Brijai ūmai atsidūrus namie, Tomas nežinojo, kaip galėtų įsiterpti į jos gyvenimą. Kiek kartų pirmą dieną pravažiavo pro jos namus, prie jų stovėjo vis kitas automobilis. Visa užkandinė dūzgė nuo šnekų apie tai, kas kada prie jos budės, kas kada jai virs, kas kada tvarkys. Tiesiogiai ar ne, atrodė, kiekvienas miestelyje turėjo vaidmenį.

Pirmą kartą po daugelio metų Tomas prisiminė gimtąjį miestą, nedidelį, panašų į šį. Tada jo nevertino, bet dabar pradėjo suprasti jo vertę. Pagyvenus dideliame mieste, pabuvus vienu iš tų, kurie visada per smarkiai užsiėmę, o gal per daug sau svarbūs, kad jaudintųsi dėl kaimyno bėdų, per kelis čia praleistus mėnesius patyrus vienatvės naštą, matant, kaip Panama susitelkė aplink Briją, Tomui ėmė atitirpti širdis. Buvo sudarytas net tvarkaraštis, siekiant užtikrinti, kad bent jau kelias pirmąsias dienas Brija neliktų namie viena.

Tačiau Tomo prisidėti prie slaugančiųjų niekas nepakvietė. Tad jis prisiartino prie grupelės, susispietusios aplink Flešą, jau baigiančios susitarti dėl galutinės budėjimo tvarkos. Džeinė Heil pažįsta Briją nuo vaikystės, Liana Konti dirba su ja ne vienus metus. Dotė Heil ir Ema Makgrivi, vyresnės kartos atstovės, mėgsta kalbėti už miestelį. Liza Litl – tiesiog gera draugė.

– Aš irgi noriu padėti, – pareiškė jis. – Jaučiuosi atsakingas už tai, kad Brijai reikia pagalbos.

Visos šešios poros akių sužiuro į jį. Žvilgsniai – nuo atsargaus iki ledinio: gana prablaivanti patirtis tam, kuris kažkada gebėjo sužavėti paprasčiausiai įeidamas į kambarį.

– Ačiū, – atrėžė Ema, striukai šyptelėdama, – bet savais mes pasirūpiname.

Žinojo, kad atstumtas pelnytai, bet neketino trauktis.

– Ir aš noriu miestelyje būti laikomas savu.

Ema žvilgtelėjo į jau blykštančią mėlynę ir pilkšvą randą po ja.

– Po pusmečio? Kažin. Be to, mums nereikia jokios pagalbos su Brija. Jau dėl visko susitarėme.

– Dėl visko, išskyrus naktis, – nenusileido jis, kai ta jau norėjo uždaryti ratą ir išstumti jį. Tomas išgirdo pakankamai, žinojo, apie ką jos kalbėjo. – Dėl to juk dar tariatės. Aš galiu padėti.

Ema čiupinėjo trumpą perlų vėrinį palei kaklą.

– Nežinosi, ką daryti.

– Brija sako, kad jis žino, – tyliai įsiterpė Džeinė.

Dotė apdovanojo ją rūsčiu žvilgsniu.

– Ką ten daug daryti ligoninėje? Namie juk visai kas kita.

– Galiu padėti ir namie, – neatlyžo Tomas.

– Virti moki? – paklausė Liza.

Ema mostelėjo ranka.

– Nereikės jam virti, maisto yra gausybė.

– Būtų gerai, jei mokėtų pašildyti, kas atnešta.

Ema purtė galvą.

– Nesvarbu. Jis negali su ja būti.

Džeinė išdrįso tylutėliai paklausti:

– Kodėl?

– Dėl Dievo, Džeine! – užsiplieskė Dotė. – Juk pats prisipažino esantis kaltas dėl to, kad Brijai taip atsitiko.

– Tai ne jo kaltė, – įsiterpė Flešas. – Brija jo nekaltina.

– Vis viena, – spyrėsi Dotė. – Žiūrėdama į jį, tik prisimins savo nelaimę.

– Bet jis garsus, – patikino Liana, keistai žvilgtelėjusi į Tomą.

Ema burbtelėjo:

– Gal liūdnai pagarsėjęs. Dieve, Liana, juk jau gera savaitė, kai Dotė tau prieš nosį mojuoja tais straipsniais.

– Negi tu nori, kad Brija praleistų naktį su mergišiumi? – paklausė Dotė.

– Tariamu mergišiumi, – pataisė Tomas. – Vien tai, kad bulvarinė spauda mėgdavo apie mane rašyti, dar nereiškia, kad viskas, kas ten sakoma, yra tiesa.

Dotė nekreipė jokio dėmesio į jo pastabą.

– Negali jis likti su ja per naktį. Tai nepadoru.

– Kodėl ne? – vėl Džeinė.

– Nes... jis... vyras.

– Flešas irgi vyras, – pasakė Liza. – Ir jis liks per naktį.

– Brija man kaip sesuo, – aiškino Flešas. – Aš ją pažįstu daugybę metų.

– Kaip ir tu, – prikišo Dotė dukrai, – bet esi egoistė, nori, kad Tomas liktų per naktį, kad tau nereikėtų vargti.

– Visai ne dėl to. Aš noriu padėti. Tiesą sakant, jos namuose man bus dar geriau miegoti nei mūsų. Juk tu nuolat pabundi.

– Ar aš tau liepiu keltis su manimi? Neliepiu. Juk ne mano kaltė, kad miegi negiliai ir menkiausias krepštelėjimas tave išgąsdina. Dėl Dievo, Džeine, aš juk tavo motina! Skundiesi manimi, skundiesi Brija...

Tomas išvydo, kad iš kabinos juos stebi Džulija Din. Atrodė dvejojanti, tarsi norėtų prisidėti, bet nedrįstų. Na, jei ją pasitiks taip svetingai, kaip jį, Tomas negali jos ir kaltinti. Girdint, kaip Dotė uja Džeinę, Džulijos tikrai negalima kaltinti.

– Svarbiausia štai kas, – pagaliau tarė Tomas. – Jūs visi dieną užimti kitais dalykais. Aš ne. Jei noriu, galiu visą dieną miegoti. Na, štai kad ir tu, Liza. Negali visą dieną miegoti, nes turi tris mažus vaikus.

– Bet aš myliu Briją, – pasakė Liza. – Ji visuomet prižiūri mūsų kates, kai išvykstam, ir niekada neima už tai pinigų. Aš jai skolinga.

– Ir aš skolingas, – tarė Tomas, bet Ema su pieštuku rankoje jau vėl ėmėsi visus rikiuoti.

– Gerai. Tada Liza šiąnakt, Liana ryt naktį, Flešas sekmadienį, Džeinė pirmadienį. Abė nori antradienio naktį, o paskui persirikiuosime. – Pasipūtusi žvilgtelėjo Tomo pusėn, brūkštelėjo brūkšnį lapo gale ir tuo užbaigė kalbą.

Bet Tomas nuošalyje neliks. Išėjo iš užkandinės aštuntą, prie Brijos namų išvydęs du automobilius pravažiavo pro šalį, mokamu greitkeliu pasuko į prekybos centrą, išsinuomojo vaizdajuostę. Grįždamas tuo pačiu keliu prie Brijos namų atsidūrė po devynių. Vietoj anų dviejų automobilių čia išvydo Lizos Litl „Suburban“. Nusiraminęs, kad Brija patikimose rankose, nuvažiavo namo, įkišo juostą į vaizdo leistuvą. Pusvalandį pažiūrėjo, paskui išjungė ir stvėrė mašinos raktus.

Brijos viktoriškasis namas iš išorės – tikras pabaisa. Aukštas, griežtas, dar griežčiau atrodo dėl to, kad stovi ant kalvelės. Senamadiškas, pasakytų Tomas apibūdindamas jį, o gal net atšiaurus. Mėnulio nesimato, ir net šviesa apatinio aukšto languose atšiaurumo nesušvelnina. Nuo jo dvelkte dvelkia šaltis. Niekada nebūtų pagalvojęs, kad jame gali gyventi Brija.

Užlipo priekiniais laiptais, perėjo prieangį, tyliai pasibeldė į senas medines duris. Po minutės pabeldė dar. Jau ketino apeiti iš užpakalio, kai durys prasivėrė.

Tikėjęsis išvysti Lizą, krūptelėjo pamatęs Briją. Atrodė it beglobis vaikas menkai apšviestame prieangyje, tamsios akys išblyškusiame veide, aprėmintame ilgų tamsių drėgnų plaukų, o visas kūnas prapuolęs didžiuliame flaneliniame chalate. Tomas susigraudino.

– Sveika, – sušnibždėjo. – Atleisk, jei pažadinau. Kur Liza?

Brijos balsas skambėjo beveik taip pat tyliai, kaip ir jo, tikriausiai jautėsi išsekusi.

– Kalba telefonu. Vienas vaikų serga. Liza šneka su Benu. – Paėmusi už rankos įtraukė jį vidun, uždarė duris, atsirėmė į jas.

Jis visai arti.

– Kaip jautiesi?

– Pavargusi. Nuolat eina draugai. Aš, aišku, dėkinga, bet juk negaliu nešnekėti, jei jie nori bendrauti.

– Eik į lovą, aš pakalbėsiu su Liza.

Brija žvilgtelėjo į jį ir, atrodė, tučtuojau pravirks. Dėl Dievo, ir ką jam daryti? Norėjo tiesiog apkabinęs palaikyti, bet ne, tai negerai. Tad tiesiog paklausė:

– Ar viskas gerai?

Ji nurijo gumulą, linktelėjo, atsitraukė nuo durų. Nusekė jai įkandin iki suktų laiptų, bet liko apačioj ir iš visų jėgų tvardėsi žiūrėdamas į ją kopiančią, užuot užlipęs sykiu su ja ar tiesiog užnešęs ją viršun. Bet jie ne ligoninėje. Čia jau asmeniniai reikalėliai.

Kai pagaliau Brija užkopė ir dingo koridoriuje, Tomas apsidarė aplink. Jis stovėjo didžiuliame prieškambaryje, šis vedė į dar didesnę svetainę. Tamsaus medžio baldai nušiurusiu gobelenu, ir prieškambaris, ir kambarys atrodo senamadiški. Kaip ir namo išorė, Brijai jie netiko.

Iš namų galo girdėti Lizos Litl balsas. Eidamas į garsą, atsidūrė virtuvėje, ji senoviška, bet funkcionali ir švari. Apsivyniojusi telefono laidą aplink ranką, Liza aiškino tokiu balsu, kuris rodė jos senkančią kantrybę.

– Jam prie kaktos. Palaikyk jį prispaustą jam prie kaktos, kol juostelė pakeis spalvą. – Luktelėjo. – Žinau, kad jis negulės ramiai, bet patikėk manimi, tai padaryti lengviau taip, negu kaip nors kitaip. – Vėl patylėjo. – Na, taigi palaikyk prispaudęs, na jau, Benai, – maldavo. – Tu juk už jį daug stipresnis. Gali palaikyti vaiką, kad nejudėtų porą minučių. – Paklausė, ranka perbraukė plaukus, pastebėjo Tomą. Atrėmė jo žvilgsnį tardama:

– Taip, aš sužavėta, kad jis nori manęs, bet manęs namie nėra.

– Eik, – vien lūpomis ištarė Tomas. – Aš pabūsiu.

Liza atmetė jo pasiūlymą mostelėjusi ranka.

– Ne, Benai, tikrai nėra taip, kad jam reikėtų konkrečiai manęs. Jam reikia vieno iš mūsų, ir tu kaip tik namie. Jam tik į sveikatą sužinoti, kad tu gali juo pasirūpinti nė kiek ne blogiau už mane. – Stabtelėjo. – Aišku, kad gali. Tu puikus tėvas. Be to, ar ne dėl šios svarbiausios priežasties mes palikome senus darbus ir atvažiavome čia, ar ne dėl to, kad tu galėtum daugiau pabūti su vaikais? – Vėl pauzė. Tada ji susiraukė ir pravirko. – Ne, aš myliu savo vaikus. Parlėkčiau tuoj pat, jei žinočiau, kad Džojis tikrai labai serga. Bet juk kai ėjau iš namų, jautėsi kuo puikiausiai.

Kai nutilo dabar, Tomas net išgirdo, kaip Benas viauktelėjo.

Lizos akys išsiplėtė.

– Fui, – pagaliau tarė, – tave visą apvėmė? – Susiraukė. – Gerai, mielasis, pasodink jį į vonelę su drungnu vandeniu, aš parvažiuoju už dešimties minučių.

Padėjo ragelį ir atsiprašydama pažvelgė į Tomą.

– Neprieštarausi?

– Ne, jei ir tu neprieštarausi. – Jis ir tikėjosi, kad su Liza jam bus lengviau susikalbėti negu su kitais, nes ji pati dar ne taip seniai buvo čia svetima. – Brija nuėjo miegoti. Aš paprasčiausiai pasėdėsiu apačioje.

Liza pasirausė rankinėje.

– Maisto čia tiek, kad užtektų armijai, – tarė, žvilgtelėjusi į folija apvyniotus lauknešėlius. – Aptvarkysiu vaiką namie ir grįšiu.

– Visai nebūtina. Pabūsiu, kol pasirodys kas nors kitas.

– Bet tas kitas pasirodys tik dešimtą ryto.

– Gerai ir dešimtą.

Liza išsitraukė raktus.

– Jie mane užmuš.

– Štai ką padarom, – pasiūlė Tomas. – Sugrįžk devintą, ir niekas nė nesužinos.

Liza pervėrė jį ilgu žvilgsniu.

– Tai jau sukčiavimas.

Tomas neatsakė.

Dar sykį į jį pažiūrėjo, tada pravėrė užpakalines duris.

– Ar tu tikrai parašei tas knygas?

Tomas linktelėjo.

– Kiek iš viso?

– Šešias.

– Negaliu įsivaizduoti, kaip galima parašyti bent vieną, ką jau kalbėti apie šešias.

– Tada mes lygūs. Negaliu įsivaizduoti, ką reikėtų daryti su apsivėmusiu vaiku.

Nenoromis jam nusišypsojo.

– Atvažiuosiu ryte devintą. Ačiū.

Tomas stoviniavo priekinių laiptų apačioje, ranka pasirėmęs į raudonmedžio koloną, žvilgsniu tyrinėjo laiptų aikštelę. Prisiminus Briją su ašaromis akyse, jam neramu. Norėdamas įsitikinti, kad jai viskas gerai, ėmė kopti laiptais.

Viršuje visai tamsu. Tik kai akys šiek tiek apsiprato, įžiūrėjo trejas praviras duris. Ketvirtos uždaros, prieš jas šviečia it užbrėžta blyški juostelė.

Pasibeldė lengvai, vos brūkštelėdamas krumpliais per medį, per tyliai, kad pažadintų iš miego, jei Brija būtų miegojusi. Paklausė, ar ką išgirs, bet nė garso. Lėtai ir atsargiai pasuko rankeną, pravėrė duris.

Šviesą skleidė maža lempelė palei lovą. Ir lempa, ir lovos rėmas – kalto metalo. Visa kita arba balta – patalynė, užuolaidos, sienos, medžio apdaila, – arba geltona – pagalvėlės, lempų gaubtai, kilimas.

Spėjo, kad miegamasis mažesnis negu kiti šio namo kambariai, vietos kaip tik pakako dvigulei lovai, komodai, didelei apmuštai kėdei. Ant komodos stovi įrėmintos fotografijos, palei kėdę sukrautos knygos, o vėjo varpeliai net neskambėdami teikia kambariui žavesio. Jokių raukinių ar kaspinų, nieko puošnaus ar itin moteriško. Net gėlių puokštė ant stalelio, kurią, aiškiai matyti, sukomponavo Džulijos Din ranka, linksma ir nuoširdi, kaip pati Brija.

Skiaučių užklotas susuktas lovos gale. Brija gulėjo neužsiklojusi, susirietusi, nugara į duris. Chalatas juodavo ant paklodžių, tamsūs plaukai ryškiai išsiskyrė ant pagalvės.

Tyliai priėjo prie lovos ir išvydo, kad guli atsimerkusi, akys liūdnos. Žvilgsnis susirado jo akis, žvelgė atkakliai.

Kai jis prisėdo šalia ir palietė jai skruostą, ji užsimerkė. Dar akimirka, ir jos blakstienos sudrėko.

Ir vėl, kaip anąsyk, jis kažko susigraudino, dabar net stipriau, ir staiga pagalvojo, na ir kas, kad jis ne iš Panamos, nesvarbu, kad dabar jai nereikia ne tokių beasmenių dalykų kaip želė, vilnonių kojinių, straipsnių iš interneto. Nesvarbu, kad gal jis peržengė ribą. Negalėjo pasielgti niekaip kitaip, kaip tik priglausti ją prie krūtinės ir leisti jai išsiverkti.

Ir Brija verkė, ašaras upe liejo. Prisiglaudusi prie Tomo krūtinės suprato, kad tai geriausia, kas tądien įvyko. Ji gavo patikinimą, kad šįsyk jai leidžiama būti silpnai, kad jei pratrūks verkti, dėl to pasaulis nepasibaigs. Išverkė visą sunkumą, kuris kaupėsi viduje nuo pat ryto, atslūgo liūdesys, kurį netikėtai pajuto grįžusi. Nusimetė sumaišties naštą, kuri prislėgė grįžus į tuos pačius kaip anksčiau namus su kūnu, kuris nebuvo toks kaip anksčiau. Tapo ne taip baisu pasaulyje, kur gali įvykti bet kas, o ji tik spėlios, kas buvo tikra, kas ne.

Tik ašaros buvo tikros. Ir Tomo krūtinė buvo tikra.

Ašarų pritrūko, o jo krūtinė vis dar buvo šalia. Tačiau ji jau buvo įmigusi taip kietai, kad nepastebėjo.

Šeštadienį vakare Liana tiesiai iš darbo nuvažiavo pas Briją. Kai po valandos pasirodė Tomas, ant priekinių laiptų tamsoje išvydo liūdnai susimąsčiusį jos draugužį. Nors Tomas šį vyrą ne sykį buvo matęs užkandinėje, oficialiai susipažino tik prieš savaitę. Gevinas buvo tas mechanikas, kuris paskelbė nuosprendį Tomo džipui – jo nepavyks sutaisyti.

– Kas gero? – paklausė Tomas.

– Visiškai nieko, – sumurmėjo Gevinas.

Supratęs, kad toks, trumpai apibendrinus, ir yra svarbiausias šio vyro skundas, Tomas užlipo pro jį laiptais ir nuėjo per verandą. Vos spėjo pabarbenti į duris, kai jas atplėšė Liana, aiškiai pasirengusi kovai. Greit susičiaupė, išvydusi ne Geviną, o Tomą, tik žvilgsniu neramiai apžvelgė laiptus už verandos.

Tomas įžengė vidun.

– Susipykote?

Liana atrodė aiškiai suirzusi.

– Ne. Jis juk žino, kad pažadėjau naktį pabūti čia. Jam tiesiog nepatinka, nes neva aš turiu ką paprašyti, kad pabūtų... Nesvarbu, kad tu čia. Pasakiau – jam čia ateiti negalima.

– Kodėl jam negalima?

Skruostai paraudo, ji galvojo, ką atsakyti. Tomas sumojo, kad tai turbūt susiję su seksu.

Liana kilstelėjo smakrą.

– Jei atėjai aplankyti Brijos, tai ji vakarieniauja.

– Atsiprašau, neketinau trukdyti.

– Man netrukdai, pavalgiau anksčiau. Tik palaikau jai kompaniją. – Susiraukusi pažvairavo į Geviną. – Jis turėjo padėti dėdei bare, Ašmonte, bet paskutinę minutę gavo laisvą vakarą. Na, aš ir sakau, ką galiu padaryti, juk jau esu pažadėjusi.

– Brija tikriausiai netrukus eis miegoti.

– Taip, bet turiu būti čia, jei kartais pabustų ir pasijustų blogai.

– Manai, kad pabus?

Liana svarstė.

– Tikriausiai ne. Sakė, kad praėjusią naktį miegojo gerai. – Šį sykį pažvelgė į Geviną jau nuolaidžiau. – Na, suprantama, greičiausiai aš jai nė nereikalinga, man net maisto neteko atgabenti iš užkandinės, tiek čia prikrauta. – Greit žvilgtelėjo į Tomą. – Kiek tu ketini pabūti?

Šis truktelėjo pečiais.

– Dešimt minučių, dešimt valandų, kiek pasakysi.

Dar kiek pasvarsčiusi papurtė galvą.

– Ne, neturėčiau šitaip daryti, – bet jau susigundė. – Mano buvusiojo motina šiandien prižiūri vaikus. Jau tikriausiai juos paguldė. Gal net ir pati atsigulė. Būtų kvaila ją žadinti. – Prikando lūpą. – Ryt dirbsiu, – svyravo toliau, – ne pro šalį būtų išsimiegoti.

Tomas puikiausiai ją suprato.

Dvejonių kupinu žvilgsniu Liana žvilgčiojo čia į Tomą, čia į Geviną.

– Gal bent trumpam galėčiau išeiti. Na, noriu pasakyti, jei vis vien ketini pabūti.

– Žinoma, – nekalčiausiai gūžtelėjo pečiais.

– Noriu pasakyti, geriausia būtų, jei galėčiau pamiegoti ir ateiti vėliau.

– Tada kokiu laiku?

Nulenkė galvą į šoną, dabar pati droviai gūžtelėdama.

– Nė nežinau. Pirmą, antrą. Aišku, dar geriau būtų trečią.

– Aš beveik visą dieną miegojau, tai iki tokio meto veikiausiai nė nebūsiu užmigęs. Atsivežiau filmą, galėsi pažiūrėti su manimi.

– Na, jei tu vis vien žiūrėsi filmą, galėčiau pamiegoti ir ilgiau, – ištarė slapukiškai. – Tarkim, iki keturių ar penkių, šeštą būtų tikrai nuostabu. Tai yra, septintą jau tikrai galėčiau būti čia. Brija tikrai neatsikels iki septynių. Ankstyvo ryto nemėgsta. Į užkandinę ateina apie vidudienį, jai patinka rytais neskubėti.

– Na, tada ramiausiai gali grįžti septintą.

– Gerai, būtinai.

Nutilo, dar pažvairavo.

– Ar tiesa, kad tave buvo nelaimingai įsimylėjusi aktorė Kortnė Koks, kaip rašė tame „Star“?

– Niekada nesu sutikęs Kortnės Koks.

– Tai gerai. Nes jei nuskriaudei Kortnę Koks, negaliu pasitikėti tavimi ir palikti su Brija. Ji per daug miela, kad ją skriaustum.

Iš priebučio pasigirdo balsas. Jos akys nukrypo ten, vėl įsmigo į Tomą. Su paslapties gaidele balse sušnabždėjo:

– Tai jei pasakysiu Brijai, kad išvažiuoju porai valandų, ar pavaduosi mane, kol sugrįšiu?

Tomas mielai sutiko.

Sekmadienio vakaras jau iš pat pradžių klostėsi palankiai. Dar nebaigus jam vakarieniauti užkandinėje, – dienos ypatingasis buvo makaronai, – Džilė išėjo namo susirgusi, o netrukus prie kepsninės dirbantis vyrukas apsidegino ranką. Flešas, planavęs išeiti anksčiau ir važiuoti pas Briją, prisėdo priešais Tomą.

– Tu vis viena ketinai pas ją vykti, tiesa? – paklausė Flešas taip, kad nesigirdėtų toliau kabinos.

Tomas linktelėjo.

– Gal galėtum pabūti, kol atvažiuosiu? Tikiuosi, ne vėliau kaip dešimtą pasirodysiu.

Ir iš tiesų, pasirodė dar be penkiolika dešimt. Dešimtą Flešas, išsitiesęs ant grindų prieš televizorių Brijos poilsio kambaryje, tylutėliai knarkė.

– Na štai, maniau, pasižiūrėsime filmą, girdėjau, jis turėtų būti jaudinantis, – tarė Tomas, nors Flešas iš tiesų niekam netrukdo. Tomas labai nudžiugo išvydęs Briją žvalią, pailsėjusią ir nuoširdžiai susidomėjusią filmu. Kasdien jos veidas atgaudavo vis daugiau tikrosios spalvos, ir nors dar eidavo atsargiai, jau buvo gerokai sustiprėjusi.

Tomas maloniai nustebo aptikęs poilsio kambarį. Be miegamojo, tai buvo vienintelis kambarys, kuriame jutai Brijos asmenybę. Didžiulė minkšta sofa ir kėdės, nedidelis kavos stalelis; prie jo, kaip tvirtino pati, dažniausiai ir vakarieniaudavo; knygų prikimštos lentynos, – šis kambarys Tomui nuoširdžiai patiko.

Brija trumpam nusuko akis nuo ekrano ir tarstelėjo:

– Na gerai, laukiame dar kelias minutes, gal pabus.

Knarkimas stiprėjo.

Ji pasilenkė nuo sofos, pajudino Flešą už peties ir tyliai tarė „ššš“.

Flešas pasuko galvą, knarkimas pritilo. Po valandėlės kerštingai pasigirdo su nauja jėga.

Brija taip maldaujamai pažvelgė į Tomą, kad tas nusijuokė.

– Į mane gali nežiūrėti, juk ne aš skleidžiu tuos garsus.

– Ir kodėl vyrai taip elgiasi? Knarkti lovoje – viena, bet knarkti kambaryje, kur yra žmonių? Tėvas įsijungdavo radiją svetainėje ir knarkdavo muzikai į taktą. Trukdydavo man klausyti. – Vėl pasilenkė žemyn. – Flešai! – Smarkokai stuktelėjo jam per petį. – Pabusk!

Tomui net pagailo Flešo, kai tas apspangęs pašoko.

– Ką?

– Eik namo, – tarė ji meiliai, – ir miegok savo lovoje.

Flešas brūkštelėjo ranka per veidą.

– Ne, ne, ką tu, nueisiu į kitą kambarį ir išsitiesiu ant sofos. Man tereikia kelių minučių.

– Bet tai absurdiška, Flešai. Nėra jokio reikalo tau čia vargti per naktį. Nėra reikalo visiems čia vargti. – Patrynė jo petį, kur buvo stuktelėjusi. – Ne, tikrai labai miela, kad taip rūpiniesi, bet jaučiuosi daug geriau.

– Tau dar skauda.

– Kur kas mažiau.

– O kas, jei pablogės? Kas, jei pabusi vidurnaktį ir apalpsi?

– Tikrai neapalpsiu. Prašau, Flešai, paklausyk. Myliu tave už tai, kad nori padėti, bet geriausiai pasijusčiau žinodama, kad nuėjai namo ir atsigulei, o aš galiu ramiai pabaigti žiūrėti filmą. Be to, Tomas čia.

Tomas atsisėdo tiesiau, pasijuto pamalonintas.

Tik Flešas neatrodė itin patenkintas.

– Kaip tik dėl to ir turiu pasilikti. Dotę ištiktų priepuolis, jei išgirstų, kad palikau judu vienus.

– Tarsi jis manim pasinaudos. Na, jau, Flešai.

– Na, juk pabaigos tai aš tikrai neišgirsiu.

– Ar tu ketini pasakyti Dotei? – paklausė Brija.

– Aš? Dėl Dievo, ne.

– Na tai va. Aš nesakysiu, Tomas irgi ne. Todėl prašau, eik namo į lovą.

– Tai mane išvarai?

– Taip, – sušvelnino smūgį meilia šypsena. – Pavargau nuo tų žmonių, nuolat besisukinėjančių mano namuose. Man patinka savo namie šeimininkauti pačiai.

– Bet Tomas lieka.

– Tomas kas kita.

– Kodėl?

Brija trumpam sutriko. Tomas užgniaužė kvapą, kol ji ieškojo atsakymo. Pagaliau kilstelėjo smakrą ir atsakė visai įtikinamai:

– Tomas ir pats sveiksta, tad jis ilsisi, kai aš ilsiuosi. Todėl sėdėdamas su manimi tarsi nušauna vienu šūviu du zuikius. Be to, jei paprašysiu išeiti, neįsižeis. Paprasta, jokio erzelio.

– Su manimi irgi paprasta, – nenusileido Flešas.

– Žinau, – ji šyptelėjo. – Žinai, ką galėtum padaryti, kad man tikrai padėtum?

– Ką?

– Paprašyk daugiau neorganizuoti šitų naktinių budėjimų. Maldauju.

Lankytojų srautui sumažėjus, Brijai gerokai palengvėjo. Nebuvo pripratusi būti lepinama. Kažkada iš visos širdies būtų to troškusi, dabar dėmesys vargino.

Jai patiko išsitiesti ant sofos nesiteisinant dėl to, kad neina gultis į lovą, patiko atsikelti neatsiprašinėjant dėl to, kad nemiegojo ilgiau. Patiko vaikštinėti po kiemą už namo negirdint aiškinimų apie tai, kad per šalta. Dar blogiau, kai kas nors išeidavo su ja ir žmonių šneka sudrumsdavo gamtos ramybę.

Tomas suprato. Jam irgi patiko sėdėti gerokai už namo ant nugriuvusio klevo kamieno ir klausytis genio kalenimo, pelėdos ūkčiojimo, voverių šnarėjimo sausuose rudeniniuose lapuose. Jei šnekėjo, tai tokiu pritildytu balsu kaip ir ji, ir lauke buvo ne mažiau paslaugus negu viduje. Kaip ir ligoninėje, nė neprašytas jautė, ko Brijai reikia. Jis kalbėdavo, kai ji buvo nusiteikusi kalbėtis, atsiversdavo knygą ir imdavo skaityti, kai ji pavargdavo, išvirdavo arbatos, kai ji ištrokšdavo, nesimaišė jai po akimis, kai norėjo pabūti viena. Jis nepuldavo kloti jos lovos vos jai pakilus, neužsispirdavo, kai filmas, kurį ji norėdavo pažiūrėti, prasidėdavo vienuoliktą vakaro, o pusryčiams patiekdavo jai saldaus obuolių pyrago su ištirpintu aštriu čederiu, – visiškai nuodėmingo, begalinio pasimėgavimo teikiančio skanėsto, kurio valgyti neleistų joks kitas jos slaugytojas.

Santykiai su Tomu – patys nepaprasčiausi iš visų, kada nors buvusių Brijos gyvenime. Apie jo knygas nekalbėdavo. Apie jos ašaras irgi ne. Dažnai jie sėdėdavo be žodžių, kiekvienas skaitydamas, retkarčiais vienas į kitą pažvelgę nusišypsodavo. Apie jį Brija ir toliau žinojo mažai, tik tai, ką buvo perskaičiusi. Neįsivaizdavo, ko jis iš jos nori, kur linksta. Tačiau tyla juos suartino, kaip ir visi kiti nežodiniai prašymai, kuriuos išpildydavo. Tomo buvimas Briją ramino, panašiai kaip ta šviesos būtybė, kurią vis dar sapnuodavo. Jis leido jai pajusti rūpestį, net meilę.

Su greičiau pasveikti linkinčiomis dovanėlėmis Briją pasiekė ir kalbos iš miestelio. Kas švelniau, kas griežčiau bandė ją perspėti, kad Tomas pavojingas, bet Brija to visai nejuto. Priešingai, jai Tomas atrodė toks tobulas, kone nerealus. Jai tai patiko. Tą naktį ant operacinės stalo įvyko kažkas, kas parodė, jog gyvenimas per trumpas, kad jį giliai analizuotum, kažkas, kas padėjo jai atsipalaiduoti, kas paskatino ją matyti, daryti ir jausti tokius dalykus, kurie nebuvo visai protingi.

Na ir kas, kad Tomo Niujorke laukia visiškai kitas gyvenimas? Kas, jei jo jausmus įkvepia kaltė, o kai šios nejus, pasibaigs ir jausmai? Na ir kas?

Susižavėti Tomu neprotinga, bet nuostabu.