TRYLIKTAS SKYRIUS

Bitė darbininkė tėra centimetro ilgio ir sveria maždaug tik šešiasdešimt miligramų. Tačiau ji gali skristi nešdama už save sunkesnį krovinį.

„Naminės bitės“

Mano alkūnių įlinkiuose, pakinkliuose kaupėsi karštis. Gulėdama ant antklodės, paliečiau akių vokus. Verkiau tiek daug, kad jie siaubingai ištino, o akys primerkė. Jeigu ne mano išpurtę vokai, būčiau nepatikėjusi, kad kalbėjausi su Augusta.

Augustai išėjus nepajudėjau iš vietos. Tik gulėjau spoksodama į sieną, žiūrėjau, kaip naktiniai vabalai džiaugiasi gyvenimu ir ropinėja aplink galvodami, kad jau miegu. Kai atsibodo juos stebėti, ranka užsidengiau ranka akis ir pasakiau sau: Miegok, Lile. Būk gera, imk ir užmik. Deja, tai nebuvo taip paprasta.

Atsisėdau jausdama, kad mano kūnas sveria du šimtus svarų. Lyg kas nors prie medaus namelio būtų atvežęs sunkvežimį cemento, priglaudęs vamzdį man prie krūtinės ir pripildęs mane tirštos masės. Nenorėjau viduryje nakties jaustis cemento bloku.

Spoksodama į sieną, daug galvojau apie Dievo Motiną. Norėjau pasikalbėti su ja, paklausti: Kur man iš čia keliauti? Tačiau kai mudvi su Augusta įėjome, ir pamačiau ją sukaustytą, neatrodė, kad jos galėtum ko nors maldauti. Ji stovėjo apsukta grandinėmis. Juk melsdamasi nori, kad maldos objektas bent jau atrodytų galingas.

Tačiau vis tiek išlipau iš lovos ir nuėjau pas ją. Nutariau, kad net Marijai nebūtina visą laiką būti galingai. Aš tik norėjau, kad ji suprastų vieną dalyką. Kad kažkas giliai atsidustų ir pasakytų: Vargšele. Žinau, kaip tu jautiesi. Aš turėjau progą ir norėjau, kad kas nors suprastų mane, net jeigu ji ir negali nieko pakeisti, tai geriau negu nieko. Tačiau buvau tik aš.

Užuodžiau riebų surūdijusių grandinių kvapą. Panorau ją išlaisvinti, tačiau būčiau sugadinusi visą vaidinimą, kurį rengė Augusta ir Dukterys.

Prie Marijos kojų degė raudona žvakė. Sukryžiavusi kojas, atsisėdau priešais ją ant grindų. Girdėjau, kaip lauke vėjas siūbuoja medžių viršūnes. Monotoniškas garsas grąžino į senus laikus, kai naktį mane pažadindavo toks pat garsas, kai pusiau pabudusi įsivaizduodavau, kad tai mano mama medžių viršūnėse pasakoja apie savo begalinę meilę. Vieną kartą įlėkiau į T.Rėjaus kambarį šaukdama, kad ji už mano kambario lango. O jis tepasakė tris žodžius: „Šventas šlamštas, Lile.“

Pykau, kai jis būdavo teisus. Vėjyje niekad nebuvo girdėti jokio balso. Mama nedainavo. Jokios begalinės meilės.

Manyje kilęs pyktis buvo baisus, tikrai baisus dalykas. Jis atsirado verandoje, kai žlugo mano susikurta istorija apie mamą; tarsi žemė prasivėrė man po kojomis. Aš nenorėjau pykti. Sakiau sau: Tu nepyksti. Tu neturi jokios teisės pykti. Tai, ką padarei savo mamai, yra nepalyginti blogiau už tai, kaip ji pasielgė su tavimi. Tačiau negali liepti sau nepykti. Arba pyksti, arba ne.

Kambaryje buvo karšta ir tylu. Dar akimirka, ir aš jau nebegalėjau kvėpuoti, mane dusino užplūdęs pyktis. Mano plaučiai subliūško nespėję įkvėpti ir iškvėpti oro.

Atsistojau ir ėmiau vaikštinėti tamsoje. Kampe ant stalo sukrauti Juodosios Madonos medaus stikliniai laukė Zako, kuris turėjo juos išvežti į miestą — gal į Kleitono kontorą, gal į Frogmoro universalinę parduotuvę „Doleriui amen“, o gal į „Dieviškąjį grožį“, juodųjų grožio saloną.

Kaip ji galėjo? Kaip ji galėjo mane palikti? Aš buvau jos kūdikis.

Žvelgiau į langą norėdama jį išdaužti. Norėjau sviesti ką nors sunkaus ir išversti Dievą iš sosto. Paėmiau medaus stiklainį ir sviedžiau iš visų jėgų. Jis tik per colį nekliudė juodosios Marijos galvos ir ištiško į sieną. Paėmiau kitą stiklainį ir vėl užsimojau. Jis sudužo ant grindų prie meduvių rietuvės. Vienas po kito medaus stiklainiai tiško kambaryje, kol pagaliau visur telkšojo medaus balos. Atrodė lyg elektrinis maišytuvas būtų ištaškęs tešlą. Stovėjau lipniame ir saldžiame kambaryje, pilname stiklo šukių, ir man buvo vis vien. Mano mama mane paliko. Kam rūpi tas medus ant sienų?

Paskui paėmiau skardinį kibirėlį ir rėkdama paleidau į sieną. Mečiau iš visų jėgų, sienoje net liko nedidelis įdubimas. Mano ranka jau pavargo, bet dar pakėliau žvakių formelių padėklą ir jį tėškiau į sieną.

Pagaliau ramiai stovėjau žvelgdama į medumi nutaškytas sienas ir grindis. Šviesaus kraujo srovelė vinguriavo mano kairiąja ranka. Nesupratau, kaip galėjau susižeisti. Širdis plakė it pašėlusi. Man atrodė, kad kaip gyvatė išsinėriau iš savo kūno virsdama paklaikusia beprote.

Kambarys sukosi lyg karuselė. Mano skrandis sukosi kartu. Pajutau, jog turiu abiem rankomis atsiremti į sieną, kad galėčiau nusiraminti. Nuėjau prie stalo, ant kurio buvo sudėti medaus stiklainiai, ir atsirėmiau. Negalėjau galvoti, ką daryti. Jaučiausi be galo liūdnai. Ne dėl to, ką padariau, nors tai ir buvo labai blogai. Man buvo liūdna dėl to, kad viskas atrodė tuščia — neliko jausmų, kuriuos jaučiau mamai, nebeliko kuo tikėti, išnyko visos istorijos, su kuriomis gyvenau, kurios man buvo duona ir vanduo. Todėl, kad aš buvau mergytė, kurią ji paliko. Štai kaip viskas pasisuko.

Apžiūrėjau kambarį, kurį paverčiau griuvėsiais, ir pagalvojau, kad rausvajame name kas nors galėjo girdėti, kaip medaus stiklainiai dužo į sieną. Priėjau prie lango ir per tamsą pažvelgiau į kiemą. Augustos kambario langai buvo tamsūs. Krūtinėje sujudėjo širdis. Ji plakė taip sunkiai, lyg kažkas būtų ją primynęs.

Kodėl palikai mane? — sušnibždėjau stebėdama nuo mano kvėpavimo rasoj antį stiklą.

Prigludau prie lango nurimti, paskui nuėjau ir priešais Dievo Motiną apvaliau nuo stiklų nedidelį grindų plotelį. Atsiguliau ant šono, susiriečiau ir apsikabinau kelius. Virš manęs stovėjo medumi aptaškyta ir, atrodo, visai nenustebusi juodoji Marija. Gulėjau tuštumoje išsekusi, ir viskas — netgi neapykanta — paliko mane. Daugiau nebėra ką daryti. Nėra kur eiti. Tik čia, tik dabar, kur yra tiesa.

Pasakiau sau, kad naktį nesikelsiu ir nevaikščiosiu, jeigu nenoriu susipjaustyti kojų į šukes. Užsimerkiau ir pradėjau dėlioti sapną, kurį norėjau susapnuoti. Kaip juodojoje Marijoje tiesiai virš pilvo atsidaro mažytės durelės, o aš ten įsiropščiu į mažytį slaptą kambarėlį. Tai nebuvo tik mano vaizduotė. Augustos knygoje pastebėjau tokį paveikslėlį — Marijos statulą su atvertomis durelėmis, o viduje pilna žmonių, patekusių į paslaptingą paguodos pasaulį.

Pabudau purtoma didelių Rozalinos rankų ir atmerkiau akis į baisią šviesą. Išvydau jos veidą, palinkusį virš manęs, užuodžiau kavos ir vynuogių drebučių aromatą, sklindantį jai iš burnos.

— Lile! — šaukė ji. — Po šimts perkūnų, kas čia nutiko?

Pamiršau, kad ant mano rankos liko sukrešėjusio kraujo. Pažvelgiau į ją, į stiklo šukę it mažą deimančiuką, prikibusį prie susiraukšlėjusios odos. Aplink mane riogsojo sudaužytų stiklainių šukės ir medaus klanai. Ant grindų pritaškyta kraujo.

Rozalina sumišusi stebeilijosi į mane lyg kažko laukdama. Spoksojau pro šalį bandydama nukreipti jos dėmesį. Saulės šviesa slydo Dievo Motina ir krito aplink mus.

— Atsakyk man, — kalbėjo Rozalina.

Prisimerkiau nuo šviesos. Nepajėgiau išsižioti ir pratarti nė vieno žodžio.

— Pažiūrėk į save. Tu visa kruvina.

Mano galva nevalingai linktelėjo nesilaikydama ant kaklo. Žiūrėjau į nusiaubtą kambarį. Jaučiausi sutrikusi, juokinga ir kvaila.

— Aš... aš sudaužiau kelis stiklainius medaus.

— Tai tu čia viską nusiaubei? — nustebo Rozalina, lyg vis dar negalėdama tuo patikėti, tarsi laukdama, jog pasakysiu, kad naktį čia įsilaužė gauja klajojančių plėšikų ir viską ištaškė.

Rozalina taip smarkiai atsikvėpė, kad net plaukai pasišiaušė. Kadangi juos visuomet dengdavo storas lako sluoksnis, tai padaryti nebuvo labai paprasta.

— Viešpatie, kuris esi danguje! — tarė.

Atsistojau pasirengusi gauti pylos, tačiau Rozalina savo storais pirštais suėmė stiklo šukę ir ištraukė iš mano rankos.

— Tave reikia patepti merkurochromu56, kol neįsimetė kokia nors infekcija, — pasakė. — Eime.

Ji atrodė labai įpykusi — tarsi norėtų suimti mane už pečių ir gerai papurtyti, kad išbyrėtų visi dantys.

Sėdėjau ant vonios krašto, o Rozalina tepė mano ranką kažkokiu šaltai geliančiu tepalu. Paskui užlipdė pleistrą ir tarė:

— Na va, dabar bent jau nemirsi nuo kraujo užkrėtimo.

Rozalina uždarė vaistinėlę, kabančią virš kriauklės, ir užtrenkė vonios duris. Stebėjau, kaip ji sėdasi ant tualeto, kaip jos pilvas nusileidžia tarp kojų. Kai Rozalina atsisėdo, viskas išnyko po ja. Aš pritūpiau ant vonios kraštelio ir pagalvojau, kaip gerai, kad Augusta ir Džunė dar tebėra savo kambariuose.

— Na, gerai, — tarė Rozalina. — Tai kodėl ištaškei visą medų?

O aš žiūrėjau į kriaukleles, sudėtas ant palangės. Jaučiau, kad čia tikroji jų vieta, nors mes buvome už šimtų mylių nuo vandenyno. Augusta sakė, kad kiekvienoje vonioje turi būti kriauklelių, kad primintų, jog vandenynas yra jų namai. Ji dar sakė, kad kriauklelės yra vienas mėgstamiausių Dievo Motinos dalykų, kaip ir mėnulis.

Priėjau prie lango ir paėmiau vieną kriauklelę: labai gražią, baltą, su geltonais pakraščiukais. Rozalina sėdėjo ir žiūrėjo į mane.

— Kodėl dabar? — paklausė ji.

— T.Rėjus nemelavo apie mamą, — ištariau. Girdėjau savo žodžius ir man darėsi bloga. — Ji mane paliko. Buvo taip, kaip jis ir sakė. Ji mane paliko.

Akimirką vėl sukilo pyktis ir labai panorau tėkšti kriauklelę į vonią. Tačiau susitvardžiau ir giliai įkvėpiau. Supratau, kad daužymas nesuteikia pasitenkinimo.

Rozalina pasimuistė ir susiėmė rankomis už galvos. Tualeto dangtis sugirgždėjo ir kryptelėjo nuo jos svorio. O aš žiūrėjau į po kriaukle esantį vamzdį, į rūdžių dėmes ant linoleumo.

— Vadinasi, tavo mama vis dėlto paliko tave, — atsiduso ji. — Viešpatie, kaip aš to baiminausi.

Pakėliau galvą. Prisiminiau, kad tą naktį, kai pabėgome iš namų, prie upokšnio papasakojau Rozalinai, ką man sakė T.Rėjus. Norėjau, kad ji nusijuoktų vien iš minties, kad mama galėjo mane palikti, tačiau tąkart ji sudvejojo.

— Tu viską žinojai, ar ne? — paklausiau.

— Nebuvau tikra, — atsakė. — Tai tik nuogirdos.

— Kokios nuogirdos?

Rozalina atsiduso, bet tai buvo daugiau nei atodūsis.

— Po tavo mamos mirties, — pradėjo ji, — girdėjau T.Rėjaus pokalbį telefonu su ta kaimyne, misis Vatson. Jis jai sakė, kad daugiau nebereikią jos pagalbos, kad jis pasisamdė vieną persikų rinkėją. Kadangi kalbėjo apie mane, tai ir pasiklausiau.

Už lango kranksėdama praskrido varna ir paliko vonioje slogų kar kar. Rozalina nutilo laukdama, kol jis išsisklaidys.

Pažinojau misis Vatson iš bažnyčios, ji visada sustodavo nusipirkti iš manęs persikų. Ji buvo labai maloni, tačiau visą laiką žiūrėdavo į mane taip, lyg man ant kaktos būtų parašyta kažkas neapsakomai liūdna ir ji norėtų prieiti ir viską nuvalyti.

Įsikibau į vonios kraštą. Rozalina priėjo artyn, o aš nežinojau, ar šito noriu.

— Girdėjau, kaip tavo tėtis sakė misis Vatson: „Džeine, tu prižiūrėjai Lilę visus tuos mėnesius. Tai buvo daugiau negu pagalba. Nežinau, ką būtume darę be tavęs“, — tęsė Rozalina žiūrėdama į mane ir linguodama galvą. — Visą laiką galvojau, ką tai galėtų reikšti. Viską supratau tada, kai papasakojai, kad T.Rėjus tau sakė, jog mama tave paliko.

— Kaip galėjai man šito nepasakyti? — tariau sukryžiavusi rankas ant krūtinės.

— O kaip tu sužinojai? — paklausė Rozalina.

— Man pasakė Augusta, — atsakiau.

Prisiminiau, kiek prisiverkiau jos kambaryje. Kaip laikiau sugniaužusi jos suknelę, kaip nosinaitės monograma šiurkščiai slydo mano skruostu.

— Augusta? — nustebo Rozalina.

Ne taip paprasta būdavo nustebinti Rozaliną, bet dabar ji atrodė tikrai apstulbusi.

— Ji pažinojo mamą Virdžinijoje, kai mama dar buvo visai mažytė, — paaiškinau. — Augusta padėjo ją auginti.

Patylėjau keletą sekundžių, kad geriau viską suvokčiau.

— Mama atvažiavo čia, kai pabėgo iš namų. Kai... misis Vatson manimi rūpinosi, — pasakiau. — Ji atvažiavo tiesiai į šituos namus.

Rozalinos akys dar labiau susiaurėjo, nors nemaniau, kad tai įmanoma.

— Tavo mama... — pradėjo Rozalina ir nutilo.

Mačiau, kaip jos smegenys stengiasi viską perprasti. Mano mama išvažiavo. Misis Vatson mane prižiūrėjo. Mano mama grįžo, kad būtų nužudyta.

— Mama čia gyveno tris mėnesius, o paskui grįžo į Silvaną, — pasakiau. — Tikriausiai vieną dieną jai pagaliau toptelėjo: Vaje, aš gi namuose palikau mažytę dukrytę. Dievuli, reikia tuojau važiuoti ir ją parsivežti.

Girdėjau kartėlį savo balse ir tikriausiai jis liks amžinai. Dabar kiekvieną kartą galvodama apie mamą lengvai išsmuksiu į šaltąją, kurioje viešpatauja niekšybė. Suspaudžiau kriauklelę ir pajutau, kaip ji įsirėžė į mano delną.

Rozalina atsistojo. Pažvelgiau į ją — kokia ji didelė mažame vonios kambaryje. Aš taip pat atsistojau, po akimirkos mudvi įsispraudėme tarp vonios ir tualeto ir žiūrėjome viena į kitą.

— Gaila, kad nepapasakojai man visko, ką žinojai apie mano mamą, — pasakiau. — Kaip galėjai taip pasielgti?

— Lile, — atsakė ji. Jos žodžiuose buvo justi gerumas, tarsi jie sūpuotųsi gerklėje it mažame švelnumo hamake. — Kaip galėjau tau viską pasakoti ir dar labiau tave įskaudinti?

Rozalina žingsniavo šalia manęs į medaus namelį per petį persimetusi plaušinę šluotą ir su mentele rankoje. Aš nešiausi pilną kibirėlį skudurų ir Spic and Span ploviklį. Išgrandėme mentele medų iš tokių vietų, kad ir sunku patikėti. Augustos skaičiavimo mašinėlė buvo visa apdrabstyta medumi.

Išvalėme grindis ir sienas ir ėmėmės Dievo Motinos. Švariai ją nuvalėme ir pastatėme kaip buvo. Ir visą laiką nepratarėme nė žodžio.

Dirbau jausdama viduje sunkumą, dvasios tuštumą. Sunkus alsavimas švokšdamas veržėsi pro šnerves. Sudaužyta Rozalinos širdis tiesiog atsispindėjo jos prakaituotame veide. Dievo Motinos akys kalbėjo jos akimis kažką, ko negalėjau suprasti. Ir daugiau nieko nebuvo.

Vidurdienį atvažiavo Dukterys ir Otis. Jie atsivežė galybę maisto, tarsi vakar mes nebūtume mirtinai apsivalgę. Patiekalus sukišo į orkaitę, kad neatauštų, ir sustoję virtuvėje ratu kramsnojo Rozalinos keptus kukurūzų sklindžius kartodami, kad tai patys gardžiausi kukurūzų sklindžiai, kad tokio skanumyno jiems dar nėra tekę ragauti. Nuo jų pagyrų Rozalina atsidūrė devintame danguje.

— Gal jau baigsite valgyti Rozalinos sklindžius, — sudraudė Džunė. — Jie skirti pietums.

— Ai, tegul valgo, — tarė Rozalina.

Mane tai baisiausiai nustebino, mat nuolat gaudavau per nagus, jeigu iki pietų bandydavau nukniaukti bent vieną jos sklindžių. Kai atvažiavo Neilas ir Zakas, sklindžių jau buvo beveik nelikę, o Rozalina skrajojo padebesiais.

Sustingusi ir aptvarstyta stovėjau virtuvės kampe. Troškau keliais nušliaužti į medaus namelį ir lovoje susiriesti į kamuoliuką. Troškau, kad visi užsičiauptų ir keliautų namo.

Zakas žengė manęs link, tačiau aš nusisukau ir įsmeigiau akis į kriauklės nuotekų vamzdį. Akies kampučiu pastebėjau, kad ir Augusta žiūri į mane. Jos lūpos blizgėjo lyg ką tik būtų pasitepusi jas vazelinu. Akivaizdu, kad ji taip pat neatsispyrė Rozalinos sklindžiams. Augusta prisiartino ir ranka palietė mano skruostą. Nemaniau, kad ji žino, jog nusiaubiau medaus namelį. Tačiau Augusta sugebėdavo stebuklingai viską išsiaiškinti. Galbūt ji žinojo ir leido man suprasti, kad viskas gerai.

— Noriu, kad jūs Zakui viską papasakotumėt, — paprašiau. — Kad pabėgau iš namų, apie mano mamą. Viską.

— O gal pati jam viską papasakok?

Pajutau, kad akyse ėmė tvenktis ašaros.

— Aš negaliu. Labai prašau, papasakokite jūs.

Augusta žvilgtelėjo į Zaką.

— Na, gerai. Papasakosiu jam viską, kai tik pasitaikys proga.

Ir išsivedė visus į lauką paskutiniajai Marijos dienos ceremonijai. Mes nužygiavome į kiemą. Visoms Marijos Dukterims aplink burnas švytėjo plonytis riebalų žiedelis. Džunė jau laukė mūsų. Ji sėdėjo ant virtuvinės kėdės ir grojo violončele. Mes sustojome aplink ją, o vidurdienio šviesa krito žemyn. Muzika tarsi skverbėsi į mus, paliesdama slapčiausias širdies kerteles ir žadindama liūdesį. Klausydamasi jos mačiau mamą, sėdančią į maršrutinį autobusą, išvažiuojančią iš Silvano, mačiau keturmetę save, miegančią lovelėje ir nežinančią, kas manęs pabudusios laukia.

Džunės muzika virto oru, oras — skausmu. Lingavau ir stengiausi nekvėpuoti.

Man palengvėjo, kai Neilas ir Zakas išėjo iš medaus namelio nešdami Dievo Motiną — tai atitraukė mano mintis nuo maršrutinio autobuso. Pasikišę po pažastimis, jiedu išnešė statulą kaip susuktą kilimą. Ant jos kūno žvangėjo grandinės. Tikėjausi, kad jie vėl įkels ją į vežimėlį ir kad elgsis daug pagarbiau. Lyg to dar būtų negana, jie pastatė ją tiesiai ant skruzdėlyno, iš kurio pasipylė skruzdėlės, o mes turėjom šokinėti ir purtyti jas nuo savo kojų.

Nuo šokinėjimo nuslydo Širdelės perukas, kurį ji kažkodėl atkakliai vadino „kepuruku“. Taigi mums teko eiti į vidų ir padėti jai susitvarkyti. Pavymui Otis riktelėjo:

— Sakiau, kad nesidėk to daikto. Kam reikalingas perukas tokiame karštyje? Tik ir slydinėja ant prakaituotos galvos.

— Jeigu noriu dėtis savo kepuruką, tai ir deduosi, — atsikirto ji per petį.

— Lyg mes to nežinotume, — atsišaukė jis žiūrėdamas į mus — tarsi mes palaikytume jo pusę. Iš tikrųjų mes visu šimtu procentų buvom Širdelės pusėje. Ne todėl, kad mums patiko jos perukas — tai buvo baisiausias perukas pasaulyje, — o dėl to, jog mums nepatiko, kad Otis visuomet jai įsakinėja.

Kai pagaliau susitvarkėme, Augusta tarė:

— Štai, čia esam mes, o čia — Dievo Motina.

Pažvelgiau į ją didžiuodamasi, kaip švariai nuplovėme.

Augusta iš Biblijos perskaitė Marijos žodžius:

— Nuo šiol visos tautos vadins mane šventąja...

— Šventoji Marija, — pertraukė Violeta. — Tebūnie palaiminta šventoji Marija.

Ir įsmeigė akis į dangų. Mes visi pakėlėme akis tikėdamiesi, kad ji pastebėjo Mariją, žengiančią per debesis.

— Šventoji Marija, — pakartojo ji.

— Šiandien švenčiame Marijos Ėmimo į dangų dieną, — tarė Augusta. — Švenčiame jos pabudimą ir kilimą į dangų. Ir prisimename Kančių Dievo Motinos istoriją, kad nepamirštume, jog šios grandinės niekada negalėjo jos sulaikyti. Kiekvieną kartą Dievo Motina jas sutraukydavo.

Ji suėmė grandinės galą, apsuktą aplink juodąją Mariją, ir atrišo kilpą. Paskui padavė Širdelei, kuri vyniojo toliau. Mes visi ėjom artyn ir atvyniojome po kilpą. Prisimenu grandinės žvangėjimą, kai ji krito prie Marijos kojų, ir Violetos žodžius: šventoji, šventoji, šventoji, šventoji.

— Marija kyla, — beveik pažnibždomis ištarė Augusta. — Ji kyla į savo aukštybes.

Dukterys iškėlė rankas. Net Otis ištiesė savo rankas į orą.

— Mūsų Motina Marija nebus pažeminta ir sukaustyta, — kalbėjo Augusta. — Kaip ir jos dukterys. Mes kilsime, Dukterys. Mes... pakilsime.

Džunė perbraukė violončelės stygas. Aš taip pat norėjau iškelti rankas kartu su jomis, išgirsti iš dangaus sklindantį balsą: Tu pakilsi, pajusti, kad tai įmanoma. Tačiau mano rankos karojo prie šonų. Jaučiausi menka ir niekinga, ir vieniša. Kaskart užsimerkusi išvysdavau maršrutinį autobusą.

Dukterys stovėjo iškėlusios rankas į dangų, jausdamos, kad kyla kartu su Marija. Tada Augusta pasiėmė vieną Juodosios Medaus Madonos stiklainių, kurie stovėjo už Džunės kėdės. Tai, ką ji padarė, visus sugrąžino į žemę. Augusta atsuko dangtelį ir išliejo medų Marijai ant galvos.

Medus lėtai nutekėjo Marijos veidu, pečiais ir nuslydo drabužio klostėmis. Korio gabalėlis sustojo ant Dievo Motinos alkūnės įlinkio.

Pažiūrėjau į Rozalina lyg sakydama: Na, gražiausia. Mudvi visą rytą valėme nuo jos medų, o jos vėl tėplioja ją medumi.

Nutariau, kad šitos moterys jau niekuo negali manęs nustebinti, tačiau po akimirkos jos susispietė aplink Dievo Motiną kaip bitės palydovės aplink motinėlę ir ėmė įtrinti medų į medį. Jos kruopščiai ištepė statulos galvą, skruostus, kaklą, pečius, rankas, krūtinę, pilvą.

— Eikš, Lile, padėk mums, — pakvietė Mabelė.

Rozalina jau dirbo su jomis ir trynė medumi Dievo Motinos šlaunis. Aš laikiausi atokiai, tačiau Kresė paėmė mane už rankų, atitempė prie Marijos, įmurkdė jas į saulėje sušilusio medaus klaną ir prispaudė prie raudonos Dievo Motinos širdies.

Prisiminiau, kaip vidurnaktį aplankiau Dievo Motiną, kaip glaudžiau ranką toje pačioje vietoje. Tu esi mano motina, — tada pasakiau jai. — Tu esi tūkstančių motina.

— Nesuprantu, kodėl tai darome, — pasakiau.

— Mes visada maudom ją meduje, — atsiliepė Kresė. — Kiekvienais metais.

— Tačiau kodėl?

Augusta trynė medumi Dievo Motinos veidą.

— Kiekviena bažnyčia turi ypatingą statulą, kurią prausia švęstu vandeniu, kad išreikštų jai pagarbą, — paaiškino ji. — Ypač garbinamos Dievo Motinos statulos. Kartais jos maudomos vyne. O mes pasirinkome medų. — Dabar Augusta tepė Dievo Motinos kaklą. — Matai, Lile, medus yra konservantas. Aviliuose jis saugiai užkonservuojamas koriuose, kad išliktų grynas ir kad bitės saugiai peržiemotų. Mes maudome Dievo Motiną meduje, kaip tu pasakytum, užkonservuojame ją kitiems metams. Bent jau širdyse tikrai taip jaučiamės.

— Nežinojau, kad medus yra konservantas, — pasakiau jausdama tarp pirštų lipnią masę, lyg būčiau išsitepusi alyva.

— Žmonės nežino, kad medus turi daugybę savybių. Tačiau senų senovėje žmonės balzamuodami mirusiuosius ištepdavo medumi. Motinos laidojo medumi išteptus kūdikius, kad jie nesuirtų.

Niekada nemaniau, kad medus gali būti taip naudojamas. Įsivaizdavau, kaip laidojimo namai vietoje karstų pardavinėja dideles statines medaus. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip tada atrodytų laidojimo namų vitrina.

Uoliai ėmiausi darbo beveik apsvaigusi nuo mūsų veiklos intymumo.

Mabelė per arti pasilenkė ir medumi išsitepė visus plaukus, bet iš tikrųjų ji prisilietė prie meduotų Lunelės alkūnių. Lunelė bandė jas nusilaižyti, tačiau jos liežuvis negalėjo tiek pasiekti.

Skruzdėlės ėmė vorele rinktis prie Dievo Motinos valgyti medaus, tačiau nepralenkiami buvo bičių žvalgai, kurių būrelis nusileido ant Dievo Motinos galvos. Tik išnešk laukan medaus ir tuojau susirinks visa vabzdžių karalystė.

— Tikriausiai netrukus prie mūsų prisijungs ir lokiai, — šyptelėjo Kvinė.

Aš nusijuokiau ir sąžiningai tepliojau dar medaus nemačiusį lopinėlį prie statulos pagrindo.

Dievo Motiną dengė gausybė rankų, juodų ir rudų, judančių įvairiomis kryptimis, tačiau staiga nutiko keisčiausias dalykas. Palaipsniui visos rankos ėmė judėti ta pačia kryptimi, aukštyn ir žemyn, lėtais judesiais, tada pasisukdavo į vieną ar kitą pusę, kaip paukščių pulkas tuo pačiu metu keičia kryptį danguje, o tu imi galvoti, kas jiems davė tokį nurodymą.

Tai tęsėsi gana ilgai ir mes nepertraukėme šios akimirkos savo kalbomis. Mes konservavome Dievo Motiną, ir aš buvau labai patenkinta — pirmą kartą nuo tada, kai viską sužinojau apie mamą, — kad darau tai, ką darau.

Pagaliau atsitraukėme. Spindėdama auksiniu medumi, Dievo Motina stovėjo pievelėje, aplink voliojosi grandinės.

Paskui viena po kitos Dukterys nardino rankas į kibirėlį su vandeniu ir plovė medų. Aš laukiau, kad būčiau paskutinė norėdama kuo ilgiau išlaikyti medų ant savo odos. Jaučiausi lyg dėvėdama stebuklingas pirštines. Lyg galėčiau užkonservuoti viską, ką paliesiu.

Kol pavalgėme, Dievo Motina stovėjo kieme. Paskui grįžome ir taip pat lėtai nuplovėme ją vandeniu. Kai Neilas ir Zakas įnešė statulą į svetainę, visi išsiskirstė. Augusta, Džunė ir Rozalina ėmė plauti indus, bet aš pasprukau į medaus namelį ir atsiguliau ant savo lovelės stengdamasi nieko negalvoti.

Ar kada nors pastebėjote tokį dalyką? Kuo labiau stengiesi negalvoti, tuo painesnės mintys lenda į galvą? Stengdamasi negalvoti, dvidešimt minučių mąsčiau apie tokį nepaprastą dalyką: jeigu man galėtų nutikti vienas Biblijos stebuklas, kurį išsirinkčiau? Iš karto atmečiau duonos ir žuvies padauginimą, nes daugiau nebegalėjau žiūrėti į maistą. Pagalvojau, kad būtų įdomu pavaikščioti vandeniu, tačiau kokia viso to prasmė? Na, eini vandeniu, bet kas iš to? Pasirinkau prikėlimą iš mirusių, nes didžioji dalis manęs tikrai jautėsi mirusi.

Užtruko gana ilgai, kol supratau, kad galvoju. Stengiausi vėl nebegalvoti, bet į duris pabeldė Augusta.

— Lile, ar galiu užeiti?

— Žinoma, — atsakiau, tačiau nesiteikiau pajudėti.

Per daug kad būtų galima negalvoti. Pabandyk pabūti bent penkias sekundes šalia Augustos ir negalvoti.

Rankose ji laikė aukso ir baltos spalvos dryžiais išmargintą skrybėlės dėžę. Akimirką Augusta stovėjo žiūrėdama į mane. Ji atrodė nepaprastai aukšta. Ant lentynėlės stovėjęs ventiliatorius pašiaušė jos apykaklę ir pakėlė aplink kaklą.

Ji atnešė man skrybėlę, — pagalvojau. Gal ji nuvažiavo į „Doleriui amen“ parduotuvę ir nupirko šiaudinę skrybėlaitę, kad mane pradžiugintų. Bet iš tikrųjų tai būtų nesąmonė. Kodėl turėčiau apsidžiaugti gavusi šiaudinę skrybėlaitę? Paskui švystelėjo mintis, kad Lunelė įvykdė savo pažadą. Bet ir tai neatrodė tikra. Lunelė neturėjo laiko taip greitai padaryti man skrybėlaitės.

Augusta atsisėdo ant Rozalinos lovos ir pasidėjo dėžę ant kelių.

— Atnešiau tau kai ką, kas priklausė tavo mamai.

Įsistebeilijau į tobulą dėžės apskritimą. Giliai įkvėpiau, tačiau gerklėje kažkas užstrigo lyg iškvepiant. Tai, kas priklausė mano mamai.

Nepajudinau nė piršto. Uodžiau iš lauko besiskverbiantį orą, kurį plakė prie lango buvęs ventiliatorius. Atrodė, kad oras apsunko nuo popietės lietaus, kuris atkakliai tebesilaikė danguje.

— Ar nenori pažiūrėti? — paklausė Augusta.

— Jūs pasakykite man, kas ten yra.

Augusta paplekšnojo per dėžės dangtelį.

— Aš ir pati nelabai prisimenu. Iki šio ryto buvau pamiršusi šitą dėžę. Pagalvojau, kad galėtume kartu ją atidaryti. Bet jeigu nenori, tai ir nereikia. Čia keletas daiktų, kuriuos tavo mama paliko tądien, kai grįžo į Silvaną tavęs pasiimti. Jos drabužius vėliau atidaviau labdaros organizacijai, o keletą smulkmenų pasilikau. Manau, kad šioje dėžėje jos pragulėjo gerą dešimtmetį.

Atsisėdau. Girdėjau, kaip dunksi mano širdis. Galvojau, ar sėdėdama kitame kambario gale Augusta ją girdi. Tuk tuk. Tuk tuk. Kai girdi šitaip garsiai tuksinčią savo širdį, apima ne tik panika, bet ir kažkoks keistai guodžiantis jausmas.

Augusta padėjo dėžę ant lovos ir nukėlė dangtį. Ištiesiau kaklą bandydama žvilgtelėti į vidų, tačiau nieko nebuvo matyti. Pastebėjau tik baltą vyniojamąjį popierių pageltusiais kraštais.

Augusta išėmė mažą ryšulėlį ir išvyniojo.

— Tavo mamos kišeninis veidrodėlis, — ištarė laikydama jį rankoje.

Veidrodėlis buvo ovalo formos, vėžlio kiauto rėmeliuose, nedidesnis už mano delną.

Išlipau iš lovos ir atsisėdau ant grindų, nugarą atrėmiau į lovelės šoną. Truputį arčiau negu pirma. Augusta apsimetė laukianti, kad paimčiau iš jos veidrodėlį. Iš tikrųjų turėjau prisėsti savo rankas, kad jos nesitiestų artyn. Pagaliau Augusta pakėlė veidrodėlį ir pažvelgė į save. Ant sienos už jos sumirgėjo saulės zuikučiai.

— Jeigu tu pažvelgsi į veidrodėlį, pamatysi savo mamą, žiūrinčią į tave, — tarė ji.

Niekada nežiūrėsiu į tą veidrodį, — pagalvojau.

Augusta padėjo veidrodį ant lovos ir, pasiraususi dėžėje, ištraukė plaukų šepetį medine rankena ir ištiesė man. Paėmiau jį nieko negalvodama. Delne keistai jaučiau jo rankeną, vėsią ir nugludintą, lyg ji būtų buvusi pernelyg dažnai laikyta. Pagalvojau, kad mama tikriausiai šukuodavosi šimtus kartų per dieną.

Jau norėjau atiduoti Augustai šepetį, bet pastebėjau tarp šerelių įstrigusį ilgą juodą banguotą plauką. Pakėliau šepetį prie akių ir įsispoksojau į jį, į mamos plauką, į tikrą jos kūno dalį.

— Taigi, — tarė Augusta.

Negalėjau atitraukti nuo jo akių. Šitas plaukas augo ant jos galvos, o dabar įstrigo čia kaip mintis, kurią ji paliko ant šepečio. Supratau, kad nesvarbu, kad ir kaip stengsiesi, kad ir kiek medaus stiklainių sudaužysi, kad ir kaip bandysi negalvoti apie savo mamą, — ji niekada neišnyks iš tavo širdies. Prisispaudžiau nugara prie lovelės ir pajutau, kaip akyse ima tvenktis ašaros. Deborai Fontanel Ouvens priklausęs šepetys ir plaukas plaukė mano akyse.

Atidaviau šepetį Augustai, o ji man ištiesė papuošalą. Tai buvo auksinė sagė — banginis su mažyte juoda akimi ir netikru deimantu toje vietoje, kurioje kyla vandens fontanas.

— Šitą sagę ji buvo prisisegusi tądien, kai atvažiavo pas mus, — tarė Augusta.

Suspaudžiau sagę delne, tada atsiklaupiau priešais Rozalinos lovelę ir padėjau ją šalia kitų daiktų — kišeninio veidrodėlio ir šepečio. Sukau juos ratu lyg norėdama padaryti koliažą.

Man patikdavo ant lovos taip išdėlioti kalėdines dovanas. Paprastai gaudavau keturis daiktus, kuriuos T.Rėjus man išrinkdavo su Silvano parduotuvės savininke: megztuką, kojines, pižamą, krepšelį apelsinų. Linksmų Kalėdų! Dovanų sąraše slypi visas gyvenimas. Dėliodavau jas eilute, apskritimu, kvadratu, bet kokia figūra, kuri jomis galėtų reikšti meilę.

Pakėliau akis į Augustą, o ši iš dėžės ištraukė juodą knygą.

— Daviau tavo mamai paskaityti, kol ji čia gyveno. Anglų poezija.

Paėmiau knygą. Versdama puslapius, pastebėjau pieštuku pažymėtas vietas. Tai buvo ne žodžiai, o keisti taškeliai, tornadą primenančios spiralės, V raidžių pulkai, visokie išraitymai su akimis, kepurėti puodai, puodai su veidais, puodai, kuriuose kažkas kunkuliuoja, mažos balutės, kurios tuoj tuoj sukels didžiules bangas. Žiūrėjau į mamos slaptas fantazijas ir troškau eiti į lauką ir įmesti knygą į purvyną.

Keturiasdešimt antras puslapis. Jame radau aštuonias Viljamo Bleiko eilutes, kurias ji buvo pabraukusi, kai kuriuos žodžius net du kartus.

O Rože, tu sergi!

Nematomas kirminas,

Kuris pasprunka naktyje,

Švilpiančioje vėtroje,

Ištyręs tavo

Tamsraudonio džiaugsmo guolį,

Ir jo tamsi slaptinga meilė

Tavo gyvenimą ardo.

Užverčiau knygą. Norėjau pamiršti tuos žodžius, tačiau jie įstrigo mano galvoje. Mano mama buvo Viljamo Bleiko rožė. Labiausiai norėjau jai pasakyti, kaip gailiuosi būdama vienu iš tų nematomų kirminų, kurie pasprunka naktyje.

Padėjau knygą ant lovos šalia kitų daiktų ir pasisukau į Augustą. Ji vėl palinko prie dėžės ir ėmė šnarinti popierių.

— Paskutinis daikčiukas, — tarė ji ir ištraukė mažytę ovalinę nuotraukėlę pajuodusio sidabro rėmeliuose.

Ji ištiesė man nuotraukėlę ir sekundę laikė mano rankas. Rėmeliuose buvo nuotrauka: aukštoje kėdėje sėdi mažytė mergytė, jai prie burnytės prikibęs maistelio likutis. Šalia kūdikio profiliu palinkęs moters veidas. Jos plaukai susiraitę į visas puses, labai gražūs, lyg ką tik sušukuoti. Dešinėje rankoje moteris laiko vaikišką šaukštelį. Šviesa krinta jai ant veido. Mergytei parištas seilinukas su meškiuku. Plaukų kuokštelis pakaušyje surištas kaspinėliu. Mergytė tiesia moteriai ranką.

Aš ir mano mama.

Šiame pasaulyje man daugiau niekas nerūpėjo, tik tai, kad jos veidas prigludęs prie manojo, kad mūsų nosys beveik liečiasi, kad jos šypsena plati ir žavinga, lyg spinduliuotų. Ji maitino mane mažu šaukšteliu. Ji trynė savo nosį į mano nosytę ir atidavė man savo šviesą.

Pro langą padvelkė Karolinos jazminų aromatas. Tikrasis Pietų Karolinos kvapas. Priėjau prie lango, pasirėmiau alkūnėmis ir įkvėpiau taip giliai, kiek pajėgiau. Girdėjau, kaip už manęs sukrutėjo Augusta, kaip girgžtelėjo lovelės kojos, ir viskas nutilo.

Žvelgiau į nuotraukėlę, tada užsimerkiau. Nutariau, kad Mėja nukeliavo į dangų ir papasakojo mamai apie ženklą, kurio aš laukiau. To, iš kurio suprasčiau, kad aš buvau mylima.