TREČIAS SKYRIUS

Naujieji bitininkai pasakoja, kad nesugaunamą motinėlę galima rasti pagal tai, pirmiausia apsistoja palydovių būrys.

„Karalienė turi mirti: ir kitos bičių ir žmonių istorijos“

Po Šekspyro labiausiai mėgau Toro12. Misis Henri mums liepė perskaityti ištraukas iš „Voldeno tvenkinio“13. Po to fantazavau, kaip keliauju į nuošalų sodą, kuriame T.Rėjus niekada manęs neras. Ėmiau vertinti Motiną Gamtą, tai, ką ji padarė pasauliui. Mano mintyse ji buvo panaši į Eleonorą Ruzvelt14.

Apie ją galvojau ir kitą rytą, pabudusi kudzu vijoklių lovoje prie upelio. Rūko barža plūduriavo pavandeniui, o visais mėlynais atspalviais žaižaruojantys laumžirgiai zujo pirmyn ir atgal lyg siuvinėtų orą. Tai buvo toks nuostabus regėjimas, kad akimirką pamiršau tą sunkų jausmą, kurį sukėlė T.Rėjaus žodžiai apie mamą. Dabar buvau prie Voldeno tvenkinio. „Štai tokia pirmoji mano naujojo gyvenimo diena, — tariau sau. — Štai kokia ji.“

Rozalina miegojo išsižiojusi, o per lūpos kamputį buvo nusidriekusi ilga seilė. Galėjau lažintis, kad po vokais jos akys vartosi, o žydrajame ekrane sapnai ateina ir išeina. Patinęs veidas jau atrodė sveikesnis, tačiau dienos šviesoje ant rankų ir kojų pastebėjau purpurines mėlynes. Nė viena iš mūsų neturėjo laikrodžio, tačiau sprendžiant pagal saulę pramiegojome daugiau kaip pusę ryto.

Nenorėjau žadinti Rozalinos, todėl išsitraukiau iš krepšio medinį juodosios Marijos paveiksliuką, atrėmiau į medžio kamieną ir ėmiau įdėmiai apžiūrinėti. Ant Dievo Motinos skruosto nutūpė boružė. Nutariau, kad tai pats gražiausias ženklas. Pagalvojau, kad Marija tikriausiai labai mylėjo gamtą ir jai būtų labiau patikusi medžių bei vabaliukų, o ne dangiškoji, aureolė.

Atsiguliau ir bandžiau suregzti istoriją, kodėl mano mama turėjo juodosios Marijos paveiksliuką. Deja, galvoje buvo visiškai tuščia, greičiausiai dėl to, kad buvau abejinga Marijai, nes mūsų Bažnyčia jai neskyrė daug dėmesio. Pasak brolio Džeraldo, pragaras buvo tik laužas katalikams deginti. Silvane nebuvo nei baptistų, nei metodistų, tačiau žinojome, ką daryti, jeigu susitiktume juos kelionėse: pasiūlyti penktadalį išgelbėjimo plano, su kuriuo jie galėjo sutikti arba nesutikti. Bažnyčia padalijo mums po plastikinę pirštinę, ant kurios kiekvieno piršto buvo užrašytas kiekvienas žingsnis. Pradedi nuo mažylio ir baigi nykščiu. Kai kurios moteriškės gelbėjimosi pirštines nuolatos nešiojosi rankinėse, jeigu sutikti „kitatikiai“ netyčia sugalvotų atsiversti į katalikybę.

Apie Mariją žinojome tik tiek, kiek ji dalyvavo toje vestuvių istorijoje, kai įkalbėjo savo sūnų, beveik prieš paties valią, vandenį paversti vynu. Buvau šokiruota, kad mūsų Bažnyčia netiki vynu arba, dar svarbiau, netiki moterimi, kuri gali pasakyti tiek daug svarbių dalykų. Tegalėjau suprasti, kad mano mama buvo kažkaip susijusi su Katalikų bažnyčia ir — reikia pasakyti — tai slapta jaudino mane.

Kol Rozalina tebemiegojo pūsdama orą pro krutančias lūpas, įkišau paveiksliuką į kišenę. Nutariau, kad ji galės miegoti rytoj, todėl tol purčiau jos ranką, kol ji atsimerkė.

— Viešpatie, aš visa sustingusi, — tarė ji. — Jaučiuosi lyg primušta su pagaliu.

— Tu ir buvai primušta, prisimeni?

— Bet ne su pagaliu, — atsakė Rozalina.

Palaukiau, kol ji atsistojo — tai buvo ilgas neįtikėtino pūkštimo, aimanavimo ir svyravimo procesas.

— Ką sapnavai? — paklausiau, kai ji išsitiesė.

Rozalina dėbtelėjo į medžių viršūnes ir pasitrynė alkūnes.

— Palauk, tuoj prisiminsiu. Sapnavau tėvą Martiną Liuterį Kingą jaunesnįjį. Jis klūpėjo ir lakavo mano kojų nagus su seilėmis iš savo burnos. Visi mano nagai buvo raudoni, tarytum įkaitinti.

Galvojau apie tai, kai susiruošėme keliauti į Tiburoną. Rozalina ėjo tarsi jos kojos būtų pateptos, tarsi jos rubino spalvos kojų nagai valdytų visus kaimo gyventojus.

Klaidžiojome tarp pilkų pastatų, perdžiūvusių kukurūzų laukų ir Herefordo15 karvių bandos, kurios patenkintos gyvenimu sau lėtai atrajojo. Prisimerkusi apžvelgiau lauką ir mačiau tik fermerių sodybas su erdviomis verandomis bei iš traktoriaus padangų padarytas sūpynes, pritvirtintas prie medžių šakų; greta jų dygo vėjo malūnai, kurių didžiuliai sidabriniai sparnai tyliai girgždėjo nuo švelnių vėjelio gūsių. Saulė viską galutinai iškepino — netgi patvoryje augantys agrastai buvo virtę razinomis.

Asfaltas baigėsi. Toliau ėjome žvyrkeliu. Klausiausi, kaip po mūsų batais girgžda žvyras. Grioveliu, kuris jungė Rozalinos raktikaulius, upeliais tekėjo prakaitas. Nežinau, mano ar jos skrandis garsiau reikalavo maisto. Tik tada suvokiau, jog šiandien sekmadienis ir visos parduotuvės uždarytos. Baiminausi, kad nenusibaigtume valgydamos kiaulpienes, rinkdamos laukines ropes ir maisto atliekas nuo žemės.

Iš laukų atsklidęs šviežio mėšlo kvapas šiek tiek numalšino mano apetitą. Tačiau Rozalina tarė:

— Dabar galėčiau suvalgyti asilėną.

— Jeigu nukakusios į miestą rasime atidarytą nors vieną skylę, parūpinsiu mums maisto, — pasakiau.

— O kur nakvosime? — paklausė ji.

— Jeigu ten nėra motelio, išsinuomosime kambarį.

Rozalina man nusišypsojo.

— Lile, vaikeli, nėra tokios vietos, į kurią įleistų tamsiaodę moterį. Tebūnie ji Mergelė Marija, bet jeigu ji bus juoda, niekas jai neleis apsistoti.

— Na, gerai. Tai kokia Pilietinių teisių akto prasmė? — sustojau vidury kelio. — Argi tai nereiškia, kad žmonės privalo leisti tau apsistoti savo moteliuose ar pietauti jų restoranuose, jeigu tu to nori?

— Teisingai. Tačiau turi žmogų primušti ir priversti taip elgtis.

Mylią ėjau smarkiai sunerimusi. Neturėjau jokio plano ir jokių minčių. Iki šiol tikėjau, kad, netyčia radusios atvirą langą ir įlipusios į vidų, pateksime į visiškai naują gyvenimą. Kita vertus, Rozalinos laukė kamera. Tarkime, čia kalėjimo vasaros atostogos.

Man reikėjo ženklo. Norėjau išgirsti balsą, kurį vakar savo kambaryje išgirdau: Lile Melisa Ouvens, tavo indas atviras.

Paėjėsiu devynis žingsnius ir apsidairysiu. Kad ir ką pamatysiu, tai bus ženklas. Apsidairiusi virš lauko išvydau mažą lėktuvėlį, tręšiantį augalus. Paskui jį driekėsi pesticidų debesis. Negalėjau apsispręsti, kuriai paveikslo daliai atstovauju aš: augalams, kuriuos reikia gelbėti nuo vabalų, ar vabalams, kurie žus nuo purškalo. Deja, neturėjau jokio šanso būti lėktuvėliu, kuris kaip gelbėtojas suka ratus virš žemės ir smerkia kiekvieną mano žingsnį.

Pasijutau labai nelaiminga.

Mums keliaujant oras įkaito, ir prakaitas vėl žliaugė Rozalinos veidu.

— Gaila, kad netoliese nėra bažnyčios, kur galėtume nukniaukti keletą vėduoklių, — tarė ji.

Iš tolo parduotuvė miesto pakraštyje atrodė šimto metų senumo. Tačiau kai priėjome arčiau, pasirodė, kad ji dar senesnė. Iškaba virš durų skelbė: „Frogmoro universalinė parduotuvė ir restoranas. Nuo 1854 m.“16.

Pro šalį tikriausiai jojo generolas Šermanas ir nutarė pasigailėti šios pašiūrės tik dėl jos pavadinimo. Esu tikra, kad ji ir tada nebuvo patraukli. Pastato priekinė dalis — seniai pamirštų skelbimų lenta: „Studebaker“17 paslaugos, Gyvas jaukas, Žvejų bičiulių turnyras, Brolių Reifordų šaldymo įranga, Šautuvai elniams medžioti — 45 doleriai, kepuraitę su kokakolos buteliu dėvinčios merginos atvaizdas. Iškaba norintiems žinoti skelbė, kad 1957-aisiais į Siono kalno Baptistų bažnyčią vėl grįžo gospelų giedojimas.

Man labiausiai patikdavo apžiūrinėti gražiai suklijuotas automobilių iš įvairių valstijų etiketes. Jeigu būčiau turėjusi laiko, būčiau mielai kiekvieną apžiūrėjusi.

Kiemo pakraštyje tamsiaodis vyras nukėlė dangtį nuo kepsninės, pagamintos iš aliejaus statinės. Actu ir pipirais kvepiančios kiaulienos aromatas tvokstelėjo taip stipriai, kad man net seilės ištiško ant palaidinės.

Priekyje stovėjo keli automobiliai ir sunkvežimiai, greičiausiai priklausantys žmonėms, kurie praleido mišias ir atėjo tiesiai iš sekmadieninės mokyklos.

— Einu pažiūrėti, ar galima nusipirkti ką nors valgyti, — pasakiau Rozalinai.

— Ir tabako. Man reikia uostomojo tabako, — tarė ji.

Rozalina šleptelėjo ant suolo netoli kepsninės, o aš įžengiau pro duris su tinkleliu į marinuotų kiaušinių ir pjuvenų kvapų maišalynę, virš galvos kabėjo daugybė cukruje konservuotų kumpių. Priekinėje pastato dalyje buvo parduotuvė, kurioje galėjai nusipirkti visko nuo cukranendrių stiebų iki terpentino, o gale buvo įsikūręs restoranas.

— Kuo galiu padėti, panele? — paklausė nedidukas vyriškis su peteliške po kaklu. Jo beveik nebuvo matyti iš už medinio prekystalio, apkrauto skapernongo18 vynuogių drebučiais ir Sweet Fire marinuotomis daržovėmis. Jo balsas buvo aukštas, o man skirtas žvilgsnis švelnus ir malonus. Niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad jis galėtų pardavinėti medžioklinius šautuvus. — Man atrodo, kad dar nesu tavęs matęs.

— Aš nevietinė. Atvažiavau aplankyti senelės.

— Labai gražu, kai anūkai lanko senelius, — tarė jis. — Iš senimo galima išmokti daug dalykų.

— Taip, sere, — atsakiau. — Iš savo senelės išmokau daugiau negu per visus aštuonerius metus mokykloje.

Jis nusijuokė, tarsi seniai būtų girdėjęs tokį juokingą dalyką.

— Nori priešpiečių? Turime specialų sekmadienio patiekalą — ant ugnies keptos kiaulienos.

— Norėčiau išsinešti dvi porcijas, — atsakiau. — Ir dar prašyčiau du kokakolos.

Laukdama mūsų pietų, pavaikštinėjau tarp lentynų ir apsirūpinau vakariene: sūdytų riešutų pakeliais, sviestiniais sausainiukais, dviem sumuštiniais su pimento sūriu plastikinėse pakuotėse, rūgščiais ledinukais ir dėžute „Raudonosios Rožės“ uostomojo tabako. Viską sukroviau ant prekystalio.

Grįžęs su lėkštėmis ir gėrimo buteliais, šeimininkas papurtė galvą.

— Labai gaila, bet šiandien sekmadienis. Iš parduotuvės nieko negaliu parduoti. Tik iš restorano. Tavo senelė turėtų tai žinoti. Beje, kuo ji vardu?

— Rouzė, — atsakiau perskaičiusi tabako pavadinimą.

— Rouzė Kempbel?

— Taip, sere. Rouzė Kempbel.

— O aš maniau, kad jos anūkai — vieni berniukai.

— Ne, sere, ji dar turi ir mane.

Jis palietė ledinukų pakelį.

— Palik viską čia. Aš išdėliosiu į vietas.

Zvimbtelėjo kasos aparatas ir atsidarė stalčiukas. Pasirausiau krepšyje pinigų ir sumokėjau.

— Ar galėtumėt man atidaryti kokakolos butelius? — paklausiau. Kol vyriškis ėjo į virtuvę ir atgal, švystelėjau „Raudonąją Rožę“ į krepšį ir greitai užsegiau.

Rozalina baisiausiai nusivylusi: keliavo be maisto, miegojo ant plikos žemės. Ir niekas nežino, kada ją grąžins į kalėjimą arba nužudys. Ji tikrai nusipelnė tabako.

Galvojau, kaip po kažkiek metų vieną dieną atsiųsiu šiai parduotuvei voką su pinigais, kad atlyginčiau šitą nuostolį, aiškindama, kaip kiekvieną dieną mane graužė sąžinė žiūrint į juodosios Marijos paveikslą. Ne bet kokios juodosios Marijos paveikslą, bet į tokį patį, kaip ir mano mamos. Tokia Marija žvelgė į mane iš daugybės medaus indelių etikečių. „Juodoji Medaus Madona“, — skelbė jie.

Atsidarė durys, ir į vidų tiesiai iš bažnyčios įėjo šeima — mama ir duktė, apsirengusios tokiais pačiais tamsiai mėlynais drabužiais su baltomis Piterio Peno apykaklėmis. Pro duris įsiveržė gelsvas blausios šviesos pluoštas. Mergytė nusičiaudėjo, o mama tarė:

— Eikš, išpūskim tavo nosytę.

Dar kartą žvilgtelėjau į medaus indelius, į juose mirguliuojančią gintarinę šviesą ir prisiverčiau lėčiau kvėpuoti.

Pirmą kartą gyvenime tai suvokiau: tai tik pasaulio stebuklas, ir jį slepia mūsų skurdžių ir bauginančių dienų skraistė, šviečiantis skaisčia šviesa, o mes to nė nežinome.

Prisiminiau bites, kurios naktį atskrido į mano kambarį ir buvo viso to dalis. Ir balsą, kurį girdėjau anądien man sakant: Lile Melisa Ouvens, tavo indelis atviras; kalbantį paprastai ir aiškiai, kaip moteris tamsiai mėlynais drabužiais kalbėjosi su savo dukrele.

— Prašom, tavo kokakola, — tarė vyras su peteliške.

— Iš kur juos gavote? — paklausiau rodydama į medaus indelius.

Nuostabą mano balse jis palaikė pasibaisėjimu.

— Žinau, ką galvoji. Daugelis žmonių jų nepirktų tik todėl, kad Mergelė Marija pavaizduota kaip tamsiaodė. Bet matai, taip yra dėl to, kad moteriškė, kuri kopinėja medų, pati irgi tokia.

— Kuo ji vardu?

— Augusta Bautrait, — atsakė vyras. — Jos bitės gyvena visoje apygardoje.

Kvėpuok, nepanikuok.

— Ar žinote, kur ji gyvena?

— Taip, žinoma. Tokio baisaus namo niekur kitur nepamatysi. Jo spalva tarsi peptobismolo19. Tavo senelė tikrai jį matė — reikia eiti per miestą Pagrindine gatve iki greitkelio į Florenciją.

Pasisukau durų link.

— Ačiū.

— Perduok senelei nuo manęs linkėjimų, — pridūrė vyras.

Suolo lentos tratėjo nuo Rozalinos knarkimo. Priėjusi papurčiau ją.

— Kelkis. Štai tavo tabakas. Tik greičiau kišk į kišenę, nes aš už jį kaip ir nesumokėjau.

— Tu jį pavogei? — apstulbo Rozalina.

— Turėjau pavogti, nes sekmadieniais prekių iš parduotuvės neparduoda.

— Tu keliauji tiesiai į pragarą, — tarė.

Išdėliojau mūsų priešpiečius ant suolo kaip per iškylą, tačiau negalėjau praryti nė kąsnio, kol papasakojau Rozalinai apie juodąją Mariją ant medaus indelių ir bitininkę, vardu Augusta Bautrait.

— Kaip manai, gal mama ją tikrai pažinojo? — paklausiau. — Negali būti toks keistas sutapimas.

Rozalina neatsiliepė, todėl paklausiau garsiau:

— Kaip manai?

— Nežinau ką ir galvoti, — tarė. — Tik nenoriu, kad per daug tikėtumeisi, ir viskas. — Ji pasilenkė ir paglostė man skruostą. — O Lile, kur mudvi eisim, ką darysime?

Tiburonas priminė Silvaną, tik be persikų. Į priešais kupoluotus teismo rūmus stovinčią patranką kažkas įsmeigė konfederacijos20 vėliavą. Pietų Karolina pirmiausia buvo Diksilandas21, o jau paskui — Amerika. Tiesiog negalėjai nesididžiuoti Samterio fortu22.

Klaidžiodamos Pagrindine gatve, praėjome du didelius mėlynus šešėlius, per visą gatvę nutįsusius nuo dviejų parduotuvių pastatų. Pro tamsintus vaistinės langus įsispoksojau į gazuoto vandens fontanėlį su chromo papuošimais, ten buvo galima nusipirkti vyšninės kolos ir bananų gėrimo buteliukų, ir mąsčiau, kad greitai visos prekės bus ne tik baltiesiems.

Praėjome turto draudimo agentūrą, Tiburono apygardos žemės ūkio elektros tinklų valdybą, „Doleriui amen“ parduotuvę, kurioje už vieną dolerį buvo galima nusipirkti gimnastikos lankų, pripučiamų plaukimo ratų ir bengališkų ugnelių dėžučių. Ant parduotuvės lango aerozoliniais dažais buvo užrašyta: „Vasaros linksmybės“. Keliose vietose, pavyzdžiui, Fermerių kredito banko languose, švietė plakatai „Goldvoteris — prezidentas“, kai kur apačioje buvo prilipdyti automobilių bamperių lipdukai „Pritariame Vietnamui“.

Prie Tiburono pašto palikau Rozaliną ant šaligatvio, o pati užėjau į vidų ir susiradau automatus su sekmadienio laikraščiais. Perverčiau juos, tačiau neradau nė menkiausios žinutės apie save ir Rozaliną. Pirmajame Kolumbijos laikraščio puslapyje buvo straipsnis, kad Kastro sesuo dirba CŽV. Ir nė žodžio, jog baltoji mergaitė padėjo pabėgti negrei moteriai iš Silvano kalėjimo.

Įmečiau dešimties centų monetą į automatą ir pasiėmiau vieną laikraštį pamaniusi, kad straipsnis galėtų būti kur nors viduje. Su Rozalina pritūpėme alėjoje ant šaligatvio ir išskleidėme laikraštį. Atidžiai pervertėme kiekvieną puslapį. Daugybė straipsnių apie Malkolmą X23, Saigoną, bitlus, Vimbldono teniso turnyrą bei apie motelį Džeksone, Misisipės valstijoje, kuris verčiau užsidarys, negu priims juodaodžius svečius. Tačiau apie Rozaliną ir mane — nieko.

Kartais norisi atsiklaupti ir padėkoti Dievui, kuris yra danguje, už visas blogas naujienas, kurios nutinka pasaulyje.