PENKTAS SKYRIUS

Akimirką įsivaizduokime, kad esame tokie maži, kad įlįstume paskui bitę į avilį. Pirmiausia, ką reikėtų padaryti — tai priprasti prie tamsos...

„Bendruomeninių vabzdžių pasaulio tyrinėjimai“

Pirmoji savaitė Augustos namuose buvo paguoda, tikras poilsis. Pasaulis kartais suteikia žmogui progą, trumpą pertraukėlę: nuaidi bokso ringo gongas ir eini į savo kampą, kur kas nors maloningai paplekšnoja per tavo apdaužytą gyvenimą.

Visą savaitę niekas neužsiminė apie mano tėvą, tariamai žuvusį per traktoriaus avariją. Arba apie seniai matytą mano tetą Bernę Virdžinijoje. Kalendoriaus sesės tiesiog priglaudė mus.

Pirmiausia jos pasirūpino Rozalinos drabužiais. Augusta sėdo į savo sunkvežimiuką ir nuvairavo į „Doleriui amen“ parduotuvę. Ten nupirko Rozalinai ketverias kelnaites, melsvus medvilninius naktinius, tris nepabrėžiančias liemens havajietiško stiliaus sukneles ir liemenėlę, kurioje tilptų ir akmenys rieduliai.

— Tai nebus labdara, — pasakė Rozalina, kai Augusta virtuvėje išdėliojo viską ant stalo. — Aš už viską susimokėsiu.

— Gali už tai atidirbti, — atsakė Augusta.

Įėjo Mėja, nešina hamameliu30, ir vatos gumulėliais ėmėsi valyti Rozalinos žaizdą.

— Neseniai kažkas tau vožė, — tarė ji ir po akimirkos vėl lėtai užniūniavo: „O, Siuzana“.

Džunė staiga kilstelėjo galvą nuo stalo, prie kurio atidžiai apžiūrinėjo pirkinius.

— Tu ir vėl niūniuoji šitą dainą, — papriekaištavo Mėjai. — Gal jau laikas savęs atsiprašyti?

Mėja metė ant stalo vatos gumulėlį ir išėjo iš kambario. Žvilgtelėjau į Rozaliną. Toji gūžtelėjo pečiais. Džunė pati apžiūrėjo ir baigė valyti žaizdą. Jai buvo nemalonu — tai aiškiai buvo matyti iš tvirtai viena linija suspaustų lūpų.

Išslinkau ieškoti Mėjos. Norėjau jai pasakyti: Padainuosiu su tavimi „O, Siuzana“ nuo pradžios iki pabaigos, tačiau niekaip negalėjau jos rasti.

Mėja išmokė mane medaus dainelę:

Ant mano kapo pastatyk avilį,

Ir tegu medus mane merkia.

Tai bus viskas, ko iš tavęs noriu,

Kai numirsiu ir išeisiu.

Dangaus gatvės auksinės ir šviesios,

Bet aš sulipsiu su žeme ir medaus puodu.

Ant mano kapo pastatyk avilį,

Ir tegu medus mane merkia.

Man patiko dainelės kvailumas. Ją dainuodama vėl jaučiausi normalus žmogus. Mėja dainuodavo šią dainelę virtuvėje kočiodama tešlą arba pjaustydama pomidorus, ir Augusta ją niūniuodavo ant medaus stiklainių klijuodama etiketes. Tai pasako viską apie gyvenimą šiuose namuose.

Mes gyvenome medumi. Rytą prarydavome šaukštelį medaus, kad pabustume, o vakare — kad užmigtume. Juo užsikąsdavome kiekvieną patiekalą, kad surikiuotume mintis, kad įgytume ištvermės ir atitolintume lemtingą ligą. Medumi tepdavome žaizdas ir suskilusias lūpas, kad greičiau užgytų. Jo būdavo vonioje, odos kreme, aviečių arbatoje ir pyragėliuose. Medus tiko viskam. Po savaitės mano liesos rankos ir kojos ėmė pilnėti, o pasišiaušę plaukai virto šilkinėmis garbanomis. Augusta sakė, kad medus buvo dievų ambrozija ir deivių šampūnas.

Aš savo laiką leisdavau medaus namelyje su Augusta, o Rozalina padėdavo Mėjai tvarkytis namuose. Išmokau, kaip garuose įkaitintu atakiavimo peiliu perbraukti per korius ir atverti jų akutes, kaip korių rėmus sustatyti į medsukį. Reguliavau liepsną po garų generatoriumi ir keičiau nailono kojines, per kurias Augusta filtruodavo medų į indą, kuriame jis turėdavo nusistovėti. Labai greitai viską perpratau, ji net sakė, kad aš esu tikras stebuklas. Tai tikrai buvo jos žodžiai: Lile, tu tikras stebuklas.

Man labiausiai patikdavo pilti vašką į žvakių formeles. Augusta vienai žvakei sunaudodavo svarą vaško ir dar įspausdavo smulkių žibučių, kurių aš pririnkdavau miške. Ji gaudavo užsakymų paštu iš tokių tolimų vietovių parduotuvių kaip Meinas ar Vermontas31. Tenykščiai gyventojai pirkdavo galybę Augustos žvakių ir medaus stiklainių, ji vos spėdavo paruošti užsakymus, o kur dar skardinės su Juodosios Marijos Stebuklinguoju bičių vašku ypatingiems užsakovams. Augusta sakydavo, kad nuo jo plūdė lengviau plūduriuoja, tvirčiau laikosi sagos, baldai labiau žvilga, langai lengviau darinėjasi, o suerzinta oda tampa švelni it kūdikio užpakaliukas. Bičių vaškas — tai tikras stebuklas visiems gyvenimo atvejams.

Mėja ir Rozalina tuojau susidraugavo. Mėja buvo naivoka. Turiu galvoje — ne protiškai atsilikusi, nes apie kai kuriuos dalykus ji labai protingai mąstė ir be perstojo skaitė kulinarines knygas. Norėjau pasakyti, kad Mėja buvo naivi ir kukli, suaugusi moteris ir vaikas tuo pačiu metu, be to, keistuolė. Rozalina sakydavo, kad Mėja — pati tinkamiausia kandidatė į pamišėlių namus, tačiau netrukus ją pamėgo. Man įėjus į virtuvę jos abi stovėdavo prie kriauklės laikydamos rankose neišlukštentas kukurūzų burbuoles, nes per kalbas neturėdavo tam laiko. Arba ant pušies kankorėžių tepdavo riešutų sviestą paukšteliams.

Rozalina perprato „O, Siuzana“ mistiką. Ji sakė, kad jeigu į viską žiūri su humoru, tai Mėja elgiasi puikiai. Tačiau susidūrusi su kokiu nors nemalonumu, pavyzdžiui, siūlių pilna Rozalinos galva arba pūvančiais pomidorais, Mėja pradeda niūniuoti „O, Siuzana“. Panašu, kad tai jos sugalvotas būdas kaip nepravirkti. Jis padėdavo, jeigu tai būdavo supuvęs pomidoras, bet ne daugiau.

Keletą kartų Mėja taip smarkiai raudojo, klykė, rovėsi plaukus, kad Rozalina net ėjo į medaus namelį ieškoti Augustos. O Augusta švelniai ją pasiųsdavo prie akmenų sienos. Tas vaikštinėjimas buvo vienintelis dalykas, kuris ją nuramindavo.

Mėja uždraudė namuose statyti žiurkių spąstus, nes užjausdavo visus besikankinančius gyvūnus. Tačiau Rozaliną baisiausiai erzino Mėjos potraukis gaudyti vorus ir šiukšlių semtuvėliu nešti juos iš namų. O man patiko šitas Mėjos bruožas, nes priminė mano mamą — vabalų mylėtoją. Aš padėdavau Mėjai gaudyti senuosius ilgakojus ne tik todėl, kad sutraiškytas vabalas sukeltų jai isterijos priepuolį, bet ir gerbdama mamos atminimą.

Kiekvieną rytą Mėja valgydavo bananą, tačiau ant jo neturėjo matytis nė menkiausios dėmelės. Vieną rytą mačiau, kaip ji nulupo septynis bananus, kol pagaliau rado vieną be priekaištų. Virtuvėje ji laikė tonas bananų, kimšte prikimštų moliniuose dubenyse. Po medaus, namuose jų buvo daugiausia. Kiekvieną rytą Mėja galėdavo apžiūrėti penkis ar daugiau bananų ieškodama nepriekaištingo, be trūkumų, to vienintelio, parduotuvėje nesudaužyto vaisiaus.

Rozalina gamindavo bananų pudingą, kepdavo bananų pyragą, virdavo bananų drebučių, tiekdavo bananų griežinėlius ant salotų lapų, kol Augusta pasakė, kad šiaip viskas gerai, tik reikėtų išmesti žiedų liekanas.

Sunkiausia buvo sutarti su Džune. Tamsiaodžių vidurinėje mokykloje ji dėstė istoriją ir anglų kalbą. Tačiau labiausiai mėgo muziką. Jeigu greitai susitvarkydavau medaus namelyje, eidavau į virtuvę stebėti, kaip Mėja ir Rozalina gamina valgį. Tačiau iš tikrųjų klausydavausi Džunės violončelės.

Ji grieždavo mirštantiems žmonėms, lankydavo juos namuose, o kartais eidavo ir į ligoninę pagiedoti iškeliaujantiems anapus. Dar nebuvau girdėjusi tokių dalykų, todėl sėdėdavau prie stalo gerdama saldžią arbatą su ledu ir galvodavau, kodėl Džunė taip retai šypsosi. Galbūt dėl to, kad per dažnai susiduria su mirtimi.

Ji vis dar tebesišiaušė, kad mudvi su Rozalina likome pas jas. Mūsų viešnagė jai buvo tikras skaudulys.

Vieną vakarą jau buvau nuėjusi per jardą iki rausvojo namo tualeto, kai išgirdau, kaip verandoje Džunė kalbasi su Augusta. Jų balsai sustabdė mane prie hortenzijos krūmo.

— Juk žinai, kad ji meluoja, — kalbėjo Džunė.

— Žinau, — atsakė Augusta. — Tačiau jos turi nemalonumų ir joms reikia kur nors apsistoti. Kas gi jas priims, jeigu ne mes? Baltoji mergaitė ir juodoji moteriškė. Niekas.

Sekundę truko tyla. Girdėjau, kaip naktiniai drugiai daužosi į terasos lempelę.

— Mes negalime slėpti bėglės mergaitės ir niekam nepranešti, — pradėjo Džunė.

Augusta pasisuko į sieną ir apsidairė priversdama mane dar giliau įlįsti į krūmą ir prisispausti prie namo sienos.

— O kam pranešti? — paklausė ji. — Policijai? Ją paprasčiausiai kur nors išgabens. Gal jos tėvas tikrai mirė. Jeigu taip, kur jai bus geriau negu pas mus?

— O kaip ta teta, kurią ji minėjo?

— Nėra jokios tetos, ir tu tai žinai, — atsakė Augusta.

— O jeigu jos tėvas nežuvo vadinamojoje traktoriaus avarijoje? Gal jis jos ieško? — Džunė kalbėjo susierzinusi.

Vėl tyla. Prisėlinau arčiau verandos kampo.

— Aš jaučiu, Džune. Kažkas man tarsi liepia nesiųsti jos atgal ten, kur ji nenori būti. Bent jau ne dabar. Ji turėjo priežasčių išvykti. Galbūt jis ją skriaudė. Esu tikra, kad mes galime jai padėti.

— Tai gal tiesiai šviesiai paklausk jos, kas nutiko.

— Viskam savas laikas, — atsakė Augusta. — Aš visai nenoriu jos išgąsdinti galybe klausimų. Ji pati papasakos, kai panorės. Būkim kantrios.

— Augusta, betgi ji baltoji.

Tai buvo didis atradimas — ne todėl, kad aš esu baltaodė, tačiau dėl to, kad Džunė tikriausiai nenori, jog likčiau tik dėl to, kad mano odos spalva kitokia. Nemaniau, kad taip gali būti — atstumti žmogų tik dėl to, kad jo oda yra balta. Mano kūną perliejo karščio banga. Brolis Džeraldas tai vadino „teisėtu pasipiktinimu“. Jėzus teisėtai piktinosi, kai šventykloje jis išvartė stalus ir išvaikė vagiliaujančius pinigų keitėjus. Norėjau išnirti joms prieš akis, apversti porą stalų ir pasakyti: Žinai ką, Džune Bautrait, tu visai manęs nepažįsti.

— Palaukime ir pamatysime, ar galime jai padėti, — tarė Augusta, o Džunė pranyko man iš akių. — Bent tiek mes jai skolingos.

— Nieko mes jai neskolingos, — suniurnėjo Džunė.

Trinktelėjo durys. Augusta užgesino šviesą ir išleido atodūsį, kuris paskendo tamsoje.

Jausdama gėdą, kad Augusta permatė mano apgaulę, grįžau į medaus namelį. Tačiau kartu jaučiau ir palengvėjimą, kad ji nesiruošia kviesti policijos ar siųsti manęs namo. Kol kas. „Kol kas“, — sakė ji.

Labiausiai mane žeidė Džunės nuostata. Atsitūpiau į pievą netoli giraitės, tarp mano kojų šilta srovele nutekėjo šlapimas. Žiūrėjau, kaip purvyne teška balutė, kaip į tamsą kyla jo kvapas. Juk nėra jokio skirtumo tarp mano ir Džunės šlapimo. Taip galvojau žiūrėdama į tamsų ratilą ant žemės. Myžalai yra myžalai.

Kasdien po vakarienės susėsdavome jų mažutėje svetainėje prie televizoriaus, ant kurio stovėjo molinis bitės formos vazonas. Per besiraizgančius filodendro lapus sunkiai galėjai matyti ekraną ir naujienų nuotrupas.

Man labai patiko Volteris Kronkaitas, jo tamsūs akiniai ir balsas, jaučiantis žinių vertę. Buvo akivaizdu, kad šis vyras nebuvo nusiteikęs prieš knygas. T.Rėjus buvo visiškai kitoks. Todėl Volteris Kronkaitas buvo gerokai pranašesnis.

Jis pasakojo mums apie integracijos paradą Sent Augustine, kurį atakavo baltaodžių minia, apie baltųjų ir budrumo komitetų narių, gaisrininkų žarnas ir ašarines dujas. Mes viską sužinojome. Žuvo trys kovotojai už pilietines teises. Sprogo dvi bombos. Trys juodaodžiai studentai sumušti su kirvių kotais.

Atrodė, kad kažkas sudraskė Amerikos gyvenimą po to, kai misteris Džonsonas pasirašė šį įstatymą. Žiūrėjome, kaip televizoriaus ekrane išsirikiuoja gubernatoriai ir prašo „kantrybės bei išminties“. Augusta užsiminė, jog ji baiminasi vieno dalyko — kad Tiburone išgyvensime tą patį, ir tai tik laiko klausimas.

Sėdėdama ten jaučiausi balta ir sutrikusi, ypač dėl to, kad kambaryje buvo Džunė. Sutrikusi ir susigėdusi.

Mėja paprastai nežiūrėdavo televizoriaus, bet vieną vakarą ji prisijungė prie mūsų ir laidos viduryje ėmė niūniuoti „O, Siuzana“. Ji nuliūdo dėl vieno juodaodžio, vardu misteris Reinsas, mirties: jį nušovė Džordžijoje iš pravažiuojančio automobilio. Laidoje parodė jo našlę su vaikais, ir Mėja staiga pravirko. Visos pašoko, tarsi Mėja būtų tiksinti bomba, ir puolė jos raminti. Deja, per vėlai.

Mėja lingavo pirmyn ir atgal pliaukšėdama rankomis ir draskydama veidą. Palaidinė suplyšo, gelsvos sagutės nusirito ant grindų it sproginėjantys kukurūzai. Dar nebuvau jos tokios mačiusi, todėl labai išsigandau.

Augusta ir Džunė suėmė Mėją už parankių ir išsivedė iš kambario. Jos elgėsi taip tiksliai, kad buvo aišku, jog tai ne pirmas kartas. Po kelių akimirkų išgirdau, kaip jos pila vandenį į vonią su kojomis, kurioje ir aš du kartus maudžiausi meduotame vandenyje. Kažkuri sesuo ant dviejų vonios kojų užmovė raudonas kojinaites — kas žino, kodėl? Manau, kad tai padarė Mėja, tiesiog šiaip sau, be jokios priežasties.

Mudvi su Rozalina prisėlinome prie vonios durų. Jos buvo gerokai praviros, todėl pamatėme Mėją putų debesyje. Ji sėdėjo vonioje apsikabinusi kelius, o Džunė rieškutėmis sėmė vandenį ir lėtai šlakstė jos nugarą. Mėjos klyksmas pamažu rimo ir virto šniurksėjimu.

Iš už durų pasigirdo Augustos balsas:

— Teisingai, Mėja. Tegul visos kančios nuslysta nuo tavęs. Paleisk jas.

Kiekvieną kartą po žinių visos klaupdavomės ant kilimėlio priešais juodąją Mariją ir melsdavomės jai, teisingiau — visos trys seserys ir aš klūpėdavome, o Rozalina sėdėdavo ant kėdės. Augusta, Džunė ir Mėja skulptūrą vadino „Mūsų Kančių Motina“. Nesupratau, dėl ko.

Sveika, Marija, malonės pilnoji. Viešpats su tavimi. Tu pagirta tarp moterų...

Seserys laikydavo rankose medinius rožinius ir vikriai leisdavo karoliukus tarp pirštų. Iš pradžių Rozalina atsisakė prisijungti, tačiau pamažu ir ji įsitraukė su mumis į maldą. Žodžius įsiminiau jau pirmąjį vakarą. Mes kartojome tą patį daugybę kartų. Net kai lioviausi žiopčioti, jie dar ilgai skambėjo mano galvoje.

Tai buvo katalikiška malda. Tačiau kai paklausiau Augustos, ar jos katalikės, ji atsakė:

— Ir taip, ir ne. Mano mama buvo tikra katalikė — dukart per savaitę dalyvaudavo mišiose Šv. Marijos bažnyčioje Ričmonde. Užtat tėvas buvo ortodoksas eklektikas.

Neturėjau nė menkiausio supratimo, kas yra „ortodoksas eklektikas“, tačiau vis tiek linktelėjau, tarytum Silvane būtų buvusi didžiulė jų bendruomenė.

— Mėja, Džunė ir aš priėmėme mamos katalikybę ir papildėme ją savais elementais. Nežinau, kaip pavadinti, tačiau mums tai patinka.

Kai kokius tris šimtus kartų sukalbėjome „Sveika, Marija“, dar tyliai pasimeldėme, kol mūsų keliai dar galėjo mus išlaikyti. Aš negalėjau skųstis, nes palyginti su Marta Vaits, tai buvo niekis. Pagaliau seserys persižegnojo nuo kaktos iki bambos, ir maldos buvo baigtos.

Vieną vakarą po visų maldų jos persižegnojo ir išėjo iš kambario, o Augusta man tarė:

— Lile, jeigu paprašysi pagalbos, Marija tau padės.

Nežinojau, ką atsakyti, todėl gūžtelėjau. Augusta mostelėjo prisėsti greta ant supamojo krėslo.

— Papasakosiu tau vieną istoriją, — pradėjo ji. — Mūsų mama ją pasakodavo mums, kai jausdavomės pavargusios nuo namų ruošos arba nuo viso gyvenimo.

— Aš nepavargau nuo namų ruošos, — atsakiau.

— Žinau. Bet tai graži istorija. Pasiklausyk.

Patogiai įsitaisiau ir sūpuodamasi pirmyn bei atgal klausiausi to supamiesiems krėslams būdingo girgždėjimo.

— Seniai seniai, kitame pasaulio krašte, Vokietijoje, gyveno jauna vienuolė, vardu Beatričė. Ji labai mylėjo Mariją. Tačiau ji pasiligojo ir pavargo nuo vienuolės pareigų, nes turėdavo nudirbti labai daug namų ruošos darbų bei laikytis daugybės taisyklių. Taigi vieną vakarą Beatričei trūko kantrybė, ji nusivilko vienuolės aprangą, sulankstė ir padėjo ant lovos. Paskui išsiropštė pro vienuolyno langą ir pabėgo.

Aišku. Supratau, kur mes lenkiame.

— Ji galvojo, kad dabar tai jau prasidės puikiausios dienos, — pasakojo toliau Augusta. — Tačiau pabėgusiai vienuolei gyvenimas nebuvo toks, kokio tikėjosi. Ji sutrikusi klajojo gatvėmis, prašinėjo išmaldos. Netrukus Beatričė tetroško grįžti į vienuolyną. Tačiau žinojo, kad ten niekada jos nepriims.

Aišku kaip ant delno — mes kalbame ne apie vienuolę Beatričę. Kalbame apie mane.

— Kas jai nutiko? — paklausiau apsimesdama susidomėjusi.

— Po daugelio klajonių ir kančių metų ji persirengė, kad jos nepažintų, ir paskutinį kartą grįžo aplankyti savo senojo vienuolyno. Įėjo į koplyčią ir paklausė vienos sesers: „Ar prisimenate pabėgusią vienuolę Beatričę?“ — „Ką turite galvoje? — nustebo vienuolė. — Sesuo Beatričė nepabėgo. Ji štai ana ten, prie altoriaus, šluoja.“ Ar gali įsivaizduoti, kaip tai pribloškė tikrąją Beatričę? Ji nubėgo prie šlavėjos ir pamatė, kad tai Marija. Marija nusišypsojo Beatričei, palydėjo ją į celę ir grąžino vienuolės abitą. Matai, Lile, visą tą laiką Marija apsimetė Beatriče.

Krėslas liovėsi girgždėjęs — nustojau suptis. Ką Augusta nori pasakyti? Kad Marija apsimes manimi, kol grįšiu į Silvaną, ir T.Rėjus nepastebės, kad buvau pabėgusi? Netgi katalikams tai per daug stebuklinga. Galvojau, kad ji norėjo man pasakyti: Žinau, kad pabėgai iš namą, kiekvienam kartais užeina toks noras. Tačiau anksčiau ar vėliau užsinorėsi sugrįžti. Tiesiog paprašyk Marijos tau padėti.

Apsidžiaugiau, kad žibintas nedega. Ir ėmiau melsti Marijos pagalbos — tačiau neprašiau grąžinti manęs namo, kaip vargšelės Beatričės. Ne. Meldžiau jos padaryti taip, kad namo niekada negrįžčiau. Meldžiau uždengti rausvąjį namą skraiste, kad niekas mūsų nerastų. Kiekvieną dieną šito prašiau ir negalėjau patikėti, kad tai tikrai veikia. Niekas nepasibeldė į duris, niekas nepasodino mūsų į kalėjimą. Marija tikrai apgaubė mus savo globos apsiaustu.

Pirmąjį penktadienį naujuosiuose namuose po maldų, kai danguje po saulėlydžio tebekybojo oranžiniai ir rausvi atšvaitai, su Augusta nuėjome į bityną.

Anksčiau niekada nebuvau buvusi prie avilių, todėl turėjau išklausyti paskaitą „Bityno etiketas“. Augusta priminė, kad pasaulis — tai didelis bitynas, juose abiejuose galioja tos pačios taisyklės. Nebijok, kad kokia gyvenimo nemylinti bitė nori tau įgelti. Tačiau nebūk vėpla, dėvėk ilgarankoviais marškinėliais ir avėk ilgomis kelnėmis. Nemušk bičių. Nedrįsk nė negalvoti apie tai. Jeigu jauti pyktį, švilpauk. Pyktis sukelia, o švilpavimas slopina bičių susierzinimą. Apsimesk, kad žinai, ką darai, net jeigu nė nenumanai, ką daryti. O svarbiausia — mylėk bites. Kiekviena, net ir pati mažiausia būtybė, nori būti mylima.

Augusta jau tiek kartų buvo sugelta, kad įgijo imunitetą. Ji beveik nejausdavo skausmo. Augusta sakė, kad iš tiesų bičių įgėlimai palengvino jos artritą; tačiau aš artrito neturinti, todėl turiu kaip reikiant apsirengti. Ji liepė man apsivilkti jos balta ilgarankove palaidine, tada uždėjo ant galvos vieną iš baltųjų skrybėlių ir pritaisė tinklelį.

Jeigu tai būtų vyro pasaulis, tinklelis paslėptų šiurkščią jo barzdą. Viskas atrodytų daug mieliau, švelniau. Kai vaikščiojau paskui Augustą pasislėpusi po tinkleliu, jaučiausi kaip mėnulis, plaukiojantis paskui tamsų debesį.

Augusta laikė 48 avilius, išmėtytus palei giraitę aplink rausvąjį namą, dar 280 buvo išdalyti įvairiems ūkiams paupiuose ir aukštikalnių pelkynuose. Fermeriams patiko Augustos bitės. Jos apdulkindavo augalus, todėl arbūzai prinokdavo raudonesni, o agurkai užaugdavo didesni. Jie mielai būtų priėmę jos bites ir už dyką, tačiau Augusta kiekvienam mokėjo po penkis galonus32 medaus.

Ji nuolatos tikrindavo savo avilius, važinėdavo plokščiastogiu sunkvežimiuku iš vieno apygardos galo į kitą. Tą daiktą Augusta vadino „medaus furgonu“. Su juo ji lankydavo bites.

Stebėdavau, kaip į raudoną furgoną, kuris stovėdavo galiniame kieme, ji kraudavo rėmus, tas siaurutes dėželes, kurias nuleisdavo į avilį, kad bitės prineštų medaus.

— Reikia patikrinti, ar motinėlei užtenka vietos padėti kiaušinėliams, ar mums teks leisti spiečių, — sakydavo ji.

— Ką reiškia spiečius?

— Jeigu yra motinėlė ir būrys savarankiškų bičių, atsiskyrusių nuo viso avilio, kurios ieško naujos gyvenamosios vietos, vadinasi, yra spiečius. Paprastai jos susitelkia kur nors ant šakos.

Akivaizdu, kad Augusta nemėgsta spiečių.

— Taigi, — tęsė ji kibdama į darbą, — mums reikia išimti pilnus medaus korius ir įdėti tuščius.

Augusta trūktelėjo furgoną, o aš ėjau greta rankoje nešdamasi dūminę, prigrūstą pušų spyglių ir tabako lapų. Zakas ant kiekvieno avilio uždėjo po plytą ir paaiškino Augustai, ką tai reiškia. Jeigu plyta priekyje, reiškia, koriai beveik pilni medaus ir reikia pakeisti meduvę. Jeigu plyta arčiau galo, reiškia, kažkas ne taip: yra vaško kandžių arba motinėlė serga. Pasukta šonu plyta sako, kad šeimyna yra laiminga ir sveika, kad avilyje Ožio nėra, tik Harieta33 ir jos dešimt tūkstančių dukterų.

Augusta brūkštelėjo degtuką ir uždegė žolę dūminėje. Žiūrėjau, kaip šviesa nutvieskė jos veidą ir nublanko. Augusta pamojavo kaušeliu, kad į avilį patektų daugiau dūmų. Dūmai, pasakė ji, veikia geriau už raminamuosius.

Vis dėlto, kai Augusta pakėlė dangtį, iš avilio pliūptelėjo ploni juodi bičių karoliai, susivijo į vėrinį ir, mojuodami plonyčiais sparneliais, ėmė zuiti aplink mūsų galvas. Bičių lietus. Mintimis siunčiau joms meilę, kaip Augusta ir liepė.

Ji ištraukė korių rėmą — judantį, pasidabruotą, juodai pilką paveikslą.

— Matai, Lile? Matai ją? — paklausė Augusta. — Ta didžioji yra bitė motinėlė.

Padariau reveransą, kaip žmonės lenkiasi Anglijos karalienei. Augusta nusijuokė. Labai norėjau, kad ji mane pamiltų ir leistų čia apsigyventi visam laikui. Jeigu Augusta mane pamiltų, gal pamirštų vienuolės Beatričės istoriją ir leistų man pasilikti.

Namo parėjome tik sutemus. Tamsoje aplink mus blykčiojo jonvabaliai. Pro virtuvės langą buvo matyti, kaip Rozalina ir Mėja baigia ruošti vakarienę.

Mudvi su Augusta susėdome ant sulankstomų sodo krėslų prie magnolijos krūmo. Aplink visa žemė buvo nuklota žiedlapiais. Iš namo sklido violončelės garsai, vis garsesni ir garsesni, kol atsiplėšė nuo žemės ir nuplaukė į Venerą.

Pajutau, kad ši muzika tikrai nuvaiko mirštančiųjų vaiduoklius, palengvina kelionę į kitą gyvenimą. Labai norėčiau, kad Džunės muzika būtų palydėjusi ir mano mamą.

Įsispoksojau į akmeninę sieną, juosiančią kiemą.

— Toje sienelėje prikaišiota popieriaus lapelių, — pasakiau, tarsi Augusta to nežinotų.

— Taip, žinau. Tai Mėjos siena. Ji pati ją susirentė.

— Mėja ją sukrovė? — pabandžiau įsivaizduoti, kaip Mėja maišo cementą, prijuostėje nešioja akmenis.

— Daug akmenų ji parsinešė iš upės, kuri teka, ana ten, per giraitę. Šitą sieną Mėja statė dešimt, o gal daugiau metų.

Štai kodėl jos tokie tvirti raumenys — nuo akmenų kilnojimo.

— O ką reiškia tos skiautelės, kurios ten sukaišiotos?

— O, tai ilga istorija, — atsakė Augusta. — Manau, pastebėjai, kad Mėja ypatinga?

— Ji labai greitai nuliūsta, — atsakiau.

— Todėl, kad Mėja viską supranta kitaip negu mes, — paaiškino Augusta, pasilenkė ir padėjo savo ranką ant manosios. — Matai, Lile, kai tu arba aš sužinome kokį nors nemalonų dalyką, mums gali pasidaryti negera, tačiau tai nesugriauna viso mūsų pasaulio. Mes tarsi atsitveriame savo širdis apsaugos siena, kuri sulaiko neįveikiamą skausmą. O Mėja jos neturi. Ji viską jaučia taip, lyg pati išgyventų tą skausmą. Ji nesugeba suvokti skirtumo.

Vadinasi, jeigu papasakosiu Mėjai apie T.Rėjaus supiltas krūvas kruopų, kitas smulkias žiaurybes, kad nužudžiau savo mamą, ji pajus tokį patį skausmą, kokį jaučiu ar jaučiau aš? Norėjau žinoti, kas nutinka, kai du žmonės jaučia tą patį. Ar skausmas irgi sumažėja perpus? Ar lengviau viską iškęsti? O džiaugsmas padvigubėja?

Pro virtuvės langą atsklido Rozalinos balsas, lydimas Mėjos juoko. Tuo metu Mėjos balsas atrodė visiškai normalus ir laimingas. Todėl niekaip negalėjau suprasti, kaip ji gali juoktis, o po akimirkos išgyventi kieno nors košmarus. Labiausiai nenorėjau būti tokia kaip ji. Bet nenorėjau būti panaši ir į T.Rėjų: viskam abejinga, susirūpinusi tik savo gyvenimu. Niekaip negalėjau apsispręsti, kas būtų blogiau.

— Ar ji tokia gimė? — pasiteiravau Augustos.

— Ne. Iš pradžių ji buvo labai laimingas vaikas.

— O kas jai nutiko?

Augusta įsmeigė akis į akmenų tvorelę.

— Mėja turėjo dvynę, mūsų sesutę Eiprilę. Jos buvo viena siela, gyvenanti dviejuose kūnuose. Niekada nemačiau nieko panašaus. Jeigu Eiprilei geidavo dantį, Mėjos dantenos ištindavo ir parausdavo lygiai taip pat. Vieną vienintelį kartą tėtis mostelėjo diržu Eiprilei. Ir galiu tau prisiekti, ant Mėjos kojos atsirado toks pat raudonas dryžis. Jos buvo neatskiriamos.

— Pirmąją dieną mums Mėja sakė, kad Eiprilė mirė.

— Ir nuo tada Mėja pasikeitė, — pridūrė Augusta ir pažiūrėjo į mane lyg abejodama, ar pasakoti toliau. — Tai nelabai linksma istorija.

— Manoji istorija taip pat, — ištariau. Augusta šyptelėjo.

— Eiprilei ir Mėjai buvo po vienuolika metų. Pasiėmusios po penkis centus, jos išėjo į parduotuvę nusipirkti ledų. Ten baltieji vaikai laižė tirpstančius ledus ir apžiūrinėjo komiksų knygutes. Parduotuvės savininkas pardavė joms ledų, bet liepė eiti juos valgyti į lauką. Eiprilė buvo užsispyrusi ir pasakė, kad irgi norėtų pavartyti komiksų knygutes. Ji susiginčijo su tuo žmogumi taip, kaip ginčydavosi su tėčiu. Galų gale vyriškis suėmė ją už rankos ir stumtelėjo per duris. Jos ledai iškrito ant grindų. Eiprilė grįžo namo piktindamasi, kad tai neteisinga. Mūsų tėtis buvo vienintelis tamsiaodis dantų gydytojas Ričmonde ir matė labai daug neteisybės. „Pasaulis labai neteisingas. Pati ką tik tuo įsitikinai“, — pasakė jis Eiprilei.

Pagalvojau, kad aš pati tai supratau gerokai anksčiau. Pūstelėjau orą sau ant veido ir kryptelėjau kaklą, kad matyčiau Didžiuosius Grįžulo Ratus. Džunės muzika liejosi ir gaubė mus.

— Manau, kad daugelis vaikų tiesiog praleistų tai pro ausis, tačiau Eiprilei kažkas nutiko, — pasakojo Augusta. — Tu turbūt pasakytum, jog ji nusivylė gyvenimu. Nors buvo dar vaikas, ji atkreipdavo dėmesį į tokius dalykus, kurių neturėtų pastebėti. Ji išsisukinėdavo, jeigu reikėdavo eiti į mokyklą arba ką nors padaryti. Trylikos metų Eiprilė jau sirgo gilia depresija. Be abejo, visą laiką Mėja jautė tą patį, ką jautė sesuo. O būdama penkiolikos, Eiprilė pasiėmė tėčio šautuvą ir nusižudė.

Šito nesitikėjau. Užgniaužiau kvapą ir pajutau, kaip ranka kyla prie burnos.

— Žinau, — tarė Augusta. — Baisu klausytis tokių dalykų, — akimirką ji patylėjo. — Eiprilei mirus mirė ir Mėjos dalis. Nuo to laiko ji nebebuvo tokia pati. Atrodo, kad pasaulis tapo Mėjos dvyne seserimi.

Augustos veidas išnyko medžio šešėlyje. Paslinkau krėsle, kad galėčiau ją matyti.

— Mūsų mama sakydavo, kad ji panaši į Mariją, kad jos širdis netelpa krūtinėje. Mama labai ja rūpinosi. O kai mirė mama, tai teko mudviem su Džune. Daugybę metų stengėmės padėti Mėjai. Ji matė daugybę gydytojų, tačiau nė vienas nežinojo, kaip jai padėti. Tiesiog nuleisdavo rankas ir viskas. Taigi mudviem su Džune atėjo mintis pastatyti maldų sieną.

— Kokią sieną?

— Maldų sieną, — pakartojo Augusta. — Panašią į tą Jeruzalėje. Žydai eina prie jos gedėti. Tai būdas susitaikyti su netektimi, kančia. Supranti, ant lapelio jie surašo savo maldas ir įkiša į sieną.

— Ir Mėja šitaip elgiasi?

Augusta linktelėjo.

— Tu matei tuos popieriaus gniužuliukus, sukaišiotus tarp akmenų. Mėja juose surašė viską — visus ją slegiančius jausmus. Atrodo, tai vienintelis dalykas, kuris jai padeda.

Žvilgtelėjau į sienos pusę. Tamsoje ji buvo nematoma. Birmingemas, rūgs. 15. Mirė keturi angeliukai.

— Vargšelė Mėja, — ištariau.

— Taip, — pritarė Augusta. — Vargšelė Mėja.

Valandėlę sėdėjome paskendusios liūdesy, kol aplink mus susirinko būrys moskitų ir privertė kraustytis į vidų.

Medaus namelyje Rozalina patamsyje gulėjo ant savo lovelės, ventiliatorius sukosi iš visų jėgų. Nusimoviau kelnes, nusivilkau berankovius marškinėlius, bet vis tiek buvo per karšta judėti.

Mano širdį gniaužė skausmas. Galvojau, ar T.Rėjus žingsniuoja po namus jausdamasis įskaudintas, kaip man norėtųsi. O gal jis nuoširdžiausiai atsiprašinėja savęs, kad buvo blogas tėvas, ir prisiekia daugiau manęs neskriausti? Abejojau. Jau greičiau jis pasiryžęs mane užmušti.

Ieškodama vėsos, sukiojau pagalvę. Galvojau apie Mėją ir jos sienelę ir kuo virto pasaulis, kad žmogui reikia štai tokių dalykų. Bijojau pagalvoti, ko gali būti prikaišiota tarp akmenų. Tvora man priminė Rozalinos kepamą kepsnį: prisiminiau, kaip ji prapjaudavo kruviną mėsą ir prismaigstydavo laukinių karčiųjų česnakų gabalėlių.

Blogiausia, kad gulėdama ten baisiausiai troškau, kad mama būtų šalia. Kaip būdavo visada. Jos ilgėtis visuomet imdavau gilią naktį, kai visai atsipalaiduodavau. Vartydavausi lovoje ir trokšdavau įslinkti į jos lovą, uosti jos kvapą. Svarstydavau: ar eidama miegoti ji vilkėdavo plonais nailoniniais naktiniais? Ar segdavo plaukus segtukais? Matydavau ją tik parimusią lovoje. Mano lūpos virpėdavo, kai įsivaizduodavau, jog lipu pas ją į lovą, priglaudžiu galvą jai prie krūtinės. Mamyte, — pasakyčiau. O ji žvilgtelėtų į mane ir ištartų: Vaikeli, aš čia.

Išgirdau, kaip Rozalina bando apsiversti savo lovelėje.

— Nemiegi? — paklausiau.

— O kas galėtų miegoti tokioje pirtyje? — atsiliepė ji.

Norėjau pasakyti: Tu gali. Mačiau tądien, kaip ji miegojo prie Frogmoro troškinių universalinės parduotuvės ir restorano, o buvo beveik taip pat karšta. Rozalinos kakta buvo aprišta nauju tvarsčiu. Mačiau, kaip Augusta puode ant viryklės virino pincetus ir nagų žirklutes, kuriais ištraukė siūlus iš Rozalinos žaizdos.

— Kaip tavo galva?

— Mano galva laikosi puikiai, — atsakė ji. Žodžiai staiga tarsi sukapojo orą.

— Tu dėl kažko pyksti?

— O kodėl turėčiau pykti? Dėl to, kad tu visą laiką praleidi su Augusta ir nekreipi į mane jokio dėmesio? Tu pati pasirinkai, su kuo norėtum bendrauti, tai ne mano reikalas.

Negalėjau patikėti savo ausimis. Rozalina pavydi.

— Aš ne visą laiką praleidžiu su ja.

— Beveik visą, — atsiliepė Rozalina.

— Na gerai, o ko tu tikiesi? Aš dirbu su ja medaus namelyje. Aš tiesiog privalau būti su ja.

— O šįvakar? Ar sėdėdama pievelėje irgi dirbai?

— Mes tiesiog kalbėjomės.

— Taip, žinau, — pasakė Rozalina ir nusisuko į sieną, palikusi man nebylią nugarą.

— Baik, Rozalina. Augusta norėjo kai ką sužinoti apie mano mamą.

Rozalina pasikėlė ant alkūnės ir pažvelgė į mane.

— Lile, tavo mamos nebėra, — švelniai ištarė, — ir ji niekada nebegrįš.

Atsisėdau kaip įdurta.

— Iš kur žinai, kad jos nebėra? O gal ji gyvena šiame mieste? T.Rėjus galėjo pameluoti, kad ji mirė. Jis juk pamelavo, kad ji mane buvo palikusi.

— Lile. Vaikeli. Liaukis.

— Aš jaučiu, kad ji čia, — pasakiau. — Žinau, kad ji čia buvo.

— Gal ir buvo. Kas žino. Bet žinau, kad kai kuriuos dalykus reikia palikti ramybėje.

— Ką nori pasakyti? Kad man nereikia nieko sužinoti apie savo mamą?

— O kas, jeigu... — Rozalina nutilo ir pasitrynė sprandą. — O kas, jeigu tau nepatiks tai, ką tu sužinosi?

Man pasigirdo, kad ji pasakė: Lile, tavo mama paliko tave. Daugiau nieko nebeieškok. Norėjau sušukti, kad ji kvaila, bet žodžiai įstrigo gerklėje. Užuot kažką pasakiusi, ėmiau žagsėti.

— Tai tu manai, kad T.Rėjus man nemelavo? Kad ji tikrai mane paliko?

— Aš nieko apie tai nemanau, — atsakė Rozalina. — Aš tik nenoriu, kad dar labiau save skaudintum.

Atsiguliau. Tyloje mano žagsulys rikošetu aidėjo kambaryje.

— Sulaikyk kvėpavimą, paplekšnok galvą ir patrink pilvuką, — patarė Rozalina.

Nekreipiau į ją dėmesio. Galiausiai išgirdau, kaip ji ėmė ramiai kvėpuoti.

Apsiaviau šortais ir sandalais ir nuslinkau prie stalo, kur Augusta pildo medaus užsakymus. Išplėšiau bloknoto lapą ir užrašiau mamos vardą. Debora Ouvens.

Kai išlindau į lauką, žinojau, kad žvaigždžių šviesoje lengvai rasiu takelį. Nutipenau per pievelę į pagirį, prie Mėjos sienelės. Visą kelią žagsėjau. Paliečiau rankomis akmenis: tik norėjau, kad ne taip labai skaudėtų.

Troškau nors trumpam paleisti savo jausmus, nutiesti tiltą per kančios griovį. Įspraudžiau lapelį su mamos vardu į plyšį, kuris atrodė kaip tik jai skirtas. Atidaviau mamą maldų sienai. Nė nepastebėjau, kada nustojau žagsėti.

Atsisėdau ant žemės ir atsirėmiau į akmenis. Atsilošusi galėjau stebėti žvaigždes ir visus danguje sklandančius palydovus. Galbūt kaip tik šią akimirką vienas jų mane fotografuoja. Netgi tamsoje jie galėtų mane pastebėti. Niekas niekur negali būti saugus. Reikia tai prisiminti.

Pagalvojau, kad turiu išsiaiškinti apie mamą viską, kol dar T.Rėjus ar policija mūsų nerado. Tačiau kaip pradėti? Juk negaliu išsitraukti juodosios Marijos paveikslėlį ir parodyti jį Augustai. Tiesa gali viską sugriauti, o Augusta nutars — gali nutarti, galėtų nutarti, — kad aš negaliu pasilikti, kad ji privalo pranešti T.Rėjui, jog mane pasiimtų. O kas, jeigu ji sužinos, kad Rozalina bėglė? Ar ji nepagalvos, kad privalo pranešti policijai?

Naktis buvo juoda kaip rašalas, kurį stengiausi permatyti. Sėdėjau ir žvelgiau į tamsą bandydama įžiūrėti bent giją šviesos.