XVII

Hipolitas Liusi pasilenkęs virš Klemensės, įtemptu veidu ir su visais savo instrumentais. Mane kažkas pasodino ant kėdės. Žiūriu nesuprasdamas. Kambary daug žmonių. Kaimynės — senutės ir jaunos — kalba pašnibždomis, tarsi jau vyktų gedulingos šermenys. Kur visos tos bobšės buvo, kai Klemense vaitojo, kai bandė prisikviesti į pagalbą? A, kur?! Kur buvo tos patelės, kurios dabar sulėkė misti nelaime man po nosimi, mano sąskaita? Atsistoju sugniaužęs kumščius, mano veidas tikriausiai kaip bepročio, galvažudžio, pamišėlio. Matau, kaip jos traukiasi atatupstos. Išgrūdu lauk. Uždarau duris. Likom tik trise, Klemense, gydytojas ir aš.

Jau sakiau, kad Hipolitas Liusi buvo geras gydytojas. Geras gydytojas ir geros širdies žmogus. Nemačiau, ką daro, bet žinojau, kad daro gerai. Pasakė porą žodžių, nukraujavimas, koma. Paragino paskubėti. Pakėliau Klemensę. Ji tesvėrė kaip plunksnelė. Regis, gyvas liko tik pilvas, gyvybė susigūžė tame per dideliame, rajame, išbadėjusiame pilve.

Vežime laikiau ją prispaudęs prie savęs, gydytojas tuo metu pliekė botagu per savo dviejų kuinų pasturgalius. Atvažiavome į kliniką. Ją atskyrė nuo manęs. Dvi medicinos seserys nusivežė ją vežimėliu. Klemense nutolo apsupta eterio kvapų ir baltos paklodės gurgždėjimo. Man liepė palaukti.

Ilgas valandas sėdėjau laukiamajame šalia kairės rankos netekusio kareivio. Pamenu, jis sakė esąs patenkintas netekęs rankos, ir dar kairės, kad jam, dešiniarankiui, labai pasisekę. Už savaitės visam laikui grįšiąs namo. Toli nuo to apmulkintųjų karo, kaip jis sakė. Prarado ranką, bet išlošė daug metų. Daug metų gyvenimo. Štai ką jis kartojo, rodydamas savo nebesamą ranką. Netgi buvo davęs jai vardą: Giugiusė. Be perstojo su Giugiuse kalbėjosi, vis prašydavo jos patvirtinti jo žodžius, šnekino ją, kibino. Kiek nedaug trūksta iki laimės. Karas pasaulį apverčia aukštyn kojomis: berankis tampa laimingiausiu žmogumi. Kareivis buvo vardu Leonas Kastri, iš Morvano. Davė man surūkyti daugybę cigarečių. Užliūliavo žodžiais iki apkvaitimo. Man labai to reikėjo. Jis nieko neklausinėjo. Net nelaukė, kad su juo kalbėčiausi. Pats vienas palaikė pokalbį su savo amputuota ranka. Kai pasiryžo mane palikti, stodamasis pasakė:

— Mums su Giugiuse metas eiti!

Buvo vakarienės metas. Kastri. Leonas Kastri, trisdešimt vienų, 127-ojo pulko grandinis, morvanietis, viengungis, žemdirbys. Mylėjo gyvenimą ir mėgo kopūstienę. Štai ką įsiminiau.

Namo grįžti nenorėjau. Norėjau sėdėti ir laukti, nors ir beprasmiška. Atėjo seselė. Buvo jau vakaras. Pasakė, kad vaikas išgelbėtas, kad, jei noriu, galiu pažiūrėti, pakvietė eiti su ja. Papurčiau galvą. Pasakiau, kad noriu pamatyti Klemensę. Pasiteiravau, kaip ji laikosi. Seselė pasakė, kad reikia dar palaukti, pažadėjo paklausti gydytojo. Nuėjo.

Vėliau atėjo gydytojas — kariškis, pervargęs, išsekęs, vos bepastovintis ant kojų. Apsirengęs kaip mėsininkas, jaučių skerdikas kruvina prijuoste ir tokia pat kepuraite. Jau kelias dienas nesustodamas operavo, konvejeriu gamino Giugiuses, kai kurie tapdavo laimingi, kai kurie neišgyvendavo, ir visi likdavo sužaloti. Jauna moteris jo akimis atrodė kaip klaida visoje toje vyriškos mėsos makalynėje. Jis irgi man papasakojo apie kūdikį, tokį didelį, tokį didelį, kad pats nebūtų galėjęs išlįsti. Pasakė, kad vaikas išgelbėtas. Paskui jis irgi davė man cigaretę. Blogas ženklas, puikiai žinojau, ką reiškia tokios cigaretės, pats kartais vaišindavau jomis vyrukus, kuriems, žinojau, nebeilgai likę — gyventi arba būti laisvėje. Nieko nekalbėdami rūkėme. Pūsdamas dūmą bei vengdamas mano žvilgsnio gydytojas sumurmėjo: „Ji neteko pernelyg daug kraujo...“ Sakinys pakibo ore kaip mūsų cigarečių dūmai. Taip ir nenusileido, nesustojo. Kraujas, kuriuo jis atrodė aptaškytas gausiai lyg iš sklidinų kibirų, tapo Klemensės krauju. Ir tą vargšą žmogelį su juodais ratilais po akimis, trijų dienų barzda ir stringančia šneka, tą išsekusį vyruką, kuris padarė viską, bandydamas sugrąžinti ją į gyvenimą, staiga panūdau užmušti. Esu tikras, kad niekada taip netroškau kažką nužudyti, savomis rankomis. Nužudyti nirtulingai ir žiauriai, žvėriškai. Nužudyti.

— Man metas, — pasakė jis, numetęs nuorūką ant grindų. Paskui uždėjo ranką man ant peties, o aš dar tebedrebėjau nuo savo žmogžudiškų minčių.

— Galit ją aplankyti, — dar pasakė. Ir nuėjo iš nuovargio apsunkusiu žingsniu.

Jei kažkas kankinasi, tai dar nereiškia, kad pasaulis liaujasi sukęsis. Ar kad šunsnukiai nustoja buvę šunsnukiais. Ko gero, atsitiktinumų nebūna. Dažnai taip pagalvodavau. Kai ištinka asmeninė tragedija, elgiamės labai egoistiškai. Gražuolė Viendienė, Destinatas, Žozefina cypėje, Mierkas ir Matzijevas nuslinko užmarštin. Manęs nebuvo tuo metu, kai reikėjo, ir tuodu šiukšlės pasinaudoję proga ramiai susitvarkė, kaip jiems parankiau, — gali pagalvoti, kad tai jie užsakė Klemensės mirtį, norėdami atsikratyti manimi ir turėti laisvas rankas. Būtent taip ir padarė. Be jokios gėdos.

Tik pagalvokite, kaip toks nusikaltimas kaip Byla sukrečia visą rajoną. Kaip potvynio banga: naujiena apskrieja šuoliais ir viską pakeliui sudrebina. Sukelia žmonėms siaubą, bet kartu pakursto kalbas. Galima sakyti, duoda peno ir galvai, ir liežuviui. Tačiau niekam ne į gera žinoti, kad po apylinkes klajoja žudikas, kad sukiojasi šalia, visai arti jūsų, kad galbūt sutikote jį gatvėje ar gal netrukus susitiksite, kad galbūt tai jūsų kaimynas. Ypač karo metu, kai labiau negu bet kada užnugaryje reikia taikos tarp civilių, kitaip galas.

Nėra šimto galimų žmogžudystės baigčių. Aš žinau tik dvi: arba suimamas kaltininkas, arba sulaikomas kažkas kitas ir apskelbiamas kaltininku. Arba viena, arba kita. Ir tuo viskas baigta. Labai paprasta! Poveikis visuomenei abiem atvejais vienodas. Vienintelis pralaimėjęs yra sulaikytasis, bet apskritai kam rūpi jo nuomonė? Kas kita, jeigu nusikaltimai ir toliau kartojasi. Taip, tiesa. Tačiau tąkart jie liovėsi. Gražuolė Viendienė taip ir liko vienintelė pasmaugta dešimtmetė mergaitė. Daugiau tokių nepasitaikė. Tiems, kurie norėjo įrodymo, šitai buvo puikus įrodymas, jog sulaikytasis tikrai ir yra kaltininkas. Nagi. Byla baigta. Kas buvo, tas pražuvo!

To, ką netrukus papasakosiu, savomis akimis nemačiau, bet tai nesvarbu. Metų metus rankiojau siūlo galus, atkūriau žodžius, eigą, klausimus, atsakymus. Tai prilygsta tiesai. Nieko neprasimaniau. Beje, kam išsigalvočiau?