Trečias skyrius

Galvok apie mirtį kaip apie nesibaigiantį poilsį. Galvok apie mirtį šitaip. Tai tingus sekmadienio rytas, kuris tęsiasi amžinybę, o tu snūduriuoji iki gyvenimo pabaigos. Visai neblogai būtų šitaip galvoti apie mirtį. Pripažinkit, juk iš tiesų neblogai.

Kas neleidžia mums šitaip galvoti? Atsimerkiau ir iš karto tai supratau.

Mano šeima buvo susibūrusi prie ligoninės lovos galvūgalio. Atrodė, pralėkė marios laiko, bet jie buvo nemiegoję ar tik sudėję bluostą, nes reikalai krypo blogyn. Mano žmona, mūsų sūnus ir duktė.

Išstypęs, nerangus Rufas, šitaip be saiko išaugęs ir tebeaugantis toliau. Rubė, mano mieloji dukrytė. Jos veidelis keičiasi neįtikėtinai tobulai — vaikiškas, kuriuo neseniai visi taip džiaugėsi, veikiai taps moteriškas. Ir Lara, mano žmona, su kuria aš ketinau pasenti, nes ko gi man daugiau trokšti? Bet dabar to jau nebus, nes negalės būti.

Šie trys žmonės sukliudė man galvoti apie mirtį kaip apie nesibaigiantį sekmadienio rytą, iš kurio aš niekada nepabusiu. Lara, Rufas, Rubė. Tie, kuriuos man teks palikti. Jie viską pakeitė, sugriovė svajones ir privertė mane verkti dėl jų ir dėl savęs, nes aš juos mylėjau visa savo suklypusia, visiškai išgverusia, pasigailėjimo verta širdimi.

Į palatą atėjo gydytojas ir ėmė sukiotis prie mano lovos. Dirstelėjo į ligos kortelę, dėbtelėjo į mane pro skaitymui skirtų akinių viršų. Atidžiau įsižiūrėjęs pastebėjau, kad su juo atkako ir visa komanda daktarų. Praktikantų, besimokančių savo amato, žvelgiančių į jį kaip į medicinos išminties dievą, o į mane — kaip į bandomąjį triušį.

— Keturiasdešimt septynerių vyras, paveldima širdies liga, ištiko miokardo infarktas.

— Kada?

— Prieš tris dienas.

Tris dienas? Negi jau prabėgo trys dienos? Gydytojas iškėlė dėmėtą nespalvotą nuotrauką ir parodė joje keletą vaiduokliškų vietų. Praktikantai susidomėję įbedė į nuotrauką nosis.

— Matot? Vainikinė arterija jau anksčiau buvo pažeista ateromos. Ar visi gerai matote? Kraujo trombai ant sveikų sienelių nesusidaro. Atrodo taip, lyg į virdulį būtų įmesta kailio skiautė, ar ne? — Praktikantai vienbalsiai jam pritarė. — Trombas atsirado dėl sutirštėjusio kraujo, jis ir užkimšo arteriją, dėl to dalis širdies raumens nebuvo aprūpinta deguonimi ir, paprastai tariant, užduso. — Jis nuleido rentgeno nuotrauką. — Tai ir buvo širdies priepuolis.

Jis kalbėjo apie mane.

Nežinia kodėl aš klausiausi jo visiškai abejingai. Tikriausiai čia kalti vaistai. Gydytojas pro skaitymui skirtų akinių viršų pažvelgė į Larą.

— Ar seniai jis įtrauktas į NTDB? — pasiteiravo, ir ji aki“ vaizdžiai sutriko. — Nacionalinę transplantacijos duomenų bazę, — paaiškino jis, ir Laros akys nušvito išgąstingi ugnele. Aišku, kad ji puikiai suprato, apie ką daktarai kalba. Tai jau buvo tapę didžiuliu juodu akmeniu mūsų gyvenimo kelyje.

— Trys mėnesiai, — atsakė ji. — Širdis — sena jo bėda, — kalbėjo labai greitai, tiesiog berte bėrė žodžius. Lara laikė mane už rankos, tarsi nuo to visiems būtų geriau. Keista, bet taip ir buvo. — Negalavimais jis skundžiasi jau kelete metų, — pridūrė ji.

Pažiūrėjau į Rufą su Rūbe, kurie, daktarams įėjus, pasitraukė prie sienos. Jie sėdėjo ant kėdžių, nustumtų į mažos palatos kampą, išsigandę ir sutrikę, ir aš pastebėjau, kad septyniolikmetis ir penkiolikmetė vėl atrodė kaip maži vaikai. Dabar jie nebebuvo panašūs į paauglius.

Ligoninės palatoje dingo visas piktas jų pranašumas.

Nebeliko supratingų pašaipėlių.

— Kokios pasekmės? — paklausė Lara gydytojo, o vienas iš mūsų vaikų, išgirdęs klausimą, tyliai sukūkčiojo.

Berniukas.

— Kuo ilgiau jis tvers, tuo pasekmės bus geresnės, — atsakė jai gydytojas, sukdamasis išeiti. Dabar jis šypsojosi Larai, nors pamažu ir traukėsi prie durų. — Tūkstančiai žmonių numiršta nė nespėję pakliūti į sąrašą. Kas dešimtas, laukiantis transplantacijos, neišgyvena, nes neatsiranda donoro. — Jis jai nusišypsojo, tačiau šypsena buvo dirbtinė; bet aš pamačiau, kad jis vis dėlto nėra blogas žmogui o tai, kas mums atrodė pasaulio pabaiga, jam buvo viso labo tik dar viena darbo diena. Mano žmonai pakako tos šypsenos — ji suteikė jai pasitikėjimo, ir aš pamačiau, kad Lara už tai pajuto daktarui dėkingumą. Keletas gydytojų praktikantų jau buvo išėję iš palatos. Vyriausiasis gydytojas buvo pasirengęs atsisveikinti.

— Kuo ilgiau jis ištemps, — aiškino jis Larai, tarsi manęs čia nebūtų, gulėčiau ištiktas komos ar būčiau nematomas, — tuo geresnės bus pasekmės.

Puiki naujiena.

Iš dalies puiki.

Bet aš niekaip nesupratau, kodėl Lara išskydo. Ji apkabino mane taip stipriai, kad vos neapvertė lašinės, ir pasakė tokį dalyką, kuris visada buvo mums žinomas, tik garsiai neištartas. Gailėjausi, kad šitiek metų nepasakėme to balsu, kad nekartojau jai tų žodžių kaip galima dažniau, ir dabar man atrodė kvaila, jog buvau tai pamiršęs. Kokia nesąmonė.

— Myliu tave, — sušnabždėjo ji, glostydama man galvą. — Nieko tokio, — pridūrė, — gali neatsakyti.

Tada ji atsitiesė. Mano žmona stipri. Ir drąsi.

— Pasakykit ką nors savo tėčiui, — paragino ji vaikus, ir Rubė pripuolė prie manęs šaukdama:

— Tėveli!

Tai nuskambėjo kaip gili rauda, ir man trumpam atėmė amą. Apkabinau ją laisva ranka, kurioje nebuvo įbesta lašinės adata, traukiau į save šampūno kvapą, sklindantį nuo jos rudų, švariai išplautų plaukų.

Paskui atėjo eilė jos broliui.

Rufas nenoriai atšlepsėjo prie mano lovos, nejaukiai jausdamasis šioje ligoninės palatoje, savam kaily ir apskritai šioje situacijoje. Jis nenorėjo to daryti, netgi susigūžė nuo šitos aplinkos, jam tikriausiai magėjo sprukti iš čia ir pasislėpti savo kambary. Bet Lara švelniai atvedė jį prie lovos, jis pasilenkė, suėmė rankomis užtiesalą ir priglaudęs prie burnos pravirko. Jis nutraukė nuo manęs antklodę, lovūgaly styrojo plikos mano pėdos ir aš netrukus pajutau, kaip nuo kondicionuojamo palatos oro šąla pirštai.

Negalėjau pakęsti jo ašarų. Jis jau seniai nebe vaikas, bet žliumbė kaip pyplys, ir aš nejučia prisiminiau nelaimingą atsitikimą žaidimų aikštelėje, praskeltą galvą, krauju išteptas ryškiaspalves vaikiškas karstykles, o paskui beprotišką lėkimą į ligoninės priėmimo skyrių. Tai pats baisiausias dalykas, kai augini vaikus. Norisi apsaugoti juos nuo visko, bet neišeina. Norisi užmiršti šią realią tiesą, bet nepavyksta. Ji visur tave persekioja.

Patapšnojau jam per plaštaką ir nustebau, kiek daug plaukų ant jos prižėlę. Gyvas miškas. Turbūt daugybę metų neliečiau jo rankų.

— Rufai, kada spėjai taip apaugti plaukais? — nustebęs paklausiau.

Jis greitai patraukė ranką, tarsi būtų nusiplikęs verdančiu vandeniu. Pajutau, kad man reikia pailsėti. Turiu užsimerkti, nes skausmas jau pramušė morfijuje didžiulę skylę. Užsimerkiau — ir tuoj pat užmigau.

Kaip Džordžas sutiko Larą.

Sykį, prieš dvidešimt metų, ėjau Saftsberio aveniu, vedančiu į pietus, Pikadilio cirko link. Ankstyvą pavakarę žmonių minia aplink mane prasiskyrė tiek, kiek suteikiama erdvės uniformuotam policijos pareigūnui, tegu vos prieš metus baigusiam specialiuosius mokslus, bet vis dar žaliam kaip tas sušis. Staiga išgirdau moters balsą.

— Atsiprašau! Ei, ar girdite? Labai atsiprašau!

Atsisukęs išvydau neaukštą blondinę vilnijančiais plaukais, kurie man staiga smarkiai krito į akį. Vilnijantys plaukai, įsivaizduojate, ką turiu omeny? Plaukai ne šiaip krinta ant pečių, o nevaržomai vilnija. Tokie buvo jos plaukai. Nei ilgi, nei trumpi — tiesiog truputėlį žemiau pečių. Ir vilnijantys. Juk iš tokių smulkmenų ir susideda gyvenimas.

O po sportine apranga — negalėjau to nepastebėti — slėpėsi tvirtas kūnas. Ji buvo palyginti mažo ūgio, bet labai sportiška, be to, spinduliavo tokiu seksualumu, kurį sunku nusakyti. Turiu omeny, žmogaus ne per daugiausiai, bet viskas — labai tobula. Tiesą pasakius, man — gal net per gerai, todėl pagalvojau, kad ji tikriausiai kreipiasi į kažką kitą. Gal į vaikiną, kuris pražioplino jų susitikimo vietą. Ar į draugą, kurį ji pastebėjo tarp žmonių. Užteko tik žvilgtelėti, ir aš supratau, kad ji — ne mano nosiai. Be to, neatrodė, kad būtų sutrikusi ar nežinia dėl ko nepatenkinta. Dauguma žmonių — praktiškai visi — lekia prie uniformuoto policininko tikėdamiesi sulaukti pagalbos.

Bet Larai jokios pagalbos nereikėjo. Ji norėjo man kažką duoti. Stovėjo sau, juokėsi ir gaudė orą. Kai man padavė bilietus, iš karto ją atpažinau. Šokėja.

Neseniai visą valandą praleidau teatre, kur ji dirbo. Į persirengimo kambarius — tiek vyrų, tiek moterų — buvo įsisukęs vagis. Man prireikė poros valandų ir absoliučiai visų detektyvinio darbo įgūdžių, kad netrukus suvokčiau, jog įtarimas krinta ant valytojo, kurio spintelėje buvo rasta septyniolika Prada rankinių, keletas brangių laikrodžių ir dvidešimt kreditinių kortelių su skirtingomis pavardėmis. Jį suraitė kaip šiltą vilną, o šokėjai liko man dėkingi. Tie gražuoliai vaikinai ir merginos, trykštantys būsimų žvaigždžių spindesiu. Žvelgiau į lapelius savo rankoje, tarsi niekada anksčiau nebūčiau regėjęs teatro bilietų.

— Šiam vakarui, — tarė ji. — Atsiveskite ir savo merginą.

Aš pasiėmiau Kytą. Policijos konsteblį Kytą Runį — tuo metu jo pareigos buvo būtent tokios. Mes vilkėjome uniformomis, o sėdėjome pirmoje beletažo eilėje, tačiau iš pradžių aš jos nepastebėjau. Ji buvo viena iš valstiečių moterų, norėjusių nulinčiuoti Žaną Valžaną, kai tas buvo sučiuptas vagiantis senojo kunigo žvakides, ir po to aš jos nebemačiau — tol, kol vėl neišėjo į sceną su žaviosiomis damomis, įkalbinėjusiomis Fantiną išspręsti savo problemas pasirenkant prostitutės kelią. Kol Kytas linksmai sau traukė iš maišelio ir čiaumojo sausainius, aš pagaliau gerai į ją įsižiūrėjau. Nes niekas visoje trupėje nešoko taip šauniai kaip Lara.

Ji buvo šokėja. Dauguma artistų buvo gabūs viskam — ir darė tai puikiai. Bet, kaip vėliau sužinojau, ji neturėjo balso ir nedrįso dainuoti viena, o tik pasislėpusi už grupelės septyniolikto amžiaus prancūzių valstiečių ir prostitučių. Tačiau ji mokėjo šokti. Lanksčiai, plastiškai ir natūraliai gracingai. Nežinau kodėl, bet man atrodė, kad niekada nieko panašaus nebuvau regėjęs.

Žinoma, miuzikle „Vargdieniai“ tų šokių ne kažin kiek, nebent per Kozetės ir Marijaus vestuves, nes šiaip čia daugiau tragiškų mirčių, o išgyvenusieji tik rauda ir aimanuoja. Tačiau mane pakerėjo jos judesiai. Po scenos, kur žiauriai susidorojama su studentais, ji kartu su kitomis dainuojančiomis moterimis traukė apie tai, kad niekas nesikeičia ir dar ilgai nesikeis, ir tada aš jau nebegalėjau atplėšti nuo jos akių. Miuziklo pabaigoje, kai Lara ant scenos krašto kaip angelas plazdeno baltu, šviežiai išskalbtu drabužiu, o Žanas Valžanas merdėjo ant savo mylimos palūžusios dukters rankų, Kytas man prie šono graudžiai sriūbavo į maišelį nuo sausainių.

Atsibudau tamsoje, pažadintas alkoholio kvapo. Sudejavau ir pabandžiau pajudėti lovoje, bet pajutau lašinės adatos dūrį.

Buvo vidurnaktis, o televizorius tebeplieskė, tik garsas kiek prisuktas. Iš pradžių pamaniau, kad guliu vienas. Bet paskui išvydau Kytą — apšviestas sporto kanalo, jis sėdėjo sudribęs ant kėdės, su degtinės buteliu, lyg kelnių kilpinė kyšančiu iš tarpkojo.

Mano žvilgsnis nukrypo į televizorių. Rodė svarbiausius sporto įvykius. Daugiausiai — įvarčius. Visa, kas nuobodu ir neįdomu, buvo iškirpta. Neatpažinau nė vieno žaidėjo ar komandos. Transliavo kažkokį trečiojo pasaulio šalių čempionatą. Mačiau, kaip kažkoks jaunas ilgšis puolėjas permetė kamuolį per besiskeryčiojantį vartininką ir pasileido bėgti tiesiai į kamerą. Bet, nespėjus džiūgaujantiems komandos draugams prišokti jo pasveikinti, jis stryktelėjo ir atbulas ore virto kūliais, tada dar kartą ir dar. Jo kūnas tryško sveikata, energija ir jaunyste. Plačiai besišypsančiame veide švietė balti kaip sniegas dantys.

Jis šaipėsi iš manęs.

Šaipėsi iš manęs.

Šaipėsi iš manęs.

Kai vėl atsibudau, jau degė šviesa, bet aš nesupratau, kas vyksta. Nesusigaudžiau, ar tai vizija, sukelta milijonų mirštančių smegenų ląstelių, ar cheminė haliucinacija, ar dar nežinia kas. Nežinojau, ar čia dėl to kalta mano vaistų pripumpuota vaizduotė, ar kažkokia nauja nesuvokiama realybė. Nesupratau, kas čia — vaistai ar rojus.

Mane privertė suklusti Laros balsas.

— Gali man nieko nesakyti, — kalbėjo ji, ir dabar mes visi verkėme, netgi aš, nors jau buvau bepriprantąs prie ašarų; bet man tas ašarojimas pasirodė labai keistas, mat kaip tik tada į palatą įpuolė gydytojas, juokdamasis lyg koks beprotis, o jo veidas net švietė iš džiaugsmo.

— Turim! — sušuko jis.