DEŠIMTAS SKYRIUS
Tačiau bitės gyvenimas labai trumpas. Pavasarį ir vasarą — intensyviausiu maisto ieškojimo periodu — bitės darbininkės paprastai gyvena ne ilgiau kaip keturias penkias savaites... Maisto paieškas lydi įvairiausi pavojai. Daugelis bičių darbininkių miršta neišgyvenusios nė tokio amžiaus.
Augusta, Rozalina, Džunė ir aš sėdėjome virtuvėje, kol naktis užklojo visus namus. Mėja buvo išėjusi prieš ištisas penkias minutes. Augusta atsistojo ir ėmė vaikštinėti: nuėjo iki verandos, grįžo atgal ir atidžiai žvalgėsi į sienos pusę. Po dvidešimties minučių tarė:
— Viskas. Eime pas ją.
Ji pasiėmė iš sunkvežimiuko žibintuvėlį ir pasuko prie sienos. Džunė, Rozalina ir aš paskubomis nužingsniavome paskui. Naktinis paukštis čiulbėjo ant medžio šakos, giedojo iš visos širdies, įkyriai ir karštligiškai, tarytum kažkas jį ten būtų užkėlęs, kad apdainuotų mėnuliui kelią iki dangaus vidurio.
— Mė-ėė-ja-aa! — šaukė Augusta.
Paskui pašaukė Džunė, tada — Rozalina ir aš. Vaikščiojome šaukdamos ją vardu, tačiau niekas neatsiliepė. Tik naktinis paukštelis čiulbėjo mėnuliui.
Nuėjome palei sieną į vieną pusę, paskui grįžome ir nuėjome į kitą pusę. Ėjom lėčiau, žiūrėjome atidžiau, šūkavome garsiau. Šį kartą tikrai rasime Mėją klūpančią, nes žibintuvėlio baterijos bus nusėdusios. Mes pagalvosim: Dievulėli, kaip galėjom jos nepastebėti aną kartą?
Tačiau taip nenutiko. Todėl nuėjome į giraitę prie sienelės, dar garsiau šaukėme ją vardu, kol visai užkimome. Tačiau nė viena neištarėme: „Nutiko kažkas baisaus.“
Nors jau tvyrojo naktis, tebebuvo baisiausiai karšta ir aš užuodžiau mūsų kūnų drėgmę giraitėje, kurią šukavo keturių pėdų ilgio žibintuvėlio švieselės. Galiausiai Augusta tarė:
— Džune, grįžk namo ir paskambink policijai. Pasakyk, kad mums reikia pagalbos, nes nerandame savo sesers. Paskui atsiklaupk prieš Viešpaties Motiną ir paprašyk jos globoti Mėją. O paskui grįžk čia. Mes eisime prie upės.
Džunė nubėgo namo. Girdėjome, kaip ji braunasi per krūmus. Mes pasukome prie seserų žemės ribos, kurią atstojo upė. Augusta žengė vis greičiau, Rozalina vos gaudydama orą stengėsi neatsilikti.
Priėjusios upę, akimirką sustojome. Tiburone jau gyvenau gana ilgai, nes mėnulis buvo spėjęs nudilti ir vėl papilnėti. Jis kabojo virš upės, kartkartėmis pasirodydamas iš už debesų. Spoksojau į kitame upės krante augantį medį. Jo šaknys buvo visiškai nuogos ir krutėjo. Burnoje pajutau sausą metalo skonį, kuris kilo aukštyn ir slinko liežuviu.
Siekiau Augustos rankos, tačiau ji apsisuko ir nuėjo pakrante šaukdama Mėjos vardą.
— Mė-ėė-ja-aa!
Mudvi su Rozalina nusekėme paskui ją. Ėjome greta viena kitos, todėl naktinėms būtybėms tikriausiai atrodėme panašios į vieną didžiulį gyvūną su šešiomis kojomis. Nustebau, kai mano galvoje ėmė skambėti malda, kurią kiekvieną vakarą po valgio kalbėdavome su rožiniu. Aiškiai girdėjau kiekvieną žodį: Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi, Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Sūnus Jėzus. Šventoji Marija, Dievo Motina, melski už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.
Nesuvokiau, kad meldžiuosi, kol Augusta ištarė:
— Tikrai, Lile, mums reikia pasimelsti.
Tada supratau, kad garsiai kartoju maldos žodžius. Nežinau, ar kalbėjau tai kaip maldą, ar murmėjau, kad užgniaužčiau baimę. Augusta ir Rozalina kartojo žodžius su manimi. Mes ėjome palei upę, o žodžiai pleveno naktyje paskui mus it kaspinai.
Grįžo Džunė nešdamasi dar vieną žibintuvėlį, kurį surado kažkur namuose. Kartu su ja per mišką skverbėsi šviesos pluoštas.
— Mes čia, — šūktelėjo Augusta mojuodama žibintuvėliu tarp medžių.
Palaukėme, kol Džunė ateis iki upės.
— Policija jau važiuoja, — tarė.
Policija jau važiuoja. Pažvelgiau į Rozaliną. Jos lūpų kampučiai nulinko žemyn. Tądien kalėjime policija manęs nepažino; tikėjausi, kad nepažins ir Rozalinos.
Džunė šaukė Mėjos vardą ir tamsoje naršė visą pakrantę. Rozalina nusekė paskui ją. Augusta ėjo lėtai, atsargiai. Aš stovėjau šalia jos ir vis greičiau mintyse kartojau „Sveika, Marija“.
Staiga Augusta sustojo kaip įbesta. Aš irgi sustojau. Ir daugiau nebegirdėjau naktinio paukštelio čiulbant.
Neatitraukdama akių žiūrėjau į Augustą. Ji stovėjo įsitempusi ir įdėmiai žvelgė į krantą. Į kažką, ko aš negalėjau matyti.
— Džune, — pašaukė ji keistai šnabždančiu balsu, tačiau Džunė ir Rozalina buvo per toli nuėjusios pakrante ir jos neišgirdo. Girdėjau tik aš.
Oras buvo tvankus ir pilnas įtampos, kvėpuoti buvo sunku. Žengtelėjau prie Augustos, kad mano alkūnė paliestų jos ranką — man reikėjo pajusti jos artumą, — ir pamačiau Mėjos žibintuvėlį. Jis gulėjo užgesęs ant drėgnos žemės.
Man buvo keista, kad mes likome stovėti ten dar kokią minutę. Laukiau, kad Augusta ką nors pasakytų. Tačiau ji tylėjo, tik stovėjo išgyvendama paskutinę akimirką. Pakilęs vėjas sušnarino medžių šakas ir smogė mums į veidus gūsį tarsi iš įkaitusios orkaitės, tarsi pragaro dvelksmą. Augusta pažvelgė į mane ir nukreipė savo žibintuvėlio spindulį į vandenį.
Šviesa nuslydo upės paviršiumi paskui save palikusi juodai auksinių purslų taką ir staiga nutrūko. Upėje vos vos panirusi gulėjo Mėja. Jos akys buvo plačiai atmerktos ir užgesusios, suknelės sijonas buvo išsiskleidęs ir pleveno vandens tėkmėje. Iš Augustos lūpų ištrūko aimana.
Kaip paklaikusi įsitveriau Augustos rankos, tačiau ji išsilaisvino, metė žemėn žibintuvėlį ir įbrido į upę. Aš pūkštelėjau paskui. Apsėmęs kojas vanduo privertė mane suklupti ant slidaus dugno. Kaip šiaudo graibiausi Augustos sijono, kol prunkšdama atsistojau.
Kai prisiartinau, Augusta žiūrėjo į savo jaunesniąją seserį.
— Džune! — šūktelėjo ji. — Džune!
Mėja gulėjo dviejų pėdų gylyje po didžiuliu akmeniu, kuris slėgė jos krūtinę ir laikė ją prispaudęs prie dugno. Žiūrėjau į ją ir galvojau: Ji tuojau atsikels. Augusta nuritins akmenį, Mėja įkvėps oro, mes visos grįšime į namą ir ją išdžiovinsim. Norėjau pasilenkti, paliesti ją ir švelniai papurtyti už peties. Ji negalėjo mirti čia, upėje. Tai neįmanoma.
Mėjos rankos nebuvo panirusiosios plūduriavo upės paviršiuje, o tarp pirštų sruveno vanduo. Net ir dabar šitas vaizdas prižadina mane naktį. Ne Mėjos akys — atmerktos ir žiūrinčios, — ne akmuo, prislėgęs ją kaip antkapis. Jos rankos.
Vandeniu atpūškavo Džunė. Prisiartino prie Mėjos ir sunkiai alsuodama sustojo greta Augustos. Jos rankos kabėjo kaip virvės.
— Ak, Mėja, — sušnibždėjo ji ir stipriai užmerkusi akis nusisuko.
Apsidairiusi tolėliau pamačiau Rozaliną. Ji stovėjo iki kulkšnių įsibridusi į vandenį ir tirtėjo visu kūnu.
Augusta atsiklaupė į vandenį ir nustūmė akmenį nuo Mėjos krūtinės. Paskui suėmusi ją už pečių pakėlė. Iš Mėjos kūno išsiveržė siaubingas garsas, tarsi kažkas būtų sudužę, galva atsilošė, burna pusiau prasižiojo. Mačiau, kad Mėjos dantys apsivėlę dumblu, upės nendrės apsivijusios kaseles. Nusisukau. Dabar tikrai supratau: Mėja mirė.
Augusta taip pat tai suprato, tačiau prispaudė savo ausį jai prie krūtinės. Minutėlę klausėsi, o paskui priglaudė Mėjos galvą prie savo krūtinės. Atrodė, kad Augusta nori, jog Mėja pasiklausytų jos širdies plakimo.
— Mes jos netekome, — tarė Augusta.
Aš pradėjau virpėti. Girdėjau, kaip burnoje barška dantys. Augusta ir Džunė sunėrė rankas po Mėjos kūnu ir ištraukė ją į krantą. Ji buvo visa įmirkusi ir išpurtusi. Suėmiau jos kulkšnis ir bandžiau palaikyti. Paaiškėjo, kad upė nunešė Mėjos batus.
Kai seserys paguldė ją ant kranto, iš burnos ir šnervių pasipylė vanduo. Pagalvojau: Štai taip į Čarlstoną upė atnešė Dievo Motiną. Tik pažiūrėkite į jos pirštus, rankas. Kokie jie gražūs.
Įsivaizdavau, kaip Mėja atsirideno akmenį nuo kranto į upę, atsigulė ir užsiritino jį ant savęs. Laikė jį tvirtai kaip kūdikį ir laukė, kol plaučiai prisipildys vandens. Svarsčiau, ar paskutinėmis gyvenimo sekundėmis Mėja blaškėsi, rankomis plakė vandenį, ar išėjo ramiai, be kovos, apsikabinusi akmenį ir atidavusi jam visą savo skausmą. Galvojau ir apie vandens gyvūnus, kurie plaukė pro šalį mirštant Mėjai.
Permirkusios iki paskutinio siūlo galo Džunė ir Augusta sustojo prie Mėjos. Mums į ausis zyzė uodai, upė tekėjo savo vaga vinguriuodama į tamsą. Buvau tikra, kad jos taip pat įsivaizdavo paskutines Mėjos gyvenimo akimirkas. Tačiau jų veiduose jau nemačiau siaubo, tik sielvartingą susitaikymą. Pusę gyvenimo jos to laukė, bet kartu tikėjosi, kad tai neįvyks.
Augusta norėjo pirštais užspausti Mėjos akis, tačiau jos tik prisimerkė.
— Kaip ir Eiprilės, — tarė Džunė.
— Palaikyk virš Mėjos žibintą, — tyliai ir ramiai paprašė Augusta.
Mano širdis taip smarkiai daužėsi, kad vos išgirdau jos žodžius. Blausioje švieselėje Augusta išrinko Mėjos plaukuose įstrigusius žalius lapelius ir įsikišo į kišenę.
Paskui jos abi nuo Mėjos odos ir drabužių nuvalė visus upės nešvarumus. O Rozalina, vargšelė Rozalina, netekusi naujos geriausios draugės, stovėjo it suakmenėjusi, tik jos smakras taip baisiai virpėjo, kad norėjau prieiti ir sulaikyti.
Tada iš Mėjos burnos išsiveržė garsas — niekada jo nepamiršiu — ilgas, gargaliuojantis atodūsis. Mes sutrikusios susižvalgėme. Akimirką grįžo viltis, kad įvyko stebuklas. Tačiau tai tebuvo susikaupęs oras, kuris pagaliau ištrūko iš plaučių ir nutvilkė man veidą. Užuodžiau upės kvapą, atsiduodantį supuvusiu senu medžiu.
Pažvelgiau į Mėjos veidą ir pajutau kylant šleikštulį. Nusvirduliavau už medžių, pasilenkiau ir išsivėmiau. Nusišluosčiau lūpas marškinių skvernu ir tamsoje išgirdau garsus. Verianti rauda suspaudė mano širdį. Atsigręžusi Džunės žibinto šviesoje pamačiau Augustą. Rauda sklido iš jos širdies gelmių. Nurimusi Augusta nuleido galvą ant įmirkusios Mėjos krūtinės.
Pasiekiau kedro šakelę ir tvirtai įsitveriau, nes atrodė, kad viskas slysta man iš rankų.
— Vadinasi, tu esi našlaitė? — paklausė policininkas.
Tai buvo tas pats aukštas ežiuku kirptas Edis Hazelvurstas, kuris kalėjime palydėjo mudvi su Augusta pas Zaką.
Mudvi su Rozalina sėdėjome svetainėje supamosiose kėdėse, kol jis stovėjo priešais mus laikydamas rankose mažą bloknotėlį, pasiruošęs užsirašyti kiekvieną mūsų žodį. Kitas policininkas lauke šmirinėjo aplink raudų sienelę. Tik niekaip negalėjau suprasti, ką jis tikėjosi ten rasti.
Mano kėdė taip smarkiai suposi, kad kiekvieną akimirką galėjau šleptelėti ant grindų. Rozalina tebebuvo sustingusi — jos veidas atrodė bejausmis.
Kai suradusios Mėją grįžome namo, Augusta pasitiko abu policininkus, o mums su Rozalina liepė lipti į viršų.
— Lipkit į viršų ir išsidžiovinkite, — tarė man.
Nusispyriau batus ir stovėdama viršuje prie lango tryniausi rankšluosčiu. Mudvi stebėjome, kaip du vyrai iš greitosios pagalbos automobilio ant neštuvų parnešė Mėją iš miško, paskui klausėmės, kaip abu policininkai klausinėjo Augustos ir Džunės visokiausių dalykų. Jų balsai laiptine kilo aukštyn. Taip, pastaruoju metu ji buvo truputį prislėgta. Na, iš tikrųjų, ji visą laiką būdavo daugiau ar mažiau prislėgta. Tokia jos būklė. Ji nemokėjo atskirti savo ir kitų žmonių skausmo. Ne, mes neradom raštelio. Autopsija? Taip, mes suprantame.
Misteris Hazelvurstas norėjo pasikalbėti su mumis visomis, todėl mes turėjom nusileisti žemyn. Papasakojau jam viską tiksliai nuo tos akimirkos, kai Mėja pakėlė telefono ragelį, iki tada, kai radome ją upėje. Tada jis ėmė klausinėti asmeninių dalykų. Ar aš esanti ta pati mergaitė, kuri aną savaitę buvo atėjusi į kalėjimą aplankyti vieno juodaodžio berniuko? Ką aš čia veikianti? Kas tokia esanti Rozalina?
Papasakojau viską: kad mano mama mirė, kai dar buvau visai mažytė, kad šią vasarą po traktoriaus avarijos mano tėtis iškeliavo pas Abraomą. Žodžiu, atkakliai kartojau savo istoriją. O Rozalina, pasakiau, yra mano auklė.
— Manau, jūsų nuomone, aš esu našlaitė, — kalbėjau. — Tačiau iš tikrųjų Virdžinijoje turiu šeimą. Mano tėčio paskutinis noras buvo, kad gyvenčiau su teta Berne. Ji kaip tik laukia mudviejų su Rozalina. Ji arba atsiųs pinigų bilietams, arba pati atvažiuos mūsų pasiimti. Ji vis kartoja: „Lile, laukiu nesulaukiu, kada atvažiuosi pas mane.“ O aš jai atsakiau: „Būsiu pas jus prieš mokslo metų pradžią. Vis dar negaliu patikėti, kad aš jau antrakursė.“
Policininkas prisimerkė lyg bandydamas suvirškinti mano tiradą. Aš sulaužiau visas sėkmingo melo taisykles. Nekalbėk per daug, — kartojau sau, bet niekaip negalėjau sustoti.
— Aš labai džiaugiuosi, kad gyvensiu pas tetą. Jūs nepatikėtumėte, kiek visokiausių niekučių ji man padovanojo. O kiek papuošalų ir meškučių! Tiesiog vieną meškutį po kito.
Aš tik džiaugiausi, kad viso šito negirdi Augusta ir Džunė. Jos su medaus furgonu išvažiavo paskui greitosios pagalbos automobilį, nes norėjo įsitikinti, kad Mėjos kūnas bus saugiai pristatytas į vietą. Blogai buvo, kad kambaryje sėdėjo ir Rozalina. Labai bijojau, kad ji leptelės ką nors nereikalinga ir išduos mus, pavyzdžiui: Iš tiesų mes čia atkeliavome, kai Lilė ištraukė mane iš kalėjimo. Tačiau ji sėdėjo visiškai nebyli, paskendusi savo mintyse.
— Gerai, dar kartą pakartok savo pavardę, — paprašė policininkas.
— Viljams, — pasakiau.
Jau du kartus jam tai sakiau. Kažin, koks Tiburono policininkų išsilavinimas? Tikriausiai visai kitoks negu Silvane.
Atrodė, kad misteris Hazelvurstas dar labiau paaugo.
— Aišku. Tik nesuprantu vieno dalyko: jeigu ruošiatės gyventi Virdžinijoje pas tetą, ką veikiate čia?
Vertimas: Man visiškai neaišku, kodėl baltaodė mergaitė gyvena juodaodžių namuose.
Giliai įkvėpiau ir atsakiau:
— Matote, mano tetai Bernei darė operaciją. Žinote, moteriškos ligos. Taigi štai Rozalina ir pasiūlė: „Gal mudvi imkim ir pagyvenkime Tiburone pas mano draugę Augustą Bautrait, kol teta Berne atsistos ant kojų.“ Kokia prasmė mums ten važiuoti, jeigu ji guli ligoninėje?
Jis tikrai viską sąžiningai užsirašinėjo. Kodėl? — norėjau surikti jam. — Juk kalbame ne apie mane ir Rozaliną ir ne apie tetos Bernės operaciją. Kalbame apie Mėją. Nejaugi nepastebėjote, kad ji mirė?
Dabar turėčiau būti savo kambaryje ir verkti, verkti. Bet privalau sėdėti čia ir pasakoti visokias nesąmones.
— Nejaugi Spartanburge nebuvo baltųjų šeimos, kurioje galėtum gyventi?
Vertimas: Geriau gyventi bet kur, negu gyventi čia, juodaodžių namuose.
— Ne, sere. Aš neturėjau daug draugų. Dėl įvairių priežasčių nelabai pritapau prie tos bendruomenės. Gal dėl to, kad mokykloje buvau pirmūnė. Viena moteriškė bažnyčioje sakė, kad galėčiau gyventi pas ją, kol teta Berne pasveiks, tačiau ji susirgo pūsleline. Todėl taip ir išėjo.
Gerasis Dieve, nutildyk mane.
Dabar policininkas atsisuko į Rozaliną.
— Iš kur pažįstate Augustą?
Sulaikiau kvėpavimą, net nustojau suptis.
— Ji mano vyro pusseserė, — atsakė Rozalina. — Mes su ja palaikėme ryšius ir po to, kai mano vyras paliko mane. Augusta vienintelė šeimoje žinojo, koks jis buvo apgailėtinas liurbis.
Rozalina mirktelėjo man tarytum sakydama: Matai? Tu nesi vienintelė, gebanti bet ką malti liežuviu.
Edis Hazelvurstas užvertė bloknotą ir mostelėjo man pirštu, kad eičiau kartu. Peržengęs slenkstį jis sustojo ir tarė:
— Paklausyk mano patarimo ir paskambink savo tetai, kad kuo greičiau tave pasiimtų. Net jeigu ji dar ne visai pasveiko. Juk čia gyvena juodaodžiai žmonės. Ar supranti, ką noriu pasakyti?
Suraukiau kaktą:
— Ne, sere, nelabai.
— Sakau, kad tau netinka čia gyventi, kad nereikėtų... na, žemintis.
— Šit kaip.
— Aš netrukus grįšiu. Ir labai norėčiau čia tavęs nerasti. Sutarėme?
Jis nusišypsojo ir uždėjo savo milžinišką ranką man ant galvos. Tarytum būtume du baltieji žmonės, turintys bendrą paslaptį.
— Gerai.
Uždariau paskui jį duris. Ir tą pačią akimirką pratrukau. Kūkčiodama grįžau į svetainę. Rozalina apkabino mane ir išvydau, kad jos veidu irgi rieda ašaros.
Vėl užlipome į viršų ir nuėjome į Mėjos kambarį. Rozalina pakedeno savo patalynę ir paliepė:
— Gulkis.
— O kur tu miegosi?
— Štai čia, — atsakė ir nuklojo Mėjos lovatiesę — rausvų ir rudų kvadratėlių vilnonį apklotą, kurį Mėja buvo nunėrusi vąšeliu.
Rozalina įsiropštė į lovą ir paslėpė veidą pagalvėje. Supratau, kad ji uodžia Mėjos kvapą.
Tikriausiai galvojate, kad sapnavau Mėją. Tačiau sapne pas mane atėjo Zakas. Negaliu tiksliai papasakoti, ką sapnavau. Pabudau lengvai dūsuodama ir žinodama, kad tai buvo jis. Jis buvo toks artimas ir tikras, tarsi sėdėdama būčiau ranka lietusi jo skruostą. Paskui prisiminiau, kur jis, ir mano širdį prislėgė neapsakomas sunkumas. Įsivaizdavau, kaip jis sėdi ant gulto, apsiavęs, galbūt kaip tik dabar nemiega, guli ir žiūri į lubas, ir klausosi kitų berniukų alsavimo.
Kitame kambario gale kažkas sukrebždėjo. Labai išsigandau. Tai buvo vienas tų keistų momentų, kai nelabai suvoki, kur esi. Apsimiegojusi dar galvojau, kad esu medaus namelyje, tačiau tą pačią akimirką lovoje apsivertė Rozalina. Tuomet prisiminiau Mėją. Prisiminiau ją upėje.
Turėjau atsikelti, nuslinkti į tualetą ir apsipilti veidą šaltu vandeniu. Stovėdama blausioje naktinės lempelės šviesoje žvilgtelėjau žemyn ir pastebėjau, kad vonios kojelės apautos raudonomis kojinėmis. Tai buvo Mėjos darbas — apauti porcelianines vonios kojas. Negalėjau susilaikyti nenusišypsojusi. Niekada nepamiršiu šito Mėjos bruožo.
Užsimerkiau ir prisiminiau kiekvieną akimirką. Kaip nuo vandens spindėjo jos kasytės, kaip jos pirštai smulkino kvietinius sausainius, kaip ji stengėsi išgelbėti vienintelio tarakono gyvybę. Ir jos skrybėlę, kurią buvo užsidėjusi tądien, kai su Marijos Dukterimis šoko havajietišką šokį. Tačiau labiausiai įstrigo meilė ir sielvartas, dažnai liepsnodavę jos veide.
Ta liepsna pagaliau ją sudegino.
Po autopsijos, po to, kai policija oficialiai patvirtino Mėjos savižudybę, kai laidojimo namai pasistengė, kad ji gražiai atrodytų, Mėja grįžo į rausvąjį namą. Rugpjūčio 5-osios rytą, trečiadienį, į kiemą įsuko juodas katafalkas. Keturi vyrai juodais kostiumais iškėlė Mėjos karstą ir įnešė į svetainę. Paklausiau Augustos, kodėl pro duris įnešė Mėjos karstą, ji atsakė:
— Mes būsime su ja iki laidotuvių.
Šito visai nesitikėjau. Pas mus Silvane žmonės savo mirusiuosius iš laidojimo namų paprastai palydi tiesiai į kapines.
— Mes sėdėsime su ja tol, kol galėsime atsisveikinti, — paaiškino Augusta. — Tai vadinama šermenimis. Kartais žmonėms labai sunku susitaikyti su mirtimi, jie niekaip negali ištarti sudie. Šermenys padeda tai padaryti.
Tikrai lengviau susitaikyti, kai mirusysis guli tiesiog tavo svetainėje. Buvo keista galvoti, kad namuose yra miręs žmogus, bet jeigu taip lengviau atsisveikinti, gerai, tikriausiai taip ir yra.
— Mėjai irgi lengviau, — tarė Augusta.
— Mėjai?
— Lile, žinai, kad kiekvienas žmogus turi sielą. Kai mirštame, ji keliauja pas Dievą. Tačiau niekas nežino, kiek tai užtrunka: gal sekundę, o gal visą savaitę ar dvi. Kad ir kaip ten būtų, sėdėdamos su Mėja, mes sakysim: „Viskas gerai, Mėja, mes žinom, kad čia tavo namai, bet dabar gali išeiti. Viskas bus gerai.“
Augusta liepė vyrams apsukti karstą. Jie pastatė jį ant stalo su ratukais priešais Kančių Dievo Motiną ir atidengė. Kai vyrai išvažiavo, Augusta ir Rozalina priėjo prie karsto ir žiūrėjo į gulinčią Mėją. Aš laikiausi atokiai, vaikštinėjau aplink, apžiūrinėjau save visuose veidrodžiuose, kol su savo violončele nusileido Džunė ir užgrojo. Džunė užgrojo „O, Siuzana“ ir privertė mus nusišypsoti. Keista, kad tokia smulkmenėlė šermenyse padeda atsipalaiduoti. Aš prisiartinau prie karsto ir atsistojau tarp Augustos ir Rozalinos.
Mačiau tą pačią senąją gerąją Mėją. Tik oda buvo tvirtai aptempusi jos skruostikaulius. Lempelė metė ant karsto švelnią šviesą. Mėja buvo aprengta man dar nematyta ryškiai mėlynos spalvos suknele su perlų sagutėmis ir laivelio formos apykakle. Ant galvos buvo uždėta mėlynoji skrybėlaitė. Atrodė, kad ji tuoj tuoj atsimerks ir šyptels mums.
Tai buvo moteris, kuri išmokė mano mamą, kaip reikia gražiai išprašyti iš namų tarakonus. Ant pirštų suskaičiavau dienas, kada Mėja man pasakė, kad mano mama čia gyveno. Šešios. O atrodė, kad praėjo šeši mėnesiai. Vis dar troškau papasakoti Augustai viską, ką žinojau. Tikriausiai galėjau papasakoti ir Rozalinai, tačiau norėjau tik vieno dalyko — kad tai žinotų Augusta. Tik ji žino, ką visa tai reiškia.
Stovėdama prie karsto ir žiūrėdama į Augustą, pajutau nenumaldomą norą tuojau pat viską papasakoti. Tiesiog imti ir pasakyti: Aš nesu Lilė Viljams. Aš esu Lilė Ouvens. O čia pas jus gyveno mano mama. Taip sakė Mėja. Ir viskas tebūnie. Pažvelgiau į Augustą ir pamačiusi, kad ji šluostosi ašaras, kišenėje ieško nosinaitės, supratau, kad būtų pernelyg savanaudiška dabar pasakoti tokius dalykus, kai ji taip liūdi Mėjos.
Džunė grojo užsimerkusi, tarsi tik nuo jos priklausytų, ar Mėjos siela pateks į dangų. Dar niekada neteko girdėti tokios muzikos, kuri įtikintų, kad mirtis yra niekas, tik įėjimas kitapus.
Augusta ir Rozalina pagaliau atsisėdo. Prie karsto likau stovėti tik aš. Supratau, kad negaliu pasitraukti. Mėjos rankos buvo sukryžiuotos ant krūtinės kaip nuleisti sparnai. Man tai pasirodė ne itin gražu. Pasilenkiau ir paėmiau jos ranką. Ji buvo šalta kaip vaškas, tačiau man buvo nesvarbu. Tikiuosi, kad danguje būsi laimingesnė, — tariau jai. — Tikiuosi, kad ten tau nereikės sienelės, kokią turėjai čia. Jeigu pamatysi Mariją, Dievo Motiną, pasakyk jai, jog nors žinome, kad Jėzus yra svarbiausias, tačiau ir jos nepamirštame. Staiga man pasirodė, kad kažkur palubėje plevena Mėjos siela ir girdi kiekvieną mano žodį, nors kalbėjau tik mintyse.
Noriu, kad sutiktum mano mamą, — tęsiau. — Papasakok jai, kad matei mane, kad aš pabėgau nuo T.Rėjaus. Ir dar jai pasakyk štai ką: Lilė labai norėtų, kad atsiųstum jai kokį nors ženklą, jog ją myli. Nesvarbu, kas tai bebūtų, kad ir smulkmenėlė, bet labai prašau — nusiųsk.
Vis dar laikydama jos mirusią ranką giliai giliai atsidusau ir pagalvojau, kokie ilgi Mėjos pirštai palyginti su manaisiais. Tikriausiai tai ir yra atsisveikinimas. Sudie, — pasakiau jai. Mane supurtė drebulys, karštis nutvilkė blakstienas. Mano skruostais nuriedėjo ašaros ir kaptelėjo ant Mėjos suknelės.
Tačiau prieš nueidama perkėliau jos rankas. Sudėjau jas kartu ir patraukiau po smakru. Dabar atrodė, kad Mėja labai rimtai mąsto apie savo ateitį.
Tą patį rytą dešimtą valandą Džunė tebegrojo Mėjai, Rozalina stumdėsi virtuvėje, o aš sėdėjau ant verandos laiptų apsikabinusi savo sąsiuvinį ir bandžiau viską aprašyti. Bet iš tiesų lūkuriavau Augustos. Ji buvo nuėjusi prie raudų sienelės. Įsivaizdavau, kaip plyšiuose tarp akmenų ji palieka savo skausmą.
Jau buvau nustojusi rašyti ir braukinėjau paraštes, kai pastebėjau grįžtančią Augustą. Kiemo viduryje ji stabtelėjo, atidžiai pažvelgė į keliuką ir prisidengė akis nuo saulės.
— Žiūrėkite, kas čia! — staiga riktelėjo ir ėmė bėgti.
Dar nebuvau mačiusi bėgančios Augustos. Nustebau, kaip greitai jos ilgos kojos dideliais žingsniais kirto pievelę.
— Čia Zakas! — riktelėjo man.
Mečiau savo sąsiuvinį ir nusiritau laiptais. Išgirdau, kaip virtuvėje Rozalina šūktelėjo Džunei, kad Zakas čia, išgirdau, kaip viduryje natos nutilo Džunės muzika. Kai prilėkiau prie keliuko, Zakas lipo iš Kleitono automobilio ir tuojau pat pradingo Augustos glėbyje. Kleitonas spoksojo į žemę ir šypsojosi.
Kai Augusta pagaliau paleido Zaką, pastebėjau, koks jis sulysęs. Jis stovėjo ir žiūrėjo į mane. O aš niekaip negalėjau perprasti jo veido išraiškos. Priėjau artyn tikėdamasi, kad žinosiu, ką pasakyti. Vėjelis atbloškė man ant veido vieną garbanėlę. Zakas švelniai ją nubraukė. Tada stipriai mane apkabino ir kelias akimirkas spaudė savo glėbyje.
— Kaip jautiesi? — paklausė atskubėjusi Džunė ir suėmė rankomis jo veidą. — Mes taip jaudinomės.
— Dabar jau gerai, — atsakė Zakas. Tačiau galėjau prisiekti, kad kažkoks šešėlis nuslinko jo veidu.
— Paaiškėjo, kad teatro kasininkė viską matė. Tik ilgai nesiryžo papasakoti policijai, kuris berniukas metė butelį. Taigi kaltinimai Zakui panaikinti, — paaiškino Kleitonas.
— Ir ačiū Dievui! — atsiduso Augusta.
Atrodė, kad mes visi kartu lengviau atsikvėpėme.
— Mes tik norėjome atvažiuoti ir pareikšti užuojautą dėl Mėjos, — tarė Kleitonas.
Jis apkabino Augustą, paskui Džunę. Atsisukęs į mane, Kleitonas padėjo rankas man ant pečių, tačiau neapkabino.
— Lile, labai malonu vėl tave matyti, — pasakė ir pažiūrėjo į Rozaliną, kuri laikėsi atokiau prie automobilio. — Rozalina, ir jus taip pat.
Augusta paėmė Rozalinos ranką, uždėjo ją sau ant pečių ir nuėjo. Taip kartais ji vaikščiodavo su Mėja. Man toptelėjo mintis, kad Augusta myli Rozaliną. Kad galėtų ją pervadinti Džule52 ir priimti į savo seseriją.
— Negalėjau patikėti, kai misteris Forestas man papasakojo apie Mėją, — tarė Zakas.
Mes grįžome į namą, kad Kleitonas ir Zakas galėtų pabūti prie karsto. Gaila, kad nesusigarbanojau plaukų. Kad nepasidariau kokio kuodo, — pagalvojau.
Visi susirinkom prie Mėjos. Kleitonas nulenkė galvą, o Zakas įdėmiai žiūrėjo Mėjai į veidą. Taip visi ir stovėjome. Rozalina ėmė tyliai niūniuoti, tačiau netrukus liovėsi. Pamaniau, kad jai nejauku. Pažvelgiau į Zaką — jo skruostais riedėjo ašaros.
— Labai atsiprašau, — tarė jis. — Tai aš kaltas. Jeigu iš karto būčiau pasakęs, kas metė tą butelį, manęs nebūtų areštavę ir to nebūtų nutikę.
Buvo naivu tikėtis, jog Zakas nesupras, kad jo areštas nuvedė Mėją prie upės. Nors aš tikėjausi.
— Kas tau pasakė? — paklausiau.
Jis mostelėjo ranka tarsi sakydamas: „Nesvarbu“.
— Otis pasakė mano mamai. Ji nenorėjo man nieko sakyti, tačiau suprato, kad anksčiau ar vėliau aš vis tiek tai sužinosiu, — Zakas nusišluostė veidą. — Norėčiau, kad...
Augusta pasilenkė ir palietė Zako ranką.
— Žinai, dabar galiu sakyti, kad jeigu būčiau nieko neslėpusi ir iš karto papasakojusi Mėjai apie tavo areštą, nieko nebūtų nutikę. Arba jeigu tą vakarą nebūčiau išleidusi Mėjos, nieko nebūtų nutikę. O jeigu nebūčiau taip ilgai delsusi jos ieškoti... — Augusta pažvelgė į Mėją. — Zakai, Mėja tiesiog taip pasielgė, ir viskas.
Labai bijojau, kad jie gali imti save kaltinti. Kaltės jausmas baisiai gajus.
— Ar gali man padėti apdengti avilius? — išeidama Augusta paklausė Zako. — Prisimeni, kaip darėm mirus Esterai? Estera buvo Marijos Duktė. Ji pernai mirė, — paaiškino man.
— Žinoma, kad galiu likti ir padėti, — atsakė Zakas.
— Lile, nori eiti drauge? — pasiteiravo Augusta.
— Taip, ponia.
Apdengti avilius. Neįsivaizdavau, ką tai reiškia, tačiau nė už penkiasdešimt dolerių nebūčiau praleidusi tokios akimirkos.
Kai Kleitonas atsisveikino, mes užsidėjome veido tinklelius ir nuėjome prie avilių. Nešėmės glėbį juodo krepo audinio, sukarpyto didžiuliais gabalais. Augusta mums parodė, kaip apdengti avilius, prispausti audinį su plyta ir patikrinti, ar neuždengta laka.
Stebėjau, kaip sunėrusi rankas po smakru Augusta stabteli prie kiekvieno avilio. Kam to reikia? Labai knietėjo sužinoti, tačiau viskas labai priminė šventą ritualą, kurio nenorėjau trukdyti.
Kai apdengėme visus avilius, sustojome po pušimis ir apžvelgėme mažą juodų namukų miestelį. Gedulo miestas. Iš po juodos drapiruotės sklido niūrus dūzgesys, tylus ir ilgas it rūko sirena, sklindanti naktį per jūrą.
Augusta nusiėmė tinklelį ir tvirtai apkabinusi mudu su Zaku nusivedė prie lauko kėdžių. Susėdom atsukę saulei nugaras ir žvelgėme į raudų sienelę.
— Senovėje bitininkai visada apdengdavo avilius, jeigu mirdavo šeimos narys, — paaiškino Augusta.
— Kodėl? — paklausiau.
— Uždengti avilius reikia dėl to, kad bitės neišskristų. Matai, bitininkai labiausiai nenori, kad jų bitės paliktų mirties aplankytus namus. Jeigu namuose gyvena bitės, reiškia, jog mirusysis vėl atgims.
— Tikrai? — mano akys plačiai plačiai išsiplėtė.
— Papasakokite jai apie Aristėją, — tarė Zakas.
— Ak taip, Aristėjas. Kiekvienas bitininkas turėtų žinoti šitą istoriją.
Augusta man nusišypsojo. Supratau, kad tuoj išgirsiu bitininkų įvadinio kurso antrąją dalį. Pirmoji dalis buvo geluonis.
— Aristėjas buvo pirmasis bitininkas. Vieną dieną visos jo bitės mirė. Tai buvo dievų bausmė už kažkokį blogą Aristėjo darbą. Dievai paliepė jam už atgailą paaukoti jautį, po devynių dienų grįžti prie skerdenos ir pažiūrėti į vidų. Aristėjas padarė, kaip jam buvo liepta, o grįžęs pamatė, kaip iš negyvo jaučio išskrido bičių spiečius. Tai buvo atgimusios jo bitės. Aristėjas suleido jas į avilius, ir nuo tada žmonės tiki, kad bitės yra galingesnės už mirtį. Dėl šios priežasties Graikijos valdovai savo kapus darydavo avilio formos.
Zakas sėdėjo alkūnėmis parėmęs kelius ir apžiūrinėjo žolės lopinėlį, vis dar vešlų ir smaragdo žalumo nuo mūsų šokio aplink purkštuką.
— Kai bitė skrenda, siela prisikelia, — tarė jis.
Sutrikusi žvilgtelėjau į jį.
— Tai senas priežodis, — paaiškino Augusta. — Jis reiškia, kad žmogaus siela atgims naujam gyvenimui, jeigu netoliese gyvena bitės.
— Ar taip parašyta Biblijoje? — paklausiau.
— Ne, — nusijuokė Augusta. — Tačiau, kai krikščionys slapstėsi nuo romėnų katakombose, ant sienų piešdavo bites. Kad primintų vieni kitiems, jog vieną dieną mirusieji prisikels.
Pasikišau rankas po šlaunimis ir sėdėjau bandydama įsivaizduoti katakombas, kad ir kas jos būtų.
— Ar manote, kad apdėję avilius juodu audiniu mes padėsime Mėjai patekti į dangų? — paklausiau.
— Dieve mano, žinoma, kad ne, — atsakė Augusta. — Juodą medžiagą uždėjome dėl savęs. Kad prisimintume, jog gyvenimas yra kelionė į mirtį, o mirtis apsisuka ir vėl užleidžia vietą gyvenimui.
Atsilošiau krėsle ir pažvelgiau į dangų. Koks jis bekraštis. Ir galėtų nusileisti ant pasaulio kaip dangtis ant avilio. Dabar labiausiai norėjau, kad palaidotume Mėją avilio formos kape. Kad ir aš galėčiau tokiame atgulti ir prisikelti.
Marijos Dukterys pasirodė apsikrovusios maistu. Paskutinį kartą Kvinė ir jos duktė Violeta buvo užsidėjusios mažiausias skrybėlaites iš visos kompanijos. O šį kartą jos buvo visai vienplaukės. Man atrodo, kad Kvinė nemėgo slėpti savo baltų plaukų ir labai jais didžiavosi. O Violeta, kuriai jau buvo mažiausiai keturiasdešimt, neleido sau užsidėti skrybėlaitės tik todėl, kad jos motina buvo vienplaukė. Jeigu Kvinė nueitų į virtuvę ir įkištų galvą į orkaitę, Violeta padarytų tą patį.
Lunelė, Mabelė, Kresė ir Širdelė dėvėjo juodas skrybėlaites — palyginti su anomis, visai neįspūdingas. Tik Lunelės skrybėlės vualis ir plunksna buvo raudoni. Vos įėjusios visos nusiėmė skrybėlaites ir surikiavo ant pianino į eilutę. Taip ir norėjosi paklausti: Kam visa tai?
Jos atsinešė pjaustyto kumpio, išdėliojo keptą viščiuką, ant įdarytų kiaušinių pabarstė paprikos. Mes turėjom žaliųjų pupelių, makaronų, sūrio ir karamelinio pyrago. Visa tai buvo laidotuvių patiekalai. Stovėdamos valgėme virtuvėje iš popierinių lėkščių ir kalbėjomės, kaip Mėjai visai tai patiktų.
Kai prisivalgėme tiek, kad norėjome tik snustelėti, nuėjom į svetainę ir susėdome prie Mėjos. Dukterys paleido ratu medinį dubenį, pripildytą kažko, ką jos vadino mana. Tai buvo sūdytas saulėgrąžų, sezamo, moliūgų ir granatų sėklų mišinys, apšlakstytas medumi ir pakepintas. Jos valgė saujomis ir kalbėjo, kad niekada negalvojusios, jog teks sėdėti be mirusiosios ir valgyti grūdus. Jos paaiškino, jog grūdai apsaugo nuo širdgėlos.
— Ji atrodo tokia graži. Juk ji tikrai atrodo labai graži? — tarė Mabelė.
— Kad ji tokia graži, tai gal reikėtų išstatyti ją laidojimo namų lange? — šniurkštelėjo Kvinė.
— Ai, Kvine! — šūktelėjo Mabelė.
Kresė pastebėjo, kad mudvi su Rozalina nieko nesuprantame, ir paaiškino:
— Laidojimo namai mieste išeina langu į gatvę. Kažkada ten buvo bankas.
— O dabar jie prie lango pastato atidarytą karstą. O praeiviai į dėžutę meta grynuosius, — tarė Kvinė. — Žmonės gali atvažiuoti ir nė neišlipę iš automobilio susimokėti už pagarbą. Kartais netgi būna svečių knyga, kurioje galima pasirašyti.
— Jūs juokaujate, — nepatikėjo Rozalina.
— O ne, — atsiliepė Kvinė. — Aš kalbu visai rimtai.
Gal jos ir kalbėjo tiesą, tačiau atrodė visai nerimtai. Dukterys besišypsodamos kumščiojo viena kitą, o šalia gulėjo Mėja. Mirusi.
— Vieną kartą važiavau pasižiūrėti misis Lamar, — prisiminė Lunelė. — Prie lango su aukų krepšeliu sėdėjo moteriškė, banko kasininkė. Kai ruošiausi keliauti namo, ji man palinkėjo geros dienos.
Atsisukau į Augustą. Ji šluostėsi juoko ašaras.
— Juk neįeisite joms pastatyti Mėjos banko lange?
— Meilute, gali būti rami, — nuramino mane Širdelė. — Vitrina yra baltųjų laidojimo namuose. Tik jie turi pakankamai pinigų, kad sugalvotų tokią nesąmonę.
Jos visos iškrito nuo juoko priepuolio. Aš irgi negalėjau susilaikyti nesijuokusi. Iš dalies ir dėl to, kad man labai palengvėjo, jog žmonės nevažiuos prie laidojimo namų pramogauti ir pasižiūrėti Mėjos, iš dalies dėl to, kad nebuvo galima nesijuokti matant, kaip kvatoja visos Marijos Dukterys.
Tačiau reikia pasakyti vieną svarbų dalyką, kurio nepastebėjo niekas, netgi Augusta, ir kuris suteikė man daugiausia džiaugsmo: tai, kaip Širdelė ištarė tuos žodžius. Tarytum aš būčiau viena iš jų — ne dar vienas žmogus kambaryje. Iš tikrųjų Širdelė turėjo galvoje baltuosius žmones apskritai, o ne tai, kad kambaryje dar esu aš. Jos net nemanė, kad aš esu kitokia nei jos.
Iki tol aš galvojau, kad baltieji ir juodieji sutaria dėl esminių dalykų. Tačiau dabar nutariau, kad geriausia būtų, jeigu visi žmonės būtų bespalviai. Prisiminiau, kad policininkas Edis Hazelvurstas sakė, jog gyvendama juodaodžių namuose aš žeminu save. Visą gyvenimą negalėjau suprasti, kaip čia nutiko, kodėl juodaodės moterys atsidūrė toteminio stulpo apačioje? Reikėjo tik pažiūrėti, kokios jos ypatingos, tarsi besislapstančios karališkosios šeimos narės. O Edis Hazelvurstas. Koks jis menkysta.
Savyje pajutau joms didžiulį švelnumą ir pagalvojau: jeigu galėčiau numirti, norėčiau gulėti banko vitrinoje, kad Marijos Dukterys turėtų progos smagiai prisijuokti.
Kitą šermenų rytą, kol Dukterys dar nebuvo atvykusios, kol Džunė tebebuvo viršuje, Augusta rado Mėjos atsisveikinimo raštelį. Jis buvo pakištas po ąžuolo šaknimis maždaug už dešimties jardų nuo tos vietos, kur ji mirė. Naktį jį paslėpė šviežiai nukritę lapai.
Rozalina Mėjos garbei kepė bananų pyragą. Aš sėdėjau prie stalo priešais košės dubenėlį ir kankinau radiją ieškodama ko nors padoraus. Staiga į virtuvę įgriuvo Augusta abiem rankom laikydama lapelį, tarsi neatsargus judesys galėtų nupurtyti žodžius.
— Džune, leiskis žemyn, — šūktelėjo prie laiptų. — Radau Mėjos laiškelį.
Augusta ištiesė lapelį ant stalo ir atsistojo priešais spausdama rankas. Išjungiau radiją ir įsispoksojau į suglamžytą popierėlį, kurio žodžiai jau buvo pablukę nuo drėgmės.
Džunė basa atskriejo žemyn ir įpuolė į kambarį.
— O Dieve, Augusta. Kas ten parašyta?
— Tai... Mėja, — ištarė Augusta, iškėlė lapelį ir perskaitė:
Mielosios Augusta ir Džune,
Labai atsiprašau, kad taip palieku jus. Man nepatinka, kad liūdėsite, bet pagalvokit, kokia aš būsiu laiminga su Eiprile, mama, tėčiu ir senole. Įsivaizduokite, kad mes būsim visi kartu, ir jums bus lengviau. Aš pavargau laikyti visą pasaulį. Dabar jau noriu jį nusimesti. Man atėjo laikas mirti, o jums — laikas gyventi. Nešvaistykite laiko veltui.
Myliu jus,
Mėja.
Augusta padėjo lapelį ir pasisuko į Džunę, ištiesė rankas ir Džunė puolė jai į glėbį. Jos prisiglaudė viena prie kitos — vyresnioji prie jaunėlės, krūtinė prie krūtinės, smakras prie kaklo.
Jos ilgai stovėjo apsikabinusios. Jau ėmiau galvoti, kad mums su Rozalina reikėtų eiti laukan, tačiau pagaliau jos paleido viena kitą ir visos susėdom uosdamos bananų pyrago kvapą.
— Kaip manai, ar tikrai atėjo laikas jai mirti? — paklausė Džunė.
— Nežinau, — atsakė Augusta. — Galbūt. Tačiau dėl vieno dalyko Mėja buvo teisi — laikas mums gyventi. Džune, tai jos priešmirtinis noras ir mes turime jį vykdyti. Supranti?
— Ką nori pasakyti? — klausė Džunė.
Augusta atsistojo, priėjo prie lango, atsirėmė į spintelę ir pažvelgė į dangų. Jis buvo žalsvai melsvas ir blizgėjo kaip tafta. Buvo justi, kad ji mąsto apie kažką svarbaus.
— Augusta, kas yra? — Džunė atsitraukė kėdę.
Kai Augusta atsisuko, jos lūpos buvo tvirtai suspaustos.
— Džune, noriu tau kai ką pasakyti, — tarė ji, priėjo prie stalo ir atsistojo priešais. — Tu per ilgai egzistuoji, o ne gyveni. Mėja sako, kad kai ateina laikas mirti, reikia mirti, o kai yra laikas gyventi — reikia gyventi. Reikia ne egzistuoti, o gyventi visavertį gyvenimą, ir nieko nebijoti.
— Nieko nesuprantu, ką čia kalbi, — tarė Džunė.
— Aš tau sakau: tekėk už Neilo.
— Ką?
— Nuo tada, kai Melvinas Edvardsas paliko tave prie altoriaus, tu bijai mylėti, tu atsisakai pasinaudoti proga. Kaip sakė Mėja, dabar tavo laikas gyventi. Nešvaistyk laiko.
Džunė plačiai plačiai išsižiojo, tačiau neištarė nė žodžio.
Staiga pasklido degėsių kvapas. Rozalina puolė prie orkaitės ir ištraukė pyragą apsvilusiu morenginiu viršumi.
— Nieko, suvalgysim, — nutarė Augusta. — Truputis svilėsių dar niekam nepakenkė.
Ištisas keturias dienas tęsėsi šermenys. Augusta su savimi visur nešiojosi Mėjos atsisveikinimo laiškelį: arba kišenėje, arba užsikišusi už juostos, jeigu suknelė neturėjo kišenių. Nuo tos dienos, kai Augusta prakalbo apie Neilą, Džunė atrodė dar tylesnė. Negali sakyti, kad ji pyko. Veikiau buvo susimąsčiusi. Dažnai matydavau ją sėdinčią prie karsto ir nulenkusią galvą. Atrodė, kad ji ne tik nori atsisveikinti su Mėja. Ji bandė rasti atsakymus į savo klausimus.
Vieną popietę Augusta, Zakas ir aš nuėjome nuo avilių nuimti juodojo audinio. Augusta pasakė, kad negalima per ilgai jų palikti, nes bitės labai gerai prisimena savo avilius ir tokios permainos gali jas sutrikdyti. Jos gali neberasti kelio namo, pasakė ji. Papasakok daugiau, — paprašiau mintyse.
Marijos Dukterys ateidavo kiekvieną dieną prieš priešpiečius ir sėdėdavo svetainėje su Mėja iki popietės. Ir pasakodavo įvairiausias istorijas apie ją. Truputį paverkdavome, tačiau pajutau, kad mums pasidarė lengviau su ja atsisveikinti. Tikėjausi, kad ir Mėjai palengvėjo.
Neilas būdavo pas mus beveik tiek pat ilgai, kiek ir Dukterys. Jis atrodė sutrikęs nuo įdėmaus Džunės žvilgsnio. Ji retai grojo violončele, nes tuomet būtų reikėję paleisti jo ranką. Tiesą sakant, mes tiek pat laiko žiūrėjome į Džunę ir Neilą, kiek ir linkėjome Mėjai amžinojo gyvenimo.
Tą popietę, kai laidojimo namai atvyko išgabenti Mėją į laidojimo vietą, aplink langus sudūzgė bitės. Kai karstą paguldė į katafalką, bičių dūzgesys pakilo ir ištirpo vėlyvos popietės spalvose. Geltona auksinė. Raudona. Visi rudos atspalviai.
Prie kapo duobės tebegirdėjau bičių dūzgimą, nors juodaodžių kapinės buvo už kelių mylių, apaugusios piktžolėmis, su aptrupėjusiais paminklais. Vėjelis atpūtė dūzgesį, o mes sustoję ratu žiūrėjome, kaip į žemę nuleidžia Mėjos karstą. Augusta paleido ratu popierinį maišelį manos. Mes sėmėme saujomis ir pylėme grūdus ant karsto į kapo duobę. O mano ausyse skambėjo tik bičių dūzgesys.
Tą naktį vos tik užsimerkusi pajutau, kaip per mano kūną nuvilnijo bičių dūzgimas. Jis sklido ir per visą žemę. Seniausias pasaulyje garsas. Kai išskrenda sielos.