VII

Kitą rytą meras nusileido iš padebesių. Kukli mina, duksli veliūro eilutė, vilnonis paltas, ūdros kailio kepurė bei kniedėmis nusagstyti batai. Jaunikio parėdus ir prašmatnią šaunuolio povyzą teko padėti lentynon. Neliko prasmės toliau vaidinti spektaklio: Lilija Veraren kiaurai permatė jo sielą. Nebe laikas kurti lovelaso įvaizdį. Be to, jeigu pasirodytų pas Prokurorą šventiniu kostiumu, iškart jį priešiškai nuteiktų. Prokuroras žiūrėtų į jį kaip į žmogaus rūbais aprengtą beždžionę.

Mokytojytė ir toliau svajingai šypsojosi. Vilkėjo tokia pat paprasta suknele kaip ir pirmąją dieną, tik šįkart rudens bei miško atspalvių, apkraštuotą Briugės nėrinukais, teikiančiais apdarui dievobaimingo rimtumo. Meras klampojo per gatvių purvą. O ji statė kojytes ant vandens suplūktų kauburėlių, aplenkinėjo balas ir vandens upeliukus. Regis, pasišokinėdama žaidė žaidimą — per pažliugusią žemę sekė plastiško gyvūno pėdsakais, o pro dailius jaunos moters bruožus prasišvietė kadaise turbūt buvusi išdykėlė mergaitė, kuri mesdavo šokinėjusi klases ir įsėlinusi į sodą skindavo puokštes iš vyšnių ir serbentų kekių.

Meras vienas pats įėjo vidun išdėstyti reikalo Destinatui, ji liko laukti ties Pilaitės prieangiu. Prokuroras merą priėmė stačiomis, šaltame vestibiulyje po dešimties metrų aukščio lubomis, ant juodomis ir baltomis plytelėmis išklotų grindų, primenančių šachmatų lentą su gilioje senovėje pradėta partija, kur figūrėles atstojo žmonės — turtingieji, galingieji, karžygiai, į kuriuos be perstojo krisdami iš tolo žiūri pėstininkai ir skurdžiai. Meras išklojo viską tiesiai šviesiai. Be įmantrybių ir pagražinimų. Kalbėjo nudelbęs akis į plyteles ir iš aukščiausios kokybės veršiuko odos pasiūtas Destinato blauzdines. Išdėstė viską išsamiai: apie šūdinąją Marselietę pasaulio pabaigos vaizdą, daugeliui žmonių — ypač jam pačiam — kilusią mintį apgyvendinti panelę parko namelyje. Nutilo, luktelėjo apspangęs kaip gyvulys, kaktomuša atsitrenkęs į ganyklos aptvarą ar storą ąžuolo kamieną. Prokuroras nieko neatsakė. Pro spalvoto stiklo langelį lauko duryse žiūrėjo į liauną siluetą, ramiai vaikštinėjantį pirmyn atgal. Po kiek laiko mostelėjo merui, kad norėtų merginą pamatyti, — atsivėrusiame tarpdury išdygo Lilija Veraren.

Galėčiau toliau pasakoti iš savo fantazijos, tai nesunku. Bet kam? Juk tiesa kur kas stipresnė, kai matai ją priešais akis. Lilija įėjo ir ištiesė Destinatui ranką — tokią smulkutę, kad tasai iš pradžių nė nepastebėjo, užsižiūrėjęs į merginos batus, mažytes vasarines jos kurpaites iš krepinio audinio ir juodos odos, kurių nosys bei kulniukai buvo truputėlį išsipurvinę. Tas greičiau pilkas nei rudas purvas paliko pėdsakus ir ant grindų, juodas plyteles ištepė šviesiai, baltas — tamsiai.

Prokuroras garsėjo tuo, kad jo batai bet kokiu oru spindėdavo ryškiau už gvardiečio šalmą. Galėdavo prisnigti metrinės pusnys, pliaupti lietus kaip iš kibiro, kelias galėdavo skęsti purvyne — to žmogaus kojos mūvėdavo idealiai švarios odos apavu. Kartą teismo rūmų koridoriuje stebėjau, kaip manydamas, jog niekas nemato, Prokuroras valėsi nuo batų dulkes, o kiek tolėliau, už nuo amžiaus patamsėjusio riešutmedžio pertvaros, dvylika prisiekusiųjų svėrė teisiamojo galvą. Tądien jo judesiuose slypėjo lengva panieka bei pasibjaurėjimas. Daug ką iš jų supratau. Destinatas nekentė nešvarumų, net pačių natūraliausių ir žemiškiausių. Paprastai jį supykindavo pažiūrėjus į teismo salėje ant suolų besigrūdančių žmonelių arba į gatvėje sutiktų vyrų ir moterų nešvarias kurpes. Iš jūsų apavo išvaizdos jis spręsdavo, verta ar neverta pažvelgti jums į akis. Nulemdavo tai, ar oda tobulai nuvaksuota ir blizga kaip plikio pakaušis po saulėtos vasaros, ar suragėjusi rievėmis, apskretusi sudžiūvusią purvo pluta, apsinešusi kelio dulkėmis, išpurtusi nuo lietaus.

Tačiau tąkart purvais apsitaškę bateliai perstumdė tiek marmurinę šachmatų lentą, tiek visatą, ir viskas pakrypo kitaip: tarsi pasaulis nustojo sukęsis.

Galiausiai Destinatas ištiestą rankutę paėmė į savąją ir ilgai laikė. Scena užsitęsė.

„Ištisą amžinybę“, vėliau pasakojo mums meras. „Ištisą amžinybę, neperdedant, — pridūrė. — Prokuroras niekaip nepaleido jos rankos, laikė savojoje, o akys — kad būtumėt matę — atrodė kaip nebe jo, ir netgi lūpos vis krutėjo, virpčiojo, tarsi jis bandytų kažką pasakyti, bet be jokio garso, jokio. Tik vis žiūrėjo į tą panelytę, rijo akimis, tarsi gyvenime nematęs moters, ar bent tokios kaip šita... Nebeišmaniau kur dėtis, tik įsivaizduokit, tuodu išskridę į padanges, kažkur atsitvėrę, prasmegę vienas kito akyse, nes panelytė nė nemirksėjo, nesiliaudama spigino savo gražiąja šypsena, nenuleido galvos, nesusigėdo ir nesidrovėjo, o aš toje istorijoje kaip koks asilas... Ieškojau, ko nusitverti, kad pateisinčiau savo buvimą ir neatrodyčiau kaip nepageidaujamas prašalaitis. Įsižiūrėjau į didįjį jo žmonos portretą, į ligi kulnų krentančias jos suknelės klostes. Kur daugiau man kištis? Pagaliau panelytė atitraukė ranką, bet žvilgsnio nenusuko, Prokuroras pasižiūrėjo į savo ranką, lyg jam būtų nudrėskę odą. Patylėjo, tada pažvelgė į mane ir pasakė „taip“, daugiau nieko, tiesiog taip. Toliau nebežinau.“

Aišku, jis puikiai žinojo, bet kita buvo nebesvarbu. Juodu su Lilija Veraren išėjo iš Pilaitės. Destinatas liko. Ilgai stovėjo toje pačioje vietoje. Galiausiai sunkiu žingsniu užlipo į savo apartamentus — Rimtasis papasakojo, dar niekada nebuvo matęs jo tokio pakumpusio, lėto ir apkvaitusio. Destinatas net neatsakė senajam tarnui, kai tas pasiteiravo, ar viskas gerai. Bet galbūt tą patį vakarą prieblandoje, vos nuskaidrintoje melsvų gatvės žibinto atšvaitų, jis grįžo į vestibiulį įsitikinti tuo, ką matė, pažiūrėti į nežymius purvo pėdsakus ant juodai baltos šachmatų lentos, paskui ir į akis savo tolimai žmonai, kuri irgi šypsojosi, tačiau jau nieko nebespinduliuojančia praėjusių laikų šypsena, ir kuri tuomet jam pasirodė už begalinių tolybių.

Tada prasidėjo keistos dienos.

Tebevyko karas, ko gero, net stipriau nei iki tol: keliai virto nesibaigiančiomis skruzdėlyno voromis, nuspalvintomis pilkumos bei išsekusių barzdų. Patrankų trenksmas nebenutildavo nei dieną, nei naktį, jos mušė ritmą mūsų gyvenimui, kaip makabriškas laikrodis, didžiąja rodykle maišantis sužeistus kūnus ir mirusius gyvenimus. Blogiausia, kad mes liovėmės girdėję. Kiekvieną dieną matydavome vyrus, jaunus vaikinus, traukiančius pėsčiomis vis ta pačia kryptimi, į mirtį, bet dar tikinčius, kad pavyks nuo jos išsisukti. Jie šypsojosi, nes dar nežinojo. Akyse tebešvytėjo ankstesnis gyvenimas. Tik dangus liko tyras ir palaimingas, nepaliestas puvimo ir blogio, sklindančio po žvaigždėtu jo skliautu.

Jaunoji mokytoja įsikūrė Pilaitės parko namelyje. Šis jai tiko geriau negu bet kam kitam. Ji susikūrė ten gūžtelę pagal savo skonį, kurion įsisukęs vėjas siūbuodavo melsvas užuolaidas ir lauko gėlių puokštes. Ji valandų valandas nežinia kam šypsodavosi prie lango arba parke ant suolelio su raudonos odos užrašų knygute rankose, akimis nuklydusi už horizonto, vis kažkur anapus, į sunkiai įžvelgiamą — arba turbūt vien širdimi, ne akimis matomą — tašką.

Mes labai greitai priėmėm ją tarp savų. Nors mūsų miestelis nenoriai atsiveria atėjūnams, tuo labiau atėjūnėms, bet ji sugebėjo žmones apžavėti lyg ir menkniekiais, — netgi tos, kurios galėjo būti jos varžovės, turiu galvoje jaunikių ieškančias merginas, netrukus jau sveikindavo ją galvos linktelėjimais, į kuriuos ji atsakydavo su guviu žaismingumu, spinduliuojančiu iš visko, ką bedarydavo.

Mokiniai spoksodavo į Liliją išsižioję, ši tik juokdavosi be jokios pašaipos. Dar niekad mokykla nebuvo tokia džiugiai pilna. Tėvai sunkiai benulaikydavo sūnus, kurie išsisukinėdavo nuo ūkio darbų ir kuriems kiekviena diena ne mokyklos suole virsdavo tarsi ilgu nuobodulio sekmadieniu.

Kvailelis Marcelis Meras, pusiau netekęs protelio nuo smūgio jaučio kanopa, kiekvieną rytą prie jos klasės durų palikdavo paties priskintą puokštę, o kai nebūdavo gėlių — bent gražų kuokštą žolės su įpintu mėtomis dvelkiančiu čiobreliu ir saldžiai kvepiančia liucerna. Kartais, kai nerasdavo nei gėlių, nei žolių, padėdavo tris akmenėlius, prieš tai rūpestingai nuplovęs didžiajame Pašamoro gatvės fontane ir nušluostęs į savo skylėtą vilnonį megztuką. Tada pasprukdavo šalin, prieš jai ateinant ir randant jo sudėtą auką. Kitos būtų pasijuokusios iš silpnapročio, nusviedusios žoles ir akmenukus šalin. Lilija Veraren iš lėto pakeldavo, — mokiniai tuo metu išsirikiavę priešais nejudėdami stebėdavo rausvus jos skruostus ir šviesius gintarinio atspalvio plaukus, — palaikydavo rankoje, tarsi glostytų, ir įėjusi klasėn gėles ar žoles pamerkdavo į mėlyną keraminę gulbės jauniklio formos vazelę, o akmenukus išdėliodavo ant stalo krašto. Marcelis Meras stebėdavo iš lauko. Lilija jam nusišypsodavo. Tas pabėgdavo. Kartais sutikusi jį gatvėje paglostydavo kaktą — kaip karščiuojančiam; Marcelis alpėdavo iš palaimos nuo jos delno šilumos.

Ne vienas būtų norėjęs būti kvailelio vietoje. Istorija su Marceliu kurstė kitų svajones. Mergina liūliavo jį kaip vaiką, o tas rodė jai kavalieriaus dėmesį. Niekam net į galvą nebūtų atėję pasišaipyti.