Nuo pirmo smūgio džipas nučiuožė įkypai atgal. Pikapas bandė sukti į šoną, bet, irgi nuslydęs, šonu smarkiai tvojo į džipą, pritrėkšdamas šį prie akmeninės sienos. Atšokęs nuo džipo ir vėl sviestas į vidurį kelio, pikapas nudardėjo nuo kalvos.

Tomas Geitsas šito nematė, nes galvojo tik apie viena. Besidaužančia širdimi dar kartą įrėmė petį į džipo duris, suprato, kad tos per smarkiai sutraiškytos ir neatsidarys, tad pro pavarų svirtį nurėpliojo prie keleivio durelių. Kai ir tos nepajudėjo, pakėlė koją, išspyrė stiklą ir išvirto laukan. Virsdamas į sniegą, nusibrozdino į akmeninės sienos kraštą, bet tuoj pat pašoko, apibėgo sieną ir džipą.

Patikrino ant kelio, nieko neišvydo. Parkrito ant kelių palei džipą, pažvelgė po juo, pripuolė prie tos vietos, kur mašina buvo įsikirtusi į sieną, ir iš visų jėgų stumtelėjo džipą tiek, kad įsitikintų, jog po juo niekas neprispaustas, nieko nėra po padangomis.

Išsigandęs dairėsi aplink. Neabejojo, kad kažkas pasuko už kampo kaip tik prieš į jį įsirėžiant pikapui. Jis partrenkė tą, kuris ten buvo. Tuo neabejojo.

Pastebėjo tamsų gniužulą sniege, kai kiemo gilumoje už namo užsidegė šviesos.

– Kas nors sužeistas? – suriko Karlas Brinas.

– Taip, – suklykė Tomas. – Kvieskite greitąją.

Jis susmuko ant kelių prie nejudraus pavidalo, norėjo paliesti, bet stabtelėjo. Ką galėtų padaryti, nesužeisdamas dar labiau? Kojos atrodė normaliai, jokių neįprastų kampų, bet per didelis puspaltis slėpė visa kita. Susirietęs prie galvos išvydo veidą, taigi tas, kuris čia guli, nedūsta sniege. Vadinasi, jo auka nemirė nuo smūgio. Bent jau kraujo ant sniego nesimato.

– Ei, – bandė kalbinti susijaudinęs. – Ei, ar girdi mane?

Gobtuvas dengė pusę veido. Atlaisvinęs raištelius ir jį atsmaukęs iškart atpažino. Nesvarbu, kad veido spalva virtusi pelenais. Jei dailūs veido bruožai dar nebūtų pasakę, kas ji, išsidraikiusios tamsių plaukų garbanos nepaliktų jokių abejonių.

Tomas užsimerkė ir atvirto ant kulnų. Brija, čia gražioji Brija iš užkandinės.

– Jėzau Kristau, – vėl palinko į priekį, palietė šaltą skruostą, užtraukė gobtuvą, pridengdamas veidą nuo krintančio sniego. Pabandė kakle užčiuopti pulsą, nors jo paties širdis daužėsi taip smarkiai, kad nesuprato, kieno pulsą girdi. Merginos oda po drabužiais šilta. Įgavęs vilties, nusivilko švarką ir uždengė ją.

Tada išvydo ranką. Iš rankovės galo tekyšojo smulkūs krumpliai.

Pabandė paimti, bet ranka buvo šalta ir suglebusi. Paėmęs pradėjo švelniai trinti, stengdamasis sušildyti.

– Brija?

Ji nesujudėjo, nesudejavo, nesumirksėjo.

Įkišo ranką į gobtuvo vidų, pridėjo prie skruosto.

– Ar girdi mane, Brija?

Šviesos pluoštas nušvytavo pro jį, grįžo atgal. Prisimerkęs prieš šviesą, išvydo per sniegą atklampojantį Karlą Briną. Vilnonis puspaltis plevėsavo ant sudėvėtos pižamos. Ant galvos užsivožęs neperšlampamą kepurę, įsispyręs į kaliošus.

Žibintuvo spindulys nukeliavo prie Brijos.

– Ar negyva? – paklausė Karlas.

– Dar gyva. Ar paskambinai?

– Greitoji atvažiuoja.

– Kiek užtruks?

– Geru oru dešimt minučių, tokiu prireiks dvidešimties.

– Dvidešimt? – sušuko Tomas. – Viešpatie, mums reikia pagalbos greičiau.

Karlas pasilenkęs kilstelėjo gobtuvo kraštelį.

– Ar ji ėjo namo iš darbo?

– Dvidešimt minučių – tikrai per ilgai. Ji negali čia šitiek gulėti.

– Jai ir nereikės. Atvažiuoja policijos viršininkas. Ir Trevisas, jis medikas. Reikia antklodės?

– Taip.

Kai Karlas nubrido atgal į namus, Tomas viena ranka laikė Brijai už rankos, kitą priglaudė jai prie skruosto, kad ji žinotų esanti ne viena.

– Viešpatie, kaip aš apgailestauju, – murmėjo, – kokie trys metrai aukštyn ar žemyn, ir nebūčiau tavęs partrenkęs. – Pasilenkė arčiau bandydamas įžiūrėti nors menkiausią krustelėjimą. – Brija, ar tu mane girdi? – Nežinojo, ką reikėtų daryti, jei ji numirtų, negalėjo įsivaizduoti, kaip reikėtų gyventi tai žinant. Būti sumautu savanaudžiu – viena, bet tapti kito žmogaus mirties priežastimi gerokai baisiau. – Na, laikykis, mažyle, – murmėjo žiūrėdamas į kelią, nekantriai siūbuodamas. – Na, greičiau, greičiau, kur jūs, po velnių, gaištate?

Grįžęs Karlas atitraukė modernaus miegmaišio užtrauktuką.

– Anūko, – paaiškino ir išskleidė miegmaišį virš Brijos. Pritūpdamas nusistebėjo: – Na bet ir triukšmelis nuo to smūgio. Kas nutiko?

Tomas vėl žvilgtelėjo į kelią.

– Na, kur jie?

– Policijos viršininkas važiavo Upelio keliu, kai skambinau. Turėtų jau važiuoti Rytų Pagrindine. – Pašvietė žibintuvu Tomui į veidą. – Tavo veidas kruvinas. – Tomas nusisuko nuo šviesos, bet Karlas vis viena turėjo jam tai pranešti: – Susipjaustei veidą.

Tačiau Tomui viską nustelbė siaubas. Vėl palietė Brijos kaklą, čiuopdamas pulsą, buvo tikras, kad šįsyk jį pajuto, tegul ir labai silpną. Įkišęs ranką į gobtuvą, suėmė rankomis galvą.

– Jie jau beveik čia, Brija. Pagalba artėja.

Stebuklas, kaip tik tada ji ir pasirodė. Pirmiausia išvydo „Chevy Blazer“ priekinius žibintus, kuriais pasišvietė kelią Eliotas Boneris, Panamos policijos viršininkas, netrukus išniręs iš už kampo. Tomas taip nudžiugo, tarsi tai būtų didžiausia per ištisus mėnesius jį ištikusi laimė. Tuoj iš kitos pusės automobiliu prie policijos vado privažiavo Trevisas Fičas. Abi mašinos iš abiejų pusių prisiartino prie džipo, vienu metu atsidarė durelės, susikryžiuojančiose žibintų šviesose per sniegą atbėgo vairuotojai.

Trevisas, mažumėlę per trisdešimt, išstypėlis, vilkėjo tamsiomis kelnėmis ir tamsiu puspalčiu su gobtuvu. Eliotas – kiek vyresnis, žemesnis ir kresnesnis. Languotu puspalčiu ir oranžinės spalvos vilnone kepure atrodė greičiau kaip medžiotojas negu policijos viršininkas, kas, turint galvoje, kiek nedaug Panamoje tereikėjo rūpintis įstatymo priežiūra, buvo gana arti tiesos.

Nors Tomas pasitraukė praleisdamas Trevisą, pirštus tebuvo priglaudęs prie Brijos skruosto.

– Ji nepajudėjo, – tarė Tomas išsiduodamas esąs išsigandęs. – Neprasimerkė ir neištarė nė žodžio.

Trevisas pabandė apčiuopti po užklotais.

Policijos viršininkas pritūpė prie Tomo. Rimtu balsu, derančiu prie jo solidaus pilvo, tarė:

– Džipas visai sumaltas. Kas nutiko?

Tomas stebėjo Trevisą ir svarstė, ar tas žino, ką daro.

– Į mane trenkėsi pikapas, aš partrenkiau ją.

– Matyt, smarkiai trenkei, kad taip toli ją nubloškė. Kur pikapas?

Tomas pasisuko pažiūrėti į kelią. Pikapo nesimatė. Tylutėliai keikdamasis, vėl atsisuko į Briją.

– Ką apčiuopi? – paklausė Treviso.

– Kaklas sveikas. Stuburas irgi. Atrodo, kažkas negerai viduj.

– Ką tu nori pasakyti, kaip viduj?

– Lyg skrandy ar kažkur. Kažkas kieta.

– Jai vidinis kraujavimas?

– Panašu.

– Kas vairavo pikapą? – klausė policijos viršininkas.

Tačiau apie tai Tomas kol kas neįstengė galvoti.

– Ar ji gali mirtinai nukraujuoti? – paklausė Trevisui čiupinėjant Brijos kojas.

– Gali, – atsakė Trevisas. – Čia niekas nelūžę, bent tiek, kiek galiu apčiuopti.

– Kaip sustabdysi kraujavimą?

– Aš nesustabdysiu, chirurgai sustabdys. – Vėl užklojo Briją ir atsistojo. – Gerai, aš iškart skambinu, tegu pasistengia pakviesti ką nors padoresnį. – Per sniegą nuliuoksėjo prie automobilio.

– Kur ją veš? – Tomas paklausė Bonerį. Nenorėjo, kad Brija numirtų, tikrai nenorėjo. Pirmą kartą per septynis mėnesius troško vėl atsidurti Niujorke. Ten be jokių klausinėjimų ją operuotų geriausi gydytojai, o čia nebuvo tuo tikras.

– Ašmonte yra medicinos centras, – atsakė Boneris.

Na, taip, tikrai. Ir Tomas ten buvo, kuo puikiausiai tiko, kai Tomui reikėjo susiūti ranką, bet Brija juk ne pjūklu įsipjovė.

– Reikėtų vežti ją į ligoninę.

– Jai reikia pagalbos nedelsiant, – atsakė policijos viršininkas. – Joks malūnsparnis tokiu oru nekils, tad vešime į Ašmontą. Atvyks chirurgas iš Sent Džonsberio. Jei susiruoš iškart, atvažiuos į Ašmontą kaip tik laiku, kol ją paruoš operuoti.

– Ar Ašmonte yra operacinė?

Policijos viršininkas susiraukė.

– Klausyk, kuo tu mus laikai, prasčiokais? Gal mūsų operacinės ir ne tokios modernios kaip jūsų, bet darbą jose padarome. Mirti mums nepatinka nė kiek ne mažiau negu jums.

Tomas išsitiesė. Nebuvo iš bejėgių, bet tai, ką pajuto dabar, beveik prilygo sielvartui, kuris buvo užplūdęs jį tada, kai prieš visus tuos ilgus mėnesius vienas stovėjo prie motinos kapo.

– Kažkas turėtų paskambinti jos šeimai.

– Na, kad tokios kaip ir nėra, – paaiškino Boneris. – Brija neturi šeimos. Motina paliko ją dar visai mažytę. Užaugino ją tėvas, bet jau treji metai, kai miręs. Nei seserų, nei brolių, nei vyro, nei vaikų.

Tomas nustebo. Stebėjo Briją darbe. Visada atrodė tokia susitvardanti, jaučianti po kojomis tvirtą pagrindą, kad padarė išvadą, jog ją labai remia šeima. Įsivaizdavo, jog turi vyrą, vaiką ar du, gal net mamą ar seserį, kuri pasirūpina vaikais, kai ji dirba. Pavydėjo jai to, pavydėjo priklausymo jausmo.

Boneris pakilo.

– Jos artimiausia šeima – Flešas. Paskambinsiu jam.

Jam nuėjus sugrįžo Trevis.

– Už kelių minučių pasirodys greitoji. Man neverta jos judinti, jie turi ilgus neštuvus.

Tomas priklaupė į sniegą. Lytėjo Brijos kaklą, kaktą, skruostą, trokšdamas ką nors padaryti, jausdamasis beviltiškai. Nubraukė sniegą nuo gobtuvo, tarsi tai galėtų kuo nors padėti. Ji tiesiog atsidūrė netinkamoj vietoj netinkamu metu. Jis irgi.

Apimtas nevilties, kad neturi ką kaltinti, žvilgtelėjo į dangų. Pilkų debesų aptrauktas naktinis skliautas vis dar apsunkęs nuo sniego.

– Bet juk tik spalis, dėl Dievo, kada liausis ši pūga?

Karlas, žibintuvu toliau šviesdamas į Briją, tarė:

– Sinoptikai žada rytoj ryte.

– Na, taip, dar jie sakė, kad lis.

– Na, juk tai tik kelių laipsnių skirtumas, nieko daugiau.

Tomas būtų pasakęs, ką apie tai galvoja, jei aplink miestelio aikštę nebūtų sukęs greitosios pagalbos automobilis. Variklis dalykiškai pupsėjo, taip, kad girdėjai dar nė neišvydęs iš už kampo, raudonos ir baltos šviesos blyksėjo, pagaliau jis sustojo.

Pasilenkęs prie Brijos Tomas iškart pajuto palengvėjimą, staigią baimę ir net tarsi kažkokį savininkiškumo jausmą. Tyliai kuždėjo, aiškino, kad štai pagalba jau atvyko, kad viskas bus gerai, kad jai dėl nieko nereikia jaudintis. Nebuvo patenkintas, kai greitosios komanda nustūmė jį į šoną ar kai vienas iš jų užmetė ant jo antklodę ir apgrabaliojo jam veidą. Gerokai sunerimo, kai tie neleido važiuoti sykiu su Brija.

– Šiuo metu išskyrus mane ji nieko neturi, – ginčijosi, aiškiai suvokdamas tą „šiuo metu“. Nors Brija ir neturi šeimos, draugų jai netrūksta. Matė, kad žmonės ją myli. Flešas – tik pradžia. Kai pasklis žinia, kad Brija sužeista, draugai nuskubės prie jos lovos, o jis vėl liks svetimas, neigiamas dramos veikėjas.

Eliotas Boneris tvirtai nutvėrė jį už rankos, ir tai Tomą įspėjo, kad visa prasideda jau dabar.

– Mudviem reikia pasišnekėti. Važiuosime iš paskos policijos automobiliu. Nebent, – pridūrė sausai, – mieste buvai gydytoju. – Greitosios durys užsidarė. – Juk niekad neminėjai, ką veikei.

Policijos viršininkas buvo užsukęs pas Tomą netrukus po to, kai šis tik atsikėlė į miestelį.

– Užsukau pasveikinti atvykus, – tarė su pernelyg plačia šypsena, kuri galėjo, žinoma, reikšti ir pasveikinimą. Tomo nepasitikėjimas žmonėmis tiek nesiekė, kad bandytų tai neigti. Tačiau daugiausia policijos viršininką buvo įkvėpęs smalsumas, kas gi tas naujasis Panamos gyventojas.

Per tas dešimt minučių, kurias tada prastovėjo ant tako priešais namą, Tomas stengėsi apie save pasakyti kuo mažiau. Labiausiai troško išlikti anonimiškas, to ir dabar trokšta. Tačiau padaręs avariją, kurioje stipriai sužeidė vieną iš Panamos senbuvių, atsidūrė tikrai pavojingoje padėtyje. Na, gal ir garsėjo tuo, kad meluodavo draugams ir šeimai, dar blogiau, – meluodavo sau, bet puikiai žinojo, kad įstatymo atstovams geriau nemeluoti.

– Aš rašytojas, – prisipažino.

Boneris atsiduso.

– Ak, dangau, dar vienas rašytojas. Ieškai įkvėpimo, ar ne?

– Ne visai. – Tomui dar reikėjo surasti daug viso kito, prieš imantis ieškoti įkvėpimo.

– Tai ko tada?

Tomas neatsakė. Atvažiavo į Panamą norėdamas nutolti nuo to pasipūtusio, egocentriško žmogaus, kokiu buvo tapęs. Norėjo vienas pamąstyti, susitaikyti su savo siela, pažvelgti sau į vidų ir pamatyti, ar liko bent lašas padorumo. Visa tai ketino padaryti pats dėl savęs, ir šis pataikavimas sau nė kiek nebuvo susijęs su šios nakties įvykiais.

Žiūrėdamas, kaip nuvažiuoja greitosios automobilis, pirmąkart pajuto, kad jam šalta. Guodė tik mintis, kad savo puspaltį atidavė Brijai, nors ir svarstė, ar tik jis nebuvo nusviestas į šalį, kad medikai galėtų apžiūrėti Briją. Įsivaizdavo ją įtvaro suveržtu kaklu, pasliką ištiestą ant lovos, prijungtą prie monitorių ir lašelinių. Meldėsi, kad tik ji ištvertų.

Policijos viršininkas pavedėjo Tomą iki mašinos.

– Drebi, tau juk neprasidės šokas, tiesa? Lipk greičiau vidun.

Pasiūlė atsisėsti priekyje, šalia savęs, ne gale, tai buvo geras ženklas. Blogiau, kad drebulys pasirodė esąs tik pradžia, įlipti į mašiną regėjosi kur kas sunkiau. Skaudėjo visą kūną.

Boneris stebėjo jį sėdėdamas prie vairo.

– Na, kaip tu?

– Normaliai.

Medikai davė jam marlės skruostui. Prisispaudęs gniužulą, Tomas mostelėjo Boneriui važiuoti paskui greitosios automobilį. Jo jau nė nesimatė, greitai išnyko su Brija.

„Blazer“ ėmė lėtai, saugiai kapstytis per sniegą.

– Na, tai kas nutiko?

Drebulys sustiprėjo, jis kilo tiesiai iš pilvo.

– Geitsai?

Tomas prisivertė prisiminti, bet įvykiai atrodė tarsi migloje.

– Kilau į kalvą miestelio aikštės link.

– Slidinėdamas, tiesa?

Neprisimena, kad būtų slidinėjęs.

– Kad beveik ir ne. Džipas sniego nepaiso.

– Ko tu važiavai?

Be jokios ypatingos priežasties. Jautėsi neramus, net vienišas. Mąstė apie tai, kaip dabartinis gyvenimas skiriasi nuo ankstesniojo. Aišku, ir gailėjosi, ir užjautė save.

– Tiesiog norėjau ištrūkti iš namų.

– Ar gėrei?

Tomas ilgai žvelgė į vyriškį.

– Juk buvai pasilenkęs prie pat manęs, kai tik atvykai į įvykio vietą. Ar užuodei alkoholio tvaiką?

Boneris šyptelėjo.

– Ne, tik kavos.

– Juk matei mane užkandinėje. Išgėriau buteliuką alaus valgydamas viščiuką. Brija paklausė, ar norėčiau kito. Atsisakiau. Liana pilstė kavą. Išgėriau du puodelius. – Valytuvai stumdė snaiges iš vienos pusės į kitą. Žvelgdamas tarp valytuvų, Tomas išvydo save it šviesos tunelyje, susidariusiame tarp „Blazer“ priešakinių šviesų. Krūptelėjo nuo šio keisto vaizdo. – Kur greitoji?

– Jau gerokai priekyje. Na, tai išgėrei kavą, išėjai. Kelintą valandą?

– Kažkur apie aštuonias. – Pajuto dūrį kairiame šone. Atsisėdo kitaip, kad mažiau skaudėtų, bet vis viena juto kiekvieną „Blazer“ krustelėjimą. – Grįžau namo, po kokio pusvalandžio vėl išvažiavau.

– Paišdykauti sniege.

– Ne išdykauti, – jau taip seniai neišdykavo, kad neįstengė nė prisiminti. – Tiesiog pervažiuoti per lauką.

– Kur važiavai?

– Aplink miestą. Louelio link, į Montgomerį. Kaip sakiau, džipas neslidinėja.

– Tai ką, norėjai pažiūrėti, ar smagu važinėtis po sniegą?

– Jei klausi, ar aš didinau greitį, norėdamas pažiūrėti, kiek galėčiau išspausti, kol pradės suktis ratai, tai to nedariau. Na jau, liaukis, Boneri. Juk matei padangų vėžes. Ar atrodė, kad aš vingiavau kildamas į kalną?

– Ne.

– Kai trinktelėjo pikapas, mane iškart metė į šoną. Tarsi būčiau tapęs buldozerio galu, mane šonu prispaudė prie sienos.

– Kada pirmąsyk pastebėjai pikapą?

Tomas giliai įkvėpė ir greitai sulaikė kvėpavimą, pajutęs skausmą. Sumušti šonkauliai, spėjo, rankos supjaustytos lendant iš džipo, be to, dar vienas Dievas žino, kas tame kairiame šone, kur trenkė pikapas. Tačiau visa tai tebuvo niekai, palyginti su tuo, kas nutiko Brijai.

– Geitsai?

Tvirtai užsimerkęs, iš visų jėgų stengėsi prisiminti tas paskutines sekundes. Pagaliau atsidusęs atsimerkė.

– Teprisimenu, kaip man į akis plieskia priekiniai žibintai.

– Koks buvo pikapas?

– Nežinau.

– Kokios spalvos?

Vėl pamėgino prisiminti.

– Automobilis buvo nedidelis. Greičiausiai pikapas. Kokios spalvos? Gal juodas. Po velnių, ką aš galėjau įžiūrėti tose plieskiančiose šviesose? Patikrink džipą, juk nudrėskimuose turėtų būti likę dažų.

– Pažiūrėjau. Mašina buvo kaštoninės spalvos.

– O padangos?

– Tipiškos pikapo padangos, bet nuvažinėtos. Kada pirmą sykį pastebėjai Briją?

– Aš jos nepastebėjau. Ne iškart. Mačiau, kad pravažiavau pro kažkokį tamsų pavidalą kaip tik prieš pikapui išnyrant iš už kampo, bet atkreipiau į jį ne daugiau dėmesio nei į šešėlį ar gatvės žibintą. Nesupratau, kad ten žmogus, kol neišgirdau dunkstelėjimo. Kol nepajutau dunkstelėjimo. – Juto tą dunkstelėjimą vis iš naujo. Abejojo, ar gyvens taip ilgai, kad įstengtų jį užmiršti. Nugara perbėgo šiurpas. – Kiek mes dar važiuosime?

– Neilgai. Tai tu neįsivaizduoji, kas vairavo pikapą?

Tomas nusivylęs atsiduso.

– Jei žinočiau, negi manai, kad nepasakyčiau?

– Nežinau. Juk tavęs gerai nepažįstu.

– Patikėk, pasakyčiau.

– Tikrai? Keista, kad pasakytum, nes diduma vyrukų tokiu metu neprasižiotų.

– Tik jei turėtų ką slėpti. Aš neturiu. Tas vyrukas juk į mane trenkėsi. Matei įvykio vietą. Žinai. Juk mažai ką galėjau padaryti kitaip.

– Nesvarbu, tu iš miesto. Maniau, kad rėkausi ir reikalausi advokato.

– Aš pats advokatas, – neketino to sakyti, bet štai, išsprūdo.

Boneris atsargiai į jį žvilgtelėjo.

– Man pasigirdo, kad sakei esąs rašytojas.

– Taip ir yra. Rašau apie įstatymą.

– O, dangau, – atvertė galvą. – Dar vienas, trokštantis tapti didžiuoju trilerių autoriumi Grišemu.

– Tiesą sakant, – patikslino Tomas, nes juk Boneris gali patikrinti ir vis viena išsiaiškins, be to, dar ta nelemta puikybė, kurios užmušti nepavyko, nepaisant ištisus mėnesius trukusių pastangų, – rašiau gerokai prieš pradedant Grišemui.

– Taip visi sako.

– Mano kūrinius spausdino, kai apie Grišemą dar niekas nebuvo girdėjęs.

Viršininkas pritilo.

– Tikrai? – balse nuskambėjo atsargus susidomėjimas. – Ar aš ką nors tavo skaičiau?

– „Kol prisiekusieji buvo išėję“. – Bet vos žvilgtelėjęs į policijos viršininką jau žinojo, ką tas pasakys. – Laimė, turiu paprastą vardą. Pragyvenau čia septynis mėnesius, ir niekas nesumojo. Dieve, dabar tai jau sužinos, – sumurmėjo, vėl įsmeigęs akis į kelią. – Ar dar toli?

– Ne, jau ne. Kodėl slapstaisi?

– Keleri paskutiniai metai buvo nelengvi. Man reikėjo pailsėti. Reikėjo pabūti kur nors, kur žmonės nežino, kas esu.

– Kodėl?

Bandydamas įveikti prakeiktą savo išdidumą, pasakė:

– Prisiviriau košės.

– Su įstatymu?

– Ne, vidinės bėdos.

Pro langą Tomas žiūrėjo į Ašmonto priemiesčius. Nedideli nameliai čia spietėsi arčiau vienas kito, vienur kitur žybsėjo šviesos. „Blazer“ pataikė paskui sniego valytuvą, kuris važiavo spjaudydamas smėlį, tad teko sulėtinti greitį, užleidžiant jam kelią.

Tomas ėmė nekantrauti.

– Pralenkime.

– Tik ne aš. Jau verčiau pavėluosiu, bet nesigailėsiu. Tą patį galiu pasakyti ir apie tave, juk nenori pakliūti į dvi avarijas tą pačią naktį. Taigi, išgarsėjai, džiaugeisi šlove.

Tomas atitraukė marlės gniužulą nuo skruosto, žvilgtelėjo į jį, vėl prispaudė.

– Na, kažkas panašaus.

– Pala, lyg ir filmus pagal tavo knygas statė, tiesa?

– Na, taip.

– Ar tu turtingas?

– Šiuo metu ne.

– Ar skursti?

– Ne. – Tomas žvilgtelėjo į Bonerį. – Jei ji neturi draudimo, aš apmokėsiu išlaidas.

– Labai kilnu ir geraširdiška, ačiū, bet Brija nieku gyvu su tuo nesutiks. Ji nepriklausoma. Be to, nesijausk kaltas, jei nebūtum ten pasipainiojęs, tas pikapas būtų trenkęsis tiesiai į ją, o juk buvo didesnis už tavo džipą.

– Tai jei Brija mirs, ar bus mažiau mirusi? – paklausė Tomas. – Be to, tai ne dėl kaltės.

– O dėl ko tada?

„Dėl nuodėmių išpirkimo“, – atėjo jam į galvą, bet nuskambėjo kažkaip neteisingai. Tomas žinojo, kad jei jis dar iš viso ko nors vertas, šį sykį nugaros atsukti negalės.

Ašmonto medicinos centras buvo nedidelis ir gana naujas dviaukštis plytų pastatas gale ilgo tako, sukančio tolyn už senoviškos akmeninės miestelio rotušės. Tomas prisiminė, kad jų automobilių stovėjimo aikštelė buvo dailiai apželdinta, bet taiki žalumos ir žydinčių gėlių nuotaika, likusi atmintyje iš ano karto, dabar buvo išgaravusi. Halogeninės lempos visą vaizdą buvo užliejusios ryškiai geltona šviesa.

Pastato šone – nedidelis atsarginis išėjimas. Prie jo stovėjo tuščias greitosios automobilis. Vos spėjo „Blazer“ privažiuoti už jo, Tomas iššoko laukan. Įsiveržė pro duris, prilėkė prie medicinos sesers, sėdinčios už stalo.

– Kur Brija Miler? – paklausė, nors vos žvilgtelėjęs suprato, kad jos čia nėra. Greitosios pagalbos skyrius buvo visai nedidelis. Trys kambarėliai, visi atdari ir tušti. Tai reiškė, kad Brija arba viršuje, arba morge.

Įsivaizduodamas antrąją galimybę, Tomas įsitempė, o medicinos sesuo išlindo iš už stalo. Atrodė kompetentinga, ne tokia atsipalaidavusi kaip kiti vietiniai.

– Jūs tikriausiai tas antras sužeistasis. Man liepta jumis pasirūpinti.

– Jo vardas Tomas Geitsas, – pasakė Boneris. – Teks jį susiūti, be to, patikrinkite šonkaulius ir apžiūrėkite rankas.

Bet Tomas nesileido nė paliečiamas, kol nesužinojo naujienų.

– Kaip Brija?

– Ji viršuje.

– Ar gyva?

– Taip.

Šiek tiek lengviau atsiduso.

– Ar chirurgas jau atvyko?

– Dar ne, bet jau netoli.

Nepaisydamas sesutės ir savo kūno protestų, nužingsniavo prie lifto, bet arčiau pastebėjęs laiptus išsmuko pro duris. Po kelių minučių priėjo prie medicinos seserų posto antrame aukšte.

– Ieškau Brijos Miler, – pranešė. Išvydo daugybę palatų, kažką panašaus į virtuvę, sandėliuką, atvirą poilsio kambarį, daugybę uždarų durų.

Ši sesutė buvo jaunesnė ir švelnesnė, bet susikaupusi. Kildama jo pasitikti, ištiesė ranką į marlės gniutulą, jo vis dar laikomą prie skruosto.

– Jūs irgi nukentėjote avarijoje?

– Taip, bet man viskas gerai.

Ji apžiūrėjo gilią žaizdą jam ant skruosto.

– Šitą teks susiūti. Kaip prasiveržėte pro Margo?

– Tiesiog praėjau, ir viskas. Pasakykite man ką nors daugiau apie Briją ir aš grįšiu atgal. Kur ji?

– Na, jeigu pasakysiu, jūs tikriausiai veršitės ten eiti ir užteršite viską, ką mes bandome išlaikyti sterilų.

Tomas atlyžo.

– Gerai. Tik pasakykite man, kokios naujienos. Ar ji atgavo sąmonę?

– Kiek žinau, ne.

– Medikas, atvykęs į avarijos vietą, sakė, kad jai vidinis kraujavimas. Ar daktarai rado dar ką nors?

– Sumušimų, bet vidinis kraujavimas didžiausia bėda.

– Mano kraujas A grupės. Ar tai padės?

– Ne. Jos B. Šiek tiek turime, be to, juk yra donorų sąrašas. Jau kelis pakvietėme.

Tada padėtis prasta. Tomui pasidarė silpna.

– Kiek paprastai čia būna gydytojų?

– Vienas. Pakvietėme dar vieną iš savų, o su chirurgu, atvykstančiu iš Sent Džonsberio, bus trys.

– Ar jūsiškiai kada nors darė ką nors panašaus? – Žinojo, kad klausinėja it snobas, bet atkakliai laukė atsakymo net tada, kai sesutė, regis, šiek tiek suirzo.

– Taip, – atsakė ji, – gydytojai čia viską žino ir viską daro. Jie gudresni nei miesto daktarai. Tiesiog tokie turi būti. – Paėmė jį už rankos. – Gal jūs eikite žemyn.

Jis nesitraukė.

– Kur galėsiu paskui palaukti? Kai tik baigs operuoti, iškart norėsiu sužinoti, kaip ji. Norėčiau pasikalbėti su chirurgu.

– Jūs drebate.

Jis stengėsi nekreipti į tai dėmesio, bet vis girdėjo tą dunkstelėjimą ir jam darėsi silpna.

– O ar jūs nedrebėtumėte, jei būtumėte automobiliu partrenkusi žmogų?

– Taip, bet šiuo metu niekuo negalite jai padėti, – ji jau kone maldavo. – Su ja dabar gydytojai, jūs ten būti negalite. Prašau, leiskite Margo sutvarkyti jūsų žaizdą.

Kokią valandą Tomas praleido apačioje, kol sesutė apvalė žaizdas, susiuvo ir padarė rentgeno nuotraukas. Per tą laiką atvyko chirurgas iš Sent Džonsberio, pradėjo operuoti Briją.

Pagaliau užlipęs į viršų, Tomas laukiamajame jau rado Flešą Oneilą. Policijos viršininkas, matyt, buvo išklojęs jam visas detales, nes, išskyrus tylų „Na, kaip tu?“, jis daugiau neklausinėjo.

Jau buvo kone vidurnaktis. Tomas susmuko ant viniplasto sofos ir sėdėjo – iš pradžių nuleidęs galvą ir snausdamas, paskui užsimerkęs ir ištiesęs nepatogiai įremtas kojas. Bet koks judesys operacinėje priversdavo jį išsitiesti, bet naujienų buvo mažai. Jis vėl palinko į priekį, tada atsilošė atgal, vėl atsargiai pasitaisė, pabandė pasirąžyti. Jei būtų buvęs religingas, greičiausiai būtų meldęsis, bet jau daug metų to nedarė. Po to, kai numirė motina, melstis atrodė beprasmiška, o iki tol nejuto poreikio. Buvo pats sau didžiausias stiprybės šaltinis, savo paties įkvėpimas, savo paties akliausias, ištikimiausias, labiausiai kietakaktis sirgalius.

Na, o dabar jis čia.

Maždaug apie pirmą Flešas ėmė šnekėti. Alkūnėmis pasirėmęs į kelius, rankas nukabinęs tarp kelių, akis įsmeigęs į grindis, atrodė visai sutrikęs.

– Brija buvo pirmas žmogus, kurį sutikau Panamoje. Išgirdau, kad parduodama užkandinė, atvažiavau pažiūrėti. Ji aptarnavo mus su žmona, sužavėjo mus miesteliu, na, žinai, kokia moka būti draugiška. Kai įsigijome užkandinę, mėnesiui teko uždaryti, remontavome. Brija buvo vienintelė, kuri pažadėjo mėnesį laukti ir dirbti mums, kai atsidarysime. Ji ne tik laukė, bet ir buvo su mumis per remontą, patarė apie visus tuos dalykus, na, kurie vietiniams galėtų patikti ir kurių mes, nebūdami čionykščiai, nežinojome. Nuostabiai sutarė su mano žmona Franse.

Tomas niekada nebuvo matęs Flešo žmonos.

– Kas nutiko Fransei?

– Išvažiavo. Kaip reikiant mane apvylė, – sumurmėjo. – Tačiau Brija – niekuomet. Jau keturiolika metų, kaip man dirba. Turėčiau padaryti ją partnere.

Medicinos sesuo iš operacinės prabėgo koridoriumi. Tomas atsistojo.

Ji kilstelėjo ranką, papurtė galvą praeidama ir išnyko. Po minutės grįžo su glėbiu medikamentų, bet nesustojo. Jiems pranešti atėjo jaunutė sesutė iš punkto.

– Operacija vyksta lėtai. Pacientė neteko daug kraujo.

Tomas vėl pajuto neviltį, kad jis ne Niujorke. Ir nors žinojo, kad ir ten viskas greičiausiai vyktų taip pat lėtai, tai buvo menka paguoda.

– Aš ėmiausi vežti ją namo, – pasakojo Flešas, vis labiau jaudindamasis. – Bet kelias į kalną buvo toks slidus, kad atsisakiau šios minties. Jeigu būčiau užsispyręs, šito nebūtų įvykę.

Tomas nepritariamai sumurmėjo.

– Tu dėl to nekaltas.

– O kas tada kaltas?

– Tas, kuris vairavo pikapą.

– O kas jį vairavo?

– Iš kur, po velnių, aš galiu žinoti?

– Juk ten buvai. Juk tai tavo automobilis partrenkė Briją. Gal miegojai prie vairo? – vos spėjus išsprūsti šiam priekaištui, Flešas mostelėjo ranka. – Atleisk. Aš bijau.

Tomas tai suprato.

– Ar jūs su Brija pora?

Flešas suburbuliavo.

– Ne... Kam aš jai reikalingas. Mėgsta grįžti namo viena. Sako, kad jai to reikia po visos dienos darbo. Bet, žmogau... – jis lėtai papurtė galvą. – Užkandinėje ta mergina – mano dešinioji ranka. Jei kas atsitiktų...

– Neatsitiks, – užtikrino Tomas.

– Iš kur žinai?

– Tiesiog žinau.

– Iš kur gali žinoti?

Jau išsižiojo sakyti, bet vėl susičiaupė. Nors pats ne mažiau už Flešą bijojo, kad Brija gali numirti, viduje kažkas tvirtino, kad ši avarija įvyko ne šiaip sau, tikrai ne tam, kad Brija dabar numirtų.

Tiesa, tokie svarstymai neatrodo logiški, o juk Tomas – logiškas vyrukas, šaltas, apskaičiuojantis ir suktas, kaip pareiškė jo tėvas prieš visiems laikams nuo jo nusigręždamas. Gal tėvas ir teisus. Su šeima ir draugais Tomas buvo šaltas, apskaičiuojantis ir suktas.

Tačiau ne darbe. Gindamas klientus buvo kūrybingas ir rūpestingas, kūrybingai ir rūpestingai pindavo romano siužetą. Ir vaizduotės jam niekada nepritrūkdavo. Bet juk turėtų kažkas paaiškinti tą prietaringą baimės jausmą, kurį juto pravažiuodamas pro keistą šviesos tunelį, mašinos žibintų išrėžtą sniege. Baimingus šiurpulius juto ir dabar, jie giliai persmelkė pavargusius kaulus.

Kol Tomas laukė naujienų, užsimerkęs, tvirtai įrėmęs kojas, rankomis atsargiai laikydamasis už sumuštų šonkaulių, operacinėje tolėliau koridoriumi Brija pakerėta stebėjo, kaip penki įgudę medikai profesionalai stengiasi priversti plakti jos širdį.