IV

Tai nutiko daugmaž 1897–1898 metais. Labai seniai. Gamykla sumokėjo už namelio parke remontą. Drėgmė buvo jį persmelkusi kaip seną rūsį. Ten buvo laikomi nereikalingi rakandai, visokie atgaliai, suklypusios spintos, pelėkautai, surūdiję plonyčiai kaip mėnulio jaunatis dalgiai, akmenys, šiferis, dviratė bričkutė, pamiršti žaislai, suvyniotos virvės ryšeliai, sodo įnagiai, nudriskę rūbai bei galybė raguotų briedžių galvų ir šernų snukių, aišku, negyvų ir iškimštų (senis buvo įnirtingas medžiotojas), kuriuos sūnus, mėgęs kapoti galvas, bet nemėgęs jų matyti, liepė suversti čia. Vorai ant viršaus gausiai prinarpliojo voratinklių, nuo kurių ansamblis pasidengė tarsi antikvarine patina ir priminė egiptietiškus sarkofagus paslaptinguose urvuose. Baigus statybinius darbus, iš Briuselio atvažiavo specialiai vidui išdailinti pasamdytas interjero dizaineris.

Pirmasis nuomininkas įsikūrė iškart po remonto. Po pusmečio į jo vietą atsikraustė antrasis, po kiek laiko irgi išsikraustęs, tada atsikėlė trečias, vėliau ketvirtas, ir taip toliau. Pametėm skaičių. Daug jų pasikeitė, kaskart pagyvendavo nepilnus metus ir atrodydavo labai panašūs. Žmonės juos visus vadino vienodai, sakydavo: „Žiū, antai Nuomininkas eina!“ Jie būdavo dar gana jauni vyrukai, netriukšmaujantys, niekada neinantys vakarais pasilinksminti ir neparsivedantys moterų, gyvenantys pagal griežtus nurodymus. O šiaip išeidavo į Gamyklą septintą ryto, grįždavo aštuntą vakaro pavalgę vakarienę dideliame pastate, kurį vietiniai vadina Kazino, — beje, neaišku kodėl, ten niekada niekas nelošė! — ir kuris buvo naudojamas kaip ponų inžinierių valgykla. Kartais sekmadienį kai kurie iš jų išdrįsdavo truputėlį pasivaikščioti po parką. Destinatas tylėjo, nedraudė. Žiūrėdavo pro langą ir laukdavo, kol tie nueis namo, kad galėtų pats išeiti pasivaikščioti bei pasėdėti ant suoliuko.

Bėgo metai. Destinato gyvenimas, rodėsi, vyko pagal nepajudinamai nusistovėjusį ritualą, tarp Teismo rūmų V. mieste, kapinių, kur kiekvieną savaitę eidavo lankyti žmonos kapo, ir Pilaitės, kurioje gyveno užsidaręs ir tarsi nematomas; toks atsiskyrimas nuo pasaulio pamažu apgaubė jį niūrios legendos skraiste.

Destinatas seno, bet nesikeitė. Bent iš išvaizdos. Vis toks pat šiurpą keliantis rimtumas, tokia pat slegianti ledinė tyla. Norint išgirsti jo balsą — beje, labai švelnų, — pakako nueiti į teismo posėdį. Jie vykdavo dažnai. Mūsų krašte nusikaltimų daugiau nei kitur. Gal todėl, kad žiemos ilgos ir nuobodžios, o vasaros tokios karštos, jog kraujas gyslose užverda.

Prisiekusieji ne visada suprasdavo, ką Prokuroras nori pasakyti: jis buvo pernelyg išsilavinęs, o jie nepakankamai. Tarp prisiekusiųjų pasitaikydavo visokiausių žmonių, bet galvočių — retai: dažniausiai jie būdavo paprasti žmogeliai. Šalia sėdėdavo prasmirdęs amatininkas ir raudonnosis valstietis, suvargę tarnautojėliai, kunigai nudėvėtomis sutanomis, atsikėlę saulei netekėjus ir atvažiavę iš parapijos kaimo glūdumoje, vežikai, nuo kojų nusivarę darbininkai. Sėdėdavo kartu ant to paties suolo, ant gerojo. Ne vienas būtų galėjęs atsidurti priešingoje pusėje, ant suolo tarp dviejų ūsuotų policininkų, sustingusių kaip Epinalio paveikslėliai1. Esu tikras, kad giliai širdyje jie tai miglotai nujautė, suprato, tik nenorėjo patys sau pripažinti, todėl dažnai su tokia neapykanta ir taip kategoriškai vertindavo teisiamąjį, kuriuo iš tiesų patys galėjo būti; savo nelaimės arba narsos brolį.

Kai teismo salėje pasigirsdavo Destinato balsas, nutildavo bet koks šurmulys. Regis, salė pasitempdavo, panašiai kaip žmogus prieš veidrodį timpteli marškinius, kad gražiau stovėtų apykaklė. Salė susižvalgo ir sulaiko kvėpavimą. Štai tokioje tyloje Prokuroras tardavo pirmuosius žodžius. Tie perskrosdavo tylą. Nesvarbu, kokia byla ar kas teisiamasis, kalba niekada neviršydavo penkių puslapių. Prokuroro metodas buvo paprastas kaip dukart du. Jokių gražbylysčių. Šaltas ir smulkmeniškas nusikaltimo bei aukos pristatymas, daugiau nieko. Tačiau tai jau yra daug, ypač kai nenutylima nė menkiausia detalė. Paprastai gydytojo ataskaita jis remdavosi kaip brevijoriumi. Kuo tiksliausiai. Prokurorui pakako jį pacituoti, balsu pabrėžiant pačius šiurpiausius žodžius. Nepraleisdavo nė vienos žaizdos, nė vieno sužalojimo, nė menkiausio rėžio perskrostoje gerklėje ar pilve. Publikai ir prisiekusiesiems prieš akis staiga iškildavo iš tolybių ir tamsos gelmių atplaukę blogio bei jo metamorfozių vaizdiniai.

Dažnai sakoma, kad bijome to, kas nepažįstama. Aš labiau linkęs manyti, kad baimė kyla, kai vieną dieną sužinome, ko dar vakar nežinojome. Tokia ir buvo Destinato paslaptis: ramiu veidu patenkintiems piliečiams į veidą mestelėti dalykų, kurių jie savo gyvenime nepageidauja. Visa kita įvyksta savaime. Triumfas garantuotas. Prokuroras gali reikalauti mirties bausmės, prisiekusieji paduos ją ant auksinio padėkliuko.

Po to galima eiti pietų į Rėbijoną. „Dar vieną prikirpot, Pone Prokurore!“ Burašas nuvesdavo jį prie stalelio, atitraukdavo kėdę — ištaigingai, kaip kokiam valdovui. Destinatas išsivyniodavo įrankius, peilio briauna skimbtelėdavo taurę. Teisėjas Mierkas nebyliai su juo pasisveikindavo, Destinatas į pasveikinimą atsakydavo irgi tylomis. Juodu sėdėdavo arčiau nei per dešimt metrų vienas nuo kito. Kiekvienas prie savo stalo. Niekada nepersimesdavo nė žodžiu. Mierkas ėsdavo kaip paršas, užsirišęs servetėlę aplink kaklą lyg arklidžių valetas, nuo padažo taukuotais pirštais ir nuo išgertų butelių Brouilly vyno apsiblaususiomis akimis. Prokuroras buvo gerai išauklėtas žmogus. Pjaustydavo žuvį tarsi glostydamas. Lietus vis nesiliaudavo. Teisėjas Mierkas pusdavo desertus. Prie didžiosios krosnies, migdoma nuovargio ir šokančių liepsnų, snūduriuodavo Gražuolė Gėlelė. Prokuroras skendėdavo saldžių svajonių platybėse.

O kažkas tuo metu galando giljotinos peilio ašmenis ir statė ešafotą.

Esu girdėjęs sakant, kad su savo talentu bei turtais Destinatas galėjo aukštai iškilti. Tačiau jis visą gyvenimą pasiliko pas mus. Tai yra visiškame užkampyje, krašte, kurį gyvenimo šurmulys pasiekdavo tik kaip tolimas muzikos aidas, kol vieną gražią dieną griūte užgriuvo ant galvų ir klaikiai daužėsi ketverius metus.

Klelijos portretas visada puošė Pilaitės vestibiulį. Ji šypsodamasi stebėjo, kaip keičiasi ir į bedugnę rieda pasaulis. Vilkėjo nesugrąžinamai praėjusių nerūpestingų laikų apdarais. Bėgant metams jos blyškumas pranyko, nuo lako sluoksnių skruostai įgavo drungno rausvumo. Kiekvieną dieną Destinatas praeidavo jai pro kojas — kaskart vis labiau pavargęs ir apsiblausęs, vis vangesnių judesių, lėtesnės eisenos. Abudu vis tolo ir tolo vienas nuo kito. Žiauri mirtis atima gražiausius dalykus, bet kartu paverčia juos nebekintančiais. Tuo ji ir didinga. Ir nenugalima.

Destinatui taip patiko laikas, kad mėgo žiūrėti, kaip jis eina, ir kartais nieko daugiau neveikdamas gulėti prie lango ant pinto šezlongo arba atsisėdęs ant suolelio nuo pavasarį plukėmis bei žibuoklėmis sužydinčios dirbtinės kalvelės viršaus stebėti vangią Gerlantės tėkmę ir kiek sraunesnį mažojo kanalo vandenį. Tomis valandėlėmis galėjai palaikyti jį statula.

Šitiek metų bandau suprasti, nors nelaikau savęs protingesniu už kitus. Apgraibomis vis ieškau, susipainioju, klaidžioju ratais. Anksčiau, prieš Bylą, Destinatas man buvo vardas, postas, namas, turtas, veidas, kurį sutikdavau bent du ar tris kartus per savaitę ir prieš kurį nukeldavau kepurę. Tačiau kas slypi kitapus — nė žalio supratimo neturėjau! Bet per šitiek laiko, kai gyvenu su jo šmėkla, Destinatas man tapo lyg koks senas pažįstamas, nelaimės bendras, galima sakyti, mano paties dalis, kurią kaip įmanydamas bandau prakalbinti, prikelti iš numirusių, nes noriu užduoti jam klausimą. Vieną vienintelį klausimą. Kartais rodosi, kad veltui gaištu laiką, kad tas žmogus buvo neįžvelgiamas kaip tirštas rūkas ir kad net tūkstančio vakarų tam nepakaktų. Kita vertus, laiko dabar turiu per akis. Gyvuoju tarsi ne šiame pasauly. Visas bruzdesys regis tolybių tolybėse. Gyvenu nugrimzdęs į Istoriją, kuri jau nebe mano. Pamažu atitrūkstu.