V

1914 metai.

Didžiųjų skerdynių išvakarėse pas mus staiga pritrūko inžinierių. Gamykla ir toliau veikė visu tempu, tačiau belgai kažkodėl nebekėlė kojos iš savo mažytės karalystės, glaudėsi trapiame savo marionetinio monarcho šešėlyje. Su galybe reveransų ir mandagių frazių Prokurorui pranešė, kad daugiau nuomininkų neatvažiuos.

Vasara turėjo būti karšta — tiek sodų verandose, tiek daugelio patriotų galvose, prisuktose kaip nuostabūs laikrodžio mechanizmai ligi trūkimo ribos. Kur pažvelgsi, vyrai mostagavo kumščiais ir vogravo apie skaudžius prisiminimus. Mūsų krašte, kaip ir kitur, žaizdos gyja sunkiai, ypač tos, kurios tebesrūva krauju ir į kurias dosniai skleidžiamas užkratas tais vakarais, kai murkdomasi po praeities nuoskaudas bei apmaudą. Iš savimeilės ir kvailumo visa šalis buvo pasiryžusi perkąsti gerklę kitiems. Tėvai kurstė sūnus. Sūnūs kurstė tėvus. Tik moterys — motinos, žmonos ar seserys — žiūrėjo į visa tai su nelaimės nuojauta širdy ir blaivia įžvalga, leidžiančia numatyti daug tolimesnę ateitį negu tos popietės, kupinos džiaugsmingo rėkalojimo, taurelių kilnojimo ir Deruledo2 stiliaus šlagerių, kurie griausmingu aidu skardeno žalioje kaštonų lapijoje ir išūžė visiems ausis.

Mūsų miestelis karą girdėjo, bet pats nekariavo. Netgi galima pernelyg nešokiruojant pasakyti, kad iš karo pelnėsi pragyvenimą: visi vyrai dirbo Gamykloje. Ji buvo reikalinga. Atėjo nurodymas iš aukščiau — tąkart geras nurodymas, o juk tokių retai pasitaiko. Nežinia kokio tolimo šulo potvarkiu visus darbininkus paėmė į civilinę tarnybą, taip aštuoni šimtai vyriškių išsisuko nuo skaisčiai raudonų kareiviškų kelnių bei vėliau jas pakeitusių naujųjų žydrų uniformų. Aštuoni šimtai vyrų, kai kurių akimis žiūrint, neverti net vyro vardo, kiekvieną rytą kėlėsi iš šiltos lovas, iš mieguisto glėbio, o ne iš purvu pažliugusių apkasų, ir užuot tampę lavonus ėjo stumdyti vagonėlių. Tai bent nuskilo! Sviedinių švilpimas, baimė, už dvidešimt metrų dejuojantys ant spygliuotų vielų pakibę merdėjantys draugai, numirėlius graužiančios žiurkės — kažkur tolybėse! O jiems teko gyvenimas, tiesiog tikras gyvenimas, kurį kiekvieną rytą sąmonė suvokia ne kaip svajonę kitapus dūmų uždangos, o kaip šiltą esatį, dvelkiančią miegu ir moters kvapu. „Išsisukėliai!“ — galvodavo ligoninėje besigydantys vienakiai, bekojai, amputuotomis galūnėmis, sumaitoti, sudarkytais veidais, dujomis apsinuodiję, skeveldrų suvarpyti kareiviai, sutikę miestelio gatvėse priešpiečių terbikėmis nešinus rausvaskruosčius sveikus darbininkus. Kartais kuris nors su parišta ranka ar medine koja prasilenkdamas atsisukdavo ir spjaudavo žemėn. Reikėjo juos suprasti. Ir už mažesnes nuoskaudas galima imti nekęsti.

Ne visi dirbo gamykloje. Keletas tinkamo amžiaus valstiečių šakes iškeitė į šautuvus. Kai kurie išėjo į karą išdidūs kaip kadetai, tik dar nežinojo, kad netrukus jų pavardės atsidurs įrašytos ant anuomet dar nepastatyto paminklo.

Kai į karą išėjo mokytojas, neįtikėtina pavarde Sproginis, tai tapo įsimintinu įvykiu. Mokytojas buvo nevietinis. Miestelis suorganizavo jam išleistuves, mokiniai sukūrė jaudinamai naivią dainelę, nuo kurios mokytojui net ašarą išspaudė. Savivaldybė padovanojo tabokinę ir elegantiškas pirštines. Neįsivaizduoju, kur jis galėjo dėti tas rausvas švelnaus audinio pirštines, į kurias, ištraukęs iš ryklio odos dėžutės ir išvyniojęs iš šilkinio popieriaus, pažiūrėjo suglumusiu žvilgsniu. Kažin kuo Sproginiui baigėsi tie ketveri metai: mirė, tapo šlubis ar liko sveikas ir gyvas? Kaip bebuvę, į mūsų miestelį nesugrįžo, ir aš jį suprantu: karas ne tik išgalabijo daugybę žmonių, bet ir perskyrė pasaulį bei atsiminimus į dvi dalis, tarsi visa, kas nutiko iki karo, liko kažkokiame rojuje, lyg senoje kišenėje, į kurią niekada nebeišdrįsi įkišti rankos.

Į jo vietą atsiuntė kitą mokytoją, atleistą kaip nebetinkamą kariuomenei. Ypač aiškiai prisimenu paklaikusias jo akis, du plieninius rutuliukus pilkšvuose kaip austrė baltymuose. „Aš prieš!“ — pareiškė jis iškart merui, atėjusiam parodyti jo klasės. Nuo tada praminėm jį Prieš. Prieštarauti puiku, tik kam? Taip niekada ir nesužinojom. Bet po trijų mėnesių vis tiek viskas buvo baigta: vyrukas, be jokios abejonės, jau senokai buvo pradėjęs kraustytis iš proto. Kartais vidury pamokos sustodavo ir užsižiūrėdavo į vaikus, lūpomis ir liežuviu tratėdamas kaip revolveris, arba vaizduodavo krintantį patrankos sviedinį, griūdavo ant žemės ir keletą ilgų minučių gulėdavo nejudėdamas. Niekas jo nesuprato. Beprotystė — tai šalis, į kurią nepatenka kas panorėjęs. Reikia nusipelnyti. Na, bet jis ten įžengė karališkai, nutraukęs visus saitus ir inkarus, kaip narsuolis kapitonas, nusiskandinantis vienas pats stovėdamas savo laivo pirmagalyje.

Vakarais jis pasišokinėdamas vaikščiodavo palei kanalą. Kalbėdavosi pats su savimi, dažniausiai niekam nesuprantamais žodžiais, retkarčiais stabtelėjęs lazdyno šakele susikaudavo su nematomu priešininku, paskui nustraksėdavo toliau murmėdamas „tralialia, olialia“.

Galutinai jis pamišo vieną dieną, kai vyko itin smarkus susišaudymas. Kas kelios sekundės langai suvirpėdavo kaip vandens paviršius nuo stiproko vėjo. Ore tvyrojo parako ir švinkstančios mėsos tvaikas. Smarvė skverbėsi net į namų vidų.

Žmonės kamšė langų plyšius šlapiais audeklais. Vėliau vaikai papasakojo, kad Prieš beveik valandą sėdėjo abiem rankom nusitvėręs už galvos, — atrodė, tuoj ją pertrėkš, — paskui užsilipęs atsistojo ant savo stalo ir visa gerkle plėšdamas Marselietę tvarkingai nusirengė viską iki paskutinio rūbo. Tada Adomo kostiumu pribėgo prie vėliavos, nubloškė ją žemėn, apmyžo ir bandė padegti. Čia Žanmerų sūnus — vyriausias klasės vaikas, beveik penkiolikos, — ramiai atsistojo ir jį sustabdė, užvanojęs jam į kaktą špižiniu žarstekliu.

„Vėliava — šventas dalykas!“ — ne be pasididžiavimo paaiškino berniokas, vėliau apsuptas žmonių ir klausiamas, kodėl taip pasielgė. Jau tuomet turėjo kovotojo gyslelę. Žuvo po trejų metų mūšyje prie Damų Kelio. Irgi dėl vėliavos.

Kai atėjo meras, mokytojas nuogas, nuo taip ir neįsidegusios ugnies apsvilusiais plaukais gulėjo ant mėlynos, baltos ir raudonos trispalvės. Vėliau du slaugučiai jį išsivedė, aprengtą tramdomaisiais marškiniais, su kuriais tapo panašus į fechtuotoją. Ant kaktos tarsi koks keistas medalis pūpsojo violetinis gumbas. Mokytojas nebekalbėjo. Atrodė panašus į išbartą mažą vaiką. Manau, tuo metu jis jau buvo visiškai atitrūkęs nuo šio pasaulio.

Taigi, mokykla liko be šeimininko, ir nors vaikigaliai džiūgavo, tokia padėtis nelabai patiko valdžiai, kuri labai siekė plauti smegenis ir masiškai kepti jaunus kareivukus, pasiryžusius kautis iki nukritimo. Juolab kad tuo metu, atvėsus pradiniam optimizmui — „sukišim Berlyną fricams į gerklę per dvi savaites!“, — tapo nebeaišku, kiek dar tęsis karas, ir reikėjo pasirūpinti atsargos. Dėl visa ko.

Meras rovėsi plaukus nuo galvos ir skambino visais varpais, bet nieko nepešė, nerado Sproginiui pamainos ir nebeišmanė, ką daryti.

O tada viskas susitvarkė savaime. 1914 metų gruodžio tryliktąją atvažiavo pašto karieta iš V. ir sustojo, kaip paprastai, priešais Kanteno Tjeri ūkinę parduotuvę, kurios niekada nesikeičiančioje vitrinoje stovėjo išrikiuotos dėžutės su įvairiausių dydžių kniedėmis bei kurmių spąstais. Išlipo keturi raudoni kaip kardinolo mitra galvijų pirkliai, kumšėdamiesi alkūnėmis ir vis užsikvatodami, per gausiai aplaistę sandorius. Paskui juos — dvi našlės, grįžtančios iš miesto, kur nuvežė parduoti savo kryželiu siuvinėtus rankdarbius. Tada tėtušis Bertjė, pensijon išėjęs popierių žiurkė notaras, kuris kartą per savaitę išsiruošdavo į Grand Cafe de L‘Excelsior galinę salę lošti bridžo su keliais tokiais pat senais pirdžiais kaip jis pats. Dar parvažiavo trys merginos, apsipirkusios vienos iš jų vestuvėms. O tada, galiausiai, kai jau atrodė, kad niekas daugiau nebeišlips, pasirodė mergina. Tikras saulės spindulėlis.

Lėtai apsidairė į dešinę, į kairę, tarsi vertindama, kur atsidūrė. Patrankų dundesio ir sviedinių sprogimų nebebuvo girdėti. Diena truputį tebedvelkė rudens šiluma bei paparčių syvais. Jai prie kojų gulėjo du nedidukai rudos odos krepšiai, kurių varinės sagtys, regis, saugojo paslaptis. Vilkėjo ji paprastai, be puošmenų ir įmantrybių. Pritūpė, pasiėmė krepšius, ir melsvos, rausvos, padūmavusios vakaro miglos apsuptas liaunas jos siluetas palengva pranyko mums iš akių.

Vėliau sužinojom, kad ji turi vardą su viduje snaudžiančia gėle — Lilija. Vardas jai tiko kaip šventinė suknia. Nepilnai dvidešimt dvejų, iš Šiaurės, keliavo pro šalį. Pavarde Veraren.

Kur mūsų žvilgsniai jau nebesiekė, ji, pasirodo, nuėjo į Augustinos Maršopra galanteriją. Toji pasakė, kur yra merija ir mero namai, nes mergina šito pasiteiravo, — „medaus saldumo balsu“, kaip vėliau tvirtino surukėlės bobos. Motušė Maršopra, kurios liežuvis ilgesnis už sijoną, užrakino duris, nuleido geležines langines ir nulėkė visko papasakoti savo senai draugei Melanijai Bonipo — davatkai su kepuraite, kuri didžiąją laiko dalį praleisdavo stebėdama gatvę pro savo žemą langą tarp vazoninių gėlių, užskleidusių stiklus sultinga lapija, ir storo, išromyto katino rimto vienuolio snukiu. Kad leidosi abi senės spėlioti, kurti istorijas, vertas pigių romanų, kuriuos rydavo žiemos vakarais, o vėliau dar pompastiškiau bei kvailiau viena kitai perpasakodavo kiekvieną jų epizodą, kol po gero pusvalandžio užėjo mero tarnaitė Luizetė, geraširdė kaip žąsis mergina.

— Tai kas ji? — paklausė motušė Maršopra.

— Kas tokia?

— Kvaiša! Ta panelė su dviem krepšiais!

— Mergina iš Šiaurės.

— Iš Šiaurės, iš kokios Šiaurės? — neatlyžo pardavėja.

— Ką aš žinau, iš Šiaurės, juk ne tuzinas tų šiaurių yra.

— Ko jai čia reikia?

— Vietos.

— Kokios dar vietos?

— Sproginio vietos.

— Tai ji mokytoja?

— Bent taip sakosi.

— Ir ką atsakė meras?

— O, kuo maloniausiai jai šypsojosi!

— Kurgi ne!

— Sakė „Jūs mane išgelbėjote!“

— „Jūs mane išgelbėjote!“

— Tikrai, taip ir pasakė.

— Dar vienas su savais sumetimais!

— Kokiais sumetimais?

— Kvailele tu mano! Savais sumetimais kelnėse, jeigu taip aiškiau, juk pažįsti savo šeimininką, jis vyras!

— Betgi kelnėse sumetimų niekas nelaiko...

— Dievulėliau, na ir kvaila! O savo benkartą iš kur pasigavai, gal vėjas įpūtė?

Luizetė įsižeidusi apsisuko ir išėjo. Senės liko patenkintos, gavo peno visam vakarui, kol apkalbės Šiaurę, vyrus, jų nuodėmes, jaunąją panelytę, kuri į mokytoją mažiausiai panaši ir tuo labiau per graži, regimai per graži būti mokytoja, tokia graži, kad nė profesija nereikalinga.

Kitą dieną jau visi viską žinojome — na, beveik.

Lilija Veraren nakvojo didžiausiame vienintelio mūsų miestelio viešbučio kambaryje, merijos sąskaita. Meras, išsipustęs kaip jaunikis, ryte atėjo vestis jos visiems pristatyti ir nulydėti į mokyklą. Reikėjo pamatyti, kaip prieš panelę jis brėžė kojomis ratus ir šimtu savo kilogramų išdarinėjo tokius sukinius, kad vos neplyšo juodo jaspio spalvos kelnių klynas; atrodė toks pat gracingas, kaip šokantis cirko dramblys. O Lilija visą laiką žvelgė kažkur anapus peizažo, tarsi norėdama atsidurti ten ir užsimiršti, bet kartu švelnia plaštaka spaudė mums rankas.

Ji įžengė į mokyklą ir apžvelgė klasę kaip mūšio lauką. Aplinkui trenkė kaimo vaikais. Ant grindų sklaidėsi žiupsnis padegtos vėliavos pelenų. Kelios apverstos kėdės sudarė ką tik pasibaigusio pasilėbavimo įspūdį. Kai kurie iš mūsų stebėjo sceną iš lauko, nė nesislėpdami priploję nosis prie klasės lango stiklų. Ant lentos bolavo pradėtas rašyti eilėraštis:

Be abejo, pajuto jie šalnos žvarbumą

Apnuogintose širdyse po atvirom žvaigždėm,

Mirtis pusiau...

Toje vietoje žodžiai nutrūko, kaip ir eilutė, išvedžiota tikriausiai Prieš rašysena, kuri išliko nenutrinta ir priminė mums jo akis bei gimnasto judesius, — o jis pats tuo metu (kažin kur?) tikriausiai gulėjo ant utėlėto čiužinio arba drebėjo nuo šalto dušo ir violetinių elektrošokų.

Atidaręs duris ir parodęs vėliavą, meras kiek pašnekėjo, paskui susigrūdo pirštus kaip dešreles į šilkines liemenės laikrodžio kišenaites ir reikšmingai patylėjo, kartais tamsiomis kaip anglys akimis žvilgtelėdamas į mus, aiškiai bandydamas pasakyti: „Ką čia veikiat susispietę? Ko jums čia reikia? Dinkit nuo mano galvos ir nekiškit nosies į mūsų reikalus!“ Tačiau niekas nesiskirstė, žmonės mėgavosi scena kaip reto vyno taure.

Mergina mažučiais žingsneliais pasisukiojo po klasę kairėn, dešinėn, priėjo prie suolų, ant kurių tebegulėjo sąsiuviniai ir plunksnos. Prie vieno sąsiuvinio pasilenkė, perskaitė, kas parašyta puslapyje, ir pamatėme ją nusišypsant — taip pat pastebėjom jos plaukus, puriomis aukso garbanomis tarsi puta gaubiančius jos kaklą tarp marškinaičių apykaklės ir nuogos odos. Ji stabtelėjo ties vėliavos pelenais, paskui pakėlė porą apverstų kėdžių, kaip niekur nieko pataisė sudžiūvusias gėles vazoje, be jokios graužaties nuvalė nuo lentos nebaigtas eiles, tada nusišypsojo tarsi prie grindų prikaustytam merui — prikaustytam tos dvidešimtmetės šypsenos, kai vos už poros dešimčių mylių kiekvieną dieną vyrai vieni kitus skerdė durtuvais iš baimės prisivarę į kelnes ir krito tūkstančiais toli nuo moters šypsenos, ant sumaitotos žemės, kur netgi moters sąvoka buvo tapusi chimera, girtuoklio kliedesiu, pernelyg gražiu įžeidimu.

Meras pasiplekšnojo per pilvą, kad dailiau atrodytų. Lilija Veraren šokiui prilygstančiu žingsniu išplaukė iš klasės.