ANTRAS SKYRIUS

Palikdamas senąjį lizdą, spiečius paprastai nuskrenda kelis metrus ir nutupia. Bitės ieško patogios vietos naujai kolonijai. Galiausiai jos išrenka tinkamiausią, ir visas spiečius pakyla į orą.

„Pasaulio bitės

Policininkas, vežęs mus į nuovadą, buvo vardu Everis Gastonas, tačiau vyras Eso stotyje vadino jį Batu. Keista pravardė, atrodė, nebuvo susijusi nei su jo batais, nei su kojomis. Vienintelis dalykas — jo ausys buvo visai mažos: kaip vaiko, kaip du mažučiai sudžiūvę abrikosai. Sėdėdama galinėje sėdynėje niekaip negalėjau atitraukti nuo jų akių ir galvojau, kodėl jo nevadina Ausimis.

Visi trys vyrai sekė mus žaliu pikapu. Jie važiavo visai šalia bamperio ir kas kelias sekundes spaudė signalą. Kiekvieną kartą pašokdavau, o Rozalina plekšnodavo man per koją. Priešais vakarietiškų automobilių parduotuvę vyrai sugalvojo pramogą: išlįsdavo pro langelį ir šūkaliojo mums visokius dalykus, daugiausia tokius, kokių mes nebūtume galėjusios padaryti per uždarytą langą. Pastebėjau, kad policijos automobilio galinėje sėdynėje sėdintys žmonės patys negalėtų atsidaryti nei durelių, nei langų, nes ten nebuvo rankenų. Taigi mums teko palaima važiuoti į kalėjimą troškiame karštyje žiūrint, kaip žmonių burnos už lango kažką žiopčioja — ir džiaugiantis, kad jų negirdime.

Rozalina žiūrėjo į priekį apsimesdama, kad tie vyrai yra tik niekingos kambarinės musės, zvimbiančios už lango. Tačiau aš vienintelė jutau, kaip tirta jos šlaunys ir kaip sėdynė darosi panaši į vibruojančią lovą.

— Misteri Gastonai, — paklausiau, — nejaugi ir tie vyrai keliauja su mumis?

Veidrodėlyje pasirodė jo šypsena.

— Nepasakyčiau, kad kažkokie vyrai kelia mums kažkokių sunkumų.

Netoli Pagrindinės gatvės vyrai pavargo smagintis ir sulėtino greitį. Lengviau atsikvėpiau, tačiau, kai įsukome į policijos nuovados kiemą, išvydau juos stovinčius ant kiemo laiptų ir laukiančius mūsų. Kortų dalytojas delne gniaužė žibintuvėlį. Kiti du laikė mūsų bažnyčios vėduokles ir jomis vėdavosi.

Mums išlipus iš automobilio misteris Gastonas sunėrė Rozalinos rankas ant nugaros ir uždėjo antrankius. Ėjau taip arti, kad jaučiau nuo jos odos sklindantį karštį.

Rozalina sustojo per dešimt jardų nuo vyrų ir atsisakė pajudėti.

— Ei, neversk manęs išsitraukti ginklo, — tarė misteris Gastonas.

Paprastai Silvano policininkai ginklus išsitraukdavo tik tada, kai žmonės savo kiemuose pamatydavo barškuoles ir kviesdavo policiją, kad jas nušautų.

— Eime, Rozalina, — paraginau ją. — Jie nieko negali tau padaryti. Juk čia yra policija.

Tuo metu kortų dalytojas pakėlė žibintuvėlį ir smogė Rozalinai į galvą. Ji suklupo ant kelių.

Neprisimenu savo klyksmo, tačiau prisimenu, kad Gastonas užčiaupė man burną.

— Ša, nutilk, — sudraudė mane.

— Įsivaizduok, kad čia tavo atsiprašymas, — tarė kortų dalytojas.

Rozalina bandė atsistoti, tačiau negalėjo, nes rankos buvo surakintos. Mudu su Gastonu turėjome jai padėti.

— Tavo juodas užpakalis vis tiek vienaip ar kitaip atsiprašys, — burbtelėjo dalytojas ir vėl žengė Rozalinos link.

— Baik, Franklinai, — tarė Gastonas ir stumtelėjo mus prie durų. — Dabar ne laikas.

— Aš nenurimsiu, kol ji atsiprašys.

Daugiau nieko nebegirdėjau, nes įėjome į vidų. Neapsakomai troškau atsiklaupti ir pabučiuoti kalėjimo grindis.

Kalėjimą įsivaizdavau taip, kaip rodoma vesternuose. Šitas atrodė visai kitoks. Pirmiausia, jis buvo išdažytas rausvai, ant langų kabojo gėlėtos užuolaidos. Tačiau paaiškėjo, kad šiame gale gyveno kalėjimo prižiūrėtojas. Jo žmona, tepdama riebalais bandelių skardą, žvilgtelėjo iš virtuvės.

— Atvedžiau dar dvi alkanas burnas, — tarė Gastonas, tačiau ji nė nešyptelėjusi grįžo prie savo darbo.

Jis praleido mus į priekį koridoriumi, kurio abiejose pusėse rikiavosi kalėjimo kameros. Visos jos buvo tuščios. Gastonas nuėmė Rozalinai antrankius ir padavė rankšluostį iš vonios kambario. Rozalina prispaudė rankšluostį prie galvos, o Gastonas atsisėdęs prie stalo ėmė pildyti dokumentus. Paskui žvangindamas raktais pasikuitė spintos stalčiukuose.

Kalėjimo kameros dvokė girtų žmonių kvapais. Gastonas uždarė mus pirmoje eilėje į pirmą kamerą, kurioje per visą sieną buvo išbraižyta: „Sušikta valdžia“. Viskas atrodė kažkaip nerealu. „Mes kalėjime“, — pagalvojau, — mes kalėjime.“

Kai Rozalina atitraukė rankšluostį, ištinusiame veide virš antakio pamačiau colio ilgio žaizdą.

— Ar labai skauda? — paklausiau.

— Šiek tiek, — atsakė ji.

Rozalina du ar tris kartus apėjo kamerą ir susmuko ant suolo.

— T.Rėjus ištrauks mus iš čia, — pasakiau.

— Ojojoi.

Gerą pusvalandį ji neištarė nė žodžio. Pagaliau Gastonas atidarė duris.

— Eime, — tarė.

Akimirką Rozalinos akyse švystelėjo viltis. Ji bandė atsikelti. Tačiau Gastonas papurtė galvą.

— Tu niekur neisi. Tik mergaitė.

Tarpduryje stabtelėjau ir įsikibau į kameros grotas, lyg jos būtų ilgi Rozalinos rankų kaulai.

— Aš grįšiu. Supratai?.. Ar girdi, Rozalina?

— Tu eik. Aš susitvarkysiu.

Pasiduodanti jos veido išraiška mane pribloškė.

T.Rėjaus sunkvežimiuko spidometro rodyklė taip pasiutiškai šokinėjo, kad niekaip negalėjau įžiūrėti, kokiu greičiu važiuojame: septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt. Palinkęs prie vairo T.Rėjus mygo akceleratorių, atleisdavo ir vėl mynė. Vargšas sunkvežimiukas visas braškėdamas skriejo keliu, ir aš tik laukiau, kada atitrūkęs stogas nušnios keletą pušų.

Įsivaizdavau, kad T.Rėjus taip skuba namo, kad greičiau galėtų įrengti kankinimo kameras — kiekviename namų kambaryje supilti kruopų piramides. Man tereikės eiti iš vieno kambario į kitą, nuo vienos krūvos prie kitos ir valandų valandas klūpoti. Turėsiu teisę tik nueiti į tualetą. Tačiau man buvo nesvarbu. Galvoje sukosi tik viena mintis — Rozalina liko kalėjime.

Žvilgtelėjau į jį iš šono.

— Kas bus Rozalinai? Turi ją kaip nors iš ten ištraukti...

— Džiaukis, kad tave iš ten ištraukiau, — suriaumojo.

— Bet ji negali ten likti.

— Ji supylė savo spjaudalus ant trijų baltųjų vyrų! Ką, po velnių, ji sau galvojo? Vardan Kristaus, ir dar ant Franklino Posio! Nejaugi ji negalėjo pasirinkti ko nors normalesnio? Silvane niekas labiau už jį nekenčia negrų. Ji jau negyva nuo tada, kai jis į ją pažiūrėjo.

— Dar ne visai, — sumurmėjau. — Juk nemanai, kad jis tikrai ją nužudys.

— Manau, kad nesistebėsiu, jeigu jis tikrai ją nužudys.

Mano rankos visai nusviro. Franklinas Posis — tai vyras su žibintuvėliu, kuris ruošiasi nužudyti Rozaliną. Bet ar to pati nesuvokiau dar prieš T.Rėjui pasakant?

Jis palydėjo mane laiptais į viršų. Tyčia ėjau lėtai, nes manyje staiga sukilo pyktis. Kaip jis galėjo štai taip palikti Rozaliną kalėjime?

Įėjau į savo kambarį, o T.Rėjus liko tarpdury.

— Turiu išrašyti rinkėjams atlyginimus, — tarė jis. — Niekur neik iš savo kambario. Supratai? Sėdėk ir galvok, ką man pasakysi, kai grįšiu. Labai rimtai pagalvok.

— Negąsdink manęs, — ištariau vos kvėpuodama.

T.Rėjus jau sukosi eiti, bet vėl atsigręžė:

— Ką pasakei?

— Negąsdink manęs, — pakartojau šįkart garsiau. Manyje kilęs įžūlus jausmas išlaisvino kažką, kas buvo giliai užrakinta krūtinėje.

Jis žengtelėjo artyn ir pakėlė ranką tarsi ruošdamasis man smogti į veidą.

— Galvok, ką šneki.

— Nagi, pabandyk. Trenk man, — sušukau.

Jis užsimojo. Pasukau veidą. Smūgis pro šalį.

Nubėgau prie lovos ir sunkiai alsuodama užsikniaubiau ant jos.

— Mama niekada neleistų manęs mušti! — šūktelėjau jam.

— Tavo mama? — jo veidas skaisčiai išraudo. — Manai, kad nors kiek rūpėjai tai prakeiktajai?

— Mano mama mane mylėjo, — sušukau.

Jis atmetė galvą ir garsiai bei karčiai nusikvatojo.

— Tai... tai nejuokinga, — išstenėjau.

Jis puolė prie lovos, įsikibo į čiužinį ir pasilenkė taip arti, kad mačiau net smulkias poras, iš kurių augo žandenos. Atatupsta pasitraukiau tolyn ant pagalvių ir atsirėmiau į lovos galvūgalį.

— Nejuokinga? — rėkė jis. — Nejuokinga’? Kodėl? Prakeikimas! Tai juokingiausias dalykas, kokį girdėjau: tu manai, kad tavo motina yra tavo angelas sargas. — Jis vėl nusikvatojo. — Tai moteriai tu mažiausiai rūpėjai.

— Netiesa, — pasakiau. — Tai netiesa.

— O iš kur žinai? — paklausė jis ir dar arčiau pasilenkė. Veidą perkreipė kažkas panašaus į šypseną.

— Nekenčiu tavęs, — sušukau.

T.Rėjaus šypsena akimirksniu išnyko. Jis sustingo.

— Kodėl, tu maža kalaite? — paklausė jis. Jo lūpos pabalo.

Ūmai pajutau ledinį šaltį, tarytum į kambarį būtų įslinkęs kažkoks pavojus. Pažvelgiau į langą ir pajutau, kaip nugara nuėjo pagaugais.

— Dabar paklausyk, ką tau pasakysiu, — mirtinai ramiu balsu ištarė T.Rėjus. — Tiesa tokia: tavo apgailėtina motina pabėgo ir paliko tave. Tą dieną, kai mirė, ji buvo grįžusi susirinkti daiktų. Ir viskas. Dabar gali kiek nori manęs nekęsti. Tačiau ji tave paliko.

Kambarį užliejo tyla. Jis kažką nusivalė nuo marškinių krūtinės ir nuėjo prie durų.

Jam išėjus nepajudėjau, tik pirštu vedžiojau ant lovos krentančios šviesos kontūrus. Žingsniai nudundėjo laiptais ir nutolo. Ištraukiau visas pagalves iš užvalkalų ir pasidariau iš jų urvą, kuris atskirtų mane nuo pasaulio. Galėjau suprasti, kodėl mama paliko jį. Tačiau kodėl ji paliko mane? Šita mintis amžinai mane persekios.

Bičių stiklainis stovėjo prie stalo krašto. Dabar tuščias. Bitės pagaliau sugalvojo, kaip iš jo išskristi. Pasilenkiau ir paėmiau indelį, ašaros pačios ėmė riedėti; atrodė, kad laikiau jas metų metus.

Tavo apgailėtina motina pabėgo ir paliko tave. Tą dieną, kai mirė, ji buvo grįžusi susirinkti daiktų. Ir viskas.

„Dieve, Jėzau Kristau, kad tik jis galėtų atsiimti tuos žodžius“.

Mane užplūdo prisiminimai. Lagaminas ant grindų. Jiedu pykstasi. Mano pečiai keistai ir nevaldomai ėmė virpėti. Prispaudžiau indelį prie krūtinės tikėdamasi, kad jis mane apramins. Tačiau nesilioviau drebėjusi ir verkusi. Mane tai gąsdino. Jaučiausi, lyg gulėčiau pakelėje partrenkta automobilio, kurio nepastebėjau, ir bandyčiau suvokti, kas nutiko.

Sėdėjau ant lovos kraštelio ir vis kartojau jo žodžius. Ir kiekvieną kartą skausmas man suspausdavo širdį.

Nežinau, kiek laiko taip sėdėjau jausdamasi sudužusi į šukes. Pagaliau atsistojau ir priėjau prie lango. Žiūrėjau į persikų medžius, plytinčius iki pusės kelio į Šiaurės Karoliną, žvelgiau į jų lapuotas šakas, tarytum elgetų atkištas rankas. Aplink buvo tik dangus, oras ir vieniša erdvė.

Pažvelgiau žemyn — bičių stiklainį tebespaudžiau rankose, o jo dugne tyvuliavo šaukštelis ašarų. Pravėriau langą ir išpyliau jas. Vėjas sugriebė lašelius ir išbarstė ant išdžiūvusios žolės. Kaip ji galėjo mane palikti? Kelias minutes stovėjau ir žiūrėjau į pasaulį. Bandžiau suprasti. Paukščiukai čiulbėjo tiesiog tobulai.

Tada man šovė mintis: o jeigu netiesa, kad mama mane paliko? Gal T.Rėjus tai pasakė, kad nubaustų mane?

Pajutau palengvėjimą. Taip ir buvo. Taip ir turėjo būti. Tai yra mano tėvas buvo tikras Tomas Edisonas, jeigu reikėdavo sugalvoti kokią nors bausmę. Vieną kartą, kai ginčijausi su juo, jis man pasakė, kad mano triušę Madmuazelė nugaišo. Verkiau visą naktį, o kitą rytą pamačiau narvelyje ją sveikutėlę. Dabar jis irgi galėjo viską išgalvoti. Šiame pasaulyje negali būti tokių baisių dalykų. Abu tėvai negali nemylėti savo vaikų. Tiek jau to, vienas gali, bet, dėl Dievo meilės, tikrai ne abu.

Tikriausiai buvo taip, kaip jis anksčiau pasakojo: nelaimės dieną mama tvarkė spintą. Juk žmonės visą laiką tvarko spintas.

Giliai įkvėpiau, kad nusiraminčiau.

Galima sakyti, kad niekada neišgyvenau tikro tikėjimo akimirkos, tokios, kai kalbiesi su kažkuo, kai girdi kažkieno balsą, kalbiesi taip nuoširdžiai, kad gali perskaityti žodžius medžių šakose ar debesyse.

Stovėdama savo kambarėlyje dabar išgyvenau kaip tik tokią akimirką. Girdėjau balsą, kuris sakė: Lile Melisa Ouvens, tavo stiklainis atviras.

Tą pačią sekundę supratau, ką turiu daryti: išeiti. Turiu palikti T.Rėjų, kuris gali grįžti kiekvieną akimirką, ir tik Dievas žino, ką tada man padarys. Ir dar privalau kaip nors ištraukti Rozaliną iš kalėjimo.

Laikrodis rodė 14.40. Man reikėjo rimto plano, tačiau negalėjau sau leisti prabangos sėdėti ir galvoti. Išsitraukiau rausvą drobinį krepšį, kurį laikiau kelionei, jeigu mane kas nors kur nors pakviestų. Pasiėmiau trisdešimt aštuonis dolerius, kuriuos užsidirbau pardavinėdama persikus, ir įgrūdau į krepšį kartu su septyniomis geriausiomis savo kelnaitėmis, ant kurių kiekvieno užpakalio buvo užrašyta savaitės diena. Sumečiau kojines, penkerius šortus, palaidines, naktinius marškinius, šampūną, šukas, dantų pastą, dantų šepetėlį, plaukų gumeles. Visą laiką žiūrėjau į langą. Ką dar? Akys užkliuvo už žemėlapio, prismeigto prie sienos. Nuplėšiau jį su visais smeigtukais negaišdama laiko jiems ištraukyti.

Iš po čiužinio išsitraukiau mamos fotografiją, pirštinaites, medinį juodosios Marijos paveikslą ir juos taip pat įsidėjau į krepšį.

Iš praėjusių metų anglų kalbos pratybų sąsiuvinio išplėšiau lapą ir trumpai drūtai parašiau: „Brangusis T.Rėjau, nesivargink ir manęs neieškok. Lilė. P. S. Tokie melagiai, kaip tu, turi degti pragare.“

Pažvelgusi pro langą, pamačiau T.Rėjų, grįžtantį namo iš sodo: kumščiai sugniaužti, galva nulenkta kaip buliaus, kuris ruošiasi kažką pulti.

Padėjau raštelį ant komodos, akimirką pastovėjau kambario viduryje ir pagalvojau, ar dar kada nors čia grįšiu.

— Sudie, — tariau, ir širdį pervėrė lengvas liūdesys.

Tvoroje, kuri ėjo aplink namą, radau skylę. Prasispraudusi išnykau violetinės šviesos ir voratinkliais apraizgytoje erdvėje.

Prieangyje pasigirdo T.Rėjaus žingsniai.

— Lile! Lii-leee!

Jo balsą atkartojo kiekviena namo grindų lenta.

Staiga pastebėjau, kad Snupė uostinėja skylę, pro kurią išlindau. Dar giliau nėriau į tamsą, tačiau kalė užuodė mano kvapą ir pradėjo loti atsukusi savo nusususią galvą.

T.Rėjus atskubėjo suspaudęs rankoje mano raštelį, riktelėjo Snupei pagaliau po velnių nutilti ir nurūko savo sunkvežimiuku, palikdamas paskui save išmetamųjų dujų debesį.

Šiandien jau antrą kartą eidama tuo pačiu piktžolėmis apaugusiu greitkelio krašteliu galvojau, keleriais metais tapau vyresnė per vieną dieną. Per kelias valandas iš keturiolikmetės tapau keturiasdešimtmete.

Kiek akys aprėpė, kelias buvo tuščias, tik tviskėjo nuo karščio ir vietomis atrodė banguojantis it vanduo. Jeigu man pavyktų išlaisvinti Rozaliną — tas „jeigu“ didžiulis kaip Jupiterio planeta — kur mudvi keliausim?

Staiga sustojau. „Tiburonas, Pietų Kalifornija“. Na, žinoma. Miestas, užrašytas ant juodosios Marijos paveiksliuko. Aš juk planavau kada nors ten nukeliauti! Tai atrodė tiesiog idealu: mano mama kažkada taip pat ten buvo. Arba ji pažinojo ten gerų žmonių, kurie atsiuntė jai Jėzaus Motinos paveiksliuką. Ir kam šaus į galvą ten mūsų ieškoti?

Atsitūpiau prie griovio ir ištiesiau žemėlapį. Tiburonas buvo taškelis šalia didelės raudonos žvaigždės, kuri žymėjo Kolumbiją. T.Rėjus patikrins autobusų stotį, todėl mums su Rozalina teks keliauti autostopu. Argi tai labai sunku? Stovi ištiesusi ranką, o žmonės tavęs pasigaili ir sustoja.

Buvau netoli bažnyčios, kai baltu fordu prazvimbė brolis Džeraldas. Mirktelėjo stabdžių žibintai ir automobilis pavažiavo atbulas.

— Taip ir pamaniau, kad čia tu, — tarė man per langelį. — Kur keliauji?

— Į miestą.

— Ir vėl? O kam krepšys?

— Aš... kai ką nešu Rozalinai. Ji kalėjime.

— Taip, žinau, — tarė jis ir pravėrė keleivio dureles. — Lipk, aš irgi ten važiuoju.

Dar niekada nevažiavau dvasininko automobiliu. Gal ir nesitikėjau ant galinės sėdynės pamatyti rietuvės Biblijų, tačiau labai nustebau, kad viduje šis automobilis lygiai toks, kaip ir bet kuris kitas.

— Važiuojate aplankyti Rozalinos? — paklausiau.

— Policija man paskambino ir paklausė, ar apkaltinsiu ją dėl bažnyčios turto vagystės. Man pranešė, kad ji pasiėmė kelias vėduokles. Ką apie tai žinai?

— Tai kad tik dvi vėduokles...

Pastorius prakalbo tokiu balsu kaip iš sakyklos:

— Dievo akyse visai nesvarbu, ar dvi vėduoklės, ar du šimtai. Vagystė yra vagystė. Ji paklausė, ar galėtų pasiimti vėduokles, o aš tikriausia anglų kalba atsakiau, kad ne. Tačiau ji vis tiek jas pasiėmė. Taigi, Lile, tai yra nuodėmė.

Šventuolėliai visada veikia mano nervus.

— Tačiau ji kurčia viena ausimi, — pasakiau. — Manau, kad ji tiesiog supainiojo jūsų atsakymą. Ji visuomet taip elgiasi. T.Rėjus jai sako: išlygink man dvejus marškinius, o ji išlygina melsvus marškinius.

— Klausos negalia? Aš šito nežinojau, — tarė pastorius.

— Rozalina gyvenime nėra nieko pavogusi.

— Man sakė, kad Eso stotyje ji užpuolė keletą vyrų.

— Buvo visai ne taip, — pasakiau. — Matot, ji giedojo savo mėgstamiausią giesmę „Kur tu buvai, kai jie nukryžiavo mano Viešpatį?“ Broli Džeraldai, netikiu, kad tie žmonės yra krikščionys, nes jie rėkė ant jos, liepė užsičiaupti kartu su tuo nelaimingu Jėzumi. Rozalina pasakė: „Galit keikti mane, bet neburnokit prieš Viešpatį Jėzų.“ Tačiau jie vis tiek nesiliovė. Tada ji ir aplaistė jų batus. Gal ji ir blogai pasielgė, tačiau, jos manymu, ji užstojo Jėzų. Prakaitas išmušė mane nuo galvos iki kojų.

Brolis Džeraldas prikando lūpą. Galėjau prisiekti, kad jis svarstė mano žodžius.

Gastonas nuovadoje buvo vienas. Kai mudu su broliu Džeraldu įėjome, jis sėdėjo prie savo stalo ir valgė virtus žemės riešutus. Ponas Gastonas buvo tikras nevala — ant grindų visur voliojosi kevalai.

— Tavo juodosios bobulės nėra, — tarė jis žiūrėdamas į mane. — Nuvežiau į ligoninę susiūti žaizdos: ji pargriuvo ir susitrenkė galvą.

Pargriuvo, kurgi ne. Panorau tėkšti jo virtus riešutus į sieną. Nesusilaikiau ir sušukau:

— Kaip suprasti: ji pargriuvo ir susitrenkė galvą?

Gastonas suokalbiškai žvilgtelėjo į brolį Džeraldą, kaip vyras žiūri į vyrą, kai moteris ima isterikuoti.

— Nusiramink, — tarė man.

— Nenusiraminsiu, kol nesužinosiu, kad ji gerai jaučiasi, — atsakiau ramesniu, dar truputį drebančiu balsu.

— Ji jaučiasi gerai. Tai tik lengvas smegenų sukrėtimas. Tikiuosi, kad šįvakar ji grįš čia. Gydytojai norėjo keletą valandų ją stebėti ir viskas.

Brolis Džeraldas ėmė aiškinti negalįs rašyti pareiškimo, kol neįsitikins Rozalinos kurtumu, o aš ėmiau slinkti durų link. Gastonas griežtai žvilgtelėjo į mane.

— Ligoninėje prie jos budi sargybinis ir nieko pas ją neįleis. Taigi gali grįžti namo. Supratai?

— Taip, sere. Aš einu namo.

— Taip ir padaryk, — tarė jis. — Jeigu sužinosiu, kad slankioji aplink ligoninę, vėl paskambinsiu tavo tėčiui.

Silvano senosios ligoninės — žemo plytinio pastato — vienas sparnas buvo skirtas baltiesiems, o kitas — juodiesiems.

Įžengiau į apleistą koridorių, kuriame tvyrojo daugybė visokiausių kvapų: gvazdikų, senų žmonių, kamparo spirito, tualeto gaiviklių, sukrešėjusio kraujo. Languose buvo įstatytos baltos oro kondicionieriaus sekcijos, tačiau iš tikrųjų tai buvo tik elektriniai ventiliatoriai, varinėj antys karštą orą iš vienos vietos į kitą.

Slaugytojų poste prie stalo rymojo policininkas. Jis panėšėjo į jaunikaitį, neseniai baigusį mokyklą, neišlaikiusį fizinio lavinimo egzaminų ir per pertraukas dažnai rūkiusį su pardavėjais. Jis kalbėjosi su baltai apsirengusia mergina. Spėjau, kad tai buvo slaugytoja, nors ji neatrodė daug vyresnė už mane.

— Baigsiu šeštą valandą, — išgirdau policininką. Mergina stovėjo šypsodamasi ir nuolat kaišiojo plaukų sruogą už ausies.

Kitame koridoriaus gale prie palatos stovėjo kėdė. Ant jos gulėjo policininko skrybėlė. Nuskubėjau ten ieškodama ant durų kokio nors ženklo. „Lankyti draudžiama.“ Įėjau nesidairydama.

Palatoje stovėjo šešios lovos. Visos, išskyrus toliausią prie lango, buvo tuščios. Jos apklotai buvo pakilę lyg stengdamiesi prisijaukinti naująją gyventoją. Numečiau krepšį ant grindų.

— Rozalina?

Vaikiško vystyklo dydžio tvarstis buvo apsuktas aplink galvą, riešai pririšti prie lovos kraštų. Pamačiusi mane prie durų, Rozalina pravirko. Visus tuos metus, kai mane prižiūrėjo, ant jos skruostų niekada nebuvau mačiusi nė ašarėlės. Ir štai užtvanka griuvo. Glosčiau jos petį, koją, skruostą. Kai ašarų šaltinis pagaliau išseko, paklausiau:

— Kas tau nutiko?

— Kai išėjai, tas policininkas, vadinamas Batu, įleido tuos vyrus išgauti mano atsiprašymo.

— Ir jie vėl tave mušė?

— Du laikė už rankų, o trečias mušė — tas su žibintuvėliu. Ir vis kartojo: „Negre, sakyk, kad atsiprašai.“ Aš neatsiprašiau, tai jis ir daužė. Mušė tol, kol policininkas liepė liautis. Tačiau aš vis tiek neatsiprašiau.

Troškau, kad tie vyrai sudegtų pragare maldaudami ledinio vandens, tačiau pykau ir ant Rozalinos. Kodėl negalėjai tiesiog atsiprašyti? Tada Franklinas Posis gal būtų tik primušęs ir palikęs ją ramybėje? Tačiau ji pasistengė, kad jie sugrįžtų.

— Tau reikia bėgti iš čia, — kalbėjau raišiodama jos riešus.

— Aš negaliu tiesiog imti ir išeiti, — paprieštaravo ji. — Aš vis dar esu suimta.

— Jeigu čia liksi, tie vyrai sugrįš ir tave užmuš. Aš rimtai. Jie tikrai tave užmuš, kaip buvo nužudyti tie juodaodžiai Misisipėje. Net T.Rėjus taip sako.

Rozalina atsisėdo. Ligoninės marškiniai užsikėlė iki šlaunų. Ji stengėsi paslėpti kelius, tačiau drabužis kaip guminis slydo aukštyn. Spintoje radau suknelę ir padaviau jai.

— Tai beprotybė, — tarė ji.

— Renkis suknelę. Girdi? Tuoj pat.

Rozalina užsitraukė suknelę per galvą. Tvarstis nusmuko ant kaktos.

— Tvarstį reikia nuimti, — pasakiau.

Nuėmiau tvarstį ir pamačiau dvi siūles. Liepiau Rozalinai sėdėti ramiai, o pati pravėriau girgždančias duris pažiūrėti, ar policininkas sėdi ant kėdutės.

Policininkas sėdėjo savo vietoje. Buvo naivu tikėtis, kad jis taip ilgai flirtuos su slaugytoja ir mes spėsim pro juos prasmukti. Porą minučių stovėjau stengdamasi suregzti planą, tada atsidariau krepšį, pasirausiau savo piniginėje ir suradau kelias dešimties centų monetas.

— Einu. Pabandysiu jo atsikratyti. O tu gulkis į lovą, jeigu jis sumanytų pasižiūrėti.

Rozalina prisimerkusi pažvelgė į mane, iš akių beliko du taškučiai.

— Kūdikėli Jėzau, — sudejavo.

Išėjau į koridorių. Policininkas pašoko kaip įgeltas.

— Tau negalima čia būti.

— Aš to nežinojau, — atsakiau. — Ieškau savo tetos. Galiu prisiekti, kad man sakė, jog ji guli šimtas antroje palatoje. Tačiau ten yra tik juodaodė moteris. — Ir papurčiau galvą, kad atrodyčiau visai sutrikusi.

— Viskas aišku, tu pasiklydai. Tau reikia eiti į kitą pastato pusę. Čia tamsiaodžių sparnas.

— Aišku, — nusišypsojau jam.

Ligoninės baltųjų pusėje prie laukiamojo pamačiau telefono automatą. Informaciniame lapelyje radau ligoninės numerį, surinkau jį ir paprašiau, kad sujungtų su juodųjų galo slaugytojų postu. Atsikrenkščiau.

— Esu kalėjimo prižiūrėtojo žmona, — pasakiau merginai, kuri pakėlė ragelį. — Misteris Gastonas liepė parsiųsti policininką atgal į nuovadą. Pasakykit, kad atvažiuoja dvasininkas pasirašyti kelių dokumentų, o misteris Gastonas turi netrukus išvykti ir negali jo sulaukti. Gal galite jam perduoti, kad jis tuojau pat grįžtų čia...

Viena mano dalis tarė šiuos svarbius žodžius, o kita klausėsi ir mąstė, kad būčiau tinkama kandidatūra į pataisų mokyklą ar į nepilnamečių nusikaltėlių koloniją ir kad tikriausiai netrukus ten atsidursiu.

Mergina viską pakartojo, kad įsitikintų, jog teisingai mane suprato. Ragelyje išgirdau atodūsį:

— Aš jam perduosiu.

Ji jam perduos. Negalėjau patikėti savo ausimis.

Parslinkau į juodųjų galą ir susiriečiau už fontanėlio. Mergina baltu drabužiu mosikuodama rankomis viską persakė policininkui. Stebėjau, kaip jis užsidėjo skrybėlę, nuėjo koridoriumi ir išnyko už durų.

Kai su Rozalina išėjome iš palatos, pirma pažvelgiau į kairę, paskui į dešinę. Kad pasiektume laukujas duris, mums reikėjo praeiti pro slaugytojų postą. Mergina baltu chalatu atrodė labai susirūpinusi, sėdėjo nuleidusi galvą ir kažką rašė.

— Eik kaip lankytoja, — šnipštelėjau Rozalinai.

Buvom beveik pusiaukelėje iki stalo. Mergina nustojo rašyti ir atsistojo.

— Šūdo krūva, — sumurmėjau, sugriebiau Rozaliną už rankos ir įsitempiau į pirmą pasitaikiusią palatą.

Ant lovos sėdėjo į paukštį panaši sena liesa moteriškė gervuogių spalvos veidu. Mus pamačiusi, ji išsižiojo, o liežuvis susigarbanojo kaip ne vietoje padėtas kablelis.

— Aš noriu gerti, — ištarė.

Rozalina priėjo artyn, pripylė iš ąsočio vandens ir padavė moteriškei stiklinę, o aš, prispaudusi prie krūtinės savo drobinį krepšį, tykojau prie durų.

Stebėjau, kaip mergina, nešdamasi stiklinį butelį vandens, išnyko palatoje už kelių durų.

— Eime, — linktelėjau Rozalinai.

— Jau išeinate? — paklausė liesoji moteriškė.

— Taip, bet manau, kad grįšiu dar dienai nesibaigus, — atsakė Rozalina — greičiau man negu jai.

Dabar jau nėjome kaip paprastos lankytojos, o kuo greičiausiai nešėme kudašių lauk.

Lauke paėmiau Rozaliną už rankos ir timptelėjau šaligatviu paskui save.

— Kadangi esi labai supratinga, tikiuosi, jau žinai, kur keliaujame, — tarė ji savo įprastu tonu.

— Mes einame į Keturiasdešimtąjį greitkelį, pasigausime mašiną ir keliausime į Tiburoną, į Pietų Karoliną. Ar bent jau bandysime ten nusigauti.

Ėjome aplinkkeliu. Trumpindamos kelią, pasukome per miesto parką, paskui maža alėja pasiekėme Lankasterio gatvę, paskui tris kvartalus ėjome Gegužės Tvenkinio Keliu ir įslinkome į tuščią aikštelę prie Gleno bakalėjos parduotuvės.

Praėjome pro karalienę Aną, apkaišytą vešliastiebėmis purpurinėmis gėlėmis, pro laumžirgių jūrą ir Karolinos jazminų aromato debesį, tokį sodrų, kad bemaž mačiau jį raibuliuojantį ore it auksinę miglą. Rozalina neklausė, kodėl mes keliaujame į Tiburoną, o aš jai ir neaiškinau. Ji tik pasidomėjo:

— Kada pradėjai sakyti „šūdo krūva“?

Aš pati niekada negražiai nekalbėjau, nors dažnai girdėdavau, kaip keikiasi T.Rėjus, arba pasiskaitydavau viešuosiuose tualetuose.

— Man jau keturiolika. Manau, kad galiu keiktis, jeigu noriu, — pasakiau. Tą akimirką kaip tik labai panorau tai padaryti. — Šūdo krūva.

— Šūdo krūva, eik peklon, prakeikimas, kalės vaikas, — pratęsė Rozalina. Kiekvieną žodį ji tarė pasimėgaudama, tarytum burnoje laikytų saldžiąją bulvę.

Stovėjome Keturiasdešimtojo greitkelio pakraštyje. Nuo Lucky Strike cigarečių reklamos stendo ant mūsų krito šešėlis. Laikiau suspaudusi kumštį, tačiau mus pamatę automobiliai tik padidindavo greitį.

Mūsų pasigailėjo tik vienas juodaodis vyriškis, vairavęs senutėlį nutriušusį Chevy sunkvežimį, prikrautą kantalupų rūšies melionų. Įsiropščiau pirmoji ir čiauškėjau tol, kol prie langelio įsitaisė Rozalina.

Vyriškis pasakė važiuojąs į Kolumbiją aplankyti sesers, o drauge vežąs melionus į valstybinį ūkininkų turgų. Pasakiau jam, kad važiuoju į Tiburoną aplankyti savo tetos, o Rozalina keliauja kartu tvarkyti tetos namų. Pasiaiškinimas buvo nevykęs, tačiau vairuotojas daugiau nesigilino.

— Iki Tiburono jums teliks trys mylios, — tarė jis.

Saulėlydis mums skleidė liūdniausią šviesą. Ilgai važiavome jo nušviesti, buvo visiškai tylu, tik svirpė svirpliai ir kvarkė varlės, dar labiau išryškindami prietemą. Pro langelį stebėjau, kaip ugninė pašvaistė užlieja visą dangų.

Fermeris įjungė radiją ir sunkvežimio kabinoje pasklido The Supremes9 garsai: „Mano mielasis, kur dingo mūsų meilė?“ Tai buvo tik daina apie pasibaigusią meilę, primenanti, kad reikia ją branginti, kad brangūs dalykai netikėtai gali ištrūkti iš įtvarų, kuriuose, atrodė, taip rūpestingai įtaisei. Priglaudžiau galvą Rozalinai prie rankos. Norėjau, kad įprastas plekšnojimas grąžintų gyvenimą į vėžes, tačiau jos rankos ramiai ilsėjosi ant kelių.

Nuvažiavome maždaug devyniasdešimt mylių. Fermeris pasuko sunkvežimį į šalikelę ir sustojo prie ženklo „Tiburonas — 3 mylios“. Ženklas rodė į kairę, kur sidabrinėje prieblandoje vingiavo kelias. Ropšdamasi iš sunkvežimio, Rozalina paklausė, ar galėtume vakarienei pasiimti vieną kantalupą.

— Imkite du, — atsakė vairuotojas.

Palaukėme, kol galinių žibintų šviesos virto ne didesnėmis už jonvabalius. Tik tada įstengėme prakalbėti ir pajudėti. Stengiausi negalvoti, kokios apgailėtinos ir sutrikusios iš tikrųjų esame. Nebuvau tikra, kad visa tai geriau, nei gyventi su T.Rėjumi ar sėdėti kalėjime. Niekur nebuvo nė gyvos dvasios, kuri galėtų mums padėti. Tačiau vis dėlto jaučiausi skausmingai gyva, tarsi kiekviena mano kūno ląstelė degtų mažute, iki skausmo svilinančia ugnele.

— Na, bent jau mėnulio pilnatis, — pasakiau Rozalinai.

Pajudėjome. Jeigu manote, kad kaime ramu, vadinasi, niekada negyvenote kaime. Vien trijų varlių kvarkimas gali priversti svajoti apie ausų kištukus.

Ėjome į priekį ir kalbėjomės, tarytum tai būtų paprasta diena. Rozalina pasakė, kad mus pavežęs fermeris nuėmė gerą kantalupų derlių. Aš pasakiau, kaip nuostabu, kad nėra moskitų.

Netrukus priėjome tiltą, po kuriuo kunkuliavo vanduo. Nutarėme nusileisti žemyn prie upokšnio ir ten pernakvoti. Apačioje radome visai kitą pasaulį: vanduo švytėjo nuo tekančios šviesos, kudzu vijokliai10 išsidrabstę kabojo tarp pušų tarytum milžiniški hamakai. Visa tai man priminė nervus tampantį brolių Grimų pasakų mišką, į kurį patekau išmokusi skaityti, kuriame gali nutikti neįtikėtinų dalykų, kuriame niekada negali žinoti, kas tavęs laukia.

Rozalina trinktelėjo kantalupas į upokšnio akmenis. Suvalgėme juos iki odelės, rankomis pasisėmėme vandens ir atsigėrėme. Negalvojome nei apie dumblius, nei apie buožgalvius, nei apie karves, kurios upokšnį naudoja kaip tualetą. Tada susėdome ant kranto ir pažvelgėme viena į kitą.

— Man tik įdomu, kodėl iš visų pasaulio vietų tu pasirinkai Tiburoną? — paklausė Rozalina. — Aš niekada nieko apie jį negirdėjau.

Tamsoje iš rankinės išsitraukiau juodosios Marijos paveiksliuką ir padaviau Rozalinai.

— Jis mano mamos. Nugarėlėje parašyta: „Tiburonas, Pietų Karolina“.

— Leisk spėti: tu pasirinkai Tiburoną dėl to, kad tavo mama turėjo paveiksliuką, ant kurio užrašytas to miesto pavadinimas. Ir viskas?

— Na, pati pagalvok, — paaiškinau. — Ji ten kažkada buvo, nes parsivežė šitą paveiksliuką. O jeigu buvo, tenykščiai žmonės gali ją prisiminti. Kaip manai?

Rozalina pakėlė paveikslėlį, kad geriau matytųsi mėnulio šviesoje.

— Ir kas gi čia?

— Mergelė Marija, — atsakiau.

— Na taip. Tačiau ar pastebėjai, kad ji juoda? — paklausė Rozalina.

Paveiksliukas jai padarė didžiulį įspūdį — Rozalina net išsižiojusi jį apžiūrinėjo. Galėjau perskaityti jos mintis: „Jeigu Jėzaus Motina yra juodoji, kodėl mes pažįstame tik baltąją Mariją?“ Atrodė, lyg moteriškė pagaliau būtų išsiaiškinusi, jog Jėzus turėjo dvynę seserį, tokios pačios dieviškos prigimties, tačiau nešlovingą.

Rozalina atidavė man paveiksliuką.

— Dabar galiu mirti, nes jau viską pamačiau.

Įgrūdau paveiksliuką gilyn į kišenę.

— Žinai, ką T.Rėjus pasakė apie mamą? — paklausiau netverdama kuo greičiau jai viską papasakoti. — Jis sakė, kad mama paliko mane ir jį dar prieš mirtį. Kad tą dieną, kai nutiko nelaimė, ji tik grįžo pasiimti daiktų.

Laukiau, kad Rozalina pasakytų, jog tai juokinga, tačiau ji tik prisimerkė, lyg svarstydama tokią galimybę.

— Tačiau tai netiesa, — tęsiau. Mano balsas kilo, tarytum kažkas apačioje jį sugavo ir stūmė aukštyn. — O jeigu jis galvoja, kad patikėsiu ta pasaka, tai jo vadinamosiose smegenyse didžiulė skylė. Jis tik norėjo mane nubausti. Esu visai tikra.

Dar pridėjau, kad motinos turi instinktus ir hormonus, kurie neleidžia joms palikti savo vaikų, kad net kiaulės ir oposumai nepameta savo mažylių. Rozalina pagaliau apsvarstė reikalą ir pasakė:

— Tikriausiai tu teisi. Gana gerai pažįstu tavo tėtį: jis galėtų taip pasielgti.

— O mano mama niekada nepasielgtų taip, kaip jis sakė, — pridūriau.

— Nepažinojau tavo mamos, — tarė Rozalina, — tačiau kartais iš tolo ją matydavau, kai ateidavau į sodą rinkti vaisių. Ji džiaustydavo skalbinius arba laistydavo savo augalus. Tu visada būdavai šalia jos ir žaisdavai. Tik vieną kartą nemačiau tavęs su ja.

Nemaniau, kad Rozalina kada nors matė mamą. Staiga pasijutau lengvai apsvaigusi, tik nežinojau, iš alkio ar iš nuovargio. Ar iš nuostabos, išgirdusi tokias naujienas.

— O ką ji veikė tąkart, kai matei ją vieną? — paklausiau.

— Ji sėdėjo ant žemės prie traktoriaus ir žiūrėjo į vieną tašką. Mes praėjome pro šalį, o ji mūsų nė nepastebėjo. Prisimenu, tada pagalvojau, kad ji atrodo kiek liūdna.

— O kas neliūdėtų gyvendamas su T.Rėjumi? — atrėžiau.

Rozalinos veide švystelėjo kažkas panašaus į supratimą.

— Ak, — tarė ji, — supratau. Tu pabėgai dėl to, ką tavo tėtis pasakė apie mamą. Ir tai visai nesusiję su tuo, kad aš buvau kalėjime. O dabar tu verti mane rūpintis sergančia savimi ir tavimi, nes tu pabėgai ir per mane turėsi nemalonumų. Tu vis tiek būtum pabėgusi. Žinai, nėra gražu iš tavo pusės mane į tai įtraukti.

Ji suspaudė lūpas ir nukreipė žvilgsnį į kelią. Man toptelėjo mintis, kad ji žada grįžti tuo pačiu keliu.

— Tai ką ruošiesi daryti? — paklausė Rozalina. — Keliauti iš miesto į miestą ir klausinėti žmonių apie savo mamą? Tai tokia tavo nuostabi mintis?

— Jeigu norėčiau, kad kas nors mane dieną naktį kritikuotų, paprašyčiau T.Rėjaus, — surikau. — Jeigu nori žinoti, aš neturiu jokio plano.

— Kurgi ne! Ligoninėje tikrai turėjai. Juk atėjai ir pasakei, kad darysim taip ir taip, ir aš nusekiau iš paskos kaip šunelis. Elgeisi kaip mano globėja. Tarytum aš būčiau kvaila juočkė, kurią reikia išgelbėti.

Rozalinos akys susitraukė ir piktai žybtelėjo. Pašokau ant kojų.

— Tai nesąžininga, — sušukau. Mano plaučiai tiesiog supliuško nuo pykčio.

— Tavo norai buvo geri ir aš džiaugiuosi iš ten pasprukusi. Bet ar nepagalvojai, kad reikėtų ir manęs pasiklausti? — tarė ji.

— Taip, tu tikra kvailė, — suniurzgiau. — Tau užteko kvailumo aplaistyti tiems vyrams batus. O paskui kvailai užsispirti ir neatsiprašyti, nors tai galėtų išgelbėti tavo gyvybę. Jie būtų grįžę ir užmušę tave arba dar blogiau. Tu turėjai dingti iš ten. O dabar štai taip man dėkoji. Ką gi, puiku.

Nusispyriau kedus, čiupau krepšį ir įbridau į upokšnį. Šaltis tarsi replėmis surakino man kojas. Nenorėjau būti toje pačioje planetoje, netgi tame pačiame upelio krante kartu su ja.

— Dabar pati ieškokis sau kelio, — šūktelėjau per petį.

Kitame krante šleptelėjau į samanotą purvynę. Žiūrėjome viena į kitą iš skirtingų upelio pusių. Tamsoje Rozalina atrodė kaip didžiulis riedulys, penkis šimtus metų tašytas audrų ir liūčių. Atsiguliau aukštielninka ir užsimerkiau.

Sapnavau, kad vėl esu persikų ūkyje ir sėdžiu prie traktoriaus pašiūrės. Diena buvo giedra, tačiau danguje švietė didžiulė apskrita pilnatis. Iš apačios ji atrodė tiesiog tobula. Kurį laiką stebėjau mėnulį, paskui atsišliejau į stoginę ir užsimerkiau. Ūmai pasigirdo garsas, tarytum aižėtų ledas. Pakėlusi akis išvydau, kad krenta atskilęs mėnulio kraštas. Reikėjo sprukti, kad likčiau gyva.

Pabudau su skausmu krūtinėje. Ėmiau ieškoti mėnulio ir pamačiau, kad jis sveikutėlis šviečia virš šaltinio. Pažvelgiau į kitą krantą ieškodama Rozalinos. Jos nebuvo.

Mano širdis apsivertė.

Dieve, maldauju! Aš visai nenorėjau elgtis su ja kaip su šunyčiu. Tik norėjau ją išgelbėti. Tik tiek.

Apgraibomis maudamasi batus jaučiau tą pačią seną širdgėlą, kokią kasmet patirdavau bažnyčioje per Motinos dieną. Mamyte, atleisk man.

Rozalina, kurtu? Pakėliau krepšį ir nukūriau paupiu tilto link vos suvokdama, jog verkiu. Persiritusi per nudžiūvusią šaką, kritau į tamsą ir neskubėjau atsikelti. Įsivaizdavau, kad Rozalina jau toliausiai nuo čia, traukia greitkeliu ir murma: „Šūdo krūva, biaurybė, kvaila mergiotė.“

Pažvelgusi aukštyn pastebėjau, kad medis, prie kurio parpuoliau, bemaž be lapų. Šen bei ten žaliavo maži lopinėliai, iki pat žemės kabaldavo daugybė pilkų kerpių. Netgi tamsoje aiškiai matyti, kad jis džiūsta — miršta vienišas tarp tų abejingų pušų. Toks jau gyvenimas. Anksčiau ar vėliau netektis kiekvieną aplanko ir sunaikina.

Iš tamsos atsklido kažkoks niūniavimas. Tai tikrai nebuvo gospelo11 melodija, labiau priminė vieno žmogaus esybę. Sekiau paskui garsus ir upelio vidury radau Rozaliną, nuogutėlaitę. Vanduo karoliukais nusagstė jos pečius šviesdamas tarsi pieno lašai, krūtys plūduriavo srovėje. Tokio vaizdo bet kur nepamatysi. Mane užvaldė noras būti ten ir nulaižyti jai nuo pečių pieno karoliukus.

Išsižiojau. Kažko norėjau. Tačiau pati nesupratau ko. Mamyte, atleisk man. Tik tai jaučiau. Šitas senas ilgesys apsivijo aplink mane tarsi didžiulis ritinys ir nenorėjo paleisti.

Nuspyriau batelius, nusimoviau šortus, nusivilkau palaidinę. Padvejojau dėl apatinių, vėliau išsivadavau ir iš jų.

Vanduo buvo toks šaltas, tarsi ledynas tirptų prie mano kojų. Tikriausiai cyptelėjau nuo šalčio, nes Rozalina apsižvalgė ir, pamačiusi mane nuogutėlę vandenyje, ėmė kvatotis.

— Nestypčiok kaip strutis. Tūpk ir viskas.

Pritūpiau šalia jos, nuo vandens gėlimo man užgniaužė kvapą.

— Atsiprašau, — ištariau.

— Taigi, — atsakė. — Aš irgi.

Ji ištiesė ranką ir paplekšnojo mano raudonus kelius tarsi bandelių tešlą.

Mėnulio šviesoje aiškiai mačiau upelio dugną, nuklotą akmenukų kilimu. Pakėliau vieną — rausvą, apskritą, glotnią vandens širdelę. Įsidėjau į burną įtraukdama bet kokią esmę, kuri jame buvo.

Atsirėmusi alkūnėmis, panirau į vandenį iki kaklo. Sulaikiusi kvapą, klausiausi, kaip prie pat mano ausų čiurlena upė, tviskančia šviesa užliejusi visą matomą tamsų pasaulį. Tačiau negalėjau liautis galvojusi apie lagaminą ant grindų, apie veidą, kurio nelabai prisimenu, apie tą saldų kremo nuo šalčio kvapą.