XIX

Ponia de Flers pagaliau nuvedė mane pas Klemensę. Pažinojau ponią de Flers iš matymo. Ji priklausė labai senai šeimai iš V. visuomenės grietinėlės. Tokiems sluoksniams kaip Destinatas. Jos vyras, Maršalas, krito dar 1914-ųjų rugsėjį. Pamenu, piktai apie ją pagalvojau — kad našlystė jai tinka kaip vakarinė suknia ir kad tikriausiai ji puikuojasi tuo, norėdama prakilniau atrodyti vakarėliuose pas prefektą bei labdaringuose aukcionuose. Kartais būnu toks mulkis ir toks pagiežingas, tikrai ne geresnis už kitus. Netrukus po vyro žūties ji panūdo pasitarnauti gerais darbais. Paliko V., savo erdvius kaip Versalio rūmai namus ir atvažiavo pas mus, į kliniką. Kai kurie žmonės sakė: „Neišbus nė trijų dienų, pamatys kraują ir šūdus — nualps!“

Ji pasiliko. Neišsigando kraujo ir šūdų, bekraščiu gerumu ir paprastu darbu privertė pamiršti savo kilmingą pavardę bei turtus. Nakvodavo palėpės kambarėlyje, o savo valandas, dienas ir naktis leisdavo slaugydama mirštančiuosius bei prikeltuosius. Karas žudo, luošina, bjauroja, purvina, skerdžia, išskiria, sumaitoja, sukapoja, užmuša, tačiau kartais kai kuriuos dalykus sustato į tikrąsias vietas.

Ponia de Flers paėmė mane už rankos ir nusivedė. Klusniai nusekiau jai iš paskos. Atsiprašė: „Nebeturim palatų, trūksta vietos...“

Įžengėme į milžinišką bendrą patalpą, aidinčią nuo vaitojimų ir pradvisusią tvarsčiais, pūliais bei nešvarumais. Tvyrojo sužeidimų, skausmo ir žaizdų kvapas — ne mirties, jos kvapas grynesnis ir šlykštesnis. Patalpoje grūdosi apie trisdešimt ar keturiasdešimt lovų, visos užimtos, kai kuriose galėjai įžiūrėti vien pailgus, silpnai krusčiojančius, tvarsčiais apmuturiuotus luistus. Patalpos viduryje stovėjo kažkas panašaus į lengvutę plevenančią alkovą, padarytą iš pakabintų keturių baltų paklodžių. Joje ir gulėjo Klemense, apsupta jos nematančių kareivių, kurių ji pati nė nesuvokė.

Ponia de Flers praskleidė vieną paklodę, ir aš ją išvydau. Gulėjo tiesiai į priekį atsuktu veidu, užmerktomis akimis, ant krūtinės sudėtomis rankomis. Kvėpavo iškilmingai lėtai, krūtinė kilnojosi, bet veido bruožai atrodė sustingę. Prie lovos stovėjo kėdė. Greičiau susmukau į ją negu atsisėdau. Ponia de Flers švelniai uždėjo ranką jai ant kaktos ir perbraukė, tada pasakė: „Vaikelis jaučiasi gerai.“ Pažiūrėjau į ją nesupratęs. „Palieku jus, galite būti kiek norite“, — pridūrė. Praskleidė paklodę, kaip kartais daroma teatre. Dingo už tos baltumos.

Prasėdėjau prie Klemensės visą naktį. Žiūrėjau į ją. Nesilioviau žiūrėjęs. Nedrįsau nieko sakyti, kad neišgirstų kuris nors iš sužeistųjų, apsupusių ją lyg akyli sargybiniai. Uždėdavau ranką pačiupinėti, ar ji šilta, kartu šildžiau ją pats, įtikėjęs, kad ji jaučia, jog esu šalia, ir tai teikia jai jėgų, jėgų sugrįžti pas mane. Ji buvo graži. Gal kiek blyškesnė nei tada, kai palikau ją praeitos dienos rytą, bet ir švelnesnė, tarsi tas gilus miegas, po kurį tuo metu klajojo, nuginė šalin nerimus, rūpesčius, dienos bėdas. Taip, ji buvo graži.

Taip ir nepamačiau jos bjaurios, senos, raukšlėtos, suvytusios. Šitiek metų gyvenu su niekad nesenstančia moterimi. Pats kūprinuosi, krenkčioju, krioštu, raukšlėjuosi, o ji lieka nepasikeitusi, be įskilimų ar negražumo. Mirtis paliko man bent šitiek, ir niekas neatims, nors laikas pavogė jos veidą, nors nebeįstengiu prisiminti jo tokio, koks buvo iš tikrųjų, ir nors kartais lyg atlygiui man leidžiama pamatyti jį šmėkštelint geriamo vyno atspindžiuose.

Visą naktį į kairę nuo Klemensės lovos gulėjęs kareivis, kurį man užstojo kabanti paklodė, vebleno kažkokią padriką istoriją. Retkarčiais niūniavo, kartais imdavo blaškytis. Bet balsas likdavo vienodas. Nelabai supratau, kam jis pasakojo — draugui, giminaitei, mylimajai ar sau pačiam. Kalbėjo pramaišiui apie viską: savaime suprantama, apie karą, bet ir apie kažkokius paveldėjimo reikalus, pievas, kurias reikia nušienauti, stogus, kuriuos būtina užlopyti, vestuvių vakarienę, nuskandintus kačiukus, kirmėlėmis apėjusius medžius, siuvinėtą kraitį, arklą, choro vaikus, potvynį, negrąžintą paskolintą čiužinį, malkų skaldymą. Tarsi žodžių malūnas nesiliaudamas žėrė pakrikai viena po kitos supuolusias gyvenimo akimirkas, susimaišančias į vieną ilgą istoriją, tokią pat absurdišką, kaip ir pati būtis. Retkarčiais vis minėjo Alberą Živonalį. Spėju, kad tai jo vardas ir kad jam norėjosi ištarti jį garsiai, galbūt kad įrodytų pats sau, jog tikrai tebėra gyvas.

Jo balsas skambėjo kaip pagrindinis instrumentas aplink mane grojamoje mirštančiųjų simfonijoje. Nuo alsavimų, gargimų, švogždžiančio apsinuodijusiųjų dujomis kvėpavimo, dejonių, verksmų, pamišusiųjų juoko, šnabždamų žmonų bei motinų vardų ir nuo už visus garsesnės Živonalio litanijos man vaidenosi, kad mudu su Klemense — ji lovoje, aš palinkęs prie jos — plūduriuojam uždaryti nematomo laivo burių pilyje mirusiųjų upėje, kaip tose nuostabiose istorijose, kurias mokykloje mums pasakoja mokytojai ir kurių klausomės išpūtę akis, iš baimės dilgčiojančiomis kraujagyslėmis ir lakstančiais šiurpuliukais, o pasaulį už lango jau gaubia tamsa kaip juodos vilnos apsiaustas milžino pečius.

Paryčiais Klemense sukrutėjo, nebent man pasivaideno iš nuovargio. Nesvarbu, aš manau, kad jos veidas truputėlį pasisuko į mane. Ir esu tikras, kad ji atsikvėpė stipriau ir ilgiau negu iki tol. Taip, pajutau tą gilų kvėptelėjimą, kaip gražų atodūsį, kai žmogus mintyse pagalvoja, jog kažkas atsitiko, ir šitaip atsikvėpdamas nori parodyti, jog laukė šito ir yra laimingas, kad pagaliau įvyko. Pridėjau ranką jai prie kaklo. Žinojau. Kartais pats nustembi, kaip žinai kai kuriuos dalykus, nors niekada to nesimokei. Žinojau, kad tas atodūsis buvo paskutinis, kad kitų po jo nebebus. Ilgai sėdėjau priglaudęs galvą jai prie kaktos. Jutau, kaip pamažu ją apleidžia šiluma. Meldžiau Dievą ir visus šventuosius, kad pažadintų mane iš to sapno.

Alberas Živonalis mirė netrukus po Klemensės. Nutilo. Supratau, kad mirė. Nekenčiau jo, nes įsivaizdavau, kad įžengęs mirties karalijon atsidurs kaip tik šalia jos, tarsi begalinėje laukiančiųjų eilėje, ir kad stovėdamas ten galės ją matyti už keleto metrų priešais save. Taip, netgi nepažinodamas, niekada net nematęs jo veido pykau ant jo. Keista pavydėti numirėliui. Norėti atsidurti jo vietoje.

Septintą ryto atėjo dieninė seselė. Užspaudė mirties akimirką — kaip keista! — atsimerkusias Klemensės akis. Dar ilgai prie jos rymojau. Niekas nedrįso liepti man keliauti sau. Vėliau pats išėjau, nevaromas. Ir viskas.

Gražuolės Viendienės laidotuvės vyko V., praėjus savaitei po nužudymo. Aš nedalyvavau. Turėjau savą sielvartą. Žmonės pasakojo, kad bažnyčia prisigrūdo sausakimša, net lauke prie bažnyčios durų nepaisydami it rykštėmis plakančio lietaus būriavosi apie šimtas žmonių. Dalyvavo ir Prokuroras. Taip pat ir teisėjas, Matzijevas irgi. Savaime aišku, šeima taip pat — Burašas, jo žmona, kurią teko prilaikyti, bei mergaitės seserys Alina ir Roza, kurios, regis, nesuvokė, kas vyksta. Atvažiavo ir teta Adelaida Sifert virpančiu smakru, kapinėse visiems kartojo: „Jei būčiau žinojusi... jei būčiau žinojusi...“ Čia ir bėda, kad niekad negali žinoti.

Mes į bažnyčią susirinkome negausiai. Sakau mes, nes man atrodė, kad tebesame kartu, nors aš stovėjau, o Klemense gulėjo ąžuoliniame karste apsupta aukštų žvakių, nebemačiau jos, nebeužuodžiau. Mišias laikė tėvas Liuranas. Kalbėjo paprastus ir teisingus žodžius. Po apeiginiu apdaru regėjau vyriškį, su kuriuo dalijomės vakariene ir pastoge tuo metu, kai Klemense merdėjo.

Su tėvu buvau seniai susipykęs, o Klemense giminių nebeturėjo. Tuo geriau. Būčiau nepakentęs, jei vieni ar kiti mane globotų, jei tektų kalbėtis ir klausytis jų šnekų, leistis bučiuojamam, glėbesčiuojamam, užjaučiamam. Norėjau kuo greičiau likti vienas, nes nuo šiol turėjau gyventi vienas visą gyvenimą.

Į kapines susirinkome šešiese: kunigas, duobkasys Ostranas, Klementina Husar, Leukadija Reno, Margerita Bonseržan — trys bobulės, kurios dalyvaudavo visose laidotuvėse, — ir aš. Tėvas Liuranas sukalbėjo paskutinę maldelę. Visi išklausė nudelbę galvas. Ostranas įdiržusiomis rankomis pasirėmęs rymojo ant savo kastuvo koto. Aš dairiausi į peizažą, į nusidriekusias ligi Gerlantės pievas, į kalvos šlaitą su nuogais medžiais bei purvinai rudais keliukais, į debesuotą dangų. Bobulės ant karsto užmetė gėlę. Kunigas peržegnojo. Ostranas pradėjo žerti žemes. Išėjau pats pirmas. Nenorėjau matyti.

Tą naktį susapnavau sapną. Klemense gulėjo po žeme ir verkė. Į jos pusę rausėsi visokiausi gyviai šlykščiomis dantytomis marmūzėmis ir nagais. Ji rankomis dangstėsi veidą, bet jie skverbėsi artyn ir galiausiai prisirangė iki jos, ėmė kandžioti, po kąsnelį plėšti nuo jos mėsą ir ryti ją į savo gerkles. Klemense šaukė mano vardą. Burna pilna smėlio ir šaknų, akys jau be vokų. Balzganos ir blausios.

Krūptelėjęs pabudau. Suprakaitavęs, šnopuodamas. Pamačiau, kad guliu lovoje vienas. Staiga suvokiau, kokia didelė ir plika gali atrodyti lova. Pagalvojau apie ją, ten, po žeme, tą pirmąją tremties naktį. Pravirkau kaip vaikas.

Paskui slinko dienos, nė nebežinau, kiek dienų. Ir naktų. Niekur nebėjau iš namų. Svyravau. Dvejojau. Pasiimdavau Gašentaro karabiną, įdėdavau kulką į apkabą ir įsigrūsdavau vamzdį burnon. Būdavau girtutėlis nuo aušros ligi sutemų. Namie kaupėsi purvas ir ėmė dvokti atmatų duobe. Jėgų sėmiausi buteliuose. Kartais kaukdavau, daužydavau sienas. Užėjo aplankyti keli kaimynai, bet išgrūdau juos lauk. O tada vieną rytą, kai išsigandau pamatęs veidrodyje savo paties veidą, į duris pabeldė seselė iš klinikos. Glėby laikė vangiai krusčiojantį vilnonį pundelį — tai buvo vaikas. Bet apie šitai papasakosiu vėliau, ne dabar, kai baigsiu apie visa kita.