III
Reikia pasakyti, kad Pilaitė, šiaip ar taip, verta dėmesio. Net didžiausiems skeptikams palieka įspūdį plytinės jos sienos ir šiferio stogai, tarsi turtingųjų kvartalo pažiba, — taip taip, turime čia ir prabangų kvartalą, ir kliniką, kuri anais pasaulinių skerdynių metais nuolatos būdavo perpildyta, ir dvi mokyklas, vieną mergaitėms, kitą berniukams, ir milžinišką Gamyklą su apvaliais dangų remiančiais kaminais, žiemą vasarą dieną naktį spjaudančiais dūmų, dulkių ir suodžių kamuolius. Nuo pat įkūrimo devintojo dešimtmečio pabaigoje iš jos duoną pelnosi visi mūsų krašto žmonės. Retas kuris ten nedirba. Beveik visi dėl jos apleido vynuogynus ir laukus. Nuo tada didžiajame šlaite suvešėjo dirvonuojančios dykynės ir gervuogynai; užskėtė sodus, vynmedžius ir derlingos žemės rėžius.
Mūsų miestelis nedidelis. Toli gražu neprilygstantis V. Bet pasiklysti jame vis tiek galima. Turiu galvoje, kad jame yra pakankamai prieblandoje skendinčių užkampių ir nuošalių gamtos vietelių, kad tikrai kiekvienas rastų kuo pakurstyti savo melancholiją. Už kliniką, mokyklas ir nedidukę biblioteką, į kurią atrenkami ne bet kokie leidiniai, turime dėkoti Gamyklai.
Gamyklos vadovas yra bevardis ir beveidis — kaip sakoma, grupė, o kas nori pasirodyti protingesnis, vadina ją korporacija. Kur kadaise žėlė javai, pamažu išdygo namų eilės. Ištisos gatvelės, pastatytos identiškai viena kitai. Namai, pigiai — arba brangiai, už tylą, paklusnumą ir socialinių reikalavimų atsisakymą — nuomojami darbininkams, kurie to nė nesitikėjo ir netgi pasijuto keistai, myždami į klozetą, o nebe į tamsią duobę pro pušinės lentos vidury išpjautą skylę. Kelios išlikusios ir dar nepasiduodančios fermos prisiglaudė viena kitos, instinktyviai susigūžė aplink bažnyčią, suglaudė senas sienas bei žemus langus ir pro praviras klėčių duris dvelkė rūgščiais tvarto bei rūgpienio kvapais.
Mums netgi iškasė du kanalus, didįjį ir mažąjį. Didįjį baržoms, kurios atgabena anglį bei kalkes ir išplukdo šlaką. Mažąjį vandens atsargai, jei kartais pernelyg nusektų didysis. Visur vaikštinėjo kostiumuoti ponai banknotų pilnomis kišenėmis ir urmu supirkinėjo žemę. Tais laikais galėjai gerti neišsiblaivydamas visą mėnesį, taip dosniai jie statydavo. O paskui vieną dieną dingo. Išvažiavo. Miestelis priklausė jiems. Visi pagaliau išsiblaivė, ir nuo tada teko dirbti — jiems.
Grįžtant prie Pilaitės, reikia pripažinti, jog tai impozantiškiausias miestelio namas. Senasis Destinatas, — turiu galvoje tėvą, — pasistatydino jį iškart po Sedano tragedijos. Nepasikuklino. Mūsų krašto žmonės gal ir mažakalbiai, bet kartais mėgsta pasipuikuoti kitokiais būdais. Prokuroras visą laiką gyveno tame name. Dar daugiau: jame ir gimė, ir mirė.
Pilaitė milžiniška, nežmoniškų mastų. Juolab kad šeima niekada nebuvo gausi. Senasis Destinatas, kai tik susilaukė sūnaus, vaikų fabrikėlį uždarė. Oficialiai jam daugiau nieko netrūko. Tačiau tai nesutrukdė jam pripūsti pilvus dar kelioms kitoms moteriškėms ir susilaukti labai gražių pavainikių, kuriems iki sulaukiant dvidešimties kasmet duodavo po auksiną, o pirmąją dvidešimt pirmų metų dieną įteikdavo po gražų rekomendacijų laišką bei simbolinį spyrį į užpakalį, kad tie nešdintųsi kuo toliau pasaulio krašto ieškoti. Mūsų kraštuose tai vadinama dosnumu. Ne visi taip gražiai elgiasi.
Prokuroras buvo paskutinis Destinatų giminės palikuonis. Daugiau nebebus. Ne todėl, kad Destinatas būtų likęs nevedęs, tiesiog jo žmona per anksti mirė, praėjus vos pusmečiui po vestuvių, į kurias suplaukė visos apskrities turtingieji ir įtakingieji. Mergina buvo iš de Vensė giminės. Jos protėviai kovėsi Krėsi mūšyje. Kaip ir visų kitų protėviai, tik kiti to nežino ir jiems nusispjaut.
Mačiau jos portretą, tapytą vestuvių metais, jis kabojo Pilaitės vestibiulyje. Dailininkas atkeliavo iš Paryžiaus. Jos veide jis pavaizdavo artėjančią baigtį — perteikė sukrečiantį būsimos negyvėlės blyškumą ir iš bruožų dvelkiantį susitaikymą su likimu. Ji buvo vardu Klelija — skamba gana originaliai, be to, labai gražiai atrodo išgraviruotas ant jos rožinio marmuro antkapio.
Pilaitės parke vietos pakaktų viso pulko stovyklai, ir net ankšta nebūtų. Parką juosia vanduo, gale per jį eina viešo naudojimo keliukas, kuriuo tiesiausiai galima nueiti iš Merijos aikštės į keleivinę prieplauką ir kiek toliau prie mažojo kanalo, apie kurį jau pasakojau ir per kurį senasis Destinatas buvo pastatęs grubiai dažais nuteptą japonišką tiltelį. Žmonės jį vadino vėdaru, nes spalva priminė keptą kraują. Kitame krante matyti platūs aukšto pastato langai — tai Gamyklos laboratorija, kur inžinieriai suka galvas ieškodami būdų, kaip savo bosui uždirbti daugiau pinigų. Pro dešinę parko pusę tingiai vinguriuoja siaura Gerlantės upelė, kurios vardas puikiai nusako jos lėtą, sūkuriuotą, vandens lelijomis žydinčią tėkmę. Jos vandeniu permirkę viskas aplinkui. Pilaitės parkas panašus į didžiulį šlapią audeklą. Nuo žolių nuolatos varva lašai. Tokioje vietoje galima ligą pasigauti.
Būtent taip ir nutiko Klelijai Destinat: vos trys savaitės tepraėjo nuo pirmojo gydytojo apsilankymo iki paskutinio žemių kastuvo, kurį duobkasys Ostranas visados užverčia labai lėtai. „Kodėl būtent paskutinį, o ne kurį kitą?“ — kartą pasiteiravau. „Todėl, kad paskutinis turi įsirėžti visiems į atmintį...“ — atsakė tas, žiūrėdamas tamsiomis kaip gilūs šuliniai akimis. Ostranas gana iškalbingas, mėgsta stebinti žmones. Tik profesiją pasirinko netinkamai, aš geriau įsivaizduoju jį teatre.
Senasis Destinatas buvo kilęs tiesiai nuo žagrės, bet per penkiasdešimt metų vis dėlto sugebėjo apsivalyti, — pinigų banknotais ir aukso maišais. Perėjo į kitą sluoksnį. Jam dirbo šeši šimtai žmonių, priklausė penki pusininkams išnuomoti ūkiai, aštuoni šimtai hektarų miško, gryno ąžuolyno, neaprėpiamos ganyklos, dešimt gyvenamųjų namų V. mieste ir pilnas čiužinys prikimštas akcijų — ne bet kokių, ne beverčių kaip Panamos kanalo! — ant kurio dešimt vyrų tilptų miegoti ir alkūnėmis nesibadytų.
Jis mėgo kviestis į svečius, kiti jį irgi kviesdavo. Visi. Nuo vyskupo iki prefekto. Jis tapo svarbiu asmeniu.
Nepaminėjau Destinato motinos. Jos istorija visai kitokia: ji kilusi iš aukštesnio sluoksnio, irgi susijusio su žeme, tačiau iš ne ją dirbančiųjų, o nuo amžių ją valdančiųjų sluoksnio. Atitekėdama kraičio vyrui atnešė daugiau nei pusę viso jo turto ir šiek tiek gerų manierų. Vėliau užsisklendė savo pasauly, knygose ir poniučių rankdarbiuose. Jai leido išrinkti vardą sūnui, tad pavadino jį Angelu. Senis pridėjo Pjerą. Angelas jam atrodė nepakankamai valinga ir vyriška. Daugiau ji savo sūnaus beveik ir nebematė. Nuo kūdikystės, kai augo apsuptas auklių iš Anglijos, iki internatinio jėzuitų koledžo laikas prabėgo nespėjus mirktelėti. Motina atidavė knirkiantį rausvaodį padarėlį užpurtusiomis akytėmis, o vieną dieną priešais save išvydo kiek kampuotą jaunuolį su ant smakro tarp spuogų želiančiais retais barzdos šeriais, žvelgiantį į ją iš viršaus, tikrą mažą ponulį, persisunkusį lotynų ir graikų kalbomis, susireikšminimu bei svajomis apie šlovę.
Numirė ji taip pat kaip ir gyveno: atsiskyrusi nuo pasaulio. Nedaug kas tepastebėjo. Sūnus studijavo teisę Paryžiuje. Parvažiavo į laidotuves dar panašesnis į sostinėje apsitrynusį, reikšminguose pokalbiuose dalyvaujantį jaunuolį — su šviesaus medžio lazdele, nepriekaištinga apykakle ir pomada a la Joubert suteptais plonyčiais ūsiukais ant viršutinės lūpos, pagal paskutinį mados klyksmą! Senis užsakė pagaminti gražiausią karstą, staliui ta proga vienintelį kartą gyvenime teko čiupinėti palisandrą ir raudonmedį bei prisukti auksines rankenas. Tikro aukso. Paskui senasis Destinatas pastatydino laidojimo rūsį, virš kurio viena bronzinė skulptūra kelia rankas į dangų, o kita parklupusi be garso rauda; prasmės joje nedaug, užtat labai dailiai atrodo.
Senis dėl gedulo savo įpročių nė kiek nepakeitė. Tik pasisiūdino tris juodo audinio kostiumus ir keletą krepinių gedulo raiščių.
Kitą dieną po laidotuvių sūnus išvažiavo atgal į Paryžių ir praleido ten dar daugel metų.
Paskui vieną dieną sugrįžo, be galo rimtas ir tapęs prokuroru. Nebe tas jaunas šiknius, kuris savimi patenkinta mina įmetė ant savo motinos karsto tris rožes ir išlėkė kuo skubiausiai, kad nepavėluotų į traukinį. Atrodė, tarsi kažkas jį būtų palaužę iš vidaus, prislėgę. Tačiau taip niekada ir nesužinojome, kas.
Paskui našlystė jį galutinai pakirto. Privertė atitolti — nuo pasaulio, nuo mūsų, kitų. Be abejo, ir nuo paties savęs. Manau, jis mylėjo savo trapiąją šiltnamio gėlelę.
Senis Destinatas mirė aštuoneriais metais vėliau už savo žmoną nuo širdies smūgio duobėtame kelyje, važiuodamas apžiūrėti vieno iš savo ūkių, išpeikti ar galbūt netgi išvyti pusininko. Jį rado išsižiojusį, nosimi įvirtusį į tirštą balandžio pradžios purvyną. Mūsų krašte tokiu metų laiku lietus talžo dangų, o žemę paverčia klampia koše. Galiausiai senis puolė atgal, iš kur atėjęs. Ratas užsidarė. Pinigai mažai ką padėjo, taip ir numirė kaip kaimo bernas.
Tada sūnus liko tikrai vienas. Vienui vienas didžiuliuose namuose.
Iš įpročio jis ir toliau į pasaulį žvelgė iš aukšto, tačiau tenkinosi mažu. Prabėgo dabitiška jaunystė, kai puošniai rengdavosi ir valiūkiškai žybsėdavo akimis, liko senstantis vyriškis. Jis atsidėjo vien darbui. Senio laikais Pilaitėje dirbdavo šeši samdyti sodininkai, sargas, virėja, trys valetai, keturios kambarinės ir vairuotojas. Visas šis gerai išmuštruotas pulkas glausdavosi ankštose pagalbinėse kamarose bei palėpėse, kur žiemą ąsočiuose užšaldavo vanduo.
Prokuroras padėkojo ir atsisakė jų paslaugų. Nepašykštėjo, kiekvienam davė po gražią rekomendaciją ir apvalią sumelę. Pasiliko tik virėją, Barzdą, kuri, be to, tapo jo kambarine, ir jos vyrą, pramintą Rimtuoju, nes jo niekam neteko matyti besišypsančio, net jo žmonai, kurios veidas, priešingai, visados švytėjo džiugesio raukšlelėmis. Rimtasis kaip įmanydamas prižiūrėjo valdas ir dirbo įvairiausius smulkius ūkio darbus. Juodu su žmona retai išeidavo į žmones. Nebūdavo jų girdėt. Prokuroro, beje, irgi. Namai atrodė užmigę. Vieno iš bokštelių stogas leido vandenį. Didžiulė užleista glicinija baigė užskėsti keletą langinių. Nuo šalčio suskilo keletas kertinių akmenų. Namas seno, kaip ir jo gyventojai.
Destinatas niekada nesikviesdavo svečių. Nusigręžė nuo visko. Kiekvieną sekmadienį eidavo į mišias. Turėjo savo klauptus, pažymėtus į masyvų ąžuolą kaltu įrėžtais šeimos inicialais. Nė vienų mišių nepraleisdavo. Sakydamas pamokslus, kunigėlis glostydavo jį žvilgsniu kaip kokį kardinolą ar bendrininką. Vėliau, kepurių su snapeliais ir siuvinėtų skarelių bandai išgarmėjus lauk, išlydėdavo jį iki pat priebažnyčio, virš galvų gaudžiant varpams. Destinatas tuo metu maudavosi ožiuko odos pirštinaites — jo rankos buvo smulkutės ir dailios, lyg damos, o pirštai plonyčiai kaip cigarečių kandikliai. Eidami šnekučiuodavo apie nieką, bet žinovų tonu, nes vienas pažinojo žmonių sielas, o kitas per savo patirtį buvo jų regėjęs visokiausių. Tiksliai sustyguotas spektaklis. Paskui Destinatas grįždavo namo, o žmonės vaizduodavosi jo vienatvę ir maldavo liežuviais.
Kartą į Pilaitę atėjo vienas iš Gamyklos direktorių ir paprašė, kad jį teiktųsi priimti. Pagal protokolą padavė savo kortelę ir nukelta skrybėle keliskart nusilenkė. Tas Direktorius buvo linksmų plaučių belgas raudonomis garbanotomis žandenomis, striukakojis ir apsirėdęs kaip džentelmenas iš romano, su pynutėmis puoštu trumpučiu švarkeliu, languotomis kelnėmis bei lakuotais auliniais. Žodžiu, Barzda atlinguoja nešina arbatos servizu ant didžiulio padėklo. Patarnauja jiems. Dingsta. Direktorius plepa. Destinatas kalba mažai, geria mažai, nerūko, nesijuokia, mandagiai klauso. Anas suka aplink, neina prie reikalo, geras dešimt minučių šneka apie biliardą, paskui apie kurapkų medžioklę, bridžą, Havanos cigarus, galiausiai apie prancūzišką virtuvę. Sėdi jau keturiasdešimt penkias minutes. Jau žiojasi tarti porą žodžių apie orą, tačiau Destinatas staiga pasižiūri į laikrodį, kiek skersomis, bet pakankamai lėtai, kad svečias tikrai spėtų tai pamatyti.
Direktorius susipranta, kosteli, pastato puodelį ant stalo, kosteli dar kartą, vėl paima puodelį ir galiausiai pasiryžta: norįs paprašyti paslaugos, bet nežinąs, ar išdrįsiąs, abejojąs, teisingiau, bijąs pasirodyti nemandagus, gal net storžievis... Galiausiai vis dėlto išspaudžia: Pilaitė didelė, labai didelė, o dar yra pagalbinių statinių, ypač tas namukas parke, niekieno negyvenamas, tačiau dailus, atskiras. Direktorius turįs bėdą: Gamykla veikia gerai, tiesiog puikiai, reikia vis daugiau darbuotojų, ypač inžinierių, vadovų, bet nebėra kur jų apgyvendinti, juk nesukiši į darbininkų miestelius, į bendrabučius, ar ne, neversi gi jų trintis šonais su tais žmonėm, kurie miega kartais net po keturis lovoje, maukia pigų vyną, keikiasi kas antrą žodį ir dauginasi kaip triušiai, — niekada! Todėl Direktoriui kilusi mintis, šiaip, tokia idėja... jeigu Ponas Prokuroras sutiktų, tačiau aišku, visai neprivaląs, juk kiekvienas savo namuose yra šeimininkas, bet vis dėlto, jeigu sutiktų išnuomoti mažąjį namelį parke, Gamykla ir Direktorius būtų be galo dėkingi, žinoma, gerai mokėtų ir apgyvendintų name ne bet ką, tik rinktinius kadrus, mandagius, diskretiškus, netriukšmingus, arba vadovaujančius asmenis, arba jų pavaduotojus, ir tik be vaikų, Direktorius prisiekia savo garbe, išprakaituoja stambiais lašais po prisegama apykakle bei auliniuose. Nutyla, laukia, nebedrįsta nė pažvelgti į Destinatą, kuris jau atsistojęs svajingai žiūri į parką, į kamuolin besivyniojančią miglą.
Stoja tyla. Direktorius jau gailisi atėjęs, kai staiga Destinatas atsisuka ir sako, jog sutinka. Tiesiog taip. Bejausmiu balsu. Svečias apstulbęs. Nusilenkia, užsikirsdamas kažką suvapa, dėkoja ir mostais, ir balsu, traukiasi atbulas ir, kol šeimininkas neapsigalvojo, išeina.
Kodėl Prokuroras sutiko? Gal tą dieną tiesiog norėjo, kad Direktorius greičiau išsinešdintų ir vėl paliktų jį tyloje? Arba gal pasijuto pamalonintas, kad nors kartą gyvenime jo kažko paprašė, — kitko nei nuteisti myriop arba pasigailėti.