ir senatvinių dėmių, bet ir toliau buvo taisyklingas, dailus, pasigėrėjimą keliantis veidas. Jo motina juo tikrai gėrėdavosi. Tomas matydavo ją žvalgantis to veido per svetainės langą, dienai baigiantis, net ir tą paskutinį sykį, kai matė, kai atsisakė pripažinti, kaip smarkiai motina sirgo.

− Padariau didelių klaidų.

− Taip, − tarė tėvas, − padarei. − Tyla, paskui jis neramiai subruzdėjo. − Padariau ir aš. Reikėjo man tavo atsiprašymą priimti anksčiau, reikėjo susipažinti su Brija. Dabar jau viskas prarasta, per vėlu.

Galvodamas apie tai, žiūrėdamas į sau ant rankų miegantį kūdikį, Tomas prisiminė žodžius, kuriuos Brija užrašė ant atviruko, atsiųsto sykiu su šaliku. „Jame daugybė klaidų. Tačiau meilės daugiau nei klaidų.“

Meilės daugiau nei klaidų. Tikriausiai, svarstė Tomas, gyvenime tai ir svarbiausia. Protinga ji buvo moteris, ta jo Brija.

Švelniai palietė minkštą lopinėlį ant kūdikio pakaušio. Švelniai mušantis pulsas vos garsesnis už šnabždesį, bet toks mielas. Pavertė vaiko galvelę į lubas. Baltos it sniegas, Tomo nudažytos, dar baltesnės, nes nušviestos Brijos pirktos lempos. Užlietas šviesos vėl pajuto, kaip Brija arti, ir nusišypsojo.