VIENUOLIKTAS SKYRIUS
Bitės darbininkės dešimt milijonų kartų skrenda į laukus, kad pririnktų nektaro vienam svarui medaus.
Po Mėjos laidotuvių Augusta apleido medaus gamybą, pardavimą, net ir bičių priežiūrą. Rozalinos pagamintą maistą ir ji, ir Džunė nešdavosi į savo kambarius. Retkarčiais Augustą matydavau rytais, kai eidavo per kiemą į giraitę. Ji man pamojuodavo, o jeigu prisiartindavau ir paklausdavau, kur einanti, ar galiu eiti drauge, ji tik šyptelėdavo ir pasakydavo, kad ne šiandien, kad ji tebegedinti. Kartais Augusta giraitėje išbūdavo iki pietų.
Vos tvardžiausi jai nepasakiusi: Bet man labai reikia su jumis pasikalbėti. Gyvenimas toks keistas. Visą mėnesį praleidau veltui, delsiau papasakoti Augustai apie mamą, o kai jau pasiryžau ir kai man tikrai prireikė su ja pasikalbėti, negaliu to padaryti. Negali trukdyti žmogui gedėti ir lįsti su savo problemomis.
Padėdavau Rozalinai ruoštis virtuvėje, tačiau dažniausiai nieko neveikdama gulinėjau kieme ir rašiau į sąsiuvinį. Išliejau visą savo širdį, prirašiau beveik visus lapus.
Mane be galo stebino, kad ilgiuosi mūsų įprasto gyvenimo — pilstyti vašką į žvakių formeles arba taisyti sulūžusius avilius. Klūpoti tarp Augustos ir Džunės priešais Dievo Motiną vakarinių maldų metu.
Po pietų eidavau į giraitę, kai būdavau tikra, kad ten nesutiksiu Augustos. Išsirinkdavau kokį nors medį ir sakydavau: Jeigu ant šakos nutūps paukštis, kol spėsiu suskaičiuoti iki dešimties, tai reikš, kad mama man siunčia meilės ženklą. Nuo septynių imdavau skaičiuoti labai lėtai, visaip vilkindama laiką. Kartais suskaičiuodavau iki penkiasdešimties, bet paukštis taip ir neatskrisdavo.
Vieną naktį, kai jos visos miegojo, studijavau Pietų Karolinos žemėlapį. Stengiausi sugalvoti, kur mums su Rozalina reikės keliauti toliau. Visada labai norėjau pamatyti vaivorykštės spalvų Čarlstono namus, kaip tikri arkliai gatve traukia vežimaičius. Tačiau kad ir kaip patrauklu tai atrodė, man labai nesinorėjo iš čia išvažiuoti. Net jeigu vėl stebuklingai pro šalį važiuotų kitas kantalupų sunkvežimis ir nuvežtų mus tenai, net jeigu mudvi su Rozalina rastume ten darbo ir kur gyventi, ir niekas nieko mūsų neklausinėtų.
Kartais tiesiog nieko nieko nejausdavau. Keldavausi iš lovos ir rengdavausi kasdieniais drabužiais. Pamečiau apatinių kelnaičių tvarką. Galėjo būti pirmadienis, o aš maudavausi ketvirtadienio kelnaites. Ir man buvo visai nesvarbu.
Džunę matydavau vienintelį kartą, kai atvažiuodavo Neilas — jis atvažiuodavo kasdien. Į ausis ji būdavo įsivėrusi didžiulius žiedus. Jiedu sėsdavo į automobilį ir ilgam kažkur išvažiuodavo. Džunė sakydavo, kad Neilo automobilis ją ramina. Vėjas pertvarko jos mintis, o apylinkių vaizdai rodo, kad gyvenimas vis dar laukia. Neilas sėdėdavo prie vairo, o Džunė taip įsitaisydavo priekinėje sėdynėje, kad atsidurdavo šalia jo beveik po vairu. Jeigu atvirai, aš tikrai nuoširdžiai jaudinausi dėl jų saugumo.
Kelis kartus buvo pasirodęs Zakas, tiesiog aplankyti mūsų. Mane jis rasdavo susirietusią lauko kėdėje ir vartančią savo užrašus. Kartais jį pamačius mano skrandis persiversdavo ir susitraukdavo.
— Tu esi trečdalis draugo, trečdalis brolio, trečdalis bičiulio ir trečdalis vaikino, — pasakiau jam.
Zakas man paaiškino, kad priskaičiavau per daug trečdalių. Žinoma, aš ir pati tai žinojau. Nors ir nemokėjau matematikos, bet nebuvau tokia buka. Mudu ilgai žiūrėjome vienas į kitą, tarsi aš bandyčiau nuspręsti, kuris trečdalis nereikalingas.
— Jeigu mano oda būtų juoda... — pradėjau, tačiau Zakas pirštais užspaudė mano burną. Pajutau, kad jie sūrūs.
— Nereikia galvoti, kaip pakeisti odos spalvą, — tarė jis. — Mums reikia galvoti, kaip pakeisti pasaulį.
Jis galėdavo kalbėti tik apie teisės mokyklą ir užpakalių spardymą. Jis nesakė baltųjų užpakalių ir aš buvau jam už tai labai dėkinga. Tačiau žinojau, kad būtent tai jis turi galvoje.
Jo viduje kažkas atsirado, ko nebuvo anksčiau. Neapykanta, įtampa, pyktis. Dabar jis priminė dujinį šildytuvą, tamsoje žybsintį mėlynos liepsnos žiedą su drėgnais akių kontūrais.
Zakas pasakodavo apie riaušes Niudžersyje, kaip policininkai lazdomis sumušė akmenis svaidžiusius juodaodžius berniukus, apie Molotovo kokteilius, apie demonstracijas prieš rasinę diskriminaciją, teisėtus reikalavimus, Malkolmą X53, afroamerikiečių vienybės grupę, kuri sumokėjo kukluksklanui jų pačių moneta.
Norėjau paklausti Zako: Ar prisimeni, kaip po pušimis valgėme Mėjos pagamintus kolos ledus? Ar prisimeni, kaip dainavai“ Vaivorų kalvą“? Ar prisimeni?
Po savaitę trukusio nepaliaujamo gedėjimo, kai jau pradėjau galvoti, kad visam laikui užsidarysime savo asmeniniuose sielvartinguose pasauliuose ir daugiau niekada kartu nevalgysime ar kartu nebedirbsime medaus namelyje, virtuvėje radau Rozaliną. Ji dengė stalą keturiems asmenims. Ir ne bet kaip, o dėliojo šventadienines kiniško porceliano lėkštes su rausvomis gėlytėmis ir nėriniuotais krašteliais. Neapsakomai apsidžiaugiau, nes atrodė, kad gyvenimas grįžta į įprastas vėžes.
Ant stalo Rozalina padėjo vaškinę žvakę. Pagalvojau, kad pirmą kartą gyvenime valgysiu žvakių šviesoje. O štai koks buvo meniu: troškintas viščiukas, ryžiai ir pupelės su padažu, pjaustyti pomidorai, sausainiai. Ir žvakių šviesa.
Tik pradėjus valgyti, Rozalina paklausė Džunės:
— Tai tekėsi už Neilo ar ne?
Mudvi su Augusta liovėmės kramtyti ir sustingome.
— Čia jau mano reikalas, — atsakė Džunė. — Jeigu tau taip rūpi, ieškok atsakymo.
— Kaip mes sužinosime, jeigu tu nieko nesakai? — atsiliepė Rozalina.
Po vakarienės Augusta iš šaldytuvo išėmė keturis šaltus it ledas kokakolos butelius ir keturis pakelius sūdytų žemės riešutų. Visos žiūrėjome, kaip ji atidaro butelius.
— Čia dabar kas, po galais? — paklausė Džunė.
— Tai Lilės ir mano mėgstamiausias desertas, — atsakė Augusta ir šyptelėjo man. — Mums patinka sumesti riešutus tiesiai į butelį. O judvi galite valgyti atskirai, kaip jums patinka.
— Manau, kad aš valgysiu atskirai, — tarė Džunė pavarčiusi akis.
— Aš norėjau iškepti vaisių tešloje, — pasiteisino Rozalina Džunei, — tačiau Augusta pasakė, kad gersime kolą su riešutais. Ji taip ir pasakė: „Kola ir riešutai“. Lygiai taip pat galima pasakyti „Snarglys ir snarglius“.
— Jos nežino, kas yra skanu, jeigu taip šneka, ar ne, Lile? — nusijuokė Augusta.
— Taip, ponia, — pritariau jai berdama riešutus į savo butelį.
Gėrimas suputojo, o putoms nurimus riešutai ramiai plaukiojo rudame skystyje. Nugėriau gurkšnį ir sučepsėjau iš malonumo: burnoje pajutau palaimingą sūrumo ir saldumo jausmą. Pažvelgiau pro langą, į namo grįžtančius paukštelius, į mėnesienos užlietą centrinę Pietų Karoliną, kurioje aš sėdžiu su trimis moterimis, žvakių šviesoje švytinčiais veidais.
Kai ištuštinome kokakolą, nuėjome į svetainę sukalbėti „Sveikų Marijų“. Pirmą kartą po Mėjos mirties.
Atsiklaupiau ant kilimėlio šalia Džunės, o Rozalina, kaip visada, įsitaisė supamajame krėsle. Augusta atsistojo prie Dievo Motinos rankose laikydama Mėjos priešmirtinį laiškelį. Jis buvo sulankstytas į mažytį oro lėktuvėlį. Augusta įkišo jį į siaurą plyšį, einantį per Dievo Motinos kaklą. Tada paplekšnojo juodajai Marijai per petį ir giliai giliai atsiduso. Atrodė, kad tvankus kambarys vėl atgijo.
— Štai taip, — pasakė Augusta.
Po Mėjos mirties miegojau jos kambaryje su Rozalina. Tačiau tą vakarą lipdama laiptais su Rozalina netikėtai tariau:
— Žinai, ką? Manau, kad aš grįšiu į medaus namelį.
Supratau, kad noriu turėti tik savo kambarį. Rozalina įsirėmė į šonus.
— Gerasis Viešpatie! Ir taip kalbi po to, kai sukėlei tokį vėją, kad aš kraustausi ir palieku tave vieną! O dabar tu pati nori mane palikti.
Iš tikrųjų jai visai nerūpėjo, kad aš noriu išsikraustyti. Ji tiesiog negalėjo praleisti progos mane paerzinti.
— Na gerai, eime, padėsiu tau pernešti daiktus, — pridėjo.
— Turi galvoje, jau dabar?
— Nėra geresnio laiko už dabar, — paaiškino man.
Manau, kad ji irgi norėjo turėti tik savo kambarį.
Kai Rozalina išėjo, apsidairiau savo senajame medaus namelio kambaryje. Čia taip ramu. Mano galvoje sukosi mintis, kad rytoj tokiu metu jau būsiu papasakojusi visą tiesą ir viskas bus kitaip.
Išsitraukiau iš krepšio mamos fotografiją ir juodosios Marijos paveikslėlį, kad turėčiau ką parodyti Augustai, ir pasikišau po pagalve. Tačiau, kai užgesinau šviesą, mano kieta siaura lovelė prisipildė baimės. Supratau, kad viskas gali sugriūti. Mane uždarys į mergaičių kalėjimą Floridos pelkyne, Evergleidse. Nežinau, kodėl pagalvojau apie Evergleidsą. Tikriausiai dėl to, kad visuomet maniau, jog tai pati blogiausia vieta kalėti. Vien ką reiškia aligatoriai ir gyvatės! Jau nekalbu apie beprotišką karštį, nes ir ant Pietų Karolinos šaligatvių žmonės gali kepti ne tik kiaušinienę, bet ir šoninę bei dešreles. Negalėjau įsivaizduoti, kaip Floridoje įmanoma kvėpuoti. Aš ten užtrokšiu ir daugiau nebematysiu Augustos.
Visą naktį mane kaustė baimė. Būčiau bet ką atidavusi, kad tik būčiau galėjusi grįžti į Mėjos kambarį ir klausytis Rozalinos knarkimo.
Po tokios neramios nakties kitą rytą ilgai miegojau. Be to, jau buvau įpratusi tinginiauti, nes medaus namelyje nevyko jokia veikla. Iš rausvojo namo iki pat mano lovelės atsklido kepamo pyrago kvapas, pakuteno mano šnerves ir pažadino.
Atėjusi į virtuvę radau nuo galvos iki kojų miltuotas Augustą, Džunę ir Rozaliną, kepančias mažulyčius meduolio dydžio vienasluoksnius pyragėlius. Dirbdamos jos dainavo ir kaip supremės, marveletės ir kristalės pagal „Da Doo Ron Ron“54 kraipė užpakalius.
— Ką čia veikiate? — paklausiau šyptelėjusi tarpduryje.
Jos nustojo dainuoti ir kikendamos ėmė kumščiotis ir markstytis.
— Ooo, tik pažiūrėkit, kas atsikėlė, — vyptelėjo Rozalina.
Džunė buvo apsiavusi levandų spalvos kelnėmis iki blauzdų, šonuose susegtomis saulučių pavidalo sagutėmis. Dar niekada nebuvau mačiusi tokių kelnių. Ji tarė:
— Mes kepame pyragus Marijos dienos proga. Jau pats laikas ir tau prie mūsų prisidėti. Nejaugi Augusta tau nieko nepasakojo apie Marijos dieną?
— Ne, ponia, nieko nepasakojo, — atsakiau žvilgtelėjusi į Augustą.
Augusta nusišluostė rankas į prijuostės skverną — šiandien ji dėvėjo vieną Mėjos prijuosčių, tokią su raukinukais ant petnešėlių — ir pasakė:
— Tikriausiai pamiršau. Jau penkiolika metų kiekvieną rugpjūtį tokiu metu švenčiame Marijos dieną. Eikš, papusryčiauk ir galėsi mums padėti. Turime tiek darbų, kad nežinau, kaip viską spėsime.
Prisipyliau dubenėlį ryžių traškučių ir pieno mėgindama apmąstyti visą šitą traškią informaciją. Kaip dabar man pasikalbėti su Augusta apie tokius svarbius savo gyvenimo dalykus, kai vyksta tokie dalykai?
— Prieš tūkstantį metų moterys darė tą patį, — tarė Augusta. — Kepė pyragus Marijai jos šventės proga.
Džunė žvilgtelėjo į mano sutrikusį veidą.
— Šiandien Ėmimo į dangų šventė. Rugpjūčio penkioliktoji. Tik nesakyk, kad nieko apie tai nežinai.
Na taip, žinoma, Ėmimo į dangų šventė. Kas antrą sekmadienį brolis Džeraldas apie tai pamokslauja. Žinoma, kad nieko apie tai nežinau. Taigi papurčiau galvą.
— Na, mūsų bažnyčioje apie Mariją paprastai kalbama tik per Kalėdas.
Augusta nusišypsojo ir panardino medinę šlakstyklę į medaus kubiliuką, stovintį ant spintelės prie skrudintuvės. Tepdama medumi kiekvieną pyragėlį, ji papasakojo visas Žolinės smulkmenas: tai tik Ėmimas į dangų, nieko daugiau, tik Marijos pakilimas į dangų. Marija mirė ir prisikėlė, o tarp raibuliuojančių debesų ją apsupo angelai.
— Mėja šitą šventę vadino Marijos diena, — tarė Džunė.
— Tai ne tik Ėmimas į dangų, — pridūrė Augusta dėliodama pyragėlius ant grotelių. — Tai ypatingas Mūsų Kančių Motinos minėjimas. Mes atkuriame jos istoriją. Ir dar dėkojame už medaus derlių. Dalyvauja Marijos Dukterys. Tai dvi pačios mieliausios mūsų metų dienos.
— Jūs švenčiate dvi dienas?
— Pradėsime šį vakarą ir baigsim rytoj po pietų, — atsakė Augusta. — Paskubėk pusryčiauti. Tau reikės paruošti kaspinus ir nupinti girliandas, pakabinti Kalėdų lemputes, sustatyti žvakides, nuplauti furgoną ir išnešti grandines.
Pagalvojau: „Ei ei, minutėlę. Nuplauti furgoną? Pakabinti kalėdines lemputes? Išnešti grandines? Grandines?“
Man dedant dubenėlį į kriauklę, kažkas pasibeldė į duris.
— Jeigu čia ne kvapniausias Tiburono namas, tai aš esu beždžionės dėdė, — įeidamas tarė Neilas.
— Manau, kad tau pasisekė išsisukti nuo tokios giminystės, — atsiliepė Džunė.
Ji pasiūlė svečiui medaus pyragėlį, tačiau tasai papurtė galvą nesąmoningai išsiduodamas, kad atėjo kažkokiu kitu tikslu. Paprastai Neilas neatsisako vaišių. Niekada. Dabar jis neryžtingai mindžikavo virtuvės viduryje nuo vienos kojos ant kitos.
— Ko tau reikia? — paklausė Džunė.
Neilas atsikrenkštė ir pasikasė žandenas.
— Aš... aš užėjau, tikėjausi šnektelėti su tavimi.
Jis taip tvirtai ištarė tuos žodžius, kad Džunė prisimerkusi akimirką žiūrėjo į jį.
— Tu sveikas?
— Visiškai, — atsakė jis kišdamas rankas į kišenes ir vėl jas ištraukdamas. — Aš tik noriu šnektelėti su tavimi.
— Gerai, aš klausau, — tarė Džunė atsisukusi.
— Pagalvojau, mes galėtume pasivažinėti.
— Neilai, jeigu dar nepastebėjai, aš iki ausų paskendusi darbuose, — apsidairė ji po virtuvę.
— Matau, bet...
— Klausyk, ar gali tiesiog pasakyti, kas yra? — sušnypštė Džunė jau pradėdama irzti. — Kas čia taip dega?
Pašnairavau į Augustą. Toji sučiaupė lūpas ir dėjosi labai užsiėmusi. O Rozalina, priešingai, metė vaidinti dirbančią ir dairėsi čia į Džunę, čia į Neilą. Ir vėl į Džunę.
— Po šimts! — tarė jis. — Atėjau šimtąjį kartą paklausti, ar tekėsi už manęs?
Aš numečiau šaukštelį į kriauklę. Augusta nuleido rankoje medaus šlakstyklę. Džunė išsižiojo ir netarusi nė žodžio vėl susičiaupė. Visos stovėjome ir žiūrėjome.
Nagi. Nešvaistyk laiko veltui ir pradėk gyventi.
Namas sugirgždėjo kaip girgžda visi seni namai. Neilas dėbtelėjo į duris. Pajutau, kad sudrėko mano marškinėlių pažastys. Tokį jausmą patyriau penktoje klasėje. Tąkart mokytoja lentoje užrašė kažkokią nesąmonę, atrodo, blamdsyr, o mes turėjome per dvi minutes, kol ji paskambins varpeliu, iššifruoti žodį dramblys. Aš visa suprakaitavau, kad tik aplenkčiau skambutį. Dabar jaučiausi taip pat. Atrodė, kad Neilas eina durų link, o Džunė laukia, ką pasakys jos širdis.
— Džune, nestovėk išsižiojusi. Pasakyk ką nors, — paragino Rozalina.
Džunė spoksojo į Neilą, o jos veide buvo matyti vidinė kova. Ji turėjo prisiversti ir pasiduoti. Ne tik Neilui, bet ir gyvenimui. Pagaliau Džunė giliai atsiduso ir tarė:
— Gerai. Tekėsiu už tavęs.
Rozalina iš džiaugsmo pliaukštelėjo per šlaunis ir šūktelėjo, o Augusta plačiai plačiai nusišypsojo. Dar niekada jos veide nemačiau tokios didelės šypsenos. Aš tiesiog žiūrėjau tai į vieną, tai į kitą ir bandžiau suvokti šią situaciją.
Neilas prisiartino ir pabučiavo Džunę tiesiai į lūpas. Bučinys buvo toks ilgas, kad net išsigandau, jog jiems gali pritrūkti oro.
— Tuojau pat važiuojame į juvelyrinę parduotuvę rinkti tau žiedo, kol dar neapsigalvojai, — pagaliau tarė Neilas.
Džunė žvilgtelėjo į Augustą.
— Nenorėčiau palikti jų vienų, — tarė ji, tačiau buvo matyti, kad jai tai nėmaž nerūpi.
— Važiuok, — paragino Augusta.
Jiems išėjus Augusta, Rozalina ir aš susėdom valgyti medaus pyragėlio, kol jis dar šiltas, ir aptarti naujausio įvykio. Mūsų laukė ruoša, tačiau būna dalykų, kuriuos reikia nedelsiant aptarti. Mes klausinėjome viena kitos: „Ar matei, kaip žiūrėjo Neilas?“... „Ar gali patikėti, kad jis ją taip pabučiavo?“ Tačiau daugiausia žiūrėjom viena į kitą ir kartojome: „Džunė išteka?“
Pasirengimas Marijos dienai vyko be pertraukėlės. Pirmiausia Augusta paragino mane daryti popierinius kaspinus. Taigi sukarpiau juostelėmis po pakuotę storo mėlyno ir balto krepino55, net prisitryniau pūsles ant abiejų nykščių. Paskui pirštų galais susukau juosteles, kad jos truputį raitytųsi. Po to į kiemą atsitempiau skečiamąsias kopėčias ir sukabinau kaspinus ant mirtų medžių.
Paskui iš darželio išskainiojau visus kardelius ir nupyniau šešių pėdų ilgio girliandą: žiedus sukabinau siūlu. Nors galvojau, kad man niekada nepavyks šitas darbas. Kai paklausiau Augustas, kur man ją padėti, ji atsakė:
— Papuošk furgoną.
Na, žinoma. Kaip aš pati apie tai nepagalvojau?
Paskui išverčiau visus namus ieškodama kalėdinių lempelių, kurias man liepė apsukti aplink verandos laiptus augančius krūmus. Ir niekas neužsiminė, kad dar reikia susirasti ilgintuvą.
Aš dirbau savo darbus, o bemarškinis Zakas įjungė vejapjovę. Sudedamuosius staliukus pastačiau po mirtų medžiais, kad kaspinai kristų žemyn ir mums valgant kutentų veidus. Stengiausi nežiūrėti į Zaką, į jo glotnią prakaituotą odą, į ant kaklo kabaluojančią grandinėlę su jo vardu, į apsmukusius šortus, į siaurą plaukų takelį, prasidedantį po bamba.
Jis neprašytas apkaupė itin apžėlusią kopūstų lysvę. Mojavo kauptuku kažką piktai niurnėdamas, o aš sėdėjau ant laiptų ir krapščiau vaško likučius iš dviejų tuzinų stiklinių žvakidžių. Paskui įstačiau naujas žvakes ir sustačiau jas aplink pievelę, po medžiais, daugiausia į duobutes, kuriose anksčiau augo kopūstų piktžolės.
Verandoje Augusta suko ledų maišytuvą. Prie jos kojų gulėjo grandinių ritinys. Nustebusi spoksojau į jį:
— Kam jis reikalingas?
— Pamatysi, — atsakė.
Šeštą valandą Marijos dienos ruošos darbai jau buvo nuvarę mane nuo kojų, o svarbiausia dalis dar net neprasidėjo. Kai, įvykdžiusi paskutinę užduotį, ėjau į medaus namelį persirengti, į kiemą įsuko Džunė ir Neilas.
Laiminga Džunė artinosi atkišusi ranką, tad galėjau pasigrožėti jos žiedu. Apžiūrėjusi jį nutariau, kad Neilas pranoko save. Tiesa, žiedas nebuvo didelis, bet labai labai gražus: deimantas, įsodintas į sidabrinę kriauklelę.
— Tai pats gražiausias žiedas, kokį kada nors mačiau, — tariau.
Džunė pasukiojo ranką, kad deimantas žėrėtų šviesoje.
— Manau, kad ir Mėjai jis būtų patikęs, — pasakė.
Tuo metu į kiemą įsuko pirmasis Dukterų desantas ir Džunė atkišusi ranką nuėjo prie jų.
Medaus namelyje pakėliau pagalvę patikrinti, ar mamos fotografija ir juodosios Marijos paveikslėlis tebėra savo vietoje.
Šventadienis ar ne, bet šiąnakt privalau iš Augustos išgauti tiesą. Net suvirpėjau nuo šios minties. Atsisėdau ant lovelės nusiraminti ir priglaudžiau savo turtą prie krūtinės.
Apsimoviau švariais šortais, apsivilkau švariais marškinėliais, tvarkingai susišukavau ir grįžau į rausvąjį namą. Sustojusi viską apžvelgiau. Augusta, Džunė, Rozalina, Zakas, Neilas, Otis ir Marijos Dukterys stovėjo aplink nupjautą žolę prie stalelių, kieme tyliai skardėjo jų juokas ir kalbos. Daugybė maisto. Vėjyje plaikstėsi mėlyni ir balti kaspinai. Kalėdų lempelės žibėjo aplink verandą, degė visos žvakės, lėtai leidosi saulė. Kiekviena oro dalelytė žėrėjo raudona šviesa.
Aš visa širdimi myliu šitą vietą, — pasakiau sau.
Dukterys apspito mane — kaip gardžiai aš kvepiu, kokie nuostabūs sušukuoti mano plaukai.
— Lile, ar norėtum, kad padaryčiau tau skrybėlaitę? — paklausė Lunelė.
— Tikrai? Jūs padarytumėte man skrybėlaitę?
Neturėjau supratimo, kur galėčiau dėvėti Lunelės sukurtą skrybėlę, bet labai norėjau turėti tokią, kaip ir jos. Na, bent jau vieną dieną galėčiau būti su ja palaidota.
— Na žinoma, aš padarysiu tau skrybėlaitę. Ji bus neįtikėtina, pamatysi. Kokia spalva tau labiausiai patinka?
— Mėlyna, — atsakė Augusta ir pamerkė man. Ji stovėjo šalia ir klausėsi mūsų pokalbio.
Pirmiausia pavalgėme. Jau žinojau, kad Dukterys valgiui teikia ypatingą reikšmę. Kai baigėme vakarieniauti, mus apgaubė dienos ir nakties šešėlių žaros: vėsino žemę, dengė ją ir dažė vakaro purpuru ir nakties mėliu. Rozalina atnešė meduolių padėklą ir padėjo ant vieno staliuko.
Augusta mostelėjo, kad sustotume ratu aplink stalelį. Prasidėjo Marijos Dienos programa.
— Štai čia — Marijos meduoliai. Dangaus Karalienės pyragėliai, — ištarė ji.
Augusta paėmė vieną pyragėlį, atlaužė kąsnelį ir ištiesė greta stovinčiai Mabelei.
— Tai yra Švenčiausiosios Motinos kūnas, — tarė Augusta.
Mabelė užsimerkė ir išsižiojo, o Augusta padėjo kąsnelį jai ant liežuvio.
Prarijusi meduolį, Mabelė padarė tą patį kaip Augusta — atlaužė kąsnelį ir padavė šalia stovinčiam žmogui. Tai buvo Neilas. Net apsiavusi aukštakulniais bateliais, Mabelė nesiekė penkių pėdų aukščio. Iki Neilo burnos jai tektų palypėti kopėtėlėmis. Tačiau jis susilenkė beveik dvilinkas ir plačiai išsižiojo.
— Tai Marijos kūnas, — tarė Mabelė ir kyštelėjo jam kąsnelį.
Iš tikrųjų aš nieko nežinojau apie Katalikų Bažnyčią, tačiau kažkodėl buvau tikra, kad popiežius nugriūtų visa tai pamatęs. Tik ne brolis Džeraldas. Jis negaištų laiko alpdamas, o tiesiog imtų ruoštis egzorcizmui.
Aš dar niekada nebuvau mačiusi, kaip suaugusieji maitina suaugusiuosius. Žiūrėjau į visa tai išpūtusi akis ir jaučiau, kad tuoj tuoj pravirksiu. Nežinau, kas man pasidarė, tačiau tas ratas, kuriame vieni maitino kitus, pasaulį man padarė gražesnį.
Gyvenime nutinka keisčiausių dalykų. Paaiškėjo, kad šalia manęs stovi Džunė. Išsižiojau, užsimerkiau ir laukiau Motinos kūno, tačiau pirma išgirdau tylų šnibžtelėjimą: „Atsiprašau, kad pradžioje buvau tokia atšiauri“, — o paskui burnoje pasklido meduolio saldumas.
Labai norėjau, kad šalia manęs stovėtų Zakas, kad aš būčiau galėjusi padėti pyragėlį jam ant liežuvio ir pasakyti: Tikiuosi, kad tai sušvelnins tavo požiūrį į pasaulį. Tikiuosi, kad tai suteiks tau švelnumo. Tačiau turėjau atgnybti meduolio Kresei, ir ji užsimerkusi jį suvalgė.
Kai visi vienas kitą pamaitinome, Zakas su Neilu nuėjo į svetainę ir atnešė Kančių Dievo Motiną. Paskui juos sekė Otis, vilkdamas grandinių ritinį. Jie visi sustojo prie raudonojo vežimaičio. Augusta pasilenkė man prie ausies ir tyliai paaiškino:
— Dabar mes atpasakosime Kančių Dievo Motinos istoriją. Sukaustysime ją ir nakčiai nunešim į medaus namelį.
Dievo Motina naktį bus medaus namelyje. Su manimi, — pagalvojau.
Augusta lėtai stūmė vežimaitį per kiemą, o Zakas ir Neilas prilaikė Dievo Motiną. Galiu pasakyti, kad gėlių girlianda aplink vežimaitį labai pagražino vaizdą.
Džunė nešėsi violončelę, o Dukterys, laikydamos degančias žvakes, vorele ėjo paskui vežimaitį ir giedojo: „Marija, jūros žvaigžde, Marija, skaisčiausias mėnuli, Marija, medaus kory.“
Mudvi su Rozalina taip pat pasiėmėme po žvakigalį ir bandėme kartu niūniuoti, tačiau nemokėjome žodžių. Pridengiau delnu liepsnelę, kad vėjas jos neužpūstų.
Prie medaus namelio durų Zakas ir Neilas iškėlė statulą iš vežimaičio ir įnešė į vidų. Širdelė niuktelėjo Otį, kad tasai padėtų jiems įtaisyti Mariją tarp medsukio ir medaus talpyklos.
— Gerai, — tarė Augusta. — Dabar pradėsim apeigas. Sustokime visi pusračiu prie Dievo Motinos.
Augusta nuo pradžios iki pabaigos papasakojo juodosios Marijos istoriją, o Džunė visą laiką grojo labai liūdną melodiją. Kai Augusta prakalbo apie vergus, kurie lietė Dievo Motinos širdį, kad pasisemtų drąsos ir įgautų išminties pabėgti, Džunė visai nutilo.
— Dievo Motina tapo tokia galinga, — kalbėjo Augusta, — kad šeimininkas ją sukaustytą uždarė daržinėje. Tačiau ji išsilaisvino iš grandinių ir išėjo.
— Palaimintoji, šventoji Marija, — murmėjo Violeta.
Neilas ir Otis pakėlė grandines ir ėmė vynioti aplink Dievo Motiną. Žvakių šviesoje žiūrėdama, kaip Otis švaistosi grandinėmis, pagalvojau, kad bus stebuklas, jeigu jis ko nors neužmuš.
— Tačiau kiekvieną kartą, kai šeimininkas sukaustydavo Mariją daržinėje, ji nutraukdavo grandines ir grįždavo pas savo žmones, — tęsė Augusta.
Nutilusi ji apėjo mus ratu ir neskubėdama pažvelgė kiekvienam į akis.
— Sukaustyti bus išlaisvinti. Pažeminti bus išaukštinti. Tai Dievo Motinos pažadas, — garsiai ištarė Augusta.
— Amen, — pridūrė Otis.
Džunė vėl užgrojo, ačiū Dievui, dabar jau daug linksmesnę melodiją. Žvilgtelėjau į Mariją, nuo galvos iki kojų apvyniotą surūdijusiomis grandinėmis. Lauke žaibas perskrodė karščiu pulsuojantį dangų.
Jie visi atrodė paskendę savo apmąstymuose ar panašiuose dalykuose. Visi stovėjo užsimerkę, išskyrus Zaką. Jis spoksojo tiesiai į mane.
Dar sykį žvilgtelėjau į vargšę sukaustytą Mariją. Skaudu buvo ją tokią matyti. „Tai tik istorijos atkūrimas, — sakė Augusta. — Kad prisimintume. Prisiminimai yra viskas.“ Ir vis dėlto man buvo liūdna matyti ją šitaip apraizgytą. Neapkenčiau prisiminimų.
Apsisukau ir išėjau iš medaus namelio į šiltą nakties tylą.
Prie pomidorų lysvės mane pasivijo Zakas ir paėmė už rankos. Mudu kartu praėjome Mėjos sienelę ir tylėdami pasukome į giraitę. Cikados kraustėsi iš proto čirpdamos savo keistas melodijas. Du kartus įsipainiojau į voratinklį ir ant veido pajutau švelnias, plonytes gijas. Man jos labai patiko: nakties išaustas šydas.
Pasiilgau upės. Jos gaivališkumo. Panorau nuoga pasinerti į vandenį ir pajusti, kaip vanduo liečia mano odą. Čiulpti upės akmenis kaip tąkart, kai su Rozalina nakvojome prie upokšnio. Netgi Mėjos mirtis neatgrasė manęs nuo upės. Buvau tikra, kad upė stengiasi būti gera, jeigu jai leidi ramiai sruventi savo gyvenimą. Gali mirti upėje, bet gal gali joje ir atgimti? Kaip avilių formos kapuose, apie kuriuos pasakojo Augusta.
Pro medžius švystelėjo mėnulis. Aš negalėjau atitraukti akių nuo vandens.
Tamsoje vanduo taip švyti. Mudu stovėjome ant kranto ir žiūrėjome į judančias šviesas. Mus gaubė vandens čiurlenimas. Zakas tebelaikė mano ranką ir jaučiau, kad jo pirštai vis tvirčiau spaudžia manuosius.
— Netoli anų mano namų buvo šaltinis, — prabilau. — Kartais eidavau jame pabraidyti. Vieną dieną ten radau žvejojančius berniukus iš kito ūkio. Visas sugautas mažas žuvytes jie buvo suvėrę ant virvelės. Jie sustabdė mane ant kranto ir užmovė tą vėrinį man ant kaklo. Ir dar suveržė, kad negalėčiau nusimauti. Maldavau jų, kad paleistų mane, bet jie tik juokėsi ir sakė: „Kas yra? Ar tau nepatinka žuvyčių karoliai?“
— Bjaurybės, — išsprūdo Zakui.
— Kelios žuvelės jau buvo negyvos, tačiau dauguma išpūtusios akis plakėsi man aplink kaklą. Pagalvojau: jeigu iki kaklo įbrisiu į vandenį, jos galės kvėpuoti. Įbridau iki kelių, bet paskui pasukau atgal. Labai bijojau giliau bristi. Manau, kad padariau didžiulę klaidą. Galėjau jas išgelbėti, bet neišgelbėjau.
— Juk negalėjai amžinai tupėti šaltinyje, — pasakė Zakas.
— Bet galėjau ilgiau pabūti vandenyje. O aš tik maldavau nuimti nuo manęs tą vėrinį. Maldavau. Berniukai liepė man užsičiaupti, sakė, kad aš esu jų žuvelių laikiklis. Ir aš sėdėjau, kol jos visos numirė man prie krūtinės. Kokius metus jas sapnavau. Kartais ir aš būdavau prikabinta prie grandinės kartu su jomis.
— Pažįstu šitą jausmą, — tarė Zakas.
Pažvelgiau jam giliai giliai į akis.
— Kai buvai suimtas... — nežinojau, kaip tai pasakyti.
— Kas? — paklausė.
— Tave tai pakeitė, ar ne?
— Žinai, Lile, kartais man taip pikta, kad noriu ką nors užmušti, — atsakė Zakas žiūrėdamas į vandenį.
— Tie berniukai, kurie man uždėjo žuvelių vėrinį... jie irgi buvo pikti. Jie pyko ant viso pasaulio, kad jis toks yra. Zakai, pažadėk man, kad nebūsi toks kaip jie.
— Aš nenoriu būti toks kaip jie, — tarė jis.
— Aš irgi.
Zakas palinko arti arti ir pabučiavo mane. Iš pradžių mano lūpas palietė tarsi drugelio sparnas, paskui jo burna prasivėrė ir apglėbė manąją. Aš jam atsakiau. Jo bučinys buvo švelnus, bet drauge ir alkanas. Man patiko jo skonis, jo odos kvapas, tai, kaip jo lūpos prasižioja ir susičiaupia, prasižioja ir susičiaupia. Jaučiau, kad plaukiu šviesos upe. Mane lydi žuvys. Žuvų vėrinys. Kūną užliejo malonus troškimas, po mano oda pulsavo gyvybė, mane užliejo meilės banga, tačiau prie savo širdies vis tiek jutau mirštančias žuveles.
Zakas atitraukė lūpas ir pažvelgė į mane degančiomis akimis.
— Niekas nepatikės, kaip man bus sunku šiemet mokytis. Toji kalėjimo kamera verčia mane gauti geriausius pažymius.
Tačiau kai šie metai praeis, niekas negalės manęs sulaikyti. Išvažiuosiu iš čia mokytis į koledžą.
— Žinau, kad taip ir padarysi, — pasakiau. — Tikrai padarysi.
Tai nebuvo tik žodžiai. Aš pažįstu žmones ir tikrai žinau, kad Zakas bus advokatas. Artėja permainos, netgi į Pietų Karoliną — tiesiog galima jas užuosti ore — ir Zakas padės jas atnešti. Jis bus vienas iš tų laisvės vedlių, apie kuriuos kalbėjo Martinas Liuteris Kingas. Man labai patiko taip galvoti apie Zaką. Vedlys.
Zakas atsisuko į mane ir neryžtingai trypčiodamas ištarė:
— Noriu, kad žinotum... — pradėjo jis, bet nutilo žvelgdamas į medžių viršūnes.
— Ką turėčiau žinoti? — žengtelėjau artyn.
— Kad... kad labai man patinki. Aš visą laiką galvoju apie tave.
Man toptelėjo mintis pasakyti, kad jis daug ko apie mane nežino, o jeigu sužinotų, gal aš jam taip labai nepatikčiau. Tačiau tik nusišypsojau ir pasakiau:
— Tu man irgi labai patinki.
— Lile, dabar mes negalime būti kartu. Bet aš išvažiuosiu ir vieną dieną kuo nors tapsiu. Tada grįšiu, susirasiu tave ir mudu būsime kartu.
— Prisieki?
— Prisiekiu, — atsakė Zakas. Jis nusiėmė grandinėlę su savo vardu ir užkabino man. — Tu mane prisiminsi, ar ne?
Sidabrinis stačiakampis nuslydo po marškinėliais, kur šaltas ir tikras pakibo ant mano krūtinės. Zakaris Linkolnas Teiloras ilsėjosi ten, prie mano širdies.
Dabar galėjau bristi iki kaklo.